Paradoksas – Šilalės sąjūdiečiams prisimenant, koks sunkus prieš 37-erius metus buvo kelias į laisvę kalbėti drąsiai, atvirai viešinant negeroves, žadinant žmones iš baimės ir tylos, iš Šilalės savivaldybės pasigirdo raginimai seniūnams bei savivaldybės skyrių vedėjams neprenumeruoti rajono laikraščio. Nes šis dažnai (per dažnai) kelia nepatogius klausimus ir neduoda valdžiai ramiai miegoti?

Regis, dabartiniams rajono vadovams pagaliau pavyko identifikuoti didžiausią grėsmę rajono stabilumui ir gerovei – pasirodo, tai yra „Šilalės artojas“. Ne maži gyventojų uždarbiai, ne duobėtos gatvės ir keliai, ne brangiai apmokamos savivaldybės kuriamos ir nežinia kada galėsiančios būti įgyvendintos vizijos, ne teismai, į kuriuos neretai žingsniuojama vien dėl ambicijų, ne partiniai interesai, priimant ir atleidžiant darbuotojus, o apie tai rašantis laikraštis, drįstantis pasvarstyti, jog ir valdžia klysta, priima netinkamus sprendimus, neatidžiai gilinasi į problemas ir pan. Todėl savivaldybėje prasidėjo didvyriška kova už informacinį „švarumą“: praėjusią savaitę Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas Šilalės rajono seniūnams nedviprasmiškai „patarė“ neprenumeruoti nepaklusnaus leidinio. 

Toks sprendimas, anot jo paties, gimė iš gilaus susirūpinimo savivaldybės darbuotojų emocine sveikata. Baisu, kad jie žinos, jog ne viskas rajone tobula?

Valdžia, regis, nusprendė, kad rajono laikraštis turėtų būti panašus į savivaldybės tinklalapį: publikuojamos tik gražios nuotraukos, politikų šypsenos, šakočiai ir jokių nemalonių klausimų. Juk valdžia neklysta – tik žurnalistai ją „neteisingai“ mato.

Tiesa, pats direktorius kategoriškai neigia uždraudęs prenumeruoti rajono laikraštį – pasak jo, visi yra suaugę žmonės ir patys sprendžia, ką skaityti. Tačiau pripažįsta, jog „kartais po straipsnių spaudoje savivaldybėje kyla daug emocijų“, o jis, kaip įstaigos vadovas, privalo rūpintis, kad emocinė sveikata kolektyve būtų gera. Ir, matyt, įsivaizduoja, jog tokiu atveju geriausi vaistai yra neskaityti rajono laikraščio...

Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tėra užgauta vadovo savimeilė dėl kritikos, vis tik diskusijos, anot paties A. Jančausko, „vidiniuose pasitarimuose“ apie spaudos prenumeratą ir informacijos ribojimą kelia rimtų klausimų ne tik apie politinę kultūrą, bet ir apie žodžio laisvės bei demokratijos būklę mūsų rajone, o tiksliau – apie cenzūrą. Ne tokią atvirą, kaip kadaise, kai kiekvienas sovietinis milicininkas galėjo nurodyti, kaip kam elgtis ir ką skaityti, bet „šiuolaikišką“, rafinuotą, su mandagiu pasiteisinimu apie „neobjektyvų turinį, emocinę sveikatą“ ir pan. 

Tačiau pareigas savivaldybėje užimančiam A. Jančauskui, kaip, beje, ir kitiems valdžios įstaigose dirbantiems asmenims, derėtų pasigilinti į visuomenės informavimo nuostatas bei įvertinti tai, kad valdžios institucijų atstovai, iš rajono biudžeto išlaikomų įstaigų vadovai, politikai, visuomenininkai, aktyviai dalyvaujantys politiniame gyvenime, turi tolerantiškai priimti aštresnę kritiką. Kad ir kaip nemalonu tai būtų.

Rajono laikraštis – vienintelis nepriklausomas informacijos šaltinis. Jis rašo apie vietos problemas, sprendimus, kartais – ir apie valdžios klaidas. Tai yra natūrali sveikos demokratijos dalis. Tačiau kai valdžios institucijos vietoj dialogo pasirenka savotišką spaudimą, jau yra pavojingas signalas. Ir tai – ne tik kerštas laikraščiui, bet ir „subtilus“ bandymas kontroliuoti viešinamą informaciją, sukurti patogią tylą, kurioje norisi girdėti ir matyti tik tai, kas naudinga valdžiai. Kita vertus, pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Audrio Antanaičio, tikroji žurnalistika privalo susidurti su iššūkiais ir juos spręsti.

„Ten, kur žurnalistika nesusiduria su iššūkiais, ji virsta arba propaganda, arba šeimininkui tarnaujančia „publicistika“, – sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.

O „Šilalės artojas“ nėra nusiteikęs niekam tarnauti ir neabejoja, kad jei valdžia bijo laikraščio, vadinasi, jis gerai dirba savo darbą. Ir vargas tam, kas kritikos neištveria – nes kai pradedi drausti skaityti, nuo to kvailesni tampa ne skaitytojai, o draudėjai.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Šilalės savivaldybės nuotr.

Praėjusį pirmadienį suėjo lygiai metai nuo Seimo rinkimų. Tai buvo neįtikėtinai triukšmingas ir emocin­gas laikotarpis, per kurį pasikeitė dvi Vyriausybės, o rinkėjai prieš savo valią tapo išsitęsusio politinio seria­lo apie valdančiosios koalicijos bei Vyriausybės formavimo užkulisius žiūrovais ir netgi dalyviais. 

Kalbant apie išorės iššūkius, Lietuvai tai buvo santykinai ramūs metai. Priešingai nei praėjusios kadencijos pradžioje užklupusi pandemija, velniava pasienyje su Baltarusija, kai per sieną į Lietuvą buvo tiesiog stumiami pabėgėliai. Atrėmus šias grėsmes, prasidėjo energetinis Rusijos šantažas, kai visai rimtai buvo svarstoma, ar neliksime žiemą be energijos resursų. Seimas vis rinkdavosi į neeilinius posėdžius, o Vyriausybės nariai turėjo pamiršti, kas yra atostogos.

Tuo tarpu šios kadencijos Seimo gyvenimas, nepaisant visų kalbų apie būtinybę pasirengti galimai karinei agresijai, nenuspėjamai Donaldo Trumpo muitų politikai, yra ramesnis – šie metai leido naujai išrinktiems parlamentarams nepersidirbti, nuotraukomis iš spalvingų atostogų dalijosi ir didžioji dalis ministrų. Tiesa, jau seniai nebuvo tokių dvylikos mėnesių, kai atrodė, jog visi, nors ir labai nenorėdami, stebime politinės psichoterapijos seansą, kuriame koks tuzinas politikų nuolat pasakoja, ką galvoja vienas apie kitą, kas erzina, kas žeidžia, ar jie nori toliau „draugauti“... 

