Kviečiame visus, kurių širdys plaka krepšinio ritmu, atvykti ir garsiai palaikyti „Lūšies“ komandą!

Gegužės 6 d., 19.30 val., Šilalės sporto ir laisvalaikio centre

Ketvirtfinalis – serijos rezultatas 2:2, todėl viską lems šios rungtynės!

Jūsų palaikymas – komandos jėga! Iki susitikimo tribūnose!

Šilalės „Lūšis“

Sparčiai auganti elektroninė prekyba pakeitė prekybos būdą, atvėrė rinkas ir naujas galimybes tiek prekybininkams, tiek vartotojams. Tačiau ji taip pat atvėrė rimtas Europos rinkos silpnybes. Kiekvieną dieną į Europos Sąjungą (ES) patenka milžiniški kiekiai nesaugių ar neatitinkančių reikalavimų gaminių – nuo toksiškų elektroninių ciga­rečių ir pavojingos kosmetikos iki brokuotų elektroninių prietaisų ir degių baterijų. Šalutinis ir labai nepagei­daujamas šio importo efektas – milžiniški smulkių pakuočių atliekų kiekiai, kuriuos reikia kažkur padėti. 

Problema – milžiniški importuojamų siuntų kiekiai

Nuo 2022 m. į ES siunčiamų smulkių siuntinių skaičius kasmet dvigubėja ir 2025 m. pasiekė 5,88 mlrd., t.y., beveik 16 milijonų siuntų per dieną! 93 proc. šių siuntų yra iš Kinijos. Eu­ro­pos institu­ci­­jų pa­tikra ats­kleidė, kad Azi­jos e. prekybos paslaugų tei­kėjai, tokie kaip „Shein“ ir „Temu“, rimtai neatitinka ES stan­dartų. Nuo 85 proc. iki 95 proc. patikrintų gaminių neatitinka ES gaminių teisės aktų, o ketvirtadalis – tiesiog pavojingi.

Tokius produktus, į ES dideliais kiekiais siunčiamus atskirais, mažais siuntiniais, sunku kontroliuoti pasienio kontrolės punktuose, kurie dažniausiai yra įsikūrę didžiuosiuose uostuose ir elektroninės prekybos logistikos centruose. Patikra sudėtinga būtent dėl milžiniško tokių siuntinių kiekio. Priežiūros institucijoms vis sunkiau juos patikrinti, aptikti netinkamus ir pašalinti iš vidaus rinkos, o vartotojų apsaugos institucijoms – imtis veiksmų, kai jie jau pasiekia ES vartotojus.

Greta vartotojų apsaugos ne mažiau svarbi problema yra nelygios konkurencinės galimybės Europos įmonėms. ES veikiančios įmonės privalo laikytis griežtų mokesčių, aplinkosaugos ir socialinių standartų, tačiau jos vis dažniau susiduria su konkurencija iš ne ES pardavėjų, kurie neatitinka tų pačių reikalavimų ir dažnai visiškai išvengia priežiūros. Verslui – ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms – dabartinė padėtis tampa nebepakeliama. Kai reguliavimo standartai nevienodi, sąžininga konkurencija tiesiog neįmanoma. Todėl siekdami apsaugoti ES verslo ekosistemos gyvybingumą privalome imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant importą. 

Elektroninė prekyba yra ne tik ekonominė galimybė, bet ir sritis, reikalaujanti atsakingo valdymo. Kiekviena nepatikrinta siunta gali būti nesaugi, neteisėta ar savo nesąžiningu pigumu žlugdanti ES verslus. Europos vartotojai neturėtų būti priversti rizikuoti savo sveikata ar tapti sukčiavimo aukomis apsipirkdami internetu. Pasirinkimo laisvė turi eiti išvien su vartotojų teisių apsauga, o tam būtinas veiksmingesnis teisės aktų įgyvendinimas bei geresnis visuomenės informuotumas.

ES imasi atsakomųjų veiksmų

Kovo 26 d. Europos Parlamentas ir valstybės narės pasiekė susitarimą dėl ES muitinės kodekso reformos. Ši reforma, be kitų pakeitimų, suteiks mūsų institucijoms būtinas priemones reaguoti į mažos ver­tės e. prekybos importo augimą bei ES pasienio patikrų iššūkius. 

Pagrindinė naujovė – sukuriama Europos muitinės institucija su būstine Lilyje (Prancūzijoje), pavedant jai kurti ir valdyti naująjį ES muitinės duomenų centrą. Šia iniciatyva keičiami duomenų teikimo, dalijimosi ir naudojimo būdai, sudarant sąlygas efektyvesnėms muitinės operacijoms, užtikrinant glaudesnį bendradarbiavimą tarp nacionalinių muitinių administracijų.

