Nors karantinas gerokai pakoregavo Bijotų dvaro sodyboje vyks­tan­čio festivalio planus, koncertai po Baublių muziejaus ąžuolais skambės. Festivalis „Svečiuose pas Dionizą“ startuoja liepos 18 d., 15 val. Jau antrus metus jį rengiantis ir „Šilalės artojo“ skaitytojams pristatantis Val­das Latoža žada, kad geros nuo­taikos ir kokybiškos mu­zikos bijotiškiams, šilališkiams bei rajono svečiams tikrai užteks. 

– Esate dauge­lio festivalių, kon­certų bei renginių prodiuseris. Kodėl pasirinkote būtent Bijotus?

– Pirmiausia pats esu bijotiškis, o antra – jaukaus, unikalaus ir gražiai sutvarkyto miestelio erdvės tarsi pačios prašosi renginių bei koncertų. Baublių mu­ziejaus parkas – ideali vieta vasaros šventėms: Baubliai – išlikęs au­tentiškas senovės lie­tuvių kultūros pamink­las, neturintis ana­lo­go, gyvai menantis rašytoją Dionizą Pošką ir Lietuvos praeitį. Nepelnytai savo laiku primirštas, o šiandien, manau, atrandamas lankytojų naujai.

– Kas skatina organizuoti renginius?

– Kaip minėjau, sentimentai... Norisi, kad ši vieta būtų gyva ne tik istorija, bet pulsuotų ir muzikos projektais bei renginiais. Šilalės rajonas savo geografine padėtimi, istoriniu palikimu ir erd­vėmis ypač tinkamas įvairioms šventėms. Tai Medvėgalis, Paršežeris, Bi­lio­niai, Bijotai ir kt. 

Motyvacijos Bijotuose organizuoti festivalį duoda ir Lietuvos kultūros tarybos, savivaldybės parama, puiki part­nerystė su Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejumi ir Bijotų seniūnija. 

– Koks yra koncertų Bijotuose lankytojas?

– Žiūrovai bei klausytojai čia nuoširdūs ir atviri: žino, kur eina, kokių emocijų patirs, o pagal jų reakciją koncertuose, drąsiai sakau, jie yra puikūs klausytojai. Čia ateina ir vietiniai žmonės, nudirbę ūkio darbus, atvyksta iš kitų rajono vietovių. O pernai sulaukėme svečių iš Tauragės, Jurbarko, Kelmės, Šiaulių, Kauno, Panevėžio. Atvykusiuosius į Bijotus puikiai nuteikia geras koncertas ar atlikėjas, apsilankymas muziejuje, užburia gamtos grožis ir ramybės pojūtis.

– Iš programos matyti, kad festivalis plečia ribas?

– Taip, prie istorinio palikimo nepaminėjau Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčios, kur vyksta Sniegenos atlaidai.  Rugpjūčio 2 d. čia organizuojame išvažiuojamąjį festivalio koncertą, kuriame koncertuos publikos numylėtiniai – Deivis ir Renata, o rugpjūčio 7 d., 18 val., Bijotų dvaro sodyboje vyks Aido Giniočio akustinis koncertas.

Klausytojams ir atlikėjams linkiu saugoti save ir kitus, būti sveikiems, o atvykusiems į koncertus – geros nuotaikos!

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Medžio drožėjo ir skulptoriaus Petro Balsio darbai Šilalės Vlado Statkevičiaus muzie­jaus didžiąją salę puošia jau daugiau nei mėnuo. Tačiau oficiali pažintis su jų autoriu­mi įvyko tik dabar, kai kažkas įsigijo vieną iš čia eksponuotų kūrinių.

„Parduodu visus savo darbus, nes gyvenu tik iš pensijos. Seniausias eksponatas yra pagoniškas krėslas, sukurtas maždaug prieš 40 metų. Atvežiau čia savo kūrinius, nes iš patirties žinau, kad Šilalė šiai tautodailės tradicijai yra labai draugiškas miestas. O ir mano darbų čia esama, be to, esu gimęs netoli Švėkšnos, taigi ne taip toli ir nuo Šilalės“, – sakė tautodailininkas.  

Liepos 31 d. 71-ąjį gimtadienį švęsiantis medžio drožėjas šiuo amatu susižavėjo jaunystėje, o rimtai į jį įniko būdamas 27-erių. Per trejus metus jo įdirbis buvo pastebėtas ir įvertintas – 1979-aisiais jis buvo priimtas į tautodailininkų sąjungą, po kelių metų P. Balsiui suteiktas liaudies meistro vardas, o 2005-aisiais – meno kūrėjo statusas. 2007 m. ir 2014 m. skulptoriaus darbai buvo įvertinti „Aukso vainiko“ diplomais. 

