Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė pirmąją premjerą naujuose rūmuose, kuri sutraukė didžiulį žiūrovų, atvykusių iš Lietuvos ir Baltijos valstybių, būrį. Šiuo metu naujausio ir moderniausio Europos teatro istorija prasidėjo nuo pirmojo Philipo Glasso operos „Kelionė“ pastatymo Lietuvoje, kuriuo grožėjosi ir daugybė žinomų žmonių, teatro profesionalų, meno kritikų.

Šį savaitgalį pristatoma Ph. Glasso opera „Kelionė“ – ypatinga premjera, nes tai yra pirmasis šio žinomo kompozitoriaus operos pastatymas Lietuvoje. Tie, kurie neturėjote galimybės išvysti, esate labai laukiami lapkričio 15, 16 d. ir ateinančių metų kovo 21, 22 d., lapkričio 29, 30 d. ir gruodžio 1 d.

Operos pagrindas yra ne biografinis veikalas apie Kristupą Kolumbą. Kompozitoriaus žodžiais tariant, operos siužetas pasakoja „apie atradimus ir atradėjus – tuos bebaimius žmones, kurie nuo pat žmonijos istorijos pradžios savo noru ir net be jokio apgailestavimo palikdavo jiems pažįstamą saugų pasaulį, beatodairiškai nerdami nežinomybėn pasitikti savo ateities“. Šis kelionės naratyvas, kuris tapo operos pagrindu, puikiai atliepia ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istoriją. Muzikinis teatras Klaipėdoje gyvuoja daugiau kaip 200 metų, ieškodamas savo tapatybės, keisdamas pavadinimus ir gyvavimo formas, įsikurdamas įvairiose erdvėse, ir dažną kartą veikdamas tik idėjos vedinų žmonių dėka.

Operą „Kelionė“ Klaipėdoje pastatė italų režisierė Chiara Osella, režisierius ir choreografas Carlo Massari, scenografė Eleonora Peronetti, kostiumų dizainerė Emilia Zagnoli. Vadovauti muzikinei pastatymo daliai buvo specialiai pakviestas ne vieną P. Glasso sceninį veikalą anksčiau dirigavęs ir lygiai prieš tris dešimtmečius Klaipėdoje G. Verdi „Traviatą“ pastatęs muzikos vadovas Dante Santiago Anzolini. Diriguojant antrą ir trečią premjeras iš jo batutos estafetę perėmė naujoji KVMT dirigentė Adrija Čepaitė. Prie italų kūrybinės grupės taip pat prisijungė nuolatiniai KVMT spektaklių įvaizdintojai – vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorą premjerai ruošė teatro vyr. chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, operos aktyvus veiksmas įtraukė ir KVMT baleto trupę, grojo KVMT simfoninis orkestras.

Pirmojoje premjeroje (spalio 4 d.) dainavo Andrius Apšega (Kolumbas), Beata Ignatavičiūtė (Izabelė), Aurimas Raulinavičius (Mokslininkas), Lina Dambrauskaitė (Erdvėlaivio kapitonė), Iveta Kalkauskaitė (Erdvėlaivio gydytoja), Tadas Jakas (Pirmasis kapitono padėjėjas), Eugenijus Chrebtovas (Antrasis kapitono padėjėjas), Emilia Janina Kozłowska (Žemės dvynys I), Vilius Trakys (Žemės dvynys II).

Spalio 5 d. dainuos Šarūnas Šapalas (Kolumbas), Joana Gedmintaitė (Izabelė), Aurimas Raulinavičius (Mokslininkas), Lina Dambrauskaitė (Erdvėlaivio kapitonė), Iveta Kalkauskaitė (Erdvėlaivio gydytoja), Tadas Jakas (Pirmasis kapitono padėjėjas), Martynas Stankevičius (Antrasis kapitono padėjėjas), Emilia Janina Kozłowska (Žemės dvynys I), Vilius Trakys (Žemės dvynys II), o spalio 6 d.  - Andrius Apšega (Kolumbas), Beata Ignatavičiūtė (Izabelė), Aurimas Raulinavičius (Mokslininkas), Rita Petrauskaitė (Erdvėlaivio kapitonė), Ernesta Stankutė (Erdvėlaivio gydytoja), Tadas Jakas (Pirmasis kapitono padėjėjas), Eugenijus Chrebtovas (Antrasis kapitono padėjėjas), Nora Petročenko (Žemės dvynys I), Evert Sooster (Žemės dvynys II).

KVMT inform.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, minėdamas 80-ąsias trečiosios Lietuvos emigracijos bangos metines, 2024 m. spalio 4 d. Vilniuje surengė tarptautinę konferenciją „Didysis pasitraukimas iš Baltijos šalių: emigraciniai procesai Europoje 1944-1949 m.“. Konferencija taip pat buvo skirta istoriniams procesams ir transformacijai Mažojoje Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje 1944-1948 m.

Pranešimus skaitė ir diskusijoje dalyvavo svečiai iš Vokietijos, Čekijos, Latvijos, Estijos, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto, Klaipėdos universiteto, Lietuvos istorijos instituto, taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre dirbantys mokslininkai. Renginyje apsilankė ir savo įžvalgomis apie pasidalino pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis.

„Šiuolaikiniai geopolitiniai iššūkiai, tarp kurių ir emigracija, nors turbūt negalime visiškai sulyginti 1944-ųjų ir dabartinių emigracijos bangų, skatina prisiminti ir mūsų išeivius bei jų istorijas: kas juos paskatino bėgti, kaip juos priėmė Vakarų šalys, juk ir jie gyveno sudėtingomis pokario sąlygomis, kokios asmeninės ir visos pasitraukusios bendruomenės istorijos. Nereikia užmiršti, kokį svarbų vaidmenį išeivija suvaidino nuolat Vakaruose, keliant Lietuvos okupacijos klausimą tarptautinėje plotmėje“, – sakė konferencijos organizatorė dr. Kristina Burinskaitė, LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorė.

