„Paežeryje buvo biblioteka. Dabar tai atrodo nuostabus dalykas – biblioteka tiesiog nedideliame kaime”, – dalindamasi vaikystės prisiminimais, Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė atkuria brangų išnykusios praeities paveikslą. Iš ten, iš Paežerio, Kalvalių, Girdiškės, Upynos, ji žengė į platųjį pasaulį, bet nuo gimtinės nenutolo nei mintimis, nei gyvenimo būdu, nei darbais. Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja V. Ivanauskaitė-Šeibutienė savo tyrinėjimais vis sugrįžta prie Žemaitijos ir žemaičių.
„Nuo savęs nepabėgsi”, – šypsosi mokslininkė.
– Užsirašiau Jūsų mintį iš pokalbio telefonu – „Mano bažnyčios su visais mediniais altoriais...”. Kokį santykį su gimtosiomis vietomis esate išsaugojusi? Kas pirmiausia iškyla atmintyje, sugrįžtant į jas mintimis?
– Man svarbios ir didelę įtaką gyvenimui padariusios Žemaitijos vietos – Paežeris, Kalvalės, Girdiškė, Upyna. Gimiau ir augau Paežerio kaime, kadaise vadintame Požere. Gyvenome kaimo pakraštyje, vienkiemyje prie ežero su mažyte sala, į kurią nusiirdavome medine valtimi. Prisimenu tą nuostabų jausmą: stoviu ant žemės ežero viduryje ir žiūriu į savo namų pusę.
Netoli to paties ežero – Kalvalės, mano mamos gimtasis kaimas su piliakalniu, kurį vietiniai žmonės vadino ir, tikiuosi, tebevadina Miegės kalnu. Kartais su vaikystės drauge Roma, grįždamos pėsčiomis iš Upynos, kur mokėmės, užlipdavom ant piliakalnio pasėdėti ir būtinai pažiūrėti, kurioje pusėje mūsų namai. Ant Miegės auga daugybė švento Petro raktų (taip vadindavom raktažoles) ir čiobrelių, kurių arbata, žinoma, pati skaniausia...
Įdomu, kad ne vieną dalyką apie savo gimtas vietas sužinojau ne tada, kai ten gyvenau, o gerokai vėliau, jau būdama Vilniuje. Kad ir apie Paežerio kaime esantį senąjį Karnagos kapinyną. Vaikystėje iš tėvų žinojau tik tiek, jog po Karnagą negalima landžioti, nes ten yra kapinės. Jau buvau studentė, kai į rankas pateko žymaus Lietuvos archeologo Adolfo Tautavičiaus straipsnis „Požerės plokštinis kapinynas“, paskelbtas žurnale „Lietuvos archeologija“ 1984 m. Perskaičiusi sužinojau, kokių archajiškų ir vertingų radinių Karnagoje aptiko archeologai. Iki šiol apie Žemaitijos praeitį rašantys istorikai ir archeologai jais remiasi.
Apie iš Upynos kilusią kraštotyrininkę Mariją Čilvinaitę buvau girdėjusi mokykliniais metais, bet jos išsamius straipsnius, skirtus gimtųjų apylinkių vestuvių, laidotuvių papročiams, atidžiau perskaičiau daug vėliau.
Girdiškės kaimas man savas ir brangus pirmiausia tuo, kad ten palaidoti tėvai, daug namiškių, giminių bei kaimynų. Ir dar kaip gimtoji parapija su didžiule raudonų plytų Girdiškės Marijos Snieginės bažnyčia, į kurią kasmet pirmąjį rugpjūčio sekmadienį minias žmonių sutraukia Snygenos atlaidai. Iš Girdiškės parapijos žemaičių niekada neišgirsit žodžio Snieginė, jie vadina tik žemaitiškai – Snygena.
