Šilalės savivaldybės pastangos su­projektuoti miesto nuotekų va­lymo įrenginių plėtrą patyrė fias­ko. Po trijų metų diskusijų su už­duo­ties taip ir nesugebėjusiais at­likti projektuotojais, jų paslaugų at­si­sa­kyta ir jau planuojama skelb­ti nau­ją pirkimą. Savivaldybė tei­gia praradusi tik 20 tūkst. eurų, tačiau specialistai neabejoja, kad nepaly­gi­na­mai didesnių nuostolių prida­rys pra­rastos galimybės gauti fi­nan­si­nę paramą. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Netrukus minėsime jau 35-ąją kruvinojo ir didvyriško Sausio sukaktį. Nors prognozuojamas šaltukas, greičiausiai Vilniuje, prie Parlamento pastato, vėl liepsnos laužai, skambės patriotinės dai­nos, tėvai ir seneliai atsives vaikus bei vaikaičius, perduodami jiems gyvą istorijos pamoką – pasakojimus apie beginklius žmones, kurie stovėjo prieš tankus ir ginkluotus kareivius, gindami savo šalies laisvę. Jaunesniajai kartai šios istorijos skamba lyg herojiškos legendos, tačiau vyresnieji dar prisimena tą naktį kaip skaudžią, bet nepaprastai vienijančią patirtį. Tai buvo laikas, kai drąsa, vienybė ir tikėjimas tapo stipresni už baimę, o Sausio įvykiai iki šiol išlieka gyvu priminimu, kokia kaina buvo iškovota nepriklausomybė. 

Vis dar negaliu ramiai prisiminti tų tragiškų dienų – mano pusbroliui šūvių salvė pataikė į koją, dar vienas giminaitis buvo apkurtintas sprogimų prie televizijos bokšto. Aš pats buvau prie Parlamento, kur tankai nepasirodė, bet baisiausia buvo laukimas, nežinia ir gandai. Ryškiausiai įsiminė mamos balsas, kai paryčiui paskambinau ir pasakiau, kad esu gyvas ir sveikas. Taip pat –  visą laiką atviros Arkikated­ros durys. Ir nežinau, ar kada dar pavyko taip karštai melstis, kaip tą rytą po to, kai žuvo mūsų laisvės gynėjai...

Tos dienos pakeitė visus, kurie stovėjo gyvose barikadose. Ne tik dėl to, jog laisvė įgavo gerokai didesnį svorį, „pabrango“ pralietu krauju ir iškęstu skausmu, bet ir todėl, kad pajutome, jog galime būti ne tik stebėtojais, o ir tais, kurie pajėgia apginti kas brangiausia.

Prieš 35-erius metus žmonės gynė ne konkrečią valdžią ir politikus, ne konkrečią žiniasklaidos priemonę ir žurnalistus – gynė savo namus ir gyvenimą, tikėjimą, jog niekas negali elgtis su tavimi kaip su savo nuosavybe. Todėl kai vis dar pasigirsta svarstymų, ar dėl tokios Lietuvos kovojome, kiekvienas norėtume, kad valstybė, kurioje gyvename, būtų teisingesnė, turtingesnė, solidaresnė, kad mūsų nuomonė būtų svaresnė, kad jaustumės jaukiai ir laimingai. Bet jei nebūtume kovoję už savo laisvę ir valstybę, vargu, ar dabar gyventume teisingiau ir geriau nei dabar. Taip, turime nemažai problemų savo valstybėje, tačiau veikiau todėl, jog, laikui bėgant, nusprendėme, kad mums nebereikia stengtis ir prižiūrėti savo valdžią. Kita vertus, jei prieš tuos 35 metus godžiai žvelgėme į Vakarus ir dūsavome, kad galime tik svajoti apie tokią gyvenimo kokybę, kuri yra Europoje ar JAV, tai šiandien yra daug valstybių, kurių žmonės dairosi į mus ir svarsto, ar kada nors galės gyventi kaip mes.