Nuo 2026 m. liepos 1 d. visoms į ES įvežamoms prekėms, kurių vertė neviršija 150 eurų, ne ES pardavėjams bus taikomas fiksuotas 3 eurų muito mokestis. Be to, bus įvestas Są­jun­gos tvarkymo mokestis, skirtas padengti išaugusias muitinės institucijų priežiūros sąnaudas, susijusias su nuotoline prekyba. Mokesčio dydis skirsis priklausomai nuo to, ar prekės importuojamos dideliais kiekiais per sandėlius, ar siunčiamos kaip atskiros siuntos.

Ar vartotojams šie mokesčiai padidins galutinę prekių kainą? Europos Komisija teigia, kad šias išlaidas turėtų padengti importuotojas – internetinis pardavėjas arba tarpininkaujanti platforma. Gal praktikoje bus ir kitaip... Tačiau tai iš tiesų turėtų būti laikoma ne nauju mokesčiu, o sąžininga kaina už mūsų vartotojų saugumą ir mūsų verslo konkurencingumą. Kita vertus, apskritai laikas keisti beatodairišką, netvarią vartojimo kultūrą. Pigaus, dažnai nereikalingo šlamšto, ypač importuojamo iš svetur, vartojimas tikrai neprisideda prie gyvenimo kokybės ES. 

Apibendrinant, nors elektroninė prekyba ir toliau keičia pasaulinę prekybą, tai neturi vykti saugumo, sąžiningumo ir atsakomybės sąskaita. Griežti teisės aktai jau egzistuoja, tačiau jų veiksmingumas priklauso nuo nuoseklaus įgyvendinimo ir tarptautinio bendradarbiavimo. Europos Sąjunga dabar susiduria su kritiniu momentu: būtina užtikrinti, kad skaitmeninė rinka išliktų atvira ir inovatyvi, tačiau kartu tvirtai ginant piliečius ir verslą.

Paulius SAUDARGAS

Europos Parlamento narys

Šilalės muzikinis teatras sėkmingai užbaigė Imre Kálmán operetės „Cirko princesė“ (Misteris X) rodymų sezoną. Premjera įvyko 2025 m. gruodžio 20 d., o paskutinis šio sezono spektaklis žiūrovams buvo parodytas šių metų balandžio 26 d. Per šį laikotarpį operetė Šilalės kultūros centre buvo demonstruota net 9 kartus ir sulaukė didžiulio susidomėjimo – ją pamatė daugiau nei 3500 žiūrovų. Spektaklis traukė ne tik Šilalės miesto gyventojus, bet ir svečius iš kitų miestų.

„Cirko princesė“ – tai meilės, paslapčių ir aistrų kupina istorija, kurioje susipina cirko pasaulio žavesys ir aristokratiškos intrigos. Šilalės muzikinio teatro kūrybinė komanda šį kūrinį pristatė savaip – gyvai, įtaigiai ir vizualiai turtingai.

Prie spektaklio prisijungė ir Šakių cirko mokyklos akrobatė Agnė Palubinskaitė, papildžiusi sceną įspūdingais cirko akrobatiniais elementais. Spektaklyje taip pat vaidino šilališkiams gerai žinomas Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas Andrius Apšega ir solistas Juozas Sutkaitis. Tai suteikė operetei dar daugiau dinamikos ir autentiškumo.

Svarbus kūrybinis akcentas – kostiumų dailininkės Gabijos Žymančiūtės debiutas, kurios sukurti kostiumai padėjo atskleisti laikmečio dvasią ir personažų charakterius.

Spektaklį kūrė net 55 žmonių komanda: Šilalės muzikinio teatro aktoriai, solistai, choristai, šokių kolektyvas „Mainytinis“ (vad. Laima Andrejauskienė), muzikinio teatro choras (vad. Soneta Būdvytienė). Pagrindinius vaidmenis atliko Andrius Apšega (Misteris X), S. Būdvytienė (Fedora Verdjė), Virginijus Noreika – Baronas Gastonas de Ristūni; Algirdas Šaulys (Puasonas;), Juozas Sutkaitis (Tonis Bonvilis), Edita Tutliūtė (Mari Letuš), Mantas Toleikis (Renaras), Alvydas Rudys (Pelikanas), Asta Merkelienė (Karolina), spektaklį režisavo Šilalės muzikinio teatro režisierius Antanas Kazlauskas, prie kūrybinės komandos prisidėjo garso režisierius Darius Vasiliauskas, šviesų dailininkė Asta Vasiliauskienė, dailininkas Vidmantas Dargis bei scenos technikai Tomas Budreckas ir Vidas Undaravičius.

„Cirko princesė“ tapo ryškiu šio sezono kultūriniu įvykiu Šilalėje – spektaklis sujungė profesionalumą, bendruomeniškumą ir kūrybinį užsidegimą. Tai dar kartą įrodė, kad net ir mažuose miesteliuose gali gimti stiprūs, žiūrovus sutraukiantys muzikiniai projektai.

