Nors valdžia nepraleidžia progos pareikšti, jog bene svarbiausias siekis yra stip­rinti regionus, realybė yra visiškai kitokia: Šilalėje jau nebeliko pagrindinių bankų skyrių, savarankiškos Mokesčių inspekcijos, Užimtumo tarnybos Šilalės skyrius priklauso Klaipėdos klientų aptarnavimo departamentui bei kt. Dabar atėjo eilė ir pašto skyriams. Prieš porą metų prasidėjusi Lietuvos pašto pertvarka pasiekė ir mūsų rajoną – nuo ateinančių metų sausio pabaigos neliks net 7 pašto skyrių (Bijotų, Did­kiemio, Pajūrio, Tenenių, Tūbinių, Upynos ir Žadeikių), o vietoje jų veiks 8 mobilieji laiškininkai. „Lietuvos pašto“ atstovų teigimu, specialiais tarnybiniais automobiliais šeši iš jų pas klientus išvyks iš Šilalės pašto, po vieną – iš Kvėdarnos ir Kaltinėnų. Kol kas nepertvarkomi lieka tik keturi paštai: Šilalėje, Kaltinėnuose, Kvėdarnoje ir Laukuvoje. Ir nors dalis buvusių paštininkų neteks darbo, raminama, jog nei laikraščių, nei siuntinių pristatymas nesutriks, o gyventojams esą bus teikiamos kokybiškesnės paslaugos, nei iki šiol.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.91

Praėjusią savaitę prie Šilalės gimnazijos iškilmingai atidengtas paminklas šviesuoliui, visuomenininkui, fi­lant­ropui Simonui Gaudėšiui. Jo vardas mūsų miesto gim­­nazijai suteiktas 1993-iaisiais, o šiųmetė lapkričio 28-oji taip pat bus įrašyta į ugdymo įstaigos atmintinų datų sąrašą.

Atidengė paminklą

Nepaisant darganoto oro, ren­ginys buvo šiltas ir jaukus. S. Gaudėšiaus paminklą atidengė gimnazijos direktorius Stasys Norbutas, skulptorius Marius Norkus ir rajono savivaldybės mero pavaduotojas Tadas Bartkus, jį pašventino Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžie­čio parapijos klebonas kun. Sau­lius Katkus.

Pasak gimnazijos direktoriaus, statyti paminklą S. Gaudėšiui buvo numatyta 2015-aisiais. Tuometiniai rajono vadovai šiuos darbus buvo suplanavę Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Skulptūra, kurios autoriai yra architektas Ramūnas Banys ir skulptorius M. Norkus, kainavo daugiau nei 21 tūkst. eurų: 18 tūkst. 150 Eur skirta iš rajono biudžeto, 3000 Eur dovanojo Šilalės rajono verslininkų sąjungos nariai.

Anot gimnazijos vadovo, skulptūra iškilo tik dabar todėl, kad vėlavo finansavimas, lapkričio mėnesį buvo baigti ir paminklo kūrimo bei pastatymo darbai. 

Šilalės gimnazijos teritorijo­je įkurdinta skulptūra neužgo­žiama augmenijos ir puikiai ma­toma iš visų pusių. Ant skulp­tūros kolonos numatyta pritvirtinti mobilaus barkodo ženk­lą. Jį nuskenavus mobiliuoju telefonu, bus gaunama išsa­mi informacija apie S. Gaudėšių. 

Žinios – kuklios, bet svarbios 

Atidengus paminklą, renginio dalyviai pakviesti į gimnazijos aktų salę, kur buvo dalijamasi prisiminimais apie S. Gau­dėšių. Šventėje dalyvavo ne tik šilališkiai, bet ir iš S. Gaudėšiaus tėviškės – Viekšnių – atvykusi Vaistinės muziejaus vadovė Danutė Končienė. Tačiau bene daugiausiai istorinių faktų iš šio iškilaus žmogaus gyvenimo pateikė garbaus kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus dukra, gimnazijos muziejaus vadovė, mokytoja Aušra Baublienė. Ji kartu su gimnazistais Vesta Vitkute ir Edvinu Stankumi parengė itin informatyvų pranešimą „Mažo miestelio didelis žmogus“. 

Anot A. Baublienės, S. Gaudėšiaus pavardė skirtingu laik­mečiu, skirtingose vietovėse buvo tariama ir užrašoma įvairiai: Gaudėšius, Gaudiešius, Gaudešis, Gaudiešis. Tad kol kas sunku sudaryti ir Gaudėšių giminės medį – jis vis dar formuojamas.

O „mūsų“ S. Gaudėšius buvo gimęs 1867 m. balandžio 20 d. Mažeikių apskrityje, Viekšnių valsčiuje, Lėlaičių kaime, ūkininko Simono Gaudėšiaus šeimoje. Tėvai turėjo 20 hektarų žemės. Mažasis Simonas mokėsi Viekšnių liaudies pra­dinėje mokykloje, kurioje ugdymas vyko rusų kalba, vėliau įstojo į Liepojos gimnaziją. Tačiau baigė tik šešias klases, nes toliau mokytis nebuvo lėšų. Todėl pradėjo dirbti mokiniu Viekšnių vaistinėje. Po trejų metų Maskvos universitete išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus. Tapęs farmacininku, S. Gaudėšius sugrįžo į Viekšnius ir čia dirbo dar trejus metus. Paskui išvažiavo į Maskvą, kur dirbo vaistinėse ir kartu studijavo universite­te farmaciją. 1897 m. studijas bai­gė ir gavo provizoriaus dip­­lomą. Grįžęs į Lietuvą, S. Gaudėšius pasiskolino pinigų ir 1897 m. Šilalėje, Vasario 16-osios g., nusipirko vaisti­nę, kurioje dirbo iki tremties – 1941 m.

Visapusiška asmenybė

S. Gaudėšius bu­vo ne tik farmacininkas, bet ir visuo­menės veikėjas.

„Jis greitai pelnė žmonių pasitikėjimą bei pagarbą, jam rūpėjo Šilalės reikalai ir jis stengėsi, kad valsčiaus gyventojams būtų lengviau. Padėjo įsteigti Šilalės vartotojų bend­rovę-kooperatyvą, pats tapo jo valdybos nariu. O įkūrus kooperatinį smulkaus kredito banką, S. Gaudėšius buvo išrinktas jo valdybos pirmininku“, – pasakojo A. Baub­lienė. 

S. Gaudėšius aktyviai dalyvaudavo miestelio šventėse, padėdavo jas organizuoti, siekė, kad žmonės suprastų kelią į nepriklausomybę. Jis sodino ir Šilalės simboliu tapusį ąžuolą, vis dar ošiantį mūsų miesto cent­­re. Prisiminimuose šilališkiai teigia, jog ąžuoliukas buvo pasodintas 1930 m. Vytauto Didžiojo garbei.  

1918 m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, S. Gaudėšius buvo išrinktas į valsčiaus tarybą, revizijos komisiją, o vėliau buvo Šilalės atstovas Tauragės apskrities taryboje. 1936 m. S. Gaudėšius buvo kan­didatas į Seimą. 

