Sausis mums ypatingas. Ir ne tik todėl, kad Sausio 13-ąją atsilaikėme prieš įnirtusią sovietinę mašiną ir apgynėme Kovo 11-ąją. Šį mėnesį, tik skirtingu metu, patyrėme dar keletą sukrėtimų. 

Vienas jų – ne vienam vyresniam žmogui įsimintinas netikėtas tuometinės premjerės Kazimiros Danutės Prunskienės 1991 m. sausio 8 d. sprendimas pakelti būtiniausių produktų kainas. Prieš tai Maskvoje įvyko jos susitikimas su Michailu Gorbačiovu, sustiprinęs įtarimus, kad dėl šios visus apstulbinusios akcijos buvo tartasi su tuomečiu „genseku“. Netikėtas kainų šuolis paskatino „Jedinstvo“ šturmuoti parlamento rūmus, o Maskvą – ginti „nacionalistų skriaudžiamų tėvynainių“. Po kelių dienų Vilniaus gat­vėmis jau žlegėjo tankai... 

Po 13-os metų keturiolikos asmenų grupė išplatino memorandumą, kuriame K. Prunskienė raginta pasitraukti iš prezidento rinkimų kampanijos bei pateikti argumentai „dėl jos valstybinio nepatikimumo“. Dokumento rengėjai priminė, jog 1990 m. gegužę lankydamasi Vašingtone, „K. Prunskienė savavališkai pasiūlė JAV administracijai atidėti Lietuvos nepriklausomybę dvejiems metams“. Jiems užkliuvo ir jos įsitikinimas, kad esą Lietuvos politikai specialiai vilkino derybų su Maskva pradžią, „Vytautas Landsbergis ir dešinioji jo politikų pusė užstrigo nepriklausomybės paskelbimo stadijoje, o Nepriklausomybės paskelbimas V. Landsbergiui buvo priemonė jo valdžiai suabsoliutinti“. Per 1994 m. vykusias apklausas premjerę teisino ir jos buvęs pirmasis pavaduotojas Romualdas Ozolas, sakęs, kad „kelti kainas ir paleisti laisvos rinkos mechanizmą turėjo bet kuri ir bet kurios sudėties Vyriausybė“.

Galbūt šių praeities peripetijų ir neverta vėl kelti į paviršių, juo labiau, kad jau beveik 13 metų buvusi premjerė ir Nepriklausomybės akto signatarė per savo gimtadienį patyrusi insultą sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Vasario 26-ąją jai sukaks 82-eji.  

O štai metais anksčiau, Lietuvai dar tik ruošiantis skelbti Nepriklausomybę, sausio 11–14 d. Vilniuje viešėjo pirmas, vienintelis ir paskutinis SSRS prezidentas M. Gorbačiovas su žmona Raisa. Tiesa, SSRS prezidentu III liaudies deputatų suvažiavimas jį išrinks po Kovo 11-osios praėjus keturioms dienoms, įkūrus prezidento instituciją, bet ir iki tol jis buvo SSKP centro komiteto generalinis sekretorius – faktinis sovietų vadovas. SSRS lyderis paskubėjo atvykti pas nepaklusnius lietuvius ir mėgino atkalbėti juos neatsiskirti nuo Sovietų sąjungos. Įvykius skubino ir tai, kad 1989 m. gruodį buvo nutarta įkurti savarankišką nuo SSKP Lietuvos komunistų partiją. Maskvai tai buvo skaudus smūgis, ir Algirdas Brazauskas dėl to gavo nemažai pylos. Bet vis tiek tą rytą jis vienas pirmųjų pagal protokolą turėjo išskubėti į oro uostą.

Nei sovietinio lyderio, nei jo sutuoktinės kerai lietuviškos sienos neįveikė: „nacionalistai“ toliau žengė savo tikslo link. O apsilankęs Kuro aparatūros gamyklos ceche M. Gorbačiovas gavo darbininko Zeniaus Lisausko atkirtį. Po karšto pokalbio nueidamas jis pagrasino: „Sunku jums bus...“ Bet čia pat sulaukė darbininko replikos atgal: „Kur? Į Jakutiją išvešite?“. 

Šios scenos liudininkai sakė, jog svečių pora atrodė gerokai sutrikusi. Tai ne tas pats, kaip bendrauti su kokio nors Barnaulo darbininkais. 