Šilalės kultūros centro inform. ir nuotr.

„Mamma Mia!“ gerbėjos į pirmas eiles ateidavo pasipuošusios blizgančiomis suknelėmis. Pabaigoje dainuodavome ir šokdavome kartu su žiūrovais. Nesu mačiusi nieko panašaus. Vis dar sulaukiu gerbėjų žinučių – jie rašo matę spektaklį šešis kartus ir klausia, kada sugrįšime“, – viešėdama Klaipėdoje sakė Donos vaidmenį estiškame „Mamma Mia!“ pastatyme atlikusi ilgametė nacionalinio Vanemuine teatro solistė Merle Jalakas. Balandžio 15-16 dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre žiūrovai turėjo galimybę išvysti net du šio teatro spektaklius – baletą „Gruodžio lietus“ bei W. A. Mozarto operą „Don Žuanas“. Kartu su trupe atvykusi Merle Jalakas Lietuvos skaitytojams papasakojo apie estiškąjį „Mamma Mia!“, naują teatro statusą bei operos solistų vienatvę.

Tartu mieste įsikūręs Vanemuine teatras yra vienas seniausių teatrų Estijoje. Visai neseniai jis tapo nacionaliniu teatru. Ką jums reiškia šis naujas statusas?

Tai – labai geras sumanymas, nes esame pirmasis Estijos muzikinis teatras. Manau, tai mums padės puoselėti ryšius su kitų šalių teatrais, pristatyti savo spektaklius už šalies ribų bei sulaukti didesnio pripažinimo. Vanemuine teatro vardo daug kas nežino, tačiau nacionalinio teatro statusas duoda daug daugiau aiškumo ir svorio. Labai didžiuojuosi šiuo nauju statusu.

Jūsų teatras turi išskirtinę struktūrą – jame veikia dramos, operos ir baleto trupės. Kaip jos bendradarbiauja, ar semiatės patirties vieni iš kitų?

Kartais dirbame kartu – menininkams tai labai įdomu. Aš esu vaidinusi visuose žanruose, du kartus net pasirodžiau balete. Manau, kad toks suliejimas yra labai naudingas. Pavyzdžiui, man dirbant su dramos aktoriais labai įdomu pajausti, kaip jie mąsto. Jie personažą kuria visiškai kitaip nei dainininkai, todėl iš jų pasisemiu daug idėjų.

W. A. Mozarto operą „Don Žuanas“, kurią balandį parodėte ir Klaipėdos publikai, statė garsus estų dramos teatro ir kino režisierius Elmas Nüganenas. Kaip jums atrodo, ką dramos režisierius gali duoti muzikiniam teatrui?

Elmas Nüganenas norėjo sukurti paprastą operą, suprantamą visiems – ne tik operos mylėtojams. Tokią, kurioje žiūrovai nežiūrėdami į titrus suprastų, ką veikėjai daro ir galvoja. Spektaklyje turime naują personažę, kuri yra tarsi operos gidė. Repeticijų laikotarpis buvo itin įdomus, nes apie personažus diskutavome kur kas daugiau nei įprasta muzikinių spektaklių pastatymuose. Dainininkams toks darbo principas galbūt buvo sunkesnis, nes operoje jie privalo galvoti apie dainavimą ir dirigavimą, o čia dar reikėjo įtraukti vaidybą ir mąstymą. Tačiau galiausiai visi buvome labai laimingi, nes pasiekėme kitą kokybę.

Gegužės 8 dieną Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyks lietuviška miuziklo „Mamma Mia!“ premjera. Vanemuine teatras buvo pirmasis Baltijos šalyse gavęs licenciją statyti šį miuziklą. Jis buvo rodomas 2016–2021 metais ir jūs čia atlikote Donos vaidmenį. Ar pasiilgstate šio spektaklio ir ką prisimenate iš to laiko?

„Mamma Mia!“ užima ypatingą vietą mano širdyje. Tuo metu buvau operos dainininkė ir Donos vaidmenį gavau per perklausą. Prieš prasidedant repeticijoms vykome į Stokholmą, kur aplankėme ABBA muziejų. Tai – įdomus interaktyvus muziejus su kostiumais, karaoke ir pasakojimais apie asmeninį grupės narių gyvenimą. Labai gera idėja, nes kelionėje daug mąstėme apie savo personažus ir susidraugavome su visa trupe. Turėjome dvi spektaklio sudėtis: kitą Doną vaidino popdainininkė, Sofijos irgi buvo žinomos Estijos popatlikėjos, o likusią trupės dalį sudarė aktoriai. Tai buvo galingas derinys, puiki sinergija. Pasirodymų metu būdavo labai linksma: aktoriai krėtė pokštus tiek scenoje, tiek užkulisiuose. Kiekvienas spektaklis buvo tarsi šventė.