Be to, būtent jis Šilalėje įkūrė Šaulių sąjungos skyrių, o 1929-aisiais buvo išrinktas Šilalės šaulių būrio gar­bės pirmininku. Už visuomeninę veik­lą provizorius S. Gaudėšius buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Vytauto Didžiojo ant­rojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde bei ugniagesių Garbės ženklu. Mat jo dėka Šilalėje atsirado ir ugniagesių draugija (1908 m.). Pastarosios dūdų orkestrui S. Gaudėšius nupirko instrumentus, 1930 m. pastatė gaisrinę (dabartinio gėlių salono „Palmeta“ vietoje), kurioje buvo įrengta salė miesto renginiams, pasirūpino ir tuo, jog būtų pastatytas garažas ugniagesių mašinoms. 

Rūpėjo šviesuoliui ir šilališkių išsilavinimas – būdamas Šilalės valsčiaus tarybos na­rys, jis skatino, jog mieste­lyje atsirastų vidurinė mokyk­la, ir tuos darbus rėmė. S. Gaudė­šius šelpdavo neturtingus vai­kus, mokėdavo už jų mokslą. 

Įamžintas šilališkių širdyse

Kaip asmenybė, S. Gaudėšius buvo žinomas ir vertinamas už savo linksmą būdą, jaunat­viškumą, sugalvodavo miestelėnams įvairiausių pramogų: pavyzdžiui, kiekvieną žiemą ant miesto tvenkinio jo rūpesčiu vykdavo čiuožimo varžybos. Šis žemaitis su kiekvienu į vaistinę užėjusiu kaimo žmogumi rasdavo bendrą kalbą, pasidomėdavo, koks derlius, kaip auga rugiai... O ir pats mė­go ūkininkauti – Šolių kaime turėjo 25 ha ūkį, be to, buvo geras bitininkas. 

S. Gaudėšiaus veikla akivaizdžiai įrodo, kiek gali nuveikti žmogus, sąžiningai ir pasiaukojančiai dirbantis savo kraštui. Tad nenuostabu, kad Šilalės gyventojai mėgo draugišką ir nuoširdų savo bendruomenės narį. Dėl to jo atminimas Šilalėje buvo įamžintas – yra S. Gaudėšiaus gatvė, jo vardas suteiktas ir ilgiausiai gyvuojančiai gimnazijai, kurios prieigas nuo šiol puošia ir S. Gaudėšiaus skulptūra.

Deja, likimas šiam šviesuo­liui nebuvo palankus: 1941-ųjų birželio 13 d. jis buvo ištremtas į Komiją, Kartkeroso miškų kirtimo ūkį. Netrukus ten ir mirė, o jo kapo vieta iki šiol nežinoma.

Šilti atsiminimai

Viekšnių vaistinės muziejaus direktorė D. Končienė sakė, kad apie šią iškilią asmenybę istorinių faktų išliko nedaug. Kviesdama į vaistinės Viekšniuose 160 metų jubiliejaus renginius, ji rodė nuot­raukas, kur S. Gaudėšius gyveno bei dirbo. D. Končienė papa­sakojo ne vieną juo­kingą istoriją, ku­rioje minimas far­macininko vardas.

„Kai Viekšniuose siautė mirtina to meto liga cholera, gydytojo Antano Biržiškio žmona Elžbieta įsikalė sau į galvą, jog jaučia visus tos ligos simptomus. Vyro tuo metu namuose nebuvo, o moteriai darėsi vis „blogiau ir blogiau“. Tad ji paprašė farmacininko padėjė­jo S. Gau­dėšiaus pa­galbos. Šis, įvertinęs pacientės būk­lę, išsivedė ją į Viekš­nius pasivaikščioti – suko aplink miestelį ratus tol, kol visos choleros moteriškei „praėjo“, – pasakojo Viekšnių vaistinės muziejaus vadovė.

Rengiant publikaciją, naudotasi V. Statkevičiaus surinkta kraštotyrine medžiaga, Šilalės vaistinės istorija, kitais S. Gaudėšiaus gimnazijos muziejaus surinktais dokumentais.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir gimnazijos muziejaus nuotr.

Adventas – tai laukimas,

Kad ir tavoj širdy kažkas užgimtų.

Jau laikas tau pajusti,

Kad nevalia į širdį įsileisti blogio,

Kad rankos tavo skirtos

Vargstančiam paremti,

Kad lūpos duotos

Žodžiui tik geram ištarti“....   

Tokiais žodžiais pradėjome adventinę popietę Šilalės kultūros centre, kuri jau antrą kartą vainikavo adventinio vainiko konkursą. Jame kvietėme dalyvauti rajono įstaigas, mokyklas, organizacijas ir pavienius asmenis. Labai džiugu, kad į šį kvietimą atsiliepė daugiau  dalyvių nei pernai – viso parodoje buvo net 48 adventiniai vainikai. 

Popietėje, kurią organizavo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, Viešoji biblioteka ir Kultūros centras, buvo skelbiami nugalėtojai. Pirmąją vietą tarp organizacijų komisija skyrė Bilionių kaimo bendruomenės ir Kultūros centro kolektyvo „Kuplė“ darytiems vainikams. Antrąją vietą laimėjo Bilionių mėgėjų meno kolektyvo adventinis vainikas. Trečiosios vietos irgi buvo dvi: jas užėmė „Vingininkų“ bendruomenė ir  Šilalės „Bočiai“.

Pirmoji vieta pavienių asmenų kategorijoje atiteko mamos ir dukros Ingos Bernotienės ir Medos Bernotaitės pagamintiems adventiniams vainikams, antroji – Sonatos Dargienės, trečioje liko Gitanos Pangonytės kurti vainikai.

Šiemet išskyrėme dar vieną kategoriją – vaikų ir mokinių kolektyvų kurti adventiniai vainikai. Pirmąją vietą komisija skyrė koordinacinio centro „Gilė“ vaikų dienos centro vainikui, antrąją – Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos 3 klasės, trečiąją – Šilalės socialinių paslaugų namų adventiniams vainikams.

Specialiuoju Šilalės viešosios bibliotekos prizu apdovanotas Aivaras Armonas ir jo mamos kurtas adventinis vainikas, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus prizas įteiktas Viešosios bibliotekos Pajūralio filialo darbuotojai Staselei Pūdžemienei.  

Popietės dalyviai ir svečiai klausėsi prasmingų Šilalės parapijos dekano kun. Sauliaus Katkaus žodžių, Telšių kunigų seminarijos rektoriaus dekano kun. Sauliaus Stumbros palinkėjimų. Apie Šilalės krašto adventinius papročius, tradicijas bei valgius papasakojo Viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Stefa Minutaitė, savo muziką, dainas ir romansus dovanojo Dainora Taurinskienė ir Rasa Ramanauskienė, Kvėdarnos kultūros namų moterų vokalinis ansamblis „Allegro“ (vad. Gražina Pameditienė), Kultūros centro vokaliniai amsambliai „Kuplė“ ir duetas (vad. Laimutė Saročkienė), „Aitra“ (vad. Laima Petkuvienė), Kaltinėnų kultūros namų  moterų ansamblis ir jo vadovė Vileta Gailevičienė, Upynos kultūros namų moterų vokalinis ansamblis (vad. Renata Gužauskienė). Nuostabias muzikines akimirkas dovanojo Vilniaus folkloro ansamblis „Nalšia“ ir jų vadovė Audronė Vakarinienė.

