Kone visą Rytų Europą užplūdo šalčiai. Kai kam jie kelia asociaci­jų su speiguotomis žiemomis vaikys­tėje, kai kam, ypač ukrainiečiams – siaubą. Agresorius žino, kur yra skau­džiausia niekuo dėtų Ukrainos žmo­nių vieta...

Paskutinio žiemos mėnesio pradžia vėl atnešė ir šiokių tokių vilties kibirkščių. Vasario 1-ąją Abu Dabyje turėjo įvykti antrasis derybų ratas tarp JAV, Rusijos ir Ukrainos atstovų (rašant šias eilutes dar nebuvo aišku, ar jos įvyks), o Donaldas Trumpas išprašė Putino, kad šis bent savaitei nutrauktų Ukrainos energetinių objektų bombardavimą.

„Jis buvo labai malonus“, – gyrė Kremliaus vadeivą JAV prezidentas. 

Putinas iš tikrųjų buvo „malonus“: įsakė nesmūgiuoti vos porą dienų, iki vasario 1-osios. Nors būtent nuo jos prasidėjo didžiausi speigai...

Ir iš tiesų, sekmadienį dar nebuvo gauta žinių, jog rusų raketos būtų pažeidusios energetines paliaubas. Tačiau jie susprogdino keleivinį traukinį, kuriame vienas vagonas buvo skirtas mobiliai elektros pastotei.

Sakoma, viltis – kvailių motina. Ukrainiečių neguodžia vis labiau plintantys filosofiniai pamąstymai, kad kova už išlikimą – natūralus žmogaus poreikis. Kai spaudžia stipresnis nei 20 laipsnių šaltis, o name nėra nei elektros, nei karšto vandens, nei kanalizacijos, postringauti net ir patriotinėmis temomis yra tiesiog nepadoru. Kiekvienas mūsų čia, Lietuvoje, su pasibaisėjimu galvoja, kaip pasielgtų, jei jį, neduok Dieve, užkluptų ne tik tokie speigai, bet ir tokios nuožmios priešo atakos...

Bet būtent viltis, nors ir vadinama kvailių išmone, stumia ukrainiečius į priekį. Nors šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis priverstas nusileisti ne tik retorikoje, bet ir veiksmuose. Jis nuryja nuoskaudą dėl šiurkščių D. Trumpo pasisakymų apie Kyjivą, apsimeta nereaguojantis į nuolatines jo pagyras Putino adresu, pamažu linksta į besąlygiškas derybas su pačiu Kremliaus vadovu. 

Štai, atrodo, deryboms Abu Dabyje sekmadienį taip ir nebuvo lemta įvykti, o jis sako, kad „Ukraina pasirengusi dirbti visais formatais“. Ir toliau tiki, jog derybos bus perkeltos vėliau į šią savaitę, galbūt į trečiadienį. Prezidentas netgi pagyrė JAV pasiuntinio Steve‘o Witkoffo ir Rusijos pasiuntinio Kirilo Dmitrijevo susitikimą Majamyje šeštadienį... 

Nors iš įvairių Vakarų sostinių skamba pareiškimai, kad nematyti jokių ženk­lų, jog Putinas nori taikos, V. Ze­lens­kis be perstojo kartoja, kad taikos plano teritorinių ginčų negalima išspręsti, nesusitikus asmeniškai su Putinu. Iš anksto žinodamas, jog V. Zelenskis nesutiks, Putinas pasiūlė jam atvykti į Maskvą. Kremliaus spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas paskui ciniškai pajuokaus: mes juk jo nekviečiame deryboms. Tai ko? Po Arbatą pasivaikščioti?

V. Zelenskis, kaip sakoma, ne pėsčias: Putiną jis pakvietė derybų į Kyjivą, su šypsena pridūręs, jog viešnagės metu svečias galės aplankyti jo paties subombarduotus rajonus... 

Visa tai, žinoma, tėra žodžių žaidimai. O iš tikrųjų 20-ies punktų JAV pasiūlytas taikos planas lieka kažkur diplomatijos paraštėse. JAV vis didesnį dėmesį skiria padėčiai Irane, Ramiojo vandenyno regione, Grenlandijai, Venesuelai ir netgi Kubai, o Ukrainą ir Rusiją palieka Europai. Šis „senasis žemynas“ lyg ta senutė sunkiai su lazdele klibinkščiuoja savo dulkėtu vieškeliu...

