Šeštadienio rytas prieš porą savaičių Charkive prasidėjo labai prastai. Negana to, kad, dingus elektrai, teko vaikščioti apgraibomis tamsoje, paaiškėjo, kad nebeveikia ir šildymas, internetas, nebeliko ir vandens. Tačiau ir tuo bėdos nesibaigė – išėjęs į lauką mankštai nebegalėjau patekti į laiptinę, nes sugedo elektroninė spynos sistema ir durys užsikirto. Laukti išeinančio kaimyno teko visą pusvalandį, bet tai, palyginus su aštuoniomis valandomis, nedaug, nes būtent tiek laiko užtruko keleiviai elektriniuose traukiniuose, kurie iš kitų miestų vyko į Charkivą, bet sustojo jo neprivažiavę... 

Nebeveikė ir pati populiariausia didmiesčio susisiekimo priemonė – požeminis metro, o gatvėse užgeso šviesoforai. Panašiai tamsoje užpraėjusį savaitgalį paskendo beveik visa šalis. Tiesa, sekmadienį situacija pagerėjo, bet ne visur. Charkive mano bute šviesa kelioms valandoms tai atsirasdavo, tai vėl pradingdavo, nutrūkus šildymui, temperatūra bute nukrito iki 14 laipsnių. Nori nenori tokia situacija atgaivino prisiminimus apie praėjusį balandį okupantų susprogdintą Charkivo šiluminę elektrinę, kai miesto gyvenimas buvo paralyžiuotas, nes elektra dingo ilgam, o išsijungus bankomatams atsiskaityti buvo galima tik grynaisiais, kurių ne visi turėjo.

Ar ši artėjanti žiema tikrai bus dar sudėtingesnė? Apie tai šiuo metu charkiviečiai diskutuoja dažnai, nes miesto meras Igoris Terechovas perspėjo, jog ji gali tapti pačia sudėtingiausia per ketverius besitęsiančio karo metus. Dėl tokios grėsmės įspėti tiek kitų pafrontės regionų, tiek šalies vadovai, nes Rusija pastaruoju metu rekordiškai gausiai atakuoja energetikos objektus.

Energetikos ministrė Svitlana Grinčuk pareiškė, jog šeštadienio naktį surengta raketų ataka į energetikos objektus buvo viena didžiausių per visą karą, objektai buvo atakuoti penkiuose regionuose. Po sugriovimų visiškai sustojo valstybinės akcinės įmonės „Centrenergo“ veikla, kurios atnaujinti greitai nepavyks. Įmonė valdė kelias šilumines elektrines, kurios gamino 8 proc. šalies elektros energijos bei šildė 18 proc. gyvenamųjų namų.

Ministrės pavaduotojas Artemas Nekrasovas spaudai sakė, jog situacija tapo sudėtingesne ir todėl, kad Maskva praplėtė atakuojamų objektų spektrą. Anksčiau daugiausiai būdavo apšaudomos šiluminės elektrinės bei pastotės, o dabar imta sprogdinti ir elektros paskirstymo tinklus. Be to, dažniau atakuojamos ir dujų talpyklos bei tiekimo sistemos, o tai komplikuoja namų apšildymą, nes dauguma katilinių yra kūrenamos dujomis. Taip pat okupantai, siekdami apsunkinti dujų importą, susprogdino transportavimo sistemas Ukrainos ir Slovakijos pasienyje.

Vicepremjeras bei atstatymų ministras Oleksijus Kuleba pripažino, jog, nepaisant didelių pastangų atstatyti katilines bei dujų ir elektros tiekimo sistemas, šiuo metu žiemos sezonui yra pasiruošę 71 proc. gyvenamojo būsto bei 77 proc. ligoninių, mokyklų, vaikų darželių. Iš 17,5 tūkst. katilinių  suremontuota 13 tūkst. Ir visgi šias ukrainiečių pastangas bent minimaliai šiltai sutikti žiemą bet kuriuo momentu Maskva gali sugriauti, ėmusi dažniau taikytis į energetikos objektus.

Dieną anksčiau iki bombardavimų į energetikos objektus lankiausi netoli Charkivo esančiame Čuhujivo mieste. Vykau apžiūrėti sugriovimų po dronų atakos į pašto įmonę „Nova Poshta“ didžiausias miesto mašinų remonto dirbtuves. Per ataką apgriuvo ir greta esanti profesinė mokykla bei Čuhujivo vandentiekio įmonė. Kalbinti jos darbuotojai džiaugėsi, kad dronai smogė ne į juos, nes tada miestas būtų likęs ir be vandens. Tačiau jau kitą dieną pasirodė pranešimas, jog po visą šalį nusiaubusių atakų Čuhujive vandens, šilumos ir elektros tiekimas visiškai nutrūko. Merija informavo, jog atnaujinti jų per kelias dienas gali nepavykti, todėl nurodė statyti specialias palapines, kuriose gyventojai galėtų pasišildyti, pasikrauti telefonus ir gauti karšto maisto. Kad tokiose palapinėse gali tekti lankytis ilgiau, įsitikino kitoje Charkivo pusėje esantis Dokučajevsko kaimas. Ten tokie punktai gyventojus gelbėja jau dvi savaites, nes rusų dronui sugriovus katilinę bei elektros pastotę, 3000 žmonių liko be šilumos, elektros ir vandens.

„Okupantai siekia viską griauti ir kelti paniką, kad sunkumų prispausti žmonės imtų bėgti bei kritikuotų valdžią, reikalautų nusileisti Maskvai ir ragintų mūsų valdžią pasirašyti taikos sutartį Rusijos keliamomis sąlygomis“, – neabejoja Čuhujive gyvenantis azerbaižanietis Sabiras Jusifovas, kurio remonto dirbtuves irgi nušlavė dronai.

Vyras dirbtuves įkūrė prieš karą, jos buvo tapusios populiariausiomis ir didžiausiomis mieste, tačiau per vieną naktį viską prarado, dronai pelenais pavertė pastatus, įrangą bei 37 automobilius.

„Tai vertinu kaip gąsdinimo terorą, norą palaužti mūsų valią, sėti nepasitenkinimą“, – sakė dronų atakos apgriautos profesinės mokyklos direktorius Vitalijus Gruška.

Čuhuivo pedagogo žodžius prisiminiau skaitydamas Kyjivo žiniasklaidos pranešimus iš Ukrainos parlamento – Aukščiausioje Radoje prasidėjusius ginčus dėl energetikos problemų. Prezidentas Volodymyras Zelenskis dėl to, kad nebuvo tinkamai apsaugoti energetikos objektai, apkaltino energetikos eksministrą Volodimirą Kudrickį, o šį užsistojusi opozicija pareiškė, jog dėl to esąs kaltas prieš metus ėmęs dirbti naujas ministras bei jo paskyrimą inicijavęs prezidentas. Opozicija kaltina, jog dėl prastos kontrolės dalis energetikos įmonių ignoravo nurodymą statyti apsaugos įrenginius, ir įtaria, kad tam skirtos lėšos galėjo būti panaudotos kitiems tikslams ar iššvaistytos. Kieno teisybė, kol kas neaišku, tačiau akivaizdu, jog Maskvos bombardavimai ne tik apsunkino namų šildymą bei elektros tiekimą, bet ir iššaukė didelius politinius ginčus. Maskva galimai to ir siekė – kad Kyjivo politikai švaistytų laiką ginčams, o ne vieningai dirbtų vardan pergalės. Charkivo vadovai yra užsitarnavę didžiulę žmonių pagarbą, nes po kiekvieno bombardavimo komunalinės tarnybos dirba paromis, kad tik kuo greičiau likviduotų padarinius. Be to, jų pagalbos reikia ir kitiems objektams. Tarkime, jie skubėjo ir į sprogimo suniokotą „Okko“ degalinę.