Tikimės, kad šis konkursas ir popietė taps tradiciniu mūsų rajone. Lauksime ir kitais metais prisijungiant dar daugiau žmonių, įstaigų bei organizacijų.

Ilona RAUDONIENĖ,

scenos režisierė (etnografijai)

Godos JUŠKAITĖS nuotr.

Kiekvienas iš mūsų galime susidurti su įvairiomis teisinėmis problemomis. Jus neteisėtai atleido iš darbo ar laiku nesumokėjo darbo užmokesčio? Pavėlavote kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo? Norite išspręsti klausimą dėl vaikų išlaikymo? Tačiau ką daryti, jei neturite teisinių žinių, nežinote kaip išspręsti kilusias teisines problemas, o kreiptis į privatų advokatą nėra jokios finansinės galimybės. Tokiu atveju, rekomenduojama pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos tikslas – užtikrinti valstybės paramos įgyvendinimą žmonėms, negalintiems realizuoti savo teisių į teisminę gynybą dėl socialinės padėties. Kiekvienam asmeniui siekiama sudaryti galimybę lygiai ir vienodai siekti teisingumo baudžiamosiose, civilinėse ir administracinėse bylose. Būtent valstybės garantuojama ir apmokama antrinė teisinė pagalba suteikia galimybę mažiau pasiturintiems žmonėms siekti teisingumo ir lygiateisiškumo procese.

Kas gi yra antrinė teisinė pagalba? Antrinė teisinė pagalba – procesinių dokumentų parengimas ir atstovavimas kliento interesams teisme. Antrinė teisinė pagalba apima ir atleidimą nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų. Antrinė teisinė pagalba taip pat apima ir vykdymo proceso išlaidų apmokėjimą.

LR teritorijoje gyvenantys asmenys, kuriems reikalinga advokato pagalba rengiant procesinius dokumentus teismui arba atstovaujant bylose, gali kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir jos teritorinius padalinius, veikiančius Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje (Tarnyba). Prieš kreipiantis į įstaigą dėl antrinės teisinės pagalbos, asmenims rekomenduojama pasinaudoti teise į pirminę teisinę pagalbą, kuri apima teisinės informacijos teikimą, teisines konsultacijas, dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, parengimą, bei pagalbą užpildant prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Pirminė teisinė pagalba yra teikiama asmenims savivaldybėse pagal deklaruotą gyvenamąją vietą.

Antrinės teisės pagalbos teikimo sąlygos

Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka nėra sudėtinga. Asmenys, pageidaujantys gauti antrinę teisinę pagalbą, įstaigai turi pateikti nustatytos formos prašymą bei dokumentus, pagrindžiančius pareiškėjo reikalavimą ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Dokumentai, įrodantys asmens teisę į antrinę teisinę pagalbą, gali būti metinė gyventojo pajamų ir turto deklaracija, pažyma apie gaunamas pajamas ir pan.

Tarnyba, gavusi asmens, pageidaujančio gauti antrinę teisinę pagalbą,  dokumentus, atlieka procedūrą, t. y. pirmiausia įvertina asmens teisę į antrinę teisinę pagalbą. Pavyzdžiui, asmuo Tarnybai pateikia gyventojo pajamų ir turto deklaraciją. Tokiu atveju Tarnyba turi įvertinti, ar asmens turtas ir metinės  pajamos neviršija LR Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti.

Šiuo metu nemokamą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą gali gauti asmenys, kurių metinės pajamos sudaro iki 4306,80 Eur per metus, o gaunantys iki 6460,20 Eur per metus turi patys apmokėti pusę teisinės pagalbos išlaidų. Jei pareiškėjas turi išlaikytinių, šie pajamų lygiai yra didesni: pavyzdžiui, turintiems vieną išlaikytinį 100 proc. teisinės pagalbos išlaidų apmokama, jei jų metinės pajamos neviršija 5921,85 Eur, o 50 proc. išlaidų apmokama, jei pajamos neviršija 8830,05 Eur. Turto vertės normatyvas apskaičiuojamas pagal asmens deklaruotą gyvenamąją vietą ir turimą turtą.

Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikros grupės asmenų turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas. Tai asmenys, kuriems teisės aktų numatytais atvejais baudžiamojoje byloje yra privalomas gynėjo dalyvavimas; nukentėjusieji dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose; asmenys,  išlaikomi stacionariose globos įstaigose; asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialių poreikių lygis bei šių asmenų globėjai (rūpintojai), asmenys, turintys pranešėjo statusą ir kitais teisės aktuose numatytais atvejais.

Pagalba tik esant asmens teisių pažeidimui

Ne visais atvejais asmenims suteikiama antrinė teisinė pagalba. Tarnyba turi teisę ir pareigą patikrinti ar pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas, ar atstovavimas byloje yra perspektyvus, ar nėra kitų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Tokia Tarnybos pareiga numatyta tam, kad būtų išvengiama piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba bei užtikrinamas teisinės pagalbos teikimas tik asmenims, kurių teisės yra pažeistos ir kuriems teisinė pagalba iš tikrųjų yra būtina.

Antrinę teisinę pagalbą teikiantys subjektai ir išlaidos

Tarnyba įvertinusi, jog asmuo turi teisę į antrinę teisinę pagalbą, priima teigiamą sprendimą ir paskiria konkretų advokatą teikti tam asmeniui antrinę teisinę pagalbą. Advokatas atlieka įvairius veiksmus. Pavyzdžiui, konsultuoja klientą, rengia procesinius dokumentus teismui, atstovauja jo interesams teisme ir išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju. Iš esmės, advokatas, teikiantis antrinę teisinę pagalbą, gali suteikti tokias teisines paslaugas, kokias teikia privatūs advokatai. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų atlyginimą civilinėse, administracinėse bylose bei su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu  susijusių išlaidų atlyginimą, todėl besikreipiantis į teismą žmogus atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, ekspertizės, atsakovo paieškos ir kitų išlaidų mokėjimo.

Nepaisant to, kad valstybė apmoka daugelį proceso išlaidų, reikia žinoti, jog asmuo, nusprendęs pradėti teisminį procesą, bylos pralaimėjimo atveju turės atlyginti laimėjusios šalies patirtas išlaidas, kadangi šios išlaidos neįeina į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Nauji iššūkiai nuo 2020-ųjų

Taip pat nuo 2020 m. sausio 1 d. numatoma nemokama valstybės garantuojama teisinė pagalba vaiko tėvams dėl leidimo paimti vaiką.

Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Mediacijos įstatymo nuostatoms dėl privalomosios mediacijos, numatoma ginčo šalims, prieš kreipiantis į teismą, šeimos ginčuose privalomai pasinaudoti  mediacija.  Privalomoji  mediacija  galės būti apmokama valstybės biudžeto lėšomis, tačiau, ginčo šalims taip pat suteikiama teisė  gauti mediacijos paslaugas privačiai savo lėšomis.

Išsamesnė informacija yra skelbiama Tarnybos internetinėje svetainėje (https://vgtpt.lrv.lt/).