Laisvė atveria galimybes, tačiau nieko negarantuoja. Kai esi laisvas, gali kažką keisti ir tai yra geriau nei gyventi iš kitų malonės. Bet, aišku, iššūkių netrūksta. Ne vien dėl geopolitinio chaoso, bet ir dėl pernai išaugusio didžiulio visuomenės susiskaldymo, dėl smukusio pasitikėjimo valstybės institucijomis, dėl vis dar tvyrančios socialinės nelygybės ir regioninės atskirties.

Nors dabar kol kas visas dėmesys į sniegą, kuris užvertė didžiąją dalį Žemaitijos. Dar – į galimybę pasitraukti iš antrosios pensijų pakopos. Kalbant apie pastarąją, nieko keisto, kad tokį kelią žada rinktis didelė dalis gyventojų – žmonės nebetiki kalbomis apie skalsesnį gyvenimą senatvėje, daugiau taupant šiandien. Juk kai atkūrus nepriklausomybę buvo dalijami investiciniai čekiai, irgi atrodė, kad gyvensime investuotojų valstybėje. Tačiau būta daug manipuliacijų ir galiausiai didžioji dauguma sukrovė turtus tiems, kurie gud­ravo, turėjo daugiau informacijos. Duok Dieve, jog panaši situacija ir vėl nepasikartotų...

Beje, ar neatrodo, kad kai Seime nevyksta posėdžiai, šalyje daug ramiau, nėra skandalų? Žinoma, be valdžios negyvensime, tačiau pertrauka, kai ji ilsisi, o ne intensyviai „rūpinasi“ gyventojais, vis tik nuteikia gerai...

Andrius NAVICKAS

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, tokios sniegingos ir gilios žie­mos mūsų krašte nebuvo net 15 metų, todėl nieko keisto, kad, gausiai prisnigus, iššūkių netrūksta nei specialiosioms tarnyboms, nei gyventojams. Ir nors žmonės puikiai supranta, jog reikia apsišarvuoti kantrybe, vis tik yra problemų, kurias, jų manymu, būtina spręsti nedelsiant. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Šilalės švietimo pagalbos tarnyboje įvyko Šilalės trečiojo amžiaus universiteto (TAU) tarybos posėdis, kurio metu pagerbti aktyviausi savanoriai, dalyvavę projekte „Trečiojo amžiaus universitetas – aktyvaus senėjimo akademija“. Jiems įteiktos Medar­do Čoboto trečiojo amžiaus universiteto rektorės dr. Zitos Žebrauskienės padėkos už prasmingą veiklą bei nuoširdų įsitraukimą.

Erika GARGASĖ

Šilalės švietimo pagalbos tarnybos metodininkė, kuruojanti TAU veiklą

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Baigiantis 2025-iesiems, Šilalės kultūros centre tradiciškai surengtas kone visus metus lauktas Šilalės rajono visuo­meninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ organizuojamas didžiausias metų jaunimo renginys – „Auksinis jaunimas 2025“. Šventės dalyviai šįkart buvo kviečiami į išskirtinį vakarą kaubojų tema, o jo metu pagerbti penki labiausiai savo veikla išsiskyrę nominantai.

Šis Šilalės kultūros centrą drebinantis ir didelio pasiruošimo reikalaujantis renginys subūrė bendruomenę ir pagerbė nusipelniusius jaunuolius bei vieną su jaunimu dirbantį vadovą jau 11-ą kartą, todėl drąsiai gali vadintis tradiciniu ir populiariu. Vakaro pradžią pažymėjo Šilalės rajono visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ savanorio Edvino Petravičiaus muzikinis pasirodymas – Michael Bublé daina „Feeling Good“, žiūrovų susižavėjimą pelnė Tautvydas Vėtra, kuris, kaip visuomet, nenuvylė ir pristatė teatralizuotą pasirodymą „Egzistencijos“.

