Jau tapo tradicija kiekvienų metų pradžioje apžvelgti prabėgusius. Šilalės savivaldybės Civilinės met­ri­kacijos skyriaus veiklos rezultatai bene geriausiai at­­s­pindi socialinį mūsų visuomenės gyvenimą – remiantis skyriaus sukauptais duomenimis, galime žinoti, ar dosnūs praėjusieji buvo santuokomis, gimimais, kiek žmonių per šį laiką netekome ir pan.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Mortos MIKUTYTĖS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.3

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras plečiasi ir kyla iš naujo ne tik kaip pastatas, bet ir kaip meno įstaiga, turinti 200 metų veiklos pamatus. Jubiliejinis koncertas „Istorijos perpetuum mobile – 200“ sausio 15-ąją dar kartą parodys, kad jo Muzikinio teatro amžinasis variklis dirba nepriekaištingai: 2020-aisiais žiūrovų laukia netikėtos ir ypatingos premjeros.

Jubiliejinio koncerto spaudos konferencijoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė apžvelgė neseniai pasibaigusiais metais nuveiktus darbus: „2019-uosius dedikavome iškilaus lietuvių kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-osioms gimimo metinėms ir tapome jam skirtų renginių programos flagmanu: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dėka įvairiuose šalies miestuose atgijo E. Balsio simfoninė muzika, jo dainos, baletas ir opera. Per metus publikai parodėme net 6 premjeras. Net 16 koncertų ir spektaklių parodėme gastrolėse: ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Klaipėdos moksleivius suvienijo nauja tradicija tapęs edukacinis projektas, skatinęs mažuosius pamilti operą. Dar viena tradicija – atviras teatro sveikinimas miestui gimtadienio proga: pernai rugpjūčio 1-ąją Klaipėdos piliavietėje skambėjo Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“. Vasarą surengėme pirmąją jaunųjų menininkų rezidenciją. Festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu Klaipėdoje viešėjo Ukrainos baleto žvaigždės... Tad metai buvo aktyvūs ir kupini geros energijos. Nemažiau tikimės ir iš 2020-ųjų“.

Elinge – „Skrajojantis olandas“

Pasitinkantis jubiliejinę sukaktį Muzikinis teatras šiųmetinius renginius sies su turtinga Klaipėdos krašto praeitimi, prūsiškomis teatro ištakomis bei laikotarpiu, kuomet XIX a. pradžioje tuometinio Memelio Vokiečių teatre buvo pradėti rodyti muzikiniai spektakliai.

Tad neatsitiktinai pirmąja 2020-ųjų KVMT premjera balandžio 17-ąją taps operetė „Orfėjas pragare“. Jos autorius, prancūzų kompozitorius, violončelininkas ir dirigentas J. Offenbachas (1819–1880; šįmet spalio 5-ąją sukaks 140 metų nuo jo mirties) buvo beveik Klaipėdos  muzikinio teatro bendraamžis, gimęs tai pačiai Prūsijai priklausiusiame Kelno mieste.

„Klaipėdos gimtadienio proga miestiečius ir miesto svečius kviesime klausytis Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“. Šio veikalo pasirinkimas taipogi nulemtas istorinių leitmotyvų. Klaipėda – miestas, kuriame ambicingasis vokiečių muzikos genijus R. Wagneris, tuometinis Karaliaučiaus teatro kapelmeisteris, 1836 m. žengė pirmuosius savarankiškos sceninės kūrybos žingsnius. Iš Klaipėdos jis persikėlė gyventi į Rygą, o iš ten buvo priverstas laivu sprukti nuo kreditorių į Angliją. Tačiau kelionė audringa jūra vietoj žadėtų 8 dienų užtruko beveik mėnesį, ir būtent laive kompozitoriaus mintyse užgimė pirmieji „Skrajojančio olando“ motyvai... Grandiozinę R. Wagnerio operos premjerą su kvapą gniaužiančiais efektais ketiname pristatyti istoriniame Pilies uosto elinge“, – pasakojo L. Vilimienė.

Kils į orą

Senovinis elingas, sukonstruotas dar vokiečių laivų statytojų, taps unikalia dekoracija ir kartu kūrybiniu bei technologiniu iššūkiu „Skrajojančio olando“ pastatymo kūrėjams. Kartu su solistais, choristais bei orkestro muzikantais šiame projekte dalyvaus ir vertikalaus šokio kūrėjai, neseniai surengę savo pasirodymą Vakarų Baltijos laivų statykloje.

Muzikinis teatras į šią premjerą tikisi sukviesti iš Klaipėdos kilusius žymiausius nūdienos operos solistus, kurių yra tikrai nemažai. Operą režisuos Dalius Abaris, jau įrodęs savo gebėjimą suvaldyti grandiozinius nacionalinių scenos renginių projektus.

Didinga Johanno Wolfgango von Goethe's filosofinė tragedija „Faustas“ buvo baigta 1831 m. – tuo laikotarpiu, kai Klaipėdoje klestėjo Vokiečių teatras. Tad „Faustas“ įamžino ano laikmečio inspiracijas bei meninę atmosferą, kuria alsavo Muzikinis teatras devyniolikto amžiaus pradžioje.

„Chrestomatinė daktaro Fausto istorija šįkart bus pasakojama šokio kalba: spektaklį, kurio premjerą lapkričio 13 ir 14 dienomis pristatysime Klaipėdos Žvejų rūmuose, kurs perspektyvus lenkų choreografas Robertas Bondara. Bus ir mažesnių, kamerinio žanro naujų pastatymų. Vasarą geriausius jaunuosius menininkus vėl pakviesime Klaipėdon į teatro kūrybinę rezidenciją“, – teatro planus su pasididžiavimu pristatė jo vadovė.

Kvepės eglėmis

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro jubiliejiniame koncerte „Istorijos perpetuum mobile – 200“, kuris sausio 15 dieną 19 valandą skambės Klaipėdos Žvejų rūmuose, publika išgirs vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll, kurį kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru grieš smuikininkė, tarptautinių konkursų laureatė Ingrida Rupaitė.

Antroje programos dalyje Tomo Ambrozaičio vadovaujamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras publikai dovanos ištraukas iš žinomiausių praeityje Klaipėdos valstybiniame muzikiniame skambėjusių operų: Georges Bizet „Karmen“, Charles'io Gounod „Fausto“, R. Wagnerio „Skrajojančio olando“, taip pat Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“.