Žiūrovai mus pamilo. Nors dėl COVID-19 pandemijos turėjome pertrauką, bet po jos salės visada būdavo pilnos, o publika kaskart plodavo stovėdama. Miuziklo gerbėjos į pirmas eiles net ateidavo pasipuošusios blizgančiomis suknelėmis. Pabaigoje dainuodavome ir šokdavome kartu su žiūrovais – buvo nuostabu. Nesu mačiusi nieko panašaus. Po spektaklio būdavome kupini energijos, norėdavosi pratęsti vakarėlį. Vis dar sulaukiu gerbėjų žinučių – jie rašo matę spektaklį šešis kartus ir klausia, kada sugrįšime.

Koks jausmas buvo estiškai dainuoti gerai žinomas ABBA dainas?

Šiek tiek keista, nes visi dainas žinojome angliškai. Tačiau turėjome labai gerus vertimus. Estų kalba ABBA dainoms suteikė gylio. Viena yra žiūrėti į titrus, o kita – girdėti kiekvieną žodį ir jį suprasti. Kai kuriuos kūrinius, pavyzdžiui, „Slipping Through My Fingers“, išgyvenu labai asmeniškai – jame užkoduotos bendros moterų patirtys. Šią dainą Dona dainuoja dukrai prieš pat jos vestuves. Ji – mano mėgstamiausia. Scenoje apimdavo jausmas tarsi iš namų išeitų mano pačios dukra – būdavo labai sunku neverkti. Pamenu, dainavau ją ir savo dukrai, kai ji tekėjo.

Miuziklą „Mamma Mia!“ sukūrė trys moterys: prodiuserė Judy Craymer, rašytoja Catherine Johnson ir režisierė Phyllida Lloyd. Anot lietuviško pastatymo režisieriaus Leonardo Prinsloo, viena esminių kūrinio temų yra moterų galia. Ar tai jums aktuali tema?

Taip. Manau, daug moterų savyje turi gerokai daugiau galios negu jos parodo. Labai svarbu yra daryti tai, ką nori, kas tave daro laimingą, pačiai priimti sprendimus ir džiaugtis – juk turime tik vieną gyvenimą. Čia galima įžvelgti tam tikrą paralelę su „Don Žuanu“. Nors operoje pagrindinis veikėjas yra Don Žuanas, ten taip pat veikia trys stiprios moterys, kurios kovoja prieš jį. Don Žuanas mūsų versijoje nėra toks įdomus personažas, moterų linija – kur kas įdomesnė.

Pagal išsilavinimą esate operos dainininkė, tačiau dalyvaujate įvairiausių žanrų pastatymuose. Kuris žanras jums dabar yra arčiausiai širdies?

Šiuo metu operose dainuoju ne tiek daug. Kai prieš trisdešimt metų pradėjau savo karjerą, buvau koloratūrinis sopranas. Dainavau tokias roles, kaip Liučija operoje „Liučija di Lamermur“, Rozina operoje „Sevilijos kirpėjas“, Oskaras „Kaukių baliuje“, Violeta operetėje „Monmartro žibuoklė“, Adelė operetėje „Šikšnosparnis“ ir kt. Tačiau visi sezonai – skirtingi. Kadangi aukštam balsui repertuare vaidmenų kartais pritrūksta, o aš visada jaučiau trauką lengvesniam žanrui, mano repertuarą papildė miuziklai bei vaikiški spektakliai. Smagu išbandyti save ir dramos bei baleto trupėse.

Šiuo metu penkiuose spektakliuose pasirodote kaip solistė, o dar šešiuose dirbate režisieriaus asistente. Kaip jums pavyksta suderinti šias dvi roles, kai vieną dieną kolegoms esate scenos partnerė, o kitą – turite organizuoti jų darbą?

Geras klausimas. Iš tiesų, man tai netgi padeda, nes solistai žino, kad esame vienoje valtyje. Jiems esu draugė – nurodymų nedalinu, o draugiškai nukreipiu teisinga linkme. Mano darbas – žinoti, ko reikia dainininkams, ir padėti režisieriui. Save matau tarsi tiltą tarp dainininkų, režisieriaus ir vadovybės.

Žinau, kaip mąsto dainininkai ir kodėl jiems kartais sunku suprasti tam tikrus dalykus. Kadangi ir pati scenoje susiduriu su tomis pačiomis problemomis, galiu jiems padėti, nuraminti. Kai solistai būna pavargę, turi problemų, jie ateina pasikalbėti, nes manimi pasitiki. Asistentės darbe iš tiesų kartais jaučiuosi kaip trupės psichologė.

Kokia jūsų nuomonė apie jaunąją klasikinės muzikos atlikėjų kartą? Kokius skirtumus pastebite dirbdama su jais?

