Savaitgalį Trakuose įvyko Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų šventė „Atspindžiai“, kurioje žiūrovams pristatyti įvairių žanrų ir stilių spektakliai. Žiūrovams pasirodė ir Šilalės muzikinis teatras, kuris gali pagrįstai didžiuotis ir dar vienu įvertinimu – mūsų krašto kolektyvas tapo pilnateisiu Lietuvos teatrų sąjungos nariu.

Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vytauto Kubiliaus literatūros kritikos premija įteikta kritikei dr. Jūratei Čerškutei – ji skirta už novatorišką monografiją apie Ričardo Gavelio kūrybą ir aktyvią kritikos bei apžvalgininkės veiklą.

Sostinėje taip pat įvyko nepriklausomų scenos menininkų festivalis „Atvira scena’25“ ir tūkstantinę minią sutelkęs finalinis kultūros mitingas „Kokios valstybės mes norime?“.

Šiuo mitingu simboliškai užbaigta mėnesį trukusi akcija „Mes esame kultūra“. Organizatoriai ragino priešintis demokratijos pamatų ardymui ir reikalauti valdančiųjų atsakomybės. Į protestą susirinkę kultūros, sporto, švietimo, mokslo, verslo, ūkio ir kitų sektorių atstovai žygiavo Gedimino prospektu, sustodami prie Vyriausybės, kultūros bendruomenę palaikantys ūkininkai prie Seimo išrikiavo traktorių koloną.

„Norime valstybės, kuri būtų stipri, demokratiška, piliečių valstybė, kurioje tiesa ir teisė būtų pamatinės vertybės, ginančios mūsų orumą ir saugančios nuo apgaulės – mūsų šalį, kurios prieš 35-erius metus dar neturėjome,“ – kalbėjo Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė Dagnė Vildžiūnaitė.

Lapkričio 29 d., 15 val., Klaipėdos Pilies muziejaus konferencijų salėje bus paminėtos 500-osios Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo metinės, prisimenant šios kunigaikštystės kelią į suverenumą ir reformacijos pradžią Klaipėdoje. Programa jungs Karaliaučiaus poetų eiles, Prūsijos valdovų muziką ir dvaro kompozitorių kūrinius, pranešimus skaitys doc. dr. Marius Ščavinskas („Valdžia ir galia iki Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo: Vokiečių ordinas Prūsijoje XIII–XV a.“) ir doc. dr. Vacys Vaivada („Reformacijos pradžios Klaipėdoje klausimu“), o vakaro dalyvių lauks koncertinė programa „Prūsijos kunigaikštystei 500“.

Šilalėje, Tauragėje ir miestus supančiuose miesteliuose prasideda Kalėdomis kvepiantys renginiai, o kartu į Šilalę sugrįžta energingos, performatyviosios poezijos varžybos „Slemas ant kopėčių“. Lapkričio 28 d., 17.30 val., vyksiantis slemas kvies mėgautis laisva, necenzūruota, urbanistine poezijos forma, o į varžybas kviečiami visi norintys: tereikia trijų tekstų bei paruošto 3 minučių pasirodymo (be jokios sceninės atributikos). Nugalėtojus rinks žiūrovai ir komisija, o visų dalyvių lauks simbolinės dovanos. Varžybas inicijuoja ir moderuoja Tautvydas Vėtra.

Artėjant Adventui, Šilalės kultūros įstaigos kviečia į įvairias kūrybines edukacijas, šventinius padėkos renginius. Štai lapkričio 27 d., nuo 18 val., pajūriškiai laukiami padėkos vakare „Ačiū, kad esi”, lapkričio 28 d., 19 val., Kvėdarnos kultūros namuose rengiama Žemaitijos regiono etnokultūrinė vakaronė „Kas apsakys žemaiti būda”, lapkričio 30 d., 13 val., Upynos kultūros namai rengia popietę „Kalėdų belaukiant“ ir kt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai” publikacija

Amerikos, Argentinos, Urugvajaus ir kitų šalių lietuvių išeivijos spauda visą laiką nemažai vietos skyrė Lietuvos istorijai, geografijai. Ir nors šios keliasdešimt eilučių, ko gero, gerai žinomos Šilalės kraštotyrininkams bei savo krašto praeities tyrinėtojams, vis dėlto lieku įsitikinęs, jog istorijos žinias būtina retkarčiais priminti, jeigu norime, kad jos įgytų vis naujų šalininkų.