Galbūt jau tuomet sovietinis lyderis apgalvojo, ką po metų reikš tas jo „bus sunku“… 

Į atvirus grasinimus „gensekas“ perėjo, trečią viešnagės dieną susitikęs su Pabaltijo karinės apygardos vadais ir „partiniu aktyvu“. Apžvalgininkai mano, jog svečias juos tik padrąsino laukti nurodymo, kada prieš lietuvius imtis teroro veiksmų. 

Per tuos kelis dešimtmečius Rusijos ir Lietuvos santykiai visai pagedo, greičiau – atsidūrė ant prarajos ribos. Dar kažkada dėjome vilčių, kad juos atkurs Borisas Jelcinas, tačiau 2000-ųjų išvakarėse visą valdžią jis perdavė (ar buvo priverstas perduoti?) sovietinio raugo žvalgybininkui Putinui. Beje, ta proga nedidelis nukrypimas.

Paprastai gerų santykių atkūrimo dingstimi tampa šalių vadovų vizitai. Kažkada manėme, kad į Vilnių gali užsukti tiek Jelcinas, tiek Putinas. Bet likimo ironija, kad Lietuvos teritorijoje pabuvojo tik keli žinomi vyrai: Pet­ras I-asis, XVIII a. pradžioje atvykęs mokytis laivadirbystės, Napoleonas, 1812 m. birželį įžengęs į degantį Kauną ir gruodį bėgantis atgal, caras Nikolajus II-asis, 1914 m. keliavęs į Vakarų frontą, Hitleris, 1939 m. kovo 23-iąją iš balkono Klaipėdos Turgaus aikštėje pasakęs ugningą krašto prijungimo prie reicho kalbą, Leonidas Brežnevas, kuris, tiesa, dar tik būdamas SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, Nikitos Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių. Jis net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, jog tais ekonominio atšilimo laikais, patapšnojęs Antanui Sniečkui per petį, aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“…

Šiurkščiai kalbant, mums nusispjauti į tokių veikėjų apsilankymus. Ypač, kai mūsų gyva atmintis byloja, jog draugauti galima tik su draugais, o rytiniai kaimynai tokiais niekada nebuvo ir, ko gero, nebus. 

Česlovas IŠKAUSKAS 

Ugnis, stichijos, neatsargus elgesys kelyje ar darbo vietoje ir pa­pras­čiausia nesėkmė Lietuvos gyventojams bei įmonėms 2024-aisiais pri­da­rė didelės žalos. Draudimo bendrovės „Ergo“ duomenimis, pernai di­džiausia bendrovės atlyginta žala viršijo trečdalį milijono, o ne vieną de­­šimtį tūkstančių eurų siekusių išmokų netrūko visuose draudimo segmen­tuose.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Pirmąją šių metų darbo dieną atsisakyti pareigų nusprendė Šilalės Vlado Stat­kevičiaus muziejaus direktorius Antanas Ivinskis. Muziejaus kolektyvas – ne pirmas, kuriam teks dirbti be vadovo. Be nuolatinio direktoriaus jau seniai dirba Šilalės kultūros centras, rudenį be direktoriaus, o paskui – ir be jo pavaduotojos liko vaikų lopšelis–darželis „Žiogelis“.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Baigiantis 2024-iesiems Šilalės rajono visuomeninių jaunimo organizacijų sąjunga „Apskritasis stalas” surengė jau tradiciniais tapusius apdovanojimus „Auksinis jaunimas“. Jo metu nominacijos įteiktos akty­viausiems, darbščiausiems rajono jaunuoliams.

Pasak Šilalės rajono visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas” savanorių Gied­rės Martinkutės ir Mato Viliušio, šis Šilalę sudrebinantis renginys kasmet reikalauja didelio pasiruošimo, o 2024-aisiais vyko jau 10-oji tokia šventė. Jos metu pagerbti net šeši labiausiai nusipelnę jaunuoliai ir vienas su jaunimu dirbantis vadovas.

Už altruistiškumą, darbštumą, iniciatyvą ir šiltumą ką tik praėjusiais metais buvo apdovanoti Taut­vydas Dominykas Jonaitis Vėtra, Austėja Stonytė, Donata Stasytytė, Rugilė Norbutaitė, Vykintas Mylimas ir jaunimo vadovas Ernestas Burčas. 

„Renginys prasidėjo svaiginančia grupės „Paradoksas“ pasirodymo nata, toliau visus intrigavo Aušros Danisevičienės šokių kolektyvas „Salto“. Po kelių nominacijų žiūrovus stebino nepakartojamas Edvino Petravičiaus muzikinis numeris Teddy Swims, daina „Lose Control“. Tautvydas, niekada nenuviliantis savo pasirodymais, ir šį sykį stebino žiūrovus bei svečius savo monospektakliu „Stiklo šukės“, – dalijasi įspūdžiais iš renginio Giedrė ir Matas.