Konferencijos dalyviai savo pranešimuose pabrėžė didžiųjų pasitraukimų iš Baltijos šalių 80-metį bei prisiminė šį laikotarpį, nes jis turėjo didžiulės įtakos šių tautų bei valstybių ateičiai. Šios konferencijos metu buvo pristatyta nors dar neišleista, bet jau spaustuvėje, esanti LGGRTC istoriko dr. Juozo Banionio knyga „Dipukų gyvenimo pėdsakais“, kurioje derinant su tų metu liudininko atsiminimais pristatoma perkeltųjų ( displaces) žmonių gyvenimas pirmaisiais emigracijos metais.

Ši konferencija ir greitai pasirodysianti knyga yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų indėlis į Baltijos šalių tarptautiniame projekte „Europos tragiškoji atmintis. Moterys pabėgėlės ir 1944 m. Didysis pabėgimas“, skirtame paminėti 1944 m. kaip didžiosios emigracijos iš Baltijos šalių aštuoniasdešimtmetį.

Antrojo pasaulinio karo sumaištis, sovietinės ir nacių okupacijos negailestingai paveikė ir išblaškė lietuvių tautą. Lietuvos žmonės, jau patyrę 1940 – 1941 m. sovietinį terorą, 1944 m. vasarą, baimindamiesi artėjančios antrosios sovietų okupacijos, pradėjo trauktis tolyn į Vakarus - prasidėjo trečioji Lietuvos emigracijos banga. Lietuvos gyventojai pirmiausia bėgo į Vokietijos vakarinę dalį, pas amerikiečius, anglus ar prancūzus, ten tikėdamiesi išsigelbėti nuo fizinio sunaikinimo ir moralinio spaudimo. Jų gretas papildė tautiečiai, kurie nacių okupacijos metu prievarta buvo išvežti darbams ar uždaryti koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose. Visi jie – karo pabėgėliai – politiniai tremtiniai penktojo dešimtmečio viduryje susispietė Vakarų Europoje ir dauguma jų prisiglaudė vadinamosiose DP (Displaced persons – išvietintųjų asmenų) stovyklose.

1944 m. sovietų sugrįžimas į Lietuvą kaip ir kitas Pabaltijo šalis turėjo tragiškas ir ilgalaikes pasekmes tie valstybėms, tiek žmonėms. Tai ir toliau besitęsiančios represijos, sovietizacija, kilęs ginkluotas pasipriešinimas, kuris nors ir pareikalavo daugybę aukų, bet turėjo didžiulės įtakos tolimesniam pilietiniam pasipriešinimui. Tačiau neretai mes pamirštame dar vieną svarbų procesą tai didžiuliai demografiniai pokyčiai, į Vakarus pasitraukusius tūkstančius žmonių, kurių netekimas tai ir asmeninės tragedijo, nuostoliai tautai bei valstybei, nes neteko daugybės intelektualių žmonių. Pokyčiai Klaipėdos krašte ir Rytprūsiuose.

Tai buvo ženkli lietuvių tautos dalis, po antrojo pasaulinio karo atsidūrusi Vakarų pasaulyje, tapusi protesto prieš Tėvynės pavergimą ženklu. Ilgainiui šie Lietuvos Respublikos piliečiai sovietams virto savotišku „nepatogiu elementu“, Vakaruose skleidusiu tikrąją žinią apie sovietų okupaciją, sovietinio režimo represijas bei partizanų kovas prieš okupantą. Todėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikų bendruomenė šiais savo darbais nutarė įprasminti trečiosios emigracijos bangos 80-ąsias metines, aktualizuojant šią temą mokslinėje konferencijoje.

1949 m. birželio 14 d. buvo paskelbta Lietuvių Charta, kuri, prieš pasklindant lietuviams po laisvąjį pasaulį, paklojo būsimos politiškai aktyvios išeivijos, besiburiančios įvairiuose kraštuose lietuvių bendruomenėms, ideologijos pamatus. Tai buvo lietuvius dvasiniais ryšiais siejantis dokumentas, vadintas „tautiniu Katekizmu“, kuris skelbiamas „Lietuvių tautos amžinųjų siekimų vardan“. Todėl neišvengiamai be kitų tautos gyvastingumą užtikrinančių dalykų Lietuvių Chartoje plėtojama mintis apie nepriklausomą Lietuvos valstybę. Politinės išeivijos didžiuoju uždaviniu tapo siekis „neleisti užmiršti ir palaidoti laisvajame pasaulyje lietuviškosios bylos“.

Nuotraukos Kęstučio Puloko ir LGGRTC darbuotojų

Penktadienį Šilalėje apsilankė žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, visuomenininkas Jonas Ohmanas. Ukrainą remiančios organizacijos „Mėlyna/geltona“ steigėjas ir va­dovas stebisi, kad žemaičiai, visada buvę lietuvių tautos stuburu, pradėjo tikėti pranašais, siūlančiais draugauti su Rusija ir tvirtinančiais, kad ta draugystė stebuklingai garantuos taiką. 

J. Ohmanas sako, jog Lietuva susižavėjo dar 1989-aisiais, kai Krokuvoje sutikęs lietuvių studentes išgirdo pasakojant apie Sąjūdį, tautos norą atkurti okupuotą valstybę. Pasipriešinimas totalitariniam režimui švedui tuomet atrodė kaip stebuklas, o kai 1991-aisiais atvažiavęs į Lietuvą išgirdo apie pokario partizanų kovas ir mūsų siekį tapti laisviems, apsisprendė gyventi Lietuvoje. 