„Esu dalyvavęs jau daugiau nei 60-yje bendrų parodų, o savo asmenines pristačiau jau daugiau nei 20 kartų. Negaliu pasakyti, kiek užtrunku prie vieno kūrinio, nes mano mintys nuolat šokinėja – imuosi tai vieno, tai kito darbo ir drožiu kelis iškart. Mano darbai yra iš įvairios medienos: naudoju liepą, drebulę, ąžuolą ir net obelį ar kriau­šę“, – atvykęs į Šilalę, pasakojo menininkas. 

P. Balsio kūrybos tematika taip pat gana plati – pasak jo, maža tauta privalo įamžinti savo tapatybę, ištakas. Štai todėl jo rankose medžio luitai virsta meno kūriniais, kurie atspindi tiek pagonybę, tiek krikščionybę. P. Balsys drožia kaukes, mažas skulptūrėles, kamerines skulptūras, bareljefus, kryžius ir net monumentalias skulptūras. Tautodailininkas nuolat dalyvauja medžio drožėjų simpoziumuose, kūrybiniuose seminaruose.

„Neinu trumpiausiu keliu, kad tik gaučiau „kapeiką“. Esu tas, kuris nepritaria šiuolaikinio meno sampratai. Dabar pašaipiai sakoma, kad liaudies menas yra niekalas, siejamas su sovietmečiu. O štai bet kokia bjaurastis jau gali vadintis meno kūriniu“, – stebėjosi menininkas.

Ir prisiminė, kaip kartą Plungės muziejaus vadovė tiesiai rėžė, jog „tokio meno muziejui nereikia“... 

„Net ir tarp mūsų yra tokių, kurie greitai pereina prie „pjūklinės“ kūrybos, pamiršdami tai, kas skulptūrai suteikia šilumą – kaltus. Tad mano misija yra leisti visuomenei žinoti: tikroji lietuvių liaudies kultūra privalo išlikti ir tapti atsvara vartotojiškumui“, – įsitikinęs tautodailininkas.  

Kaip vieną iš didžiausių „juodųjų skylių“ kūrybai ir kultūrai P. Balsys įvardija... Seimą, kuriame jo darbai kartą buvo eksponuojami.

„Davė man vieną koridorių, bet kas iš to? Niekas net iš savo kabinetų neišlindo pasižiūrėti, kas ir kokius darbus atvežė“, – nuoskaudos neslėpė plungiškis.

Tačiau skulptorius sako žinąs, jog visuomenė jo darbus priima ir vertina. Štai dalyvaujant Kaziuko mugėje, net tris kūrinius nupirko kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis. Pasak P. Balsio, dvasininkas jo skulptūras išgabeno į Vatikaną.

Dar bent šeši autoriaus darbai atsidūrė Molėtų etnokosmologijos muziejuje (skulptūros „Angelas“, „Sėjėjas“, „Dangaus kalvis“ ir kt.). Jo kūrinių galima pamatyti ir Mažosios Lietuvos, Nacionaliniame bei kituose muziejuose. Menininkas skaičiuoja, kad jo medžio darbai yra pasklidę ne tik po visą Lietuvą, bet ir visame pasaulyje. 

„Važiuojant Žemaičių plentu pro Laukuvą, ga­lima išvysti mano su draugu pastatytą 14 met­rų aukščio kryžių, o jau mirusio mano bičiulio Vlado Stumb­ro skulptūrų Tūbinių kapinaitėse niekas niekada negebės atkartoti – tokios jos įspūdingos“, – apie senųjų tradicijų išliekamąją vertę pasakojo kūrėjas.

Jis prisipažino mėgstantis iš liepos ar ąžuolo kamieno „išvaduoti“ visokias asabas, kurių pasirodymas verčia judėti toliau. Ir linkėjo visiems šiuo sunkiu laikotarpiu tapti dvasingesniems ir labiau tautiškai susibūrusiems.

P. Balsys sakė į Šilalę atgabenęs apie 50 geriausių savo darbų. Šią savaitę jie dar eksponuojami Vlado Statkevičiaus muziejuje, o nuo liepos 20 d. perkeliami į Šilalės viešąją biblioteką, kur iki pat rugsėjo bus galima juos apžiūrėti ir įsigyti. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Vyresnės kartos žmonės neretai sunkiai randa bendrą kalbą su jaunimu. Kai kas tai galėtų įvardinti visuomenės abejingumu, kartų nesusikalbėjimu bei panašiai. Tačiau tikrai esama išimčių, kurios tiesia tiltą ir naikina mirštančios visuomenės požymiu įvardijamą abejingumą.

Neregėta akcija senjorams

Poetas Justinas Marcinkevi­čius šią situaciją yra nusakęs labai taikliai: „Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčian­tį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtume“. 