Nominantus sveikino Šilalės savi­valdybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas, jaunimo reikalų koordinatorė Vaida Janulevičienė, visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas” pirmininkė Gabija Bliudžiūtė. Apdovanojimus nominantams įteikė Sauga Vaičikauskienė, Gabija Jakaitė, A. Jančauskas, Gražina Pameditienė, Stasys Norbutas bei Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokinės Rugilė Ežerskytė, Šarūnė Girgždytė ir Emilija Ežerskytė. 

„Tačiau prieš atsiimant „Auksinio jau­nimo“ statulėlę, nominantams teko įveikti ne vieną užduotį ir įrodyti, kad yra jos verti. 

Renginį užbaigėme tradiciniu ir linksmu „Auksinio jaunimo” savanorių šokiu, o už pagalbą, jį organizuojant, dėkojame „Apskritojo stalo” savanoriams, Šilalės kultūros centrui, atviram jaunimo centrui „Pulsas“, taip pat rėmėjams – vairavimo mokyklai „Jonvaira“ ir Šilalės visuomeninės sveikatos biurui“, – sako  jaunimo organizacijos ats­tovai G. Martinkutė ir M. Viliušis.

„Šilalės artojo“ inform.

Nuotr. MB „Septintas kadras“

Maždaug prieš metus teko apsi­lankyti Pietų Korėjoje ir Japonijo­je. Abi šalys paliko neišdildomų įs­pūdžių, kuriais ir noriu pasidalinti su „Šilalės artojo“ skaitytojais. Pirma­sis reportažas – apie įspūdingąją Pie­tų Korėją.

Iš Vilniaus pakylame skrydžiui į Stambulą, o iš jo – į pagrindinį Pietų Korėjos sostinės Seulo oro uostą Inčono (Incheon) mieste. Pietų Korėja, kurioje gyvena apie 52 mln. gyventojų, dar vadinama Rytinio gaivumo ir Trijų tūkstančių nuostabiai gražių kalnų bei upių šalimi, pasitinka priešingybėmis, derančiomis viena prie kitos. Nepaliesta laukinė gamta ir kruopščiai išsaugotos senosios tradicijos čia gyvuoja kartu su klestinčiomis naujųjų laikų technologijomis. Didingi rūmai, tvirtovės ir šventyklos glaudžiasi prie modernių dangoraižių ir prabangių viešbučių. Pietų ir Šiaurės Korėja nuo 1945 m. atskirtos viena nuo kitos demilitarizuota zona. Paju miestelyje vietinis gidas pasakojo, kad šioji zona ypatingai traukia žmones, ieškančius priežasčių, kodėl daugiau nei 80 metų nebuvo kitos išeities, kaip nutraukti beprasmius žudymus tarp tos pačios tautos žmonių ir pasirinkti paliaubas (ne taikos sutartį) bei galutinai atskirti Šiaurės ir Pietų Korėjas. Dabar siena yra stebima abiejų valstybių kareivių, sutelktos didžiulės karinės pajėgos, o netoliese esantys tiltai  ,,Negrįžimo“, ,,Laisvės“ ir po demilitarizuota zona iškasti keturi tuneliai liudija apie buvusią ir tebesančią įtemptą padėtį. Tiesa, turistams, norint priartėti prie šios zonos, tereikia turėti pasą, tuo tarpu korėjiečiai vis dar turi gauti specia­lius leidimus. 

Dora observatorija, įkurta ant Dorasan kalno viršūnės – puiki vieta apžvelgti visą teritoriją. Observatorija yra artimiausias taškas Šiaurės Korėjai geografiniu požiūriu.  

Teritorija šalia observatorijos, kurioje daugybė su Korėjos karu susijusių paminklų ir skulptūrų, yra taip vadinamas trečiasis tunelis (iškirstas uoloje 73 met­rų gylyje), atsiradęs planuojant invaziją į Pietų Korėją – buvo numatyta, jog, esant reikalui, bus įmanoma vos per valandą iš Šiaurės Korėjos į Pietų perkelti visą kareivių diviziją.