Man labai patinka dirbti su jaunais, tik pradedančiais karjerą, solistais ir pasidalinti su jais savo patirtimi. Žaviuosi jų energija: jie tokie tyri, man įdomus jų mąstymas. Šiandien jauni atlikėjai puikiai dainuoja, turi gerus užsienio mokytojus. Jų darbo kokybė netgi geresnė nei buvo mano karjeros pradžioje. Pastebėjau, kad dabar jauni žmonės ateina visiškai pasirengę darbui: tiksliai žino, ko nori, turi aiškią viziją ir yra labai profesionalūs. Aš jaunystėje buvau kur kas labiau pasimetusi.

Teatralo profesija reikalauja daug laiko ir energijos, dėl ko neretai nukenčia asmeninis artistų gyvenimas. Kaip jums atrodo, ar scenos žmogui įmanoma turėti subalansuotą asmeninį gyvenimą?

Mano manymu, privalu turėti gyvenimą už teatro ribų, kažką daugiau nei tik vaidmenis teatre: savo namus, draugus, įvairius pomėgius, keliones. Tuo pačiu – gyvenimiški patyrimai personažams suteikia kur kas daugiau gylio. Jaunimas gali manyti, kad aukotis dėl teatro yra gerai, bet labai svarbu turėti užnugarį – draugus ir šeimą, ne tik kolegas. Tai padeda išlaikyti pusiausvyrą ir leidžia protui pailsėti. Operos solisto darbas yra sunkus ir kartais vienišas. Kai esi populiarus, tenka daug keliauti, gyventi viešbučiuose. Kiekvienas žino, ko siekia, bet vienatvės šiame kelyje yra daug. Stebėdama kai kuriuos vyresnius kolegas, kurie nesukūrė šeimos, matau, kad jie šiandien nėra labai laimingi. Jų širdyse – daug nusivylimo, liūdesio ir kritiško požiūrio į pasaulį.

Man svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Suprantu, kad neįmanoma daryti daug dalykų vienu metu, todėl dalies projektų atsisakau. Kai ko nors imuosi, tam atiduodu visą energiją, tad man geriau daryti mažiau, bet su pilna jėga. Nebenoriu įtemptų laikotarpių. Gyvenime esu patyrusi daug streso, bet mano amžiuje man to nebereikia. Dabar esu tokiame etape, kai mėgaujuosi gyvenimu ir darau tai, ką noriu. Įkvepiu ir einu pirmyn.

Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė-Mickūnienė

Ne tik Atlantas mus skiria nuo kadaise turtingo Eldorado – visų emigrantų išsvajotos Amerikos. Šiandien Jungtinės valstijos vis labiau atsiriboja nuo Europos, ku­rioje yra ir prezidento Donaldo Trum­po vokiškos bei škotiškos šak­nys. Senojo žemyno tautoms to­kie verslo ryklio manevrai sun­kiai suprantami, tad puoselėjamos atsargios viltys, kad po tarpinių Kongreso rinkimų lapkritį, o ypač po naujo 48-ojo prezidento rinkimų reikalai pasisuks kitaip...

O kol kas JAV Europai sunkina muitų grandines, grasina pasitraukti iš NATO, mažina savo karių skaičių Aljanso šalyse. Įsižeidęs dėl Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo kritikos, D. Trumpas įsakė Pentagonui iš šios šalies išvesti 5000 karių. Eilėje – Ispanija ir Italija, kurios taip pat užpykdė Baltųjų rūmų šeimininką.

Šiuo metu Europoje yra dislokuota apie 86 tūkst. JAV karių, iš kurių maždaug 36 tūkst. yra Vokietijoje. Nors 2025 m. pabaigoje JAV Kongresas priėmė saugumo mechanizmą, pagal kurį Europos vadavietės atsakomybės zonoje nuolat dislokuotų pajėgų skaičius ilgiau nei 45 dienas negali būti mažesnis nei 76 tūkst. karių, D. Trumpui šis sprendimas nė motais.

Lietuva irgi krūpčioja. Nors JAV kariai mūsų šalyje būna tik rotaciniu principu, bet baiminamasi, jog jų išvedimas iš Europos gali nulemti Berlyno planus Lietuvoje dislokuoti vokiečių 45-ąją karinę brigadą, kuri oficialiai jau veikia metus. Tuomet Baltijos šalys tarsi nuogai išsirengtų Rusijos agresijos akivaizdoje...

Ši sumaištis verčia realistiškiau vertinti Gynybos ir kosmoso eurokomisa­ro Andriaus Kubiliaus iškeltą idėją apie „galingas nuolatines 100 tūkst. karių Europos karines pajėgas“. Ši bendra kariuomenė galėtų būti naudinga toms ES šalims, kurios nėra NATO narės. 