Išsamus Girvyčio pravarde pasirašiusio autoriaus 1922 m. sausio 19-osios rašinys „Amerikos lietuvyje“ apie Tenenių miestelį gerokai nustebino. Susipažinęs su įvairių užjūrio laikraščių komplektais, galiu teigti, jog taip išsamiai apie nedideles Lietuvos vietoves buvo rašoma ypatingai retai. Teneniai yra tikrai labai maloni išimtis, todėl teatleidžia skaitytojai, bet daugiausia pateiksiu originalaus teksto. Šiandien daug kas matyti visai kitaip, pasikeitė aprašomos vietos, apie kai ką sužinojome plačiau. Tačiau juk įdomu, kaip ši vietovė buvo atspindima prieš 100 metų.

„Teneniai yra prie Tenenio upelio, nuo ko, matyt, ir toji vieta, dabar bažnytkiemis, imta vadint. Čionai yra medinė bažnyčia su klebonija ir špitole, mokykla, trys ūkininkai, 9 mažažemiai, keli amatininkai ir butelninkai ir dvi žydų šeimynos, kurios turi krautuves ir traktierių, iš ko ir gyvena.

Patys Teneniai ir didžiumoje jo apylinkės randasi žemoj, pelkėtoj vietoj. Visa apylinkė apsiausta giriomis, kurios priklauso valstybei ir privatiškiems žmonėms – grafui Volmeriui iš Radvyčių ir grafui Plioteriui iš Švėkšnos, bet jų girios nusavintos ir dabar priguli valstybei. Daug girių karės metu vokiečiai iškirto ir išvežė Vokietijon. Likusi dabar yra labai pabrangusi. Seniau visa Tenenių apylinkė buvo apaugusi vienomis giriomis, kuriomis daugybė vilkų ir kitokių žvėrių veisėsi. Tos girios priklausė Vaitkevičiams. Jos pradėjo nykti, kai minėti ponai ėmė naujus dvarus jose kurtis darydami laukus.

Dvarų ir dvarelių, be Tenenių dvaro, šioj apylinkėj buvo šeši: Kalniškiai, Naudvaris, Dudinai, Aužbikavis, Adomavas ir Barsukinė. Dabar liko tik grafo Volmerio foleverkas-Barsukinė. Teneniai ir kiti dvarai 1908 m. tapo išparduoti valstiečių banko vietiniams gyventojams. Tie dvarai seniai jau buvo ponų Biliūnų minėtam bankui praskolinti.

Tenenių apylinkės gyventojai – suvargę ūkininkai ir dar labiau mažažemiai. Daug suvargino ir karė su savo nelemtaisiais vokiečiais. Bet ir prieš karę negudriai žmonės gyveno dėl žemės blogumo ir sunkaus bei tolimo susisiekimo su didesniais miesteliais, kaip Naumiestis 18 kilometrų ir Tauragė – 42 klm. Gal ir dėl to teneniškiai skurdžiai gyvena, kad čia iki pat 1913 m. nebuvo jokios mokyklos, ir jie neturėjo progos kur apsišviesti.

Teneniai – parapijos centras, įkurtas 1790 m. Iki tol priklausė Žvingiams, kaipo filija. Pirmoji koplyčia statyta Teneniuose 1735 m. bajorų Vaitkevičių. Valdant Tenenius ir apylinkės dvarus ponui Biliūnui, Vaitkevičių įpėdiniui, jo rūpesniu ir darbu įsteigtas parapijos centras ir užrašyta bažnyčiai du ar trys valakai žemės su gyvu ir negyvu inventoriumi, naudotis nuolat apsigyvenusiam kunigui (net iki šiol yra užsilikę apie tai raštai, užrašyti bažnyčių vizitoriams 1830 m.).

Apie pirmuosius Tenenių valdytojus Vaitkevičius mažai žinių yra užsilikę. Kiek daugiau užsiliko žmonių atmintyje apie jų įpėdinius Biliūnus, ypač apie Adomą, kuris turėjęs paveldėjęs daug dvarų ir turįs net 12 sūnų. Jisai pastatęs dvarą ir pramanęs savo vardu – Adomavu. Tat buvęs aukštos kilmės bajoras ir vadindavęsis lenkų kariuomenės generolu ar maršalu.

Minėtame Biliūno dvare, Adomave, nuo 1892 m. keletą metų gyvenęs paskiau Pilsudskis, Biliūno žentas, kurio sūnus dabar pagarsėjęs Lenkijoj ir stengiasi užimt Lietuvą. Tasai senis Pilsudskis turėjęs keliolika dvarų Lietuvoje, bet praskolijo juos bankui ir į senatvę atsikraustė Adomavan, bet ir jį prarado ir nežinia kur pats užbaigė savo amžių. Jisai turėjęs penkis sūnus ir vieną dukterį. Vyresnieji du Juozas ir Jonas dalyvavę rusų caro Aleksandro II užmušime ir ilgai slapstęsi savo tėvo miškuose nuo rusų persekiojimo“, – rašė „Amerikos lietuvis“.