Pietų Korėja yra prezidentinė respub­lika, o prezidentas, kaip ir pas mus, renkamas penkerių metų kadencijai. Jis ten yra ir vyriausybės vadovas. Pietų Korėjos parlamentas vadinamas Nacionaliniu susirinkimu arba Kukhoi, renkamas ketveriems metams, susideda iš 299 narių. Nacionalinė valiuta – vonas, o vienas euras lygus maždaug 1313 vonų. Didesniuose viešbučiuose, parduotuvėse ir restoranuose priimamos mums jau žinomos įprastos bankų kreditinės kortelės.

Be abejonės, korėjietiška virtuvė labai savita, tačiau tai, kas iš pradžių atrodo sunkiai valgoma, vėliau tampa netgi mėgstamu patiekalu, pavyzdžiui, kimči jigae (kimči sriuba). 

Korėjiečių dažniausiai naudojami produktai yra ryžiai, pupos, įvairūs grūdai, jūros gėrybės, mėsa. Seule dalyvavome kimči ruošimo programoje. Jo paruošimo būdų, sakoma, yra apie 160, ir juokaujama, kad pekino kopūstas ir korėjietis – neatsiejama. 

Namsan kalne stūkso Seulo simbolis – 350 m aukščio bokštas, iš kurio 360 laipsnių kampu galima apžvelgti įspūdingą naktinę miesto panoramą.

Gyeonbokgung karalių rūmai, pastatyti XIV a., vadinami ,,Didžiai palaimintais dangaus rūmais“, yra vieni iš 5 Joseon dinastijos valdų. Jiems taip pat priskirtas ir Etnografinis muziejus su kolekcijomis, reprezentuojančiomis kasdieninį korėjiečių gyvenimą. Įėjus į didžiulę rūmų teritoriją, užgniaužia kvapą nuo didybės, grožio pastatų, sodų. Šie rū­mai yra geriausiai išsaugoti iš penkerių mūsų dienas pasiekusių karališkųjų Joseon rezidencijų. Rūmų komp­leksas 1997 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Dongdemuno dizaino cent­ras, dėl kurio savo išskirtinės architektūros Seulas 2010 m. tapo pasaulio dizaino sostine, laikomas didžiausiu 3D amorfinės struk­tūros pastatu pasau­lyje. Jis išsiskiria ne tik sa­vo architektūra, bet ir tuo, kad po vienu stogu talpina meno salę, muziejų, dizai­no studiją ir parduotuvę bei Dongdemuno istorijos ir kultūros parką.

Gvangja – vienas didžiausių Pietų Korėjos tradicinių turgų, kur prekiaujama kokybiškomis šilko prekėmis, linine patalyne, rankų darbo gaminiais. Šis turgus skaičiuoja daugiau nei 100 metų istoriją ir yra labai mėgstamas jaunimo dėl jame aptinkamų vintažinių drabužių, kurie savo neįprastu dizainu pritraukia net ir Korėjos įžymybes.

Įspūdingas ir Seoraksano nacionalinis parkas, dar žinomas kaip Seolsan arba Seolbongsan („sniego didelis kalnas“), nes sniegas Seoraksano kalnuose neištirpsta ir ilgai išsilaiko ant uolų. 1982 m. jį pradėjo globoti UNESCO. Nuo aukščiausios parko viršukalnės Daeecheongbong  atsiveria didinga kalnų panorama. Seoraksan kalnai – treti pagal aukštį Pietų Korėjoje (po Hallasan vulkano) Jeju saloje ir Jirisan kalnyno pietinėje Pietų Korėjos dalyje.

Vykstame į Sinheungsa šventyklos vienuolyną, kurį 590-658 m. pastatė Jajangyulsa, keliavęs į garsius visoje tautoje kalnus karalienės Jindeok viešpatavimo metais. Iki mūsų dienų puikiai išsilaikė pagrindinė šventykla, prieglauda bei daugybė kitų statinių, tokių kaip Hyangseongsaji – trijų aukštų mūrinis bokštas, laikomas Pietų Korėjos kultūros vertybe. O keliautojai čia užsuka ne tik dėl istorinio paveldo, bet ir dėl nuostabaus kraštovaizdžio. Mūsų tikslas  bu­vo susipažinti su budistų bendruome­nės gyvenimo sąlygomis, dalyvaujant bendrose apeigose ir giedojimuose, mai­tinimasis kartu su vienuoliais bei miegojimas šventykloje ant grindų. Beje, vienuoliai gana sportiški vyrai, mat per pamaldas vyksta budos pasveikinimai – gana sunkūs fiziniai pratimai, kartu su maldomis ir gana ilgą laiką. Iš mūsų grupės atlaikėm gal kokie penki žmonės. Man pavyko, bet buvau ,,mėlyna“, nes tik­rai nelengvas išbandymas.

