Tauragės AVPK Migracijos skyriaus darbuotojai gyventojams pataria atkreipti dėmesį į savo asmens tapatybę patvirtinančių dokumen­tų galiojimo datą. Pastaruoju metu padidėjus žmonių srautui, migracijos padalinių darbuotojai nenorintiesiems gaiš­to laiko stovint „gyvose“ ei­lėse, siūlo naudotis išankstine registracija bei pasirinkti jiems patogų atvykimo laiką. Dėl informacijos galima skambinti šiais numeriais: (8-446) 2-02-83 - Tau­ragės AVPK; (8-449) 7-62-19 - Ši­la­­lės policijos komisariatas.

Taip pat pas Migracijos skyriaus darbuotojus galima registruotis tinklalapyje www.epolicija.lt, pasirenkant kairiajame meniu kampe esančią skiltį „Rezervuoti laiką“, bei Tauragės AVPK. Iš pateikto meniu reikėtų pasirinkti pageidaujamą Migracijos skyrių bei norimą datą ir laiką.

Policija primena, jog As­mens tapatybės kortelė bend­ra tvarka (per vieną mėnesį) kainuoja 8,6 euro, skubos tvarka (per 5 darbo dienas) – 19,6 Eur, vaikams iki 18 metų, taip pat asmenims, kuriems sukako senatvės pensijos amžius, bendra tvarka – 4,3 Eur. Išsiimti Lietuvos Respublikos pasą bendra tvarka kainuoja 43 Eur, per 5 darbo dienas – 57 Eur, skubos tvarka (per 24 val.) – 71 Eur, vaikams iki 18 m., pensininkams bendra tvarka – 21,5 Eur.

Vaikams iki 18 m., taip pat asmenims, kuriems sukako senatvės pensijos amžius, vals­tybės rinkliavos dydis ma­­ži­namas 50 procentų. Sku­bos tvarka lengvatos netaikomos.

Rūta JANAVIČIŪTĖ

Tauragės AVPK Komunikacijos grupės specialistė

www.delfi.lt nuotr.

Kreipiuosi į „Šilalės artojo“ redakciją, tikėdamasi, kad padėsite paviešinti problemą, su kuria susiduria dauguma žmonių, lankančių bei prižiūrinčių artimųjų kapus Šilalės miesto kapinėse. Gyventojams, einantiems į senąsias kapines, tapo sudėtinga į jas patekti.

Anksčiau į kapines nuo Sau­lėtekio gatvės galėjai įeiti pro vartelius ir ramiai žingsniuoti vienu iš platesnių ta­kų. Būtent taip ir darydavo dauguma šilališkių, gyvenančių šiame kvartale. Dabar varteliai užkalti ir užsodinti spygliuočiais. Kodėl? Ar žmonės nebelanko artimųjų ka­pų?

Deja, patekti į kapines prie jų paliktas tarpelis su didžiuliais vartais, pro kuriuos išvežami konteineriai. Gal ir būtų galima šį tarpą įvardyti kaip įėjimą į kapines, bet pirmiausia reikia patraukti nuo tako du konteinerius. O jeigu atvažiuoji dviračiu arba atsistumi vežimėliu vaiką, teks ieškoti kito įėjimo. Ir tik apgailestauti belieka, matant nepasiekiamą platųjį taką... Suprasti, kodėl taip padaryta, tikrai neįmanoma.

Kita vertus, sakykime, apsisprendžiame nuolat stumdyti tuos konteinerius (nors vyresniam žmogui tai tikrai neįveikiama užduotis). Bet ta­da iškyla kita problema: su jais labai lengvai nesusidorosi, mat po įvairių švenčių jie būna taip prikrauti, kad sunkiai pajudinsi iš vietos. O ir aplink juos guli kalnai šiukšlių. Tad įėjimas ir vėl užblokuotas.

Na, tarkime, ir šią kliūtį pasiryžtame įveikti. Deja, į kapines patekti tai vis tiek nepadės – dar reikia atsidaryti plačius vartus, kurie atsiveria į išorę (nors anksčiau pagrindiniai varteliai būdavo atidaromi į vidų). O tai reiškia, jog jie užstoja pusę kelio, kuriuo važinėja automobiliai. Taigi iškyla dar viena kliūtis...

Ir visa tai – dėl niekuo nepagrįsto ir neapgalvoto kažkieno sprendimo užgriozdinti praėjimą, vedantį  į kapines. Tad galbūt atsakingi asmenys atsižvelgs į šią nuomonę, ir varteliai, pro kuriuos iki šiol visiems būdavo patogu pasiekti artimųjų kapus, vėl bus atlaisvinti?