Taip mąsto ir kalba brandžios asmenybės. Tad nereikia nė sakyti, kaip kartais nustembi, sutikęs jauną, bet išmintingą žmogų. Tokiu drąsiai galima vadinti ir Pajūryje gy­venantį Marijų Kačiną, kuris bando kurti savo verslą, nepamiršdamas tų, kuriems jau­nesnės visuomenės dalies dėmesio niekada nebus per daug.

Tikriausiai dar ne kiekvienas šilališkis žino, jog Pajūryje, gatvėje priešais gimnaziją, atsidarė kol kas mažytė picerija „Pica kvik“. Ir nors dar tik pati verslo pradžia, vietiniai jau žino apie gražią jo savininko idėją ir gali ją paremti: įmetus į specialų tam skirtą indą pinigėlių, už juos iškepta pica  nugabenama vienam Pajūrio seniūnijos senjorui. Laimėtojui dar garuojantį patiekalą į namus nuveža pats Marijus.

„Dabar, kai vis daugiau žmonių sužino apie mūsų organizuojamą akciją, „ledai jau pralaužti“. O iš pradžių sulaukdavau priešingos nei tikėjausi re­akcijos: senjorai net nenorėdavo priimti dovanojamos picos. Tekdavo kantriai aiškinti, kad tai nėra labdara ar koks nors šelpimas, o tik padėka už tai, jog visą gyvenimą dirbo ir kūrė ateitį mums“, – sako pajūriškis.

Ir atskleidžia, jog, išsikalbė­jus su senjorais, paaiškėja, kad dauguma aplankytųjų iki šiol dar nebuvo ragavę tikros picos.

Skoniu nenusileidžia restoranui

Paklaustas, kaip klientai vertina jo paties kuriamus patiekalus, Marijus santūriai šypsosi ir prasitaria, jog kol kas atsiliepimai – patys geriausi. Pasak jo, viena klientė net patikinusi, jog neseniai lankėsi restorane Italijoje, bet „Pi­ca kvik“ produkcija jai pasirodžiusi aukš­tesnio lygio.

„Italai jūsų picos pavydėtų“, – sakė moteris. Su­laukiame klientų ir iš Tau­ra­gės, jie visada perka šešias pačias didžiausias picas. Klau­siau jų, kam tiek daug, sakė, kad sau: pasišildo ir valgo kelias dienas. Beje, mano picų pag­rindo paslaptis yra ta, jog tešlą minkau ir brandinu aš pats. Todėl ir šildant pica ne tik nepraranda skonio, bet tampa netgi dar skanes­nė“, – primindamas, jog visų picų receptai yra išbandyti ir išragauti, pasakoja „Pica kvik“ savininkas.

Marijaus teigimu, picos ingredientus klientas gali susidėlioti, kaip jam patinka: vieni nemėgsta svogūnų, kiti – kukurūzų, treti – jalapeno paprikos. Pagal tai keičiamas ir meniu.

O dar dažniau ant vieno picos pagrindo nugula keli įdarai.

Nė dienos be picos

Kodėl Pajūryje gimęs ir augęs vyras sugalvojo kepti picas? Atsakymas, pasirodo, labai paprastas: šis patiekalas jam labai patinka ir niekada neatsibosta.

„Viskas prasidėjo prieš kokius aštuonerius metus, kai buvau išvykęs uždarbiauti į Da­niją, vėliau – į Norvegiją. Vi­­sada, kur begyvenau, picą val­­gydavau kasdien ir, beje, darau tai iki šiol. Žinau, kiek pica kainuoja užsienyje, koks turi būti jos skonis, todėl nusipirktu patiekalu ne visada likdavau patenkintas. Todėl praėjusią vasarą nusprendęs visam laikui grįžti į Lietuvą, nutariau pamėginti picą iškepti pats. Nusi­pirkau šitą didžiulę krosnį ir kepiau sau bei draugams. Kai Pajūryje įsikūrė karinis dali­nys, atgijo miestelio bend­ruo­menė, pamaniau, kad galbūt verta pabandyti savo gebėjimus pademonstruoti pla­tesniam žmonių ratui. Ir nors laikas nebuvo pats tinkamiausias, vis tiek ryžomės atidaryti savo piceriją karantino metu. Tad pradžia mums yra gana sudėtinga – tuo labiau, jog viską darome iš savo lėšų, stengiamės išsiversti be paskolų“, – apie nuosavo verslo pradžią pasakoja M. Kačinas.

Jis neslepia, kad ši picerija yra savotiškas startas, mokyk­la ar įžanga į kažką didesnio. Marijus turi minčių susikurti darbo vietą ne tik sau, bet ir padėti užsidirbti kitiems. Artimiausiu metu picerijoje tu­rėtų atsirasti ir kebabų, kurių skonis, o gal net išvaizda, žada Marijus, bus kitokia nei mums įprasta. Taip pat pajūriškis davė žodį, kad nesvarbu, kiek plėsis jo verslas, patiekalų kokybė išliks tokia pat, kokia yra dabar. 