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Trijų Karalių diena vainikavo didžiųjų metų švenčių laikotarpį. Į tradicinius renginius vakar kvietė ne tik didieji miestai, bet ir mažesni miesteliai – gatvėmis žengė Trijų Karalių eisena su kelių metrų aukščio aukso spalvomis žėrinčia Saule, o nupuoštos eglutės simbolizuoja, kad prasideda įprasti kas­dieniai darbai. 

Kultūros ministerija paskirstė lėšas nacionaliniams ir valstybiniams muziejams – 69-iems projektams išdalinta 2 mln. eurų. Ministerijos teigimu, tai 400 tūkst. Eur daugiau nei pernai. Muziejų kilnojamosioms kultūros vertybėms įsigyti ir kolekcijoms papildyti skirta 260,3 tūkst. Eur, muziejinių vertybių tyrimams, konservavimui bei restauravimui – 146,7 tūkst. Eur, kultūros ir meno sklaidos sričiai – kone 1,6 mln. Eur. Tarp finansuojamų veiklų – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų projektai, skirti M. K. Čiurlionio 150-mečiui, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus paroda „Nauji pasakojimai. XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailė“ ir kt.

Paskutinė galimybė apsilankyti iki sausio 12 d. Vilniaus šiuolaikinio me­no centre vyksiančioje Tomo Engelso ir Mayos Tountos kuruojamoje 15-oje Baltijos trienalėje, kurios pagrindas – kasdienybės, cikliškumo ir laiko temą nagrinėjanti paroda. Keturis mėnesius vyko susitikimai su kūrėjais, menininkų kūrybinės dirbtuvės bei užsiėmimai senjorams, paaugliams, studentams ir žmonėms su klausos negalia. Daugiausia lankytojų susidomėjimo ir įvertinimo sulaukę renginiai taps pagrindiniais baigiamaisiais trienalės akordais, o tarp jų – kvietimas dalyvauti viename iš vykusių performansų bei parodoje „Ta pati diena“ (Vokiečių g. 2, Vilnius).

Lietuvos nacionalinis muziejus mini 170-ąjį gimtadienį. Kas mėnesį jis atkreips visuomenės dėmesį į kiekvieną iš 12 savo padalinių. Metų trukmės šventė prasidėjo Vilniaus ir Lietuvos simbolyje – Gedimino pilies bokšte. Jame nuo sausio 1 d. eksponuojama 1989 m. spalio 7 d. bokšte iškelta trispalvė. 

Sausio 15–21 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino salėse bei prie namų kino ekranų susirinkusius žiūrovus iš žiemiško snaudulio žadins trumpametražis kinas – vyks 18-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis. Jo repertuare šiemet – net 20 programų, sudarytų iš kiek daugiau nei 100 filmų iš viso pasaulio. 

Šią savaitę pradedama minėti Laisvės gynėjų diena – jau 34-ąjį kartą visa Lietuva susivienys bendrai pilietinei akcijai „Pergalės šviesa“, kurios metu sausio 13 d., 8 val. ryto (ateinantį pirmadienį), kviečiama kiekviename lange uždegti žvakutes, bendruomenėse

vyks Laisvės gynėjams atminti skirti renginiai. Sausio 13 d., 19 val., minėjimas rengiamas prie Šilalės kultū­ros centro, kur degs atminimo laužai, tądien, 11 val., Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, Stasio Girėno muziejus ir Upynos seniūnija kviečia į renginį „Atminties laužų šviesoje” Paežerio kaime – prie mūsų krašto did­vyriui Vytautui Vaitkui atminti skirto koplytstulpio bus prisiminti sausio 13-osios Laisvės gynėjai, krašto istorija ir kultūra.

Seime sausio 13 d. bus įteikta Laisvės premija, kurios laureatu šiemet tapo kun. Julius Sasnauskas.

Kotryna PETRAITYTĖ

Šaltuoju metų laiku medikai dažnai girdi klausimą, kaip pastiprinti imunitetą. Kas gi tas nusilpęs imunitetas ir kaip jį stiprinti? Kaip suprasti, kad vaiko imunitetas yra nusilpęs, ir ką daryti, jog jis neįsisirgtų? Į klausimus manodaktaras.lt atsako vaikų ligų gydytoja, endokrinologė Lina Orlovskaja.