O prieš tai, 1921 m. sausio 27 d. laikraštis teigė: „Kaip prisimena senesnieji čionykščiai žmonės,  1908 m. rusų valstiečių bankas išdalino vietiniams valstiečiams buvusius čia Pilsudskio dvarus, o Adomavas teko Milaševičiui. Žmonės, išgirdę Pilsudskio vardą ir karą su lenkais, kalbasi, kad jisai ateinąs savo dvarą nuo valstiečių atsiimti ir bijosi, kaip piktos ligos lenkų.“

„Karės metu vokiečiai pro Tenenius siekė pratiesti siaurąjį geležinkelį. Prie jo dirbo daugybė žmonių: rusų kareivių nelaisvių, civiliškų lenkų ir žydų iš Varšuvos nelaisvių, taip pat buvo varu varomi ir vietiniai gyventojai, žemaičiai. Vokiečiai buvo jau ir didįjį geležinkelį pradėję dirbt. Naumiestyje buvo padirbę net tiltą, o ant upelio išcementavę sienas tiltui, bet karės galas sutrukdė tą darbą. Pasvaly 1919 m. vokiečiai išgriovė tiltą ir šėnis (bėgius) siaurojo geležinkelio ir išsigabeno į Prūsus. Dėl šito siaurojo geležinkelio, kol jis nebuvo išardytas, buvo šitoks atsitikimas. Vokiečiai Lietuvoje mėgo šmukulį (spekuliaciją) varyt. Jie čia pigiai supirkinėdavo kiaušinius, sviestą, mėsą ir kitką ir gabendavo Vokietijon, kur už juos gerai pelnydavo. Pasibaigus jų viešpatavimo dienoms, nenorėjo nuo to atsisakyt ir klausyt Lietuvos valdžios uždraudimo gabent valgomuosius dalykus užrubežin (Vokietijon). Kai kada jie neva kreipdavosi į lietuvius prašydami leidimo supirkinėt ir išvežt minėtus dalykus Vokietijon. Bet tai tik dėl akių būdavo. Tie leidimai būdavo išduoti laikinai, kelioms dienoms. Vokiečiai tais leidimais naudodavosi nesiduodami kontroliuot išvežamus dalykus, apsiginklavę šautuvais, o kartais net kulkasvaidžiais, taip, kad mūsų milicija prieš juos buvo bejėgė.

Tasai siaurasis geležinkelis vokiečiams buvo patogus šmukului varyt, jie juom ir naudojosi, važiuodami kas savaitė į Kvėdarnos miestelio turgus. Geležinkelis pravestas iš Vokietijos iki upės Jūros, netoli Kvėdarnos. Kontroliuot neprisileisdavę mūsų milicijos. Kartą susitelkė 12 milicininkų iš apylinkės, apsiginklavę šautuvais ir prie Tenenių stoties laukė vokiečių grįžtant iš Kvėdarnos turgaus. Sulaukę sulaikė traukinėlį, iškrėtė vagonus, bet nieko nerado. Vokiečiai ėmė važiuot. Milicininkai šaukė sustot, bet jie neklausė ir važiavo. Tada milicininkai ėmė šaudyti į važiuojančius vokiečius. Pataikė mašinistui, kuris tuojau išvirto. Kiti jo draugai prišoko ir, sulaikę garvežėlį, pasitraukė už vieškelio medžių ir ėmė šaudyt milicininkus. Bet tie tuojau apsupo vokiečius, nuginklavo juos, iškrėtė gerai vagonus, malkose atrado paslėptus kiaušinius, sviestą ir mėsą, kuriuos konfiskavę paleido vokiečius važiuoti, iš kur jie buvo atvažiavę.

Po kelių dienų atvažiavo tuo pačiu traukinėliu vokiečių būrys, apsiginklavę šautuvais ir ar dviem kulkosvaidžiais ir apsiautė Tenenių miestelį. Netrukus suėmė vieną vietos milicininką, grasindami jį kvotė kas tame vokiečių nuginklavime iš milicininkų dalyvavo. Paskui išsivedė į miestelio aikštelę, pastatė, grasindami jį nušausią už mašinisto peršovimą, nuginklavimą ir konfiskavimą maisto dalykų. Bet nešovė, matyt, tik baugino. Nusivedė jį pas kleboną. Čia grasino visam miesteliui, kad jeigu jiems nebūsią sugrąžinti atimti daiktai, tai po kelių dienų sudeginsią miestelį. Klebonas su milicininku davė garbės žodį, jog viskas iki paskirtos dienos bus sugrąžinta. Tuokart paleido milicininką ir išvažiavo. Bet sugrįžt jiems nebuvo lemta. Tatai buvo gauja kareivių, kurie, parvažiavę į Vokietiją, Tilžėj išdinamitavo amunicijos sandėlį ir tapo pačių vokiečių kariuomenės suimti ir nuginkluoti. Nuo to laiko vokiečiai nedrįso lįst į žemaičius šmukulį varyt.

