Spalio 9, 10 ir 13 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (toliau - KVMT) scenoje žiūrovų laukia išskirtinis įvykis - bus pastatyta Georgo Friedricho Händelio opera „Julijus Cezaris“. Šiuo pastatymu KVMT repertuaras pasipildys autentiškai atliekamu baroko scenos veikalu, atveriančiu naują teatro meninę kryptį. Operos pastatymui jėgas suburs KVMT bei kviestiniai solistai iš Lietuvos ir kitų šalių, senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito” pakviesti istorinių instrumentų atlikėjai iš užsienio, Klaipėdos koncertų salės Kamerinis orkestras, KVMT baleto trupė.

Kūrybinėje komandoje pasaulyje pripažinti baroko profesionalai: „Canto Fiorito” ir šios operos muzikos vadovas bei dirigentas Rodrigo Calveyra iš (Brazilijos/Prancūzijos), režisierius Tristan Braun (Vokietija), scenografas ir kostiumų dailininkas Sebastian Ellrich (Vokietija) bei choreografas Nicola Mascia (Italija). Julijaus Cezario vaidmenį atliks kontratenoras Christopher Lowrey (JAV/Anglija), pagrindinius vaidmenis kurs Lina Dambrauskaitė (sopranas), Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Ivo Posti (kontratenoras, Estija), Wiktoria Wizner (mecosopranas), Vilius Trakys (bosas) ir kiti.

Rodrigo Calveyra pabrėžia šio pastatymo ambiciją: pilnai sceninis operos „Julijus Cezaris“ pastatymas su istoriniais instrumentais yra didžiulis iššūkis net ir didelėms Europos meno institucijoms, turinčioms ilgametes baroko tradicijas. Tačiau, pasak dirigento, šis projektas nesiekia sekti Vakarų scenų pavyzdžiais – priešingai, jis kuria savitą, autentišką meninę tapatybę.

Plačiau apie šį išskirtinį pastatymą – pokalbyje su Rodrigo Calveyra.

Opera „Julijus Cezaris“ - vienas iš barokinės operos šedevrų. Kaip jūs apibūdintumėte šio kūrinio išskirtinumą ir jo aktualumą šiandienos kontekste?

„Julijus Cezaris“ mano nuomone yra vienas aukščiausių ne tik barokinės operos, bet ir visos operos meno viršūnių. Šiam kūriniui išskirtinumo suteikia kone stebuklinga pusiausvyra tarp formos rafinuotumo ir tiesioginės emocinės jėgos.

Dažnai barokinę operą siejame su tam tikromis konvencijomis – da capo arijomis, mitologiniais ar istoriniais siužetais, vokaliniu virtuoziškumu, tačiau G. F. Händelio operoje „Julijus Cezaris“ šios konvencijos yra peržengiamos. Händelis sukuria giliai žmogiškus personažus: Cezaris yra galingas, bet kartu pažeidžiamas; Kleopatra – politiškai sumani, tačiau emociškai atvira; Kornelija įkūnija gedulą su nepaprastu orumu, o Sesto išgyvena vieną įtaigiausių transformacijų šioje operoje – iš traumuoto sūnaus, siekiančio keršto – į žmogų, pasiekusį nepaprastą emocinę brandą ir drąsą.

Šiuolaikiškumą šiam kūriniui suteikia būtent šis emocinis daugiaplaniškumas. Personažai čia susiduria su valdžia, manipuliacija, karu, troškimu, netektimi ir tapatybės paieškomis – temomis, kurios šiandien išlieka itin aktualios. Händelis tarsi pasitelkia muziką kaip psichologinį didinamąjį stiklą: jis leidžia mums pažvelgti į vidinį emocinį pasaulį nematomą viešai.

Ir galbūt būtent todėl ši opera išlieka tokia paveiki ir šiandien: triukšmingame pasaulyje barokinė opera kviečia mus ne skubėti, o įsigilinti į emociją, ją stebėti ir išgyventi neįprastu gyliu.