Auksė KONTRIMIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Balandžio 5-ąją Lietuvos publika ne tik išgirs, bet ir pirmą kartą išvys Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje rodomą Karolio Szymanowskio operą „Karalius Rodžeris“. Žinomiausią lenkų kompozitoriaus modernisto operą čia atliks Gdansko Baltijos operos teatro (Opera Bałtycka) solistai, choras, baleto šokėjai ir simfoninis orkestras.

Kostiumus 2022 metų „Karaliaus Rodžerio“ pastatymui Gdanske sukūrusi dizainerė Magdalena Brozda kilusi iš Čenstakavos miesto, bet jau daugelį metų gyvena ir dirba Ženevoje. Būtent šiame Šveicarijos mieste ji baigė Aukštąją meno ir dizaino mokyklą, vėliau bendradarbiavo su tokiais pažangiais mados namais kaip „A. F. Vandevorst“ ar „Hussein Chalayan“. Už mados kolekciją „If I die today, please call me tomorrow“ („Jei mirsiu šiandien, paskambink man rytoj“) 2015 m. dizainerė pelnė prestižinį „H&M Design Award“ publikos apdovanojimą, kelerius metus sėkmingai plėtoja savo aksesuarų liniją „Worn official“, gaminamų ne Azijoje (jai tai yra itin svarbu), o Šveicarijoje, kur ji ir gyvena. Kostiumų kūrimas operai „Karalius Rodžeris“ buvo jos dvigubas debiutas – tiek operos pasaulyje, tiek Lenkijoje.

– Ar anksčiau Jums buvo žinomas šis Karolio Szymanowskio šedevras?

– Be abejo, žinojau kompozitorių Szymanowskį, bet turiu prisipažinti, jog anksčiau neteko matyti „Karaliaus Rodžerio“. Sulaukusi Baltijos operos pasiūlymo sukurti kostiumus šiai operai, pradėjau klausytis jos muzikos. Nenorėjau vadovautis vaizdu. Muzika manyje sukėlė keisto sąstingio jausmą, egzistencinių abejonių antplūdį ir priešinimąsi atmetimui ar atskirčiai. Tik vėliau „Youtube“ pasižiūrėjau kelis šios operos pastatymus. Tuomet ėmiau sau kelti tūkstančius klausimų apie patį darbo procesą ir svarstyti, ar tikrai susidorosiu su šia užduotimi. Juk kostiumus reikia sukurti ne tik pagrindiniams veikėjams – Roksanai, Piemeniui, Edrisiui ir Rodžeriui, bet ir moterų, vyrų, vaikų choro, baleto artistams. Neįsivaizdavau darbo operoje ypatumų.

– Kaip kūrėte kostiumus?

– Per pirmąjį susitikimą su režisieriumi Romualdu Wicza-Pokojskiu ir scenografe Hanna Wójcikowska-Szymczak ilgai kalbėjomės apie spektaklio idėją. Tada išgirdau sakinį, kuris įstrigo: kursime pasaulį iš daugelio skirtingų elementų. Aptarėme, kaip kiekvienas įsivaizduojame atskirus personažus, jų bruožus, svarstėme, kokia turėtų būti jų išraiška. Nuskambėjo žodis „sekta“. Gavau scenografijos apmatus, juose – smėlėtas horizontas ir šventykla. Ėmiau ieškoti atskaitos taškų, skaičiau apie amišus ir mormonus. Gilinausi į XX a. 3 dešimtmečio, kuomet buvo parašyta opera, specifiką. Analizavau to dešimtmečio drabužių konstravimą, kad kurdama, pavyzdžiui, korsetus, galėčiau semtis idėjų iš to laikotarpio istorijos ir ikonografijos.

– Kuo skiriasi drabužių dizainerės ir operos kostiumų dailininkės darbas?