Mūsų kareivių būrys, išgirdęs apie vokiečių grasinimą, rengėsi pas Tenenius priimt „svečius“, bet gavęs žinią iš pačių vokiečių, nevyko iš Tauragės“.

Tenenių gyvenimo aktualijomis pasidomėjo ir „Vienybės“ laikraščio korespondentas Simas Bėdutė, 1925 m. vasarą atsiuntęs užjūrio redakcijai tokias savo mintis: „Šiame Žemaitijos kampelyje žmonės nūnai pradeda daugiau susiprasti ir liuosuotis iš kitų jungo. Praeitais metais čia buvę dvi žydelių krautuvėlės, žydai kaip norėjo, taip žmones išnaudojo. Už tas pačias prekes atlupdavo kelis sykius brangiau negu kaip kitur kad kainuoja. O žmonės yra priversti pas juos pirkti, nes arti kito miestelio nėra. Bet šių metų pradžioje vietinių keletas žmonių pastangomis tapo įsteigta vartotojų bendrovė, kurioje visos prekės yra žymiai pigesnės. Apylinkės žmonėms iš to didelė nauda ir džiaugiasi, kad vienas kitas centas palieka jiems kišenėje. Ir abelnai, žmonės ima daugiau domėtis koperacija ir ją visomis galėmis remia.“

Alvidas JANCEVIČIUS

Žydrūnės MILAŠĖS ir Rido PETRAVIČIAUS archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Kaip toli esame pasirengę eiti ir kokią kainą esame pasiryžę mokėti, kad apsaugotume tuos, kuriuos mylime?

„Paslapties kaina“ – įtemptas psichologinis trileris, sujungiantis siaubo elementus ir širdį draskančią dramą, pasakojantis apie tamsiausias žmogaus paslaptis ir jų griaunamąją galią.

Tai istorija apie Henriką, sėkmingą verslininką, kurio praeitis slepia siaubingą paslaptį, užgimusią, kai jam teko stoti į akistatą su žiauria gyvenimo realybe: žmonos mirtis, sunki dukros liga ir dramatiškas pasirinkimas – ar išgelbėti vieną gyvybę kitos sąskaita?

Henrikas, chirurgas, priverstas priimti siaubingą sprendimą, kad jo dukra galėtų gyventi. Tačiau, nors ir nutraukus visus ryšius su praeitimi, įkūrus viešbučių verslą, dukrai sukūrus saugų pasaulį, vidinė ramybė Henrikui liko nepasiekiama – persekiojantys nakties košmarai ir gilus kaltės jausmas iš vidaus naikina lėtai, bet užtikrinai.

Kai Henriko dukra – gražuolė Ieva supažindina jį su savo mylimuoju Šarūnu ir jo šeima, ima byrėti ne tik vidinis, bet ir išorinis pasaulis. Šarūno tėtis – Motiejus – žmogus, su kuriuo Henriką sieja siaubinga paslaptis. Tik jie du žino, kad Ieva, kurią dievina Henrikas, gyvena su baisiu praeities šešėliu – jos gyvybę išgelbėjo jos brolio, Aurimo, širdis.

Henrikas vėl atsiduria prieš moralinę dilemą: ar atskleisti tiesą ir rizikuoti prarasti dukros meilę, ar bet kokia kaina išlaikyti paslaptį? Iki tol atrodę idealūs santykiai tarp Henriko, Ievos, Motiejaus ir Šarūno tampa vis labiau įtempti – kiek ilgai galima slėpti tiesą, kai pavojus vis labiau artėja?

„Paslapties kaina“ – įtampos ir emocijų kupinas filmas, atskleidžiantis sudėtingus moralės klausimus ir tėviškos meilės ribas. Ar vienos gyvybės išgelbėjimas kitos sąskaita gali būti pateisinamas? Ką daryti, kai mylimiausias žmogus sužino siaubingą tiesą? Ar atleidimas gali išgydyti pažeistą širdį? Ar tiesos atskleidimas suteikia laisvę, ar palieka tik dar daugiau sunaikintų gyvenimų ir sudaužytų širdžių?