Asta SLIDZIAUSKIENĖ

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patarėja

Mediacija – alternatyvi ginčų sprendimo procedūra, aktyviai taikoma visame pasaulyje. Lietuvoje nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Mediacijos įstatymas, kuriuo siekiama skatinti mediacijos taikymą civiliniuose ginčuose, įtvirtinti vieningą mediacijos sistemą. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigalios Mediacijos įstatymo pataisos, numatančios privalomą mediaciją šeimos ginčuose. Paprastai mediacija apibūdinama kaip procesas, kurio metu neutrali trečioji šalis padeda ginčo šalims rasti jiems geriausią sprendimą. Išskirtinis mediacijos bruožas yra tas, kad nors trečioji šalis – mediatorius – ir dalyvauja kilusio ginčo sprendime, tačiau, skirtingai negu teisme, nepriima sprendimo, privalomo vykdyti ginčo šalims. Tokiu atveju sprendimą priima pačios šalys laisva valia. Ginčo šalys gali pasinaudoti šiuo ginčo sprendimo būdu tiek tuo atveju, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas teisme, tiek ir tuo atveju, kai bylą jau nagrinėja teismas.

Mediacijos paslaugos plačiai taikomos ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Vienose šalyse besiginčijančios šalys mediatorius renkasi savanoriškai, kitur mediacija yra privaloma tam tikrų kategorijų bylose.

Atsižvelgiant į tai, kad nemažai civilinių ginčų žmonės galėtų išspręsti net nesikreipdami į teismą, o naudodamiesi mediatorių paslaugomis, tokiu atveju ginčų sprendimas taikiai žmonėms leistų atkurti socialinę taiką tarp šalių, sumažintų bylinėjimosi išlaidas, sumažintų teismų darbo krūvį.

Mediacijos procesui būdingi bendri principai:

Šalių savanoriškumas. Šalys mediaciją renkasi ir joje dalyvauja savanoriškai, todėl bet kuriuo metu gali atsisakyti dalyvauti mediacijos procese. Sėkmingos mediacijos metu pačių šalių priimtas sprendimas būtų priimtinas visoms šalims.

Šalių lygiateisiškumas ir bendradarbiavimas. Mediacijos procese svarbu užtikrinti, kad šalys jaustųsi lygiavertės, sudarant tas pačias galimybes pasisakyti ir būti išklausytoms.

Mediacijos proceso lankstumas, operatyvumas ir efektyvumas. Dalyvaujančios šalys turi būti suinteresuotos greitu ginčo sprendimu ir priimti susitarimai būtų pripažįstami bei įvykdomi. Tai ekonomiškai efektyvesnis ir procesine prasme greitesnis būdas išspręsti nesutarimus, lyginant su atvejais, kada kreipiamasi į teismą.

Mediatorių nešališkumas ir kvalifikacija. Mediatorius – nėra teisėjas, jis neutralus asmuo ir jis nesprendžia, koks sprendimas priimtiniausias šalims. Jis tik padeda mediacijos proceso dalyviams įsiklausyti į vienas kito argumentus, suprasti silpnąsias ir stipriąsias jų pozicijos puses bei suvokti nesusitarimo taikiai pasekmes. Taip pat labai svarbu, kad mediatoriai būtų tinkamai pasirengę, kompetentingi, veiktų efektyviai ir laikytųsi mediatorių veiklos standartų.

Konfidencialumas. Tiek šalims, tiek mediatoriams privalu laikytis konfidencialumo principo. Tai, kas buvo išsakyta ir sužinota mediacijos metu, negali būti perduodama trečiosioms šalims (išskyrus tam tikras išimtis, pavyzdžiui, šalių sutikimu gali būti perduodama informacija). Konfidencialumo principas skatina šalių pasitikėjimą ir atvirumą.

Mediacija gali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus, kurie yra ar gali būti nagrinėjami teisme civilinio proceso tvarka. Tai gali būti turtiniai ginčai, vaiko globos, bendravimo, išlaikymo ir dėl kitų klausimų. Taikaus ginčo sprendimo būdai ypač svarbūs šeimos bylose. Privalomosios mediacijos institutu siekiama kuo daugiau ginčų užbaigti taikos sutartimi ir palengvinti teismų darbą, bei krūvį, tačiau, bet kokiu atveju, praktika atskleis kaip pavyks įgyvendinti privalomosios mediacijos procesus. Visgi reikėtų pažymėti, kad privalomosios mediacijos atvejais šeimos ginčuose, nesutikus kitai ginčo šaliai medijuotis arba mediacijos procese pasitraukus ginčo šalims, tai neužkirs kelio kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo teisminiu būdu.

Ginčo šalys turės teisę iš LR mediatorių sąrašo pačios pasirinkti mediatorių, nesikreipiant į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus paskyrimo, kuris vykdys privalomąją mediaciją. Tokiu atveju mediacijos paslaugos turės būti apmokamos ginčo šalių lėšomis, o mediacijos paslaugų kaina bus nustatoma ginčo šalių ir mediatoriaus susitarimu.

Jeigu ginčo šalys pageidaus valstybės lėšomis apmokamų mediacijos paslaugų, bus galimybė kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus parinkimo ir paskyrimo. Privalomąją mediaciją inicijuotų ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš šalių. Kai privalomoji mediacija inicijuojama ginčo šalių bendru sutarimu ir mediacija vykdoma valstybės lėšomis, ginčo šalys Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai turės pateikti bendrą prašymą dėl mediatoriaus skyrimo. Kai privalomąją mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių ir mediaciją pageidaus vykdyti valstybės lėšomis, ši ginčo šalis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai turės pateikti prašymą dėl mediatoriaus skyrimo.

Privalomąją mediaciją, apmokamą iš valstybės biudžeto lėšų, galės vykdyti tik tie mediatoriai, kurie įrašyti į LR mediatorių sąrašą ir bus sudarę su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba privalomosios mediacijos teikimo paslaugų sutartį.

Pažymėtina, kad patalpas privalomai mediacijai vykdyti turės užtikrinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, tačiau ginčo šalių ir mediatoriaus susitarimu privalomoji mediacija galės būti vykdoma ir kitose patalpose.

Valstybės lėšomis apmokama valstybės privalomoji mediacija galės būti vykdoma iki keturių valandų. Iš valstybės biudžeto lėšų taip pat apmokama už mediatoriaus pasirengimą privalomajai mediacijai, kuris galės trukti iki vienos valandos, ir mediacijos rezultatų įforminimą, kuris galės trukti iki vienos valandos. Jeigu pasibaigus šiam laikui galutinis susitarimas dėl taikaus ginčo sprendimo dar bus nepasiektas, ginčo šalys galės toliau savanoriškai tęsti privalomąją mediaciją savo lėšomis.

Numatomos naujovės mediacijos paslaugų srityje turėtų atverti naujas galimybes pačioms ginčo šalims laisvanoriškai, savarankiškai priimti sprendimus, susitarti ir tam tikrais atvejais, susitaikyti, apsaugoti vaikų interesus nuo neigiamų emocijų. Tikimasi, kad tokiu būdu priimtų susitarimų bus laikomasi efektyviau nei sprendimų, kuriuos priimtų teismas.