Pamenu, vaikystėje stebėdavausi ir nelabai suprasdavau, kai mano bobutė iš Kalvalių Marijona Gudinskienė vis sakydavo, jog esančios tik dvi tokios bažnyčios – Girdiškie ir Ryme. Kai po daugybės metų lankiausi Romoje, apstulbau susivokusi, kad mano bobutė buvo teisi! Girdiškės Marijos Snieginės bažnyčia savo titulą iš tiesų yra gavusi iš Romoje penktajame amžiuje pastatytos Didžiosios šventosios Marijos bazilikos. Šios bazilikos atsiradimo legenda byloja, jog tuometiniam popiežiui ir dar vienam garbingam Romos gyventojui sapne pasirodžiusi Mergelė Marija ir paliepusi statyti bažnyčią ten, kur rugpjūtį pasnigs. Štai tokia graži sąsaja tarp Romos ir Girdiškės. O to vasaros sniego stebuklo paminėjimui per Snygenos atlaidus Girdiškės bažnyčioje procesijos metu ant žmonių galvų barstomi balti popierėliai (anksčiau – balti žiedlapiai). Pamenu, kaip ir vaikai, suaugę nekantriai laukdavome to įspūdingo momento. Nuostabu ir tai, kad šiuo metu Romos Didžiojoje Marijos bazilikoje arkikunigu yra paskirtas lietuvis kardinolas Rolandas Makrickas.
Girdiškės bažnyčia unikali ir vienintelė Lietuvoje ne tik savo vardu ir atlaidais, bet ir įspūdingais ąžuolų altoriais. Tarpukaryje kunigo Kazimiero Andriukaičio rūpesčiu čia pat Girdiškėje augę natūralaus dydžio ąžuolai buvo atvežti į bažnyčią ir iš specialiai paruoštų šakotų kamienų buvo suformuoti du šoniniai altoriai. Nepakartojamą įspūdį palieka pati idėja: ąžuolai „gyvi“, į dangų besistiebiantys medžiai, ant kurių šakų sustatyti ir sukabinti paveikslai ir šventųjų statulėles. Nustebintas šio vaizdo poetas Vladas Braziūnas savo eilėraštyje „Girdiškė“ rašė: „Kaipgi gražūs altoriuose kaimo šventieji medžiuos sutūpę <...> atėjo šventieji Žemaičiuos ir taikiai sau sutūpė medžiuos“…
Pamenu, vaikystėje man didžiausią įspūdį darė dešiniojo altoriaus ąžuolo viršūnėje įsitaisęs šventas Jonas Krikštytojas.
– Kas Jus nuvedė į Vilnių? Kaip rinkotės studijų kryptį, galbūt patarta tėvų, mokytojų?
– Nuo ankstyvos vaikystės labai mėgau skaityti. Pirmąsias knygas (pasakų rinkinius) gavau namuose iš vyresniųjų seserų, vėliau – Paežerio pradinėje mokykloje. Skaitydavome kartu su mokytoja Zofija Lebrikiene, ji duodavo knygų parsinešti į namus. Skaitymas taip įtraukdavo, kad pamiršdavau viską, mama neprišaukdavo nei prie darbų, nei prie pietų. Skaitydavau ir naktimis, pasišviesdama prožektoriumi.
Paežeryje buvo biblioteka. Dabar tai atrodo nuostabus dalykas – biblioteka nedideliame kaime. Prisimenu, kaip per pievas ir ganyklas skubėdavau iš jos į savo vienkiemį nešina knygomis. Artimiausias knygynas buvo Kaltinėnuose. Važiuodavau į jį autobusu arba dviračiu ir prisipirkdavau knygų daugiau negu planuodavau, už visus nusivežtus pinigus. Šita „knygomanija“ neabejotinai turėjo įtakos renkantis lituanistines studijas.
Kai pradėjau mokytis Upynos vidurinėje, atsivėrė daug įdomių veiklų. Mokytoja Vaidilutė Jončaitė, Upynoje subūrusi vaikų folkloro ansamblį „Kukutis“ ir dramos būrelį, ištisas kartas mokė liaudies dainų, režisavo spektaklius, kuriuose net ir patys nedrąsiausi gaudavome vaidmenis ir jausdavomės labai įvertinti. Kartu ne tik dainuodavome, vaidindavome, bet ir švęsdavome Jonines prie Paežerio ežero, su koncertais ir spektakliais keliaudavome po Šilalės ir aplinkinius rajonus. Tiesiog būdavo labai smagu visiems kartu.