Nieko keisto, kad, prabėgus metams po tokių dramų, Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad nebenori būti vaikų darželio auklėtojas, kuris reguliuotų, kas su kuo gali būti kartu. Tikrai – Prezidento vaidmuo kiek kitoks, tačiau vos prieš metus valstybės vadovas aktyviai dalyvavo rinkimų kampanijoje, neslėpė džiaugsmo jų rezultatais, o po to energingai formavo koaliciją. 

Pamenate tas užfiksuotas džiaugsmo akimirkas, kai socialdemokratų tuometė lyderė Vilija Blinkevičiūtė visur sekiojo paskui plačiai besišypsantį Prezidentą? Ir kas tada galėjo pagalvoti, kad jau po metų ji interviu dalins tik per Lietuvos socialdemokratų partijos pasitarimus, o nieko nesureikšminti visuomenę mokęs Gintautas Paluckas vis tik pats susidurs su gana reikšmingomis problemomis, tad jo debiutas Premjero poste gerokai „prisvils.“ 

Lyginant dabartinę situaciją su vaizdais po praėjusių rinkimų, į akis krenta labai pasikeitęs demokratų pirmininko Sauliaus Skvernelio vaidmuo. Dar vos prieš metus niekam net mintis nekilo, jog šios politinės jėgos gali nebūti koalicijoje. Tuo labiau, kad socialdemokratai ir rinkimų kampanijos metu buvo įvardiję demokratus kaip part­nerius, beje, kaip ir atmetę galimybę bendradarbiauti su „aušriečiais.“

Prieš metus mažai kas žinojo ir Ingos Ruginienės pavardę. Gal nebent tie, kurie atidžiau sekė profsąjungų naujienas. Stulbinančiai greita šios politikės karjera parodė, jog politikoje svarbiausia yra drąsiai griebti pačias netikėčiausias galimybes. Šiandien dar sunku atsakyti, kokiomis raidėmis dabartinės Premjerės pavardė bus įrašyta į Lietuvos istoriją, tačiau politologams faktai, kaip buvo formuojama 20-oji Vyriausybė, suteikia daugybę medžiagos analizei.

Būtų nesąžininga sakyti, jog per tuos metus nieko nebuvo padaryta. Galima įvairiai vertinti, bet nors ir lydimi piketų, priimti gyventojų pajamų ir nekilnojamojo turto mokesčių pakeitimai, apsispręsta dėl pensijų antrosios pakopos reformos, netgi imtasi intervencijos į valstybinių egzaminų rezultatus. Deja, prieš rinkimus dalinti pažadai ar net tai, kas įrašyta į abiejų šios kadencijos Vyriausybių programas, neįgyvendinti. Yra ir paaiškinimas – beveik šešis mėnesius „suvalgė“ ginčai ir derybos dėl politinių pareigų.

Ką tik socialdemokratai, neapsikentę koalicijos partnerio Remigijaus Žemaitaičio nepateisinamų išsišokimų (o gal labiau spaudžiami viešosios nuomonės) apsisprendė perimti iš „aušriečių“ kultūros minist­ro pareigybę. Galima numanyti, jog šį „nuostolį“ koalicijos partneriams bus bandoma kompensuoti pareigybėmis Seime ar politinėse minist­rų komandose. O tai reiškia, jog politinis „turgus“ dar tęsis. Beje, visi kėdžių perstumdymai tik didina įsižeidusių politikų, kuriems teko užleisti turėtas pareigas, skaičių.

Alytaus meras socialdemokratas Nerijus Cesiulis savo partiečių viešai paklausė, ar kas nors tiki, kad pavyks draugauti su R. Žemaitaičiu iki kadencijos pabaigos. Pakilo kelios rankos. Tai iškalbingas faktas.

Jei kalbėdamas apie koaliciją, kol dar dirbo G. Palucko Vyriausybė, rašiau, kad jos „klijai“ yra įsitikinimas, jog visi partneriai gali patenkinti savo interesus, tai dabar teliko tik R. Žemaitaičio interesas būti reikšmingu ir patraukti žiniasklaidos dėmesį. Kita vertus, gali būti, jog socialdemokratai stengiasi kažkaip „pra­tempti“ su juo iki biudžeto priėmimo, o tada jau – kaip Dievas duos, gal ir užtrenks duris nevaldomam koalicijos partneriui. Tuo labiau, kad jis ir pats užsimena, kad „gali būti, jog sausį „Nemuno aušros“ koalicijoje nebus“...

Tuo tarpu kartu dirbantys „valstiečiai“ paprasčiausiai laukia ir, atrodo, yra pasiruošę bet kada grįžti į opoziciją, Prezidentas gyvena viltimi, kad nesėkmių ruožas baigsis ir jis galės toliau būti kultūros renginių globėju, vaikščioti į krepšinio varžybas ar renginius, nebijodamas būti nušvilptas.

Vargu ar šiandien kas nors drįstu prognozuoti, kaip viskas atrodys dar po metų. Ir ar kas nors gali užtik­rintai pasakyti, kad dabar jau koa­licija dirbs stabiliai. Greičiau tai jau būtų išimtis, o ne ramios, užtikrintos veik­los taisyklė. Daug labiau tikėtina, jog politinis triukšmas ir toliau nenurims, dar iki Kalėdų socialdemokratai vėl rinksis į posėdį svarstyti, ar dabartinės koalicijos išlaikymas nėra tapęs Sizifo akmeniu, kurio paprasčiausiai neįmanoma užridenti į kalną...