Asta SLIDZIAUSKIENĖ

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patarėja

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kultinį Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“ patikėjęs vienam ryškiausių nūdienos choreografų Kirilui Simonovui, kviečia į drąsių užmojų premjerą, kurią apvainikuos vestuvės. Ją žiūrovai gruodžio 20 d. galės išvysti Vilniaus „Siemens“, o gruodžio 27 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

Maskvietė scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja akcentuoja, kad kartu su kolega Aleksandru Barmenkovu kuriami „Spragtuko“ kostiumai bus unikalūs, nes atspindės netikėtą tradicinės pasakos interpretaciją.

Pirmame veiksme žiūrovus stebins didžiulės spektaklio veikėjų galvos: „Kol būname maži, suaugusieji mums atrodo tokie dideli, o ypač jų veidai. Tad Klarą ir Spragtuką sups herojai su didelėmis kaukėmis. Antrame „Spragtuko“ veiksme dažniausiai regime stilizuotais rusų ir ispanų tautiniais kostiumais pasipuošusius baleto šokėjus, nes scenoje rodomi šių tautų šokiai. Bet klaipėdietiškame pastatyme to nebus. Čia Klara patenka į 1990-ųjų vakarėlį, pilną ryškiaspalvių švytinčių drabužių, veidrodinių besisukančių šviestuvų ir kitokių anuometinių linksmybių atributų. Aplink veikėjus siaus nesibaigiantis šokis, amžinas vakarėlis“, – intriguoja J. Zlaja.

Dailininkė atskleidžia, kad tokią „Spragtuko“ interpretaciją kūrėjams pakuždėjo alegorija į Hanso Christiano Anderseno pasaką „Raudonos kurpaitės“, kurios veikėja niekaip negali nustoti šokusi. Būtent taip ir jausis Klara antrame „Spragtuko“ veiksme. „Klara iš vaikystės pasaulio pereina į suaugusiųjų pasaulį. Norime vaikams parodyti, kad skubėti neverta, net jei vaikystės pasaulis ne visada atrodo šviesus“, – sako J. Zlaja.

Klaros ir Spragtuko personažai spektaklio metu scenoje bus lengvai atpažįstami, nes pirmame veiksme vieninteliai dėvės ryškiai raudonus, o antrame – raudonus su blizgesiu kostiumus. Kiti šokėjai rūbus keis daugybę kartų: „Jie taps ir šventinio vakarėlio dalyviais, ir pelėmis, ir senelių bei močiučių prisiminimais, ir, aišku, vakarėlio dalyviais. Iš viso premjerai rengiama maždaug šimtas kostiumų. Juos Vilniuje ir Klaipėdoje siuva aštuoni siuvėjai, kuriems talkina du sukirpėjai. O kur dar meistrai, siuvantys batus ir aksesuarus“, – vardija J. Zlaja.

Milžiniškam spektakliui buvo sudėtinga rasti daugybę metrų įvairiausių audinių, o ypač – krokodilo ir tigro kailio imitacijų, kurių reikėjo ypatingiems šokėjų švarkams. „Bet Vilniuje jūs turite nuostabią parduotuvę, kurioje, savo nustebimui, visko radome. Klaros vaidmens atlikėja pati perdažė puantus, kurie bus išskirtiniai – raudonos spalvos. Spektaklyje akį trauks ir vienintelis tutu sijonas, kurį dėvės Klaros krikštamotės Droselmajer vaidmenį atliksianti primabalerina Olga Konošenko“, – apie žiūrovų laukiančius netikėtumus pasakoja J. Zlaja.

Ponia Droselmajer klaipėdietiškame „Spragtuke“ pakeis įprastai šiame balete regimą lėlių meistrą Droselmajerį. Tik nežinia, ar naujasis personažas labiau geras ar blogas: krikštamotė padeda Klarai, bet nesaugo jos nuo pavojingų nuotykių. Juk geriausiai mes mokomės iš savų patirčių bei klaidų...

Dailininkams J. Zlajai ir A. Barmenkovui dažniau tenka dirbti dramos teatruose, o ten lėlės ir kaukės spektakliuose naudojamos dažnai. Šiam „Spragtukui“ meistrai kuria net 35 įspūdingas kaukes, kurioms speciali, šokėjų neapsunkinanti medžiaga buvo pargabenta net iš Amsterdamo. Kūrėjams neteko girdėti, kad kas nors iki šiol Lietuvoje tokią būtų naudojęs.

A. Barmenkovas sako, kad spektaklis primins pasaką, kurią vaikystėje skaitėme iš senos, pageltusiais lapais knygos su nespalvotais paveikslėliais: „Tai bus tarsi atgimusi sena graviūra. Jums teks nerti į savos fantazijos pasaulį, prisiminti tai, kas buvo seniai… Tai nebus dar vienas tradicinis spalvomis trykštantis spektaklis, kokių daugybę galima peržiūrėti internete. Mūsų „Spragtukas“ labiau primins seną vinilinę plokštelę, bet nagrinės šiandienos žmogui aktualias problemas. Jis leis pajusti, kokius kontrastus išgyvena paaugliai, iš mistinio pasakų pasaulio žengdami į realų suaugusiųjų gyvenimą. Todėl spektaklyje bus dvi absoliučiai skirtingos dalys, tačiau viskas baigsis laimingomis vestuvėmis.”

Anot A. Barmenkovo, vyresniems žiūrovams „Spragtukas“ primins močiutės skaitytą pasaką, seną animacinį filmą, eglutės žaisliuką ar lėlę Spragtuką, regėtą parduotuvėje: „Šis personažas toks populiarus, kad neišvengiamai palieka įspaudų kiekvieno žmogaus gyvenime: tiek lietuvio, tiek ruso, tiek bet kurio kito europiečio. Gal tik Afrikoje ir Australijoje „Spragtuko” istorija sunkiau suprantama“, – šypsosi dailininkas.

Ketvirtąkart „Auksinės kaukės“ apdovanojimui šįmet nominuotas šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas pirmąkart kuria spektaklį Lietuvoje. „Klaipėdoje tapau choreografo Kirilo Simonovo komandos nariu, o iš jo galima tikėtis įvairiausių netikėtumų... Todėl bus įdomu“, – žada daugžodžiauti nemėgstantis J. Vinogradovas.

KVMT inf.

Imanto BOIKO nuotr.

Neretai daugelis net nepagalvoja, kodėl jaučiasi nelaimingi, tarsi juos kamuotų nuolatinės pagirios, nors alkoholio nevartojo nė lašo. Tokį „malonų“ jausmą taip pat sukelia ir stresas, nuovargis, blogas maistas bei nekokybiškas miegas. Norint švytėti, pasitikėti savimi bei jaustis puikiai, vertėtų sunerimti dėl savo ir savo vaikams diegiamų gyvenimo įpročių, nes be tinkamos mitybos, gero poilsio, fizinės veiklos bei dvasinio tobulėjimo kasdienės šypsenos veide veikiausiai gali ir neatsirasti. 

Apie tai, kodėl nusprendė pakeisti savo gyvenimo būdą ir kaip visai šeimai sekasi kartu laikytis sveiko bei subalansuoto gyvenimo principų, pasakoja mitybos specialistė ir maisto tinklaraščio autorė Indrė Trusovė.

Pokyčiams įtaką darė sveikatos negalavimai

Dažniausiai neužtenka būti vien fiziškai aktyviam, norint išvengti antsvorio ar tam tik­rų sveikatos problemų, ir norint jaustis laimingam bei džiaugtis veidrodyje matomu atvaizdu. 