„Gerai, kad dronai pataikė į tą vietą, kur buvo kavinė ir sandėliai, o ne į degalų talpyklas, nes tada visi būtų žuvę. Tačiau vis tiek 10 darbuotojų bei klientų buvo sužeisti, yra ligoninėje. Visi darbuotojai išsigandę, tačiau niekas nepasakė, kad paliks darbą. Putinas apsirinka, manydamas, jog charkiviečiai išsigąs bombų bei elektros ir šilumos pradingimo ir bėgs. Mes karo pradžioje žiemą kelis mėnesius tai jau iškentėme ir atlaikėme. Tie, kas bijojo, tada išvyko, o kas liko, nieko nebebijo, nebėgome tada – nebėgsime ir dabar. Lauksime pergalės“, – tikino „Okko“ kasininkė Oksana Solovej.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Korupcija – daugiagalvis slibinas. Nukerti vieną galvą – atauga kita. Lotyniškai „corruptio“ – ga­dinimas, papirkimas arba pikt­nau­džiavimas patikėta galia, sie­kiant asmeninės naudos, taip pat pikt­nau­džia­vimas tarnybine pa­dė­timi arba įgaliojimų viršijimas. Ji turi daug atspalvių, atrodytų, kartais vi­sai nekaltų. Ir jeigu nors kartą da­vė­te kyšį ar dovanėlę gydytojui, esa­te korupcijos dalyvis...

Kažkada „Žiguliu“ važiavau per Ukrainą Slovakijos ir Čekijos link. Pakelyje ne kartą stabdė ukrainiečių milicininkai, su pavydu kalbėjo apie mūsų kelionę ir neslėpdami spaudė duoti kyšį. Užgorode, ties Vengrijos ir Slovakijos sienos sankirta, – apskritai kyšininkavimo ir atviro reketo zona. 

Tiesa, tai buvo seniai. Bet tas slibi­nas, deginantis ir taip nuniokotą Uk­rainą šiandien, vėl išlindo. Smirdintis, alsuojantis ugnimi, nešantis nepataisomą žalą valstybės reputacijai. Šioje šalyje korupcija niekas nesidomėjo. Kovai su ja buvo įkurtos specialios tarnybos, bet ir patys jų viršininkai pateko į nusikaltimų pinkles. 

Kai jaunas puikus komikas Volodymyras Zelenskis 2019 m. buvo išrinktas Ukrainos prezidentu, daugelis stebėjosi: juk kurdamas savo humoro programas, pavyzdžiui, studiją „Kvartal 95“ arbas smagų serialą „Svotai“, tokių programų prodiuseris naudojosi rusiškais oligarchų pinigais, kuriuos nusikaltėlių pasaulyje priimta trūks plyš gražinti... 

„Skola – ne rona“, – sako žmonės. Štai todėl ne tik Kremlius, bet ir jį maitinantys rusų oligarchai griežia dantį ant prezidento, kuris staiga tapo pikčiausiu Maskvos priešu. 

Rusų propagandistai plyšauja, kad laikas tokį prezidentą pašalinti. V. Ze­lenskis lyg ir pripažįsta savo nuodėmes, nes kerta per savo buvusių bičiulių ir sponsorių sprandus iš peties. 

Po jo ranka atsidūrė ir verslininkas Timūras Mindičius, buvęs artimas V. Zelenskio bičiulis, vienas iš pramogų studijos „Kvartal 95“ bendraįkūrėjų bei kompanijos „Fire Point“, tiekiančios kovinius dronus ir raketas kariuomenei, savininkų. Prokurorai jį vadina schemos organizatoriumi, kuris „kont­roliavo nusikalstamu būdu gautų pinigų kaupimą, paskirstymą ir legalizavimą Ukrainos energetikos sektoriuje“. Pajutęs degėsių kvapą tarp septynių kitų alinusių tokį gležną energetikos ūkį, lapkričio 10 d., prieš pat operaciją kodiniu pavadinimu „Midas“, matyt, bičiulių perspėtas, T. Mindičius išdūmė į užsienį. 

Nereikia galvoti, kad tai tik momentinė akcija: korupcijos tyrimas vyko 15 mėnesių, apėmė dešimtis kratų ir apklausų, atlikta šimtai reidų, sulaikyti penki įtariamieji. Pašalinti keli ministrai, tarp jų – energetikos ministras Hermanas Haluščenka, valdęs milijoninius pinigų srautus energetikos sistemoje. Yra įtarimų, kad jis darė spaudimą po Artimuosius Rytus keliaujančiam gynybos ministrui Rustemui Umerovui, perkant nekokybiškas šarvuotas liemenes iš Izraelio...

Manoma, jog ieškiniai gali sudaryti mažiausiai 100 mln. dolerių. Įsivaizduokime: Vakarų rėmėjai siunčia lėšas rusų nusiaubtam šilumos ir elekt­ros ūkiui atstatyti, o ministras su savo plačia gimine dalį jų susižeria į savo kišenę. Ir dar: kaip tokius nusikaltimus vertina tie žmonės, kurie šąla metro tuneliuose ar rūsiuose, kurie šildosi prie žibalinės lempos, kurie žūsta fronto apkasuose, žinodami, kad griuvėsiuose badauja ir nuo nepritek­lių miršta jų vaikai?.. 

Priminti V. Zelenskiui jo praeitį – ne nuodėmė. Bet kaltinti jį nesusidorojus su korupcija tėra tik pigi demagogija. Vienu kirčiu jos neišrausi. Ją įveikti kažkada ryžosi dar Leonidas Kučma.

V. Zelenskis ryžtingai brenda iš šio liūno. Juk jis negali nepaisyti tokios pastabos, kurią išsakė Lenkijos vicepremjeras ir užsienio reikalų mi­nist­ras Radoslawas Sikorskis, perspė­jęs, kad Ukraina, nesustabdžiusi korupcijos, negalės tikėtis nei narystės Europos Sąjungoje, nei ilgalaikės Vakarų paramos. O štai Donaldui Trumpui tai gali būti dar viena rimta dingstis nutraukti karinius tiekimus Ukrainai.

Lenkų ministras turi galvoje ir kitką: Ukraina yra savotiškas buferis prieš Rusijos agresiją. Ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai. Jeigu milžiniškas korupcijos kirminas pagrauš jos pamatus, tuo pasinaudos Putinas ir sugriaus visą valstybę. 