Andrius NAVICKAS

Praėjusį penktadienį Šilalės savivaldybė paskelbė pradedanti naikinti invazinius šliužus – ispaniškuosius arionus, kurie mūsų sodams, daržams ir visai gyvajai gamtai daro nepataisomą žalą. Septyniose rajono seniūnijose numatyta išbarstyti moliuskocidus beveik 95 ha plote. Tačiau išgirdę apie šliužų naikinimą šiuo laiku, gyventojai suabejojo, ar priemonės į aplinką barstomos ne per vėlai – atšalus orams šliužai sulenda į žemę, samanas, susiraito po šakomis, lapais, net supuvusiuose obuoliuose ir kitose žiemoti paliktose daržo gėrybėse.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

Šiandienos pasaulyje, kai vis daugiau žmonių gyvena skubėdami, bendrauja virtualiai, o miestuose retas pažįsta savo kaimynus, glaudūs bendruomenės ryšiai įgyja ypatingą reikšmę. Stipri bendruomenė – tai ne tik geografinė vieta, bet ir tarpusavio pasitikėjimo, pa­galbos bei bendrystės tinklas, kuris suteikia saugu­mo jausmą, padeda žmonėms jaustis už­tikrintai. Juk kai pažįstame savo kaimynus, kai ga­li­me pasikliauti aplinkiniais, sumažėja socialinė ats­kir­tis, vienišumo jausmas ir net nusikalstamumo rizika. Tokia aplinka skatina žmones rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais – padėti senyvo amžiaus gyventojams, prižiūrėti vaikų žaidimų aikšteles ar organizuoti bend­ras šventes. Būtent tai akcentuoja ir Traksėdžio se­niū­nijos seniūnaičiai, pasak kurių, tik džiaugtis reikia, jog kaimiškose vietovėse žmonės dar nėra nutolę nuo vie­nas kito bėdų ir rū­pesčių.

Seniūnaitis – žmogus, kuriuo pasitikima

Traksėdžio seniūnė Regina Audinytė sako, kad jos vadovaujamoje teritorijoje yra keturios seniūnaitijos, tačiau seniūnaičiai tik trys – Lingiškės ir Traksėdžio seniūnaitijos buvo sujungtos, joms atstovauja seniūnaitė Vera Pocienė.

„Seniūno darbe bendruomenės palaikymas ir seniūnaičių pagalba yra neįkainojami. Geranoriška jų veikla yra skirta visų tos vietovės gyventojų labui, todėl džiugu, kai žmonės tai vertina. Tiesa, visada atsiras tokių, kuriems nieko nereikia ir niekas neįdomu. 

Aktyviems seniūnaičiams veiklos netrūksta ir jiems labai dažnai ne tik neužtenka to iš biudžeto skiriamo 50 eurų „atlyginimo“, bet neretai tenka pridėti ir savų lėšų, be to, jie eikvoja savo laiką, naudoja savo transportą. Tokiu pat principu, ko gero, veikia visos kaimiškos bendruomenės – nė vienas, kuris viską smulkmeniškai skaičiuotų, bend­ram labui nieko nesukurtų“, – įsitikinusi Traksėdžio seniūnė.

Seniūnaitė V. Pocienė vietos gyventojų bei seniūnės vertinama ir renkama į šias pareigas be jokių dvejonių – taip parodant pasitikėjimą ja. 

„Bet vienas lauke – ne karys, tad ir aš viena nieko nenuveikčiau, jeigu nepalaikanti, darniai kartu veikianti bend­ruomenė. Visi esame labai vieningi, darbštūs, bet dar svarbiau, jog vertiname vienas kito indėlį ir gerbiame vieni kitus, palaikome džiaugsme ar varge, tarsi šeimos nariai“, – bendruomeniškumo svarbą akcentuoja V. Pocienė.

Įvairialypė bendruomenė

Viena iš gyventojų, atsakingų už įvairių dekoracijų kūrimą Asta Jurkienė pastebi, kad Traksėdyje galima surasti pačių įvairiausių gabumų ir pomėgių žmonių.

„Būtent tai mus daro stipresniais, mes galime drąsiai imtis bet kokio sumanymo, nes žinome, jog kažkas iš mūsų gebės atlikti vieną, kažkas – kitą darbą, o rezultatas nudžiugins ne tik traksėdiškius, bet ir svečius“, – akcentuoja Asta.

Seniūnaitė Vera neneigia, jog nuolat atsiranda žmonių, kurie pasiguodžia dėl amžiaus ar sveikatos nebedalyvausiantys bendruomenės veikloje, bet netrukus viskas vėl stoja į savas vėžes, nes kiekvienas jaučia, kad tai nėra tik darbas – tai visų traksėdiškių gyvenimas. 

„Geriausias tokios bendrystės pavyzdys – viena iš aktyvių bendruomenės narių Zenaida Būdvytienė, netikėtai dėl ligos negalėjusi dalyvauti šiame susi­ti­kime, bet vis tiek per naktį iškepusi susibūrimui įspūdingo dydžio tortą. Zenaidos, kaip puikios konditerės vardas, jau yra pasklidęs toli už viso rajono ribų“, – kviesdama skanauti puraus ir subtiliai suderintų skonių deserto veik­lią bendruomenės narę giria V. Pocienė.

Prie bendro stalo susėdo įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų atstovai: projektų vadovė Indrė Vaičekauskienė, me­džio meistras, naminio alaus gamybos žinovas Antanas Mikalauskas su gyvenimo drauge Angele Petrauskiene, kuri garsėja kaip puiki šeimininkė, nuo seno kraštą garsinantys muzikantai Irena bei Bronius Budreckiai, dekoracijų sumanytoja bei gamintoja Irena Pocienė, meno dirbinių, grafinio dizaino meistras Raimondas Labaitis, gitaristas Anatolijus Avizovas, neįtikėtinų rankdarbių autorė Lineta Degutienė, duonos kepėja Salomėja Aurilienė, Rasa ir Valdas Paldauskai, be kurių pagamintos košės nebeįsivaizduojama nė viena didesnė bendruomenės šventė. 

Bendruomenės „katilas“ –Traksėdis 

„Dauguma renginių vyksta Trak­sėdžio laisvalaikio salėje ar­ba jos prieigose. Labai džiaugia­mės, jog pas mus dirba meno vadovas Alvydas Juodviršis, kuris išties aukoja daug daugiau laiko ir jėgų nei uždirba, tad mes jam atsidėkojame savo nuoširdžiu rūpesčiu ir pagalba“, – pasakoja traksėdiškiai.

Jie tikina, jog kiekvienam renginiui išmonės nestokojančios moterys pačios sugalvoja, kaip papuošti salę ar renginio erdves, namuose suranda tam tinkamų dekoracijų, jas perdaro, tobulina ir pritaiko konkrečiai temai. I. Pocienė juokiasi, jog nutinka ir kuriozinių situacijų: sykį namuose ruošė kalėdines dekoracijas, o kad virtuvėje laukia nebaigtas puošti Kalėdų senelis pamiršo, todėl pamačiusi savo namuose „nepažįstamą“ natūralaus žmogaus dydžio figūrą ne juokais išsigando. 