„Šiam sumanymui skiriu labai daug savęs, šeimos laiko ir, žinoma, pinigų. Tad negaliu prarasti pasitikėjimo. Juk būtent mano sukurtos picos bei nauji skoniai lemia tai, kad šį patiekalą pamėgsta net tie, kurie teigia iki šiol picų nemėgę“, – teigia pajūriškis.

Emigrantui – du keliai

Kodėl greičiausiai didesnį už­darbį jis iškeitė į rūpesčius gimtinėje ir iš emigracijos grįžo į gimtąjį Pajūrį? Kodėl ne šeima išvažiavo paskui jį, kaip dažniausiai nutinka, o jis grįžo į Lietuvą? 

„Viskas priklauso nuo konk­retaus žmogaus. Dauguma lietuvių į užsienį išvažiuoja turėdami tikslą užsidirbti pinigų namui, automobiliui, studijoms ir t.t. Aš nebuvau išimtis, bet, laikui bėgant, pradėjau savęs klausti, ar noriu taip praleisti visą gyvenimą. Mačiau daug sudaužytų likimų, iširusių šeimų. Emigrantui, kurio artimieji lieka Lietuvoje, nėra vidurio: arba jis lieka vienas, arba verčia atvykti pas jį šeimą. Aš pasimokiau ne iš savų, o iš svetimų klaidų ir pasirinkau gyvenimą čia, su savo šeima. Be to, Pajūryje gyvena ir mano mama, ir du broliai“, – prisimindamas, kaip išmainė statybininko duoną į picų kepėjo profesiją, kalba Marijus.

Vyras neslepia, jog artimieji nebuvo tokie ryžtingi, nepritarė siekiui kurti nuosavą verslą, ragino ieškotis darbo stabiliai veikiančioje įmonėje. Nerimo užteko visiems. O kai jau buvo priimtas sprendimas, juo suabejojo pats Marijus: atsirado baimė prarasti visus uždirbtus pinigus.

Jis juokiasi suprantantis, jog jeigu būtų nusprendęs juos investuoti į automobilį ar gyvenamąjį būstą, rizikuotų mažiau, tačiau nebūtų išbandęs galimybės sukurti kažką naujo ir savo.

„Visada sakau, jog kiekvienas žmogus yra kažkam talentingas. Tik ne visiems yra galimybė tą talentą išreikšti, kiti galbūt patys savo baimėmis jį užslopina. Bet galvoju, kad visko gyvenime galima išmokti. Juk rinkdamiesi emigruoti, mes irgi dažniausiai nebūname dirbę tų darbų, kuriuos tenka ten atlikti. Viskas yra išmokstama, tik nereikia bijoti išbandyti sėkmės“, – įsitikinęs „Pica kvik“ šeimininkas.

Marijus pastebi, kad pas mus labai daug žmonių dirba nemėgiamą darbą. To, jo manymu, neturėtų būti, nes kiek­vienas yra laisvas pasirinkti, kaip jam užsidirbti duoną, kuo užsiimti. 

Pokyčiai veda į priekį

„Žmonės dažnai bijo permainų, geriau tūno ten, kur nenori būti, bet nieko nesiima, jog kažkas pasikeistų. Todėl ir atsiranda tiek daug neigiamų emocijų, nepasitenkinimo, nusivylimo. Tad visiems visada patariu nebijoti keistis, keisti savo aplinkos. Nes tik keičiantis pačiam įmanoma atrasti kažką naujo, vadinasi, kažką sukurti. O naujovių kūrimas ir yra tikrasis visuomenės prog­resas. Ši tiesa nėra mano atradimas, tai visiems žinomi dalykai. Tiesiog skubėdami gyventi, mes tai pamirštame“, – svarsto M. Kačinas.

Savęs verslininku jis nelai­ko ir sako dar nežinia, ar kada nors tokiu taps. Jam yra tekę dirbti ne vienoje Lietuvos įmo­nėje ir sako esantis įsitikinęs, jog verslo kultūra mūsų šalyje yra labai žemo lygio. 

„Čia tas pats kaip politiko­je. Seimo ar rajono politikai išrinkti visuomenės, t. y. jie yra visų mūsų tarnai. Bet pažiūrėkime, kaip jie pučia­si prieš tuos, kuriems turi tarnauti. Panašiai yra ir versle: darbdaviai turėtų lenktis prieš savo darbuotojus, nes jie sukuria viską, ką turi įmonės vadovai. Tačiau yra atvirkščiai: labai dažnai tenka iš darbdavio išgirsti, neva darbuotojas, kurio paslaugas jis perka, turi būti dėkingas už tai, kad gavo šansą dirbti. Tad ieškantys darbo dažnai susiduria su problema: gauti gerą algą, bet kentėti, ar dirbti gerame kolektyve ir gauti minimalų uždarbį. Aš noriu būti kitoks darbdavys. Todėl kol kas darbuotojų nesamdau. Esu pasiryžęs su savo personalu bend­rauti kitaip: įtikinti, kad mes vienas be kito paprasčiausiai neišgyventume. Šitą mintį tikiuosi įskiepyti savo personalui ir kurti tokį verslą, jog vi­si dirbtume lyg vienas kumštis“, – savo verslo ateities viziją atskleidžia M. Kačinas.