„Istorija lėmė, kad Lietuva turėjo būti gal Lenkijos, gal Rusijos provincija, bet, nepaisant visų okupacijų, ji yra valstybė su savo kalba, kultūra, tradicijomis. Bet svarbiausias akcentas kovoje dėl laisvės man pasirodė pokaris. Apie tai sukūriau dokumentinį filmą „Nematomas frontas“, kuriame atskleidžiama partizanų vado Juozo Lukšos istorija“, – pasakoja J. Ohmanas. 

Nors lietuvių kalba švedui anuomet skambėjo keistai, po trijų mėnesių jis jau galėjo ja susikalbėti. Matė, kaip neleng­va Lietuvoje buvo gyventi 1991 m., stebėjo, kaip gyvenimas pamažu gerėjo, ir stebėjosi, kad visi galvoja, jog taip turtingai ir laimingai gyvens visada. Kai prasidėjo įvykiai Kryme, J. Ohmanas sako neabejojęs, kad karas palies ir mus. Netgi ketino pats eiti į frontą, bet greitai suprato, jog kariams labiau reikia pagalbos, jie nori apsiginti, bet neturi kuo.

„Aštuonerius metus niekas netikėjo, kad karas priartės. Vi­si sakė: praeis... Lietuviai yra protingi, gudrūs, moka skaičiuoti, bet nežmoniškai naivūs, tikėdami kaimynystėje esančios teroristinės valstybės geranoriškumu. Negaliu klausytis, kai teigiama, jog su ja reikia draugauti, nepykdyti, nes juk mes norim taikos. Taip, mes norim taikos, bet reikia suvokti, kokia šalis yra kaimynystėje. Deja, žmonės nenori girdėti nemalonių dalykų apie karą, krizes, dėl to populistiniai pažadai juos nuteikia palankiai, nemažai žmonių nesigilina, nei kas tą sako, nei kaip tas bus pasiekta. Įdomiausia, jog tai vyksta Žemaitijoje, kur praktiškai nėra rusakalbių piliečių. Kai girdžiu tokį disonansą, darosi ir pikta, ir baisu. Jau seniai visi turėjome suprasti, kad rusai niekada nepasikeis, jie buvo ir bus užkariautojai, ėjo ir eis prievartaudami, engdami, žudydami. Rusija yra mūsų amžinas priešas, jos retorika iki šiol nepasikeitė. Jie ramių ramiausiai tebesako, jog „Pribaltika naša“ ir mes į tai privalome įsiklausyti, jei norime gyventi laisvi“, – įspėja J. Ohmanas. 

Jo nuomone, didžiausia lietuvių nelaimė yra būtent naivumas. 1940 m., kai aplink liepsnojo karas, daugelis vis tiek tikėjo, kad jis kažkaip praeis pro šalį. Anuometiniai valstybės vadovai neįvertino grėsmės, net karininkai balandžio mėnesį dar pirko žemės sklypus, statėsi namus. 

„Nereikia galvoti, kad patys rusai staiga praregės, pasipriešins ir pareikalaus Putino nutraukti karą. To niekada nebus dėl to, kad Ukrainoje kariauja

Rusijos kaimas ir kalėjimas. Maskvoje, Piteryje išsilavinusi, turtinga šios šalies visuomenė karo nė nejaučia. Vyksta nebylus susitarimas su miestu: mes jūsų neliesime, kol tylėsite. Skambinu draugams, klausiu, kaip jie gyvena, jie aiškina, kad jų miestai gražiausi pasaulyje, viskas nuostabu ir geriau būti negali... 

Su kaimu yra kitaip. Ten vyrai atiduodami į karo mėsmalę mainais į pinigus. Neseniai vienas ukrainiečių dalinys paėmė į nelaisvę ruskį. Manydamas, jog jį sušaudys, jis aiškino, kad dėl to situacija tik pablogės: sakė, gyvenu kaime, kur visi geria ir mušasi, todėl, jei mane sušaudysit, žmona gaus išmoką, bus turtingiausia tame kaime, galės puoštai, baliavoti. O kitą rytą kaimiečiai svarstys, ką dar gali išsiųsti į karą“, – pasakoja J. Ohmanas.

Ukrainą remiančios organizacijos „Mėlyna/geltona“ vado­vas džiaugiasi, kad prasidėjus Rusijos puolimui, žmonės suprato, jog karą reikia stabdyti, parama įgavo didžiulį mastą. Akcija „Radarom“ per trumpą laiką surinko 14 mln. eurų, iš Izraelio pavyko gauti 17 radarų, kurie saugo Ukrainos dangų. Dabar jie yra pagrindi­nė oro gynybos priemonė, o ukrainiečiai prašo atsiųsti dar bent 20 tokių radarų. Pasak J. Ohmano, netiesa, jog lietuviai pavargo aukoti. Organizacija „Blue/Yellow“ praėjusį mėnesį surinko įprastus 600 tūkst. Eur ir gali paremti tokius ukrainiečiams būtinus projektus, kaip nuolat į pafrontę vykstančios lietuvių medicininės misijos. 