– Dažniausiai dirbu su medžiaga, nuo jos pradedu kurti kiekvieną darbą: apgaubiu manekeną medžiaga, modeliuoju ją, keičiu. Tačiau operos atveju atspirties tašku tapo ne medžiaga, o pokalbis, bendradarbiavimas. Juk Baltijos operos scenoje rodomas ne Magdos Brozdos mados kolekcijos pristatymas. Kostiumai yra didesnės visumos dalis, ilgas valandas trukusių pokalbių ir bendros vizijos rezultatas. Tai yra Romualdo Wiczos-Pokojskio režisuotas operos spektaklis, kuriam scenografiją kūrė Hanna Wójcikowska-Szymczak, o kostiumus – Magdalena Brozda. Visi šie elementai vizualiai turi jungtis į vieną visumą. Režisierius norėjo, kad dainininkai dėvėtų drabužius. O tai, ką aš kuriu, garsėja tuo, jog nelabai tinka dėvėti kasdien. Taigi turėjau ieškoti kompromiso su savimi. Pirmiausia nusipiešiau veikėjus, kūriau koliažus sluoksniuodama visus, mano manymu, svarbius elementus. Paskui užpiešiau galutines formas. Norėjau, kad scenoje matytųsi proporcijos, kad kostiumai darytų įspūdį net paskutinėse eilėse sėdintiems žiūrovams.

– Taigi ką išvysime scenoje?

– Visų pirma darnią viziją. Sektantus primenančius žmones, vilkinčius minimalistinius juodus drabužius ir dėvinčius tokios pat spalvos trumpus perukus. Dirbau su apimtimi, pūstomis rankovėmis ir formomis, kurios suteikia kostiumams plastiškumo. Pasirinkau lengvą, švytintį nailoną, panašų į tą, iš kurio siuvami parašiutai. Iššūkį kėlė bandymas viską susieti su režisieriaus vizija, kurioje svarbus kūniškumas. Stengiausi kostiumuose perteikti gundymo motyvą.

– O pagrindiniai veikėjai? Kokį kostiumą parinkote Roksanai?

– Dvi suknias – ilgas, iki žemės. Pirmame veiksme juodą, o antrame šviesiai žalio atspalvio. Abi sudaro korsetas ir plačios rankovės, krintančios nuo nuogų pečių. Jos perukas – ilgi juodi plaukai ir „radikalūs“ kirpčiukai. Blyškų Roksanos veidą paryškina šviesus grimas, dideli auskarai.

– Ar visi kostiumai vienspalviai?

– Ne visi. Spalva išsiskiria Piemens ir Edrisio kostiumai. Čia rėmiausi XII a. medžiagų pavyzdžiais, kuriuos radau to meto Sicilijos vaizduojamojo meno reprodukcijose.

– Kaip kuriamas drabužis operos dainininkui?

– Nesitikėjau, kad teks atsižvelgti į tiek daug techninių darbo scenoje aspektų. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad negaliu per daug įsijausti su audiniu apie kaklą, nes atlikėjams kils problemų dainuojant, ir kad per sunkūs auskarai gali kelti bėdų. Siuvykloje dirbančios moterys man taip pat paaiškino, kad kostiumai neturėtų per stipriai šlamėti, tad pasirinkau lengvus nailonus. Jūs klausiate, kaip kuriamas drabužis operos dainininkui, bet juk vaidinime dalyvauja ir choras, kuriame yra įvairaus amžiaus, sudėjimo žmonių. „Karaliuje Rodžeryje“ būtent choras, arba liaudis, vaidina labai svarbų vaidmenį. Choristai negali atrodyti prasčiau už solistus, turi kažkuo išsiskirti. Tad sukūriau po kelis suknių modelius moterims ir po kelis komplektus vyrams.

– Kaip atrodė gamybos procesas? Ar asmeniškai prižiūrėjote, kaip siuvami kostiumai?

– Tai nebuvo būtina. Baltijos operoje dirba nuostabūs specialistai. Operos siuvyklai vadovaujanti Teresa Biegalska – didžiulę patirtį turintis žmogus. Nustebau, kad Teresa nedirba su kostiumų prototipais, juos iš karto siuva pagal nupieštą modelį. Per susitikimą sutarėme, kad iki pat premjeros bendrausime nuotoliniu būdu.

– Ar patirtis operos pasaulyje pravers Jums mados pasaulyje?

– Šiandien daug kalbama apie sustabarėjusį, stereotipinį požiūrį į dizainą, kai mados namus valdantis meno vadovas yra guru, kuriam visi paklūsta. Bet dabar toks modelis nebepasiteisina. Ateina laikas, kai būtinas komandinis darbas – sutelktos pajėgos ir kūrybinis bendradarbiavimas. Jaunoji dizainerių karta pirmenybę teikia būtent tokiems sprendimams. Dėstau studentams aukštojoje meno ir dizaino mokykloje „Head Genève“ ir stebiu, kaip keičiasi mados industrijos profesionalų mąstysena. Todėl bendradarbiauti kuriant „Karalių Rodžerį“ buvo žavu. Ateityje tikrai vyraus darbo modelis, kai bendradarbiaujant jungiamos įvairios vizijos ir gebėjimai. Pokalbis, dalijimasis, meniniai kompromisai, kitų išklausymas – tai, mano nuomone, dabarties ir ateities kūrybos raktažodžiai.