Šiame pastatyme dalyvauja tiek lietuvių, tiek iš užsienio atvykę baroko muzikantai, taip pat naudojami istoriniai instrumentai. Kaip tai veikia orkestro skambesį ir bendrą muzikinę dramaturgiją?

Istorinių instrumentų naudojimas iš esmės keičia garso pasaulį! Barokiniai strykai, teorba, klavesinas, istoriniai pučiamieji – jie sukuria daug artikuliuotesnį, skaidresnį ir retoriškesnį skambesį. Šiuolaikiniai orkestrai dažnai formuoja didelę simfoninę garso masę, o barokinis orkestras skamba labiau teatrališkai, retoriškai, tarsi kalbėtų. Tai Händelio muzikos esmė, nes orkestras čia niekada nėra tik akompanuojantis. Jis komentuoja, kvėpuoja, provokuoja, vilioja, gedi.

Istoriškai pagrįstas atlikimas – tai, ką vadiname HIP (angl. historically informed performance) – dažnai klaidingai suprantamas kaip bandymas archeologiškai atkurti praeitį. Aš tai suprantu visiškai priešingai. Man tai bandymas atkurti pirminę šios muzikos raiškos gramatiką: teksto ir gesto santykį, improvizaciją, ornamentiką, tempo lankstumą, retoriką.

Lietuvos ir užsienio muzikantų bendradarbiavimas šiame kontekste taip pat yra labai prasmingas. Lietuvos senosios muzikos scena per pastaruosius metus smarkiai išaugo, ir šis pastatymas tampa gražiu dialogo pavyzdžiu tarp vietinio augimo ir tarptautinės patirties.

Barokinėje operoje kiekvieną įvykį lydi arija, kurioje tarsi sustoja laikas ir atsiskleidžia emocijos. Kaip padedate atlikėjams ir orkestrui išlaikyti tą įtampą bei vientisą muzikinį pasakojimą?

Tai vienas didžiausių barokinės operos iššūkių. Šiuolaikiniams klausytojams rečitatyvo ir arijos kaita iš pradžių gali pasirodyti statiška. Tačiau iš tiesų ši struktūra yra itin rafinuota. Rečitatyvas stumia į priekį išorinį veiksmą, o arija atskleidžia vidines to veiksmo pasekmes. Didžiausia klaida – traktuoti arijas kaip atskirus vokalinius „numerius“. Tai nėra koncertiniai intarpai operoje – tai psichologinės būsenos.

Mano darbas – išlaikyti tęstinę dramaturginę architektūrą: kruopščiai parinkti tempus, kurti ryškius kontrastus, užtikrinti, kad rečitatyvai išliktų gyvibingi ir teatrališki, ir skatinti dainininkus ornamentiką suvokti kaip dramaturginę kalbą, o ne vien vokalinę puošybą.

Net ir sustojimo akimirkose turi pulsuoti dramaturginė įtampa.

Jūsų nuomone, kuo Klaipėdos „Julijus Cezaris“ bus išskirtinis tarptautiniame kontekste? Ar jau galite atskleisti, kas žiūrovus gali labiausiai nustebinti?

Manau, kad šio pastatymo išskirtinumas slypi jo ambicijoje. Pilnas sceninis operos „Julijus Cezaris“ pastatymas su istoriniais instrumentais – didžiulis iššūkis net ir didesnėms Europos meno institucijoms, turinčioms ilgametes baroko tradicijas. Todėl tai, kad toks projektas įgyvendinamas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, yra itin reikšminga.

Įdomiausia tai, kad šis pastatymas nesiekia imituoti didžiųjų Vakarų meno institucijų – jis kuria savitą tapatybę.

Neatskleidžiant per daug, manau, žiūrovus gali nustebinti, kokia fiziškai artima ši opera. Daugelis barokinę operą įsivaizduoja kaip tolimą ar muziejinį reiškinį. Tačiau čia gali atrasti itin jautrų, dramatišką ir emociškai stiprų sceninį vyksmą. Ir, žinoma, Kleopatra visuomet pateikia staigmenų.