Filmas „Paslapties kaina“ – kelionė per sudėtingus moralinius pasirinkimus ir neišvengiamą atpildą. Gilų kaltės jausmą, neišpažintų nuodėmių naštą, tėviškos meilės šešėlinę pusę, žmogų, kuris atleidžia visiems, tik ne sau ir žinoma apie meilę kuri visada gydo ir gelbėja.

Aktoriai: Vytautas Kaniušonis, Darius Gumauskas, Arnas Ašmonas, Vilija Montrimaitė, Albinas Keleris, Viktorija Steiča, Gabrielė Kuodytė, Sakalas Uždavinys, Arnoldas Eisimantas, Gintarė Šmigelskytė ir kiti.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pakvietė mažuosius ir jų šeimas į jaukumo, vaizdų ir muzikos kupiną premjerą – šokio spektaklį vaikams „Panama labai graži“, sukurtą pagal pasaulio vaikų mylimą rašytojo Janoscho istoriją. Pasaka vaikams sulaukė gausaus būrio žiūrovų: mažieji ir suaugusieji į teatrą sugužėjo kupini šypsenų ir noro naujai atrasti pamiltą istoriją.

Įtaigi choreografija, žaismingi kostiumai, ryškios scenografijos spalvos ir linksmi, lotyniškais ritmais alsuojantys muzikos garsai kvietė žiūrovus judėti drauge su keliaujančiais personažais į fantazijos kupiną pasaulį, kuriame Meškiukas, Tigriukas ir Antis ieškojo savo „gražiausios šalies“.

Spektaklio choreografės Darios Verovkos choreografiniai sprendimai paremti lengvumu, žaismingumu ir aiškiomis emocinėmis linijomis – kiekvienas veikėjas turi savitą judesių ritmą, atspindintį jo charakterį ir kelionę. Meškos kūnas kalba plačiais, minkštais judesiais, Tigro – aštriais ir energingais šuoliais, o Anties judesiai švelnūs, tarsi plaukiantys. Tai leidžia vaikams sekti siužetą be žodžių, pasitelkiant tik kūno kalbą, ritmą ir spalvų dinamiką scenoje.

Žiūrovai taip pat džiaugėsi vizualia spektaklio estetika: kostiumais, paverčiančiais šokėjus tikrais tolimų kraštų gyvūnais, ar primenančiais jaukius, senus žaisliukus bei netikėtais scenografijos sprendimais, kuriuose plastiko objektai virsta upeliu, žuvimis ar net debesimis, primindami apie kūrybiškumą ir tvaresnį daiktų gyvenimą.

Spektaklio kūrybinė komanda: choreografė Daria Verovka, kompozitorė Silvija Miliūnaitė, libreto autorė Sondra Simana, muzikos vadovas ir dirigentas Giedrius Vaznys, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Spektaklio herojus įkūnijo: Roman Budko (Meška), Diana Semchuk (Tigras), Oleksandra Borodina (Antis), Francesco Nanni (Surikatų karalius), Roman Semenenko (Karaliaus tarnas), Anna Chekmarova (Gyvačių karalienė), Mykhailo Mordasov (Pagrindinė varna) ir KVMT baleto trupė. Grojo KVMT simfoninis orkestras, vadovaujant dirigentui Giedriui Vazniui, užtikrinęs gyvą, stiprų ir jausmingą spektaklio pulsą.

KVMT kartu su visa kūrybine komanda ir atlikėjais mažiesiems žiūrovams padovanojo spektaklį, kuris ne tik džiugina, bet ir skatina fantazuoti, kurti, atrasti džiaugsmą paprastuose dalykuose. Spektaklis „Panama labai graži“ – tai kvietimas kiekvienam atrasti savo stebuklingą „Panamą“ čia, Klaipėdoje.

Iki susimatymo būsimuose spektaklio parodymuose 2026 m.

KVMT inform.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus kuriamas Lietuvos laisvės kovų pažinimo centras gruodžio 3 d., 17.30 val., kviečia į renginį „Neišduoti idealai: atminimo vakaras, skirtas A. Kentrai“ Vilniaus karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13).

Albinas Kentra – žmogus, kuris visą gyvenimą nepamiršo savo paskirties ir uždavinių. Nuo pat jaunystės dalyvavo antisovietiniame partizaniniame pasipriešinime, kalėjo Sibiro lageriuose, išėjęs į laisvę tęsė kovą už lietuviško identiteto išsaugojimą. A. Kentros gyvenimas yra savotiška sėkmės istorija: išėjęs iš sovietinio lagerio, kartu su iškraipyta savo pavarde dokumentuose jis gavo šansą naujam gyvenimui. Kalinimo vietose pramokęs užsienio kalbų, pradeda studijuoti anglų kalbą Vilniaus universitete. Užsienio kalbą A. Kentra suvokia kaip langą į laisvąjį pasaulį, kaip galimybę žinoti daugiau, nei leidžia okupacinis režimas.