– Norėčiau paklausti apie svajonių kolekciją. Ar jau esate ją sukūrusi, o gal dar viskas priešakyje?

– Daugelį metų galvoje sukasi drabužiai, pasiūti tik iš pėdkelnių. Striukės, suknios, batai, sukurti iš vienos vienspalvės medžiagos. Galbūt kada nors sulauksiu pasiūlymo iš kokio nors dramos ar operos teatro ir ši svajonė išsipildys.

Kalbino Agata UBYSZ

Jaukiausioms metų šventėms pasibaigus, džiaugsmingai sutikus Naujuosius ir artėjant Trijų karalių šventei, gyventojai, kaip įprasta, nupuošia šventinę nuotaiką namuose kūrusias eglutes. Vieniems namuose kalėdinę dvasią kūrė gyvas, vazone augantis medelis, kiti namus puošė kirstine eglute ar kėniu, treti – eglišakias. Verta žinoti, kad ir kokį kalėdinį medelį pasirinkote, po švenčių jį panaudoti galima įvairiais būdais. Valstybinių miškų urėdijos miškininkai pataria, kaip elgtis su dar žaliuojančiais bei jau nudžiūvusiais medeliais.

Jeigu nupuošto kalėdinio medelio vazone spygliai žali, nebyra, medelis atrodo sveikas, galite pernešti jį į vėsesnę patalpą, kurioje yra natūralios šviesos. Tačiau tokiam medeliui būtina priežiūra – nuolatinis laistymas bei tręšimas, jeigu jis jau yra pradėjęs augti. Sodinti į lauką jį galima tik tada, kai baigiasi pavasarinės šalnos ir oro temperatūra yra aukštesnė nei 10 laipsnių. Svarbu pabrėžti, kad eglė sodinama tik lietingą dieną, nes saulės šviesa gali apdeginti staiga į lauką išneštą augalą.

„Jei per šventes namus puošęs vazoninis medis ima smarkiai byrėti, pakinta spyglių spalva ar nudrėskus žievės lopinėlį matosi sausas, rudas sluoksnis – išgelbėti jo nebepavyks. Dažnu atveju, vazonuose auginami kalėdiniai medeliai neišgyvena dėl drėgmės trūkumo, per aukštos temperatūros patalpoje. Jei šiuos požymius pastebite, tokio medelio nesodinkite, jis tikrai nebeaugs. Geriausia išrauti jį iš vazono, nupurtyti visas žemes nuo šaknų, o tuomet sudeginti arba vežti perdirbimui“ – patarimais dalijasi Valstybinių miškų urėdijos Medelynų padalinio specialistė Inga Rylienė.

Jei namus kalėdiniu laikotarpiu puošėte eglišakėmis, po švenčių jas galite panaudoti dar kartą. Eglių šakos puikiai tiks lauke augančių medelių ar augalų, kurie nėra atsparūs šalčiui, apdengimui. Jos taip pat gali tapti puikia priemone siekiant atbaidyti laukinius žvėris, gyvūnus, kenkėjus, mėgstančius paskanauti soduose augančius medelius bei augalus. Pasibaigus šaltajam sezonui eglišakes galima sudeginti arba vežti perdirbimui.

Miškininkai primena, kad su namus puošusiomis kirstinėmis eglėmis, kėniais ar kitos rūšies medeliais bei eglišakėmis po švenčių būtina elgtis atsakingai. Viską galima nuvežti į specialius žaliųjų atliekų konteinerius ar artimiausias medelių surinkimo vietas, kurias numato kiekviena savivaldybė. Surinkti medeliai ir šakos yra susmulkinami bei panaudojami biokuro gamybai.

Šventiniu laikotarpiu Valstybinių miškų urėdijos miškininkai tradiciškai vykdė kalėdinių medelių prekybą, nemokamos eglišakių dalijimo akcijos „Parsinešk Kalėdas į savo namus“ metu visoje Lietuvoje gyventojams išdalinta daugiau nei 100 tūkst. eglių ir pušų šakų, taip pat keli šimtai medelių padovanota kraujo donorams bei akcijos su Lietuvos policija metu kelyje sustabdytiems vairuotojams.

Valstybinių miškų urėdijos inform.