Erika BRAZAUSKAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Užsitęsus pieno krizei, nederlingų žemių ūkininkams nelengva rasti, kuo pakeisti nuostolingą pieno ūkį. Grynaveisliai mėsiniai galvijai brangūs, o mišrūnų auginti nebeapsimoka - supirkėjai ir už juos jau moka pačią ma­žiausią kainą. Todėl šį kartą šilališkiams siūlome pas­kaityti apie tai, kokią išeitį rado Raudonėnuose (Jurbarko rajonas) gyvenanti ūkininkė Odeta Andrei. Ji įsitikinusi, kad mažame ūkelyje pats idealiausias gyvūnas yra Mangalica veislės kiaulės, kurias lengva prižiūrėti ir pigu auginti.

Parsivežė iš Rumunijos

Ištekėjusi už rumuno, Odeta kelis metus gyveno užsienyje, tačiau prireikus dukrą leisti į mokyklą, grįžo į gimtąjį kraštą. Deja, Lietuva jauną šeimą sutiko nesvetingai - nei darbo, nei pajamų, o gyventi iš kažko reikia. Įsikūrę Raudonėnų kaimo pakraštyje, lietuvė ir rumunas nusprendė laikyti gyvulių. Pradžiai, kad bent turėtų ką valgyti, nusipirko porą kiaulių.

„Nesisekė mums su tomis kiaulėmis: tai kuo nors užšerdavau, tai raudonuke susirgdavo, tai nuo kojų nupuldavo. Atrodė amžina bėda, kol neatradome Mangalicų“, - neslepia moteris.

Šios veislės kiaules ji pamatė nuvykusi atostogų į vyro gimtinę. Nors visur rašoma, jog Mangalica yra vengriška veislė, Odeta tvirtina, kad kur kas seniau, net prieš 400 metų, šios kiaulės buvo auginamos Rumunijoje. Šalies provincijoje yra netgi likę turgų, kur parduodami išskirtinai tik Mangalica kiaulių mėsos produktai - lašiniai, dešros, brandinti ir vytinti kumpiai. Viename tokių turgų sutiktas šimtametis senukas jai užtikrinęs, kad jei valgysianti Mangalicų mėsą, gyvensianti ilgiau už jį.

„Kai išgirdau, kokios Mangalica kiaulės nereiklios ir pamačiau, kaip jos auginamos, nusprendžiau, kad man jų reikia. Jau trejus metus jas auginu ir labai džiaugiuosi - nežinau kitų tokių ramių, draugiškų, supratingų gyvūnų. Norėčiau, jog kuo daugiau žmonių apie jas sužinotų ir nebijotų auginti, nes jų mėsa tokia pat balta, kaip ir įprastų kiaulių, tik nepalyginami geresnė, netgi valo iš žmogaus organizmo cholesterolį“, - sako Odeta.

O.Andrei augina raudonąsias ir baltąsias Mangalicas. Lietuvoje dar yra žinomos Man­galica kregždutės - kiaulės juodomis nugaromis, o neseniai Rumunijoje išvesta nauja Mangalica veislė Bazna dar atsparesnė ir greičiau auganti. Pagrindinis Mangalica kiaulių veislės požymis - juodi snukučiai ir kojytės, todėl maži paršeliai yra ypač gražūs.

Užsigrūdinusios ir stiprios 

Prieš keletą metų iš Rumunijos parsivežusi kiaulių porelę, Odeta dabar turi jų visą būrį, nors suaugusios - tik dvi. Ūkininkė tikina, kad šios veislės kiaulės yra labai vislios, atsiveda net po 15 jauniklių. Jeigu motininei kiaulei neužtenka pieno, paršelius pamaitina kita paršinga kiaulė.

„Jos yra bandos gyvūnai, draugiškai sugyvena, vienos kitų neskriaudžia. Jei kyla pavojus, sustoja ratu ir kaip šernai gina vaikus“, - pasakoja Odeta.

Nors moteris pripažįsta, kad ne tik Mangalica kiaulių išvaizda bei gyvenimo būdas panašus į šernų, net ir jų paršeliai gimsta dryžuoti, bet išgirdusi šias kiaules vadinant šernais, Odeta supyksta. Pasak jos, yra vienas, tačiau esminis skirtumas - šių kiaulių mėsa nėra juoda, kaip šernų, vizualiai ji niekuo nesiskiria nuo lietuviams įprastos kiaulienos.  

Bet labiausiai O.Andrei džiau­giasi, kad jos gyvūnų jokios ligos nepuola, todėl nė karto per trejus metus neprireikė kviesti veterinaro. Moteris įsitikinusi, jog ir kiaulių maras Mangalica veislės kiaulėms neturėtų būti mirtinas, nes jos yra užsigrūdinusios bei stiprios.

