Šis metas medikų bendruomenei yra ypač sunkus, reikalaujantis fizinių ir psichinių jėgų, emocinio stabilumo. Visų asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai ir vadovai, neskaičiuodami darbo valandų, rizikuodami savo bei savo artimųjų sveikata, maksimaliai stengiasi, organizuodami ir teikdami asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Vis dėlto tenka apgailestauti, kad vietoj palaikymo žodžių išgirstame nepagrįstų priekaištų, nekonstruktyvios kritikos, kartais ir pašaipių komentarų bei kaltinimų.

Šiuo metu svarbu viskas – ne tik savalaikis aprūpinimas asmens apsaugos priemonėmis, diagnostiniais testais, kitomis reikiamomis priemonėmis, bet ir psichologinis žmonių palaikymas, motyvacija, įkvėpimas kovai su nematomu priešu, socialinis įstaigos darbuotojų saugumas.

Turime dirbti kaip viena komanda, siekdami to paties tikslo – saugoti žmonių sveikatą bei gyvybes. Reikalingas ypatingas visų institucijų susitelkimas, dabar svarbi jau ne kiekviena diena ir ne valanda, bet kiekviena minutė. Esant ekstremaliai situacijai, visos institucijos neišvengia klaidų, tačiau svarbiausia, jog bendromis jėgomis rastume dialogą joms išspręsti. Dirbdami pavieniui, o ypač nesutardami, neįsiklausydami, nekalbėdami ir nepasitikėdami vieni kitais, norimo tikslo nepasieksime.

Kreipiuosi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą, Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį ir sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą: šiuo valstybei kritiniu laiku prašau Jūsų visokeriopos pagalbos sveikatos sistemai, padedant išlaikyti rimtį, vienybę, stabilumą, pasitikėjimą ir susitelkimą ties svarbiausiu gerovės valstybės prioritetu – piliečių sveikata ir gyvybėmis.

Taip pat prašau visuomenės narių būti pilietiškais ir atsakingais už save, klausytis visų oficialiai teikiamų izoliacijos ir prevencijos rekomendacijų, pasitikėti medikų bendruomene. Tokiu būdu apsaugosite ne tik save, artimuosius ir kitus žmones, bet ir medikus, nes jų vaidmuo šiuo kritiniu valstybei laikotarpiu yra lemtingas.

Be to, nuoširdžiai noriu padėkoti visiems geros valios žmonėms, steigėjams, verslo organizacijoms, valstybinėms institucijoms, kolegoms, ambasados darbuotojams ir tiems, kurie įvairiais būdais teikia paramą, įsigyjant gyvybiškai svarbias asmens apsaugos priemones, sudarydami sąlygas apgyvendinimui saviizoliacijoje esantiems medikams, kurie neturi galimybių saviizoliuotis savo namuose, ir kitais būdais.

Mes stiprūs esame tol, kol esame vieningi, kol pasitikime, gerbiame ir suprantame vieni kitus.

Kęstutis ŠTARAS

Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentas

Koronavirusas plinta – kasdien nustatoma po kelias dešimtis susirgusiųjų, per dieną tiriami šimtai žmonių. Vienintelė paguoda, jog vakar popietės duomenimis, Ši­lalė dar tebebuvo ramybės oazėje. Iki šiol testai atlikti arti dešimties asmenų, visi gavo neigiamus atsakymus. Tai leido lengviau atsikvėpti. Vis dėlto kiekvienas turime suprasti, kad ši ramybė yra laikina. Valstybės lygiu priimami sprendimai blogiausiam viruso plitimo scenarijui verčia ruoštis ne tik savivaldybes, bet ir rajonų ligonines.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.25

Liudvikas Urbikas ir Šarūnas Matutis gyvena ir dirba Kaune. Iš Žadeikių kilusių jaunuolių požiūrio į gyvenimą gali pavydėti daugelis, o jų norui keliauti ir patirti kuo daugiau išskirtinių įspūdžių nėra jokių kliūčių. Neseniai jiedu, sėdę ant motociklų, pasiekė Dakarą.

Iš Kauno – dviračiais

Žadeikiuose gimęs ir augęs Š. Matutis šilališkiams yra pažįstamas labiau. Jaunuolis jau nuo 13 metų dalyvaudavo Lie­tuvos motokroso čempionatuose, apie jo pasiekimus būdavo informuojama ir mūsų laikraštyje. L. Urbikas žinomas mažiau, nors Žadeikiai yra jo ir jo tėvų tėviškė, be to, tėvams persikėlus į Klaipėdą, jis vis tiek visas atostogas leisdavo žadeikiškiams puikiai pažįstamos jo močiutės Staselės sodyboje. 