„Taip, žmonės pripranta prie karo, gyvenimas eina savo vaga. Rūpestį kelia tai, jog Vakarų vals­tybės atseit pavargo. Vokietija, Prancūzija svarsto, kad reikia tartis, kitų metų pradžioje jos žada inicijuoti kažkokias derybas. Bet apie ką šnekėtis, kai žudomi žmonės – bus dar vienas nevykęs Minsko variantas. Todėl tenka pripažinti, jog svarbiausi yra didžiųjų valstybių ekonominiai interesai. Kai kurie diplomatai neformaliuose pokalbiuose neslepia, kad reikia kuo greičiau pabaigti karą, nes reikia daryti „normalų verslą su Rusija“, kur yra žaliavos, didelė prabangos prekių rinka – jie mato Rusijoje didžiulius pinigus ir net nenori, jog Ukraina laimėtų, nes Rusijoje tai sukeltų chaosą. Bet nenori, kad ir pralaimėtų, todėl sako, jog reikia jai padėti. Tuo labiau, kad karas silpnina Rusiją. Todėl po kiekvienų žudynių, tokių kaip Bučoje, ginklų pamėtėjama daugiau – vyksta savotiškas žaidimas. Negali tvirtinti, kad Vakarų šalys nieko nedaro – sako, daro, kiek gali, bet atsiunčia 30 tankų, kurie 1000 kilometrų fronte nieko nereiškia. Nuvažiuoji į dalinį ir girdi, kad jam reikia 24 minosvaidžių, o teturi tris. Kaip gintis?“ – svarsto J. Ohmanas.  

Gerai perpratęs Donbaso rea­lybę ir net parašęs knygą „Don­baso džiazas“, jis mato panašumų su Lietuva. Pasak jo, neramu, kad mūsų šalies Vyriausybė apleido regionus, visą dėmesį skirdama Vilniui bei didiesiems miestams. Jo manymu, protingiausia būtų investuoti į provinciją, kad joje gyvenantys žmonės nejaustų ekonominio atsilikimo, kad likimo valiai palikti gyventojai nenusiviltų savo valstybe ir jos valdžia.

„Migracija, kaimų ir miestelių tuštėjimas, skurdas sudaro galimybes visokio plauko guodėjams apsukti žmonėms galvas. Populistai visame pasaulyje naudojasi žmonių nusivylimu, nostalgija jaunystei, kai buvo „viskuo pasirūpinta“. O tai kelia pavojų valstybingumui“, – įspėja J. Ohmanas. 

Pasiteiravus, kodėl rizikuoja, važiuodamas susitikti su kariais į fronto liniją ir veždamas jiems paramą, jis sako, kad kitos išeities nėra. 

„Pats nekariauju, bet esu jų užnugaris, tiekiantis paramą, kad tie, kurie gina Ukrainą, galėtų atlikti savo darbą. Žinau, ką galiu padaryti, tą ir darau. Jei nieko nedarysime, laiko klausimas, kada mes čia, Lietuvoje, turėsime labai rimtų prob­lemų“, – tikina J. Ohmanas, už paramą kariaujančiai Ukrainai jau gavęs net 39 įvairius valstybinius apdovanojimus. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lygiai prieš metus prasidėję tilto per Šuniją kelyje Mažeikiai–Plungė–Tauragė, kuris yra pagrindinis, ši­lališkiams norint pasiekti Tauragę, remonto darbai, atrodo, užsitęs. AB „Via Lietuva“ pranešė, kad jie laikinai sustabdyti, nes, išardžius tilto perdangą ir pradėjus ardyti tarpines atramas, nustatyta, jog jų konstrukcijos nėra tinkamos tolimesniam eksploatavimui.

„Šilalės artojo“ inform.

Tauragės savivaldybės nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Mūsų artimiausias kaimynas (nuo Vilniaus iki Minsko vos 184 kilometrai) Aliaksandras Lukašenka daž­nai lepteli nesąmonę, o kartais jo pasisakymai dvelkia taika, supratimu ir užuojauta kenčiantiems.

Neseniai 70-ies sulaukęs „paskutinis Europos diktatorius“, lyg norėdamas prisigerinti Vakarams, o gal vykdydamas kažkokį Putino pavedimą, Kyjivui pasiūlė pagalbą, atstatant Ukrainą po karo. Tiesa, šios Rusijos agresijos jis karu nevadina, o tik „konfliktu“, kuris turi vieną kartą baigtis. Kaip pranešė agentūra BELTA, Lukašenka pakvietė Ukrainos vadovybę susitelkti atstatyti šalį, naudojantis baltarusių pagalba. 

Dėl tokio pasiūlymo Maskva turėtų sunerimti: juk Putinas žadėjo Ukrainą visiškai ištrinti iš pasaulio žemėlapio, nes čia esą veisiasi nacistai, fašistai, o valstybę dirbtinai sukūręs Leninas... Nesunku prisiminti, kad ir 2023 m. liepą diktatorius žadėjo palaikyti Ukrainos gyventojus, „reikalui esant“, ir daryti viską, jog su Kyjivu atkurtų taiką. Beje, tokia mintis nuskambėjo susitikime su Putinu, kuris dėl to turėjo gaižiai susiraukti... 

Spalio 4 d. vėl nuskambėjo taikus Lukašenkos pareiškimas: viešėdamas Bresto srities mieste Pinske jis sakė nenorįs Baltarusijos įtraukti į karą su Ukraina, bet jei į vakarinę Ukrainos dalį pretenduotų Lenkija, jis būsiąs Kyjivo pusėje.

Buvęs Ukrainos pasiuntinys Baltarusijoje Igoris Kizimas socialiniuose tinkluose rašė: „Štai ir nežinau, juoktis, verkti ar piktintis, girdėdamas, kokias nesąmones skiedžia Lukašenka... Arba taip jis kalba tik sau, arba savo aplinkai, kuri nori tikėti kiekvienu vado žodžiu“.

Diplomatas pastebi, jog Baltarusija yra įsitraukusi į Rusijos pradėtą karą jau nuo 2022 m. vasario 24-osios, o jeigu nori padėti atkurti taiką, turi liautis talkinti Putinui šiame nusikalstamame kare.

„Tai eilinis veidmainiavimas, kai Lukašenka padeda griauti Ukrainą, o, kita vertus, žada padėti ją atstatyti“, – tęsia I. Kizimas.