Renginio vedėjais tapo „Apskritojo stalo“ savanoriai Gustė Tamašauskaitė ir Domantas Balčiūnas, nominantų pasveikinti atvyko Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas bei „Apskritojo stalo“ pirmininkė Gabija Bliudžiūtė. Apdovanojimus nominantams įteikė pedagogai, sporto treneriai, politikai, jaunimo organizacijų atstovai Kęstutis Česaitis, Jurgita Rumšienė, Airida Paulauskaitė, Juozas Žymančius, A. Jančauskas ir Vaida Janulevičienė. Ceremonija vyko itin nuotaikingai – kiekvienas nominantas buvo pristatytas trumpu vaizdo filmuku, atskleidžiančiu jo gebėjimus, pomėgius bei asmenines savybes. Praėjusių metų „Auksinio jaunimo“ laureatais tapo ir apdovanojimus pelnė Augustė Audinytė – už

aktyvumą ir pasiekimus sportinėje veikloje; Julius Šerpetauskis – už kūrybiškumą bei meninę veiklą; G. Tamašauskaitė – už visuomeninę veik­lą ir bendruomeniškumą; grupė „Paradoksas“ pripažinta me­tų jaunimo grupe, o mokyto­ja Veronika Gudaitė įvertinta už puikų darbą su jaunimu.

Renginys buvo užbaigtas jau tradicija tapusiu „Auksinio jaunimo“ savanorių masiniu šokiu, o vakaro kulminacija tapo grupės „Jauti“ koncertas, dar labiau pakėlęs nuotaiką ir palikęs neišdildomą įspūdį visiems renginio dalyviams.

Nuoširdžiai dėkojame Šilalės rajono visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ savanoriams už pagalbą organizuojant renginį, už finansavimą – Šilalės rajono savi­valdybei, part­ne­­riams – Šilalės kultūros centrui ir At­viram jaunimo cent­rui „Pulsas“, taip pat nuoširdžiai dėkojame rėmėjams: įmonėms „Jonvaira“, „Traški vištiena“, „Kubakepa“ už dovanas nominantams, UAB „Pitlius“ už tortą, rajono laikraščiui „Šilalės artojas” už informacijos viešinimą.

Lukas MARTINAVIČIUS

Visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ savanoris

Luko ČERKAUSKO nuotr.

Palydėjome 2025-uosius. Ryškiausiu praėjusių metų kultūriniu įvykiu tapo M. K. Čiurlionio 150-osios gimimo metinės su gausybe joms paminėti skirtų renginių, tarp kurių – simfoninės poemos „Jūra“ skambesys visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Ne mažiau reikšmingi buvo kultūros bendruomenės protestai ir Kultūros asamb­lėjos susikūrimas – tai pa­rodė, kad kultūra Lietuvoje yra aktyvi pilietinė jėga. 

2026-ieji tradiciškai žymės naujas svarbias sukaktis: Seimas šiuos metus yra paskelbęs vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus, Lietuvos radijo, Lietuvos Helsinkio grupės ir Balio Gajausko metais. 

Šiemet sueis 225 m., kai gimė žemaičių vyskupas M. K. Valančius. Jis Varniuose reorganizavo kunigų seminariją, inicijavo blaivybės sąjūdį, platino religi­nę literatūrą. Spaudos draudi­mo laikotarpiu organizavo lietu­viškų raštų spausdinimą Prū­sijoje ir slaptą jų gabenimą per sieną į Lietuvą. Sukakties pro­ga šalies bibliotekos ir bend­ruomenės organizuos jo kūrybos skaitymus, menininkų plenerą, mokinių piešinių konkursą, taip pat planuojama konferencija apie priklausomybių gydymą ir kt. 

Lietuvos radijo 100-mečio mi­nėjimo plane – parodos Šiaulių „Aušros“, Kauno miesto muziejuose, praėjusio amžiaus Kauno radiofono, „Amerikos bal­so“, „Margučio“ radijo laidų ir pokalbių archyvų publikavimas, kitos programos.

Lietuvos Helsinkio grupė skai­čiuoja 50-metį – įsteigta 1976 m. ji siekė priešintis sovietiniam okupaciniam režimui, informavo apie žmogaus teisių pažeidimus. Tarp planuojamų renginių –

16-oji tarptautinė Andrejaus Sacharovo mokslinė konferencija, žyminti disidentinio judėjimo ir Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo svarbą, taip pat konferencija „Neginkluotas pasipriešinimas totalitariniams režimams: kova už tautines ir religijos laisves bei žmogaus teises (XX a. antroji pusė – XXI a. pirmieji dešimtmečiai)“ ir kt.