„Nesvarbu metų laikas: išgirdęs „Spragtuko“ muziką, visada užuodi eglės kvapą. Ši muzika nepavaldi laikui“, – teigė dirigentas T. Ambrozaitis.

Teatro vyriausias dirigentas džiaugėsi nuolat tobulėjančiu kolektyvu: „Vis nauji muzikiniai jubiliejai. Vis ambicingesni pastatymai. Jei jau Klaipėdoje statome operą „Skrajojantis olandas“, tai byloja, kad mums nieko nebėra neįveikiama“, – tvirtino T. Ambrozaitis.

Meninio pakilimo etapas

Anot muzikologės prof. Daivos Kšanienės, Klaipėdoje minima Muzikinio teatro 200 metų sukaktis – svarbus įvykis visos šalies kultūriniam gyvenimui. „Pirmą kartą suskambėjusi 1820 m. vokiškoje terpėje, patyrusi politinės priklausomybės skirtingoms valstybėms laikotarpius, pergyvenusi laisvės ir okupacijos periodus, šiandien opera mūsų mieste išgyvena ryškaus meninio pakilimo etapą“, – neabejojo D. Kšanienė.

Ji aiškino, kaip Klaipėdoje, šimtmečiais priklausiusioje aukštos muzikinės kultūros valstybėms – Prūsijai, o vėliau Vokietijos imperijai, nuosekliai besiformavusi įvairialypės muzikinės kultūros terpė devyniolikto amžiaus pradžioje suponavo prielaidas viešo muzikinio teatro atsiradimui.

„Šalia nuo 1785 m. veikusios Klaipėdos dramos artistų trupės, pasiturinčių žmonių bei talentingų muzikų dėka 1820 m. buvo pradėti statyti muzikiniai spektakliai. Nuo tada ir prasidėjo ilgaamžė, sudėtinga, pakilimais ir nuosmukio periodais paženklinta Klaipėdos muzikinio teatro (Operos) istorija“, – akcentavo profesorė.

Istorinės sąsajos

Jubiliejinio koncerto „Istorijos perpetuum mobile – 200“ programoje bus pristatyti kūriniai, atspindintys šimtmečių tėkmės panoramą. „Itin prasminga, jog koncerto pradžioje publika girdės žymaus vokiečių kompozitoriaus, turinčio sąsajų su Mažąja Lietuva, F. Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll.  Šio romantizmo aušros kūrėjo muzika buvo be galo mėgiama ir dažnai įvairiomis progomis skambėdavo mūsų kraštuose. Dar Vydūno rengiamose šventėse-koncertuose, šalia chorų atliekamų dainų, orkestras grodavo F. Mendelssohno „Vestuvių maršą“ bei kitus jo kūrinius. Klaipėdos vokiečių dainų šventės irgi neapsieidavo be šio kompozitoriaus dainų. O 1926 m. Stasio Šimkaus įkurtas ir jo diriguojamas konservatorijos simfoninis orkestras jau atliko F. Mendelssohno Ketvirtąją simfoniją“, – pasakojo D. Kšanienė.

Į koncerto programą įtraukta ir lietuvių kompozicinės mokyklos pradininko Juozo Gruodžio (1884–1948) nebaigtos kurti operos „Šarūnas“ uvertiūra. Kompozitorius, turėjęs didelį potraukį sceninei muzikai bei stambioms muzikos formoms, svajojo parašyti operą pagal Vinco Krėvės-Mickevičiaus dramą „Šarūnas“, tačiau teparašė muziką dramos spektakliui. Jos partitūroje išliko ir nebaigtosios operos uvertiūra, kurią išgirs koncerto „Istorijos perpetuum mobile – 200“ klausytojai.

KVMT inf.

Olesios KASABOVOS nuotr.

Įdomioji istorija

– Vos 38 metus tegyvenęs F. Mendelssohnas buvo kilęs iš apsišvietusios žydų protestantų šeimos, kurią dar iki kompozitoriaus gimimo išgarsino jo senelis – žymus filosofas Mozė Mendelssohnas. Jis trumpam buvo apsistojęs ir Klaipėdoje. Jo talentingasis anūkas F. Mendelssohnas nuo mažens buvo gabus ir smalsus vaikas. Berlyne, kur šeima buvo apsistojusi, tuo metu buvo populiarus muzikavimas namuose. Tokiuose koncertuose būsimasis kompozitorius fortepijonu skambindavo nuo pat vaikystės, juose rinktinei to meto publikai pristatė ir pirmuosius savo kūrinėlius. Juos rašyti pradėjo 1820-aisias – tais pačiais metais, kai Klaipėdoje pradėjo skambėti operos.

– Richardas Wagneris paliko savo pėdsakus Klaipėdos muzikinio teatro istorijoje, kai 1836-ųjų rugpjūtį, kartu su Karaliaučiaus operos teatru, kuriame pradėjo savo karjerą kaip antrasis dirigentas, buvo atvykęs gastrolių į neseniai duris atvėrusį Klaipėdos teatrą. Klaipėdiečiams jo diriguojami spektakliai labai patiko. R. Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“, pirmą kartą Klaipėdoje pastatyta prieš šimtą metų, netrukus vėl atgims Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

– Pirmoji Muzikinio teatro premjera 2020-aisiais – tai Jacques'o Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“. Prancūzų kompozitorius J. Offenbachas 1819-ųjų birželį, taigi – likus pusmečiui iki vokiškojo operos teatro įkūrimo Klaipėdoje, gimė Kelne, kuris, kaip ir Klaipėda, tuo metu priklausė Prūsijai.

Kodėl garsi smuikininkė po koncerto nuliūsta? Ką ji saugo ir tausoja? Ar įmanoma patempti raumenis grojant smuiku? Visa tai ir daugiau sužinosite perskaitę interviu su tarptautinių konkursų laureate Ingrida Rupaite.

Sausio 15 d. 19 val. Žvejų rūmuose rengiamo koncerto „Istorijos perpetuum mobile – 200“ pirmoje dalyje išgirsite vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll, kurį kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru grieš I. Rupaitė.