A. Kentros rūpesčiu Vilniaus universitete buvo įkurta anglų kalbos audiovizualinė laboratorija, kuri buvo vertinama ne tik Sovietų sąjungoje, bet ir užsienyje. A. Kentra inicijavo Vilniaus universiteto senųjų rūmų puošybą menininkų darbais, tokiu būdu skleidė lietuviškumo dvasią, žadino tautinę sąmonę. Tuo metu partiniai veikėjai šiuos darbus vadino „Kentros folkloriniu nacionalizmu“.

„Šis renginys, skirtas Laisvės premijos laureatui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui, Miško brolių draugijos pirmininkui, Sąjūdžio metraštininkui A. Kentrai paminėti. Renginio metu kviesime ne tik prisiminti išskirtinį žmogų, bet ir aptarti jo nepaprastą indėlį į Lietuvos laisvės kovas. A. Kentra – tai simbolis, atspindintis kovą ne tik ginklu, bet ir tautos kultūros pažinimu bei mokslo žinių akiračio plėtra, priešinantis okupanto bandymams paversti paklusniais sistemos sraigteliais“ – teigia renginio organizatoriai.

Vakaro metu prisiminimais apie A. Kentrą, jo veiklą ir idėjas dalinsis Antanas Ivinskis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Dalios Grinkevičiūtės ekspozicijos muziejininkas, Ramunė Vėliuvienė, grafikė, Bronius Leonavičius, dailininkas, Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos narys, dim. mjr. Antanas Burokas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos valdybos narys, Algirdas Petrusevičius, buvęs Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas, buvęs Seimo narys, Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos narys, Irena Tumavičiūtė, germanistė, Mažosios Lietuvos tyrėja, Audronė Sabaliauskienė, buvusi Danijos kultūros instituto filialo Lietuvoje direktorė, Rita Malinauskienė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorė, Valentinas Bartašiūnas, gydytojas chirurgas, buvęs Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos centro valdybos pirmininkas. Diskusiją moderuos Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos pirmininkė Loreta Kalnikaitė.

Renginys nemokamas. Jo metu bus fotografuojama ir filmuojama, o įrašų medžiaga gali būti naudojama viešinimui (daugiau informacijos https://fb.me/e/67x5KHPxa).

Vytauto Didžiojo karo muziejaus inform.

Penktadienį, kai laikraštis iške­liaus pas skaitytojus, Vilniuje turėtų įvykti mitingas tema „Kokios Lietuvos mes norime?” Jo iniciatoriai – kultūros bendruomenė, tačiau, kaip jau buvo skelbiama, prie jo turėtų jungtis ir įvairios kitos visuomenės grupės, netgi ūkininkai.

Nesinori prognozuoti, kiek žmonių susirinks ir kokių rezultatų pavyks pasiekti. Tuo labiau, jog per paskutinę savaitę valdančioji koalicija tikrai pasistengė sumažinti įtampas ir protesto nuotaikas. Buvo paskirta su kultūrininkais susikalbėti sugebanti kultūros ministrė, pažadėta į Krašto apsaugos ministerijos politinę komandą sugrąžinti patyrusius specialistus, pasikeitė ir socialdemokratų lyderių retorika. Tiesa, nemanau, jog viskas yra tiesiogiai susiję su nerimu dėl protesto mitingo. Veikiau jau sureaguota į tirpstančius Lietuvos socialdemokratų partijos ir Vyriausybės reitingus. Be to, gali būti, kad pasikeitė ir viešųjų ryšių konsultantai, kurie pasiūlė ir kitokią bendravimo bei elgesio strategiją. Tačiau taip ir liko neaišku, kodėl, vengiant įvairiausių nesusipratimų ir skandalų, to nebuvo galima padaryti iš karto? Tarkime, kodėl kultūros ministrė nebuvo pasiūlyta gerokai anksčiau, taip išvengiant eskalacijos? Kodėl  tokiu drastišku būdu buvo keičiamas krašto apsaugos minist­ras ir pan.?

Konkuruoja optimistinis ir pesimistinis paaiškinimai. Optimistai tvirtina, jog geriau vėliau nei niekada – esą socialdemokratai buvo nuoširdžiai išsigandę, kad kultūrininkus siundo politiniai oponentai, taip pat reikėjo laiko ir kantrybės, aiškinantis santykius su Remigijumi Žemaitaičiu. Bent jau kol kas pavyko išvengti krizės, kuri grėstų, jei jis trinktelėtų durimis per biudžeto tvirtinimą Seime. O santykių su įvairiomis visuomenės grupėmis „žaizdas“ dar galima išgydyti, tam laiko yra.