Nepriklausomybės akto sig­nataro B. Gajausko 100-ųjų gi­mimo metinių proga Kaune bus rengiama konferencija „Lais­vės kovų atmintis Lietuvoje ir pasaulyje. Balio Gajausko 100-me­čiui“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga parengs leidinį „Kovų už laisvę istorija ir dabartis“, taip pat planuojama sukurti dokumentinį filmą, kuriame pasauliui bus atskleidžiamas B. Gajausko kovos su Sovietų sąjunga unikalumas, pabrėžiamas laisvojo pasaulio įsitraukimas į bandymus išlaisvinti politinius kalinius. 

2026 m. Lietuvos kultūros sostine bus Kėdainiai, projektu „Kėdainių kronikos kultūros ženkluose“ pakviesiantys į istorinį Radvilų miestą, kur nuo seno sugyveno įvairios tautos, vyko amatų, mokslo, kultūros mainai.

Kotryna PETRAITYTĖ

Kai bendruomenėje nusižudo paauglys, patiriamas gilus kolektyvinis sukrėtimas. Pirmosiomis dienomis dažnai vyrauja tyla – tarsi visa aplinka sustingtų, bandydama suvokti netikėtą netektį. Po kurio laiko kyla klausimas, kodėl tai nutiko: ar buvo įmanoma pastebėti rizikos ženklus, ar kas nors galėjo laiku suteikti pagalbą? Jie užduodami, nes tai yra natūralus poreikis suprasti tragediją. Kita vertus, jie atskleidžia tai, kaip svarbu yra atpažinti psichologinius, socialinius veiksnius, kurie gali lemti tokį paauglių sprendimą.

Jurgita GEDEIKIENĖ,

psichologė

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tapo viena iš Europos kultūros institucijų, įsipareigojusių veikti tvariai. Teatro atstovai kartu su penkiolika kitų Europos operos teatrų dalyvauja asociacijos „Opera Europa“ tvarumo programoje, mokydamiesi, kaip savo veikla mažinti poveikį aplinkai. KVMT bendradarbiauja su nacionaliniais operos ir baleto teatrais iš Olandijos, Norvegijos bei Šiaurės operos atstovais, ieškodami sprendimų, kaip integruoti tvarumo strategijas ir užtikrinti „žaliąją“ teatro veiklą.

Europos teatruose tvarumas jau seniai nėra naujiena: gairės, tokios kaip „Žalioji teatro knyga“ (Theatre Green Book), padeda teatre efektyviau naudoti išteklius, rūšiuoti atliekas ir tausoti energiją. Apie tvarumo iššūkius ir galimybes KVMT pasakoja teatro tvarumo koordinatorius Gintaras Pečiura.

Esate aplinkosaugos specialistas iš Kauno. Kaip prasidėjo jūsų veikla Klaipėdoje?

Į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą patekau dėl sutapusio požiūrio į tvarumą ir tinkamų sąlygų šiai vizijai įgyvendinti. Teatras man visada buvo artimas kaip žiūrovui, o kultūra ir menas apskritai visada buvo ir yra svarbi mano gyvenimo dalis.

Ką jums reiškia tvarumas – ar tai labiau profesinė kryptis, ar gyvenimo filosofija?

Tai galima būtų apibūdinti gyvenimo filosofija, virtusia tam tikra profesine užduotimi. Tvarumas man reiškia šiandien gana dažnai girdimą ir tiksliai apibūdinantį principą: dabarties poreikių tenkinimas, nekenkiant būsimų kartų galimybei patenkinti savuosius. Man tai – ne tik teorija, bet ir kasdienis kompasas, vedantis priimant asmeninius sprendimus bei sprendžiant profesinius iššūkius, nuolat ieškant sprendimų, kurie kuria ilgalaikę ir etišką vertę.

Kokia tvarumo koordinatoriaus teatre veikla?