Taip sutapo, kad nuo vaikystės Žadeikių gatvėmis dviračiais lakstę jaunuoliai vienu metu atsidūrė Kaune. Paaiškėjo, jog abu mėgsta keliones, netrūksta jiedviem ir savotiško pramuštgalviškumo. O jį, ko gero, geriausiai patvirtina viena kelionė į Žadeikius.

„Kartą su Šarūnu po paskaitų susiskambinome ir nusprendėme, kad pamėginsime parlėkti į gimtinę dviračiais Nemuno kilpomis. Tai buvo vienas labiausiai įsiminusių nuotykių. Kelyje užtrukome beveik 14 valandų“, – su šypsena prisimena vaikinai.

„Susirgę“ kelionėmis

Jiedu įsitikinę, kad keliauti mėgsta visi, tik, deja, ne kiek­vienas geba tai tinkamai suplanuoti, kiti neranda laiko, treti gaili pinigų. Liudvikas sako, jog su draugais iš Žadeikių jau yra vykęs ne į vieną tolimesnę kelionę. Ir nors retkarčiais jam tenka pasinaudoti lėktuvais, visgi mėgiamiau­sia transporto priemonė – automobiliai ar motociklai.

„Keliauti tenka ir darbo reikalais, bet tik išvykose su drau­gais galima patirti tiek daug įspūdžių, susitikti su pa­čiais įvairiausiais žmonėmis. Tad man kelionės visada išliks vie­nu didžiausių pomėgių. Esu keliavęs po šiaurės vakarų Ka­nadą, Ameriką (Nevadą), su  draugais automobiliu išmaišėme Norvegiją, su Šarūnu esa­me užkopę į aukščiausią Nor­vegijos viršukalnę Galhiopigeną. Taip pat svečiavomės Šve­dijoje, Balkanų šalyse, Vokietijoje, Italijoje, Graikijoje, Makedonijoje, Serbijoje, Veng­rijoje ir kitose šalyse. Studijų metais prie mūsų prisidėdavo daugiau žmonių, važiuodavome minivenu“, – pasakoja Liud­vikas. 

Šiuo metu 25-erių vaikinas dirba automatikos inžinieriumi, yra baigęs bakalauro ir magistrantūros studijas Kauno technologijos universitete.

Šarūnas – metais jaunesnis, Kauno technikos kolegijoje bai­­gęs autotransporto elektronikos bakalauro studijas, dirba pardavimų vadybininku vienoje įmonėje. Kelionės – taip pat neatsiejama Šarūno gyvenimo dalis. 

„Apie tai, jog užaugęs keliau­siu, svajojau nuo vaikystės, nors tada pagrindinis transportas buvo tik dviratis. Tolimesnės kelionės į užsienį prasidėjo tik sulaukus pilnametystės. Mėgstu įvairias išvykas, gal tiksliau galiu pasakyti, ko nemėgstu: tai tingaus drybsojimo paplūdimyje su kokteiliu rankoje. Toks „poilsis“ – ne man. Visos mano kelionės pasižymi nuotykiais, naujomis patirtimis bei pažintimis. Kadangi nuo vaikystės aktyviai užsiiminėju motokrosu, motociklai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Visais atvejais, jei tik yra galimybė rinktis, prioritetą teikiu motociklui“, – atvirauja jaunuolis. 

Vaikinas prisipažįsta, kad ne vi­sada kelionės dviratėmis transporto priemonėmis yra įmanomos. Pavyzdžiui, po stu­dijų žadeikiškis metams buvo išvykęs į JAV, porai mėnesių su „Erasmus+“ programa teko apsistoti Maltoje. Šioje šalyje Šarūnui labiausiai įsiminė vietos gyventojų pilietiškas gyvenimo būdas bei galimybė savaitgaliais nardyti Viduržemio jūroje. Tačiau kur kas įdomesne patirtimi Šarūnas įvardija laiką, praleistą Amerikoje.

„Su draugu nusprendėme ne tik pamatyti amerikietiškus dangoraižius, bet ir pajaus­ti, kas yra amerikietiškas gyvenimo būdas. Įsidarbinome langų valytojais. Tai buvo puikiausias darbas pažinčiai su miestu bei vietiniais gyventojais. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro aplankydavome daugybę privačių namų skirtinguose Čikagos rajonuose. Darbams pasibaigus, nusipirkome pigų automobilį ir patraukėme legendiniu greitkeliu „Route 66“, kuris driekiasi iki pat Los Andželo“, – leidžiasi į atsiminimus pašnekovas.  

Indija ar Dakaras – viskas pasiekiama

Tai kas gi lėmė vaikinų pasirinkimą vykti į Dakarą? Tik­riausiai nekyla abejonių, jog pagrindinis šio sumanymo ini­ciatorius buvo Šarūnas, su motociklais suaugęs nuo vaikystės. Taip tvirtina jo bend­rakeleivis Liudvikas, pritariamai linkčioja ir Šarūnas. Paaiškėja, kad iš Tauragės kilusio tėčio įskiepyta meilė šiai transporto priemonei ne tik niekur nedingo, bet ir labai pravertė įveikiant šitą iššūkį.

„Mintis keliauti motociklais kilo maždaug prieš metus. Ketinome važiuoti į Indiją. Tačiau, prasidėjus neramumams Irake bei Turkijoje, planus pakeitėme: nusprendėme sukti į šiltesnę planetos vietą – Afriką. Idėja pasiekti Dakarą buvo gana spontaniška. Su Šarūnu kalbėjome apie pirmuosius Dakaro ralio maršrutus, kurie vesdavo iš Paryžiaus į Dakarą, tad ši kelionė mums dar labiau patiko. Tai buvo lyg simbolinis, asmeninis mud­viejų išbandymas. Tik tiek, kad mes važiavome nuo Lietuvos iki Dakaro“, – pasakoja Liudvikas.

Vaikinai sako, jog laiko pasiruošti neturėjo daug. Čia labai pravertė Šarūno žinios: nors ir pasinėręs į darbų verpetą, jis rado laiko tinkamų motociklų paieškai. Jaunuoliai nusprendė, kad abu turi būti vieno gamintojo ir kad motociklais važiuos tik tol, kol pasieks tikslą.

„Pirkome senus, todėl reikėjo juos paruošti taip, jog atlaikytų bent į vieną pusę. Į motociklus, kuriuos iškart suplanavome palikti tolimame žemyne, nenorėjome daug investuoti, tad iššūkis buvo dar sudėtingesnis. Kadangi vykome dviese to paties modelio motociklais, turėjome daugiau šansų, kad bent vienu Dakarą pasieksime“, – kelionės pradžią prisimena Liudvikas.

Jis pripažįsta, jog Šarūnas yra tikrų tikriausia žinių apie motociklus enciklopedija. O ir jam per 20 metų draugystės su Šarūnu jų nemažai prisikaupė, todėl vaikinai supranta, kaip susidoroti su vienu ar kitu nesklandumu. 

Pravertė patirtis

„Tokia ilga kelionė motocik­lu man buvo pirmoji“, – prisipažįsta Šarūnas.

Pasak jo, motokrose įgyta patirtis labai pravertė, nes ši sporto šaka reikalauja ne tik nepaprastos ištvermės, bet ir kitų įgūdžių: savarankiškumo, tvirto charakterio bei pan.

Anot Šarūno, rinktis tokį ilgą kelią motociklu gali tiktai fiziškai ir psichologiškai pasirengę žmonės. Jaunuolis primena, kad motociklas bet kuriame kelio ruože gali sugesti, jį reikia mokėti savarankiškai pataisyti. Be to, keliaujant dvirate transporto priemone, būtina gerai apgalvoti, ką imti su savimi, o ko atsisakyti. Reikia įvertinti, jog tai nėra komfortiška kelionė, negali kur ir kada panorėjęs nusiprausti, o kelyje esi vienas su supančia aplinka: visu kūnu jauti šaltį, vėją, karštį ar lietų. Tad nors motociklas yra puiki priemonė keliauti, jis toli gražu tinka ne kiekvienam. 

Šarūną į motokrosą atvedė pats nuo vaikystės juo „sirgęs“ tėvas. Tad kaip į jaunuolių pasiryžimą nukakti iki Dakaro reagavo artimieji?

„Atrodo, ir šeima, ir draugai tą žinią priėmė normaliai, nors ir tvirtino, jog tai visiška nesąmonė, o Dakaro mes nepasieksime“, – su šypsena prisimena Šarūnas. 

Liudvikas antrina draugui: tėvai juo pasitiki, todėl palaiko sumanymus, o draugai yra tokie pat, kaip ir jis. Vaikinas džiaugiasi, kad jo aplinka jį supranta, tai, be abejo, teikia daugiau pasitikėjimo ir jėgų.

Liudvikas su Šarūnu pasirinko „Suzuki“ motociklus. To­dėl, kad, vaikinų teigimu, jie yra sąlyginai nebrangūs ir tuo pačiu patvarūs. Lemiama nuomonė buvo Šarūno, kuris motokroso trasose, jo žodžiais tariant, yra „nugręžęs“ ne vieną motociklą.

„Jie lūžta po kiekvienos treniruotės. Todėl privalai būti ne tik sportininkas, bet ir mechanikas bei vadybininkas. Nėra lengva, nes viską darai savo rankomis, savo galva, iš savo patirties. Todėl ir sakau, jog ši sporto šaka mane daug ko išmokė, o tai labai pravertė“, – neslepia Šarūnas kelionėje ne kartą prisiminęs patirtį, įgytą sportinėse trasose.

Liudvikas pritaria, kad drau­go žinios bei gebėjimai lėmė tai, jog tikslą pasiekė abu, nors motociklai ir gedo. Keliautojai paskaičiavo, kad atstumas, kurį įveikė nuo Žadeikių iki Dakaro, sudarė 7300 kilometrų. 

Atlantas nesužavėjo

Kelionė prasidėjo sausio 5-ąją, o į Lietuvą jaunuoliai grįžo sausio 22 d. Jiedu teigia dar prieš kelionę įvertinę savo galimybes: nusprendė, jog toliau nuvažiuoti bus sunku fiziškai, o ir technika gali neatlaikyti. Be to, abu dirba, atostogoms daug laiko niekas neduoda. Būtent laiko stoka ir lėmė sprendimą palikti „metalinius žirgus“ Afrikoje. 

Iš Vokietijos pasukę Prancū­zijos Sete miesto uosto link, keltu pasiekė Maroko uostą Tangier. O iš ten prasidėjo didysis išbandymas. Nakvynę lietuviai rinkdavosi spontaniškai, teko miegoti ir viešbutyje, ir dykumoje. Viešbučiuose apsistodavo tada, kai norėdavosi ištiesti kojas ir nugaras lovoje bei nusiprausti. Bet daugiausiai laiko praleista palapinėse, kurias statėsi tiek smėlynuose, tiek ant jūros kranto. Tiesa, maudynėmis Atlanto vandenyne jiedu neliko sužavėti.

„Druskingas bei šaltas vanduo neteikė didelio malonumo, bet teko mėgautis tuo, kuo galėjome. Ilgiau užtrukome Dahloje, West Saharos sostinėje, Laayoune, Tiznit, Mauritanijos sostinėje Nouakschoot bei Dakare, šiuose miestuose tyrinėjome apylinkes ir praleidome daugiau laiko“, – pasakoja Liudvikas.

Dykuma pasitiko įspūdingai

Labiausiai įsiminė, kai, iki Mauritanijos sostinės likus maž­daug 200 km, keliautojai pateko į smėlio audrą. Didžiulis vėjas kėlė smėlį kelias valandas, ir skverbtis per šėlstančią dykumą buvo ypač sunku bei pavojinga.

„Dykumoje kas 100 km yra įrengti apsaugos punktai. Kai per smėlio audrą iki tokio prisikapstėme, vietiniai ragi­no suktis atgal. Tačiau mes apsisprendėme tęsti kelionę. Baisu buvo tai, kad žinojome, jog mūsų motociklai nepritaikyti važiuoti tokiomis oro sąlygomis. Tad nusivilkome marškinėlius ir jais uždengėme motociklų oro filt­rus nuo smėlio.  Jo buvo pilnos ir mūsų pačių burnos bei nosys: nesimatė kelio, geriausiu atveju – tik smulkios jo atkarpos. Sunku žodžiais nusakyti tą jausmą, bet patirtis buvo nuostabi“, – dalijasi išskirtiniais prisiminimais Liud­vikas. 

Gestų kalba, kiaušinienė ir grynieji

Į Lietuvą lėktuvu iš West Saharos grįžę Š. Matutis ir L. Urbikas dabar ir kitiems gali šį tą patarti. Pirmiausia, norint keliauti į Afriką, reikia turėti grynųjų (eurų), Afrikos pasienyje nepasitikėti žmonėmis, kurie siūlosi padėti kirsti sieną, nes permokėsite keliolika kartų daugiau. Be to, galima išsiimti vietinės valiutos bankomatuose, tačiau kortele įmanoma atsiskaityti tik Maroke.

Kadangi šiaurės vakarų Afrika yra buvusi Prancūzijos kolonija, šiame regione vyrauja arabų kalbos atmainos bei prancūzų kalba, angliškai susikalbėti labai sudėtinga. Tiesa, visus sunkumus atperka tai, kad vietiniai žmonės yra draugiški ir paslaugūs, jie padeda ar bent jau bando tą daryti. Lietuvaičiai su vietiniais bendravo savotiška gestų kalba ir keliais išmoktais prancūziškais žodžiais. 

Paklausti, ką kelionėje valgė, vaikinai juokiasi, jog dažniausias maistas buvo kiaušinienė su šviežiai kepta balta duona bei stipri ir gerokai persaldinta arbata. Dar afrikiečiai turi puikios žuvies, bet jos ragauti teko tik miestuose.

„Maisto įvairovės mažesniuose miesteliuose nėra, o ir jo gamybos higiena ten yra labai žemo lygio. Buvome kiek išsigandę, jog galime apsinuodyti, bet, laimei, šių nesklandumų išvengėme. Deja, skurdo lygis ten aukštas“, – konstatuoja Liudvikas. 

Tačiau kuro kainos, pasirodo, Afrikoje nenusileidžia lietuviškoms. Tad vietoje planuotų 1000 Eur keliauninkų kišenės paplonėjo dvigubai ar net dar daugiau (kiek­vienam). Daugiausiai pinigų „suvalgė“ keltai ir kuras, kuris tik Mauritanijoje kainavo apie 0,9 Eur už litrą. Bet tyko ir kita bėda – gauti benzino apskritai sudėtinga.

„Jo tėra tik kas penktoje degalinėje, o ir kokybė labai prasta. Žinoma, didžiuosiuose miestuose viskas lengviau. Gerai, kad gabenomės po papildomą talpą benzino, tai mus ir gelbėjo“, – juokiasi Liudvikas ir Šarūnas, mielai sutikę savo kelionės įspūdžiais pasidalinti su „Šilalės artojo“ skaitytojais.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Š. Matučio ir L. Urbiko asmeninio archyvo nuotr.

Trečiadienio vidurdienį pradėjo veikti mobilus tyrimų punktas, kuris bus vienintelis Tauragės apskrityje. Vos tik stojus darbuotojams į savo vietas, vienas po kito ėmė važiuoti automobiliai.

Tauragėje, Vinco Kudirkos g. 2, atidarytas punktas jau pirmąją dieną priėmė 30 asmenų. Auto­mo­biliai važiavo nu­rody­tu laiku, tarpai tarp atvykstančiųjų – 15 mi­nu­čių. Mėginių pa­ėmimo lau­kę asmenys vykdė visus nurodymus: punkto darbuotoja tekstinėmis kortelėmis nuro­dė neatidaryti langų, pridėti prie automobilio lan­go asmens dokumentą, vėliau prašė parodyti telefone gautą žinutę, kad būtų įsitikinta, jog asmuo tikrai gavo patvirtinimą atvykti tyrimams. Visus savo veiksmus tyrimų punkto darbuotoja pasakojo koordinatoriui per radijo stotelę. Galiausiai asmeniui leista važiuoti prie laboratorijos. Joje dirbančios specialistės liepė atidaryti automobilio langą, kad galėtų paimti tepinėlius iš nosiaryklės. Visa procedūra truko vos keletą minučių ir žmogus galėjo vykti namo saviizoliacijai.

Per dieną surinkus mėginius, jie vakare bus vežami į laboratoriją Šiauliuose. Tyrimų atsakymai turėtų paaiškėti per dvi paras.

Kurį laiką prie punkto budėjo policijos pareigūnai, tačiau įsitikinę, kad darbas vyksta sklandžiai, jie išvažiavo.

Trečiadienio vakarą vykusioje spaudos konferencijoje Tauragės ligoninės direktorius Liutauras Indriuška patikino, jog tik iš vakaro sužinoma, kiek yra ketinančių atvykti kitą dieną. Trečiadienio vakarą buvo aišku, jog ket­virtadienį turėtų būti patikrinta apie 60 žmonių.

Kiek į šį punktą atvyko iš Šilalės rajono, neskelbiama. Esą tokie duomenys nėra renkami. Tačiau kiekvienas rajonas bus informuotas apie tyrimų atsakymus. Kol kas ir teigiami, ir neigiami atsakymai tiriamiems asmenims pranešami tiesiogiai.

Į šį patikrinimo punktą atvykti galima tik gavus telefono linijos 1808 konsultanto nurodymą. Būtina atvažiuoti tiksliai nurodytu laiku. Pasak ligoninės vadovo, nurodytu laiku nesulaukus užregistruoto asmens, bus informuojami policijos pareigūnai, ir šie leisis į paieškas. Taip siekiama, jog visi koronavirusu galimai užsikrėtę asmenys būtų nustatyti.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.24

Tikriausiai sakyti, kad dar kas nors negirdėjo, jog, grįžus iš užsienio ar turėjus kontaktą su tokiu asmeniu (arba dėl bendro saugumo), privaloma bent dvi savaites nekelti kojos iš namų, būtų daugiau nei įžūlu. Deja, redakcija kasdien sulaukia pranešimų apie asmenis, kurie, nors ir yra rizikos zonoje, šito reikalavimo nepaiso – nuolat vaikšto po parduotuves, be jokio tikslo suka ratus po miestą bei pan. Apmaudžiausia, jog ne vienas nebrendyla vis dar prunkščia į akis ir pašaipiai vaiposi: „Suslogavo kažkas, ir jau panika“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.24

Antra savaitė gyvename karantino sąlygomis: tuštesnės gatvės, sumažėjo žmonių parduotuvėse, atsargesnis bendravimas ir dezinfekatorių kvapas visose viešosiose vietose – tokia dabar yra realybė. Visgi po išorine ramybe slepiasi ir nerimas: kaip niekada anksčiau žmonės pasijuto nesaugūs, su baime žiūri į kiekvieną parvykusį iš užsienio, įtampa jaučiama bendraujant net telefonu.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš socialinių tinklų ir L. Kalnikaitės

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.24

Mažytis „corona“ virusas verčia visą pasaulio vežimą. Tūnojęs už savo silpnesnio broliuko gripo nugaros, jis staiga ištiesė savo čiuptuvus. Mokslininkai tvirtina, kad tokios pandemijos kyla kas 80–100 metų, kaip ir karai ar dideli globalūs konfliktai...

„Corona“ yra bulgarų kalbos žodis, reiškiantis „globa“. Po­litine prasme Bulgarijoje šis žodis reiškė, jog šalis „globojama Rusijos“. Nežinia, ką turėjo galvoje garsioji bulgarų mistikė ir pranašė Baba Vanga (Vangelija Pandeva Di­mitrova), bet ji, kaip rašo britų svetainė dailystar.co.uk, per­spėjo, kad „korona bus visur tarp mūsų“. Anksčiau buvo ma­noma, jog tai bus susiję su Ru­sijos viešpatavimu šioje Bal­kanų šalyje, bet dabar aišku, kad Vanga išpranašavo koronaviruso pandemiją, tiesa, turėjusią kilti 1996 metais...

Beje, kaip pažymi portalas, Balkanų Nostradamu vadinama moteris numatė Rugsėjo 11-osios katastrofą, „Brexit“, Vladimiro Putino nužudymą 2020 m. „iš Kremliaus vidaus“, JAV prezidento Donal­do Trumpo sunkią ligą, kuri jį paliks kurčią ir kėsinsis į jo gyvybę...

Tuo galima tikėti ir netikėti, tačiau pranašės pasekėjai įrodinėja, kad jos prognozės pasitvirtina 85 procentais, žinoma, su tam tikra laiko paklaida. Iš dalies pasitvirtino Vangos pranašystė, kai, būdama 85 m., prieš mirtį sakė, jog „Europos laukia islamo ekstremistų invazija“, o viso Europos žemyno – „egzistencijos pabaiga“. 2020 metams Vanga taip pat išpranašavo Eu­ropos ekonomikos žlugimą. Kažin, ar ji galėjo numaty­ti, jog šis tariamas žlugimas bus sukeltas koronaviruso...

Tęsiant šią atsipalaidavimo temą, reikia pridurti, kad Van­gos pranašystės išsakytos taip miglotai, jog gali būti sėk­­min­gai, pagal reikalą, pritaikomos bet kokiam įvykių posū­kiui. Ko gero, tai ir yra jos, kaip pranašės, sėkmės pas­laptis.

Tam tikra prasme kito pranašautojo, viduramžiais, rene­sanso laikais gyvenusio Nost­radamo (Mišelis de Nost­ra­da­mas, Michel de Nostre­dame) „prognozės“ beveik sutampa su Vangos. Nostra­damas savo pranašystes aprašė katrenuose – keturių eilučių eiliuotuose posmuose. Iš pažiūros šios „poemos“ neturi nieko bend­ra su ateities spėjimu, tačiau, tekstą išanalizavus atidžiau, galima interpretuoti nemažai šių dienų įvykių. Savo kat­renuose Nostradamas sako, kad Trečiojo pasaulinio karo pradžia, kuri sunaikins visą Europą, įvyks tuomet, kai musulmonai įžengs į Senąjį žemyną.

Lygiai prieš ketverius metus žurnale „Apžvalga“ rašiau apie kitą, jau šių dienų pranašą Pasaulinės Bažnyčios atstovą Rikardą Salazarą (Ri­car­do Salazar), save vadinantį „naujuoju Nostradamu“, kuris yra kur kas konkretesnis. Jis pranaša­vo, jog jau 2016 m. gegužės 16-ąją Europą nušluos di­džiulio asteroido sukeltas cu­namis, ir šios katast­rofos me­tu žus 1,2 mln. žmonių. Po mėnesio, birželio 16 d.,

konfliktu tarp Ru­si­jos ir Ki­nijos sąjungos bei Ame­ri­kos bus pradėtas Trečiasis pasaulinis karas. Jam neva taip sakęs Aukščiausiasis, prašęs perspėti žmoniją. O jau 2020 m. ateisiąs antikristas, o dar po trejų metų pasirodysiąs ant­rasis Kristus…

Jūs šypsotės? Be reikalo. Eu­­ropą iš tiesų užplūdo minios pabėgėlių iš islamo šalių. Tarp jų – įvairiausio plauko terorizmo šalininkai ar net vykdytojai. Šią emigra­ci­jos bangą sukėlė karas Ar­ti­muo­siuose Rytuose, ypač Sirijoje. Galingas detonatorius buvo įžūli Krymo aneksija, Rusijos inspiruotas karas Ukrainoje. 

Štai kodėl galima tikėti apžvalgininko Daliaus Stanciko prieš ketverius metus išsakyta išvada: kaip ir pirmieji du pasauliniai karai, taip ir trečiasis įeis į istoriją ne tik dėl daugybės fizinių mirčių, bet ir dėl pasikeitusių žmonijos ar bent nemažos jos dalies dvasinių vertybių. Kokios jos bus po to ir kas liks iš Europos, iš Vakarų civilizacijos, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. „Deja, Kūrėjo sutverti dėsniai gamtoje yra labai aiškūs: augalas, netekęs savo šaknų, neišvengiamai nuvysta. Žmogus, civilizacija – taip pat“, – baigė samprotavimus portale Ber­nar­dinai.lt D. Stancikas.

Mums, susigūžusiems savo namuose nuo nelemto viruso, tokie bauginimai atrodo ir perdėti, ir gąsdinantys. Bet pandemijos akivaizdoje mes tikrai pasimesime, jei tikė­sime blogiausiu ir kažkokiu Me­sijumi, kuris mus išgelbės. To­dėl tiktai meilė artimam, kiek­vieno globa, atidumas bei susitelkimas mums padės įveikti visas negandas. Tai istorijos įrodyta.

Česlovas IŠKAUSKAS

Turbūt pirmą kartą nuo šios COVID-19 sukeltos krizės pradžios nebeužtenka tik epidemiologinių ar medicininių žinių. Nebeužtenka tik politinės valios ir gebėjimo priimti greitus sprendimus. 

Tai yra momentas, kada turime susitarti. Laiko neturime, todėl nėra galimybių panaudoti tradicinių demokratijoje įprastų instrumentų, tokių kaip referendumai ar pan. Klausimas atrodytų paprastas, tačiau jis iš tiesų nėra paprastas.
 
Šis virusas į Lietuvą atkeliavo taip, kaip ir į kitas Europos šalis. Jis parkeliavo kartu su į Lietuvą parvykusias ir kitose šalyse užsikrėtusiais mūsų tautiečiais. Kol kas dauguma fiksuojamų atvejų vis dar yra susiję su parvykusiais iš kitų šalių. Todėl privaloma parvykusiųjų izoliacija 14 dienų būtų labai logiškas žingsnis, kuriam pritaria ir medikai. Tai leistų sulėtinti ligos plitimą ir padidintų tikimybę, kad, augant susirgusiųjų skaičiui, sveikatos sistema suspės jiems padėti.
 
Tačiau jau pirmoji tokio sprendimo įgyvendinimo diena parodė, kad tai yra didelė problema. Dalis parvykusiųjų nenori ar nesutinka būti izoliuojami. Savivaldybėms tekusi našta pasirūpinti izoliacija tampa joms sunkiai pakeliama. 

Parvykusiųjų pyktis ir nepasitenkinimas tampa didžiule ir sunkiai pakeliama našta policijos pareigūnams. Esu nepaprastosios padėties priešininkas, nes manau, kad Lietuva ir jos piliečiai nenusipelnė visų nepaprastosios padėties baisumų, juo labiau, kad pagaliau išmokome švęsti ir džiaugtis savo laisve.
 
Nesuvaldyta situacija taps baisia sąžinės našta mūsų kartai, nes išplitus ligai taip, kaip ir kitos net labiau išsivysčiusios šalys, nebegalėsime padėti visiems, kam pagalba bus labai reikalinga. Europos šalys, kuriose liga išplito, svarsto nuo kokio amžiaus pacientai nebebus intubuojami, nes šansai juos išgelbėti yra ženkliai mažesni nei jaunesniųjų. Ir tas amžius tikrai ne 80 metų. Kalbama apie 60–65 metų amžiaus gyventojus. O dabar apsidairykime aplink ir pagalvokime, kiek tokių pažįstame ir kas jie. Pagalvokime, kokia yra bus praradimų kaina. Ir ar galėsime su tuo gyventi.

Nesu neklystantis, galbūt padariau kažkur klaidų. Dėl to labai atsiprašau. Visada stengiuosi įsiklausyti, tartis ir kalbėtis. 
 
Dabar mes esame ties ypatingo apsisprendimo riba. Izoliuojami gyventojai jau dabar piktinasi, kad negali grįžti namo, kad šeimos yra priverstos būti tame pačiame pastate su chuliganiškai besielgiančiais tautiečiais ir t. t. Jau girdime pasisakymų, kad tai pamina pagrindines žmogaus teises ir laisves.
 