Tačiau štai pesimistai įsitikinę, jog socialdemokratai paprasčiausiai pripažino, kad vienu metu negalima kautis visais frontais. Įvairios profesinės grupės išsako pretenzijas dėl biudžeto projekto, nes lieka neįgyvendinti ne tik lengva ranka dalinti dosnūs pažadai, bet ne vienoje srityje nėra užtikrinamas net tvarus dabartinio lygmens finansavimas. Užsienio politikoje, kur labai daug kas priklauso nuo reputacijos bei autoriteto partnerių akyse, akivaizdžiai jaučiama, kad tapome statistai, nesugebame suderinti veiksmų net su kaimynine Lenkija. Be to, prisideda ir dar viena prob­lema – nepatikimi koalicijos partneriai: 

Voldemaras Tomaševskis leidžia sau pareikšti, jog Vilniaus lenkiškos mokyklos neva pernelyg bend­radarbiauja su Lietuvos institucijomis, kai kurie „valstiečiai“ atvirai šaiposi iš socialdemokratų įsipareigojimų žmogaus teisių klausimais, o „aušriečiai“ pabrėžia, jog bet kurią akimirką gali palikti koaliciją...

Natūralu, kad tokioje politinėje situacijoje bandoma mažinti įtampų skaičių. Socialdemokratai daro viską, kad tolimesniems protestams įkvepiančio mitingo motyvacija ištirptų. Greičiausiai iš dalies jiems pavyks. Tikrai yra žmonių, kurie tvirtina, kad „svarbiausias kultūros lauko žmonių reikalavimas įgyvendintas“. Kita vertus, kai ant viryklės virinamas pienas išbėga, sunku apsimesti, jog nieko neįvyko.

Beje, protestuojantys kultūrininkai, regis, užčiuopė vieną didžiausių dabartinės Lietuvos problemų ir tai net nėra susiję su tuo, ką daro Vyriausybė, o apeliuoja į mūsų sąmonę: regionuose vis dar vyrauja baimė ir priklausomybė nuo vietinių vadukų įnorių ir užgaidų. Galima iš dalies suprasti – savivaldybė dažniausiai yra svarbiausias ir pagrindinis darbdavys rajone, todėl lojalumas, pataikavimas, nuolankumas yra vertinami labiau nei kompetencija, o priklausymas vietinių valdančiųjų politinei „kuopelei“ yra pagrindinis svertas, priimant į vienas ar kitas pareigas. Nėra galimybių kūrybiškam ir kritiškam piliečių dialogui su vietos valdžia, nes pastarosios rankose visi svertai, pavadinimu „ką noriu, tą darau“... 

Būtent todėl ir kultūros darbuotojų sąjūdžiui sunkiai sekasi kurti grupes rajone, nors net vienas drąsus žmogus gali įkvėpti aplinkinius. 

Tačiau kol kas sunku atsakyti, ar greitai mums pavyks bent šiek tiek pajudėti nuo vietvaldos prie tikros savivaldos. Daug metų piktinamės, kad Lietuva yra pernelyg cent­ralizuojama ir savivaldybės turi per mažai galių ir lėšų. Tačiau yra ir kita medalio pusė – ar mes patys, kaip laisvi piliečiai, norime ir galime imtis atsakomybės už vietos problemų sprendimą bei tvarią savo krašto plėtrą? Šiandien šis klausimas itin aktualus, dar turime laiko apie tai pagalvoti, kol neįžengėme į savivaldos rinkimų laikotarpį, kai politikai ims girti piliečių aktyvumą ir žadėti visada būti „žmonių pusėje“...

Kokios Lietuvos mes norime? Be abejo, teisingesnės, tokios, kur nėra skirstymo į visagalius Jupi­terius ir darbinius jaučius, kurioje nėra tokios gniuždančios nelygybės. Lietuvos, kuri nėra suskilusi į tarpusavyje nebendraujančias šukes, kur kūryba vyrauja prieš griovimą. Tokios, kurioje nekels nerimo drastiškai prastėjanti demografinė situacija, augantis nepasitikėjimas ir tarpusavio priešiškumas.

Perfrazuojant vieną diplomatą, valstybė ir žmonių gerovė yra pernelyg svarbus dalykas, kad galėtume palikti tuo rūpintis vien valdžiai. Įsiklausykime.