„Anksčiau nekreipiau dėmesio ir per daug nesigilinau į savo gyvenimo įpročius, tačiau buvau depresyvi ir nelaiminga. O kai būdama 23-ejų nebegalėjau nusileisti iš penk­to aukšto nesustojusi pailsėti, rimtai susimąsčiau apie gyvenimo būdo keitimą“, – atvirauja mitybos specialistė I. Trusovė. 

Kiti žingsniai, anot pašnekovės, buvo domėjimasis įvai­riomis organizmo valymo prog­ramomis, mokslinės literatūros skaitymas, gilinimasis į maisto derinimą bei kitų žmo­nių patirtis, kol galų gale vi­sa tai natūraliai virto ne tik nau­ju gyvenimo būdu, bet ir pro­fesija. 

Nors visas šis virsmo etapas reikalavo be galo daug jėgų bei vidinės motyvacijos, pakitęs kūno svoris, pagerėjusi nuotaika ir savijauta, susitvarkęs virškinimas, dingusios skrandžio bei tuštinimosi problemos privertė moterį judėti pirmyn ir kardinaliai viską keisti. 

Atsiradus dukrytei, viskas tik pagerėjo

Besilaukiant pirmosios atžalos Amandos, I. Trusovę užklupo daliai mamų pažįstamas jausmas, siejamas su toksikoze. Nuolatinis pykinimas, silpnumas ir skaudanti galva buvo patys „geriausi draugai“, todėl, nors moteris stengiasi valgyti daugiau daržovių, vaisių ir nenaudoti papildomo cukraus, ji dažnai tiesiog džiaugdavosi atsiradusiu natū­raliu noru bent kažką suvalgyti.  

Žinoma, pasitaisius sveikatai, tokie vertingi produktai kaip kiaušiniai, žuvis ar žalieji kokteiliai, kurių ankstesniu nėštumo periodu organizmas nepriėmė, visiškai grįžo į mitybos racioną, o gimus pirmajai dukrytei, buvo dar didesnis noras kuo atsakingiau rinktis maistą, grįžti į mėgstamą sporto salę ir, žinoma, kuo aktyviau bei įdomiau leisti šeimos laisvalaikį. 

Tiesa, šiuo metu gyvenant antrojo vaikelio laukimu, I. Tru­sovę ir vėl kamuoja varginanti toksikozė. Tačiau likusi šeimos dalis toliau sėkmingai maitinasi įvairiu ir sveiku naminiu maistu, o besilaukiančiai mamai pats skaniausias bei dažniausias patiekalas dabar yra graikiškos salotos. 

Reikia valgyti tai, kas pagaminta

Mitybos specialistė prisipa­žįsta, kad, susilaukus pirmosios dukros, ji ilgai svarstė, koks yra teisingas auklėjimo bū­das. Tačiau dėmesį patraukė tokios situacijos, kada, pavyzdžiui, ikimokyk­linio amžiaus vaikai, kurie yra visiškai priklausomi nuo mamos, nes patys parduotuvėje nieko nenusipirks, nėra ragavę picos, greitojo maisto, bulvių traškučių ar gazuotų gėrimų.

„Galų gale vis vien ateina laikas, kai visa tai, ko troško, vaikai gali įsigyti patys, o tuomet jie „pameta“ galvą, ir dažniausiai tai tampa didele problema, lemiančia ne vien antsvorį, bet ir kitus sveikatos sutrikimus“, – teigia mitybos specia­listė. 

Pasikonsultavusi su gy­dy­to­jais bei sužinojusi, jog šiais laikais II tipo cukriniu dia­betu serga daugybė vaikų, I. Tru­so­vė su vyru priėmė spren­dimą, kad jų vaikas privalės valgyti tai, ką reikia ir ką pagamino mama. 

Tiesa, savaitgaliais ar išvykų metu šeima pasmaližiauja, o ir saldumynų stalčius namuose tikrai nėra užrakintas.

„Mūsų namuose visada yra saldainių, tačiau duk­ra niekuomet nesuvalgo nė vieno, prieš tai neatsiklaususi mamos ar tėčio. Pamenu, kartą, kai ji dar buvo visai mažytė, parduotuvėje jai leidau išsirinkti vieną bet kokį gardėsį. Tai ji parbėgo laiminga, rankoje laikydama didžiulį brokolį – savo pačią mėgstamiausią daržovę“, – pasakoja I. Tru­sovė. 

Vanduo, daržovės ir judėjimas – raktas į sveiką gyvenseną

Trusovų šeima kiekvieną ry­tą pradeda stikline šilto vandens per dieną jo stengiasi išgerti kuo daugiau. Taip pat nuo mitybos racio­no yra neatsiejama kokybiška mėsa, žuvis, daržovės, vaisiai, įvairios kruopos, o bulves, miltinius patiekalus jie stengiasi riboti. Be to, I. Trusovė rekomenduoja kiek įmanoma mažiau vartoti pridėtinio cuk­raus ir jį keisti kitais saldikliais, o jeigu norima pasilepinti desertu – jį suvalgyti iki pietų.

„Kadangi su vyru labai daug dirbame, visada permąstau, ką valgėme vakar ir jeigu, pavyzdžiui, valgėme kavinėje, stengiuosi tai kompensuoti šiandienos maistu ir gaminu sveiką, naminį bei daug maistinių savybių turintį patiekalą. Ypatingai šiuo metu mūsų šeimai svarbiausia yra vakarienė, nes dukrelė visą dieną būna darželyje ir ten valgo, todėl stengiamės, jog vakarienei ji gautų daug daržovių bei ki­tų vertingų produktų“, – teigia mama.

Be viso to, šeima visuomet stengiasi užsiimti kažkokia bendra fizine veikla, o tėvai re­guliariai lanko sporto salę. Ži­noma, būna labai įtemptų ir varginančių dienų, kai pa­sportuoti ne visada pavyksta, tačiau pasivaikščiojimui gryname ore, atsipalaidavimui ir trumpam pabėgimui nuo užgriuvusių darbų šeima laiko visuomet atranda.

Neverta ieškoti tobulybės, nes ji neegzistuoja

Anot mitybos specialistės I. Trusovės, itin svarbu, kad patys tėvai nedarytų ir nevalgytų to, ko negalėtų ir jų vaikas. Juk tėvai yra pagrindiniai bei patys stipriausi pavyzdžiai savo atžaloms, todėl visai šeimai turėtų būti skiepijami vienodi įpročiai.

„Jeigu mama, sėdėdama su drauge, valgo bulvių traškučius, o pri­ėjusiam vaikui sako, jog jam negalima, šiam kyla klau­simas: kodėl valgo mama?“ – klausia ji.  

Kaip bebūtų, svarbiausia ne­ieškoti tobulybės ir suprasti, kad jos tiesiog nėra. Griež­ti draudimai ar visa tai, kas yra daroma fanatiškai, ilgai netrunka, todėl, pavyz­džiui, jeigu pietums norima pa­skanauti saldžių blynelių su riešutų kremu, pusryčiai turėtų būti itin maistingi – avižinių dribsnių košė ar kiau­šiniai su avokadu ir pilno grū­do duona. 