Geriausia Mangalica kiaules būtų auginti lauko diendaržiuose, tačiau dėl kiaulių maro keliamos grėsmės dabar tai yra uždrausta. Ūkininkė tikina turėjusi įvykdyti visus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos keliamus reikalavimus - aptverti tvartus dvigubomis tvoromis, įrengti dušus. Tačiau sunkiausia jai nešerti kiaulių žole, nes būtent žolės joms labiausiai ir reikia.

Todėl Odeta savo augintines šeria viskuo, kas užauga darže bei sode. Runkeliais, žaliomis bulvėmis, bulvių virkš­čiomis, morkų lapais, obuoliais, rudenį į gardus suverčia sode sugrėbtus lapus, žiemą iš laukų parsiveža ūkininkų palikto suplėkusio šieno, išversto šienainio, šiaudų. Rudenį surenka į maišus ir palieka sušalti krituolius obuolius - sausį ar vasarį, kai nieko žalio nėra, jie Mangalicoms yra tarsi saldainiai.

Bandė kiaules šerti ir kukurūzais, taip, kaip matė Rumunijoje. Rumunai augina kukurūzus, pjauna juos dalgiu ir žalią masę verčia į kiaulių gardus. Tačiau netrukus tokios praktikos moteris atsisakė - pastebėjo, jog kukurūzais penėtų kiaulių mėsa yra gerokai riebesnė. O juk riebalų dabar niekas nenori.

Tai, kad Mangalica veislės kiaulių paršeliams nereikia pieno, dabar žino net Ode­tos močiutė. Bulvių taip pat niekas neplauna ir neverda - kiaulė pati sukramto savo vaikams šakniavaisius. Mai­tinan­čioms paršavedėms Ode­ta duo­da miltų, o atsigerti - vandens.

„Po savaitės paršeliai jau eina pažiūrėti, ką ėdą jų motina, o po dviejų ir patys kartu su jomis lapnoja. Jei šertume taip, kaip šeriamos įprastos mums kiaulės, Mangalica užaugtų per 4-5 mėnesius, bet ir ėsdamos daržo atliekas, nedaug teatsilieka“, - tvirtina ūkininkė.

Parduoda rūkytus gaminius

Nors Rumunijoje sužinojo, kad šios kiaulės gali užaugti iki 400 kilogramų, o jų lašiniai siekti gerą sprindį, O.And­rei tokių didelių neaugina. Pjauna jas po 5-6 mėnesių, rūko lašinius ir dešras bei parduoda juos giminaičiams, draugams, pažįstamiems. Dar gerokai prieš skerdžiant kiau­lę, pasak Odetos, pasipila užsakymai, kai kurie išsiveža iškart kelias dešimtis kilogramų rūkytų gaminių.

Moteris tikina, kad teigiantys, jog tai yra lašininės kiaulės, labai klysta - jų mėsa yra labai brandi,  joje daug vandens, todėl gerokai skanesnė už įprastą mums kiaulieną.

„Aš ir kotletus kepu, ir troškinu. O lašiniai tikrų tikriausia prasme burnoje tirpsta - yra visiškai netąsūs, kepinami ar lydomi gražiai išsileidžia. Kas paragauja Mangalica mėsos, įprastos kiaulienos nebenori“, - patirtimi dalijasi ūkininkė.

Dėl ypač vertingų mėsos savybių, Odetos teigimu, šios veislės paršeliai yra gerokai brangesni: už kiaulaitę prašoma 100-120 eurų, kuiliukas kainuoja 90-100 Eur. Tačiau O.Andrei įsitikinusi, jog pirkti verta - vien jau dėl to, kad šitas kiaules užauginti kur kas pigiau nei įprastas.

„Kol išgrėbstai sodą, nuravi ir rudenį nuvalai daržą, kiaulė ir užauga. Jokių grūdų ar kokių kitų priedų jai nereikia. Apie kombinuotuosius pašarus net nekalbu“, - sako ūkininkė.

Odeta mano, jog tokias kiau­les gali auginti visi - net ir tie, kurie prie namų neturi nė gabalėlio žemės. 