Tai yra dinamiškas darbas, reikalaujantis analitinių įgūdžių, nes tvarumas teatre apima labai įvairius veiklos lygmenis – nuo kūrybos iki vidinių procesų. Didelė darbo dalis yra komunikacija: be nuolatinio bendravimo procesai sklandžiai nevyktų, tiek renkant duomenis, tiek priimant sprendimus, reikalingas visų indėlis. Būtent per komunikacinę prizmę siekiu darbuotojų įtraukties, kuri užtikrina kiekvieno teatro nario atsakomybę ir prisidėjimą prie ilgalaikių tvarių pokyčių.

Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate?

Mano nuomone, pagrindinis iššūkis yra pusiausvyros ieškojimas tarp kūrybinės laisvės ir tvarumo atsakomybės. Tačiau svarbu suprasti, kad tvarumo diegimas visais lygmenimis iš esmės yra sudėtingas bet kurioje organizacijoje, nes reikalauja finansams ir dažnu atveju laikui imlių pokyčių. Esminiu uždaviniu tampa žiedinės ekonomikos principų įdiegimas, kuris leistų derinti meninę viziją su ilgalaike atsakomybe tvarumo požiūriu.

Ar turite konkretų planą, kaip teatrui mažinti poveikį aplinkai?

Tiesą sakant, konkretaus galutinio plano, kaip paversti teatrą tvaresniu, nei jis yra dabar, dar neturime. Tačiau tai yra pagrindinė mūsų misija: šiuo metu su kolegomis intensyviai dirbame, analizuojame duomenis ir remiamės tarptautinėmis gairėmis, tokiomis kaip „Žalioji teatro knyga“ (Theatre Green Book), kad artimiausiu metu suformuotume aiškią ir kartu realistišką strategiją KVMT teatrui.

Kaip tvarumo principai dera su teatro menine kūryba, kurioje dažnai reikia fantazijos, naujų dekoracijų, kostiumų, scenografijos sprendimų?

Tvarumo principai su teatro menine kūryba tikrai gali derėti. Svarbu požiūris, kad šie principai nebūtų laikomi apribojimais, bet veiktų kaip tam tikra kūrybinė inspiracija. Ieškodami naujų būdų, kaip naujai panaudoti ar perdaryti esamas medžiagas, ieškoti scenografijoje konceptualumo vietoj gausos bei energetiškai efektyvių sprendimų, mes skatiname išradingumą ir ne visada tradicinius scenografijos sprendimus. Mes planuojame perimti tarptautines praktikas, nes mūsų gaires apibrėžianti „Žalioji teatro knyga“ yra paremta realiais, veikiančiais Europos teatrų pavyzdžiais.

Kodėl, jūsų nuomone, tvarumas svarbus Klaipėdai – uostamiesčiui, kur jūra ir gamta yra tokia didelė tapatybės dalis?

Klaipėdoje tvarumas yra itin svarbus, nes miestas neatsiejamas nuo išskirtinės gamtos. Kadangi esame apsupti tokio unikalaus paveldo, kaip Kuršių nerija ir Kuršių marios, tvarumo principų integravimas tampa natūraliu būdu išsaugoti mūsų ekosistemas. Jei uostamiestis, kuris yra ekonominis ir logistinis mazgas, imasi tvarumo iniciatyvų, tai tampa ypač svarbus signalas ne tik šalies mastu, bet ir tarptautiniu lygiu. Teatras, kaip kultūros lyderis, gali rodyti tikrai gerą pavyzdį – ne tik sumažinti savo poveikį aplinkai, bet ir per meną atkreipti visuomenės dėmesį į šiuos esminius tvarumo klausimus, kurie yra neatsiejama Klaipėdos tapatybės dalis.

Kuo tvarumo idėjos teatre gali prisidėti prie platesnio visuomenės pokyčio?

