Smiginio čempionė: „Augina ne pergalės, o pralaimėjimai“

Smiginio sportą vos prieš kelerius metus išbandžiusi Ieva Tvaronavičiūtė šiandien yra viena ryškiausių šios sporto šakos atstovių Lietuvoje. Neseniai ji trečią kartą iš eilės laimėjo Baltijos taurės individualią rungtį, ką tik su Lietuvos rinktine grįžo iš Europos čempionato Farerų salose. 

Pasak sportininkės, kelias iki pergalių neapsiriboja vien taikliu strėlytės metimu – svarbios nuolatinės treniruotės, ge­bėjimas susitvarkyti su psichologiniu spaudimu ir finansinės galimybės dalyvauti tarptautinėse varžybose. 

„Šilalės artojui“ Ieva pasakoja apie netikėtą pradžią smiginyje, skaudžius pralaimėjimus, Baltijos taurės pergales, augančias ambicijas ir žmones, kurie padėjo nenuleisti rankų.

– Kaip smiginis atsirado Jūsų gyvenime?

– Šia veik­la susidomėjau maždaug prieš trejus metus, iki tol matydavau klubo skelbi­mus, kviečiančius moteris į treniruotes, bet sakydavau, kad tik­rai niekada neužsiimsiu šiuo sportu. Tačiau draugas pasiūlė pabandyti, tuo metu kaip tik ieškojau aktyvesnės veik­los, kur galėčiau visiškai užsimiršti ir atsiriboti nuo aplinkos. Beje, eidama į pirmą treniruotę, visiškai nežinojau, kas tas smiginis. O ir nesisekė iš pradžių, svaidžiau strėlytes į sieną, bet man labai patiko pati atmo­sfera. Todėl iš pradžių norėjau tiesiog smagiai praleisti laiką, nes klubo reitinge būdavau paskutinė.

– Kada smiginį pradėjote vertinti ne tik kaip laisvalaikio praleidimą?

– Lūžis įvyko, kai man pasiūlė iš paskutinės vietos pabandyti pakilti bent į dešimtuką. Tas tikslas užsifiksavo, pradėjau gilintis į laikyseną, metimo techniką, supratau, jog smiginis nėra tik strėlytės mėtymas į lentą. Pakilau į dešimtuką, paskui ir į penketuką, galiausiai klube tapau pirma. Tada supratau, jog noriu varžytis dar toliau. Man patiko pats konkurencijos jausmas. 

– Esate pirmoji sportininkė tiek tarp moterų, tiek tarp vyrų, kuriai visai neseniai Baltijos taurės individualią rungtį pavyko laimėti trečius metus iš eilės. Ką reiškia ši pergalė?

– Neįtikėtinai smagu. Turėjau slaptą mintį surinkti visus „drakono rutulius“, nes Baltijos taurė kasmet vyksta vis kitoje šalyje. Pirmą kartą laimėjau 2024 m. Estijoje, tada buvau tik pradėjusi žaisti, todėl pergalė atrodė kaip kosmosas. Kitais metais pasisekė Lietuvoje, nors finale stipriai atsilikau. 

Šį kartą po pergalės iš pradžių net nesuvokiau, kas įvyko. Tik grįžusi namo pagalvojau, kad „čia jau trečias kartas.“ Tada peržiūrėjau ankstesnius Baltijos taurės rezultatus ir pamačiau, jog per daugiau nei 20 metų nei vyrams, nei moterims nėra pavykę individualios rungties laimėti tris kartus iš eilės. Tuo labiau, kad šios varžybos yra sudėtingos, trunka tris dienas, individualios rungties dieną viskas prasideda gerokai anksčiau, nei finalas. Be to, šįkart mano pusėje buvo vienos stipriausių Baltijos šalių žaidėjų, todėl teko nueiti sudėtingą kelią. Finalas vyko vėlyvą vakarą, todėl jautėsi ir kelionės, ir visos dienos nuovargis. Kai tiek valandų žaidi ir žinai, kad dar laukia svarbiausias etapas, emocijos ir fizinis nuovargis daro savo. Spaudimo ir jaudulio yra visada, bet šį kartą jau turėjau daugiau patirties. Juk jeigu laimėjau du kartus, galiu laimėti ir trečią. Tarkime, Europos čempio­nate Slovakijoje

galvojau, kad bū­tinai turiu gerai pasirodyti, ir jau pirmame rate nesugebėjau sužaisti taip, kaip galiu. Pasaulio čempionate Pietų Korėjoje buvo panašiai. Dabar požiūris pasikeitė: jeigu prieš mane žmogus tą dieną žaidžia geriau, jis ir laimės.