Ką žiūrovams svarbu žinoti prieš ateinant į šią operą? Kaip jie galėtų pasiruošti, kad patirtis būtų gilesnė?

Visų pirma, žiūrovai neturėtų jausti, kad šiai operai suprasti būtinos specialios žinios – jos emocinė kalba yra nepaprastai aiški ir paprasta.

Vis dėlto juos praturtintų galimybė prieš apsilankymą teatre skirti šiek tiek laiko skaitymui, t.y. gilesnei pažinčiai su istorinėmis asmenybėmis kaip Julijus Cezaris ir Kleopatra. Georg Frideric Händel ir jo libretistas Nicola Francesco Haym tikrą politinių įvykių istoriją paverčia itin rafinuota muzikine drama, todėl istorinio konteksto – Romos pilietinio karo, Egipto politinio trapumo, Cezario ir Kleopatros sąjungos – supratimas gali dar labiau praturtinti operos patirtį. Kita vertus, svarbu prisiminti, kad tai nėra istorijos pamoka. Tai kūrinys apie žmogaus jausmus: ambiciją, gundymą, sielvartą, kerštą, švelnumą, galią ir pažeidžiamumą.

Taip pat kviesčiau priimti kitokį laiko pojūtį. Barokinė opera neskuba – ji kviečia į susikaupimą. Arijos leidžia emocijoms skleistis taip, kaip šiuolaikinis pasakojimas retai leidžia. Jei žiūrovai ateis vedini smalsumo ir atvirumo, jie gali patirti netikėtą atradimą: už monumentalaus istorinio fono slypi nepaprastai intymi ir giliai žmogiška opera.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Ar kokybišką aukštąjį išsilavinimą šiandien galima įgyti Tauragėje? Apie studijų prieinamumą regione, bendradarbiavimą su mokyklomis ir verslu bei jaunų žmonių ateities perspektyvas kalbėta Tauragės radijo laidoje su Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotoja studijoms Jolanta Bareikiene.

Pasak pašnekovės, aukštojo mokslo institucijos veikla regione yra svarbi ne tik dėl studijų galimybių, bet ir dėl platesnės įtakos bendruomenės gyvenimui.

„Aukštojo mokslo institucija mieste yra labai svarbi, nes tai ne tik mokslo, bet ir kultūros židinys. Ji suteikia galimybę žmonėms studijuoti, dirbti, auginti vaikus, kurti šeimas ir savo gyvenimą gimtajame mieste“, – sakė J. Bareikienė.

Šiais metais Kauno kolegijos Tauragės skyriuje stojantieji gali rinktis tris studijų programas – organizacijų vadybą, socialinį darbą bei ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą. Anot pašnekovės, studijos organizuojamos lanksčiai, derinant kontaktinį ir nuotolinį mokymąsi, todėl jas gali rinktis ne tik ką tik mokyklą baigę jaunuoliai, bet ir dirbantys, šeimas sukūrę ar profesinę kryptį keičiantys žmonės.

Didelis dėmesys skiriamas ir partnerystei su savivalda bei verslu. Pasak J. Bareikienės, būtent glaudus aukštosios mokyklos, verslo ir savivaldos bendradarbiavimas leidžia rengti specialistus, kurių labiausiai reikia regionui. Bendradarbiaujama su Tauragės rajono mokyklomis. Kauno kolegija nuolat organizuoja susitikimus su moksleiviais, kviečia juos į įvairius renginius ir siekia kuo anksčiau supažindinti su studijų bei karjeros galimybėmis.

„Verslas, savivalda ir aukštoji mokykla kartu gali sukurti geriausią rezultatą – žmogus įgyja reikalingą kvalifikaciją ir sėkmingai įsilieja į darbo rinką“, – teigė ji.

Pašnekovė pastebėjo, kad dauguma regioniniuose padaliniuose studijas baigusių absolventų lieka dirbti savo krašte. Tai, anot jos, prisideda prie regiono augimo, stiprina vietos bendruomenes ir sudaro prielaidas tvariai plėtrai.