Apžvalgininkai sutaria, kad taika ar bent paliaubos ne mažiau yra reikalingos ir Putinui. Jeigu jis iki, tarkime, balandžio nesugebės smogti Ukrainai lemiamo smūgio (po keturių metų karo prieš Ukrainą tai neatrodo realu) ir užgrobti visas neva Rusijai priklausančias keturių sričių teritorijas, žlugs ne tik Maskvos taikos plano versija, bet ant plauko pakibs ir visa „specialiosios karinės operacijos“ esmė. O tai reiškia, jog rugsėjį numatytuose Dūmos rinkimuose susvyruos ir Putino partijos „Vieningoji Rusija“ bei jo paties autoritetas. 

Kita dedamoji – ekonominė. Putinas negali nepastebėti, kad Rusijos ekonomika ritasi žemyn. Kariuomenės ir policijos finansavimas išaugo iki 40 proc. visų federalinių išlaidų, ir Rusija sparčiai vejasi Izraelį, kuris nuožmiausių karų su palestiniečiais metais išleisdavo apie 48 proc. visų lėšų. Net Kremliui palankūs ekonomistai kalba, jog didžiulės karinės išlaidos iš gyventojų atima socialinius išteklius, siurbia žmogiškuosius resursus. Ypač skausmingos yra Vakarų sankcijos, bet išskiriami JAV spalį įvesti draudimai dviem energetikos milžinėms „Rosneft“ ir „Lukoil“. 

Gamtos kaprizų dar niekam nepavyko visiškai įveikti. Bet pažaboti beprotišką Putino „kaprizą“ – okupuoti ir sunaikinti Ukrainą – misija įmanoma ir būtina. Jeigu prie mūsų užuojautos ukrainiečiams dar pridėtume ir realią paramą, jokie speigai būtų nebaisūs. Taip kaip, pavyzdžiui, savo virtuvėlėje sulinkusi šimtametė mano uošvienė jiems mezga šiltas vilnones kojines...

Česlovas IŠKAUSKAS

Šilalės savivaldybės taryba pa­galiau ryžosi ilgai lauktam sprendimui – pradėti Šilalės kul­tūros centro didžiosios sa­lės ir jos prieigų remontą. Tam nu­matyta iki 2,3 mln. eurų, o darbus žadama atlikti per 2 metus nuo sutarties su rangovais pasirašymo. Šilalės kultūros centro direktoriaus pareigas lai­kinai einantis Antanas Kaz­laus­kas tikina, jog kultūrinė veikla dėl remonto nenukentės, nes renginiai persikels į kitas erdves, laikinai nebus tik atvyks­tančių atlikėjų koncertų.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 9

Šilalės miesto seniūnaitė Ieva Tvaronavičiūtė į „Šilalės artoją“ kreipėsi prasidėjus šalčiams, pastebėjusi, kad geraširdžiai žmonės Maironio g., netoli Šilalės kultūros centro, ėmėsi globoti namų neturinčius katinus, miaukiančius po gyventojų langais. Pasak Ievos, ji apie tai pranešė miesto seniūnijai, tikėdamasi bent minimalios pagalbos, tačiau sulaukė atsakymo, jog neva seniūnija neturi lėšų kačių populiacijai reguliuoti (kastravimui ar sterilizavimui).

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 9

Baigiantis sausiui viešai paskelbtoje Seimo kanceliarijos ataskaitoje tiksliai įvardintos sumos, kiek kiekvienas Seimo narys per praėjusius metus išleido parlamentinei veiklai, vėl sukėlė diskusijų ir svarstymų audrą. Nieko keisto – įspūdingos sumos, skiriamos transportui, gėlėms ar suvenyrams ne iš pakankamai solidaus atlyginimo, bet iš papildomų lėšų, visuomenei kelia pagrįstų abejonių, ar mokesčių mokėtojų pinigai tarnauja viešajam interesui, ar tik tampa patogiu asmeninių poreikių finansavimo šaltiniu, pridengtu „parlamentine veikla“. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 9

Sausio pabaiga pažymėta skambiomis pergalėmis ir įspūdingais startais – prestižiniame JAV „Sundance“ kino festivalyje režisierius Andrius Blaževičius pelnė geriausio režisieriaus vardą už filmą „Skyrybos karo metu“, Kėdainiai Nevėžio pakrantėje įspūdingai pradėjo Lietuvos kultūros sostinės metus oratorija „AŠIS“, suvienijusia profesionalų komandą ir per 300 savanorių. 