Geras impulsas

Smuikininkė pasakoja niekada nesvajojusi tapti vedančiąja soliste. „Bet mano gyvenimo „perpetuum mobile“, arba varomoji jėga – klasikinė muzika“, – tvirtina ji. Šio „variklio“ dėka 2003 m. įsikūrė I.Rupaitės suburtas styginių kvartetas „Art Vio“. Nuo 2006 m. ji – ir  fortepijoninio trio „FortVio“ narė. Šis kolektyvas yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas, 2015 m. apdovanotas  Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Kartu su „FortVio“ I. Rupaitė stažavosi Europos kamerinės muzikos akademijoje (ECMA), kurios sesijos vyko įvairiuose Europos miestuose. „Tai mums visiems trims suteikė stiprų impulsą, nes, kaip žinia, Lietuvoje gan sunku išlikti ir prasimušti kaip ansambliui, jo nariams niekur papildomai nedirbant. Visi kolektyvo nariai esame solistai, bet prireikus susiburiame. Darbas užsienyje plečia akiratį: matai, kaip žmonės groja kitose kultūrose, kurios žymiai senesnės nei mūsų, daugėja žinių, atsiranda unikali praktika, kurios negausi skaitydamas“, - pasakoja I. Rupaitė.

Kamerinė muzika – kaip bendravimas

Pirmuoju smuiku ji griežė Kauno styginių kvartete, Šv. Kristoforo kameriniame orkestre bei Klaipėdos kameriniame orkestre. Kaip solistė yra grojusi su Lietuvos nacionaliniu, Kauno miesto ir Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos simfoniniais orkestrais, taip pat su Lietuvos, Šv. Kristoforo, Klaipėdos kameriniais orkestrais bei Jerevano miesto kameriniu  orkestru Serenada.

Pasak smuikininkės, kamerinė muzika yra grojimas kartu, ieškojimas, bendravimas, o jai labai patinka bendrauti. „Kiek žmonių ansamblyje groja – tiek žmonių ir bendrauja tarpusavyje. Tarkim, kvartetas yra keturių intelektualių žmonių pokalbis instrumentų pagalba. O kai groja orkestras? Ar mes dažnai girdime keletą instrumentų vienu metu, o gal lengviau klausytis vieno? Kamerinė muzika yra intymi, jai reikia pajautimo. Ji sukurta nedideliam muzikos gurmanų ratui“, – dėsto I. Rupaitė.

Begrodama su įvairiais orkestrais, sulaukė siūlymų pagroti solo: „Štai Anatolijaus Šenderovo Koncertą smuikui ne kartą esu atlikusi, ir ne tik Lietuvoje, ir su skirtingais dirigentais. O dabar labai džiaugiuosi F. Mendelssohno Koncertu smuikui ir orkestrui, kurį netrukus pirmą kartą atliksiu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir jo vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu“, – tikina smuikininkė.

Apie guru

„Mano guru – violončelininkas Davidas Geringas. Kažkada jis pats pareiškė norą groti su manimi ir iki šiol mes esame ne tik kolegos, bet ir geri draugai. Aš jį vadinu savo aneglu sargu, kuris man padeda ne tik muzikiniame kelyje, bet ir dalinasi gyvenimiška patirtimi. Jis vienas iš mano gyvenimo vedlių. Ir aišku, visi mano buvę pedagogai: tiek solo, tiek kamerinės muzikos. Viena iš jų – profesorė Dalia Balsytė, kuri mane globojo, mokė bei išvedė į plačiuosius vandenis. Mano profesorius Jonas Urba mane globojo iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Labai myliu ir gerbiu violončelininką Mindaugą Bačkų, su kuriuo dirbau Klaipėdos kameriniame orkestre dvejus metus. Tai žmonės, kurie ne tik turi gerų idėjų, bet ir sugeba jas realizuoti, nes turi aiškius tikslus ir gerą skonį. Tai asmenybės. Tai, ką jos man suteikė, saugau ir tausoju“, - tikina I. Rupaitė.

Solistei didelę įtaką padarė kompozitoriai Anatolijus Šenderovas, Faustas Latėnas, Žibuoklė Martinaitytė ir daugelis kitų. „Teko prisiliesti kone prie visų aktyvesnių lietuvių kompozitorių kūrybos. Su F. Latėnu sieja ilgametė draugystė: grojame ir įrašinėjame jo muziką teatro spektakliams. Su šio kompozitoriaus kūrinių programa koncertavome netgi Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos salėje“, – šypsosi prisiminusi smuikininkė.

I.Rupaitė tikina, kad jai didžiausią įspūdį palieka ne tiek tolimos šalys, kiek nuostabi garsiųjų koncertų salių akustika. Viena iš tokių buvo ir Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos salė: „Groji joje ir negali patikėti, kad tai ne sapnas. Ten supratau, kuo akustika, atmosfera svarbi muzikantui. Tokioje salėje grodamas nejauti „stadioninio“ jos 2000 vietų dydžio, tik jaukiai didingą tave supančią architektūrą“, – pasakoja muzikantė.

Trio „FortVio“ su Lietuvos nacionaliniu orkestru ir dirigentu Modestu Pitrėnu Lenkijos mieste Katovicuose taipogi grojo naujoje 2000 žiūrovų talpinančioje salėje: „Joje išgirsti, kaip akustika susilieja su tavo instrumentu, ir tada gali daryti ką nori... Tada ir gimsta tikroji muzika, kuri perveria žmonių širdis“, – svajingai atsidūsta smuikininkė. 

Amžinasis tobulėjimo variklis

I.Rupaitė tikina besistengianti tobulėti kasdien: „Viršūnę pasiekia tik išėję Amžinybėn, todėl mokausi visur ir visada. Einu pas savo kolegas, groju jiems ir prašau pastabų. Ir dabar, ruošdamasi koncertui, kasdien groju ir stengiuosi tai atlikti kuo geriau. Man patinka, kol amžinasis tobulėjimo variklis sukasi, nes po koncerto būna liūdna, kad viskas jau pasibaigė“, – neslepia smuikininkė.

Kaip pedagogė I.Rupaitė yra dirbusi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Mykolo Riomerio universitete, o nuo 2011 m. dėsto kamerinio ansamblio ir styginių kvarteto disciplinas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams.