Jo nuomone, dar didesnė nesąmonė – Lenkijos ketinimai užimti (rus. оттяпать – nugvelbti, atplėšti) vakarinę Ukrainos dalį, kurios neverta ir komentuoti.

Vaizdingą Lukašenkos pasisakymų paletę galima paįvairinti dar vienu potėpiu: spalio 3 d. trys rusų dronai „Shahed-136“ pažeidė Baltarusijos sieną, o du pasuko Gomelio link. Gi pietų oro erdvėje tuo metu pasirodė Lukašenkos sraigtasparnis, pakilęs iš prezidento rezidencijos „Oziornij“ į Mikaševičius. Tarp orlaivių buvo likę vos keliolika kilometrų... 

Bet Lukašenkos tai nesutrikdė. Jis pareiškė, jog bepiločius siunčia „mūsų bėgliai iš užsienio“, ir tai yra „provokacijos“. Jis manąs, kad „numušti prezidento lėktuvą tolygu karui, tačiau juk ne ukrainiečiams jis reikalingas“. Diktatorius pasigyrė, jog neviešindami numuša visus bepiločius – ar jie atskristų iš Ukrainos, ar iš Rusijos. Beje, prie Kalinkovičių kritusį bepilotį nufilmavo nežinomas asmuo, o šalia esančio namo šeimininkę iškart užgriuvo KGB agentų būrys... 

Putino parankinis savo šeimininko pavedimu prikalba ir kitokių dalykų. Antai, rugsėjo pabaigoje Lukašenka pagrasino, kad Rusijos ar Baltarusijos užpuolimo atveju bus panaudotas branduolinis ginklas, o tai reikš trečiojo pasaulinio karo pradžią. Taip jis pakomentavo naują Rusijos karinę doktriną, kuri anuliavo dar 1993 m. B. Jelcino patvirtintą, bet neskelbtą teisinį branduolinio ginklo panaudojimo pagrindą. Čia pat Lukašenka patvirtino, jog kol kas su Baltarusija niekas neketina kariauti.

Pamokytas skaudžios patirties, kai po 2020 m. rinkimų kilo masiniai baltarusių protestai, ir režimas patyrė Vakarų sankcijas, artėjant naujiems rinkimams Lukašenka vėl ima pataikauti rinkėjams. Štai iš kalėjimų jis paleido kokias keturias dešimtis politinių kalinių, nuteistų „už ekstremistinio pobūdžio nusikaltimus“. Jų pavardes paskelbė su režimu susitaikęs, anksčiau suimtas buvęs kanalo NEXTA redaktorius R. Prо­tasevičius. 

Lukašenka pagarsėjo ir kova su veltėdžiais. Jo pasirašyti įstatymai žmonėms pa­tinka. Neseniai šios kovos smaigalys bu­vo nukreiptas į užsienyje dirbančius baltarusius, ypač tolimųjų reisų vairuotojus, ku­riems siūloma panaikinti nemokamos sveikatos apsaugos paslaugas. 

Ligotas ir sportinę išvaizdą bei blaivų mąstymą praradęs Lukašenka mėgina laviruoti tiek tarp Putino ir Vakarų, tiek vidaus politikoje. Bet, kaip sakoma, faktas kaip ark­lys: Rusija visiškai uzurpavo Baltarusiją tiek kariniu, tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu. Kiek savo pasisakymais besišvaistytų Lukašenka, jo ateitis aiški: žemai lankstytis savo šeimininkui, nesiskaitant su senosios gudų tautos poreikiais. Ar ne taip, kandidate į Seimą Eduardai Vaitkau?

Česlovas IŠKAUSKAS

Spalio 4-ąją Lietuvos miestai ir mies­teliai švies žalia šviesa – simboline vilties ir organų do­norystės spalva. Prie šios svarbios iniciatyvos jungia­si ir Šilalės rajono savivaldybė, kuri spalio 4–5 dienomis žaliai apšvies Šilalės kultūros centrą bei raides „ŠILALĖ“ prie savivaldybės pastato.

Šią akciją kasmet organizuoja pacientų asociacija „Gyvastis“, siekdama pagerbti organų donorų atminimą. Spalio 4 d., 15.30 val., prie Šilalės rajono savivaldybės pastato bus uždegamos žvakutės – tylus padėkos ženklas tiems, kurie padovanojo gyvenimo viltį kitiems. Kviečiame gyventojus prisijungti prie šios prasmingos akcijos ir uždegti žvakutes kartu. 

Šilalės rajono savivaldybės administracija

Nuo pat savo įsi­kū­ri­mo Kinijos sostinė vai­di­no labai svarbų vaid­me­nį. Ir nors XIII a. Čin­gis­chano vadovau­jamos mongolų ordos, persiritusios per Di­džiąją kinų sieną, nu­šla­vė miestą nuo žemės paviršiaus, jis vėl buvo atstatytas.

Gyvenimas smoge

Sako, norint pamatyti Pe­kiną, reikia ilgiau jame pagyventi. Ir ne vien tiesiogine prasme. Būna dienų, kai eini per miestą, bet jo nematai, nes viską gožia smogas. Tirštas, graužiantis gerklę ir akis. Vietiniai turistams pataria: jei norite įsitikinti, koks yra smogo tirštumas, pabandykite žiūrėti į saulę. Pasirodo, tai tas pats, kaip mums, europiečiams, žiūrėti į mėnulį. Per smogą ir ne visus lankomus objektus gali tinkamai pamatyti, tad ir braidžiojom kaip ežiukai rūke. Keista patirtis.