Tokių yra penkios – Airija, Austrija, Malta, Kipras ir Švedija. Esą tuomet nereikėtų kurti galingų 27 nacionalinių kariuomenių. 

Tiesa, tiek ES lyderiai, tiek Lietuvos politikai skeptiškai pasitinka šią idėją. Biurokratinis NATO mechanizmas, besiremiantis tik dokumentuose įrašyto 5-ojo įstatų straipsnio galia, būtų papildytas nerangia ES sprendimų pri­ėmimo praktika ir palaidotų iš pažiūros gerą sumanymą. Buvusiam krašto apsaugos ministrui Laurynui Kasčiūnui kyla ir kitų klausimų, pavyzdžiui, iš kur būtų paimami A. Kubiliaus minėti 100 tūkst. karių.

„Juk kariai yra NATO europinių šalių priskirti gynybos planams. Tai ką, reiškia, mes juos ištraukiame iš NATO gynybos planų?“ – retoriškai klausia jis.

Kita vertus, norint palaidoti tegul ir fantastinius sumanymus, daug argumentų nereikia. Tačiau kurti neįtikėtinus planus verčia nauja geopolitinė situacija, nors galbūt jie verti Jules‘o  Verne‘o mokslinės fantazijos, kuri, beje, iš dalies buvo įgyvendinta.

Ar esate girdėję apie santrumpą BALTBAT? 1994 m. rugsėjo 13 d. Estijos, Latvijos ir Lietuvos prezidentai Rygoje pasirašė sutartį suformuoti bendrą karinį vienetą – BALTBAT. Tam buvo sudarytos Karinė ir koordinacinė grupės, kurios buvo atsakingos už sėkmingą bataliono kūrimą. Jose buvo atstovai iš Danijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Jungtinės Karalystės, JAV ir Lenkijos. Baltijos batalioną sudarė po vieną pėstininkų kuopą iš trijų Baltijos šalių, jungtinė štabo kuopa, atskira logistikos grupė. Batalione buvo daugiau kaip 800 karių, iš kurių apie 500 – iš Lietuvos. Bataliono štabas ir mokymo centras buvo Adažių karinėje bazėje Latvijoje, Lietuvoje BALTBAT lietuviška kuopa buvo dislokuota Ruk­loje. BALTBAT, kaip atskiro nepriklausomo vieneto, pagrindinė užduotis bu­vo būti pasirengusiam vykdyti taikos palaikymo operacijas. Į pirmąją mi­si­ją BALTBAT pirmą kuopą išsiuntė 1996 m. spalį. Danijos bataliono sudėtyje 1998–2002 m. ji vykdė SFOR (angl. Stabilization Force) misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Tiesa, nuo 2021 m. pradžios BALTBAT projektas buvo sustabdytas. Atrodo, užprotestavo Briuselis. Baltijos šalys savo karius priskyrė Danijos, Švedijos ir Suomijos batalionų misijoms. Teisininkai paaiškino, jog atskiro karinio darinio NATO struktūroje esą neleidžia įstatai...

Taigi, geros idėjos išnyksta masyviuose biurokratiniuose aparatuose. Gyvastį jos praranda net ir po 2014 m.

Rusijos intervencinių veiksmų, o ypač po 2022 m. vasarį pradėto plataus masto karo prieš Ukrainą. Tačiau bend­romis Baltijos šalių pastangomis tvirtinama rytinė siena. Keturios regiono valstybės susitarė koordinuoti savo veiksmus gynybos finansavimui iš ES fondų. Briuselis greičiausiai pašalins arba bent sumažins kai kurių šalių veto pavojus savo sprendimams. 

Bet laukti gero dėdės, kaip šimtmečiais tikėjomės iš „dėdės Semo“ – pražūtis. Lietuviai patys nuo senų laikų įveikė visokius okupantus. Šiandien mums belieka įveikti ne tik pasaulio galiūnų abuojumą, bet ir savo neryžtingumą bei vidinius priešus. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Ketvirtadienį, pasibaigus Šilalės savivaldybės tarybos posėdžiui, prieš pat darbo dienos pabaigą, socia­liniuose tinkluose rajono meras Tadas Bartkus paskelbė, kad iš pareigų atleido vicemerą Igną Gužauskį. Ir nors su juo dirbo nuo pat kadencijos pradžios, o iki šiol bent jau viešojoje erdvėje demonstravo komandinį darbą, T. Bartkus savo sekėjams pranešė, jog tolimesnis bendradarbiavimas su vicemeru trukdytų sklandžiam savivaldybės darbui ir net apkaltino I. Gužauskį „sis­temingu politinio pasitikėjimo griovimu bei nekonstruktyviu elgesiu“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Savivaldybės nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 32