Mangalica kiaulės netrukdo ūkininkės šeimai džiaugtis gyvenimu, nes jų nereikia šerti nustatytomis valandomis. pavertus garde maišą žolės ar obuolių, įpylus vandens, galima ramiai ilgesniam laikui išvykti iš namų. Net jei jos pasileistų iš gardo, toli nenueitų - paskainiotų lapų darže ir vakare sugrįžtų į užtvarą. O jeigu nepatektų ten, iš kur išėjo, tiesiog sugultų ša­lia - ne be reikalo, pasak Odetos, sakoma, jog šitos kiaulės gerai įsimena kelią namo.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šeštadienį Tauragėje, Pilies aikštėje, iškilmingą prie­saiką tarnauti Tėvynei priėmė 400 Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ Lie­tuvos didžiojo kunigaikščio (LDK) Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono nuolatinės privalomosios karinės tarnybos karių. Tai antroji Tėvynei ištikimybę Tauragėje prisiekusių karių karta. Tarp jų yra ir būrys vaikinų iš Šilalės rajono.  

Šauktinių priesaiką priėmė Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas, pulkininkas leitenantas Ar­tūras Radvilas. Bataliono vado, majoro Andriaus Jag­mi­no įsakymu, kariams suteiktas jaunesniojo eilinio laipsnis.

Perskaityti priesaikos tekstą visų prisiekusiųjų vardu ir pagerbti bataliono vėliavą patikėta tauragiškiui Eugenijui Ambrozui - vaikinas užaugęs greta Sakalinės, kurios miškuose dabar mokosi ginklu ginti savo kraštą. Karius palaimino Lietuvos kariuomenės ordinariato jaunesnysis kapelionas, kapitonas Saulius Kris­tapavičius.

Ceremonijoje dalyvavo Tau­ragės ir Jurbarko rajonų savivaldybių merai, pa­sveikinti priesaiką davusio giminaičio buvo atvykęs Vil­niaus meras Remigijus Ši­ma­šius. Deja, šilališkių valdžios atstovų šiame renginyje nebuvo – tokią svarbią jaunuoliams dieną nė vienas iš keturių rajono vadovų nerado poros valandų atvykti į Tauragę bei padėkoti jų tėvams, išauklėjusiems Lietuvai patriotus...

Tauragės meras Sigitas Mi­čiulis pasidžiaugė, kad tiek jaunų, stiprių vyrų ir drąsių merginų atvyko į  kovingų žemaičių kraštą. Šiemet sueina 700 metų, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio tėvas Gediminas paliko tvirtovę prie Jūros upės ir iškeliavo į sostinę Vilnių.

„Tegul gediminaičių dvasia lydi visus čia susirinkusius, o mūsų valstybės vardas skamba visame pasaulyje“, - dovanodamas bataliono vadui A.Jag­minui Lietuvos valstybės vėliavą, linkėjo Tauragės meras.

Lietuvoje yra per 5500 profesijų, tačiau tik 32 reikalauja duoti priesaiką. Ištikimai tarnauti savo šaliai prisiekia karaliai, valstybių vadovai, Seimo nariai, ministrai, teisėjai, bet tik kariai pasižada  Tėvynę ginti krauju, nepagailėti dėl jos savo gyvybės.

„Valstybę gina ne abst­rakčios institucijos, bet žmonės. Tie, kurie turi savo svajones ir savo šeimas, kurie myli ir bijo, dabar stovi prieš mus su uniformomis. Pilietis su uniforma gins Lietuvos valstybę, nežiūrėdamas į nieką. Lietuvos istorijoje buvo daug kovų dėl laisvės ir nepriklausomybės, turime daug žinomų bei nežinomų didvyrių, aplaisčiusių mūsų laisvę krauju. Todėl noriu pasakyti: ši priesaika bus išpildyta, ir, jei reikės, man bus didelė garbė su šiais vyrais eiti ginti Tėvynės ir paaukoti jai savo gyvybę“, - sakė tik prieš savaitę paskirtas Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ LDK Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas, majoras A.Jagminas.

Jei pirmoji šauktinių banga į Sakalinės miškuose įsikūrusią LDK Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono bazę atplukdė daugiausiai to­limesnių rajonų vaikinus, tai beveik visi antrojo šaukimo kariai užaugo Tauragės bei kaimyninėse Jurbarko, Ši­lalės, Šakių, Šilutės savivaldy­bėse - maždaug 130 kilo­met­rų spinduliu aplink ba­­talioną. Tarp 400 naujokų yra ir 11 vaikinų iš mūsų rajo­no. Užsivilkti kario uniformą ryžosi net 14 merginų.