Dabar galvoju, kad tai buvo ne šiaip aktyvi mokyklinių metų veikla, bet ir labai reikalingų dalykų mokymasis: tarpusavio supratimo ir palaikymo, pasitikėjimo kitais bei savimi, drąsos uždainuoti ar spektaklio metu atsistoti prieš publiką, ypač jei niekada anksčiau to nedarei. O svarbiausia – pamatyti ir patikėti, jog tai, kas atėję iš tėvų ir senelių, yra svarbu, brangintina ir saugotina. Prie to labai prisidėjo mūsų mokytojos vyro kraštotyrininko ir talentingo pasakotojo Klemensas Lovčiko netiesioginės pamokos – jo įkurtame Upynos amatų muziejuje dažnai lankydavomės, klausėmės įspūdingų istorijų apie Upynos apylinkių vietas ir žmones, nustebdavome radę eksponatų iš savų kaimų.
Upynos vidurinę mokyklą baigiau 1990-aisiais. Buvo pati atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pradžia. Nepaprastai įdomus laikas. Pamenu, kaip, berods, visa klasė nusprendėm laikyti Lietuvos istorijos egzaminą. Turbūt tie metai apskritai buvo pirmieji, kai toks egzaminas buvo įtrauktas į Lietuvos švietimo sistemą. Mūsų istorijos mokytojai Reginai Mickuvienei tai tapo nemažu iššūkiu, nes tiesiog nebuvo iš ko ruoštis – labai trūko literatūros, Lietuvos istorijos pažinimo šaltiniai dar tik atsivėrinėjo. Pamenu, bendrom jėgom ruošėmės egzaminui per rankas leisdami vienintelį turėtą Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“ egzempliorių, konspektuodami naujausius spaudoje pasirodžiusius straipsnius. Gyvenom nekasdienių įvykių sūkuryje, kai viskas labai nauja, įdomu, svarbu. Net mūsų išleistuvės vyko per nelemtąją ekonominę blokadą. Pamenu, kaip iš namų visi nešėme kiaušinius ir sviestą šakočiams. Tėvai ir mokytojai rūpinosi, kad ir tokiomis sąlygomis mūsų šventei nieko netrūktų.
Taip nutiko, kad į Vilnių studijuoti lituanistikos atvažiavau ypatingu laiku. Pirmoji sesija sutapo su 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiais. Egzaminams ruošėmės ne tik auditorijose ar bibliotekose – su knygomis ir užrašais kuprinėse daug laiko praleisdavome prie Parlamento, kitose svarbiose Vilniaus vietose. Mano bendrabučio kaimynai buvo studentai istorikai, turbūt labiau ir greičiau už mus, pirmakurses filologes, supratę, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje. Tomis dienomis formavosi kažkoks ypatingas ryšys tarp skirtingų specialybių studentų, tarp studentų ir dėstytojų. Labai visus suvienijo suvokimas, kad gyventi mes norime tik laisvoje Lietuvoje...
– Ar tyrinėdama folklorą daugiausiai dėmesio skiriate žemaitiškai tautosakai? Kokius svarbiausius savo darbus išskirtumėte?
– Baigusi lituanistikos ir psichologijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, porą metų mokytojavau Vilniuje, o 1996 m. atėjau dirbti į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Čia sutikau daug nuostabių, be galo įdomių žmonių, kuriems lietuvių literatūros, tradicinės kultūros, folkloro tyrimai nebuvo vien tik profesinis darbas, greičiau – gyvenimo būdas ir prasmė. Tokią atmosferą kūrė ir darbo aplinka: institutas įsikūręs Antakalnyje stovinčiuose istoriniuose Petro Vileišio rūmuose, nuo XX a. pradžios tapusiuose svarbiu lietuvių kultūros ir mokslo centru.