„Viskas turi būti paremta balansu ir negali būti jokios prievartos. Manau, jog mažas šaukštelis majonezo dideliame dubenyje salotų yra pats geriausias dalykas. Tačiau, žinoma, norint pradė­ti gyventi sveikiau, prie subalansuotos mity­bos vertėtų derinti ir aktyvų laisvalaikį, nes judėjimas taip pat yra neatsiejamas nuo geresnės nuotaikos, savi­jautos bei organizmo būk­lės“, – tvir­tina I. Tru­sovė.

Tokį klausimą šilališkiams uždavė į svečius atvykęs is­torijos mokslų profesorius Alfredas Bumblauskas. Su­­si­tikti su žinomu televizijos veidu atskubėjo tiek žmo­nių, kiek negalėjo sutalpinti nė viena Viešosios biblio­tekos auditorija. 

Žemaičių daugiau nei lietuvių

A. Bumblauskas klausė, kas yra žemaitis, ir pats su jam būdingu humoru nusakė esmę.

„Ne taip seniai Telšiuose bu­vo toks nutikimas. Į Žemaitijos sostine tituluojamą miestą atvykęs lietuvis negalėjo su vietiniais susikalbėti, nesuprato, ką šie jam atsako į klausimus. Netrukus buvo surasta išeitis – pašnekovai pradėjo vienas kitą suprasti, kai perėjo prie rusų kalbos“, – nurodydamas, kad žemaičių tarmė lietuvių kalbai yra tolimesnė už slavų kalbas, pasakojo A. Bumblauskas.

Profesorius atskleidė ir tai, jog dėl žemaičių likimo klausimas yra sprendžiamas labai rimtai – byla perduota nagrinėti Europos Sąjungos žmogaus teisių teismui. Ir šįkart kalbama ne apie žemaičių tarmę, o apie žemaičių kalbą. Dar daugiau: šioje byloje skelbiama, kad lietuviai nužudė žemaičių tautą. Profesorius atmetė savo kraštiečių mintis, esą „jeigu yra kalba, yra ir tauta“. 

„Pasižiūrėjus istoriškai, išeitų, kad nei Skuodas, nei Tel­­šiai nėra Žemaitija, nors ten net savivaldybės tarybos posėdžiuose skamba žemaičių kalba, o ir vietovių pavadinimai užrašyti žemaitiškai. Tuo tarpu Veliuona, Ariogala, Šiauliai, Kėdainiai yra išties istorinės Žemaitijos žemės, nors ten dabartinės žemaičių kalbos negirdėti ir tų miestų gyventojai to nežino. Kai lankiausi Šakiuose, Vilkaviškyje, Kudirkos Naumiestyje ir aiškinau, jog tai – Žemaitija, vietiniai nenorėjo sutikti ir įrodinėjo, kad šios žemės – Suvalkijos. Gerbiamieji, Suvalkija atsirado tik 1815 metais, kai Žemaitija čia jau buvo kelis šimtus metų. Keturis šimt­mečius vi­sos žemės iki Nevėžio priklausė Žemaitijai. O štai Telšiai ar Skuodas tuo metu priklausė Kuršių žemėms. Jeigu kas bandys ginčyti šiuos faktus, iškart rašau iš istorijos dvejetą“, – nustebindamas auditoriją beveik kiekvienu sakiniu, žėrė istoriniais faktais paremtas žinias prof. A. Bumb­lauskas.

Europai žinoma ne Lietuva

Profesorius akcentavo, jog Žemaitija (Samogitia) nuo seno buvo žymima senosios Europos žemėlapiuose, tuo tarpu dabartiniuose – jos nė kvapo. Žemaitijos vardas aptinkamas nebent etnografiniuose ar tarmių žemėlapiuose. Svečias užsiminė apie savo sūnaus Margirio darbus (su juo profesorius jau yra išleidęs ne vieną knygą) ir priminė, kad lietuviai (litovcai) anuomet kalbėjo tik lenkiškai. 

„Tad Žemaitija yra ne tarmė ir ne etnografija. Ir net ne istorija, o daugiau nei Lietuvos dalis. Būtent antra dalis greta Aukštaitijos arba Lietuvos. Ir čia nėra ir negali būti lygiavertės trečios dalies“, – grindė savo įsitikinimą profesorius. 

Šias savo mintis A. Bumb­lauskas parėmė ir istoriniu šaltiniu – Vytauto laišku Romos imperatoriui Zigmantui 1420 m. 

kovo 11 d. (tais metais Zig­mantas Liuksemburgietis pri­teisė Žemaitiją Vokiečių or­di­nui – aut. past.): „Jūs padarėte ir paskelbėte sprendimą dėl Žemaičių žemės, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių ir senolių įpėdinystės. Ją ir dabar nuosavybėje turime, ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba ir tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš žemaičių žiūrint, aukštesne žeme“, – citavo Vytauto laišką pro­fesorius.

A. Bumblauskas pa­aiškino, kodėl Vytautas Didy­sis Žemai­tiją, lyginant su Aukš­taitija, įvar­dijo žemesne žeme. Juk mes turime Žemaitijos aukštumas, net aukščiausia dabartinės ma­gistralės vie­ta yra Žemaitijoje, Šilalės rajone. Istorikas įsitikinęs, jog anais laikais, kai dar nebuvo įvairių matuoklių ir modernių prietaisų, aukštesnės ar žemesnės žemės buvo įvardijamos, atsižvelgiant į upių tėk­mę. Toks regionų suskirstymas esąs ne tik pas mus, bet ir kitose Europos valstybėse.

Šilalės vaidmuo neginčijamas

Grįžęs prie mūsų miesto is­torinių duomenų, prof. A. Bumb­lauskas akcentavo, jog dėl Šilalės krašto vaidmens Lietuvos istorijoje jokių abejonių niekam nekyla. Tačiau sulietuvintą vietovės pavadinimą jis būtų linkęs pakeisti. 

„Atvykdamas mačiau miestelį pavadinimu Šilai. Tad ir Šilalė turėtų būti kildinama nuo žodžio „šilas, šilelis“. Beje, apie tai yra rašęs ir jūsų kraštietis, Lenkijos maršalas Juzefas Klemensas Pilsudskis. Lietuviškai jūsų miesto vardas siejamas su šileliais, o žemaitiškai – su „šilaleees“. Tad siūlyčiau koreguoti kirtį ir sakyti ne Šilalė, o Šilaleee“, – kalbėjo A. Bumblauskas.

Profesoriaus įvardintas J. K. Pilsudskis buvo kilęs iš senos Žemaitijos bajorų Gineičių giminės. Jo genealogi­niame medyje susipynė trys giminės – Bilevičiai, Pilsuds­kiai, Butleriai. Visi keturi Lenkijos maršalo seneliai tarpusavyje buvo giminės ir buvo tik­ri žemaičiai. Gineičių (Ginio­čių) ir Pilsudskių giminės šak­nys aptinkamos dar XV a. Žemaitijoje. Manoma, kad Balt­ramiejus Gineitis-Gineitavičius, Upy­tės seniūnas, pirmasis XVI a. pasivadino Pilsudskiu pagal savo dvaro pavadinimą Pilsūdai, esan­tį netoli Skaudvilės (Tauragės r.). J. K. Pil­sudskis gimė daugiavaikėje Juzefo Vin­cento Pilsudskio ir Mari­jos Bilevičiūtės šeimoje netoli Švenčionių esančia­me Zalavo dvare. Juzefas buvo pakrikštytas iki šiol išlikusioje Pavoverės bažnytėlėje. 