Šiemet į Lietuvos kariuomenės dalinius tarnauti dar bus pašaukta 1300 nuolatinės privalomosios karo tarnybos karių. Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, šiais metais tarnybą iš viso pradės 3 tūkst. karo prievolininkų. Didžiąją jų dalį sudaro savanoriai. Seimo sprendimu, ateinančiais metais privalomąją karinę tarnybą atlikti bus šaukiama nuo 3,5 iki 4 tūkst. karo prievolininkų.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

1939 metų rūgpjūčio 23-iąją tarp stalininės Sovietų sąjungos ir fašistinės Vokietijos pasirašyta nepuolimo sutartis bei slaptieji protokolai, kuriuose nubrėžtos Vi­durio, Rytų Europos valstybių pasidalijimo ribos. So­vietų sąjunga, atsiremdama į šį Hitlerio-Stalino arba kitaip Molotovo-Ribentropo paktą, ilgiems de­šimt­me­čiams oku­pavo Baltijos šalis.

Praėjus savaitei po šio sandorio, iš vakarų pusės Len­kijai smogė Hitleris, už poros savaičių iš rytų – Sta­linas. Prasidėjo antrasis pasaulinis karas, kurio pradiniame etape Sovietų sąjunga buvo Hit­lerio sąjungininkė, okupavu­si dalį Lenkijos, Suomijos, Ru­munijos, o vėliau - Lietuvą, Lat­­viją, Estiją. Stalinas su Hit­leriu nutempė pasaulį į ilgą naktį, kurioje klaidžiojo ir negrįžo virš 50 milijonų žmonių... 

Apie minėtus slaptus agresorių susitarimus laisvasis Va­karų pasaulis sužinojo bei pa­skelbė po karo, tuo tarpu Sovietų sąjunga tai slėpė iki 1989 metų. Būtent tais metais apie 2 milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų, siekdami pademonstruoti tragiškus susitarimų padari­nius – 50 metų trunkančią okupaciją, šimtatūkstantinius trėmimus, sugriautas ekono­mikas, susikibo rankomis. Gy­voje, apie 650 kilometrų žmonių grandinėje, sujungusioje Vilnių, Rygą bei Ta­liną, plevėsavo šalių vėlia­vos - na­cio­na­liniai sim­boliai su juodais kaspinais, simbolizuojančiais iš­gyvenimus, netektis, bū­tent taip buvo neigiamas mi­tas apie savanorišką įstojimą į SSRS. Nepraėjus nė metams po Baltijos kelio akcijos paskelb­ta Lietuvos Ne­pri­klau­so­mybė. 1991 m., po ne­sėkmingo bandymo jėga su­stabdyti demokratinius pro­cesus, žlugo pati Sovietų są­junga.

Baltijos kelias tapo mūsų atspirties tašku. Šiandien turime visas galimybes savo, pa­čių piliečių rankomis, konst­ruoti valstybingumo, gy­venimo realybę, spręsti problemas. Jo­kiais laikais, kaip dabar, Lie­tuva neturėjo tokių laisvės, saugumo, ekonominių sąlygų. O teritoriniu atžvilgiu esame didesni net už Izraelį...

Arūnas MIKALAUSKAS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Žmonės nepaliauja burnoję šiųmetės va­saros. Nesibaigiantys lietūs ir rudeniška vėsa daugeliui įgriso, deja, ko jau ko, bet oro nepasi­rinksi. Kaip ten bebūtų, ši vasara buvo dosni ne vien grybais, bet ir gražiausios sodybos konkursui pa­siū­lytais kandidatais.

Per tris mėnesius aplankėme tikrai ne visus, nors sten­gėmės už­sukti į dažną Jūsų, mieli skaitytojai, pa­siūlytą gražųjį kiemą. Šiemet ap­rašėme aštuonias šau­niai tvarkomas sodybas, susipažinome su darbš­čiais bei kūrybingais jų šei­mi­ninkais, pasigrožėjome šimtais įvairia­spalvių gėlių. Tikime, kad daugeliui buvo įdomu pamatyti, kaip galima pademonstruoti savo išmonę, kuriant tikrus gyvuosius stebuklus, patiems pasisemti origi­nalių idėjų.

Dabar atėjo eilė įvertinimui. Iki rug­sėjo pradžios skam­binkite į redakaciją bei siūlykite labiausiai Jums patikusias sodybas. Daugiausiai balsų sulaukusios bus apdovanotos vertingais prizais. Nelikite abejingi kuriamam grožiui ir būkite aktyvūs!

Primename konkurso dalyvius.

Iki rugsėjo 1 d. balsuoti galite redakcijos tel.: (8-449) 7-41-95 ir (8-699) 6-73-84.

Lauksime Jūsų nuomonių!

Redakcija

Keturbučio aplinką Tūbinių kaime puoselėja Giedrė Zarankaitė ir Loreta Aleksandravičienė

Elenos ir Donato Tomkų sodyba, Pakalniškiai 

Palmiros Navickienės sodyba, Ju­cai­čiai    

Nijolės ir Česlovo Legačinskų sodyba, Paežeris 

Stasės Andrijaitienės sodyba, Vingininkai  

Severijos ir Vacio Vaivadų sodyba, Vabalai 

 Danutės ir Aloyzo Ramanauskų sodyba, Struikų k.  