Kaip į kovą su korupcija reaguoja Lietuva, kurioje taip pat gausu tokių požymių? Ne paslaptis, kad Lietuvoje yra marginalinių politikų ir propagandistų, siekiančių ginčyti paramą Kyjivui, jie lygiuojasi į Eloną Muską, kuris dėl korupcijos apraiškų ragino atsisakyti remti Ukrainą ir metų pradžioje buvo nutraukęs palydovinio tink­lo „Starlink“ paslaugas. Lietuvoje kai kurie uolūs antisemitai, apeliuodami į V. Zelenskio žydišką kilmę, plyšavo, esą Radoje, ministerijose, tarnybose yra 85 proc. žydų, kurie „negali nevogti“, pasisakė už ukrainietiškų vėliavų nukabinimą ir t.t.

Įdomioji statistika: organizacijos „Trans­parency International“ duomenimis, 2023 m. pagal korupcijos suvokimo indeksą Ukraina užėmė 104 vietą iš 180 tirtų šalių, Rusija – 141-ą, Lietuva – 32-ą.

Česlovas IŠKAUSKAS

Kviečiame į itališkos knygos, kuri bendruomenės sėkmingo projekto dėka buvo išversta į lietuvių kalbą, pristatymą. Knyga apie kunigo Stanislovo Bartkaus gyvenimo istoriją, jo kankinio mirtį bei po daugelio metų surastus giminaičius Lietuvoje.

Lapkričio 22–23 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kvies mažuosius žiūrovus ir jų šeimas į premjerą – šokio spektaklį vaikams „Panama labai graži“, sukurtą pagal pasaulio vaikų mylimą rašytojo Janoscho (tikras vardas – Horstas Eckertas) knygą. Spektaklis, kuriame gyvena Meškiukas, Tigriukas ir Antis sumanytas taip, kad net patys mažiausi galėtų atpažinti amžinąsias vertybes: draugystę, laimę, smalsumą ir gebėjimą atrasti džiaugsmą kiekvienoje akimirkoje.

Augina ateities žiūrovus

Kūrybinė komanda – choreografė Daria Verovka, kompozitorė Silvija Miliūnaitė, libreto autorė Sondra Simana, muzikos vadovas ir dirigentas Giedrius Vaznys, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė bei šviesų dailininkas Andrius Stasiulis – siekia, kad spektaklio magija taptų ne tik vizualine patirtimi, bet ir prasmingu žvilgsniu į šiandienos aktualijas.

Teatro vadovė Goda Gedraitytė pabrėžė, kad Klaipėdos muzikinis teatras nuosekliai stiprina ryšį su jauniausiais žiūrovais ir augina savo auditoriją. „Mūsų misija – auginti būsimą teatro publiką nuo pat mažens. Norime, kad vaikai susipažintų su profesionaliu menu, kuris lavina vaizduotę, jausmus ir estetinį suvokimą. Prasminga, kad spektaklio scenovaizdžio kūrėjai pasirinko aktualų sprendimą – tvarumą.“

Scenografė Sigita Šimkūnaitė ir kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė sukūrė stebuklingą pasaulį, kuriame kasdieniai daiktai tampa scenos herojais: plastiko buteliai, maišeliai virsta žuvimis ar skrajojančiais debesimis. „Norėjome parodyti vaikams, kad iš mus kasdien supančių daiktų gali gimti meno kūriniai, bet kartu priminti, kad tie patys daiktai gali teršti gamtą ir, kad mes kartu turime rūpintis mūsų pasaulio išsaugojimu,“ – kalbėjo vadovė.

Garsų stebuklai

Spektaklio muzikos autorė Silvija Miliūnaitė pasakojo, kad kurti muziką vaikams – didelis džiaugsmas ir kartu iššūkis. „Vaikai visada jaučia tikrumą, todėl norėjosi sukurti muziką, kuri būtų gyva, žaisminga ir meniškai kokybiška. Kiekviena istorijos scena turi savo atskirą garsinį pasaulį – skambės tiek simfoninio orkestro, tiek elektroninės muzikos elementai. Bus ir linksmų, ir švelnių, lyriškų momentų. Muzika pati pasakoja istoriją ir kviečia keliauti kartu su herojais,“ – pasakojo kompozitorė.

Jai antrino ir spektaklio muzikos vadovas bei dirigentas Giedrius Vaznys. „Spektaklyje skamba labai šviesi muzika – net kai ji pasakoja apie konfliktus ar išbandymus, joje visada išlieka šviesos pojūtis. Orkestras repetuoja su džiaugsmu, nes muzika labai įvairi, ne monotoniška, kupina spalvų ir nuotaikų. Manau, žiūrovai tai tikrai pajus,“ – akcentavo dirigentas.

Įkvėpimo sėmėsi iš gyvūnų

Ukrainiečių šokėja ir choreografė Darija Verovka nuo 2019 metų kuria ir šoka Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame užaugo kaip artistė ir kūrėja. Be daugelio ryškių vaidmenų teatro baleto spektakliuose, ji išsiskiria savita choreografine vizija – KVMT choreografinėse dirbtuvėse „Dėmesio! Baletas“ jau pristatė miniatiūras, o taip pat sukūrė choreografiją šokio triptikui „Dona Kichotė (I d.), kamerinei G. Donizetti operai „Meilės eliksyras“ ir miniatiūrai „Vidujinis žvilgsnis“ projekte Hommage à Čiurlionis. Už kūrybinius pasiekimus ir sceninį meistriškumą menininkė apdovanota KVMT prizu „Pagauk bangą“ kaip Metų baleto artistė.

Spektaklio choreografė pabrėžė, kad kūrybos procese ją įkvėpė gamta, gyvūnų judesiai ir vaikų pasaulio spontaniškumas. „Man yra svarbu, kad vaikai suprastų, kokį gyvūną jie mato ir koks veiksmas ar konfliktas vyksta scenoje. Tačiau svarbiausia – sukurti jausmą, lyg žiūrovai atsiduria istorijos sūkuryje. Norisi, kad spektaklyje vyrautų žaidybiniai elementai, atradimo džiaugsmas ir judesio poezija. Juk tai istorija apie draugystę, keliones ir svajonę rasti savo vietą pasaulyje,“ – sakė choreografė.

Šokio spektaklyje pasirodys keturiolika KVMT baleto trupės artistų ir trys solistai, įkūnysiantys pagrindinius spektaklio herojus. „Choreografijoje naudoju daug pantomimos judesių ir mizanscenų. Tai bus ne klasikiniai baleto judesiai, prie kurių esame pratę klasikiniuose šokio pastatymuose, o greičiau – scenos, primenančios animacinius filmukus, kur emocijos, gestai ir judesiai yra sustiprinti, išraiškingi, perdėti ir gyvi“,- sakė D. Verovka.

Savas ir šviesus spektaklis

Teatro baleto tarnybos vadovas ir vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas džiaugėsi, kad šis spektaklis – savas, šio teatro darbuotojų kūrinys. „Tai mūsų trupės darbas – nuo idėjos iki įgyvendinimo. Džiaugiuosi, kad Daria, kuri vos baigusi studijas pradėjo šokti mūsų teatro trupėje, dabar čia kuria savo pirmuosius savarankiškus spektaklius. „Panama labai graži“ – brandus, šviesus ir dinamiškas kūrinys, kuriame dera šokis, muzika, scenografija ir švelnus humoras. Tai spektaklis, kuris tikrai patiks tiek vaikams, tiek suaugusiesiems,“ – sakė A. Liškauskas.