Mūsų regionas kviečia į intensyvią parodų, literatūros ir teatro savaitę – ypač gausu renginių bus Tauragėje. Šią savaitę čia atidaromos net trys naujos parodos. Nuo vasario 2 d. iki kovo 11 d. Tauragės kultūros centre eksponuojama jungtinė tapybos paroda „Savistabos Genezė“, skirta Vinco Grybo memorialinio muziejaus Suaugusiųjų dailės studijos veiklos 25-mečiui. Žinomos vitražistės Rasos Grybaitės vadovaujama studija vienija per 20 meno mėgėjų ir profesionalų, kurie per ketvirtį amžiaus sukūrė gausybę projektų bei surengė daugiau nei 100 parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jubiliejinėje ekspozicijoje pristatomi darbai, įkvėpti viduramžių architektūros estetikos bei žymaus lietuvių mokslininko Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo tyrinėtos vaizduotės poetikos. 

Iki kovo 30 d. Tauragės kultūros cent­ro konferencijų salėje veiks fotografijų paroda „Švėkšnos grafai Pliateriai“. Jos autorė Violeta Astrauskienė fotokoliažų technika subtiliai prikelia Švėkšnos dvarininkų giminės istoriją, o ekspozicijoje jungia archyvines nuotraukas į vizualius pasakojimus, kurie atveria Plia­terių kasdienybę ir istorinę laikmečio dvasią.

Vasario 7 d. Tauragės pilies menėse atidaroma Ievos Dianos Altaravičiūtės patyriminė paroda „Alcheminiai pa­veikslai“. Tai viena iš parodų ciklo „ugnis–vanduo–oras–žemė“ dalių, kurioje autorė kviečia į vidinę kelionę, naudojant spalvas, formas, kvapus ir garsus. Šis susitikimas, orientuotas į ugnies elementą, nėra tradicinis kūrybos pristatymas – tai labiau transformacinis procesas, skirtas savęs pažinimui, senų tapatybių paleidimui ir vidinės galios stiprinimui. Parodos lankymas nemokamas, tačiau Tauragės krašto muziejus „Santaka“ kviečia dalyvius registruotis iš anksto.

Šią savaitę taip pat numatomi keli knygų pristatymai: šiandien Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyks žurnalisto ir teatro kritiko Valdo Vasiliausko penktosios knygos „Didysis Anonimas. Kas valdo Lietuvą“ pristatymas. Politinės publicistikos rinktinėje autorius analizuoja komplikuotą posovietinę transformaciją, keldamas klausimus apie desovietizacijos procesus, liustracijos eigą bei oligarchinio kapitalizmo įtvirtinimą. Ir kviečia skaitytojus atviram dialogui apie tai, kas sudaro tautos tapatybės pamatą ir kokie procesai iš tiesų formavo šiandieninę Lietuvą.

Vasario 4 d., 17 val., Šilalės savivaldybės viešojoje bibliotekoje Virginijus Šaulys pristatys knygą „Vėžys 24/7“. Autorius, jau 12 metų gyvenantis su šia liga, atvirai pasidalins savo sveikimo istorija bei atskleis svarbiausius kovos su onkologine liga aspektus.

Vasario 5 d., 16.30 val., Šilalės bibliotekos Vaikų skaitykloje laukia šviesus meno renginys – bus pristatoma Šilalės meno mokyklos mokinės Augustės Borkovskajos personalinė piešinių paroda „Saulės pasaka“.

Tą pačią dieną, 17 val., Šilalės viešoji biblioteka kviečia į mados ir stiliaus paskaitą, kurią ves šilališkė stilistė ir įvaizdžio dizainerė Gabija Rupšlaukytė.  

Vasario 4 d., 18.30 val. Tauragės kultūros centre bus rodomas spektaklis „Šventoji“, režisuotas Oskaro Koršunovo. Įkvėpta Vidmantės Jasukaitytės romano „Marija Egiptietė“, inscenizacija perkelia IV a. mistika apipintą istoriją į XXI a. urbanizuotą „dykumą“. Aktorės Eglės Jackaitės įkūnijama herojė laviruoja tarp šventosios ir nuodėmingosios vaidmenų, keldama nepatogius, tačiau itin aktualius klausimus apie moters padėtį patriarchalinėje visuomenėje, patiriamą prievartą ir empatijos stoką. Bilietus į šį spektaklį galima įsigyti bilietai.lt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Skaičiuojame jau ketvirtą atkurtos Lietuvos dešimtmetį, bet okupantų ir jų pakalikų paliktų žaizdų iki šiol negalime užsigydyti. „Neteistas“, rašoma 1992 m. Vidaus reikalų ministerijos Informacinio centro išduotoje pažymoje, nors jokio reabilitacijos dokumento Kvėdarnoje gyvenantis Algirdas Jonas Kaulius iki šiol neturi. O sovietmetis jo gyve­nime paliko patį juodžiausią antspaudą ir kiek bepraeitų metų nuo tos 1964-ųjų gegužės, širdyje likusi nuoskauda dėl neteisingo apkaltinimo niekaip neišnyksta.