R. Labaičio kuriami darbai tokie išskirtiniai, jog jų nesupainiosi su niekuo kitu. Bet, kaip vienbalsiai tvirtina Traksėdžio bendruomenės atstovai, svarbiausias jo nuopelnas yra nuolatinis jų veiklos viešinimas bei informavimas apie renginius, nes būtent jis yra visų plakatų autorius, jo rankoms paklūsta net tvirto metalo dirbiniai. 

Traksėdis turi ir dar vieną auksarankę – L. Degutienės rankdarbiai nepalieka abejingų. Gi pati moteris sako, jog mokykloje ji net nelankė darbų (vėliau – technologijų) pamokų, nes jai nesisekė... 

„Tai pirmas kartas, kai ji savo darbus eksponuoja Traksėdžio bibliotekos salėje. Mūsų žmonės – darbštūs, bet dėmesio ir viešumo paprastai vengia. Tad džiaugiamės, jog prikalbinome Linetą ir Asta atvežti savo kūrinių“, – sako bib­liotekininkė S. Aurilienė.

Per gyvenimą – su muzika ir daina

Su gitara nuo vaikystės nesiskiriantis Anatolijus pokštauja esąs meilės imigrantas – persikėlė gyventi į Traksėdį pas išrinktąją iš Šilalės.

„Šiais laikais galbūt skamba neįtikėtinai, bet su tėvu vestuvėse groti gitara pradėjau nuo 14 metų. Vėliau ją užmečiau, bet, A. Juodviršio prikalbintas, vėl ėmiau muzikuoti su jo vadovaujamais „Tekinio“ ir „Padkavos“ kolektyvais. Žinoma, jeigu bendruomenė pageidauja, groju ir mūsų susi­ėjimuose – mes visi vietos muzikantai esame panašaus amžiaus, vieni kitiems patariame, padedame. Štai ir šiandien įsimečiau į mašiną gitarą, nes Irena nusprendė pradėti mokytis ja skambinti, ne iš pirmo karto pirštai susidėlioja“, – šypsosi A. Avizovas.

„Bronius groja jau apie 50 metų, o sykiu muzikuojame maždaug 40-metį. Vyras universalus muzikantas, jam paklūsta patys įvairiausi instrumentai – nuo lūpinės armonikėlės iki gitaros, akordeono. Aš iš pradžių tik dainuodavau, sukūrusi šeimą išmokau groti akordeonu, dabar bandau prisijaukinti gitarą“, – su plačia šypsena apie meilę muzikai ir norą tobulėti pasakoja I. Bud­reckienė.

Bronius primena, jog Irena anksčiau vadovavo Traksėdžio kaimo kapelai, o A. Juodviršis „Padkavą“ subūrė būtent kaip Traksėdžio kapelą, tik vėliau ją „nusiurbė“ Šilalė. Žmonės džiaugiasi, kad meno vadovas surinko naują šio kaimo kapelą ir pavadino ją „Tekiniu“.

„Mums labai smagu ne tik muzikuoti, o ir žinoti, jog visi esame vieno lyg­mens, savamoksliai. Todėl labai džiaugiamės, kad mudviejų anūkai, kaip ir mes, jaučia muziką ir nori išmokti groti, galbūt jie perėmė mūsų genus ir kažkada gros ir garsins savo gimtinę“, – viliasi B. Budreckis.

Gimtinės trauka – nenugalima 

Traksėdyje, kaip tikina vietiniai, tuščių sodybų yra vos viena kita, bet retai kuri jų parduodama. Dažniausiai tėviškės namai yra akylai prižiūrimi, net jeigu naudojami tik kaip vasarnamis. Pastebima, jog šiose apylinkėse gimę vaikai dažnai grįžta čia gyventi, kurti šeimų. Pasak žmonių, jiems svarbu būti savo tėvų žemės šeimininkais, juolab, kad ir vieta patogi. 

„Kai papuošėme praėjusioms Kalėdoms eglę, ji buvo matoma net nuo plento Tauragė–Mažeikiai, todėl atsirado tokių, kurie specialiai užsukdavo į ją pasižiūrėti. Vietiniai ėjo tikrinti, iš kur ji čia atsirado ir kokiu būdu į žemę įmontuota. O eglė kaip augo, taip ir tebeauga – tiesiog, kol nebuvo papuošta, jos niekas nepastebėdavo“, – juokiasi traksėdiškės Angelė ir Irena.

Traksėdžio moterys jau dabar namuose kaupia atsargas kalėdinėms dekoracijoms ir neslepia: nuo namiškių kai kada tenka slėpti, kiek šios visuomeninės pareigos atsieina šeimos biudžetui.

„Mes jau nebegalvojame, kiek kainuos, reikia ir darome. Kažkada, matyt, su vyru išvirėme gardžios košės, nuo to laiko jos reikia kiekvienam bendruomenės suėjimui. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – gyvenime teko darbuotis kurorto kavinėje, išmokau gaminti įspūdingus maisto kiekius, tad  išvirti košės 50 ar 100 žmonių mudviem su Valdu nėra jokių problemų“, – tikina Traksėdžio bendruomenės pirmininkė R. Paldauskienė.

Traksėdiškių virtos košės jau yra ragavę ne tik derliaus šventės Šilalėje, bet ir vasaros šventės Traksėdyje, festivalio „Brizgėls“ dalyviai.

Vienas – už visus, visi – už vieną

I. Vaičekauskienė prisipažįsta idėjų generatore tapusi visiškai atsitiktinai.

„Iš pradžių reikėjo žmogaus renginiui vesti – sutikau, vėliau pačiai buvo malonu, kai žmonės dėkojo už pagalbą. Tų padėkų jaučiausi dar nenusipelnusi, tad kitą kartą norėjau „atidirbti“ –

taip natūraliai ir įsiliejau į aktyviausių bendruomenės narių gretas. O tada ratas užsisuko – viena mintis veja kitą, idėjos gimsta tarsi iš niekur, imi intuityviai stebėti, kaip ir kas daroma kitose bendruomenėse, norisi pabandyti tai pritaikyti savo krašte ir t.t. Tuo labiau, jog būtent bendruomeniška veikla visus suburia – juk taip smagu kartu pabūti, artimiau susipažinti. Augindama vaiką buvau sugalvojusi renginių mažiesiems, į kuriuos ateidavo ir tėvelių, ir senelių. Žinoma, tai nereiškia, kad vyresnės kartos traksėdiškiai yra pamiršti – mes juos stengiamės iš namų išvilioti pačiais įvairiausiais būdai. Deja, ne kiekvienam tai reikalinga, nors atvykti iki Traksėdžio sudarytos visos sąlygos, seniūnija organizuoja jų pavėžėjimą. Bet kad mūsų žodžiai neatrodytų tik pažadai, artimiausiu metu ketiname patys aplankyti vienišus, garbaus amžiaus žmones“, – bendruomeniškumo svarbą akcentuoja I. Vaičekauskienė.