Pekine labai daug įvairiausių gamyk­lų, iš kurių dūmija it iš peklos. Gal dėl to ši šalis ir vadinama pasaulio fabriku. Tame „fabrike“ šešias dienas per savaitę darbininkai gamina įvairiausius menkaverčius niekučius, o Kinija svajoja tapti pirmąja pasaulio ekonomine galybe. Pasak gido, Pekinas jam šiuo metu primenąs XIX a. Londoną: tūkstančiai naujų miestelėnų plūsta į fabrikus, palikdami šeimas kaimuose, kurias teaplankys per visuotines naujųjų metų atostogas. Per 30 metų į miestus persikėlė net 400 milijonų kinų – daugiau, nei iš viso yra gyventojų JAV ir beveik tiek, kiek Europos Sąjungoje. Fabrikuose jų laukia alinantis darbas, bet jis esąs lengvesnis nei ūkiuose. Fabrikai taršūs, kas yra ekologija, mažai kas težino.

Kita vertus, Pekinas lyginamas su senovės Roma – milžiniška milžiniškos valstybės širdimi. Daugelis skursta, bet niekas nebadauja. Saugu, mažai žudymų, plėšimų, vagysčių. Milžiniškos sumos metamos visuomeninių pastatų ir sporto didybei. Vien „Paukščių lizdo” stadionas Pekino olimpiadai atsi­ėjo pusę milijardo JAV dolerių. Neregėtais mastais plečiama infrastruktūra. Iš vienos pusės čia griežta komunistinė diktatūra, iš kitos – „laukinis“ kapitalizmas be jokių stabdžių. O kai vienoje vietoje „iš po skverno“ pasiūlė neva vardinių laikrodžių, pasijutau it sovietinėje Lietuvoje, kuomet taip pirkdavom viską...

Kultūra be kultūros

Neabejotinai Pekinas ir pati Kinija šiandien, ko gero, būtų kitokie, jei ne nelemtoji Kultūrinė revoliucija, sunaikinusi visą kultūrą. Komunistas diktatorius Mao Dzedunas skelbėsi norįs sunaikinti keturias „senybes“, kaip atgyvenas, nesuderinamumą su kompartijos idėjomis. Pasmerktosios buvo senosios mintys, kultūra, tradicijos ir papročiai. Buvo išdaužyti ir sudeginti vienuolynai, šventyklos, rūmai. Šalies inteligentija, kultūros žmonės buvo siunčiami į perauklėjimo stovyklas, buvo uždrausti visi Pekino operos pastatymai, išskyrus penkis naujausius apie darbo liaudį, armiją ir visagalį Mao. Beje, šiuos visus „šedevrus“ parašė Mao žmona. Priešais Uždraustąjį miestą buvo nugriauti viduramžių statiniai, kaip komunistinei santvarkai nederanti atgyvena. Taip radosi Tiananmenio aikštė. Pačiame parlamento centre buvo įkurdinta Mao Dzeduno memorialinė salė, veikiau panaši į šventovę, o jos lankymas yra kur kas sudėtingesnis, nei kadaise Lenino „apžiūrėjimas“ Kremliuje. Pastarąjį buvo galima apeiti iš visų pusių, o čia – konvejeriu. Ir gėles deda tik kitame kambaryje, paskui, sako, vėl jas pardavinėja... Beje, tokio „stebuklo“ išvysti mes nepanorome, „savų“ esame prisižiūrėję sočiai.

Ateizmo muziejus

Donjue šventyklą gal reikėtų vadinti ateizmo, gal liaudies buities muziejumi. Jis keistai įdomus tuo, kad jame yra 73 skulptūros, kurios atskleidžia taoistų Dangaus departamentus: Miškų dvasių, Vandens dvasių, Ligų paskyrimo, Sapnų ir kt. Prie kiekvienos skulptūros parašyta: „Prietaringi žmonės tikėjo.“ O jei prietaringas, tai jau netikėlis... Bet kas drįs prisipažinti toks esąs? 

Įspūdį paliko Būgnų ir Varpų bokštai. Ypač įspūdinga pati būgnų ceremonija, kai penkis kartus per dieną senoviniu būdu mušami būgnai. Anksčiau tokie bokštai stovėdavo kiek­viename Kinijos mieste ir pranešdavo apie nelaimes. Panašiai kaip mūsų laužai ant piliakalnių. Šiandien Pekino būg­nininkai atlieka tik teatralizuotus šou.

Turgaus asortimentas

Būnant Kinijoje, būtina užsukti į turgų nors keletui minutėlių. Jo asortimentas netradicinis – kirmėlės, gyvatės, žiogai, skorpionai ir panašūs „patiekalai“, dailiai suguldyti ant prekystalių, traukia smalsuolių žvilgsnius, bet apetito nežadina. Beje, po tokių vaizdinių prapuolė noras apsilankyti maitinimosi vietose, tuo labiau, kad ir apie šunienos patiekalus jau žinojome. Dar žinojome, jog turguje (beje, ir kitur, jei tik kainos nefiksuotos) būtina derėtis. Tada gali nusipirkti daiktą net trigubai pigiau. Derėjimosi būdai čia taip pat įdomūs. Kadangi kinai nekalba angliškai, o daugelis turistų nekalba kiniškai, pardavėjai turi skaičiuotuvus, kuriuose įveda savo kainą, po to ją ištrina, įveda kitą, tuomet jei nesutinki ir purtai galvą, vėl rašo naują kainą ir t.t. Kol ši tinka abiem pusėms...