„Galiu iškart pamatyti, ar jaunuoliui patinka tai, ką jis daro, ar jame dega tikras interesas. Bet ar jis taps didžiu muzikantu – ne. Būna, kad po metų viskas radikaliai pasikeičia: geram mokiniui tampa nebeįdomu, o sunkiai besimokęs virsta puikiu studentu“, – pasakoja dėstytoja.

Ko smuikininkai labiausiai bijo? Pašnekovė prapliumpa kvatoti: „Nešvarių natų. Traumų aš nebijau, tiesiog stengiuosi saugoti rankas. Labai mėgstu žemės darbus, auginu rožes, bet prieš rimtą koncertą sau šio malonumo neleidžiu. Prisimenu savo gerą draugą smuikininką Vilhelmą Čepinskį, kuris buvo pasitempęs rankų raumenis ir ilgokai negalėjo groti. Smuikininkui tai didžiulė nelaimė, nes ką gi jam tuomet veikti? Nebegali savęs realizuoti. Tuo muzikantai panašūs į sportininkus, tik mes neturime masažuotojų“, – juokiasi I. Rupaitė.

Ypatingieji smuikai

„Turėjau ypatingą, bet jau grąžinau. Man jį buvo davęs mecenatas Jonas Žiburkus, vienas iš mano angelų sargų. Jis yra medikas ir didis menų mylėtojas... Mūsų kvartetui jis buvo nupirkęs keturis antikvarinius instrumentus. Taip man atiteko žymaus meistro Pierre‘o Silvestre‘o maždaug prieš 200 metų Prancūzijoje pagamintas smuikas. Seni instrumentai turi gražų garsą, bet yra labai įnoringi: jie jautrūs aplinkos poveikiui, jį turi atidžiai saugoti ir pasirūpinti jo draudimu. Nešdavausi su savimi net eidama susimokėti už benziną kolonėlėje... Dabar turiu kitą, nuosavą smuiką, kurį Minske nusipirkau iš meistro. Tai naujas instrumentas – vos metų senumo. Ir nors visada buvau prieš naujus smuikus, esu juo patenkinta“, – pasakoja I. Rupaitė.

„Šįryt kaip tik galvojau apie svajones. Ar aš patenkinta tuo, ką darau?... Grįžusi iš Klaipėdos gyventi į Vilnių, nepuoliau darbintis į kitą orkestrą, nes nenoriu dirbti vardan darbo. Noriu daryti kas man patinka. Finansiškai tai sunkiau, bet išsiverčiu. Ketinu ir toliau groti kamerinę bei solinę muziką. Džiaugsiuosi, jei turėsiu įdomių pasiūlymų įvairiose pasaulio šalyse“, – išduoda pašnekovė.

Jaučia publikos kvėpavimą

Mintį pirmoje koncerto „Perpetuum mobile 200“ dalyje atlikti vokiečių kompozitoriaus F. Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui op. 64 e-moll pasiūlė Muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė. „Esama istorinių sąsajų, nes kompozitoriaus senelis yra lankęsis Klaipėdoje. O F. Mendelssohno muzika tokia graži ir lengvai atpažįstama... Ačiū L. Vilimienei, nes prieš tai svarstyta atlikti L. van Beethoveno koncertą, kuris labiau skirtas vyriškoms rankoms“, – juokiasi I. Rupaitė.

Anot smuikininkės, Klaipėdoje skambėsiantis F. Mendelssohno Koncertas – tai muzika įsimylėjėliams, nors kompozitorius jį parašė likus vos trejiems metams iki mirties. „Ši muzika visų tapatinama su meile ir jausmais. Jos autorius jautėsi svajingas, įsimylėjęs ir dėl to truputį nelaimingas“, – akcentuoja solistė.

Ji įsitikinusi, kad intelektuali Klaipėdos publika salėje laukia ne tik momento, kai pagaliau galės įvertinti smuikininkės suknelę, bet ir puikios muzikos: „Jai skambant jauti ramų publikos kvėpavimą, kurį galėčiau palyginti su miegančiu kūdikiu. Kai muzika publikai nepatinka, irgi jauti: tuomet salė būna įsiaudrinusi, atsiribojusi. Bet Klaipėdoje diskomforto groti nebūna: čia publika labai šviesi ir smalsi“, – giria uostamiesčio muzikos mylėtojus I. Rupaitė.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Biudžetinė įstaiga, K. Donelaičio g. 4, LT-92144 Klaipėda, Lietuva.

Tel. (8 46) 39 74 00. El. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Viešojoje erdvėje vis pasirodo informacijos esą rūkyti tradicinio tabako ar tradicinių cigarečių pakaitalus yra sveikiau, nei įprastas cigaretes. Ir nors specialistai sako, kad yra priešingai, jaunimas ar net paaugliai apie rūkalų daromą žalą nesvarsto.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.2

Pajūrio vaikų globos namuose jaučiamos laikinumo nuotaikos. Prieš didžiąsias metų šventes savivaldybės taryba priėmė sprendimą įstaigą reorganizuoti. Nuo balandžio ji taps Šilalės socialinių paslaugų namų Pajūrio paramos šeimai padaliniu. Nors darbo pobūdis nepasikeis, ir globotinių, ir darbuotojų laukia didelės permainos. Pastarieji skundžiasi, kad, planuodami gyvenimą keičiančias reformas, rajono vadovai nesusitiko su kolektyvu ir neišklausė žmonių nuomonės.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.2

Vieniems astrologinė Žiurkė – mielas, globotinas gyvūnėlis, kitiems – keliantis pavojų ir atgrasus. Kai kas pabrėžia gerąsias jo savybes – protingumą, atsargumą ir taupumą (o jų tikrai prireiks 2020-aisiais), bet kiti kalba, kad šie metai bus pažymėti agresija, gamtos kataklizmais ir net epidemijomis. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.2

Vakar, minint Laisvės gynėjų dieną, Šilalės garbės piliečiui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai įteikta Laisvės premijos statulėlė ir diplomas – aukščiausias apdovanojimas, kuriuo įvertinami asmenų ir or­ganizacijų nuopelnai, ginant žmogaus teises ir plėto­jant demokratiją bei siekiant Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvo apsisprendimo ir suvereniteto. Už Lietuvos laisvę nuo 16 metų kovojusiam iš mūsų krašto kilusiam A. Kentrai apdovanojimą įteikė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. 