Sovietmečio blogybės dabar neretai vaizduojamos kaip maisto, gražesnių rūbų, dailesnių namų apyvokos daiktų trūkumas, anuomet vadintas deficitu, kuris realiai buvo prieinamas tik esantiems valdžioje. Paprasti žmonės be viso to kažkaip mokėjo išgyventi. Bet daug skaudžiau širdį gniaužė neteisybė, kurią patirdavo kiek­viename žingsnyje. Kvėdarniškiui A. Kauliui tos neteisybės užtektų, kaip pats sako, devyniems gyvenimams, bet žmogui duotas tik vienas, todėl tenka susitaikyti su tuo, kas buvo skirta likimo. O jis A. Kauliui nuo gimimo negailestingas. Tebuvo vos ket­verių, kai namus apsupo rusai ir tris vaikus su mama ištrėmė į Irkutsko sritį Sibiro pakraštyje. Tėvas liko Lietuvoje – tikėjosi, kad, jo neradę, okupantų pakalikai pagailės žmonos su mažais vaikais, bet „banditų rėmėjams“, naktimis priverstiems kepti kiaušinienę iš miško atėjusiems laisvės gynėjams, niekas nerodė jokio pasigailėjimo.  

Algirdas labai gerai atsimena tuos aštuonerius metus Sibiro platybėse. Mama nebuvo paklusni nurodymų vykdytoja, todėl prižiūrėtojai juos vežė iš vieno lagerio į kitą, nuolat keitė barakus – kvėdarniškis prisimena, kad gyveno net keturiuose. Vienas jų buvo nedideliame kaimelyje, kur veikė mokykla, ligoninė. Visus 14 barakų ten buvo pastatę lenkų tremtinai dar caro laikais. Po jų ten gyveno rusų buržujai, o paskui atvežė lietuvius. 

Skaniausias valgis trims Kaulių vaikams anuomet buvo pašalusios, dėl to saldžios krosnyje keptos bulvės. Kai visi susirgo tymais, mama pardavė patalus ir pripirko saldainių.

„Nežinau, kodėl tada mums būtinai reikėjo to saldumo, tik atsimenu, kad mama neleido mūsų išvežti į ligoninę – bijojo, kad nenumirtume. Už nepaklusnumą jai buvo liepta du kartus per dieną ateiti regist­ruotis“, – pasakoja A. Kaulius. 

Po Stalino mirties, 1954 m., nepilnamečiams tremtiniams leido grįžti į Lietuvą. Tuo metu į Sajanų kalnus buvo atvykusi lietuvių ekspedicija, su kuria į gimtinę ir grįžo Algirdo brolis bei sesuo. 

„O aš likau įsikibęs į mamos sijoną. Netrukus mudu išvykome pas mamos tėvus, kurie 1950-aisiais buvo ištremti į Chabarovsko sritį. Senelis jau buvo miręs, bet kartu gyveno gausi mamos brolio ir sesers šeimyna. Man, vaikui, su jais buvo smagu“, – prisimena Algirdas. 

Į Lietuvą jis grįžo baigęs penkias rusiškos mokyklos klases. Kalbėjo lietuviškai, bet rašė rusiškais rašmenimis, sukeldamas daug juoko tuometėje Tenenių mokykloje dirbusiems mokytojams ir bendraamžiams. Šiaip ne taip baigęs šeštą klasę, daugiau nesimokė: tėvas pareiškė, jog kiaulėms šerti tiks ir bemokslis. 

Kiaulių šėrimas buvo sunkus darbas – lauko virtuvė toli nuo fermos, teko karučiu į kalną tempti pašarus. Septyniolikos būdamas išėjo kirsti miško. Seni, nurašyti, pusbadžiu laikomi kolūkio arkliai nevaliodavo ištempti „normų“, todėl vėl reikėjo ieškoti naujo užsiėmimo. Tada kolūkis paskyrė Algirdą penkiavagio plūgo prikabinėtoju, o žiemą išsiuntė į traktorininkų kursus – taip prasidėjo mechanizatoriaus karjera, per ilgą laiką smarkiai sugadinusi sveikatą.  

Bet ne dėl sunkaus darbo nuoskaudos iki šiol graužia Algirdo širdį. 1964-ųjų pavasarį traktoriumi MTZ-5 jis dirbo Pajūralio tarybiniame ūkyje. Grįžęs po sėjos, gegužės 28-ąją, iki nakties užsibuvo pas pusbrolį Vladą Kaulių mėšlavežio talkoje. Penki vyrai nuplovė nuovargį buteliu degtinės, o tada pamatė, jog nedega MTZ šviesos. Algirdas grįžo namo Vlado traktoriumi, o rytą jį pažadino milicija.