Dar vaikas būdamas, su šeima persikėlė į Vilnių, 1876 m. įstojo į Vilniaus gim­naziją. Čia susiformavo jo antiimperi­nės, anticarinės nuos­­tatos. 1885 m. įstojo į Charkovo universitetą, studijavo mediciną, bet buvo pašalintas. Įsivėlė į pasikėsini­mą prieš Rusijos carą, todėl buvo penkeriems metams iš­tremtas į Sibirą. 1892 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno šei­mos dvare Teneniuose. Dalyvavo ku­riant Lenkijos socia­listų partiją, redagavo jos leidinį „Robotnik“. Už pogrindinę veiklą kalėjo. 1918 m. lapkritį grįžo į Varšuvą, perėmė valdžią ir tapo Lenkijos vadovu –Valstybės viršininku ir Vyriausiuoju vadu. Jam vadovaujant, Lenkija stabilizavosi, pelnė tarptautinį pripažinimą. 1919–1921 m. J. K. Pil­sudskio kariuomenė apgynė Lenkiją ir Vakarų Europą nuo bolševikų. J. K. Pilsudskio idealas buvo Lenkijos federacija su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Tačiau lietuviams jo anachroniški planai buvo nepriimti­ni. Mirė 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje. Po mirties J. K. Pilsudskio kūnas buvo palaidotas Krokuvoje, o širdis – kartu su perlaidotu jo motinos kūnu – Vilniuje, Rasų kapinėse (panaudota vilnijosvartai.lt informacija).

A. Bumblauskas, lankęsis Ši­lalėje savo 63-iojo gimtadienio išvakarėse, atskleidė ir dar vieną naujieną – netrukus turėtume išvysti televizijos laidą, kurioje bus diskutuoja­ma ir svarstoma, jog valstybės herbe greta balto žirgo (Vyčio) turėtų atsirasti ir Žemaitijos simbolis – meška. Profesorius tikino, kad ši idėja vis labiau darosi priimtina, ir vylėsi, jog kada nors taps realybe. 

* * *

„Žemaitija yra ne tik Lietuvos dalis, bet ir jos konversijos dalis – be Žemaitijos christianizacijos neįmanoma kalbėti apie visos Lietuvos christianizacijos procesą ir jos lūžius. Žemaičių klausimas – lietuvių nacijos apsileidimas. Žemaičiai – žymiai svarbesnė istorinė problema, negu etnografinis, negu tarminis regionas, o Žemaitijos ribos yra aiškios, aiškūs yra ir žemėlapiai. Visi zanavykai, Šakių rajonas, Kudirkos Naumiestis, Virbalis, Kybartai – taip pat Žemaitija ir nieko nepadarysi. Tai yra istorija. Suvalkiečiai klaikiai persigąsta, kad Žemaitijos riba eina Višakio upeliu, bet tokia yra istorija ir nieko čia nepadarysi“.

* * *

„Kalbant apie Žemaitiją, nereikia vadovautis tarme, nes Žemaitijos esmė yra tai, ką paliko Vytautas. Tikrieji žemaičiai, pagal Vytautą, atsiranda žemai, beveik ten, kur Neries žemupys, ten, kur Kaunas, Jonava, Kėdainiai, ten yra Žemaitijos genezė.Tikras žemaitis dar XVI amžiuje buvo Mikalojus Daukša, jis kalbėjo tų laikų žemaičių kalba“.

* * *

„Dūnininkai kažkada yra buvę kuršiai: Kuršėnai, Kel­mė, Šilalė, Raseiniai, Tauragė – iš kuršių atkovotos žemės. Motiejaus Valančiaus laikais Žemaitija sutapo su Kauno gubernija“. 

„Žemaitijos krikštas: chris­tianizacijos procesas XV-XVII amžiuje“

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr. 

Šilalės viešoji biblioteka vieną dieną buvo tapusi Vila Vilaite, kurioje susibūrė Pepės Ilgakojinės gerbėjai. Šventėje netrūko nutrūktgalviškų užduočių ir linksmybių, surengta dryžuotų kojinių paroda ir „pepiškų“ kasyčių kūrybinės dirbtuvės.

Pepė Ilgakojinė yra švedų rašytojos Astrid Lindgren išgalvotas knygos personažas. Tai pasakojimas apie didžiausią pasaulyje pramuštgalvę bei linksmuolę, mūvinčią skirtingų spalvų kojines. Tad netrūko mergaičių, norinčių atrodyti kaip Pepė Ilgakojinė. Tam į pagalbą Vaikų literatūros skyriaus darbuotojos pasikvietė kirpėją-stilistę Emiliją Trakšelytę. Kol mergaitės gražinosi, berniukai dalyvavo žinių viktorinoje.

O koks gimtadienis be torto? Būta ir jo! Gimtadienyje dalyvavę Šilalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazijos moki­niai užrašė linksmų bei šmaikščių palinkėjimų, bib­lio­tekoje susirinkę vaikų klubo „Nykštukas“ nariai skaitė ištraukas iš knygos „Pepė Il­ga­ko­jinė“. 

Šiemet rašytojai A. Lindgren būtų sukakę 112 metų. Vienos žymiausių vaikų rašytojos kūriniai išversti daugiau nei į 95 kalbas. A. Lindgren sukūrė tokius legendinius persona­žus kaip Pepė Ilgakojinė, Karl­so­nas bei Emilis iš Lione­bergos. 

Rima NORVILIENĖ 

Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vedėja 

L. ŠIMUTYTĖS-BALČIŪNIENĖS nuotr.

Nuo 2018 m. Lietuvoje vykdomas projektas „Kultūros pasas“. Jis skatina mokinių kultūros pažinimo įpročius, plečia kultūrinę patirtį. 

Obelyno pagrindinės mokyklos mokiniai taip pat dalyvauja šiame projekte. Šilalės kultūros centras, be­si­baigiant Žemaitijos metams, pakvietė mūsų mo­kyk­los 5–10 klasių mokinius susipažinti su Žemaitijos regio­no etnine kultūra per įvairias edukacijas: tradicinius šo­kius, ratelius, žaidimus bei amatus. Mokėmės liaudies šokių „Kiaulė grikiuos“, „Ci­ce­­liu­kė marce­liukė“, o vik­­rumą išbandėme žemaitiškuose žaidimuose „Per­kūns šau­­da“, „Susisuk į pak­lodę“, „Kas toliau nušoks?“

Susipažinome su tradiciniais Že­mai­­tijos amatais bei patys juos išban­dėme. Mergaitės mokėsi pasigaminti kalėdinių atvirukų, berniukai – nesudėtingų medinių žaislų. Kiti da­rė vaškines žvakes, vėlė iš vilnos. Ren­gi­nio metu pa­sigamintus darbelius ga­­lėjome parsivežti namo. 

Evelina KULIKAUSKAITĖ 

Obelyno pagrindinės mokyklos 10 klasės mokinė 

AUTORĖS nuotr.