Kova skambėjo tautos giesme

Šiemet Laisvės premija įteikta aštuntą kartą. 2011 m. įsteigtas apdovanojimas pirmajam buvo skirtas Ser­gejui Kovaliovui – kovotojui už lais­vę, žmogaus teises ir demok­ratiją Rusijoje. Tokį apdovanojimą taip pat yra ga­vę Lietuvos laisvės lygos įkū­rėjas, buvęs politinis kali­nys Antanas Terleckas, pogrin­di­nio leidinio „Lietuvos Kata­likų Bažnyčios Kronikos“ steigėjas arkivyskupas Sigitas Tam­kevičius, buvęs Lenkijos disi­dentas, dienraščio „Gazeta Wy­­borcza“ vyriausiasis redakto­rius Adamas Michnikas. Lais­vės premija taip pat įvertin­ta kadenciją baigusio Pre­zi­dento Valdo Adam­­kaus, Aukš­čiausiosios Ta­ry­bos-Atku­ria­mojo Seimo pirmi­nin­ko, sig­nataro Vytauto Lands­bergio, disidentės vienuo­lės Ni­jolės Sadūnaitės veik­la. 

Pernai Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Są­jūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui-Siaubui, Vy­tautui Balsiui-Uosiui, Jonui Če­poniui-Vaidilai, Juozui Ja­ka­­voniui-Tigrui, Bronislovui Juos­paičiui-Direktoriui, Jonui Ka­džioniui-Bėdai ir Juozui Mo­ciui-Šviedriui. 

A. Kentra ankstyvoje jaunystėje kartu su visa šeima tapęs laisvės kovų dalyviu, patyręs politinio kalinio dalią, grįžęs iš įkalinimo, nelindėjo šešėlyje: sugebėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, tapti dėstytoju, Vilniaus universiteto kultūros paveldo saugotoju. Sąjūdžio metais ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapo Lietuvos Atgimimo metraštininku, įkūrė Lietuvos laisvės kovų – „Miško brolių“ – draugiją. A. Kentros kova už laisvę tęsiasi visą gyvenimą.

„Švenčiame Laisvės dieną todėl, kad mūsų kova buvo sąskambyje su tautos giesme. Dėl to daugeliui teko išgyventi tardymo, kalėjimo, tremties kančias, kovotojai, kaip ir jų tėvai bei protėviai, gynė ne tik Lietuvos laisvę, bet ir kiekvieną žemės pėdą. Dėl tos žemės, į kurią mes šiandien beriame pavasario grūdą, jiems jauniems teko numirti“, – sakė ap­dovanojimą Seime atsi­ėmęs Šilalės garbės pilietis.

Dėkingas Šilalės žmonėms

Šešiolikos metų savo brolio Jono Kentros-Rūtenio partizanų būrio ryšininku tapęs ir ginklus bei šaudmenis iš aplinkinių gyventojų kovotojams už laisvę rinkęs A. Kent­ra-Aušra pripažįsta, jog partizaninė kova galėjo vykti tik dėl to, kad visais įmanomais būdais kovotojus už laisvę rėmė paprasti kaimo žmonės. Pasak Albino, partizanams buvo įsakyta geriau žūti patiems, bet neišduoti savo rėmėjų.

„Todėl tą apdovanojimą, kuris man toks brangus, skiriu pirmiausia Šilalei. Taip pat ir Vilniui, ir Universitetui, ir visai Lietuvai, nenustojusiai tikėti Nepriklausomybe. Kova už laisvę yra verčiausias dalykas. Už ją reikia kovoti gink­lu, kovoti žodžiu, kovoti raštais. Aš praėjau visus etapus. Sunku buvo, kai 1944 m. kasėme bunkerį tėvų sodyboje, bet tada dar nežinojome, kas mūsų laukia. Ir dabar negalime pamiršti, jog ta kova niekada nesibaigs – ji nuolat kartosis, įgaudama vis kitokį pobūdį“, – „Šilalės artojui“ sakė Laisvės premijos laureatas. 

A. Kentra įsitikinęs, kad lietuvių kova už laisvę buvo unikali. Daugelio tautų išsivadavimo judėjimus ginklais bei kitomis priemonėmis remia kai­myninės valstybės, o mūsų žmonėms nepadėjo niekas. Ta­čiau atsilaikėme prieš galingiausią pasaulyje totalitarinį režimą. 

„Prisimenu, kaip 1941 m. oku­puotoje Lietuvoje žmonės laukė karo, nes matė tik vie­ną galimybę išsilaisvinti – jei didžiosios valstybės nuga­lės iš Rusijos einantį blogį. Pra­si­dėjus areštams, mano tėvas pa­sakė:

„Dabar geriau mirti, negu gyventi“. Buvome pasienio valstybė, jei nebūtų prasidėjęs karas, niekada nebūtume išsivadavę. Manau, jog lietuvius būtų ištrėmę ir sunaikinę, kaip sunaikino čečėnų tautą. 

Mūsų kraštas labai turtingas ir gražus, jei čia būtų dykynė, į ją niekas nesikėsintų. Kova, tremtys, kalėjimai ir lageriai išretino mūsų tautą, nuskynė pačius gražiausius ir vaisingiausius žiedus, todėl negalima tos žemės nemylėti“, – tvirtina Laisvės premijos laureatas. 

Lietuva – kaip gyva širdis

Paklaustas, ar yra patenkintas šiandienine Lietuva, A. Kentra pripažino, jog prob­lemų turi visos valstybės. Kad mes galėtume jaustis laisvi, patys ir turime jas įvardyti bei išspręsti – niekas kitas to nepadarys.  

Pasak Laisvės pre­mijos laureato, pažiūrėjus į Lietuvą iš kosmoso, būtų matyti tik širdies formos žemės lopinėlis. Gretimose teritorijose išlikę lietuviški kaimų, upių, kalnų pavadinimai primena, kiek daug mūsų protėvių krauju aplaistytos žemės buvo išparceliuota. 

„Tai pagalvoki­me, ką daryti, kad bent tą lopinėlį išsaugotume. Ir kad ta šir­dis kasmet vis gyviau pulsuotų“, – sa­kė A. Kent­ra, tvirtinantis, jog Lie­tu­va turi išlikti tautine valstybe, nes tik taip mes galime būti įdomūs pasauliui. 