„Išvežė mane tada į areštinę Šilalėje. Dvi paras nesakė, kuo kaltina ir kodėl uždarė, paskui pareiškė, jog neva suvažinėjau komunistą. Tikrai neprisiminiau, kad būčiau ką kliudęs ar kokį žmogų matęs keliu einant, tik lyg vienu metu mėšlo krūvą pervažiavau – už to jie ir užsikabino. Tvirtino, kad jokios mėšlo krūvos toje vietoje nebuvo, nors pusbrolis ją matė, dar nustebo, kad tiek daug mums į laukus važiuojant iš priekabos iškrito“, – pasakoja Algirdas. 

Vėliau jam mama sakiusi, kad į įvykio vietą „parodymų patik­rinti“ atvežto sūnaus nepažino – taip visas buvo sovietinių milicininkų sudaužytas.

Nei bylą tyrusiems milicininkams, nei teisėjui Algirdo ir liudininkų parodymai nebuvo įdomūs. Reikėjo rasti kaltininką ir rado. Po kelių savaičių, birželio 26-ąją, teismas paskelbė nuosprendį ir paskyrė A. Kauliui 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Iš pradžių Algirdas kalėjo Klaipėdoje, paskui buvo pervežtas į Šiaulius – 13 mėnesių dirbo statybose. Išleistas į Pajūralio tarybinį ūkį nebegrįžo, įsidarbino melioracijoje.

Tą naktį iš gegužės 28-osios į 29-ąją, kai žuvo Budrių kaimo gyventojas komunistas Alfonsas A., šio krašto senoliai ir dabar atsimena su baime. Vietiniai komunistai, siekę įsiteikti okupantų valdžiai, Pajūralio apylinkėse nuvertė bene 20 kryžių, suvežė juos į patį atokiausią Paragaudžio kaimo kampą, ant Jūros upės kranto, iki pat ryto degino ir naikino įkalčius – nuodėgulius kasė į žemę ir vertė į upę. Radę ant kelio prie bažnyčios žuvusį Bud­rių kaimo gyventoją, vietiniai patyliukais kalbėjo, kad jis sulaukė Dievo bausmės už kryžių deginimą... 

Sunkius ąžuolinius kryžius nebuvo lengva išversti, todėl traukė iš žemės prie traktoriaus pririštais plieniniais lynais, šie trūkinėjo, sukosi virš kryžių naikintojų galvų. Niekam nebuvo paslaptis, jog toks lynas ir užmušė kraupios akcijos vykdytoją. Ir kas galėtų paneigti, kad užmušto žmogaus kūnas nebuvo atvežtas ir numestas ant kelio prie bažnyčios?

Padvelkus laisvės vėjams, A. Kaulius rašė prašymą peržiūrėti jo bylą ir gavo pranešimą, jog Lietuvos TSR prokuroras užprotestavo Šilalės liaudies teismo nuosprendį. Buvo prašoma jį panaikinti, nesant nuteistojo veiksmuose nusikaltimo sudėties, nes byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. Kauliaus kaltę. 

Tačiau 1989 m. lapkričio 15 d. posėdžiavusi Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija prokuroro protestą atmetė. Kolegija, kurioje pranešėjas buvo ką tik Aukščiausiojo teismo teisėju paskirtas kaltinėniškis Stasys Šedbaras, nepatikėjo net žuvusiojo žmonos tvirtinimu, jog A. Kaulius negalėjo pervažiuoti jos vyro, nes tuo metu, kai keliu važiavo traktorius, jis dar buvo namuose.

Paneigti buvo ir kitų Pajūralio kaimo gyventojų prisiminimai. O jie, 1989 m. užrašyti Kazio Jukniaus, ir dabar tebeliudija, kad šis sovietinei valdžiai nepatikimu atrodęs tremtinys buvo neteisingai apkaltintas ir be kaltės nuteistas. Tie seni, spausdinimo mašinėle surašyti ir liudininkų pasirašyti raštai patvirtina, jog tiesa nemiršta ir nedega, ir jos neįmanoma pamiršti, kad ir kaip kažkas dabar to norėtų.  

Žuvusio komunisto duktė, kuriai tuo metu buvo 14 metų, prisiminė, kad lemtingą vakarą tėvukas labai nervinosi, nes jam buvo įsakyta ateiti į Pajūralį saugoti tarybinio ūkio automašinų, kai partiniai raus kryžius. Tėvukas išėjo, bet po kurio laiko grįžo – jį parvežė  Vacius Abromavičius ir žadėjo netrukus nuvežti atgal. Tuo metu, kai jis gėrė arbatą, pro namus Gvaldų link pravažiavo ratinis traktorius. 