Teatras turi milžinišką potencialą prisidėti prie visuomenės pokyčio, nes jis daro poveikį emociniu ir vertybiniu lygmeniu. Tvarumo idėjos gali tapti apčiuopiamos ir įkvepiančios per siužetą, scenografiją ar kostiumus, skatindamos žiūrovus ne tik mąstyti, bet ir keisti elgseną. Kalbant apie asmeninį vaidmenį, esu specialistas, siekiantis prisidėti savo žiniomis ir darbu prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro tvarumo kelionės.

Kaip, jūsų nuomone, prie tvarumo teatre gali prisidėti žiūrovai?

Žiūrovai prisideda sąmoningais pasirinkimais, pavyzdžiui, rinkdamiesi ekologišką transportą atvykstant, vienkartinės taros atsisakymą teatro erdvėse bei atsakingą atliekų rūšiavimą. Tačiau ne mažiau svarbu yra tai, kad žiūrovai gali tapti mūsų tvarumo ambasadoriais, skleisdami žinią bendruomenėje. Kartu su vertybiniu palaikymu ir grįžtamuoju ryšiu, teikdami pasiūlymus bei palaikydami spektaklius su tvarios kūrybos idėjomis, jie gali skleisti žinią platesniame kultūros lauke, skatindami mus ir toliau nuosekliai dirbti šia kryptimi.

Kas jus labiausiai įkvepia?

Labiausiai įkvepia galimybė daryti ilgalaikį pokytį ir matyti, kaip kūrybinė laisvė derinama su atsakingu požiūriu į aplinką. Tai nėra vien formalumas, o naujos teatro kultūros kūrimas, kurio rezultatas galėtų tapti išties geru modeliu kultūros sričiai ir bendruomenei.

Kaip manote, ar įmanoma, kad vieną dieną teatras taptų visiškai „žalias“ – nuo scenos iki administracijos veiklos?

Taip, tikiu, kad visiškai „žalias“ teatras yra įmanomas pasiekimas. Būti „žaliu“ reiškia pasiekti neutralų anglies pėdsaką ir savo veikla neprisidėti prie klimato kaitos. Tam reikia strateginio požiūrio, įtraukiant tvarumo sprendimus į visus procesus, bet ryžtas ir pavyzdžiai Europoje rodo, kad tai yra pasiekiama ateitis.

Jei reikėtų tvarumą apibūdinti vienu žodžiu ar metafora – kas tai būtų jums?

Tokia metafora man būtų „subrendęs medis“, nes medžio vaizdinys apima esminius principus: jis simbolizuoja ilgaamžiškumą ir nuoseklų augimą, būtiną ilgalaikiam poveikiui, stabilumui, o ne greitai ir chaotiškai plėtrai. Antra, medis yra vientisos sistemos pavyzdys (šaknys kamienas, šakos, lapai), tai reiškia, kad visos dalys – ekonominės, ekologinės ir socialinės – yra tarpusavyje priklausomos ir turi būti tvarios pusiausvyros būsenoje. Galiausiai, medis atspindi grįžtamąjį ryšį ir ciklą, nes jis ne tik pasisavina išteklius, bet ir suteikia naudą aplinkai (deguonį, šešėlį ir kt.), atspindėdamas žiedinės ekonomikos principus ir idėją, kad organizacija turi ne tik vartoti, bet ir duoti atgal aplinkai ir bendruomenei.

Gal turite asmeninių tvarumo ritualų kasdienybėje, kuriuos galėtumėte rekomenduoti kitiems?

Asmeniniai ritualai yra esminė tvarumo dalis, nes jie įrodo, kad pokyčiai prasideda nuo mūsų pačių sprendimų. Man svarbiausias principas – „mažiau yra daugiau“: prieš bet kokį pirkimą visuomet stabteliu ir įvertinu, ar tikrai to reikia ir ar tai yra tvari alternatyva, taip išvengdamas nereikalingo vartojimo. Jei jau tenka pirkti naują daiktą, visuomet atkreipiu dėmesį, ar jis turi ekologinius sertifikatus, susijusius su aplinkos apsauga, tvarumu ir atsakingu išteklių valdymu. Taip pat, nors ir ne visada pavyksta, stengiuosi su savimi turėti daugkartinį puodelį gėrimams, ypač ilgesnėse kelionėse automobiliu, kuomet perkama kava ar arbata iš degalinių, ir taip neskatinti vienkartinių puodelių naudojimo.