Kol kas „Pica kvik“ į namus pristatoma tik Pajūrio seniūnijoje ir nemokamai gabenama tik šios seniūnijos gyventojams. Tačiau Marijus pabrėžia „kol kas“. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Man visos kaimynės ir draugės sakydavo ir tebesako, kad su manimi lengva kalbėtis, mat esu labai šneki. Kiek čia mūsų belikę. Jos gi dauguma našlės, po vyrų mirties labiau užsidariusios. Bepigu, sako, tau – dar vyrą tebeturi. O aš juokdamasi atšaunu, kad jos, jaunos ištekėjusios, juos jau nudėvėjo, gi mudu ženijomės jau seni“, – tiesiai šviesiai ir atvirai kalba Aldona, glostydama šalia sėdinčio vyro Stanislovo ranką.

Aldona ir Stanislovas Kovec­kiai ką tik paminėjo Auk­sines vestuves.

„Didelio baliaus nebus: vaikai, anūkai, keli kaimynai. Na, 15–16 žmonių. 45-erių metų vestuvių jubiliejų tai šauniai šventėm, su muzika, buvo daug svečių. Vaikai taip nutarė, juk nežinia, galėjome auksinių ir nesulaukti, ką čia žinosi. O dabar va, ir sveikinimų „Ši­lalės artojuje“ kiek! Ir Zosė, sesuo mano, ir ta sveikina, nu! Taigi baliuje bus!“ – skaitydama sveikinimų skyrelį, kuriame visi linkėjimai tądien buvo skirti tik Koveckiams, džiaugėsi ir didžiavosi Aldona.

Toks aplinkinių dėmesys negali nejaudinti: jį Koveckiai užsitarnavo savo nuoširdumu, kai­­mynišku būdu. O į redakciją dėl sveikinimo atėjusios moterys gyrė Aldoną už aktyvumą – tokių reikią gerai paieškoti.

Važiuojant nuo Pagrybio Kal­tinėnų link, Koveckių sodybos nuo plento nematyti, reikia pavažiuoti galiuką kelio į šoną. Kai jis išveda į erdvią laukymę, pirmiausia atsiveria žaliuojančios pievos, kurias, anot Aldonos, dabar nuomoja jų vaikų amžiaus kaimynų ūkininkų šeima, ir restauruojamas Ko­­veckių namas. Jo restaura­vimu užsiima „mažiukas vaikas“ – sū­nus Modestas. Jis stalius, k­u­riam, kaip sako mama, nėra mielesnio daikto už medį. Dir­ba Modestas Klaipėdoje, gamina medinius laiptus ir duris. Daro, anot mamos, gerai, nes jeigu dirbsi atmestinai, ir užsakymų negausi.

„Gyvena su mumis, vis dar neženotas. Tėvas ženijosi 37-erių, o jis ir tėvą jau lenkė. Sa­kau, ženykis, kaip gyvensi vienas, suvargsi, reikia, kad kas pasirūpintų. O jis atsako, jog tokių moterų kaip tu, mama, nebėra... Va, ir įtikink tu jį...“ – linguoja galvą Aldona.

Ji, neslepia, ir pati jau buvo įsitikinusi, jog nebeištekės, nes metų turėjo, anot jos, nemažai.

„Buvo vienas šioks, kitas toks. Tačiau vis nepuolė charak­te­riai, nors tu ką. Kad būtų bet kaip, aš nenorėjau. O su Ko­veckiu supuolė! „Lermuotis“ lai­ko neužtekdavo: buvo darbai, vargai, vaikai“, – trumpai gyvenimą nusako Aldona.

Jiedviem buvo lemta susitikti. 

„Stanislovo tėviškė – Kaušų kaimas, aš – iš Gineikių. Atrodo, netoli gyvenom, bet ar tai neprasilenkdavom, ar vienas ki­to nepastebėdavom. Bet kartą nuėjau pas pusseserę, kur Stanislovas mane ir pamatė. Sakė, pirmą kartą. Kadangi abu buvome metuose, ilgai nedelsėme, ženijomės. Užvis labiausiai norėjau savo pastogę, savo namus turėti. Tačiau reikėjo pagyventi Stanislovo tėviškėje, kol savo nusipirkom. Jau 45 metai čia gyvename. Kaip aš sakau, seni apsiženijome, turtų nesukrovėme. Reikėjo vaikus į mokslus leisti, vestuves duk­roms kelti. Taigi turėjom pinigų tiek, kiek reikia, o kiek norėjom – nebuvo. Bet kas žmogui iš tų turtų – tą patį reikia palikti... Štai per televiziją vis rodo, kaip žmonės grobia, gviešiasi tarsi amžinai gyventų“, – gyvenimo tiesas dėsto Aldona.