Premjera „Panama labai graži“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – jau lapkričio 22 ir 23 dienomis. Paskubėkite įsigyti bilietų!

KVMT inform.

Ir šiais metais visi kalėdiniai ir nauja­me­tiniai renginiai bei miesto eglės įžiebimo ceremonija vyks prie Šilalės kultūros cent­­ro. Tradiciškai pasirinkta puošti tikrą ža­lia­­skarę, kurios paieškos gyventojų so­dy­­bose prasidėjo dar rugsėjo pradžioje. Šią sa­vai­tę paaiškėjo, jog šilališkius džiugins Bilio­niuo­se augusi eglė.

Pagrindinis metų simbolis Šilalėje tradiciškai būdavo puošiamas prie Kultūros centro, kurį laiką šventė buvo rengiama ir prie Šilalės savivaldybės. Tiesa, anksčiau eglės puošyba būdavo seniūnijos rūpestis: ant metalinio karkaso darbininkai montuodavo medžių šakas, vėliau žaislais bei girliandomis medį patys ir dabindavo. Tačiau, laikui bėgant, buvo nuspręsta samdyti puošėjus specialistus, o dirbtinę eglę nuomotis. Bet ši idėja vėlgi nepateisino lūkesčių. Be to, grįžo „mada“ puošti gyvą medį, todėl vis dažniau miestai pradėjo ieškoti, kas juos dovanos. Neatsiliko ir Šilalė. 

Pernai įspūdingą eglę miestui padovanojo kaltinėniškių šeima, dar prieš metus ji buvo pargabenta iš šilališkių kiemo, o šiais metais eglė į Šilalę atkeliaus iš Bilionių – visus reikalavimus atitinkanti užaugo Salomėjos ir Jono Gargasų kieme. 

„Gavome sklypą namo statybai itin šlapioje vietoje – dabartinio namo vietoje 1988-aisiais tyvuliavo prūdas. Mudu ne tik jį nusausinome, o ir visą dabartinę aplinką suformavome: sodinome sodą, sklypą apjuosėme mažų eglaičių linijomis, pasodinome tada jų apie 40–50“, – prisimena Salomėja ir Jonas. 

Kadangi dovanojama žalia­skarė augo kiek atokiau nuo kitų, jos šakų laja susiformavo ypatingai dailiai. Deja, anot šeimininkų, dalį kitų eglių, susodintų maždaug prieš 35 metus, teko pašalinti – medžiai ne tik rėmėsi į namo sienas, o ir lūždavo, jų šakos pradėjo kristi ant stogo, kurį dėl medžių daromos žalos šeimininkams teko keisti jau net tris kartus. Galutinis sprendimas pašalinti egles atėjo prieš kelerius metus, kai šeima nusprendė apšiltinti namą. 

„Liko tik viena, bet dukterys ir ją ragino pjauti, kol dar laikas – medis gana aukštas, bus kokių 15 metrų, auga ant pakelės šlaito ir jeigu griūtų – tiesiai ant namo. Labiausiai eglės gaila Jonui – jis pats ją sodino, be to, yra iš tų žmonių, kuriems medis yra daugiau nei augalas. Kai atvyks pjovėjai, vargu ar apsieisim be ašarų“, – trečiadienio rytą kalbėdamasi su redakcija neslėpė šeimininkė.

Anot Jono, sodyboje dar yra likę tuo metu sodintų eglių, kai kurios jų išaugusios net iki 20 metrų, bet jų šakų lajos nėra tokios įspūdingos, o ir jų vieta nekelia pavojaus statiniams. Beje, jis prisiminė, kad visus sodinukus tada parsivežęs tiesiai iš miško, nes, kaip pats juokauja, yra miške gimęs, miške užaugęs. 

Jiedu abu su Salomėja akcentavo, kad jiems labai brangi Bilionių žemė, nes būtent čia gimė ir užaugo bent keturios jų šeimų kartos. 

„Mudviejų dukterys Lina ir Akvilė apsigyveno didmiesčiuose: viena – Klaipėdoje, kita – Vilniuje, bet tiek jos, tiek jų vaikai, mūsų anūkai, grįžta į Bilionius kone kiekvieną savaitgalį. Vis pasijuokiu, jog turiu du mažuosius traktorininkus ir vieną melžėją. Vaikai supranta mano humorą, bet ir į darbą ūkyje ranka nenumoja – nė vienam jų pinigų už dyką nedalinu, vaikas nuo mažumės turi žinoti, kad juos būtina užsidirbti“, – įsitikinusi Salomėja, su Jonu laikanti 50 melžiamų karvių ūkį, o kur dar prieauglis.

Abu sutuoktiniai tikino, jog būtinai atvyks į Šilalę patys pasižiūrėti ir anūkams parodyti, kaip atrodys papuošta jų kieme užaugusi eglė.

Beje, nusprendus pasikalbėti su Salomėja ir Jonu apie miestui dovanojamą eglę, paaiškėjo ir dar vienas malonus sutapimas – pasirodo, būtent lapkričio 12-ąją, prieš 42-ejus metus, jiedu atšoko vestuves, o jų sutuoktuvių liudininku buvo tuometinis šviesios atminties „Šilalės artojo“ redaktorius Stasys Žalūda, kuris su ilgamečiu laik­raš­čio fotokorespondentu Algimantu Ambroza netgi buvo sukūrę „Gargasų sutuoktuvių laikraštį“.

Šiųmetė kalėdinės eglutės įžiebimo ceremonija įvyks trečiadienį, gruodžio 3 d., 17.30 val. Be tradicinės mugės, nuo 15 val. visi šilališkiai kviečiami aukoti maltiečiams, o eglės įžiebimo ceremoniją vainikuos Paulinos Paukštaitytės ir grupės pasirodymas. 

Šiais metais žaliaskarę Šilalėje dabins nauji dekoratoriai – savivaldybė yra pasirašiusi sutartį su UAB „Švenčių studija“, kuri daugelį metų puošia egles Vilniuje, Širvintose ir kt. Tiesa, kiek visa tai kainuos, viešai kol kas savivaldybė neskelbia. Redakcijos duomenimis, vien tik už eglutės dekoravimą įsipa­reigota sumokėti kone 18 tūkst. eurų, dar panašiai tiek greičiausiai bus išleista gatvių apšvietimams, atlikėjams ir kt. 

Pernai vien eglės įžiebimas ir šventinės aplinkos kūrimas bei fejerverkai Šilalės rajono biudžetui kainavo daugiau nei 24 tūkst. Eur.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pagaliau Lietuva turi visos sudėties Vyriausybę. Nors nėra jokių garantijų, kad taip ir bus, kol laikraštis atkeliaus į skaitytojų rankas. Gyvename labai keistoje politinėje tikrovėje, todėl norisi cituoti psichoterapeutą Viktorą Franklį: „Nenormaliai jaustis nenormaliais laikais yra normalu.“

Net Seimo rinkimus laimėjusios Socialdemokratų partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius negali tvirtai pasakyti, ar vis dar turime valdančiąja koaliciją. Jis tvirtina, jog tuo įsitikinsime, kai bus balsuojama dėl kitų metų biudžeto, o šiandien esą nėra galimybių atspėti, kaip pasielgs „aušriečių“ frakcija Seime. Tuo labiau, kad Remigijus Žemaitaitis jau ne viename susitikime žadėjo, kad koalicija netrukus iširs, o kad politiniame gyvenime būtų dar daugiau vėtrų, jis sugalvojo tapti alternatyviu užsienio reikalų ministru ir susitiko su „kolega“ iš Vengrijos. Tuo pačiu pradėjo karą prieš ministrą Kęstutį Budrį, išvadindamas jį nevykėliu ir savaip protestuodamas prieš Lietuvos užsienio politiką.