 Rasos Mickuvienės sodyba, Šeručiai

Praėjusio sekmadienio vidurdienį policijos parei­gū­nai skubėjo į iškvietimą Kaltinėnų seniūnijoje - buvo pranešta, kad vienoje Pakalniškių k. sodyboje smurtaujama. Tačiau tikslo policininkai nepasiekė - ties Jog­miniškės k. tarnybinis policijos automobilis ap­si­ver­tė.

Su įjungtais švyturėliais lėkęs „Mitsubishi L 200“, vairuo­jamas tarnybos metu uniformuoto Tauragės apskrities vy­riausiojo policijos komisariato Šilalės policijos komisa­riato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo Vaidoto Vi­šins­kio (g. 1980 m.), posūkyje nuvažiavo nuo kelio ir apvirto.

Kaip skelbiama Policijos departamento pranešime, tarnybinį automobilį vairavusiam pareigūnui avarijos metu lūžo šonkaulis. Suteikus medikų pagalbą, jis gydomas ambulatoriškai. Kartu vykęs kolega nenukentėjo.

Pakalniškius buvo pasiųstas kitas pareigūnų ekipažas, bet nuvykus į vietą paaiškėjo, jog pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje buvo nepagrįstas, pagalbos niekam nereikėjo.

Birutė PALIAKIENĖ

„15min.lt“ nuotr.

Į šį renginį iš viso pasaulio susirinko apie pustrečio milijono piligrimų. Tarp jų - ir daugiau nei 1500 lietuvių. Iš Telšių vyskupijos į Krokuvą buvo išvykę apie 150 jau­nuolių.

Šilalės rajonui atstovavo 20 piligrimų iš Šilalės bei Kal­tinėnų, kuriuos lydėjo seserys Darata ir Loreta bei mokytoja Aida, taip pat Klaipėdos Marijos Taikos Ka­ra­lienės bažnyčios klebonas kun. Vilius Viktoravičius.

Apsigyvenome Balstogėje mus priėmusiose šeimose. Pirmosiomis dienomis susipažinome su parapija, apsilankėme kunigų seminarijoje bei muziejuje. Susitikome su kitų šalių jaunimu, dalyvavome Šv. Mišiose bei vigilijoje Dievo Gailestingumo šventovėje. Traukiniu vykome į Sokulką, kur taip pat išklausėme Šv. Mišių. Aplankėme Švento vandens šventovę, išgirdome istoriją apie įvykusį stebuklą, žiūrėjome meninę Kristaus Kančios interpretaciją. Paekskursavę bend­ravome, žaidėme futbolą, dainavome, meldėmės ir giedojome.

Koricinoje Šv. Mišios vyko lietuvių, lenkų bei italų kalbomis. Joms pasibaigus, linksmai leidome laiką žaisdami tinklinį, lauko tenisą, plaukiojome baidarėmis bei vandens dviračiais. Netoliese esančioje sūrių gamyklėlėje susipažinome su gamybos procesu, paskanavome sūrių. Paskui skubėjome atgal į Balstogę, kur vyko koncertas.

Penktą viešnagės rytmetį praleidome su šeimomis, kurių namuose gyvenome. Po pietų vyko įvairių šalių piligrimų prisistatymai. Renginį vainikavo Šlovinimo vakaras.

Kitą dieną išskubėjome į Krokuvą susitikti su viso pasaulio jaunimu. Po Šv. Mišių susipažinome su nuostabiai gražiu miestu bei katalikiškojo pasaulio jaunimo atstovais. Aplankėme įspūdingas bažnyčias, parkus, katedrą, muziejus. Vakare vyko Pasaulio jaunimo dienų atidarymas Bo­lonijos aikštėje.

Kitą dieną jaunimas skubėjo į katechezę, kurią vedė Kęstutis Kėvalas - Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras. Vakare vyko susitikimas su popiežiumi Pranciškumi. Po vigilijos pasaulio piligrimai pasiliko visą naktį laukti Jaunimo dienų uždarymo, kurio rytą buvo aukojamos Šv. Mišios, dalyvaujant Popiežiui. Į Balstogę grįžome traukiniu, kur mūsų laukė autobusas, vešiantis į Lietuvą.

Mes, šilališkiai piligrimai, nuoširdžiai dėkojame mus parėmusiam Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonui Algiui Genučiui, seserims Daratai (Šilalės progimnazijos mokytojai) ir Lo­re­tai. Taip pat labai didelę pa­dėką reiškiame Šilalės sa­vivaldybei ir merui Jo­nui Gudauskui už finansinę 500 eurų paramą.