Moteris džiaugiasi gyvenime nesutikusi blogų žmonių – visi geri, nuoširdūs, jeigu pats toks esi. Didžiuojasi bendravimu su gerbiamu mūsų rajono gydytoju Antanu Levickiu, kurio gimtinė – gretimame kaime, o į gimtąsias vietas užsukę giminaičiai aplanko ir juos. Džiaugiasi jaunosios kartos ūkininkais kaimynystėje gyvenančiais nuoširdžiais žmonėmis Diana ir Virgiu, kurie, reikalui esant, visada pirmieji atskuba į pagalbą, kai Mo­destas būna darbe.

„Kaip sekėsi gyventi? Kaip sa­koma, reikėjo ir parėkti, reikėjo ir pabėgti. Bet ne, nesirie­jome. Na, parėjo vyras išgėręs, gal kiek priekabus. Bet tu taigi blai­vi. Ko imi galvon kvailus jo žodžius, ko klausaisi? Išeik kie­man ar kokių darbų imkis. Ne­siklausysi, neatsakysi, neužsikabins. Nusibos niekus taukš­­ti ir nustos. Taip neįskelsi pyk­čio žiežirbos, nebus užgau­liojimų. Jaunos poros neturi kant­rybės: tik biški plykst – ir lekia skirtis. O reikia kantrumo apsišlifuoti, visi turime savo charakterius. Stanislovas buvo geras, vaikams – ypač. Skanesnį kąsnį visada jiems laikydavo. Ir jie prie tėvo lipo: išeidami į mokyk­lą – visi po bučiuką. Tėvą labai myli. Va, matote, kokią gėlę jam gimtadienio proga padovanojo. Sakė, tėtuk, gyvenk tol, kol ji žydės. O ji – ilgaam­žė, nes dirbtinė“, –  sveiko jumoro jausmą atskleidžia moteris.

Ji labai rūpinasi savo žmogumi ir jį globoja. 88-erių sulaukusiam Stanislovui smarkiai suprastėjusi klausa, anot Al­donos, nė aparatas negelbsti. Dar blogiau – su akimis. Vi­są gyvenimą kalviavęs, dirbęs kenksmingomis sąlygomis, kai reikėdavo atlikti suvirinimo darbus, o apsaugos kaip ir nebūdavo, žmonos teigimu, Sta­nislovas neretai grįždavo tiesiog išdegintomis akimis. Be to, jas stipriai susižalojo kaustydamas arklį. Visos tos blogybės lėmė, jog glaukoma visiškai atėmė regėjimą.

„Bet jis po kambarius vaikšto kaip matydamas – žino savo aplinką. O ir darbais užsiima. Štai malkas pjūkleliu pjausto. Pagaliuku atmatuoja, kokio ilgio pjauti, ir dilena pjūkliuku. Paskui sukapoja, nors ir nelygiai, suveža točkike į malkinę. Negi, sako, dykai sėdėsiu. Dy­kai sėdėti žmogui – liga. To­dėl ir krutam. Ačiū Dievui, dar patys vieni apsieiname, išsiverdame maisto, susitvarkome, išsiskalbiame. Pa­va­sarį točkike mėšlo išvežėme, daržiuką pasisodinome. Dar visai neseniai laikėme vištų, broilerių, bet dabar jau ne. Jau nebe jaunystė.

Ot, jaunystėje tai būdavo! Lau­kininkystės brigadoje darbai sunkiausi, šitokius vežimus šie­no tekdavo nukrauti, į darbą visur dvira­čiu važinėjau. Pa­tys irgi laikė­me gyvulių, reikėdavo juos apeiti. O kur dar namai, vaikai. Būdavo, po visko prieš vidurnaktį nukrenti lovon, pen­kias valandas pamiegi – ir vėl ant kojų. Todėl sakau: jeigu gimęs žmogus iškart pamatytų, ką jam gyvenime teks patirti, turbūt neatlaikytų, mirtų. Bet palaipsniui, diena dienon, visą amžių – visai pakeliama. Gaila, kad gyvenimas taip greitai pralekia, rodos, viskas buvo kaip va­kar. Aišku, sunkumai nepraėjo