Tiek K. Budrys, tiek Prem­jerė Inga Ruginienė, tiek Pre­zidentas Gitanas Nausėda sutartinai pakomentavo, kad R. Žemaitaitis gyvena alternatyvioje tikrovėje ir beprasmiška jį kritikuoti. Tačiau faktas, jog yra Vyriausybės programa ir yra atskira R. Žemaitaičio programa, kurios gerokai skiriasi. Avarija užprogramuota, tik neaišku, kada tiksliai ji įvyks ir kokių aukų pareikalaus. Ir kaip gali būti kitaip, kai du automobilio priekiniai ratai važiuoja priešingomis kryptimis?

Kodėl R. Žemaitaitis taip elgia­si? Pirmiausia jo visa veik­la grįsta konfliktais. Labai sunku atrasti kokį nors šio politiko tvarų sprendimą skaudžioms valstybės problemoms spręsti, tačiau rankų pirštų nepakaktų suskaičiuoti, su kuo jis pykstasi, taikosi ir ką „demaskuoja“. Skamba ironiškai, bet visas pasitikėjimas šiuo politiku yra grįstas nepasitikėjimu politine sistema. Jis esą nuplėšia „kaukes“, „gaudo vagis“, „kovoja su korupcija ir elitu“... Bet niekam nekyla klau­si­mas, kodėl, jei taip aktyviai ir drąsiai kovojama su „kenkėjais“, nesimato rezultatų, o į biudžetą neplūsta pinigai. 

Atsakymas paprastas – vis dar nemažai žmonių tenkina viltis, jog „apie pergalę bus paskelbta jau rytoj“. Tačiau tas „rytojus“ taip ir neišaušta.

Kitas dalykas – galima suprasti R. Že­maitaičio nenorą tapatintis su valdžia, nes, nupūtus reklaminę pudrą, paaiškėjo, kad kitų metų valstybės biudžeto projekte yra itin daug skylių. Pasitvirtino ir nuogąstavimai, jog, įsivėlus į postų dalybas, natūraliai neliko laiko kruopščiai ir atsakingai harmonizuoti biudžeto eilutes. Visas biudžeto įvaizdis paremtas tuo, kiek lėšų skiriama krašto apsaugai. Tačiau ką daryti su kitų sričių poreikiais? Per pastarąsias savaites daugiau pinigų pažadėta atrasti mokytojams, pripažinta, jog numatyto biudžeto nepakaks užtik­rinti labai svarbias socialines paslaugas, tokias kaip pavėžėjimas, slauga namuose, pagalba šeimoms, auginantiems neįgalius vaikus, pristigs lėšų ir gydytojų bei slaugytojų atlyginimams ir pan.

Jau net naujoji kultūros ministrė paskelbė, kad jos jokiu būdu netenkina tai, kiek lėšų biudžete numatyta kultūrai. Nepamirškime, jog pirmą kartą biudžeto formavime visiškai nedalyvavo konkrečių sričių ministrai, nes jų paprasčiausiai nebuvo arba nauji minist­rai negalėjo žinoti visų savo kuruojamų sričių subtilybių. Dabar daugelis iš jų „pučia žandus“ ir žada kovoti už savo sritis. Puiku, tačiau norint kažkam pridėti, reikia iš kažko paimti. Šioje situacijoje R. Žemaitaitis siūlo mažinti lėšas krašto gynybai. Socialdemokratai supranta, kokius pavojus valstybės saugumui kelia toks siūlymas, tačiau puikiai mato ir tai, kad kol jie kovojo tarpusavyje, R. Žemaitaitis perėmė inicia­tyvą. Kita vertus, didelis Krašto apsaugos ministerijos biudžetas yra vienintelis jų politinis koziris, kurį jie jautėsi turintys prieš konservatorius, nes jokioje kitoje srityje nepavyko įgyvendinti pozityvių ir patrauklių permainų. 

Beje, galima tik pajuokauti, kad nebeverta bijoti „tradicinio priešo“ konservatorių, kai kasdien tenka traukti vis naują „peilį iš nugaros“, kurį įvaro koalicijos partneris...

Dar labiau politinę situaciją apsunkina ir tai, jog socialdemokratus užgriuvę išbandymai juos ne suvienijo, o tik paskatino vidines kovas. Kai kurios jų tik­rai absurdiškos. Pavyzdžiui, sprendimas neleisti buvusiai krašto apsaugos ministrei atsisveikinti su kariais. Net tada, kai socialdemokratus keisdavo konservatoriai ar atvirkščiai, vykdavo dviejų ministrų iškilminga rikiuotės perėmimo ceremonija. Dabar gi naujasis ministras Robertas Kaunas tokioje ceremonijoje dalyvavo vienas, ir tai yra dar vienas įrodymas, kaip asmeniniai įsižeidimai veikia politiką. Tačiau sunku suprasti, kam dabartinei Vyriausybės vadovei reikalinga kerštinga opozicija partijos viduje. 

Nesinori tikėti, jog ir dabartinė kultūros ministrė jaučiasi oriai, kai jai buvo liepta išlaikyti be jos žinios paskirtą politinę komandą. Tačiau neabejotina, kad visos tokios „smulkmenos“ vėliau ar anksčiau tampa politinių sprogimų priežastimi.

Nieko nėra stabiliau nei dabartinis nestabilumas. Yra vilties, kad jis sumažės po kitų metų biudžeto priėmimo, jei tam pakaks balsų, tačiau iki tol turime ruoštis vis aršesnėms politinėms audroms. Tuo labiau, jog lapkričio 21-ąją rengiamas dar vienas protesto mitingas. 

Andrius NAVICKAS

Turto bankas skelbia, jog spalio mėnuo pasižymėjo kaip ant mielių augusiomis auk­cionų kainomis Turto banko organizuojamose varžytinėse ir didele aukcionų dalyvių konkurencija. Pirkėjai dėl siūlomų objektų varžėsi kur kas atkakliau, o vidutiniškai kaina aukcionuose pakilo net 80 proc. 

„Šilalės artojo“ inform.

Turto banko nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Po kone dešimties metų diskusijų apie Kaltinėnų žydų sinagogos atstatymą ir pri­tai­kymą lankymui – netikėta atomazga. Lietuvos žydų bendruomenė perleidžia si­na­gogą Lietuvos etnografijos muziejui, o gruodžio pradžioje dar išlikusios pastato ver­tingosios konstrukcijos turėtų būti pervežtos į Rumšiškes.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Kartais gyvenimas pasisuka taip, kaip mažiausiai tikiesi. Šilališkė Aleksandra And­re­jauskaitė studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šokio pedagogiką ir niekada nesvajojo apie Dubajų ar skrydžių palydovės darbą. Bet jos kelias į vieną prestižiškiausių pasaulio oro linijų prasidėjo nuo sustojimo.