Po keleto metų įstojau į doktorantūrą, disertaciją apie folklorinės tradicijos kaitą lietuvių karinėse-istorinėse dainose apgyniau Vilniaus universitete 2005 m. Nuo pirmųjų darbo metų institute įsitraukiau į akademinio daugiatomio leidinio „Lietuvių liaudies dainynas“ rengimą. Nuolatiniai individualūs darbai – mokslinių straipsnių rašymas, folkloro publikacijų rengimas, dalyvavimas konferencijose ir seminaruose.
Kita darbų sritis – folkloro ekspedicijos. Su kolegomis aplankėme daugybę Lietuvos vietų užrašinėdami senas ir pačias naujausias vietinių žmonių dainas, įvairiais instrumentais grojamus muzikos kūrinius, įvairiausius pasakojimus, filmuodami šventes, fotografuodami etnografinius ir gamtos objektus. Man pačiai, žinoma, arčiausiai širdies ekspedicijos Žemaitijoje: Rietave, Židikuose, Žarėnuose, Viekšniuose, Girdiškėje... Ekspedicijose surinktą medžiagą perduodame į Lietuvių tautosakos archyvą, kuriame lietuvių folkloras kaupiamas nuo XIX a. vidurio.
Kažkaip labai natūraliai (nuo savęs nepabėgsi) susiklostė, kad vis pasitaiko darbų, susijusių su Žemaitija ir žemaičiais. Su fotografu ir dideliu Žemaitijos mylėtoju Arūnu Baltėnu rengėme žemaitiškų pasakojimų ir fotografijų knygą „Žemaičiai. Gyvenimai ir šventės“. Yra tekę sudarinėti ne vieną žemaičių folkloro publikaciją įvairiems leidiniams, esu rašiusi straipsnių apie tradicinius žemaičių sapnų pasakojimus ir rengusi spaudai tokių pasakojimų rinkinį.
– Beje, gilinatės ir į sapnus: kuo sudomino jie?
– Sapnų tema į mano darbų akiratį pirmiausia atėjo iš ekspedicijose sutiktų senųjų žmonių pasakojimų. Reikia turėti omenyje tai, jog folkloristas, etnologas ar antropologas sapnais domisi kitaip negu, pavyzdžiui, psichologas, kuriam pirmiausia rūpės sapnas kaip individuali žmogaus patirtis. Tuo tarpu tradicinės kultūros tyrėjui sapnų pasakojimai pirmiausia yra svarbūs kaip žmonių bendruomeninio gyvenimo dalis, neatskiriama nuo bendro apeigų ir papročių konteksto. Daugiausiai tradicinių sapnų pasakojimų yra susiję su mirusiaisiais, jie atspindi požiūrį į mirtį, laidotuves, mirusiųjų paminėjimą ir kinta kartu su neišvengiamai besikeičiančiais laidotuvių papročiais.
– Koks tas žemaitiškas gyvenimas būnant ne Žemaitijoje? Turite su kuo pasikalbėti žemaitiškai?
– Vilnius, kaip XIX a. rašė Simonas Stanevičius, visuomet buvo gausiai „žemaičių beapsėstas“. Vien iš savosios humanitarinių mokslų srities galėčiau suminėti gausų iškilios iš Žemaitijos atėjusios profesūros pulką: Norbertas Vėlius, Vacys Milius, broliai Donatas ir Leonardas Saukos, Vytautas Vitkauskas, Aleksas Girdenis, Viktorija Daujotytė ir daugybė kitų. Svarbu tai, jog jiems nereikėjo specialiai deklaruoti savo žemaitiškumo, jie savo darbais, kūryba ir pačiu gyvenimu liudija, kokia Žemaitija yra svarbi visai Lietuvai.