Skurdas dažnai lieka nematomas, ypač tiems, kuriems netenka jo patirti. Tačiau statistika aiški: skurdo rizikos lygis Lietuvoje pernai siekė 22,6 proc., per metus jis šiek tiek padidėjo. Kaimo gyventojai nepriteklių patiria kur kas dažniau nei didmiesčiuose. Tiesa, Šilalė tarp kaimiškųjų savivaldybių statistiškai neatrodo prastai. Ir ne tik statistiškai – mažiau matyti apleistų ūkių ar kitų akivaizdžių vargo ženklų. Štai net kompensacijų už šildymą per šį sezoną išmokėta penktadaliu mažiau nei pernai. Tačiau neapsigaukime: ties skurdo riba balansuoja maždaug kas šeštas rajono gyventojas, o socialinė parama jiems tampa nuolatiniu išgyvenimo ramsčiu.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 32

Balandžio 24 d. Molėtuose vyko 58-asis Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursas, subūręs apie 100 moksleivių iš įvairių šalies kampelių. Šio konkurso tikslas yra ne tik ugdyti bei puoselėti filologinius gabumus, bet ir formuoti platesnį bei gilesnį humanitarinį išsilavinimą, stiprinti gimtosios kalbos tradicijas, jų istorinį tęstinumą, skatinti savarankiškumą kuriant, atrandant interpretacijos džiaugsmą. 

Šiais metais Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijai atstovavo gimnazistai Irmantė Petrošiūtė (IIb), Guoda Baldauskaitė (IVa) (abi dalyvavo pub­licistikos ir eseistikos sekcijoje) ir Tautvydas Jonaitis (IVb klasė, poezijos sekcija), o jų kūrybą vertino geriausi Lietuvos literatūrologai.

Konkurso komisijos pirmininkas rašytojas, eseistas, kritikas, vadovėlių vidurinei mokyklai autorius bei Vilniaus universiteto dėstytojas Regimantas Tamošaitis į filologų šventę susirinkusiems dalyviams linkėjo pasitikėjimo savimi ir kūrybinės kibirkštėlės. 

Po atidarymo ceremonijos prasidėjo vertinimo komisijos darbas sekcijose, mokiniai galėjo ne tik susipažinti su bendraminčių kūryba, pasidalinti savo kūriniais bei patirtimi, bet ir įgyti vertingos patirties, gauti patarimų apie rašymo subtilybes iš vertinimo komisijos narių. 

Vėlyvą popietę visi konkurso dalyviai buvo pakviesti į  Molėtų kultūros centrą, kur stebėjo teatro studijos „Remarka“ jausmų prisodrintą spektaklį „Gėlės Aldžernonui“. O netrukus atėjo ir labiausiai lauktas momentas – nugalėtojų paskelbimo ceremonija. 

Šie metai mūsų gimnazijos mokiniams buvo be galo dosnūs: I. Petrošiūtė apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos II laipsnio diplomu ir medaliu publicistikos bei eseistikos sekcijoje, o T. Jonaičiui įteiktas III laipsnio diplomas ir medalis poezijos sekcijoje. Šie pasiekimai yra atkaklaus bei kruopštaus triūso rezultatas. Dalyvavimas respublikiniame jaunųjų filologų konkurse buvo nuostabi galimybė ne tik išmėginti savo jėgas kūrybos srityje, bet ir sulaukti vertingų patarimų iš komisijos narių. 

Nuoširdžiai dėkojame gimnazijos lie­tuvių kalbos ir literatūros mokyto­joms Jolantai Šmitienei bei Rasutei Maž­rimienei už palaikymą bei pagalbą kūrybos kelionėje.

Irmantė PETROŠIŪTĖ 

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos II b klasės mokinė

AUTORĖS archyvo nuotr.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos 5–6 klasių mokiniai Emilis Capas, Nojus Grikšas, Benas Žiuraitis, Emilis Dargis, Dainora Martinkutė ir Rugilė Sardhara kartu su vokiečių kalbos mokytoja Kristina Katauskaite bei fizinio ugdymo mokytojais Milda Galdikaite Mikašauskiene ir Džiugu Raudoniumi dalyvavo konkurso „1:0 vokiečių kalbos naudai“ šalies finale Kaune. Renginį organizavo Goethe institutas kartu su Lietuvos masinio futbolo asociacija.

Finale varžėsi net 15 stipriausių komandų iš visos Lietuvos, patekusių į jį po atkaklios atrankos. Komisijai buvo pateiktas 31 kūrybinis darbas, o į finalą pakviestos tik geriausiai įvertintos gimnazijos. Kvėdarnos gimnazijos komanda „Magisches Team“ finalui parengė išsamų prisistatymą, sėkmingai atliko užduotis vokiečių kalba ir ryžtingai kovojo futbolo turnyre. Didžiuojamės ir džiaugiamės fantastišku pasirodymu – komanda pademonstravo labai geras vokiečių kalbos žinias, puikią sportinę formą ir tikrą komandinę dvasią, o visa tai atvedė į 1-ąją vietą šalyje!