Globalizacija naikina viską, kas tautiška ir unikalu, tautiškumas naikinamas, verčiant jaunimą išvykti ieškoti geres­nio gyvenimo, o į Lietuvą kvie­čiant atvykti svetimšalius. A. Kentros nuomone, tai nė­ra atsitiktinumas, bet gerai ap­galvotas tautiškumo naikinimo planas. 

„Gimiau tarp piliakalnių ir niekada to nepamiršiu – ten formavosi mano asmenybė, kitos tokios brangios vietos nėra visame pasaulyje. Dėl to daugelį dešimtmečių kovojau, kad Vilniaus universitetas išliktų lietuvišku. Okupacinis režimas trynė atmintį iš žmonių galvų, todėl ir universitetą norėjo iškelti iš sostinės širdies. Iškeldinus studentiją, ten nebūtų  girdėjęsi jokio lietuviško žodžio. Kad pavyko atsilaikyti, tame yra nemažas mano nuopelnas“, – didžiuojasi A. Kentra. 

Iš Šilalės kilęs anglų kalbos dės­tytojas sovietmečiu su­telkė me­nininkus puošti se­nąjį Vilniaus universite­tą lie­tuviškumą įkūnijančiais meno kūriniais – tautinės bei istorinės tematikos freskomis, gobelenais, pa­veiks­­lais. Idėją įgyvendinti pa­dėjo Stasys Eidrigevičius, Rim­tau­tas Gibavičiaus, Ša­rū­nas Ši­mu­lynas, Antanas Kmie­liaus­kas, Petras Repšys, Ra­mu­tė Jasudytė, Vytautas Va­lius, Sta­nislovas Kuzma ir kiti gar­sūs šalies menininkai. 

Įkūrė unikalų muziejų

1989-aisiais kartu su Vytau­tu Milvydu įsteigė Lietuvos laisvės kovų – „Miško brolių“ – draugiją. Jos lėšomis sure­mon­tuotame pastate Vil­niaus cent­re saugomas unikalus archyvas – A. Kent­ros filmuotas lietuvių tautos kelio į laisvę metraštis, sudėtas į daugiau kaip 5000 valandų truk­mės vaizdajuostes. Muziejuje rodo­ma, koks pasaulyje analo­gų ne­turintis partizaninis ka­ras 1944–1953 m. vyko Lie­tu­vo­je. Per kone dešimtme­tį bu­vo išžudyta apie 25 tūkst. par­tizanų bei jų rėmėjų, tarp jų – A. Kent­ros broliai Juozas ir Leo­nas. 

Tačiau 2012 m. A. Kubiliaus Vyriausybė nusprendė pastatą perduoti Turto bankui, o prieš porą metų jo vadovybė pareikalavo, kad draugija paliktų 25 metus tvarkytas ir prižiūrėtas patalpas. 

Lietuvos sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba šiemet kreipėsi į Prezidentą Gitaną Nau­sė­dą, Seimą, Vyriausybę, Kons­titucinį teismą, Pasaulio lie­tuvių bendruomenę, reikalau­dama sugrąžinti atimtas „Miško brolių“ muziejaus pa­tal­pas, skirti finansavi­mą muziejaus eksponatams tvar­ky­ti ir muziejininko etatui iš­lai­kyti. 

Kova, pasak A. Kentros, te­be­vyksta, tik dabar tenka kovoti ne su okupantais, o su savo vals­tybės istorijos nebeno­rin­čiais prisiminti žmo­nė­mis.

Daiva BARTKIENĖ

Algirdo AUŠROS nuotr.

Kuo tolyn istorijos vingiuose tolsta tragiškoji Sausio 13-osios naktis, tuo svarbesnė ji tampa atkurtai Lietuvai. Daugeliui neramu – o kaip būtų, jei staiga mūsų Laisvei ir vėl iškiltų grėsmė: ar taptume tokie pat stiprūs ir vieningi? Ar, pažinę Laisvės skonį, taip pat solidariai suremtume pečius prie Parlamento sienų? Dabar, kai į jį iš visų pusių leidžiamos kritikos strėlės ir jis jau seniai nebevadinamas Lietuvos širdimi? 

„Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ – skelbė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio šūkis. Tai ir yra tas kovingumo genas, kuris pačiomis sunkiausiomis sąlygomis įkvepia mus ginti savo Laisvę. Žuvusiųjų Prezidentu vadinamas Jonas Žemaitis-Vytautas – kovojančios Lietuvos simbolis. Tačiau jo pavyzdys įkvepia ir tuos, kuriems šiandien Laisvė ir būtinybė ją ginti yra tokia pat svarbi kaip ir Sausio 13-osios didvyriams.  

Gyveno kaip eilinis 

Praėję metai buvo pažymė­ti J. Žemaičio vardu – 110-osioms jo gimimo meti­nėms paminėti visoje šalyje buvo skirta daugybė renginių. Nemažai jų vyko ir prie žeminės Šim­kaičių (Jur­barko rajone) miške, kur po eglėmis pusantrų metų buvo sutelkta visa aukščiausia besipriešinančios Lie­­tu­vos valdžia. Iš ten nuo 1951-ųjų lapkričio iki 1953 m. gegužės pabaigos nurodymai ir laiškai pasiekdavo visas partizanų sritis.  

Klaipėdos universiteto Bal­ti­jos regio­no istorijos ir archeo­logijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, dr. Vy­kin­­tas Vaitkevičius, tyrinėjantis pasipriešinimo kovų istoriją, teigia, jog Šimkaičių girioje J. Že­­maitis apsistoti neplana­vo – 1951-ųjų Kalėdas sutikti ketino Tauro apygardoje. Ta­čiau lapkričio mėnesį, atvykęs persikelti per Nemuną, nesulaukė Pietų Lie­tuvos partizanų atstovų, todėl buvo priverstas su palyda atsitraukti nuo upės. Partizanų vedlį savo žeminėje priglaudė Pavidaujo būrio partiza­nai, vadovaujami Petro Stan­kaus-Gruodo. Bunkeris ne­buvo pritaikytas vadavietei, todėl J. Žemaitis jame gyveno kaip eilinis partizanas: kentė drėgmę ir šaltį, gėrė vandenį iš bunkeryje įrengto šulinėlio, valgė prasčiausią mais­tą.