Pasak jos, traksėdiškiai bičiuliaujasi ne tik geromis progomis – atsitikus rimtai nelaimei, seniūnaitijos nariai stoja už nukentėjusįjį, todėl jau ne kartą mynė įvairių institucijų slenksčius, prašydami pagalbos savo bendruomenės nariams. Tad tikriausiai ne veltui šių metų „Kaimynų kaimynas“ nominacija ir atiteko Traksėdžio seniūnaitei V. Pocienei. Jos kandidatūrą konkursui pateikusi bendruomenė išsakė gražiausias, šilčiausias mintis apie Verą, kuri savo buvimu, šypsena bei pastabia akimi kuria grožį, suburia visos Traksėdžio bendruomenės narius.

„Jos idėjos visada prasideda nuo žodžių: „Žinok, turiu kvailą idėją…“ Ir kai tik tai išgirstame, nušvinta šypsenos – žinome, jog netrukus padarysime kažką gražaus ir prasmingo. Jau ir vaikai supranta, jog, tarkime, prisidėti prie gėlių sodinimo ar aplinkos tvarkymo yra ne pareiga, o smagus nuotykis“, – pristato Verą traksėdiškiai.

O ji kukliai prašo: „Tik neišskirkit manęs iš kitų, nes tiesiog esu viena iš Traksėdžio seniūnaitijos narių“.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Viens regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Spalio 8 d. Vilniuje, „Cyber City“ erdvėje, įvyko nacionaliniai „eTwinning“ ir Europos inovatyvaus mokymo apdovanojimai, kuriuose dalyvavo aktyviausi šalies pedagogai, švietimo įstaigų vadovai bei inovatyvaus ugdymo entuziastai. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijai juose atstovavo direktorius Juozas Žymančius, jo pavaduotoja ugdymui Regina Rimkutė bei ikimokyklinio ugdymo mokytoja Rasita Damulienė.

Renginys buvo skirtas 20 metų „eTwinning“ veiklos sukakčiai, įvertinant kūrybiškiausius švietimo projektus bei pasiekimus. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazija tikrai turi ypatingą progą džiaugtis ir didžiuotis: mūsų bendruomenė pelnė programos „eTwinning mokykla 2025–2026“ ženklelį! Tai aukštas įvertinimas, suteikiamas mokykloms, kurios demonstruoja lyderystę tarptautiniuose „eTwinning“ projektuose, aktyviai taiko inovatyvius mokymo metodus ir puoselėja saugią, įtraukią bei bendradarbiavimu grįstą mokymosi kultūrą. Šis įvertinimas liudija visos gimnazijos bendruomenės atsidavimą inovatyviam mokymui, bendradarbiavimui Europos mastu bei skaitmeninių įgūdžių stiprinimui.

Dar viena džiugi naujiena pajūriškiams – gimnazijos ikimokyklinio ugdymo mokytoja R. Damulienė buvo apdovanota kokybės ženkleliu už sėkmingai įgyvendintus du tarptautinius projektus „Skaitmeniniai gamtos detektyvai“ („Dijital Doğa De­dektifleri“) ir „Saugūs žingsniai virtua­liame pasaulyje“ („Sanal Dünyada Gü­venli̇ Adimlar“). Jų tikslai panašūs – skatinti vaikų susidomėjimą gamta, ugdyti aplinkosaugos sąmoningumą, lavinti skaitmeninius ir kūrybinius įgūdžius pasitelkiant dirbtinį intelektą bei šiuolaikines technologijas, ugdyti vaikų sąmoningumą apie skait­meninį saugumą bei atsakingą elgesį internete. Šie projektai ne tik sustip­rino mažųjų mokinukų pažinimo, kūrybiškumo ir skaitmeninius įgūdžius, bet ir suteikė daug džiaugsmo bei galimybę užmegzti tarptautinę draugystę.

Apdovanojimų ceremonijoje prane­ši­mus skaitė Vilniaus universiteto Fi­lo­sofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto atstovas, pristatęs tyrimą „eTwinning Lietuvoje: naudos ir galimybės“, dr. Agnė Liubertaitė-Amšiejė, Vilniaus privačios mokyklos vykdančioji vadovė, kalbėjusi tema „Gen Z patarimai Alpha kartai“, netrūko įkvepiančių diskusijų, naujų idėjų ugdymo procesui gerinti.

Regina RIMKUTĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Danutė Jokubauskienė – ilgametė „Žemaitijos pieno“ žaliavos pirkimo vadybininkė, ištikimai dirbanti įmonėje nuo 1983-iųjų. Ji – tikra sa­vo srities profesionalė, visą pa­­tirtį, žinias ir žmogiškumą atidavusi ne tik bendrovei, bet ir šim­tams ūkininkų, su kuriais per keturis dešimtmečius užmezgė nuoširdžius ryšius. Šian­dien su Danute kalbamės ne tik apie darbo kasdienybę, malonias akimirkas, bet ir apie patirtus iššūkius.

– Ar prisimenate pirmąją darbo dieną „Žemaitijos piene“ 1983-iaisiais?

– Labai gerai prisimenu – tą gruodžio 1-osios rytą buvo nedrąsu, net baisu praverti įmonės duris, kurios, kaip paaiškėjo, tapo mano kasdienybe net 42 metams. Tačiau nuo pat pradžių mane pasitiko draugiški žmonės, šypsenos ir šilti žodžiai – tai suteikė pasitikėjimo ir drąsos. Jau tada pajutau, kad čia žmonės priima savus.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai so­viet­mečiu?

– Pradėjau dirbti buhaltere. Didžiau­sias skirtumas nuo šių dienų – viską reikėjo daryti ranka ir šratinuku: visi skaičiavimai, dokumentai, žurnalai. Prieš keturis dešimtmečius nežinojome nei apie kompiuterius, nei apie jų programas, tad reikėjo daug kruopštumo ir kantrybės, norint viską atlikti tiksliai bei teisingai. Tačiau tada tai atrodė įprasta – juk visi dirbome tokiomis sąlygomis.

– Kaip per šiuos dešimtmečius pasikeitė pieno supirkimo sistema ir santykiai su ūkininkais?