„Man padarė klubo sąnario operaciją, todėl turėjau stabdyti studijas ir imti akademines atostogas, nes nebegalėjau šokti“, – pasakoja Aleksandra.

Tuomet ji visai netyčia pamatė skelbimą, kad „Emirates Airlines“ organizuoja atvirų durų dieną Vilniuje.

„Nuvažiavau šiaip sau, nieko nesitikėdama. Draugės įkalbėjo – eik, pabandyk, juk labai įdomu“, – prisimena ji.

Per 30 dienų – į kitą pasaulį

Atranka truko nuo ryto iki pietų. Pirmiausia – anglų kalbos testas, trumpas prisistaty­mas, ūgio matavimas (ranka rei­kėjo pasiekti 212 centimet­rų), paskui – užduotys grupėse, kur vertino bendravimą, gebėjimą dirbti komandoje ir pabaigoje individualūs pokalbiai.  

„Po atrankos paklausė, per kiek laiko susiruoščiau, jei ma­ne priimtų. Atsakiau, kad man reikėtų mėnesio. Ir po keturių valandų sulaukiau skambučio: „Sveikiname, jūs priimta“, – pasakoja Aleksandra.

Taip atsidūrė Dubajuje – mies­te, kuris buvo pastatytas iš svajonės ir ambicijų.

Dar prieš kelis dešimtmečius čia buvo dykuma ir keli žvejų kaimeliai, o šiandien – vienas turtingiausių, prabangiausių ir technologiškai pažangiausių miestų planetoje. Tai vieta, kur futuristiniai dangoraižiai stūkso šalia senųjų turgų, kur šilkas ir smėlis susilieja, o rytietiškas svetingumas dera su vakarietišku modernumu. Čia aukščiausio lygio prabanga egzistuoja kartu su griežta kultūra bei taisyklėmis. Saugus, kont­roliuojamas, tvarkingas ir kupinas galimybių – Dubajus kasdien įrodo, kad neįmanoma ga­li tapti įmanoma.

Pasak Aleksandros, jos laukė du intensyvūs mokymų mėnesiai, informacijos buvo be ga­lo daug – nuo keleivių aptarna­vimo iki medicinos pagrindų, nuo elgesio krizių metu iki gais­ro gesinimo. Egzaminai vy­ko kas antrą dieną. Bet, anot merginos, nors ir buvo sunku, tačiau kartu ir įdomu.

Be to, Dubajus, sako Alek­sand­ra, sukėlė tikrą kultūrinį šoką.

„Atrodė, jog gyvenu filme. Vis­­kas buvo taip toli nuo to, prie ko buvau pripratusi. Kartu su drauge, taip pat lietuve, važiuodavome autobusu į koledžą ir negalėdavome patikėti, ar mes iš tikrųjų čia gyvename“, – juokiasi dabar šilališkė. 

Anot jos, nebuvo nieko panašaus į Lietuvą. Žalios natūralios gamtos – minimaliai. Ir nors Du­bajus socialiniuose tinkluose atrodo kaip svajonių vieta, gyvendamas ten pamatai kitą realybę. Prabanga ir švytėjimas – ten, kur turistai. Bet yra ir senasis Dubajus, kur gyvena indai, pakistaniečiai, atvykę dirbti. Ten visai kitoks pasaulis, be jokios prabangos.

„Man patiko, kad Dubajuje yra visiškai saugu, gali palikti daiktus ar telefoną bet kur ir sugrįžęs visada rasi juos ten, kur padėjai. Mes net duris dažnai palikdavome neužrakintas“, – sako Aleksandra. 

Pasak jos, saugumo sistema čia itin griežta.

„Kiekviename „Emirates“ kom­panijos pastate prie įėjimo yra apsauga – kas tame name negyvena, į vidų nepateks. Pavyzdžiui, jei užsisakai maisto iš kavinės, pirmiausia tau paskambina apsauga ir pasitikslina, ar tikrai lauki užsakymo. Tik tada leidžia kurjeriui įeiti. O jei tavęs tuo metu nėra namuose, niekas nieko net prie durų nepaliks“, –tikina Aleksandra. 

Tokia tvarka jai iš pradžių atrodė keista, bet netrukus ta­po kasdienybės dalimi.

Dubajuje viskas labai brangu?

„Ne visai. Kai grįžau į Lietuvą, man net pasirodė, kad čia viskas kosmiškai brangu. Maistas parduotuvėse kainuoja panašiai kaip čia, kavinių galima rasti tokiomis pat ar net mažesnėmis kainomis“, – šypsosi Aleksandra. 

Pasak jos, dauguma skrydžių palydovų maistą užsisakinėja, nes vienam gaminti tiesiog neapsimoka: „Užsisakai pietus už 7 eurus ir persivalgai. Dubajuje labai gerai išvystyta maisto pristatymo sistema – viskas greita, šviežia, patogu“.

Bet kartais vis tiek apimdavo lietuviško maisto ilgesys. To­dėl, anot merginos, kai labai jo užsinorėdavo, pasidarydavo šaltibarščių arba išsikepdavo kotletų, o tas kvapas ir skonis iš karto primindavo namus.

Pirmasis skrydis

„Mano pirmasis skrydis buvo naktinis – į Maldyvus. Žinoma, buvo streso“, – juokiasi Aleksandra.

Kiekvienas skrydžių palydovas, vos įlipęs į lėktuvą, žino aiškią veiksmų seką.

„Pirmiausia patikriname visą saugos įrangą: deguonies balionus, gesintuvus, avarinius išėjimus. Tik tada įleidžiami keleiviai ir pradedamas saugos instruktažo vaizdo įrašas. Kai prasideda aptarnavimas, viskas vyksta pagal griežtą protokolą – kiekvienas veiksmas turi savo laiką ir vietą“, – tikina ji. 

Aleksandrai teko dirbti dviejų tipų lėktuvuose: mažesniuose B777, talpinančiuose 354–422 keleivių, ir dviejų aukštų lėktuvuose A380, kur telpa 484–615 žmonių. Vietų skaičius priklauso nuo salono išplanavimo ir lėktuvo klasių skai­čiaus. Antrame aukšte paprastai būna verslo ir pirmoji klasė – ten mažiau vietų, daugiau prabangos, bet ir daugiau atsakomybės.

Įgulos nariai nuolat keičiasi.

„Per dvejus metus turbūt tik penkis kartus pasitaikė, kad skridau su tais pačiais žmonėmis. Kiekvienas skrydis – vis kita komanda, vis kitos istorijos, kiti pasauliai“, – pasakoja ji. 

Ilgiausia Aleksandros kelionė buvo į Naująją Zelandiją – net 16 valandų ore.