Tačiau kaip tik čia J. Že­maitį ištiko nelaimė: 1951 m. gruodžio 4-ąją jis patyrė insultą ir buvo paralyžiuotas – nevaldė kairės rankos ir kojos. Drėgname bunkeryje be jokios medicininės pagalbos vilties netekęs partizanų vadas išgyveno iki pat pavasario. Tik balandį jo adjutantas Juozas Palubeckas-Simas į bunkerį atvedė jurbarkietę medicinos seserį Marytę Žiliūtę-Eglutę. Po neilgo gydymo J. Žemaitis pradėjo taisytis ir atkūrė ryšius su partizanų būrių vadais. 

J. Žemaitis, ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, kovojančios Lietuvos Prezidentu iš viso buvo 4 metus ir 3 mėnesius – beveik tiek, kiek laiko dabar trunka šalies vadovo kadencija.

„J. Žemaitis-Vytautas buvo jauniausias Lietuvos Prezi­den­­­tas: kai pradėjo vadovauti Lie­tuvos laisvės kovų sąjūdžiui, jam nebuvo nė 40 metų. Da­­bar šalies vadovu jis negalėtų tapti, o tada niekam nekėlė abejonių artilerijos kapitono autoritetas, jo ori laikysena, inteligencija, kalbų mo­­­kėjimas, gebėjimas aukotis. Tą autoritetą jis panaudojo noro vadovauti ir ambicijų supriešintiems partizanams suvieny­ti“, – tvirtina dr. V. Vaitkevičius.

Stiprybė – vienybėje

Lietuvos gyventojų genoci­do ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų prog­ramos skyriaus vyriausiasis specialistas dr. Darius Juodis teigia, jog J. Že­maičio biografija nebūtų išskirtinė, jei 1944–1949 m. jis nebūtų prisijungęs prie partizaninio judėji­mo. Pa­sak istoriko, svarbu tai, kad, ta­pęs karininku, J. Že­maitis nesutiko tar­nauti naciams ir net buvo patekęs į belaisvių stovyklą. Iš­vaduoti iš ten padėjo pažįstami karininkai. 

1945-ųjų kovą pri­­ėmęs priesaiką, J. Že­maitis ta­po vienu iš nedaugelio Lie­tu­vos karinin­kų, įsijungusių į Lietuvos lais­vės kovas. For­muojant Že­mai­tijos rinktinę, jis tapo štabo viršininku ir dalyvavo devyniose kautynėse. Svarbiausios vyko Virtukų ir Py­ra­gių miškuose. 

„Bet minime J. Že­maitį daugiausia dėl to, jog, pasiūlęs bend­ražygiams vienijimosi idėją, jis tapo vyriausiuoju par­­­ti­zanų vadu. Žmogus, kuris neturėjo jokios pogrindinės veik­los patirties, toliaregiškai nusprendė, kad neužtenka kurti vieną centrą, reikia bent trijų, jog, vieną likvidavus, veiklą būtų galima koordinuoti iš kitos vietos. Tai buvo labai svarbus strateginis sprendimas“, – Karo akademijos kursantams ir jauniesiems šauliams Šim­kai­čių miške surengtoje istorijos pamokoje aiškino dr. D. Juo­dis. 

Pasak istoriko, J. Žemaičio-Vytauto partizanų vienijimo veikla rezultatų pradėjo duoti jau 1948 m. Spalio mėnesį prie Šiaulių jis susitiko su Šiaurės Rytų Lietuvos parti­zanų būrių vadais. O pačiu svarbiausiu įvykiu tapo 1949 m. Radviliškio rajone, Mi­nai­čiuo­se, pasirašyta Va­sario 16-osios deklaracija ir įkurtas Lie­tuvos laisvės kovos sąjūdis. 

„Ryšiai su partizanų apygar­domis nebuvo pastovūs, dažnai nutrūkdavo, bet J. Že­mai­tis kovojo iš paskutiniųjų, apsistodamas vis kitoje vietoje. Dideliu J. Žemaičio nuopelnu galima laikyti faktą, jog 1951 m. pabaigoje Lietuvoje veikė net šešios partizanų apygardos, jas sudarė dešimt rinktinių ir 120 partizanų būrių. Jie vienijo beveik 1000 partizanų. Net ir pogrindžio sąlygomis partizanų Prezidentas leisdavosi į diskusijas, įsiklau­sydavo į kitų nuomonę – vi­si vadai jį vertino už demokratišku­mą“, – tikina dr. D. Juodis.

Tikėjo kovos prasme

Paskutiniu parti­zanų Prezi­den­to J. Žemaičio-Vytau­to prieg­lobsčiu Šim­kaičių miške tapo J. Palubecko-Simo įreng­tas bun­keris. Kartu su J. Že­maičiu ja­me žiemojo ir Simo sesuo Ele­na Palubeckaitė-Liu­das, ir medicinos seselė M. Žiliūtė-Eg­lutė. Nors bunkeris buvo nedidelis, tačiau toli nuo pašalinių akių ir gerai apsaugotoje vietoje.  

1953 m. partizaninis judė­ji­mas jau silpo. Per grandinę, o grandinės, pasak dr. D. Juo­­džio, pogrindžiui buvo pats pavojingiausias dalykas, saugumo naudojamas partizanams susekti, į nelaisvę pateko J. Že­maičio-Vytauto adjutan­tas J. Pa­lubeckas-Simas. Istoriniai duo­menys rodo, kad jis šešias dienas kentė saugumiečių kankinimus ir tik tada, kai buvo įsitikinęs, jog partizanų vadas bus perėjęs į kitą vietą, sutiko parodyti vadavietę. 

„Tie, kurie nebuvo tardomi sovietų saugumo, neturi jokios moralinės teisės vadinti jį išdaviku. J. Žemaitį suėmė į bunkerį įmetus granatą su migdomuoju užtaisu. Sovietai tikėjosi iš to turėti naudos, nes, ištraukę iš bunkerio partizanų vadą su padėjėjomis, viską vėl užmaskavo, manydami, kad jis pritrauks kitus ginkluoto pasipriešinimo dalyvius. Bet nė vienas į nelaisvę patekęs šio bunkerio gyventojas su saugumu nebendradarbiavo. Net sovietinis teismas parodė, kad kitų partizanų jie neišdavė. Visi keturi teisme pareiškė neišsižadantys savo įsitikini­mų“, – Šimkaičių miške jaunimui pasakojo dr. D. Juodis.