J. Bareikienė linkėjo regiono gyventojams neprarasti noro mokytis ir tobulėti. Jos teigimu, mokymasis visą gyvenimą ne tik suteikia naujų galimybių profesinėje srityje, bet ir padeda išlikti aktyviems, smalsiems bei kurti stiprų ir gyvybingą regioną.

Daugiau informacijos https://www.tauragesradijas.lt/naujiena/jolanta-bareikiene-studijos-regione-galimybe-kurti-ateiti-neisvykstant-is-namu-3602

Tauragės radijo inform.

Šilalės krašte stabtelėjo tradicinis ir šiemet jau 62-asis tarptautinis „Poezijos pavasaris“, kuris prasidėjo Tenenių Šv. Barboros bažnyčioje. 

Teneniuose gyvenę dvarininkai Vaitkevičiai lygiai prieš 295 metus čia pastatė pirmąją koplyčią. 1782 m. vietoj jos pastatyta dabartinė bažnyčia. Tai – viena seniausių bažnyčių Šilalės rajone. Beje, ji yra Motiejaus Valančiaus gat­vėje, o šiemet minimos vyskupo 225-osios gimimo metinės, Seimas 2026-uosius yra paskelbęs M. Valančiaus metais.

Be to, kadangi šiais metais minimi ir Kanklių metai, renginio metu skambėjo kanklių muzika – Kvėdarnos kultūros namų tradicinių kanklių ansamblio „Kvėdainėlė“ atliekami kūriniai (vad. Jūratė Augienė, Jolanta Kažukauskienė). 

Literatūrinės popietės metu poezijos galia dalijosi Dionizo Poškos premijos laureatas Rokas Drukteinis, Jūratė Sučylaitė, Verdenė Monika Valkiūnaitė, Augustinas Dainys, Rimas Užgiris, Julius Žėkas, Ingrida Viluckytė, Gražvilė Baleišytė ir Marius Burokas. Sulaukta svečių ir iš Tauragės literatų klubo – Eugenijaus Šalčio bei Daivos Genienės, eiles skaitė ir Šilalės literatų klubo „Versmė“ nariai.

Bijotuose, prie Dionizo Poškos Baub­lių muziejaus, Šilalės savivaldybės D. Poš­kos premija įteikta poetui ir žurnalistui R. Drukteiniui už debiutinę poezijos knygą „Erškėčių pakrašty“. Susirinkusiems poetams ir poezijos mylėtojams sveikinimo žodžius tarė Šilalės viešosios bibliotekos direktorė Sauga Vaičikauskienė bei Tenenių seniūnė Loreta Petravičienė.

Šešis dešimtmečius gyvuojantis festivalis Šilalės krašte surengtas 26-ąjį kartą.

Rima NORVILIENĖ,

Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus nuotr.

Kol Donaldas Trumpas „tempia gumą” žaisdamas savo sprendimais dėl Irano, kol Putinas žarstosi naujais popieriniais grasinimais Baltijos šalims, kol Lietuvos valdžioje viešpatauja neįtikėtinas chaosas, pažvelkime į savo kiemą. Birželio 3 d. sukanka 38 metai, kai ėmė kurtis Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). 1988 m. susirinkime Mokslų akademijoje buvo nuspręsta išrinkti LPS iniciatyvinę grupę.

Ją sudarė 35 žymūs asmenys, iš jų 17 priklausė tuometinei SSRS Komunistų partijai. Netrukus prasidėjo aktyvi visuomeninė veikla – iniciatyvinės Sąjūdžio grupės pradėjo kurtis visoje Lietuvoje, pradėti organizuoti mitingai ir protesto akcijos, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, buvo leidžiama ir platinama Sąjūdžio spauda. O jau spalio 22–23 d. Vilniaus sporto rūmuose įvyko steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame priimta programa, įstatai, išrinktas Sąjūdžio seimas ir taryba.