– Kai pradėjau dirbti įmonėje, ji pieną supirkdavo iš tuomet dar buvusių kolūkių bei tarybinių ūkių ir, žinoma, iš pavienių smulkių pieno gamintojų, kurie turėjo vos po kelias karvutes. Bendraudavome tuomet daugiausiai su kolūkių pirmininkais bei atsakingais už kokybę darbuotojais. Vėliau, kai kolūkiai iširo, atsirado privatūs ūkiai, įsivyravo konkurencija. Tačiau santykiai su ūkininkais visada buvo šilti ir žmogiški – per tiek metų teko pažinti daug darbščių, nuoširdžių žmonių.

– Ką Jums reiškia lojalumas vienai įmonei visą profesinį gyvenimą?

– Man lojalumas – tai pagarba ir abipusis pasitikėjimas. Visus metus jutau, jog bendrovės vadovai elgiasi sąžiningai, rūpinasi žmonėmis, vertina jų indėlį. Tai ir buvo didžiausia paskata likti čia visą gyvenimą. Kai jautiesi reikalingas bei vertinamas, darbas tampa ne prievole, o prasminga veikla.

– Ar turite kokią ypatingą istoriją ar nutikimą, kuris iki šiol sukelia šypseną?

– Labiausiai turbūt įsiminė paprastos, kasdienės akimirkos. Pamenu, ūkininkai atveždavo pieną ir kartu pavaišindavo dar šilta pačių kepta duona ar ką tik pagaminta šviežia varške – toks nuoširdumas šildė širdį. O su kolegomis būdavo tiek juokų, kad kartais juokdavomės iki ašarų dėl smulkių nesusipratimų. Tokios akimirkos ir yra brangiausios.

– Kokias vertybes darbe vertinate labiausiai?

– Atsakomybę, sąžiningumą, atvirumą, komandiškumą, atkaklumą ir profesionalumą. Man svarbu nuolatinis tobulėjimas ir orientacija į rezultatą – kad klientas visada būtų patenkintas.

– Kaip pavyko palaikyti gerus santykius su tiekėjais: juk su daugeliu dirbate jau dešimt­mečius?

– Visada tikėjau, jog puikių, draugiškų santykių pagrindas yra bend­ravimas. Jei kalbiesi atvirai, laikaisi žodžio ir gerbi žmogų, pasitikėjimas ateina savaime. Dėl to su daugeliu tiekėjų bendravome tarsi su artimais partneriais, o ne tik darbiniais kontaktais.

– Kokius pokyčius, laikui bėgant, įmonėje labiausiai pajutote ir kurie labiausiai nustebino?

– Labiausiai – turbūt nuolat tobulėjančios tech­nologijos. Pradėjau dirbti laikais, kai viskas bu­vo vedama sąsiuviniuose, dokumentai rašomi ranka. O dabar dirbame su moderniomis sistemomis, viskas vyksta daug greičiau ir paprasčiau. Tai yra didžiulis šuolis. Stebino ir bendrovės augimas – iš paprastos pieninės tapome modernia, stipria, šiuolaikiška įmone.

– Kas Jus labiausiai motyvuoja kiek­vieną rytą eiti į darbą net ir po tiek metų?

– Žmonės: komandą, su kuria dirbau, vadinu antrąja šeima. Be to, ir darbas visada buvo įdomus, kiekviena diena – vis kitokia. Džiaugiausi, kad jis turi prasmę, nuo jo priklauso ir ūkininkų pasitikėjimas, ir klientų pasitenkinimas. Tai buvo didžiausias stimulas.

– Ar turėjote mokytoją ar įkvėpėją, kuris lydėjo profesiniame kelyje?

– Taip, toks žmogus buvo – ilgametis „Žemaitijos pieno“ direktorius Algirdas Pažemeckas, kuris tais 1983 m. ir pri­ėmė mane į darbą. Jo pasitikėjimas, palaikymas bei nuoširdus požiūris davė labai daug. Jis buvo tas žmogus, kuris išmokė atsakomybės, pareigingumo bei meilės darbui. Iki šiol jaučiu dėkingumą, kad mano profesinis kelias prasidėjo būtent jo dėka.

– Kokie yra Jūsų mėgiamiausi užsi­ėmimai po darbo dienos?

– Mėgstu pabūti gamtoje, prižiūrėti daržą, gėles. Tai man savotiška atsipalaidavimo terapija. Ir, žinoma, kokybiškas poilsis, kuris po ilgos dienos yra labai reikalingas.

– Ar mėgstate gaminti? Gal turite firminį savo patiekalą?

– Gaminimas nėra mano hobis, bet, manau, kad kiekvienas patiekalas, paruoštas su meile, tampa ypatingas. Šei­ma visada įvertina.

– Kokios knygos, filmai ar muzikos žanrai Jus labiausiai įkvepia?

– Mėgstu romanus, ypač meilės istorijas – jos suteikia šilumos ir primena, jog gyvenime svarbiausia yra žmonių ryšys ir jausmai.

– Ar turite mėgstamą kelionių kryptį arba svajonių vietą, kurioje dar nebuvote?

– Labiausiai norėčiau nuvykti ten, kur šilta, bet ne per karšta. Svajoju aplankyti Italiją – jos kultūra, gamta, virtuvė kelia susižavėjimą ir smalsumą.

– Ką Jums reiškia Žemaitija kaip kraštas – ar stipriai jaučiate savo šaknis?

– Žemaitija man yra labai brangi, nes čia gimiau ir užaugau, šis kraštas, jo žmonės, kalba ir papročiai mane suformavo. Todėl didžiuojuosi būdama žemaitė.

– Esate labiau miestietė ar kaimo žmogus?

– Tikrai kaimo žmogus: man artima gamta, paprastas, be jokios skubos gyvenimas, žemės darbai. Tai suteikia daug ramybės ir atsipalaidavimo.

– Kaip šeima prisidėjo prie Jūsų ištvermės ir atsidavimo darbui?

– Šeima yra mano ramstis – visada palaikė, suprato, padrąsino. Artimųjų dėka turėjau jėgų ir galėjau atsiduoti darbui. Be jų paramos tikrai būtų buvę sunkiau.

– Kokių tradicijų laikotės šeimoje, gal turite ypatingų švenčių ritualų?

– Labiausiai vertinu Kūčias. Tai akimirkos, kai visi susirenkame prie bend­ro stalo. Šeimos vienybė man visada buvo labai svarbi.

– Ką labiausiai norėtumėte perduoti savo vaikams ar anūkams?

– Norėčiau, kad jie perimtų darbštumą, sąžiningumą ir meilę šeimai. Manau, tai svarbiausios vertybės, kurios padeda gyvenime atrasti savo kelią ir jaustis tvirtai.