– Kaip paveikia skaudūs pralaimėjimai?

– Dažniausiai augina ne pergalės, o pralaimėjimai. Man labai nesėkmingi buvo „Open“ turnyrai. Į kelis nuvažiuodavau ir sustodavau penktoje vietoje. Po tokių varžybų kartais reikėdavo net mėnesio atsigauti, galvodavau, jog nebenoriu žaisti. Šiemet pagaliau tą penktos vietos „prakeiksmą” perlipau ir užėmiau 3-iąją. Dabar mėginsiu prasikapstyti iki pirmos. Lietuvoje jau keletą metų esu reitingo viršuje, todėl norisi išbandyti save aukštesniame lygyje.

– Kas vyksta galvoje per lemiamus metimus?

– Geriausia, kad nieko nevyktų. Kai pradedi galvoti, kad „dabar tai labai svarbu, o jeigu nepataikysiu“, dažniausiai tik trukdai sau. Aš esu dainų žmogus, todėl kartais visą laiką kartoju kokią nors dainą. Ji išvalo mintis ir leidžia viską daryti automatiškai. Juokauju, jog geriau per lemiamą metimą galvoti apie kotletą, negu apie tai, kad privalai pataikyti. Svarbiausia žaisti prieš save, o ne prieš kitą žmogų. Ir dar labai svarbu nepamiršti kvėpuoti. Kartais varžybose taip įsitempi, kad tiesiog pamiršti tai daryti.

– Kaip vertinate smiginio populiarumą Lietuvoje?

– Jis po truputį auga, bet smiginio kultūra Lietuvoje dar nėra tokia stipri. Istoriškai tai labai susiję su barais, todėl iš tos aplinkos sunku pereiti į profesionaliau vertinamą sportą. Kai pradėjau, varžybose aktyviai dalyvaudavo apie 30 moterų, dabar susirenka ir daugiau nei 40. Pokytis tikrai jaučiasi, bet mastas vis dar nėra didelis.

– Ar svarbios yra finansinės galimybės?

– Žmonės kartais galvoja, jog užtenka strėlyčių, taikinio ir daugiau nieko nereikia. Bet norint siekti aukštesnių rezultatų, reikia nuolat važiuoti į varžybas, o kelionės kainuoja labai daug. Tarkime, nuvykti į „Open“ turnyrą užsienyje 3-4 dienoms reikia 500-600 eurų. Be paramos būtų labai sunku. Todėl džiaugiuosi, jog savivaldybė šiemet, kaip ir pernai, skyrė 2000 eurų. Federacija visų sportininkų išlaidų padengti negali, todėl rėmėjų ir finansavimo klausimas yra labai svarbus.

– Kam labiausiai norite dėkoti už palaikymą šiame kelyje?

– Labiausiai esu dėkinga savo antrajai pusei. Man atrodo, be jo labai daug dalykų mano gyvenime nebūtų įvykę. Tik­riausiai nebūčiau pradėjusi fotografuoti, nebūčiau nuėjusi ir į smiginį. O net jeigu ir būčiau, nežinau, ar būčiau kažką pasiekusi be paskatinimo. Jis visą laiką mane palaiko, bet kartu, kai reikia, pastumia į priekį, palydi tinkamu keliu. Ir nors pirmiausia turi pats savimi tikėti, bet labai gerai, kai šalia yra tas, kuris tavimi tiki. Todėl linkėčiau kiekvienam turėti šalia žmogų, kuris ne tik palaikytų, bet ir primintų, kad gali daugiau, negu pats galvoji.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo” praktikantė

Pašnekovės albumo nuotr.