1956 m. Maskvoje vykusiame sovietinių okupantų teisme partizanų vadas J. Že­­­maitis-Vytautas, žinodamas, jog bus sušaudytas, pasakė tai, ką dabar kartojame kaip Prezidento priesaiką: „Kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Bet aš vis tiek laikau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“. 

Atranda daugiau bunkerių

Archyvuose radęs 1938 m., Prancūzijoje studijuojant karo mokslus, rašytą J. Že­mai­čio laišką, Lietuvos gyven­tojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinių tyrimų prog­ramos skyriaus vyriausiasis specialistas dr. D. Juodis sakė susidaręs nuomonę, kad jaunystėje J. Žemaitis buvo žmogus, pilnas gyvybės ir ryžto, puoselėjo daugybę ateities planų. Europoje tvenkiantis karo debesims, jis svajojo ir kū­rė planus, kaip gyvens Lie­tu­voje.

Tačiau vos per keletą metų jo gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė – 1945-aisiais, pasak dr. D. Juodžio, J. Žemaitis jau buvo visiškai kitas žmogus. Nors jam dar nebuvo 40-ies, jauniems partizanams, dvi­de­šimt­mečiams, vadas atrodė vi­siškas senis – toks buvo ir jo slapyvardis. 

„Žmogų išvargino gyvenimas be šeimos, viską nustelbiantis pareigos jausmas. Sie­kiant aukščiausių tautos vertybių, paaukota asmeninė gerovė ir turtas“, – su jaunimu mintimis dalijosi dr. D. Juodis. 

Šimkaičių miškuose vykstančios pamokos jaunimui tampa gyvąja istorija. Kartu su archeologu V. Vaitkevičumi grandine šukuodami mišką, pernai jaunieji šauliai aptiko dar vieną vietą, kurioje galėjo būti partizanų buveinė. Archeologas spėjo, jog maždaug už 800 met­rų nuo vadavietės esanti 20 kv. m stačiakampė įduba yra buvusios žeminės liekanos – matyti išlikę pylimėliai ir keletas suremtų sienojų. 

„Yra didelė tikimybė, kad būtent šiame bunkeryje 1949 m. Kūčias šventė į parti­za­nų va­dų susirinkimą Mi­nai­­čiuo­se žygiavęs Adolfas Ra­ma­naus­kas-Vanagas“, – mano V. Vait­ke­­vi­čius.  

Archyvuose išlikę duomenys rodo, jog miške, kur pas­kutines dienas praleido kovojančios Lietuvos Prezidentas J. Žemaitis-Vytautas, turėtų bū­ti penki partizanų bunkeriai. Kol kas žinomi tik trys. Jų paieškos, pasak archeologo, suteikia labai daug naujų žinių partizanų kovų tyrinėtojams. 

Archeologo manymu, netoli vadavietės turėtų būti pas­lėpti ir J. Žemaičio-Vytauto archyvai, kurių galėjo būti net dešimt. Juose turėtų būti ir partizanų vado rašyti dienoraščiai, laiškai, nuotraukos.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir archyvo nuotr.

Alytaus kultūros centre vyko kasmetinis, jau penkioliktasis, liaudies meno darbų konkursas-paroda „Aukso vainikas“, kurio metu išrenkami ir apdo­vanojami geriausi liaudies meistrai. Konkurse ver­ti­nami geriausi penkerių metų laikotarpiu sukur­ti vaiz­duojamojo (skulptūra, tapyba, grafika, karpiniai), tai­komojo (tekstilė, keramika, medžio dirbiniai, kal­vys­tė, ju­velyrika, paprotiniai dirbiniai – mar­gučiai, verbos, so­dai) meno ir kryždirbystės (kryžiai, stogastulpiai, kop­lytstulpiai, koplytėlės bei kt.) darbai. 

Renginyje dalyvavo LR kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Alytaus miesto me­ras Neri­jus Cesiulis, Lie­tuvos tautodailininkų sąjungos regioninių skyrių ir bend­rijų nariai, me­­notyri­nin­­kai, etnologai, iškilūs vi­suo­me­nės, kultūros veikėjai. Šven­tę vedė žinomi laidų vedėjai Loreta Sungailienė ir Saulius Pilinkus. 

Baigiamojoje konkursinėje „Aukso vainiko“ pa­rodoje pri­statyti 28 kūrėjų – geriausių savo apskričių meistrų – vertingiausi darbai. Kon­kurse dalyvavo ir dviejų mū­sų rajono tautodailininkų – Alfonso Mauliaus bei Alvydo Pociaus – kūriniai, geriausiai įvertinti re­gione. Baigiamajame konkurse nugalėtojais tapo ir sim­bo­liniais aukso vainikais buvo ka­rūnuoti skulptorius Artū­ras Ja­nickas iš Alytaus už skulp­tū­rėlių iš medžio kolekciją, audėja Aurelija Gražina Rukšaitė iš Kauno rajono už įspūdingus juostų kilimus bei kryž­dirbys Rimantas Zinkevičius iš Ukmergės už kryždirbystės paminklus. Mūsų tauto­dailininkas A. Maulius ap­dova­notas specialiuoju prizu taikomosios dailės srityje. 

Kasmetinės „Aukso vainiko“ parodos išaugo į gražų renginį, kuriame ne tik skatinamas meistrų kūrybingumas, bet ir atkreipiamas visuomenės dėmesys į tikrąsias liaudies meno vertybes bei mūsų etninių tradicijų unikalumą. Juk ne veltui 2020-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Tautodailės metais.

Ilona RAUDONIENĖ,

scenos režisierė (etnografijai) 

AUTORĖS nuotr.

Nors nuolat kalbama apie tai, kad išgėrę ar apsvaigę nuo įvairiausių psichiką veikiančių medžiagų vairuoto­jai yra potencialūs žudikai, nors nuolat didinama atsa­komybė, nuo rizikos sėsti prie vairo girtiems tai neatgraso. Visai neseniai Šilalės teisme išnagrinėta dar vie­na tokio pobūdžio byla.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.1