– Jei reikėtų apibūdinti savo gyvenimo kelią vienu žodžiu – koks tai būtų ir kodėl?

– Atsidavimas. Nes visą gyvenimą buvau atsidavusi darbui, žmonėms, šeimai bei savo kraštui. Būtent šis žodis labiausiai tinka apibūdinti mano kelią.

Algirdas DAČKEVIČIUS

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Dantų netekimas – dažna problema, ypač aktuali vyresnio amžiaus žmonėms. Kai žan­dikaulio kaulo nepakanka įprastiems implantams, padėti gali šiuolaikinis sprendimas – ilgieji implantai. Apie tai kalbamės su pokyčių klinikos „Implantera“ burnos chirurgu Bahaa Alarbied, dantų atkūrimą šiais implantais atliekančiu jau daugelį metų.

Ilgųjų implantų ypatybės ir skirtumai nuo įprastų

Tai specialūs dantų implantai, kurie yra gerokai ilgesni nei įprasti – jų ilgis siekia net iki 26 mm, o tam tikrais atvejais (zygomatiniai implantai) – iki 60 mm. Tai leidžia įtvirtinti implantą giliau, todėl dažnai nereikia kaulo priauginimo, o gydymas tampa greitesnis ir paprastesnis.

Šie implantai naudojami, kai pacientas ilgą laiką neturėjo dan­tų ir dėl to žandikaulio kaulas yra sunykęs. Tokiu atveju stan­dartiniai implantai netinka, nes neturi pakankamai atramos. Il­gieji implantai padeda išvengti papildomų procedūrų ir leidžia efektyviau spręsti sudėtin­gus atvejus. Jie ypač naudingi vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kuriems dėl sveikatos ri­bojimų negalima atlikti ilgo, daug etapų reikalaujančio gydymo. Daž­niausiai jie taikomi viršutinio žandikaulio dantų atkūrimui.

Gydymo trukmė ir komfortas procedūros metu

Implantacija ilgaisiais imp­lan­tais įprastai trunka apie 1,5 val. Mūsų klinikoje jos metu dažniausiai taikoma sedacija – tai sau­gi, pacientą atpalaiduojanti procedūra, padedanti jam visiškai nusiraminti, nejausti baimės, skausmo ir kitų nemalonių pojūčių. Sedacijos metu į veną galima suleisti ir papildomų medikamentų – nuo antibiotikų iki vaistų, mažinančių tinimą ir nemalonius pojūčius po operacijos. Tokiu būdu užtikrinamas pa­ciento kom­fortas, sklandesnis gijimas, žymiai sumažinama komplikacijų rizika.

Po konsultacijos paskiriama implantacijos data. Jei reikia, tos pačios procedūros metu pašalinami dantys, priauginamas kaulas ir įsriegiami implantai. Po to nuskenuojami dantys ir pradedama laikino protezo gamyba. Pacientui pageidaujant ir esant tinkamai klinikinei situa­cijai, laikinus dantis uždedame per 1–2 dienas, tačiau dažniausiai tai darome po maždaug dviejų savaičių, kai žaizdos jau sugijusios. Po 6–12 mėnesių laikinus dantis pakeičiame nuolatiniais. Jie gali būti gaminami iš cirkonio keramikos – tai labai estetiška ir ilgaamžė medžia­ga – arba, jei pacientas pageidauja ekonomiškesnio varianto, siūlome hibridinius protezus.

Pagrindiniai ilgųjų implantų privalumai

Pirmiausia – patikimumas. Il­gas implantas tvirčiau laikosi net silpname ar sunykusiame kaule. Antra – dažnai nereikia kaulo priauginimo, taigi proce­dū­ra tampa greitesnė ir mažiau sudėtinga. Trečia – galime ga­na greitai uždėti laikinus dantis, todėl pacientas netrukus gali džiaug­tis ne tik funkcija, bet ir este­tika. Ir galiausiai – tai ilgalaikis sprendimas, kuris leidžia pacientui jaustis užtikrintai ilgus metus.

Prieš nusprendžiant, ar šis metodas tinkamas, atliekame išsamią diagnostiką – rentgeno ar 3D tyrimus. Maždaug 80 procentų pacientų, kurie kreipiasi dėl viso žandikaulio dantų atkūrimo, ilgieji implantai tampa realia ir efektyvia alternatyva klasikiniam gydymui.

Ilgalaikė vertė, mažiau baimės ir daugiau pasitikėjimo

Ilgųjų implantų kaina dažniausiai nesiskiria nuo įprastų, tačiau pacientai sutaupo kitur – nereikia papildomų procedūrų, todėl bendra gydymo eiga būna trumpesnė. Tai ne tik praktiškas, bet ir ilgalaikis sprendimas, kuris užtikrina didesnį komfortą, geresnę gyvenimo kokybę bei sveikatą.

Natūralu, kad prieš bet kokią chirurginę procedūrą pacientai jaučia neri­mą. Tačiau paaiškinus, kad implanta­cija yra saugi, neskausminga ir gali bū­ti atliekama taikant sedaci­ją, dauguma nusiramina. Ne vienas po procedūros nustemba, kaip viskas buvo paprasta ir greita, ir gailisi tik to, kad nesiryžo anksčiau.

Net ir dvejojantiems verta žengti pirmą žingsnį – užsi­registruoti konsultacijai. Tai niekuo neįpareigoja, tačiau su­­teikia svarbios informacijos, aiškumo ir vidinės ramybės. Atkurti dantys reiškia ne tik galimybę normaliai valgyti ar kalbėti, bet ir drąsiai šypsotis. O kartu su šypsena sugrįžta pasitikėjimas savimi bei gyvenimo džiaugsmas.

Norite sužinoti, ar ilgieji implantai tiktų jums? Kreipkitės į pokyčių kliniką „Implante­ra“ – čia viskas prasideda nuo išsamaus pokalbio su specialistu.

Šiemetinę Nobelio taikos premi­ją, kurios laureatą išgirdome pra­ėju­sį penktadienį, gal ir galėtume vadinti eiline, jei ne vienas niuansas: kaip niekas kitas staiga į ją puolė pretenduoti 47-asis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Savimylos ir pataikūniškų raginimų jam netrūko, tačiau iš tikrųjų: gal jis jos buvo daugiau vertas, negu ja įvertinta Venesuelos politikė, opozicijos lyderė Maria Corina Ma­chado?