Nugalėtojams atiteko pagrindinis pri­zas – įspūdingas futbolo savaitgalis Berlyne: profesionalios treniruotės, ekskursijos po miestą, dalyvavimas Bundeslygos varžybose bei apsilankymas garsiajame futbolo klube „Hertha BSC“. Tai – ne tik prizas, bet ir nepakartojama patirtis, kurią mokiniai ilgai prisimins!

Ruošdamiesi šiam konkursui, vaikai ne tik sustiprino vokiečių kalbos ir geografijos žinias, bet ir tobulino futbolo žaidimo įgūdžius, ugdė pažinimo, kūrybiškumo, bendradarbia­vimo bei komunikavimo kompeten­cijas. Šis laimėjimas – puikus įrodymas, jog mokymasis gali būti įdomus, aktyvus ir vedantis į dideles pergales.

Nuoširdus ačiū mokytojams, lydėjusiems mokinius iki aukščiausio įvertinimo – pedagogų atsidavimas ir tikėjimas komanda bei bendras darbas dovanojo įspūdingą pergalę. 

Jurgita SKURDELIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Nuotr. iš „Futbolas visiems“ paskyros

Šią savaitę Lietuva mini Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, o kartu su visa Europa – ir Eu­ropos dieną, simbolizuojančią že­myno taiką bei ramybę. Šiomis progo­mis regione vyks keli specialūs renginiai: bus atidaryta nauja knygelių paroda, vyks pėsčiųjų žygis, gyventojai kviečiami į koncertus, spektaklius, meno parodas ir kon­ferenciją, skirtą Šilalės krašto pa­žinimui. 

Gegužės 6 d. Tauragės kultūros cent­ro Edmundo Mažrimo parodų salėje bus atidaryta jungtinė septynių menininkių tapybos darbų paroda „Gamtos refleksijos“. Autorės lankytojus žavės subtiliomis gamtos interpretacijomis, o peizažai virs drobėje atspindėtais vidiniais išgyvenimais. Paroda veiks iki gegužės 31 d. 

Gegužės 7 d. Dionizo Poškos Baublių muziejuje vyks kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus 115-ųjų gimimo metinių paminėjimo konferencija „Vlado Statkevičiaus skaitymai“. Renginys prasidės 9.30 val. dalyvių registracija, oficialus atidarymas numatytas 10 val., pradedant muziejininko-archeologo Augustino Bernoto įžvalgomis apie V. Statkevičiaus indėlį į Šilalės krašto pažinimą. Pirmoje dienos pusėje dr. Deima Katinaitė pristatys pranešimą „Kamienas, kaukė ir paminklas: Dionizo Poškos Baublys kaip gamtos įkultūrinimo atvejis“, o dr. Gintautas Zabiela apžvelgs Paršežerio archeologinius radinius. Po pietų Goda Kotryna Jokubauskienė kvies dis­kutuoti apie regioninę tapatybę antropologiniu žvilgsniu bei žemaitiškumą Lietuvoje, o konferenciją vai­nikuos dr. Benedikto Šetkaus paskaita apie tarptautinę patirtį, prakalbinant muziejaus eksponatus. Kviečiami visi, norintys pagilinti žinias apie savo kraštą.

Kvėdarniškiai gegužės 6-7 d. kviečia į kūrybinių dirbtuvių ciklus „Pavasario ženklai: kuriu, jaučiu, gyvenu“ ir „Kank­lių kelias per kartas“, Šilalės kultūros centre gegužės 7-osios vakarą bus rodomas spektaklis-miuziklas „Pranašas. Kai iš meilės užsidega rankos“, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka žinomi scenos meistrai Andrius Bialobžeskis, Giedrius Arbačiauskas, Egi­dijus Sipavičius ir kt. Ši muzikinė-poetinė meditacija pagal filosofo K. Gib­rano tekstus pasakoja nebanalią meilės trikampio istoriją ir universalią žmogaus gyvenimo ciklų kelionę. Bilietus galima įsigyti ticketmarket.lt (kaina – 22–25 Eur). 

Kaltinėnuose gegužės 8-osios vaka­rą skambės pavasario dainos, o savaitę užbaigs nuotaikingas renginys gegužės 10-ąją – Laukuvos kultūros namuose vyks Žemaitijos regiono pagyvenusių žmonių šventė-varžytuvės „Skamban­tis skliautas“, scenoje pasirodys Kelmės, Skuodo, Šilalės ir Pajūrio bočiai, ansamblis „Svaja“ ir kt., o publika turės ypatingą užduotį – balsavimo būdu išrinkti patį mieliausią kolektyvą, kuriam bus įteikta „Publikos numylėtinio“ nominacija. 

Kotryna PETRAITYTĖ