Nežinau ir jau nebesužinosiu, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei būčiau neišvažiavusi į Vilnių, o pasilikusi Žemaitijoje. Žvelgiant iš tolo turbūt neįmanoma išvengti gimtųjų vietų romantizavimo, kai visokiausios negerovės ar skaudūs patyrimai tolsta, blunka, o atmintyje įsitvirtina tai, kas buvo brangiausia ir šviesiausia. Juo labiau, kad tėviškę palikau būdama aštuoniolikos metų ir nebeturėjau galimybės joje apsilankyti.
Galbūt kitaip yra mano vaikystės draugams, nepalikusiems gimtų vietų, čia gyvenantiems, užauginusiems vaikus, dirbantiems. Su vienu kitu retkarčiais susisiekiame. Smagu žinoti, kad Girdiškės, Upynos apylinkėse šiuo metu daug gražių kultūrinių ir bendruomeninių veiklų organizuoja mano mokyklinių metų bičiulės Laima Skirgailienė, Dalia Petkevičienė, Ilona Raudonienė, Renata Gužauskienė. Šiuolaikinės technologijos leidžia operatyviai sužinoti visas naujienas, pamatyti, kaip neišvengiamai keičiasi mano gimtoji aplinka.
Nors bendrinė kalba man yra tapusi kasdienine, turbūt reikėtų sakyti, jog nors kalbu lietuviškai, bet mąstau tik žemaitiškai. Kai prieš keletą metų mirė mama, iš karto pajutau, kad nebeturiu su kuo kalbėtis gimtąja tarme taip, kaip tai dariau nuo pirmųjų vaikystėje ištartų žodžių. Žemaitiškų žodžių prasmės manyje yra tiesiog įaugusios. Pamenu, kaip nustebinau vieną kolegę, pasakydama, kad tokio augalo kaip tuja nepažįstu, man žinomas tik žemaitiškasis cipras. Kolegė nustebo, sako, jūs, žemaičiai, tą pavadinimą kažkokiu būdu tiesiogiai nuo pamatinio žodžio kiparisas išsivedėte.
– Ruošiate žemaitiškus valgius?
– Neseniai per Kūčias buvo proga prisiminti, kaip tėvelis kuknėje kepdavo silkės galvą rasalui, o mama virdavo avižų kisielių, kurio vaikystėje nemėgau, o dabar, aišku, labai ilgiuosi, nes pačiai tokio skanaus išvirti nesiseka.
Tas pats ir su kugeliu. Reikėtų atskiro tyrimo, kuris atsakytų į klausimą, kodėl žemaitiškuose kraštuose šis valgis tapo toks populiarus. Jis čia kepamas visomis progomis. Mano vyras, iš Kupiškio kilęs aukštaitis, iki šiol negali pamiršti kadaise Girdiškėje valgyto kelių gaspadinių kepto kugelio skonio. Prisimenu, kaip mama Kūčių vakarą į pečių pašaudavo kelias blėkas, kad Kalėdų rytą namiškiai ir suvažiavę svečiai kuo anksčiau galėtų jį valgyti.
– Minėjote, kad iš kaimo per Vilnių vėl persikraustėte į kaimą. Nepritapote didmiestyje?
– Po aštuoniolikos gyvenimo Vilniuje metų, apsigyvenau Širvintų ir Vilniaus rajonų paribyje esančiame vienkiemyje, iš kurio 50 kilometrų važinėju į darbą sostinėje. Į sodybą atkeliavo brangūs daiktai iš žemaitiškųjų mano ir mamos tėviškių, prie namo pasodinau iš mamos gėlyno atsivežtas pinavijas, karkliukus (flioksus), mėtas. Dirbdama šiokius tokius žemės darbus pasijuntu atkartojanti tėvų namuose ir pas bobutę Kalvalėse išmoktus judesius ar ritualus, mintyse net žemaitiškai su namiškiais pasitariu... Gyvenu žemaitės gyvenimą, nors ir nebe Žemaitijoje.
Jūratė KIELĖ
Nuotr. iš pašnekovės albumo
Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija
