Kauno rajono Ringaudų pradinėje mokykloje vyko Lietuvos mokyklų žaidynių (mokinių, gim. 2009 m. ir jaunesnių) kvadrato finalinės varžybos. 

Pirmąją vietą iškovojo šeimininkų Ringaudų pradinės mokyklos komanda, antrąją vietą užėmė Vilniaus Marty­no Mažvydo progimnazijos pra­dinukai, o trečiąją – Šilalės Da­riaus ir Girėno progimnazijos jaunieji sportininkai.

Komandos, užėmusios prizines vietas, apdovanotos dip­lomais, medaliais, taurėmis ir marškinėliais.

Atkaklus darbas bei kryptin­gas tikslo siekimas padėjo mums iškovoti prizinę vietą Res­pub­likoje. Didžiuojamės savo mokyklos ketvirtokų rinktine ir džiaugiamės mūsų pro­gim­na­zijos bei Šilalės miesto vardo garsinimu Lietuvoje.

Jolanta VILIUŠIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos pradinių klasių mokytoja 

AUTORĖS nuotr.

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje jau penktą kartą vyko Šeimų sporto šventė. Orientacinėse varžybose bei įvairiose linksmosiose estafetėse savo jėgas išbandė 19 šeimų. 

Džiugu, kad tėveliai turi noro dalyvauti tokiuose rengi­niuose ir kartu su vaikais užsi­imti mėgstamais dalykais. Sa­vo pavyzdžiu jie moko vaikus, kaip smagiai ir aktyviai galima leisti laisvalaikį. Šventėje išrinktos trys šeimos nugalėtojos. Pirmoji vieta atite­ko Jog­minų šeimai, antroji – Gerybų, trečioji – Kėblų šeimai.

Papildomą rungtį – baudų metimo konkursą – moterų grupėje laimėjo Rūta Būdvytytė, vyrų grupėje – Darius Va­siliauskas, vaikų grupėje pirmas buvo Lukas Jogminas,  ant­ras – Edvinas Gedvilas, trečias – Vakaris Borodica. 

Kiekviena šventėje dalyvavusi šeima apdovanota padėkos raštais bei šakočiais. Nuoširdžiai dėkoju visiems varžybų rėmėjams ir džiaugiuosi, kad ši šventė tapo tradicine ir kasmet labai laukiama. 

Olga JOGMINIENĖ

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos kūno kultūros mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Po pusantrų metų pertraukos Šilalėje vėl apsilankė socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis. Šįkart jam labiausiai rūpėjo savivaldybės pradėta institucinė pertvarka. Šilalę pavyzdžiu kitoms savivaldybėms rodantis ministras įsitikinęs, jog vietos valdžia geriausiai privalo žinoti, kokių paslaugų reikia bendruomenei, todėl ne ministerija, o būtent savivaldybės turėtų spręsti, kaip skirstyti finansavimą.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.12

Turbūt šitiek dėmesio mūsų rajonui dar niekada nėra buvę – pastaruoju metu į Šilalę jau ne kartą skubėjo įvairių televizijos laidų reporteriai, straipsniai apie įvykius mūsų krašte publikuojami internetinės žiniasklaidos portaluose, o klausimų apie tai, „kas čia dedasi”, nuolat sulaukiame net iš užsienyje gyvenančių ir elekt­roninę laikraščio „Šilalės artojas” versiją prenumeruojančių buvusių šilališkių. Deja, džiaugsmo tos publikacijos nekelia, didžiuotis, jas perskaitę ar pažiūrėję reportažus, tikrai neturime kuo. Atvirkščiai – nors jie ir apie permainas, kurias prieš rinkimus žadėjo dabartiniai rajono valdantieji, tačiau toli gražu ne apie tokias, kokių, balsuodami už valdžios pasikeitimą, tikėjosi dauguma rajono gyventojų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.12

Pavasarinė paukščių migracija dar neprasidėjo, bet kai kas, kaltindamas orų anomaliją, jau regėjo maklinėjantį gandrą, girdėjo džiugius paukščiukų balsus, stebėjosi prasikalančiais žiedeliais, kai kam alergiją pasėjo dulkantys vyriški lazdynų žirginiai. 

Aną kartą rašėme apie kito­kią – žmonių – migraciją. Šia­me rašinyje grįžtame prie ne mažiau už orus stebinančios vidinės politikų migracijos ir priešrinkiminių jų ambi­cijų. 

Džiaugiamės pagerėjusia Prem­jero Sauliaus Skvernelio sveikata. Todėl ir jo žmonos įsidarbinimas Lenkijos naftos kon­cerno „Orlen“ įmonėje nevertas tiek daug oponentų sukelto triukšmo, kad įtartume visą Vyriausybę paslaptingais ar net nusikalstamais ryšiais su juo. Vieno garsaus politiko kadaise ištarta formulė „kas gali paneigti, kad...“ šiuo atveju negali tapti rimtu įtarimu ir žiniasklaidos eskaluojamu skandalu. Tačiau, kaip sakė Sei­mo vicepirmininkas „valstietis“ Ar­vydas Nekrošius, „bet koks šešėlį metantis atvejis turi būti ištirtas, o jau tada bus galima matyti bet kokius įtarimus“.

Bet štai tų pačių „valstiečių“ likimas vis labiau neaiškus. Jų lyderis Ramūnas Karbauskis atsisakė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime seniūno ir Kultūros komiteto pirmininko postų ir sako patrauksiąs į žygį per Lie­­tuvą, jog sutriuškintų mena­mus priešus, skleidžiančius „an­­ti­valstietišką“ propagandą. Kaip teigė politikas, Lie­tuvos žmo­nių nuteikimas prieš valdžios sprendimus yra sistemingas ir tendencingas. Vi­suomenė, pasak jo, mananti, kad valdžia per pastaruosius trejus metus nieko gero nepadarė ar padarė per mažai, yra tiesiog apgauta ir suklaidinta.

Ypač esą suklaidinti senjorai. R. Karbauskis savo interviu papasakojo vieną socialinės apsaugos ir darbo minist­rui Linui Kukuraičiui nutikusią istoriją. Pasak jo, kartą prie ministro priėjusi pensininkė šį sukritikavo: pavadinusi blogu žmogumi, nes šis, jos manymu, pensijas sugebėjo pakelti vos 3 eurais. O juk realiai pensija padidėjo vidutiniškai 30 eurų, nes pridėti 3 eurus buvo tik Prezidento inicia­tyva...

Ar remdamasis tokiu primityviu pavyzdžiu „valstiečių“ ly­deris jau gali pradėti savo rinkimų kampaniją? Šito retoriškai klausia politologas Algis Kru­pavičius. R. Karbauskis pra­­rado realybės jausmą arba, kaip tikino Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gin­tautas Paluckas, jis tiesiog gyvena iliuzijomis, jog žmonės prieš juos nusiteikę būtent dėl tų nelemtų trijų eurų...

Bet grįžkime prie politikų mig­racijos. Akivaizdu, kad R. Kar­bauskio reitingai nukenčia ne dėl prasto rūpinimosi senjorais, o dėl asmeninių ambicijų. Jo kerštingas smūgis buvu­siam susisiekimo minist­rui Ro­kui Masiuliui, paskelbiant „ga­limų draugų ir buvu­sių bend­radarbių įdarbinimo mi­nis­te­rijai paklūstančiose ins­titu­cijose“ sąrašą, aklas gy­ni­mas dabartinio ministro Ja­ros­la­vo

Narkievičiaus, didžiulės pas­tangos susitarus su Prem­­­je­ru S. Skverneliu užstoti jį krū­tine, norint išlaikyti stabi­lią Vyriausybę ir koaliciją, Pre­zi­den­to patarėjų puolimas – vi­sa tai susivijo į vieną nepalan­kių „valstiečių“ vertinimų kamuolį. O ir pasiūlymas S. Skver­neliui vesti sąjungą į rinki­mus neprideda pasitikėjimo šia val­dančia politine jėga. 

Štai kodėl LVŽS frakciją Sei­me vienas po kito palieka jo senbuviai. Iš jos pasitraukęs Vir­gilijus Poderys sako, kad to­kį sprendimą lėmė dažnai iš­siskirdavusios nuomonės įvai-

riausiais klausimais. Pa­vyz­­džiui, dėl rinkimų sistemos, rinkimų kartelės ar dėl di­džiųjų prekybos centrų įstatymo. Kur politikas „migruos“, kol kas neatskleidė. Išėjus V. Po­de­riui, „valstiečių“ frakcijoje liko 48 na­riai.

Anksčiau frakciją paliko Nag­lis Puteikis, Vytautas Ba­kas, Bronislovas Matelis. Pir­masis vėliau į ją sugrįžo, dabar suformavo naują politinį darinį. Praėjusį penktadienį LVŽS frakciją paliko ir Seimo narys Egidijus Vareikis, kažkada bu­-

vęs Tėvynės sąjungos-Lietu­vos krikščionių demok­ra­tų partijoje (TS-LKDP) ir dar gal penkiose. Perėjūnas-re­kor­di­ninkas pasuko į praėjusį šeštadienį Vilniuje savo suvažiavimą surengusią Krikš­čio­nių sąjungą „Santarvė ir gerovė“. R. Kar­bauskis sakė tikįs, jog naujasis politinis darinys bus LVŽS partneris. 

„Valstietis“ Arvydas Nek­ro-­­

šius sako, kad iš LVŽS frakcijos pasitraukę politikai yra silp­ni, o į ją atėję – tokie kaip Algimantas Dambrava, perbė­gęs iš buvusio „tvarkiečio“ Vy­tauto Kamb­levičiaus įkurtos frakcijos „Lie­tuvos gerovei“ – valdan­čiuosius tik sustiprina. 

Kitas politinis migrantas – parlamentaras Rimantas Jo­nas Dagys. Apžvalgininkai ne­mano, kad jo suburta Krikš­čionių sąjunga sugebės prisikviesti daug žymių politikų, o pats vadovas nėra autoritetinga bei žinoma asmenybė, jog patrauktų stabilius TS-LKDP rinkėjus. R. J. Dagys niekada nebuvo vertinamas kaip pirmo ryškumo politinė žvaigždė.

Taigi politikų migracija – ne pavasario, bet artėjančių rudens rinkimų pranašas.

 „Žuvis ieško kur giliau, žmogus – kur geriau“, – byloja liaudies patarlė. Galima dar pridurti: ir kur kvepia geresniu postu bei karjeros galimybe. Šis instinktas vargu ar skiria politikus nuo to paukščiuko, kuris vis ieško patogesnio ir saugesnio lizdo jaunikliams išperėti. Tuomet kuo jie skiriasi nuo gyvūnų?

Česlovas IŠKAUSKAS

Skaičiuojame antrąjį Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. 1918 m. vasario 16-osios aktas tapo atspirties tašku, vienijančiu žmones, kovojusius už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Kiekvienas iš mūsų šią prasmingą datą vertiname taip, kaip mokame ir kaip sugebame, atsižvelgdami į tai, kiek prisidėjome ir prisidedame prie jos garsinimo. Vienas iš tų, kurio įnašas, puoselėjant šalies laisvę, yra ypatingai svarus, – kvėdarniškis Eugenijus Ivanauskas. Vyras jau ne tik tris dešimtmečius didžiuojasi dėvintis Lietuvos šaulio uniformą, bet džiaugiasi ir gražiu sutapimu: jo gimimo diena sutampa su mūsų valstybei reikšminga data – kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, jis sutiks jau 81-ąjį gimtadienį.

Vaikystės prisiminimuose – tėvo ženkliukas

Ilgus metus Kvėdarnoje kū­no kultūros mokytoju dirbęs E. Ivanauskas sako, jog miestelyje buvo pirmasis, kuris ryžosi atkurti Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). Dar iki 1992-ųjų jo idėjas palaikė 26 šilališkiai.

„Kas yra šauliai, žinojau nuo vaikystės. Iki šiol saugau tėčio segėtą savanorio ženkliuką. O jo istorija – labai skaudi. Mano tėvas Jonas Ivanauskas buvo vienas pirmųjų policininkų Šilalės rajone, dirbo juo dešimt metų, kol tapo Kvėdarnos seniūnu. Aš buvau vaikas, gal aštuonerių, bet atsimenu tuos tragiškus pokario metus. Tėtis su miško broliais kalbėdavo­si, kai niekas negirdėdavo ir nematydavo. Bet vaikiškas smalsumas lėmė, jog kartą nugirdau lemtingo pokalbio nuo­trupas“, – dalijasi prisi­mi­­ni­mais Eugenijus.

Tąsyk į Ivanauskų namus atėjo du vyrai. Jie žinojo, kad Jonas yra paslėpęs Lietuvos savanorio uniformą. Miške be­sislapstantys kovotojai greičiausiai nujautė tragišką sa­vo lemtį.

„Girdėjau, kaip jie tėvui sa­kė, jog nori mirti už Lietu­vą, vilkėdami Lietuvos savanorio uniformą. Tačiau tėvas atsakė, jog augina tris sūnus ir nori uniformą išsaugoti jiems. Bet partizanų Jankausko ir Bal­čiū­no tikinimai, kad gali viskas pasikeisti, o jie gali būti sušaudyti jau dabar, nulėmė tėvo apsisprendimą: jis atidavė rūbus ir batus, bet išsisegė ženk­liuką“, – sako E. Iva­nauskas.

Pasak jo, vėliau tėvas jiems parodė, kur paslėptas Lie­tu­vos laisvę menantis ženk­liu­kas, kurį Eugenijus išsaugojo iki šiol. Uniformą išsinešusių partizanų likimas išties buvo tragiškas: vieną jų pagal gautą klaidingą informaciją sušaudė savi, kitą nukovė stribai.

„Daug, labai daug jaunų žmo­nių likimų tais laikais bu­vo sulaužyta“, – atsidūsta E. Iva­nauskas. 

Tik ar mes šiandien vis dar vertiname jų auką, ar suprantame, ką gavome kovotojų gyvybės kaina? 

Didžiausias priešas – abejingumas

E. Ivanauskas iš LŠS veiklos nesitraukia nuo Sąjūdžio laikų. Tačiau su kartėliu pripa­žįsta, jog sąjunga nyksta. Pa­sak jo, prieš karą iš 912 Kvė­darnos gyventojų net 70 priklausė LŠS, o dabar iš 2000 – vos penki. Tiesa, džiugina tai, kad gausėja jaunųjų šauliukų gretos. Tačiau vyresnės kartos ši­lališkiai tampa abejingi sa­vo tautai, savo valstybei, jos interesams.

„Būtent abejingumas yra labiausiai tautiškumui ir pilietiškumui kenkiantis veiksnys. Širdį veria, kai girdžiu, jog reikia kirsti ąžuolus vien tik todėl, kad ūkininkas galėtų užauginti daugiau bulvių. Ne apie tai reikėtų galvoti, ne pinigais, turtu vertinti savo Tėvynę. Negalima gyventi mintimis tik apie šiandieną, reikia susimąstyti ir apie tai, ką paliksime ateities kartoms. Visada sakau: bijokime abejingų, nes jiems nereikia laisvės, meilės nei dangaus“, – įsitikinęs LŠS narys.

Eugenijus sako, kad jam nepatinka, kai aplinkiniai piktinasi blogu gyvenimu. Jei taip būtų iš tiesų, E. Ivanausko manymu, prie prekybos cent­rų būtų daug laisvų vietų automobiliams, o prie kasų nesirikiuotų gėrybių kupini prekių vežimai.

„Reikia dažniau rasti grožio ir gėrio aplink save. Juk gyvename nepalyginamai ge­riau nei Rusijos, Azijos, Af­ri­­kos, Pietų Amerikos žmonės. Už­tenka dejuoti, geriau pa­tys burkimės, vienykimės ir da­rykime gerus darbus“, – pri­mindamas susvetimėjimo problemą, kalba kvėdarniškis.

Jis apgailestauja, jog panaši situacija yra visose visuomeninėse organizacijo­se, ne tik LŠS – lietuviai sunkiai buria­si į bend­ro intere­so judėji­mus, trūks­ta idėjų bend­riems darbams. Pa­vyz­­džiu jis įvardija Kvė­darnos bend­ruomenę, kuri vienija menką saujelę vietinių gyventojų. 

„Prisimin­ki­me Vasario 16-osios akto signatarus. Jų buvo tik dvidešimt, o nuveikė tiek daug, kad šiandien 141 niekaip jų savo darbais nepasiveja. Dabartiniai politikai turėtų atsiminti, jog barniais galima viską sugriauti, o ne sukurti. Bet šį požiūrį būtina ugdyti nuo mažumės. Nesvarbu, kaip žengia naujos technologijos, pagrindinės vertybės turi išlikti“, – neabejoja E. Ivanauskas.

Jis pats irgi sako ne tik išmokęs naudotis kompiuteriu, bet ir stengiasi būti aktyvus, pasportuoti, pasižvalgyti gamtoje. Buvęs mokytojas apgailestauja, kad dabartiniai vaikai, jaunimas nebemėgsta sporto, linkę tūnoti namuose.

„Graudu. Įrengti gražūs stadionai, sutvarkyta visa infra­struktūra, rodos, ko daugiau norėti. Visa sporto bazė prie pat namų, bet visur tuščia, niekas tuo gėriu nebesinaudoja. Kol dirbau mokykloje, Kvėdarnos vidurinė buvo didžiausia kaimo mokykla Lie­tuvoje, joje mokėsi per tūkstantį mokinių. Pamenu, kai prasidėjo naujovės ir reikėjo būtinai surasti bent penkiolika mokinių su specialiaisiais poreikiais, labai sunkiai tą grupę surinkome. O dabar? Šiuo metu, ko gero, didesnė jaunimo dalis atitiktų tų spec. poreikių kriterijus. Kodėl? Nes mažai juda, mažai kuo domisi. Todėl darau išvadą: mūsų visuomenei ima trūkti dvasios“, – neabejoja buvęs pedagogas.

Ir daro išvadą, kad tik bedvasiai lietuviai gali klausti, kodėl, tarkime, verta kovoti už Lietuvos krepšinio rinktinę, o ne už JAV. Klausimų, ką gausiu, jeigu padarysiu kažką Lietuvai, Eugenijus sako girdintis daugelyje sričių. Ta­čiau galbūt pirmiausia kiek­­vienas turėtume atsakyti, ką aš duodu Lietuvai.

E. Ivanauskas praėjusią vasarą svečiavosi Punske, lietuvių bendruomenėje. Ten išgirsti žodžiai giliai įsirėžė į širdį. Lenkijos lietuviai be užuolankų pasakę: „Jeigu mes būtume tik tokie lietuviai, kaip jūs, seniausiai būtume išnykę“.

Ima trūkti dvasingumo

Tai kas gi, E. Ivanausko nuomone, yra toji meilė Tėvynei? Pašnekovas nedvejodamas at­sako, jog Tėvynės nereikia ieškoti kažkur toli, nereikia kalbėti apie ją, tarsi ji būtų kažkas mistiško. 

„Tėvynė yra su mumis, ji po mūsų kojomis, ji – mus supantis oras, aplinka. Tik prisidėdami prie aplinkos gražinimo, puoselėjimo, galime save vadinti tikrais lietuviais. Juk ne veltui sakoma, kad nėra taip sunku vėliavą iškelti, kur kas sunkiau ją kasdien garbingai nešti“, – tikina E. Ivanauskas.

LŠS narys primena, jog būtent tokie principai ir vienija šaulius. Priklausantieji šiai sąjungai niekada neliks pasyviais stebėtojais, imsis bet kokios veik­los: šoks, dainuos, savanoriaus, teiks para­mą.

„Lietuvių tauta apskritai yra išskirtinė. Jau ne kartą įrodėme, kad gebame išlikti, iš­gyventi bet kokiomis sąly­gomis. Net į Sibirą ištremtieji sugebėdavo taip prasigyventi, kad juos tekdavo iš Sibiro ištremti dar kartą. Mums gal ir trūksta vienybės, bet esame labai kantrūs. Artėjančios Valstybės atkūrimo dienos proga šilališkiams, kvėdarniškiams linkiu išlaikyti žemaitišką charakterį: neatiduoti priešams savo žemės, bet ir nebijoti apkabinti kito žmogaus. Mes privalome mylėti ir didžiuotis kiekvienu šalia esančiu, vertinti iškovotą laisvę, nes ji nėra duotybė, o lietuvių tauta bet kada gali išnykti“, – kalba Lietuvos šaulys.

Savo kolegoms LŠS nariams jis linki suprasti Laisvės ir Tė­vynės reikšmę, gausinti sąjungos narių gretas ir atsiminti monsinjoro Alfonso Sva­­rinsko ištartą frazę: „Žmo­gus gali mirti, bet idėja niekada“.

E. Ivanauskas džiaugiasi, kad jo ir jo tėvo idėjos gyvos jo vaikų šeimose. Štai Vei­viržėnuose gyvenantis sūnus, senelio garbei pakrikšty­tas Jonu, tęsia tradicijas ir seka tėvo pėdomis – yra LŠS narys. Pats E. Ivanauskas lietuvybės patriotu save vadina jau ne vieną dešimtmetį, tad savo gimimo dieną jis visada iškelia dvi vėliavas: trispalvę ir istorinę.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Didmiesčiuose dažniausiai postringaujama apie prasigėrusius kaimus, apie nieko neišmanančius regionų gyventojus. Ir tik čia gyvenantys žmonės žino bei gali papasakoti, kokia situacija yra iš tikrųjų. Todėl labai keista, jog kaimo žmonėms, kad ir kaip jie norėtų dalyvauti kultūriniame gyvenime, lankyti renginius, ne visada sudaromos tokios galimybės.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.11