Šis, atrodytų, formalus iniciatorių žingsnis tarsi atlaisvino Lietuvos rankas, nuėmė atsargumo, suvaržymų, slėpimo ir baimės pančius, kuriuos ilgus dešimtmečius laikė įveržusi okupacinė valdžia. Sunku paneigti, kad per visą tą laiką represinėms struktūroms padėjo ir Lietuvos komunistai, tik po metų, 1989 m. gruodžio 19 – 23 d. vykusiame 20-ajame LKP suvažiavime išdrįsę atsiskirti nuo SSKP. Bet apie tai vėliau. 

Galinga Sąjūdžio banga užplūdo visą Lietuvą. Šių eilučių autorius, dirbęs LRT apžvalgininku, taip pat įsijungė į dar sovietinio radijo ir televizijos Sąjūdžio grupę, kuriai vadovavo garsus radijo žurnalistas Benas Rupeika, o techniniam centrui – Eduardas Potašinskas. Mūsų pagrindinis judėjimo laukas buvo eteris, kuris, nepaisant griežtų partinių ideologinių varžtų, visai šaliai demonst­ravo tautinio pakilimo cunamį.

Jis neaplenkė ir Šilalės rajono. Mūsų laikraštis jau rašė, kad Sąjūdžio inicia­tyvinę grupę sudarė šeši žymūs rajono žmonės, o tų metų spalio 8 d. buvo surengtas keturių valandų mitingas miesto cent­re. Tūkstantinė minia pritarė Są­jūdžio grupės įkūrimui ir delegatų siuntimui į suvažiavimą Vilniuje. Šiemet rudenį šilališkiai galės pakeliauti 38-mečio Sąjūdžio keliais.

Bet visa tai dvelkia anų laikų nostalgija, o gyvenimas šiandien perkainoja tuometinio tautinio judėjimo vertybes. Neseniai vykusiame improvizuotame koncerte-susitikime Mokslų akademi­joje to meto liudininkai reiškė nerimą, kad valstybė tarsi kratosi Sąjūdžio iškovojimų, nes į valdžia ateina nieko bendro su tautinėmis vertybėmis neturintys asmenys – politiniai vertelgos, menko išprusimo veikėjai, buvę nomenklatūrininkai arba jų vaikai bei anūkai. Valdančioje daugumoje kyla vis nauji skandalai, kurie kenkia ne tik Lietuvos įvaizdžiui, bet ir yra pavojingi nacionaliniam saugumui. 

Koncerte sėdėjęs pagyvenęs vyras man tarstelėjo: pažiūrėk, kiek čia renkasi buvusiųjų... Matyt, turėjo galvoje tuos, kurie ir anais laikais gyveno visko pertekę, uoliai tarnavo okupantui, o jų vaikai ar anūkai aktyviai veržėsi į Sąjūdį. Ne paslaptis, kad tokių dauguma buvo įsitvirtinę „vienos ir vienintelės partijos“ viršūnėse, o vėliau kartu su LKP ir LDDP lyderiais, gelbėdami savo kailį, tik prisitaikė prie Sąjūdžio. Įtariama, kad taip pasielgti jiems patarė visagalė „kagėbė“. Ko gero, šito tenykščio raudono atspalvio atsiranda ir dabartinės valdžios gretose...

Įsimintini negailestingi buvusio mano filosofijos dėstytojo, profesoriaus Broniaus Genzelio straipsnio savaitraštyje „Atgimimas“ žodžiai, kuriuos jau esu citavęs, bet jie aktualūs ir šiandien: „Vėliau A. Brazausko grupuotei pavyko iš LKP (vėliau ir LDDP) vadovybės eliminuoti sąjūdininkus, iš dalies išsaugoti nomenklatūrą, nesvarbu, ar ji liko tos partijos gretose, ar ne. Kai pajunta valdžios skonį, ji atsiranda ten, kur reikia. Vienu metu nomenklatūrininkai depolitizuojasi, kitu metu vėl partizuojasi. Nomenklatūros liekanos įgijo gražų veidą, kurį LKP ir gavo susijungdama su LSDP“.