Visuomet, kai iškildavo tikrai mirtinas pavojus, sugebėdavome susitelkti ir išgyventi. Dabar yra būtent toks momentas. Pasitarkime, ką darysime. Ar aukosime savo laisves vardan tų, kurie gaus šansą išgyventi, ar rinksimės natūralią atranką, kurios egzistavimą mokslo ir medicinos pažanga buvo atitolinusi?
 
Tai ne vien medicina, todėl turime sutarti, kaip elgsimės.

Dabar kaip niekad reikalingas susitelkimas, ramybė ir tikėjimas, kad galime įveikti koronaviruso plitimą.

Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas, 
sveikatos apsaugos ministras Aurelijus VERYGA

Šiuo sunkiu laiku, kai visi privalome likti namuose, didžiausia problema tampa atskirtis ir vienišumas. Mieli „Šilalės artojo“ skaitytojai, įveikime jį kartu, dalindamiesi šiuo metu gyvybiškai svarbia informacija. O patikimą ir patikrintą informaciją galite gauti, prenumeruodami rajono laikraštį, su kuriuo į Jūsų namus aktualios žinios atkeliaus du kartus per savaitę.

Saugodami žmones ir save, o tai reiškia, vengdami kontaktų, pašto darbuotojai apribojo susitikimus su savo aptarnaujamų teritorijų gyventojais, todėl daugelis vyresnių žmonių, neturinčių galimybės užsiprenumeruoti laikraštį elektroniniu būdu, gali likti be pagrindinio informacijos šaltinio. Tiems, kurie nesinaudoja internetu ir elektronine bankininkyste, pasaulis susiaurėjo iki namų durų slenksčio. Redakcija pastaruoju metu sulaukia skaitytojų skambučių, jog, dėl koronaviruso susidarius sudėtingai situacijai, nėra paprasta užsisakyti rajono laikraštį antrajam ketvirčiui. Tačiau labai prašome būti atkaklesniems ir, kiek leidžia galimybės, patiems kreiptis į Jūsų teritoriją aptarnaujantį laiškininką. Taip pat dėl prenumeratos galima skambinti bendruoju mobilaus laiškininko tel. numeriu (8-700) 5-54-00 (darbo dienomis nuo 8 iki 20 val., šeštadieniais – nuo 9 iki 16 val.). Internetu laikraštį galima užsisakyti, apsilankius Lietuvos pašto  tinklapyje (www.prenumeruok.lt).

Prašome ir laiškininkų pagal galimybes padėti skaitytojams nelikti be rajono laikraščio.

Kreipiamės į visus jaunesnius žmones, kurių tėvams, seneliams, dėdėms, tetoms bei kitiems artimiesiems, o galbūt ir kaimynams yra sudėtinga patiems užsisakyti „Šilalės artoją“, padaryti tai už juos, pasirūpinti, kad jie neliktų be informacijos apie tai, kaip ir kuo gyvena mūsų rajonas. Jei galite, paklauskite, ar jie yra pratęsę prenumeratą, o jei to nepadarė – užsakykite jiems laikraštį, išsaugokite pavedimo kopiją, kurioje bus matyti, kam užprenumeruotas laikraštis, o redakcija visiems, padariusiems šį gražų darbą, dovanos nemokamą skelbimą (sveikinimą, užuojautą, padėką ar kt.).

Dabar svarbiausia išlikti sveikiems ir išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Tikime, jog visų bendromis pastangomis „Šilalės artojas“ ir toliau lankys mūsų skaitytojų namus, atnešdamas pačias svarbiausias rajono naujienas.

„Šilalės artojo“ prenumeratos kaina nesikeičia: 1 mėn. – 4,50 Eur, 3 mėn. – 13,50 Eur, 6 mėn. – 27 Eur. Išsamesnė informacija – www.silalesartojas.lt (skiltyje reklama) arba tel. (8-605) 1-94-07.

 Redakcija                                                                                                                                                                                                                                       

Šilalės rajono savivaldybė, kaip ir visa Lietuva, gyvena karantino sąlygomis. Ką reiškia karantinas savivaldybėje? Negi durys yra užrakintos, o valdininkai išėjo atostogų? 

„Nieko panašaus. Ir administracija, ir jai pavaldžios įstaigos esame priversti spręsti netikėtai iškilusias užduotis, taigi dirbame daug intensyviau. Panikos irgi nėra, nes veikiame pagal nuoseklų planą“, – sako administracijos direktorius ir Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas Valdemaras Jasevičius.

Petras DARGIS

Savivaldybės mero patarėjas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.23