„Kiek pamenu, kai suūžė traktorius, tėvukas išbėgo iš trobos, galvodamas, kad važiuoja V. Abromavičius, tikėdamasis, kad jį nuveš atgal. Mano mama, kai grįžo į trobą, pasakė, kad Gvaldų link nuvažiavo traktorius, ir tėvukas, pamatęs, kad nu­važiavo traktorius, o ne V. Ab­romavičius su automaši­na, pasakė, jog nebelauks automašinos ir nuėjo pėsčias į Pajūralį“, – tokį dukros prisiminimą užrašė K. Juknius. 

V. Abromavi­čius, parvežęs nelaimėlį namo, patvirtino, kad šis tą vakarą buvo girtas, išlipęs prie namų, į kuriuos prašė parvežti pasiimti cigarečių, vos nenuvirto, kelis kartus ramstėsi į mašiną. Parvažiavęs į savo namus pavalgyti vakarienės, girdėjo, kaip pro šalį keliu Judrėnų link pravažiavo traktorius, pagal garsą MTZ („Belarusas“). 

„Nuo to laiko, kai aš prie namų paleidau Alfonsą, iki tol, kol pro mus pravažiavo traktorius, galėjo praeiti ne daugiau kaip 10 minučių. (...) Nuo to momento, kai aš jį paleidau prie namų, ir iki to laiko, kai aš išgirdau traktoriaus balsą, jis, būdamas taip stip­riai girtas, jokiu būdu negalėjo ateiti nuo savo namų iki Pajūralio bažnyčios, tai yra tos vietos, kur buvo rastas negyvas“, – tvirtino šalia vieškelio Pajūralis – Jud­rėnai gyvenęs V. Abromavičius. 

Pasak žmogaus, nei tiriant bylą, nei teisme tomis aplinkybėmis niekas nesidomėjo. 

V. Kaulius, kuriam Algirdas talkininkavo mėšlavežyje, ir jo brolis Antanas irgi buvo įsitikinę, kad pusbrolis apkaltintas neteisingai. Vladas matė, kaip žuvusiojo kūnas gulėjo įstrižai kelio. Kad jį suvažinėjo traktorius, nusprendė tuometis apylinkės įgaliotinis Algis Tamulis. 

„Aš jam paaiškinau, kaip galėjo suvažinėti traktorius, jei vėžės yra po apačia. Į tai Tamulis pasakė: tylėk. Šį žodį jis pasakė tyliai, paskui pasivedė mane toliau nuo kitų žmonių ir pasakė, kad aš tylėčiau ir nieko nesakyčiau, nes aš nieko nemačiau ir nežinau“, – rašoma V. Kauliaus paaiškinime. 

Jis prisiminė, jog iškart po to, kai žmogus, „Pajūralyje kalbėjo, jog jį užmušė raudami kryžių, esantį Pajūralyje prie dabar esančios lentpjūvės“. 

Aldona Vanagienė K. Jukniui papasakojo, kad ji buvo viena pirmųjų, pri­ėjusių prie pakelėje gulėjusio kūno, ir jis nebuvo nei purvinas, nei sumaitotas – neatrodė, kad būtų pervažiuotas traktoriaus. K. Jukniaus užrašytuose jos prisiminimuose teigiama, jog tą vakarą ji buvo sutikusi Alfonsą, jis buvęs girtas, sakęs, kad nori „prisibaigti“, kad nereikėtų eiti budėti prie mašinų, o paskui prasitaręs, kad tą naktį Pajūralyje bus raunami kryžiai. Moteris prisiminė mačiusi, kaip keliu nuvažiavo ratinis traktorius, o gerokai vėliau – dvi mašinos su iš kėbulo išsikišusiais rąstais...

Tie liudijimai dabar turi kur kas didesnę vertę nei 1989-aisias, kai K. Juk­nius juos rinko ir užrašė. Jie primena, kokiais laikais gyveno mūsų tėvai ir seneliai ir kokią vertę turi tiesa. A. Kaulius jos taip ir nerado, nors 1992-ųjų pabaigoje Vidaus reikalų ministerija į Algimanto Baublio, tuomečio Krašto apsaugos ministerijos Šilalės komendantūros vadovo paklausimą atsakė trumpai ir aiškiai: „Neteistas“. 