be pasekmių: reikėjo keisti klubo sąnarius. O ką gi darysi – remontuojiesi, kol gali. Einu dažniausiai pasiremdama lazdele – taip lengviau. Vaistų jau reikia ir nuo spaudimo, ir nuo skausmo. Stanislovas štai vienas iš šešių vaikų, augusių šeimoje, belikęs, aš dar turiu seserį. Mano mama devyniasdešimties metų sulaukė, o jos sesuo, mano teta – net 107-erių! Aš vis galvoju, kad tik nereiktų ant lovos atgulti ir vaikams našta būti. O dabar dar gerą apetitą turim, gal, sakau, dar porą metų ir pagyvensim. Kiek Dievas laikys, tiek ir būsim, bet tikrai nenusibos. Dabar mūsų su Stanislovu rytmetiniai pokalbiai prabudus tokie: kaip išmiegojai, ką sapnavai, kokia sveikata? O kad įvairūs skausmai yra nuolatiniai palydovai, nieko nuostabaus – jau vaikams nugaras paskauda.

Stanislovas nemato visiškai, bet ką rašo „Šilalės artojas“ labai rūpi. Tai aš jam skaitau – be akinių, nes man abiejų akių lęšiukai pakeisti. Pirmiausia jam rūpi, kas ką pavogė, kas blogo nutiko. Aš jį protinu: negi įdomu tos bjaurastys. O jis sa­ko, kad žmonės turi apie tai žinoti“, – stebina kalbėjimo dovana, atvirumu ir nuoširdumu Al­dona.

Be jaunėlio sūnaus Modesto, kurį mažą, anot mamos, jai būdavę gaila anksti žadinti į mokyklą, Koveckiai užaugino duk­ras Aldoną, kuri gyvena Pak­ruo­jyje, ir Vidą, įsikūrusią Šiau­liuose. Neišvengė jiedu ir skau­džios netekties: būdamas vos penkių mėnesių, staiga nuo meningito mirė sūnelis. Va­ka­re, pasak Aldonos, išmaudžiusi, buvo sveikas sveikutėlis, o kitą rytą, bevalgant pusryčius, užgeso... Aldona sako jau galvoję, kad sūnaus nebeturės, taigi Modestas mylimas ypatingai – ir kaip jaunėlis, ir kaip vienintelis sūnus. Skaudu močiutei kalbėti ir apie jau suaugusio anūko mirtį, kuri labai prislėgė ir dukrą – Aldona kaip reta kuri motina supranta, ką reiškia netekti savo vaiko.

„Nu jau turbūt gana prisišnekėjau... Ir pažįstamos sako, kad su manimi smagu bendrauti. Gal nuo mažens tokia buvau –

visiems kokį žodį rasdavau. Atsimenu, po karo mirė tėtis, mama liko su keturiais nedideliais vaikais. Užėjo stribai, reikalavo kažkokių pini­gų. Mama buvo spėjusi pasislėpti. Stribas kažką suvapėjo, kad gal pinigus mama į žemę užkasusi. O aš taigi vaikas, pagalvojau, gal tikrai, man irgi smalsu. Tad ir pasakiau: „Parodyk kur, aš iškasiu!“ Stribas įsiuto: „Mat smur­gė, kokia mandra!“ Ir kad pliaukštelėjo per užpakalį.

Mokyklos daug nebaigiau, tik pradinę. Kur gi išleis mama mokytis, kai ant jos vienos rankų – būrys vaikų. Nors man sekėsi. Ir dar. Nežinau, mokyk­loje gal nemokė dainuoti, o gal ir balso ar klausos neturėjau, bet nei giedu, nei dainuoju. Tačiau sukūriau dainą, nu, dvi dainas. Atsiversk švarų lapą, aš padiktuosiu, užsirašyk. Šilalėje juk yra ansamblių, gal sukurs muziką. Čia apie mūsų tėvynę, lietuvių patirtas kančias...“ Ir Aldona ima deklamuoti savo eiles. Ne skaityti iš užrašų, bet deklamuoti iš atminties! Štai jos.

Tamsią naktį vėjas kaukia,

Blaškos juodas debesis.

O mergaitė miela laukia

Pas kalėjimo duris.

O jūs durys geležinės,

Pasakykit paslapčia:

Mano mielą bernužėlį

Ar atvarė vakar čia?

Durys nieko neatsakė,

Tyli juoda geležis.

Tiktai širdis aimanuoja,

Sako, kenčia čionai jis.

Išsisklaidė gelsvos kasos,

Migla aptraukė akis.

Ir štai vėl staiga nerimsta

Skausmo perverta širdis.

Už ką kenčia mūs lietuviai?

Už ką kenti, sese, tu?

Už ką skausmas varsto širdį?

Už ką vežė iš namų?

Už Lietuvą numylėtą

Probočių senų laikų,

Už žadėtą mūsų „laimę“,

Kai į Sibirą mus veš.

Sniegas sninga, lietus lyja,

Aukit, kalnai, beržynai!

O kai reikia atsiskirti,

Akys merkias amžinai.