Urtė BŪDVYTYTĖ, jaunimo dienų dalyvė

Daratos SLUŠNYTĖS nuotr.

Ona ir Gediminas Sungailai ūkininkauja Naujajame Obelyne. Ona – buvusi šilališkė, Gediminas – iš Vytogalos. Ne vienerius metus sutuoktiniai praleido Kaune. Mo­teris dirbo technologe vienoje iš siuvimo įmonių, Gedimi­nas - lėktuvų techniku-inžinieriumi. Jo profesijos žmo­nės dar gana jauni išleidžiami į užtarnautą poilsį, tad Ona anksti tapo senjoro žmona. Ne tik Gediminui mies­te pritrūko veiklos, bet ir Ona ėmė svarstyti, kaip įgytą išsilavinimą susieti su potraukiu savam kraštui. Ir ne veltui sakoma, jog kas ieško, tas ir randa...

Pradžia - šilauogės 

Prieš gerą dešimtmetį buvo pats privačių pensijų fondų steigimosi pikas. Ir iki šiol daugelis esame įsitikinę, kad tai yra vienas iš šaltinių prisidėti prie kuklios „Sodros“ mokamos pensijos.

„Mūsų ši akcija nesužavė­jo, ir jau tuomet pradėjome sukti galvas, iš ko gyvensi­me, kai sulauksime pensijos. Uoginin­kystės ūkio kūrimo iniciatorius buvo Gediminas. Tai sumanėme, dar tebegyvendami Kaune“, - gero dešimtmečio istoriją prisimena Ona.

Pirmuosius šilauogių krūmelius Sungailai pasodino prieš 11 metų. Tiesa, prieš tai reikėjo atitinkamai paruošti dirvą, įrengti laistymo sistemą. O tai nemažai kainuoja. Pačių aukščiausių kainų metu Sungailai pardavė butą Kaune ir atsikėlė į Onos senelių sodybą Obelyne. Tuomet iš Šiaurės Amerikos kilusios bei Vakarų Europoje jau paplitusios šilauogės lietuviams buvo dar mažai žinomos.

„Pirmieji pirkėjai buvo kauniečiai, pradžioje kasdien par­duodavome tik iki 20 kilogramų uogų. Klaipėdiečiai jų nepriėmė dar keletą metų. O dabar kiekvieną dieną prekiaujame Klaipėdos, Kauno, Panevėžio turguose. Uogas parduodame urmu. Tiesa, užsakovų poreikio iki galo patenkinti galbūt ir nepajėgiame, uogų niekada nelieka“, - sako O.Sungailienė.

Šilauogės kažkada ne tik miestiečiams atrodė neįprastai. Kaimo žmonės stebėjosi, jog gana derlingą, geroje vietoje esančią žemę Sungailai skyrė ne javams ar karvių bandai ganyti, o prisodino nematytų krūmelių, kuriuos dar ir aukšta tvora aptvėrė.

Nors sakoma, kad šilauogės yra nereiklūs augalai, vien tik iškasti duobę bei pasodinti neužtenka. Joms būtinas tinkamo rūgštingumo dirvožemis. Tad Sungailai į duobes pylė medienos pjuvenų, durpių. Šitoks kruopštumas jau seniai atsipirko gausiu derliumi. Šiuo metu šilauogynas užima apie keturis hektarus, juose dera septynių rūšių skirtingos brandos uogos. Jos skinamos nuo liepos vidurio iki kone pirmųjų šalnų. Geriausiu metu kasdien priskinama apie pusė tonos uogų, vienas skynėjas surenka 40-60 kilogramų. Tad nesunku suskaičiuoti, kiek darbininkų reikia, kai ateina uogų sirpimo metas.

„Vasarą žmonių rasti bepigu - daug aplinkinių paauglių pas mus darbuojasi. Kai kurie pradeda dar visai vaikai ir dirba net iki mokyklos baigimo. Turime ir keletą suaugusiųjų“, - pasakoja šeiminin­kė.

Sungailai pripažįsta, jog pavieniams žmonėms pasiskinti uogų neleidžia: jie tai daro gana atmestinai, tad prie tų krūmelių tenka grįžti dar kartą. 

Avietes išstūmė braškės

Prieš trejus metus greta šilauogyno ūkininkai pasodino apie hektarą braškių. Dabar čia auga penkių veislių skirtingo sirpimo periodo uogos. Paskutiniąsias Sungailai pardavė prieš porą savaičių. Joms nuskinti, esant palankiam orui, nuo popietės iki vakaro užtenka 4-5 žmonių. Apie penktą valandą ryto uogos jau būna pas Klaipėdos supirkėjus.