Toje vietoje, kur daugiau nei prieš 60 metų siautėjo girti Pajūralio komunistai, po 30-ies metų buvo pastatytas tautodailininko Augusto Rupšio sukurtas ir visų žemaičių mylimo vyskupo Antano Vaičiaus pašventintas kryžius.

„Viešpatie, atleisk klydusiems ir saugok visus“, – prašoma ant kryžiaus iškaltame užraše. Šiltais gegužės vakarais prie jo susirenka aplinkinių kaimų žmonės – pasimelsti ir priminti vieni kitiems, kad laisvė nėra tik materialinė gerovė ir didesnės galimybės. Tai kainos neturinti vertybė, tokia pat kaip tiesa, tikėjimas, kalba, savo žemė ir tėvynė, kurią ne kartą iš mūsų buvo bandoma atimti.  

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir A. Kauliaus šeimos archyvo nuotr.

Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos Skai­tytojų aptarnavimo skyriuje atverta kraštietės Mari­jos Bernotienės personalinė tapybos paroda „Mano kelionė spalvomis“ – jautrus pasakojimas apie gyvenimą, patirtis bei vidinius ieškojimus, prabylantis spalvomis.

Rima NORVILIENĖ

Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja 

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 9

Praėjusios kadencijos Vyriau­sy­bės vadovė Ingrida Šimonytė labai nemėgo, kai jai būdavo prie­kaiš­taujama, kad derėtų labiau rū­­pin­tis politine komunikacija. Jos įpė­dinis Gintautas Paluckas vie­­šie­­siems ryšiams skyrė gerokai dau­­giau laiko, bet jo raginimas „ne­­su­reikšminkim“ jau buvo tapęs sa­­vo­tiška vizitine kortele. Tiesa, kai tarsi iš gausybės rago pasipylė skan­­da­lai, tuometis Premjeras ge­ro­kai pasikeitė, tapo suirzęs ir jo kri­zės val­dymo komunikacija virto: „ne jūsų reikalas“. Dabartinė Prem­jerė Inga Ruginienė savo po­litine pa­tirtimi negali lygintis ne tik su I. Ši­monyte, bet ir su G. Paluc­ku, tačiau socialdemokratai tikėjo­si, kad ginčai profsąjungose ją išmokė veiksmin­gos viešos komunikacijos, taip pat kliautasi plačia šypsena ir gebėjimu kompetencijų trūku­mą kompensuoti koketavimu...

Tiesa, bent jau kartą, stebint kartu su Lenkijos ministru pirmininku futbolo rungtynes Kaune, tai visai neblogai veikė. Tačiau daugiau, regis, niekur negelbsti, todėl, pradėjus gerokai tirpti Vyriausybės ir jos vadovės reitingams, vėl pradėta kalbėti apie tai, jog būtina iš esmės gerinti komunikaciją. Tiesa, dar šią savaitę apžvalgininkas ir duomenų analizės bendrovės „Repsense“ vadovas Mykolas Katkus, aptardamas pastarojo meto socialdemokratų komunikaciją „Verslo žiniose“, pabrėžė ne komunikacines klaidas, o aiškų lyderystės trūkumą. Pasak jo, „nereikia kaltinti komunikacijos tada, kai prob­lema yra lyderystė“.

„Ir akivaizdus dalykas yra tas, kad šiuo metu Lietuvoje lyderystės trūksta. Kaip sakė vienas Lietuvos politinis komunikatorius, „duokite man sprendimus ir kiaušinius, ir jau kažkaip tą komunikaciją sudėliosiu“. Tai šiuo atveju ne­turime nei kiaušinių, nei sprendimų“, – „Verslo žinioms“ teigė apžvalgininkas. 

Ir vis tik socialdemokratai dėl visų savo nesėkmių, atrodo, kaltina būtent komunikaciją. Ryškiausiai viešai pasisakė du šiai partijai atstovaujantys merai. Jonavos meras ir partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius siūlė mokytis iš vištų, kurios, padėjusios kiaušinį, apie tai garsiai paskelbia kudakavimu, o štai Naujosios Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas Vyriausybę palygino su karve, kurios svarbiausia užduotis yra duoti daugiau pieno, ir tai esą ji daro, o visa kita jau priklauso nuo LSDP: kaip ji sugebės parūpinti karvutei žolės ir kaip tą pieną parduos...

Abi metaforos kelia savotiškų abejonių. Manau, daugelis esame girdėję posakį, kad valstybė nėra melžiama karvė, kurią melžia bet kas ir kiek nori. Tačiau nei „melžiamos“, nei „kudakuojančios“ Vyriausybės vaizdinys tikrai neįkvepia. 