Žaneta SKERSYTĖ

Lietuvos gyventojai išlieka vieni pozityviausių Europos Sąjungoje (ES), o pasitenkinimas gyvenimu, pasitikėjimas ES, tvirtas palaikymas Ukrainai ir aiškiai išreikštas prioritetas gynybai rodo visuomenės pasirinkimą siekti saugumo bei stabilumo.

Pasak Europos Komisijos (EK) atstovybės Lietuvoje vadovo Mariaus Vaščegos, naujausias „Eurobarometro“ tyrimas rodo Lietuvos visuomenės pasitikėjimą ES – net 66 proc. gyventojų teigia ja pasitikintys, o tai yra antras rezultatas, viršijantis ES vidurkį (48 proc.).

„Lietuviai išsiskiria optimizmu ir dėl ES ekonomikos – net 73 proc. žmonių (ES – 46 proc.), ją vertina gerai ir tai yra geriausias rezultatas tarp valstybių. Optimizmas išlaikomas ir dėl ateities – 71 proc. respondentų Lietuvoje (ES – 59 proc.) ją vertina optimistiškai ir tai yra ketvirtas rezultatas tarp valstybių narių. Lietuviai ypač palaiko saugumo ir gynybos politiką (Lietuvoje – 87 proc., ES – 79 proc.), bendrą ES užsienio politiką (83 proc. ir 72 proc.), bendrą prekybos politiką (84 proc. ir 75 proc.) bei ES plėtrą (69 proc. ir 52 proc.)“, – teigia M. Vaščega.

Svarbiausiu ES prioritetu artimiausiems penkeriems metams Lietuvos gyventojai įvardija gynybą bei saugumą – taip mano 54 proc. apklaustųjų (ES vidurkis yra 34 proc.). Panašiai šį prioritetą mato Suomijos (53 proc.) ir Danijos (52 proc.) gyventojai.

Mūsų šalies visuomenė išlieka viena tvirčiausiai remiančių Ukrainą: karinei paramai pritaria 77 proc. gyventojų (ES vidurkis siekia 57 proc.), finansinei – 85 proc. (ES – 77 proc.), ekonominėms sankcijoms Rusijai pritaria 82 proc. apklaustųjų (ES – 73 proc.), Ukrainos narystei ES – 71 proc. (ES – 59 proc.).

Demokratijos veikimu Lietuvoje patenkinti 55 proc. gyventojų – šiek tiek daugiau nei ES vidurkis (54 proc.). Nors šis rodiklis sumažėjo, palyginti su 2024 m. rudens tyrimu, jau dvejus metus iš eilės teigiamas vertinimas lenkia neigiamą. Tai leidžia manyti, jog demokratijos vertinimas Lietuvoje pastaruosius dvejus metus buvo stabilus.

Be to, nesiskundžia lietuviai ir gyvenimu savo šalyje – net 88 proc. teigia esantys juo patenkinti. Per metus šis rodiklis išaugo 4 proc. punktais ir pirmą kartą viršijo ES vidurkį (86 proc.). Respondentų nuomone, svarbiausia problema Lietuvai išlieka infliacija (39 proc.), toliau rikiuojasi gynyba ir saugumas (26 proc.) bei Rusijos invazija į Ukrainą (20 proc.). Pastarieji rodikliai išskiria Lietuvą, kaip ir daugumą Šiaurės ir Rytų Europos šalių, iš kitų ES šalių, kuriose saugumo klausimai visuomenei kelia mažiau nerimo.

„Eurobarometro“ tyrimas buvo atliktas 2025 m. spalio mėnesį visose 27 ES valstybėse narėse EK užsakymu. Jo metu Lietuvoje apklausti 1002 respondentai, atrinkti atsitiktinės atrankos būdu. Respondentų amžius – 15 ir daugiau metų, o apklausos rezultatų statistinė paklaida – ne didesnė nei 3,1 proc.

Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje inform.

Evaldo ČINGOS nuotr.