„Tokiuose skrydžiuose būna keturi pilotai – jie keičiasi, kad galėtų pailsėti. Tai tikras išbandymas ne tik keleiviams, bet ir įgulai. Aišku, buvo skrydžių, kurių visada laukdavau. Tarkime, apsidžiaugdavau, kai sužinodavau, kad skrisiu į Niujorką, Los Andželą ar Balį. Beveik visada nuskridę turime 24 valandas laisvo laiko. Nusileidžiame, apsistojame viešbutyje ir galime ilsėtis, pasivaikščioti po miestą, pamatyti vietos gyvenimą“, – sako daugybę šalių mačiusi šilališkė.

Per dvejus darbo metus Aleksandra aplankė net 56 šalis: „Ore per tą laiką praleidau 2022 valandas“. 

Keleiviai iš viso pasaulio

„Geriausi keleiviai yra vokiečiai, jie draugiški, linksmi, kalba angliškai, labai disciplinuoti ir puikiai žino, kaip elgtis lėktuve. Tačiau buvo ir sudėtingesnių reisų. Skrydžiai į Indiją ar JAV visada reikalauja daugiau kantrybės, nes apie 70 proc. ke­leivių būna indai. Jie turi savitą

elgesio kultūrą, kitokį požiūrį į

aptarnavimą bei taisykles. Kartais situacijos būna net komiškos. Pamenu, kai skridome į Len­kiją, atrodė, jog lėktuve atsidarė baras! Buvome pasiruošusios servisui, susidėjusios viską ant vežimėlių, bet niekas nelaukė ir nespaudė iškvietimo mygtu­ko. Tiesiog keleiviai patys ėjo ir ėjo – susidarė eilė beveik iki lėk­tuvo galo“, – juokiasi Aleksandra.

Kai keleivis tampa problema

„Yra labai aiškios taisyklės, ką daryti, jei žmogus padaugi­na alkoholio ir pradeda elgtis neadekvačiai. Mūsų pareiga – stebėti keleivius, kad tokios situacijos nekiltų. Kai matome, jog kas nors užsisakinėja per daug alkoholio, informuojame vieni kitus ir skaičiuojame, kiek vienetų jam buvo patiekta. Jei situacija tampa rimta, įgula žino, kaip reaguoti – mes apmokyti, kaip sutramdyti keleivį, pririšti diržais iki nusileidimo ir perduoti policijai“, – pasakoja Aleksandra. 

Kai kurie skrydžiai – ypač į Al­žyrą – reikalauja ypatingo bud­rumo.

„Buvo net sudarytas sąrašas keleivių, kurių neįleidžia į lėktuvą. Dalis jų – nuolatiniai skraidytojai, perpardavinė­jan­tys telefonus. Jie kasdien skrenda pir­myn ir atgal. Niekada nežinai, ką sugalvos – pavyzdžiui, patys apsitarnauti, pasidaryti arbatos. Tokiuose skrydžiuose dažniausiai dirba tik vyrai, nes įgula turi būti pasirengusi viskam. Jei dirba moterys, keleiviai, kurie yra vien vyrai – neleidžia joms dirbti. Patys atsistoja ir aptarnauja vieni kitus“, – išskirtines situacijas atskleidžia stiuardesė. 

Ar yra buvę akimirkų, kai iš tiesų buvo baisu?

„Vieną kartą taip – grįžtant į Dubajų prasidėjo Irano bombardavimas. Mūsų lėktuvuose visada veikia internetas, bet tąkart jį staiga išjungė, kad bū­tų išvengta panikos. Turėjome apskristi Iraną dideliu ratu – skrydis užsitęsė dar gerą valan­dą“, – prisimena Aleksandra. 

Saugiausia transporto priemonė pasaulyje

Turbulencijos, pasak jos, bijoti tikrai nereikia.

„Man net patikdavo, nes aš žinau, kad ji visiškai nepavojinga. Kartą, kai skridome į Australiją, oro srautai buvo tokie stip­rūs, kad ir mums liepė prisisegti diržus. Visų galvos lingavo, o gale buvo penki vemiantys keleiviai. Bet iš tiesų žmonės visai be reikalo bijo. Turbulencija – tai oro srovių pasikeitimas, tarsi „duobės danguje“. Ji panaši į kelio nelygumus važiuojant automobiliu, tik šįkart „kelias“ yra nematomas, o oro srautai juda skirtingu greičiu bei kryptimis. Šiuolaikiniai orlaiviai sukurti taip, jog atlaikytų turbulenciją dešimt kartų stipresnę, nei tą, kuri pasitaiko realiuose skrydžiuose. Turbulencija negali pažeisti lėktuvo konstrukcijos – tai tik nemalonus pojūtis žmogaus kūnui, kuris nėra pratęs prie tokio oro judėjimo. Ji gali supurtyti kavos puodelį, bet tikrai ne lėktuvo sparnus.

Faktai kalba garsiau už baimes: lėktuvas yra saugiausia transporto priemonė pasaulyje, o skrydžių avarijų tikimybė yra mažesnė nei 1 iš 11 milijonų. Palyginimui: keliaujant automobiliu, rizika patekti į avariją yra 1 iš 5000, traukinio keleiviui – 1 iš 1,5 milijono, o lėktuvo keleiviui – tik 1 iš 11 milijonų. Kitaip tariant, žmogus, kuris kasdien skristų vieną skrydį, teoriškai patirtų avariją tik po 29 tūkst. metų. Skrydžių saugumą užtikrina ne sėk­mė, o preciziškai veikianti sistema. Oro eismas valdomas beveik milimetro tikslumu – kiek­vie­ną lėktuvą realiu laiku stebi tiek žemės kontrolės centrai, tiek automatinės palydovinės sistemos“, – ramina bijančiuosius lipti į lėktuvą Aleksandra.

Žaviausia darbe – žmonės

„Tai nėra monotoniškas ir nuo­bodus darbas, kiekvieną dieną sutinki tiek daug skirtin­gų žmonių! Jei skrydis ilgas, kartais keleiviai patys ateina pasikalbėti. Susipažįsti su žmonėmis iš viso pasaulio – nuo Australijos iki Kanados, nuo Japonijos iki Brazilijos. Kiekvienas turi savo istoriją, o kai kurių nepamirši visą gyvenimą“, – sako Aleksandra. 

Pasak jos, komanda taip pat nuolat keičiasi, niekada nežinai, su kuo skraidysi, o kiekvienas skrydis – tarsi naujas filmas, naujas vaidmenų derinys. Ir tai labai žavi – niekada nėra rutinos.

Paklausta, ar buvo žmonių, su kuriais buvo skaudu išsiskirti, Aleksandra nedvejodama atsako: „Taip, verkiau, kai išvykau. Turėjau labai gerų draugių lietuvių, kurios liko Dubajuje, taip pat artimą bičiulę, pusiau marokietę, pusiau prancūzę. Gyvenau bend­rame bute su korėjiete ir lenke, su kuria užsimezgė itin stip­rus ryšys, ji tapo man kaip sesuo. Tos lenkaitės draugės tapo ir mano draugėmis – mes vis dar bendraujame. Įdomu, kaip skirtingos kultūros ga­li taip natūraliai susilieti, kai gyveni toli nuo namų“.