Lama šventykla – vienintelė iki dabar veikianti milžiniška šventykla, turistų ypač lankoma vieta. Galima stebėti, kaip meldžiasi vienuoliai, smilkalus degina budizmą išpažįstantys kinai. Tai yra pati didžiausia Tibeto šventykla pasaulyje, esanti už Tibeto ribų. Joje yra ir į Gineso rekordų knygą įtraukta aukščiausia pasaulyje medinė Budos skulptūra (18 metrų virš žemės ir 8 m po žeme). Dievaži, šioje šventykloje tvyro ypatinga energija. Gal dėl to, jog ji vis dar yra veikianti ir žmonės čia ateina pasimelsti, ieškoti ramybės.

Baltos varnos

Jau pirmąją kelionės dieną supratome, kad baltųjų žmonių čia praktiškai nėra. Ir tai buvo labai keista, nes kinų visame pasaulyje knibždėte knibžda. Tuo tarpu europiečiai į tą šalį, pasirodo, nesiveržia. Didžioji dauguma turistų yra iš Azijos. Ir lietuvių nesutikome, nors, ko gero, dar nebuvo pasaulyje šalies, kur nebūčiau sutikusi savo tautiečių.

Bandžiau klausti angliakalbio gido, kodėl kinai nekalba angliškai. Tiesa, mes turėjome ir savo gidą iš Lietuvos, tačiau Kinijoje gidauti svetimam negalima, mūsiškis buvo tik vertėjas. Taigi, kodėl tokia milžiniška šalis nekalba angliškai? O jis net nustebo: „Kodėl turėtume kalbėti svetima kalba, jei, kaip ir sakote, esame milžiniška šalis? Mūsų yra milijardai. O kiek jūsų? Tai gal jūs mokykitės mūsų kalbos.“ 

Didžiajam mažiukas nereikalingas, taip veikia istorija...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖs nuotr.

Mūsų brangioje, mylimoje, laisvoje Lietuvoje yra gražus ir patriotiškas visais atžvilgiais Šilalės rajonas. O rajonas, kaip žinome, susideda iš seniūnijų, ir vie­na iš jų – Žadeikių, įsikūrusi prie kelio Kvėdarna–Laukuva. Gyventojų joje yra apie 770, visi jie stengiasi puoselėti ir puošti savo kraštą bei sodybas. Tik, deja, ne visada sulaukia palaikymo.

A. L.

(Pavardė redakcijai žinoma)

AUTORIAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Rugsėjo gale Panemunės pilyje susirinkę turizmo paslaugų teikėjai minėjo Pasaulinę turizmo dieną, ta proga buvo pristatyta Žaliojo regiono turizmo rinkodaros strategija. Bet daugiau kaip 15 tūkst. eurų kainavęs dokumentas nepaliko įspūdžio nei savivaldybių atstovams, nei į Tauragės aps­kritį atvykstančius svečius priimantiems verslininkams. Pastarieji tvirtina, kad išgyvenimui būtina valdžios pagalba, o ne nurodymas, kur ir kaip reklamuoti savo paslaugas. 

Lankytinų objektų kokybė vidutinė

Viešoji įstaiga, perėmusi iš Tauragės apskrities savivaldybių vietinio susisiekimo funkcijas, ištiesė ranką ir į turizmą, kurio proveržio toli nuo sostinės nutolusiame regione niekaip nepavyksta pasiekti. Sumanymas gal ir neblogas: apjungus keturias savivaldybes, kurių kiekviena turi ką parodyti, į Žaliąjį regioną, lengviau išdėlioti ilgesnius maršrutus su galimybe bent vienai nakčiai užlaikyti atvykstančius svečius. Juo labiau, kad turistais dabar laikomi ne tie, kurie atvažiuoja užkopti ant Medvėgalio kalno ir nuo jo pasidairyti į apylinkes, o tik tie, kurie lieka nak­voti nors vienai nakčiai. Šiuo aspektu Tauragės regionas gerokai atsilieka nuo Lietuvos vidurkio. Jei vidutiniškai mūsų šalyje turistai praleidžia 2,12 nakties, tai Tauragės apskrityje apsistoja tik 1,6 nakties. Todėl, siekiant paskatinti turizmo srautus ir padidinti vidutinį nak­vynių skaičių, keturių savivaldybių įsteigta VšĮ „Žaliasis regionas“ užsakė Žaliojo regiono turizmo rinkodaros strategiją 2024–2028 m. Už jos parengimą UAB „Neuromarketingo agentūra“ sumokėta 15,7 tūkst. Eur, liepą ta pati įmonė su VšĮ „Žaliasis regionas“ suda­rė dar ir 18,1 tūkst. Eur vertės turizmo paslaugų viešinimo su­tartį. Žaliasis regionas turistams bus pristatomas kaip patrauk­lus gyventi, dirbti, keliauti bei investuoti, tvirtinant, jog tai esąs vienas tvariausių šalies regionų, siūlantis ne tik istorinius bei kultūrinius atradimus, bet ir nepaprastą galimybę patirti gyvenimą harmonijoje su gamta. 

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, pernai Tauragės apskrityje apsilankė beveik 21 tūkst. turistų, iš jų 3648 užsieniečiai. Daugiausiai jų atvyko iš Lenkijos (919), Ukrainos (756) ir Baltarusijos (541). Metų pabaigoje keturiose apskrities savivaldybėse veikė 81 apgyvendinimo įstaiga, joje buvo 1561 nakvynės vieta. Strategijos kūrimo darbo grupė identifikavo 241 objektą, kuris galėtų sudominti turistus, iš jų 228 yra lankytini. Tačiau jų kokybė įvertinta vidutiniškai – vos 2,06 balo iš 4 galimų. 

Siūlo reklamuotis „tiktoke“

Strategiją rengusi įmonė apklausė gyventojus apie jų keliavimo įpročius bei pomėgius. Apklausos duomenimis, maždaug 4 iš dešimties gyventojų per metus 1–3 kartus lankosi kitose savivaldybėse, o ketvirtadalis nekeliauja visai. Keliaujantys gyventojai nurodė, jog Tauragės apskrityje trūksta kokybiškų nakvynės vietų, maitinimo įstaigų ir aktyvių paslaugų, beveik pusė apklausoje dalyvavusių žmonių pasigedo maršrutų dviračių ir pėsčiųjų takais.