Andrius NAVICKAS

Apie pavojingai iškasinėtas ir pavojų visiems eismo dalyviams keliančias pėsčiųjų perėjas Šilalėje, Jono Ba­sa­navičiaus gatvėje, „Šilalės artojas“ jau rašė, bet darbus atliekantys kelininkai šią problemą ignoruoja ir laikosi pozicijos „nematau – negirdžiu – nežinau“, kurios pagrindinė mintis, regis, yra kuo ilgiau apsimesti, kad viskas vyksta pagal planą. O planas, sprendžiant iš situacijos, paprastas: jei pėstieji labai norės pereiti gatvę, patys ras būdą, kaip perskristi, peršokti ar apeiti griovius. Vietos valdžia irgi panirusi į tokią pat tylos „meditaciją“, matyt, tikėdamasi, jog problema pati išsispręs. Tad gyventojams beliko vienintelė išeitis – kreiptis pagalbos į žiniasklaidą ir garsiai priminti, kad pėsčiasis yra žmogus, o ne bandymų triušis.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

Praėjusią savaitę Pajūryje, Jūros g., gyvenantys žmonės, anot jų pačių, iš po nakties aptiko naujuosius kelio ženklus ir apstulbo: jie ne tik visiškai neužtikrina eismo saugumo, bet priešingai – kelia dar didesnę grėsmę nei iki šiol. Todėl savaime suprantama, jog kilo klausimas, kas juos čia sumanė įrengti ir kodėl.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89

Šilališkiai publikai kasmet pristato po vieną naują spektaklį, tad netrukus žada pakviesti jau į šeštąją premjerą – „Cirko princesę“ su tikrais cirko artistais. O šį savaitgalį kolektyvas yra pa­kviestas į di­džiau­sią Lietuvos su­au­gusiųjų mė­gėjų teatrų šventę „At­s­pindžiai“ Tra­­kuo­se, kur dalyvaus apžiūrose ge­riausiai pasirodę Lie­tuvos bei lie­tu­vių bendruomenių iš Puns­ko ir Su­valkų teatrai, tad žiū­rovai išvys ryš­kiausius ir meniš­kiau­sius pasirodymus.

Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūra vyko jau 27-ąjį kartą, regioniniai turai buvo surengti Kazlų Rūdoje, Krekenavoje, Baisogaloje, Kaišiadoryse, Rietave ir Mažeikiuose, iš viso apžiūrose dalyvavo 72 teatrų trupės, tarp jų buvo ir Šilalės kultūros centro muzikinis teatras. Komisijos sprendimu, į baigiamąją „Atspindžių“ šventę atrinkta 18 įdomiais režisūriniais ir scenografiniais sprendimais, įtaigia vaidyba pasižymėjusių trupių, tarp kurių – ir šilališkiai.

„Buvome pripažinti laureatais ir pakviesti atstovauti regionui Trakuose“, – džiaugiasi muzikinio teatro įkūrėjas ir režisierius Antanas Kaz­lauskas.

Šilalės muzikinis teatras vertinimo komisijai ir žiūrovams parodė F. Leharo operetės „Linksmoji našlė” II veiksmą, o komisija (dr. Danutė Vaigauskaitė, Irena Maciulevičienė, režisierius, pedagogas Gytis Padegimas) negailėjo pagyrų, įvertino aukštą meninį lygį, aktorių meistriškumą ir įtaigų muzikinio kūrinio atlikimą – šilališkių pasirodymas pelnė 93 balus iš 100 galimų. 

„Lapkričio 22 d. ryškiausius įvairių žanrų spektaklius žiūrovai išvys Trakų kultūros ir meno centre. Šis pakvietimas mums labai svarbus todėl, jog pasirodysime kartu su pačiais geriausiais teatralais iš visos Lietuvos, tai yra puiki galimybė ir patiems pasireklamuoti, ir užmegzti draugystę su kitais teatrais. Tuo pačiu turime nepamiršti ir atsakomybės – Trakuose reprezentuosime visą regioną“, – sako A. Kazlauskas.

Beje, kaip tik tądien Trakuose vyks ir Lietuvos teatrų sąjungos suvažiavimas, kuriame bus svarstoma, ar Šilalės muzikinis teatras bus į ją priimtas. 

„Pernai mums buvo suteikta ant­ra meno kolektyvo kategorija, kuri galioja ketverius metus. Pasiekimas „Atspindžiuose“ suteikia galimybę teikti pra­­šymą dėl kategorijos peržiūrėjimo“, – tikina teatro režisierius.

Šiuo metu Šilalės muzikinio teat­ro veikloje aktyviai dalyvauja apie 50 žmonių. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Kultūros centro nuotr.