Meilė šokiui niekur nedingo

„Labai apsidžiaugiau radusi gerą šokių studiją Dubajuje. Vieno skrydžio metu su kolega netikėtai išsikalbėjome apie šokius. Pasakiau, kad Lietuvoje šokau. Jis nustebo: „O kodėl čia nešoki?“ Ir tada rekomenda­vo studiją, į kurią galima eiti nemokamai, jei turi „Emirates“  kom­panijos darbuotojo kortelę“, – pasakoja Aleksandra. 

Pasirodo, čia dirbantiems suteikiamos neįtikėtinos galimybės: jie gali lankyti baseinus, sporto sales, jogą, dainavimą ir šokius su Platinum arba Face Card kortele, kurias kiekvienas dirbantis kompanijoje gali įsigyti už 4 eurus per mėnesį. 

„Iš pradžių nieko gero nesitikėjau, galvojau, kad jei beveik nemokamai, turbūt nekoks lygis. Bet labai apsirikau. Studija buvo nuostabi! Ten dirbo profesionalūs mokytojai, o vienas jų net buvo šokęs Brodvėjuje. Šokiai vėl tapo mažu stebuklu tarp skrydžių ir viešbučių. Po ilgo laiko vėl pajutau, kaip gera šokti. Tai buvo tarsi priminimas, kad gyvenimas – ne tik darbas ir pareigos, bet ir grįžimas prie to, kas tau iš tiesų teikia džiaugsmą“, – šypsosi Aleksandra. 

Geriausia vieta pasaulyje

„Mano viena mėgstamiausių vietų pasaulyje – Balis, jau tris kartus ten atostogavau ir vis dar noriu grįžti. Balio žavesys ne tik gamtoje, bet ir žmonėse. Ten vis­kas kitaip – visi atsipalaida­vę, geranoriški, šypsosi vieni kitiems be jokios priežas­ties. Niekas ne­vai­di­na, nesistengia atrodyti tobuli. 

Kiekvienas tiesiog gyvena savo ritmu – lė­tai, tyliai, su dė­kin­gu­mu už kiekvieną dieną. Gali vaikščioti apsirengęs, kaip tik nori – basas, su suknele, šlapiais plaukais po maudynių. Niekam tai nerūpi. Viskas aplink alsuoja laisve: garsai, kvapai, sau­lėlydžiai virš vande­nyno. Gyvenimo ritmas ten kitoks. Nereikia niekur sku­bėti. Kava su vaizdu į ryžių laukus, masažai, paplūdimiai, šil­tas vanduo – vis­kas taip pigu, kad net nesinori skaičiuoti. Balyje laikas tarsi ištirpsta. Pamiršti, kiek valandų, kokia diena ir koks mėnuo. Lieka tik jausmas – čia esi tikrai gyvas“, – sako Aleksandra. 

Pasaulėžiūros pokyčiai

„Lietuvoje sukiesi tame pačiame rate: pažįstami žmonės, tos pačios temos, tas pats rit­mas. Viskas jauku ir pažįstama, tačiau truputį uždara. Bet kai pamatai tiek daug skirtingų kultūrų, supranti, kad nori iš gyvenimo žymiai daugiau. Atsiranda drąsesnės svajonės, aukštesni tikslai ir stip­resnis troškimas kurti gyvenimą pagal save. Tiesa, tos patirtys kartais pribloškia. Vieną dieną esi Dubajuje, kur aplink milžiniški verslai, prabanga, turtingi žmonės. Kitą jau Indijoje, kur žmonės nieko netu­ri – tik šypseną. Tokie kontrastai tave supurto, verčia permąstyti viską, ką žinojai apie sėkmę ir laimę“, – pripažįsta Aleksandra. 

Ji tikina, jog būtent kelionės išmokė ją labiau vertinti Lietuvą.

„Pradėjau suprasti, kokia mū­sų šalis rami, saugi ir graži. Kai matai Indijos gatves, triukš­mą, chaosą, skurdą, JAV gatvių nesaugumą, supranti, koks stebuklas yra tiesiog gimti vietoje, kur gali laisvai gyventi, mokytis, kur tavo artimieji saugūs, kur gamta gydo. Turiu su kuo lyginti, nes mačiau Dubajaus spindesį – miestą, kuris atrodo tarsi sapnas iš stiklo ir aukso, kur žmonės skuba, kur viskas spindi, bet retai kas sustoja tiesiog būti.

Mačiau ir kitų šalių skurdą – šiukšles, netvarką, vaikus, basomis bėgančius paskui auto­busą, moteris, skalbiančias dra­bužius upėje. Tokie kont­rastai keičia žmogų iš vidaus: iš pradžių šokiruoja, vėliau – moko. Kartais laimingiausi žmonės neturi nieko, išskyrus vienas kitą. O nelaimingiausi turi viską, išskyrus ramybę“, – sako Aleksandra.

Po penkerių metų

„Dar nežinau, nei ką veiksiu, nei kur būsiu po penkerių metų. Kai atsirado veiklų, draugų, pradėjo patikti gyvenimas Dubajuje. Bet kai grįžtu į Lietuvą, man čia taip gera. Tuo labiau, jog Dubajuje gyvenimo kokybė priklauso nuo sezono – vasarą ten vargina pragariškas karštis, 45 laipsniai, į lauką neišeisi. Todėl pavydėda­vau draugams Lietuvoje, kurie vasarą gali sėdėti lauko kavinėje, klausytis cikadų ir mėgautis ilgu šiltu vakaru. O žiemą Dubajuje 25 laipsniai šilumos, švelnus vėjelis, saulė. Viskas gyva, viskas juda. Gal todėl ir pati dar nežinau, kur sustosiu. Galbūt tarp šių dviejų pasaulių“, – nuoširdžiai sako ji. 

Skristi – reiškia drįsti

Gyvenimas virš debesų išmo­kė ją svarbiausio – drąsos keistis.

„Kartais atrodo, kad skrydis yra tiesiog kelionė iš taško A į tašką B. Bet iš tiesų kiekvienas pakilimas – tai tarsi mažas gyvenimo išbandymas. Tu viską pa­lieki ant žemės: savo įpročius, savo baimes, net mintis, ku­rios tave stabdė. Ir skren­di“, – pripažįsta A. Andrejauskaitė.

Ji juokiasi, kad nuo mažos Šilalės iki Dubajaus, nuo pirmos uniformos iki 56-os šalies – tai buvo kelionė ne tik po pasaulį, bet ir į save.

„Išmokau stebėti žmones: tur­tingus ir vargšus, pavargusius ir laimingus, ir supratau, kad visi mes norime to paties – būti my­limi, reikalingi, jausti, jog gyvename ne veltui. Anksčiau skrydis atrodė kaip nuotykis, dabar tai yra priminimas, kad viskas, ką nori pasiekti, yra arčiau nei atrodo. Reikia tik pakilti šiek tiek virš savo baimių“, – įsitikinusi Aleksandra.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Nuotr. iš A. Andrejauskaitės asmeninio archyvo

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) neurochirurgai pradėjo taikyti vieną pažangiausių šiuolaikinės medicinos metodų – minimaliai invazyvią stuburo fiksaciją. Tai reikšmingas proveržis modernios neurochirurgijos srityje, suteikiantis stuburo nestabilumą turintiems pacientams galimybę pasveikti greičiau, patirti mažiau pooperacinio skausmo bei rizikų.

KUL Komunikacijos tarnybos inform. ir nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87