Dar visai neseniai ūkininkai augino ir aviečių. Tačiau reikėjo pasirinkti: šilauogės ar avietės, nes visiškai sutampa uogų skynimo laikas. Be to, avietės yra jautresnės transportavimui, labiau suvargsta lietingą vasarą.

Smidrai - dar naujiena

Šie augalai mūsų šeimininkių virtuvėje dar mažai žinomi. Mes, žemaičiai, smidrus vadiname šparagais. Taip, tais pačiais šparagais, kurių galima rasti senesniuose darželiuose. Ir nė į galvą nešauna, jog pavasarį, verdant, kepant ar troškinant jų ūglius, galima pasigaminti gardžių, vitaminais bei mikroelementais turtingų patiekalų.

„Šiemet smidrų pardavėme visai nedaug, nes leidžiame augalams sutvirtėti, kad pavasarį kiekvie­nas krūmelis subrandintų po 20-30 ūglių. Priprati­nome pirkėjus prie ši­lauogių, pri­­­pras ir prie smid­­­rų“, - šypsosi Ona.

Anot jos, šie augalai nėra labai reiklūs nei dirvožemiui, nei nepastoviam klimatui, o drėgmę pakenčia kur kas geriau nei uogos.

Kam Sungailams reikėjo smid­­rų, jei ir uogynuose darbo yra sočiai?

„Pritrūksta jo pa­vasarį“, - nusi­juokia Gediminas.

Na, gal šeimininkas ir perdeda, skųsdamasis darbo stygiumi - juk ūkininkai sėja ir javų, o šiemet - dar ir grikių.

„Manau, gražaus derliaus iš jų turėtume prikulti. Tik tegul nustoja lyti“, - į dangų žvilgteli vyras.

Dar keletas hektarų užsėta javais: pasak Gedimino, grūdus parduos, o šiaudai liks braškėms mulčiuoti.

Kuomet dauguma ūkininkų skundžiasi, jog žemės ūkis yra nuostolingas, Sungailai su tuo sutikti nelinkę. Tik, anot jų, reikia imtis netradicinės šakos. Beje, Sungailai viena iš gero derliaus prielaidų laiko tinkamą sodinukų pasirinkimą. Jie stengiasi nepraleisti įvairių Europoje rengiamų parodų, tariasi su patyrusiais sodinukų augintojais. Jų aplankytas ne vienas ūkis Vokietijoje, Lenkijoje ar Olandijoje.

Ko gero, Sungailų ūkyje samdomi žmonės uždirba neblogai, jei prisikviesti jų nėra labai sunku. O pastaraisiais metais priimti įstatymai liberalizavo ūkininkų atsiskaitymą pagal paslaugų kvitus.

„Tai ženkliai palengvino apskaitos vedimą: atėjo žmogus į darbą, užregistravai, mė­nesio pabaigoje sumokėjai sveikatos draudimo mokestį, ir ramus“, – sako Ona.

Sungailų ūkyje darbuojasi ir Onos dukterėčia Enrika iš Šilalės. Jai, dar vos paauglei, patikėtos gana atsakingos pa­reigos – į plastikinius indelius fasuoti uogas. Tiesa, darbas yra visai nesunkus, nes uogos sveriamos kompiuteriu, į indelius supilamos kompiuterizuota įranga. Tereikia tik pakišti po konvejeriu ir uždengus patraukti indelius. Šeimininkai stebi, kad į juos nepakliūtų neprisirpusių ar persirpusių, sužalotų uogų. Šią įrangą Sungailai parsigabeno iš Vokietijos. Beje, Ge­diminas dar sumontavo ventiliatorių, jei po lietaus nuskintos uogos būtų drėgnos.

Žemei dirbti, javams kulti, tarpueiliams prižiūrėti ūkininkai taip pat turi visą reikalingą techniką.

„Kai ką teko patobulinti, pritaikyti mūsų ūkio sąlygoms. Jei sugebėjau dirbti inžinieriumi prie lėktuvų, tai čia technika ne tokia sudėtinga“, - šypsosi Gediminas.

Jau seniai Sungailai apsisprendė, kad ūkį vystys uogininkystės kryptimi, bet dėl įnoringų vasarų ties viena uoga neapsistojo. Tad vienų derliaus stygių kompensuoja kitos. Sakoma, jog kas neieško, nerizikuoja, tas ir šampano negeria. Apie šampaną Sungailai neprasitarė, tačiau užtikrino, kad Lietuvos žemės ūkio suklestėjimas priklauso tik nuo pačių žemdirbių mąstymo ir darbo.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.