Šiuolaikiškai skamba ir šiandien kažkodėl nerodomas 2013-aisiais Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui žurnalistų Virginijaus Savukyno ir Astos Einikytės sukurtas dokumentinis filmas „Liaudis tampa tauta. Sąjūdžio kelias“, kuris tarsi atsakė į aktualų klausimą: taip, sovietinis saugumas stengėsi įterpti į jį savo žmones, panaudoti kaip nacionalizmo propaguotoją, bet paskui, po permainų Maskvoje, pasiliko tik stebėjimo funkciją. Visi, neišskiriant ir „lietuviškųjų“ komunistinių patriarchų, galvojo, kaip iš šio tautinio sprogimo išnešti sveiką kailį… Ir atgimti vėl, jau nepriklausomybės laikais, „prichvatizuojant“ kolūkių turtą, nykstančias įmones, darant karjerą valstybės įstaigose, įsiterpiant į valdymo struktūras, į valdžią, paliekant tautiečio sąmonėje kuo nekaltesnį įvaizdį.

Prisiminti – nereiškia nurašyti, smerkti ar niekinti. Iš praeities reikia mokytis. Kad nedarytume senų ir naujų klaidų, kad atskirtume pelus nuo grūdų. Tad gal iš tikrųjų reikia naujo, ne paradinio Sąjūdžio?

Česlovas IŠKAUSKAS

Keliu Šilalė–Laukuva dažniau važinėjantys vairuotojai netruko pastebėti, kad šiame ruože kažkas ne taip. Dar visai neseniai čia vyko intensyvūs remonto darbai, eismą reguliavo šviesoforai, vairuotojams tekdavo luktelėti kelyje. Bet atrodė, kad kai darbai buvo baigti, važiuoti atnaujintu keliu bus galima be trukdžių. Deja, netrukus vėl atsirado eismą ribojantys ženklai, o į kelią sugrįžo remontininkai.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Atliekų tvarkymui keliami griežti reika­lavi­mai, tačiau net ir gresiančios baudos ne vi­sada užtikrina, kad jos būtų tvarkomos tinkamai ir nekeltų grėsmės aplinkai. Dėl to vis dar atsiranda vietų, kuriose ima formuo­tis nelegalūs atliekų kaupimo taškai. Viena tokių, šilališkių teigimu, gali tapti privatizuota buvusios Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritorija.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Baigiantis mokslo metams, ne visi jaunuoliai svajoja apie atostogas. Kai kurie vietoj poilsio renkasi darbą – vasarą kasmet pluša dešimtys Šilalės rajono mokinių, tarp jų ir 14-mečiai. Vietos įmonėms, ūkininkams tai paklausi sezoninė darbo jėga, kurią dar ir subsidijuoja savivaldybė. Tačiau Šilalės darbdaviai, regist­ruodami darbo skelbimus Užimtumo tarnyboje, sudominti jais jaunimo neskuba. Šiemet tik penkios laisvos darbo vietos buvo pažymėtos kaip tinkamos moksleiviams iki 18 metų.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Baigiantis gegužei, Stasio Girėno gimtinėje–muziejuje Vytogaloje aidėjo pirmokų juokas ir smalsūs klausimai – jau tradicine tapusi mažųjų mokinukų pamoka muziejuje ir šiemet pripildė jį gyvybės, emocijų bei prasmingų patirčių.

Mažieji lankytojai leidosi į pažintį su legendinių lakūnų istorija – klausėsi pasakojimų apie Stasį Girėną ir Steponą Darių, apžiūrėjo muziejaus ekspoziciją, pamatė edukacinį filmą „Lituanicos skrydis“, susipažino su drąsos, ryžto ir meilės Lietuvai simboliais, kurie iki šiol įkvepia jaunąją kartą. Juk pilietiškumas prasideda ne nuo skambių žodžių, o nuo pirmųjų pažinimo akimirkų, klausimo „kodėl?“ ir pasididžiavimo savo kraštu.