UAB „Neuromarketingo agen­tūra“ siūlo Žaliojo regio­no turizmą reklamuoti šeimoms, au­ginančioms vaikus, mėgstantiems keliauti savaitgaliais, galintiems dirbti nuotoliniu bū­du, Trečiojo amžiaus universitetų studentams ir vyresnio amžiaus didmiesčių gyventojams, norintiems pažinti Lietuvą. Siūlomos ir priemonės, kuriomis ta reklama turėtų sklisti – „youtubas“, „tiktokas“, „linkedinas“ ir kiti socialiniai tink­lai...

Teoriškai turizmo paslaugų sujungimas į vieną regioną turėtų duoti naudą, tuo labiau, kad Tauragėje netrukus turėtų pradėti veikti 160 vietų atnaujintas modernus viešbutis, kuriame atsiras galimybė apgyvendinti autobusais po Lietuvą keliauti išsiruošusius žmones. Apsistoję bent dviem nakvynėms, jie galėtų užkopti į visus Tauragės kraštą garsinančius piliakalnius, aplankyti muziejus ir pan. Visgi padėkos strategijos rengėjams neskambėjo. Atvirkščiai – Tauragės regiono plėtros tarybos pirmininkas, Jurbarko meras Skirmantas Mockevičius pasigedo strategijoje ambicijų. Mero nuomone, neužtenka orientuotis į vietinius turistus, nes jie niekada neatneš regionui tiek pajamų, kiek galėtų atvežti užsieniečiai. Tuo labiau, jog visos savivaldybės, sudarančios tą mistinį Žaliąjį regioną, turi daugybę draugiškų savivaldybių įvairiose šalyse, būtent iš ten atvykstančių svečių mūsų krašte labiausiai ir laukiama.

Panašios nuomonės buvo ir Šilalės vicemerė Jolanta Skrodenienė, strategiją pavadinusi popierine ir nieko iš esmės nekeičiančia. Suabejoti strategijos pasiūlymais ją vertė ir faktas, kad apklausoje iš 99 apskrities gyventojų buvo tik 15 šilališkių, galimybę pareikšti savo nuomonę turėjo vos keli rajono verslininkai. 

„Regiono savivaldybių apjungimas į vieną teritoriją gali duoti daug naudos, bet pirmiausia reikėtų ne investuoti į nieko nelemiančias strategijas, o rasti būdą padėti išgyventi turizmo paslaugų teikėjams, kurie gaudo atsitiktines pajamas ir realiai verčiasi tik iš sodybų nuomos pobūviams bei vestuvėms“, – sakė J. Skrodenienė.

Tai patvirtina ir duomenys apie naujas turizmo paslaugas Šilalės rajone – šiemet įsisteigė tik vienintelė stovyklavietė „Kukutis“ Visdžiauguose, kai kitose savivaldybėse atsirado po 5–6 naujas paslaugas.

Dar liūdnesnėmis nuotaikomis po renginio dalijosi turizmo paslaugų teikėjai. Edita Navardauskienė, su šeima atgaivinusi etnografinę Bilionių sodybą „Gīvenėms”, neslėpė, kad užsiima labdara, nes, pavyzdžiui, Bilionių piliakalnio lankytojams nėra sukurta jokia reikalinga turizmo infrastruktūra – į sodybą jie užsuka ne tik pasidairyti, pailsėti pavėsyje, bet ir prašo leidimo pasinaudoti tualetu.

Renginyje diskutuota ir dėl ryšių su Šilalės rajono savivaldybės vadovais stokos, sulaukta priekaištų dėl to, jog Šilalės turizmo informacijos cent­ro darbuotojai, priklausantys Vlado Statkevičiaus muziejui, norintiems apsilankyti Šilalėje nesuteikia informacijos apie rajone esančias nakvynės vietas, maitinimo paslaugas, siūlomas pramogas. Tai ne tik nepadeda turizmo plėtrai, bet ir verčia įstaigų savininkus galvoti apie veiklos pobūdžio keitimą.

Kad Šilalėje nėra kuo ypatingai džiaugtis, patvirtina ir praėjusių metų Vlado Statkevičiaus muziejaus parengta ataskaita apie Turizmo informacijos centro veiklą. Pernai į šią įstaigą kreipėsi tik 486 lankytojai, t. y. kone 30 proc. mažiau nei 2022 m. Teigiama, jog lankytojų skaičius sumažėjo dėl darbuotojų trūkumo. Ataskaitos rengėjai nurodo pernai surengę dvi ekskursijas po rajoną, kuriose dalyvavo 52 asmenys, ir septynias ekskursijas mieste 198 asmenims...

Kita vertus, apie kokią turizmo plėtrą kalbėti, jei net strategijos autoriams pateikta pečiais gūžčioti verčianti informacija – prie mūsų rajono kultūrinių vertybių priskirta „Parčinkulio šventė“, nors ne tik šilališkiams žinoma, kad Tenenių Šv. Barboros bažnyčioje kasmet vyksta Porciunkulės atlaidai... 

Brangių strategijų, juolab orientuotų į reklamą, kūrimas neturi jokios vertės, jei nėra paslaugų, kurios priviliotų lankytojus čia atvykti. Tai aišku turizmo paslaugų organizatoriams, tik kažkodėl nesuvokiama valdžiai, nekreipiančiai dėmesio į tai, kaip leidžia mokesčių mokėtojų pinigus jų įkurtos viešosios įstaigos. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.