Iš pradžių truputis žinių. Švedų chemikas Alfredas Nobelis per savo palyginus neilgą 63 metų gyvenimą (netrukus, spalio 21 d., bus jo 192-osios gimimo metinės) užpatentavo 355 išradimus, tarp kurių, žinoma, išsiskiria dinamitas – pagrindinis visų karų ir konfliktų dalykas. Mokslininkas buvo pacifistas ir naiviai manė, jog sprogmenų išradimas privers atsisakyti ginklų bei žudynių. 1895 m. lapkričio 25 d. savo testamente jis nurodė suformuoti fondą, kurio paskirtis – racionaliai valdyti A. Nobelio paliktą turtą, iš kurio būtų premijuojami žmonės ar organizacijos, atnešusios didžiausią naudą žmonijai. Šiandien fonde sukaupta daugiau kaip pusė milijardo dolerių, jo įkūrimo metu buvo 31 mln. Švedijos kronų.

Beje, jo ir vyresniųjų brolių Roberto bei Ludvigo Nobelių gautos pirmosios didžiulės pajamos buvo susijusios su naftos verslu Azerbaidžane. Dabar premijos skiriamos šešiose nominacijose, vienos jų vertė siekia apie 930 tūkst. JAV dolerių, bet, pavyzdžiui, 2007 m. ji sudarė 1,56 mln. dolerių. Tačiau suma nuolat kinta, priklausomai nuo Nobelio fondo finansinės padėties. Nominantų vardai paprastai teikiami kasmet nuo rugsėjo iki sausio mėnesio. Jei premija neskiriama, vardai griežtai neskelbiami 50 metų. Premijų įteikimo ceremonija kasmet vyksta gruodžio 10 d., kai išradėjas, taip ir nesukūręs šeimos, po insulto nuo vidinio kraujavimo mirė.

Šiandien Nobelio premijų komitetas savo posėdžius rengia dvi spalio savaites. Iš šešių nominacijų Nobelio taikos premija – komplektas iš 18 karatų aukso medalio, diplomo bei beveik 1 mln. JAV dolerių – vienintelė yra įteikiama Oslo merijoje. Šiemet tai bus jau 125-oji premija. 

Šiemet į premiją pretendavo 338 nominantai (toks ilgas jų sąrašas susidaro per daugybę metų, jame, beje, yra ir prof. Vytauto Landsbergio pavardė).

Kažkas šoka džiaugsmo šokį, o D. Trumpas tarsi prikando liežuvį. Tačiau Baltieji rūmai išplatino pareiškimą, kritikuojantį Nobelio premijų skyrimo komitetą. Nors D. Trumpas pasigyrė, kad jo dėka buvo pasiekta taika septyniuose konfliktuose ir artėja aštuntojo finalas, padėtis pasaulyje rodo ką kita: nuo 1946 m., kai Švedijos Upsalos universitetas pradėjo kurti pasaulinę konfliktų duomenų bazę, ginkluotų susidūrimų, kuriuose dalyvauja bent viena valstybė, skaičius pasaulyje dar niekada nebuvo toks didelis kaip 2024-aisiais. 

Iš aštuonių JAV prezidento taikingų pastangų „objektų“, atrodo, sėk­min­giausias bus taikos siekimas Ar­ti­muosiuose Rytuose. Politologas Al­vy­das Medalinskas savo „Facebook“ paskyroje rašo, jog kai kuriuose konfliktuose, pavyzdžiui, tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, jokio taikos susitarimo nėra, o tik jo projektas. Laikinos paliaubos kur nors Afrikos žemyne dar nereiškia tvirtesnės taikos. Netgi susitarimas tarp Izraelio ir teroristinės grupuotės HAMAS nepagrįstas garantijomis, kad konfliktas vėl neplykstelės. Gerai, jog buvo susitarta pirmadienį išlaisvinti 48 Izraelio įkaitus ir iškeisti juos į maždaug 2000 palestiniečių, kad Tel Avivas patrauks savo kariuomenę iš Gazos. Tačiau D. Trumpo pastangomis sudaryta sutartis nenuginkluoja HAMAS, o Izraelis vis tiek kontroliuos 53 proc. šio sektoriaus. Kaip pasielgs kitos regione siaučiančios ginkluotos formuotės?

Rusijos karas prieš Ukrainą – D. Trum­po nesėkmė ir gėda. Jis pats pripažino, turėdamas galvoje ir Putiną: „Maniau, kad tai bus lengva... Labai juo nusivyliau, nes maniau, kad tai bus lengva išspręsti“. 

Jeigu D. Trumpas nori užkariauti didesnį autoritetą, mažinant priešpriešą, jis turi numalšinti Putino agresiją. Pirmas šiandienos žingsnis (nors tai ir skamba neįtikėtinai) – perduoti Uk­rainai toliašaudžių raketų „Toma­hawk“. 

„Juk jis sakė, kad sprendimas priimtas, bet kol tų raketų Ukraina negalės gauti ir panaudoti, tai bus tik žodžiai“, – rašo A. Medalinskas. 

O už žodžius niekas premijų nedalina.

Beje, vilties ją, tik kiek kitokią, gauti yra: egzistuoja ir 1991 m. JAV įsteigta vadinamoji parodijinė Šnobelio premija (angl. „Ig Nobel Prize“, nuo žodžio „ignoble“ – gėdingas). Pirmas 2000 m. ją gavo Rusijos ir Didžiosios Britanijos pilietybę turintis, Sočyje gimęs Nyderlandų fizikas Andre Geimas už varlių levitacijos (kūno būsenos keitimo įveikiant gravitaciją) magnetiniame lauke bandymus. Tiesa, po 10 metų jis „ištaisė“ savo tyrimų pobūdį ir pelnė tikrą Nobelio fizikos premiją už anglies dvideginio atomų tyrimus bei grafeno gavimo būdus. 

Kur kas daugiau galimybių pretenduoti į Nobelio taikos premiją turi Uk­rainos lyderis Volodymyras Ze­lenskis. O laukti liko nedaug – kai Ukrai­nos pergale baigsis karas.

Česlovas IŠKAUSKAS

Rugsėjo pabaigoje rajone užfik­suota neįtikėtina eismo avarija – blaivus vairuotojas tyčia partrenkė du ant kelio stovėjusius vyrus. Pa­sak policijos, nors tokie atvejai rajone yra reti, vis tik dėl šitokio elgesio vairuotojas gali kuriam laikui atsisveikinti su teise vairuoti. Tuo tarpu psichologai įspėja, jog toks elgesys gali rodyti esant daug dau­giau problemų nei įstatymo normų nepaisymas.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite  Šilalės artojo“ Nr. 78