Šilalės rajono meras Tadas Bartkus pirmokams įteikė Vaiko konstitucijas, diplomus bei saldžią dovaną. Stasio Girėno gimtinė-muziejus kiekvienam padovanojo atviruką su garsių­jų lakūnų portretais – mažą, bet prasmingą simbolį, priminsiantį apie S. Dariaus ir S. Girėno drąsą, svajones bei meilę Lietuvai.

Vaikų akys žibėjo, klausantis pasakojimų apie didvyrius, kurie drįso ryžtis perskristi Atlanto vandenyną.

Tikime, kad būtent čia, muziejuje, tarp istorijų, prisiminimų bei gyvų pasakojimų ir gimsta mažieji Lietuvos patriotai. O gal tarp šių pirmokų auga ir būsimi svajotojai, kurie, kaip S. Darius ir S. Girėnas, irgi išdrįs išskirtiniu poelgiu garsinti savo šalį.

Lina GUDELIŪNIENĖ

S. Girėno gimtinės – muziejaus muziejininkė 

V. GUDELIŪNO nuotr.

Jau dvyliktus metus mūsų šalyje vykstančią skaitymo skatinimo akciją „Lietuva skaito“ organizuoja Lietuvos leidėjų ir Spaudos bei medijų asociacijos, o jos metu mokiniams siūlomos nuotolinės pamokos, susitikimai su rašytojais, ekskursijos bei įvairios edukacinės veiklos. Šiemet Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos jaunųjų žurnalistų būrelis, vadovaujamas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Zitos Kasiliauskienės, taip pat dalyvavo šioje akcijoje ir lankėsi Klaipėdoje įsikūrusioje spaustuvėje „Druka“.

Spaustuvės direktorius Algirdas Apulskis papasakojo, kad „Druka“ – ne tik pavadinimas, bet ir pagarba žemaitiškoms šaknims bei spausdinto žodžio tradicijoms. Mat pasirinktas tarmiškas žodis „druka“ reiškia spausdintą raidę. Šį pavadinimą pasiūlė direktoriaus mama, o jis tapo simboliu, jungiančiu praeitį bei modernią spausdinimo ateitį.

Spaustuvė veiklą pradėjo 1992 m. nedidelėje, vos 34 kv. metrų patalpoje. Tačiau sparčiai augo: joje nuolat daugėjo darbuotojų, įsigyta naujos įrangos, koja kojon žingsniuota su inovacijomis. Štai 2017 m. bendrovė įsigijo lazerinę išklotinių pjaustymo įrangą, vienintelę tokią Baltijos šalyse, bei dėžučių klijavimo įrenginį, o 2022 m. – penkiaspalvę spausdinimo mašiną.

Atvykę į spaustuvę pirmiausia susipažinome su knygų maketavimo procesu, apžiūrėjome čia išleistas knygas, tarp jų – ir mažiausią lietuvišką knygą. Spaustuvės direktorius taip pat parodė ir mažiausią pasaulyje knygą, išspausdintą Japonijoje, kurią galima skaityti tik per padidinamąjį stiklą.

Vėliau gyvai stebėjome, kaip spausdinamos knygos, etiketės, kalendoriai, dėžutės ir kt. Spaustuvės darbuotojai papa­sakojo, kaip išgaunamos spalvos, parodė pakavimo procesą. Įdomu tai, jog beveik pusė spaustuvės užsakovų yra iš užsienio šalių. Pavyzdžiui, Klaipėdoje spausdinami kalendoriai Švedijos mokykloms.

Ši išvyka buvo labai naudinga, nes jos metu sužinojome, kaip gimsta knyga, kaip leidiniai pjaustomi, segami, įrišami, kokios naudojamos technologijos ir kokių profesijų žmonės dirba spaustuvėje.

Karina SLENZOKAITĖ

8d klasė mokinė, Jaunųjų žurnalistų būrelio narė

AUTORĖS nuotr.