Tarkime, kad bėda tik specifinės metaforos ar neapgalvotai parinkti palyginimai. Tačiau tokiu atveju tenka sutikti, jog būtent čia ir yra esmė. Tuo labiau, jog piliečiams trūksta ne save šlovinančios ir „kudakuojančios“ komunikacijos, bet tokios, kuri laiku ir tiksliai paaiškintų, kodėl buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas, kuo jis bus svarbus kiek­vienam iš mūsų. Dar geriau, jei politikų komunikacija prasidėtų būtent prieš sprendimo priėmimą: įvardintų tai, kokią problemą ketinama gvildenti ir kokie alternatyvūs sprendimai svarstomi, paragintų piliečius išsakyti savo poziciją ir atsižvelgtų į jų nuomonę. Arba bent jau ją išgirstų. 

Bet atsakingas pareigas užimantys politikai turi savų ar­gumentų, kodėl to nedaro – teisinasi, esą piliečiai vangiai dalyvauja formaliai paskelbtose viešose konsultacijose, o jei ir nėra patenkinti siūlomu sprendimu, paprastai tai išreiškia tik tada, kai jis priimtas. Tačiau yra ir kita medalio pusė: jeigu yra akivaizdu, jog politikų sprendimas gali sulaukti kritinės reakcijos, kaip tik stengiamasi jį kuo labiau „pridengti“, o ne aktyviai siekti dialogo. Nors, atrodo, reikėtų elgtis priešingai ir kantriai aiškinti, o ne tik paskelbti teisės akto projektą kurioje nors valdiškoje interneto svetainėje ar rengti svarstymus internetu, sąmoningai siekiant, kad juos pastebėtų kuo mažiau žmonių.

Ir jau tikrai nebūtina I. Šimonytei, G. Paluckui ar I. Ruginienei „kudakuoti“ apie pri­imtus sprendimus. Tačiau la­bai svarbu juos paaiškinti, pa­grįsti, „išversti“ į aiškią, kiek­vienam žmogui suprantamą kalbą. 

Be to, tai būtų labai svarbus priešnuodis įvai­rioms interpretacijoms, dezinformacijai, žmonių gąsdinimui nebūtais dalykais ir pan.

Tačiau nepaneigsi ir to, jog girtis rekordinėmis lėšomis, skirtomis krašto apsaugai, yra gerokai paprasčiau, nei kant­riai ir nuosekliai aiškinti, atsakyti į visus klausimus, kad ir apie naujai steigiamą poligoną. Dar vienas dalykas – aiškinti sprendimus, diskutuoti su piliečiais būtina pradėti laiku, o ne tada, kai aistros jau užverda ir baimė suveši. Deja, Lietuvoje politikai yra įpratę manyti, kad tik jie yra patys protingiausi ir jei jau ką pasakė, tai kiti privalo tik paklusti.

Tačiau iš klaidų būtina mokytis. Pavyzdžiui, ar ir toliau bus tyliai laukiama, kol įsigalios receptinių vaistų išrašymo tvarka, kuri praktiškai iš viso panaikina popierinius receptus ir visi tampame priklausomi nuo stringančios E-sveikatos sistemos? Neišvengiamai kils pasipiktinimas, jau dabar girdisi įvairių sričių medikų ir perspėjimai. Bet Sveikatos apsaugos ministerija tyli. Galbūt ji ir turi parengusi sprendimus, gal gali atremti visus kontrargumentus, tačiau žmonėms apie tai nesako? Nors ruošti permainoms ir aiškinti jų prasmę privalėtų jau dabar.

Taip pat, mano įsitikinimu, šiandien mums svarbu daugiau viešai diskutuoti ne apie Grenlandiją ar LRT direktoriaus skyrimo tvarką, bet apie tai, ką privalome padaryti, kad sušvelnintume neigiamus padarinius dėl prognozuojamo medikų, mokytojų ir kitų viešas paslaugas teikiančių specialistų stygiaus. Nes, deja, vis dar gyvename pasaulyje, kuriame „žiema“ ateina netikėtai. Susidūrus su sunkiu iššūkiu, aišku, galima girtis, kad kurioje nors kitoje srityje kas nors padaryta, tačiau, kaip sako senoliai, kai višta pradeda be reikalo kudakuoti ir skleisti keistus garsus, pats laikas jai į puodą...

Andrius NAVICKAS

Savaitės pradžioje užklupus intensyviam sniegui, o dar prisidėjus ir pustymui, keliai, gatvės, aikštelės ir šaligatviai užversti storu sniego sluoksniu. Nors kelininkai visais įmanomais būdais visuomenei transliuoja žinią apie dieną naktį dirbančią techniką, rezul­tatai gyventojų nedžiugina.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 8