* * *

Buvo gražus birželio rytas,

Saulė rengėsi tekėt,

Mūs brolius išvežė kentėt.

Atrado juos dar miegančius,

Saldžius sapnus 

sapnuojančius.

Atskyrė tėvus nuo vaikų,

Atskyrė draugus nuo draugų

Ir išvežė toli kentėt,

Savo tėvynės neregėt.

Juos išvežė toli, toli,

Iš kur sugrįžt nebegali...

Jie netikėjo niekados,

Kad nematys jau Lietuvos.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėta 32-ejų Gvido P. baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas neatsargiai atėmęs gyvybę tėvui ir du kartus sukėlęs fizinį skausmą motinai. Į teismą atvesdintas antrankiais surakintas kvėdarniškis sulaukė malonės – buvo paleistas salėje, bausmės vykdymą atidedant.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Aušros PILAITIENĖS  

(lrytas.lt) nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.54

Marytė Jončienė prieš daugiau nei dvidešimt metų ap­sisprendė – augins dekoratyvinius medelius ir krūmus. Moteris džiaugiasi šiuo pasirinkimu, kuris ne tik atsiperka finan­siškai, bet ir yra malonus širdžiai.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.54

„Klaipėdoje statomas „Skrajojantis olandas“ bus erdvus, neišdailintas, kaip reikiant „parūdijęs“, kaip ir elingas. Kartais – ekstremalus kaip stichija, kartais – nenuspėjamas kaip jūra, bet svarbiausia – jis bus atliktas žinomų Lietuvos operos solistų. Ir dauguma jų kilę iš pajūrio“, – akcentuoja Richardo Wagnerio operos pastatymo koncepcijos autorius, režisierius Dalius Abaris.

D. Abaris tapo žinomas kaip 2014 m. surengtos Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai atidarymo ceremonijos idėjos autorius, scenaristas ir režisierius. 2018 m. jis buvo Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti skirto projekto „Gloria Lietuvai“ režisierius ir idėjos autorius, sumanęs pristatyti tautai šimto svarbiausių Lietuvos varpų skambesį. Už šį įsimintiną projektą D. Abaris buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi. 

– Įdomu, kaip šios ankstesnės patirtys atsilieps „Skrajojančio olando“ pastatymui?

– Esu renginių režisierius, o masinių renginių režisūra labai skiriasi nuo operos, dramos pastatymų. Tad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statomas R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“ man – milžiniškas iššūkis. Kita vertus, ateinu su atvirų lauko erdvių valdymo patirtimi, leidžiančia operos žanrą papildyti tuo, kas galbūt nėra įprasta teatro scenai.

Kaip operos žanro debiutantas galiu pasidžiaugti, kad esu apsuptas labai patyrusios ir kūrybiškos komandos. Išties ramiau, kai šalia yra operos scenos profesionalas – režisierius Gediminas Šeduikis. Jo muzikinis ir sceninis išmanymas leidžia man labiau koncentruotis į išraiškos priemones ir technologinius scenografijos sprendimus, nes žinau, kad solistų bei kitų atlikėjų  kuriamais personažais puikiai pasirūpins Gediminas.

– Iš kur sėmėtės idėjų operos vizijai?

– Idėjos? Jos visos inspiruotos vietos, vienos iš unikaliausių Klaipėdoje. Ir, žinoma, paties R. Wagnerio gyvenimo tarpsnio, susiejusio kompozitorių su fantastiška „Skrajojančio olando“ legenda. Teatras, kviesdamas mane šiam projektui, tikėjosi kažko daugiau, nei pastatymo įprastoje scenos „dėžutėje“, o aš labai senai norėjau kažką nuveikti Klaipėdos elinge.

Ruošiantis šiam pastatymui, teko analizuoti ne tik muzikinę medžiagą, bet ir istoriją. Sumanymas – mistinį „Skrajojančio olando“ siužetą paversti labiau žemišku, pritaikytu prie erdvės, architektūros, laikmečio ir tuo pačiu sukurti žiūrovams kuo įspūdingesnį reginį. Atvira milžiniška lauko erdvė diktuoja tam tikras „žaidimo taisykles“. Tai, kas pasiteisintų teatro scenoje, tokio masto erdvėje liktų nepastebėta, kita vertus, atsiveria plačios galimybės naudotis tuo, kas būtų sunkiai įgyvendinama kamerinėje erdvėje. Tad fantazijai erdvės pakankamai.

– Ar stengsitės atsižvelgti į tokius nenuspėjamus niuansus, kaip vėjas, lietus bei kitos gamtos stichijos?

– Kai išeini dirbti į atviras lauko erdves, pirmiausia užduodi sau klausimą, ar užsidaryti standartinėje scenoje ir dirbti saugiai, nepriklausant nuo lietaus bei kitų gamtinių stichijų, ar rizikuoti ir labai daug investuoti į tai, kad išsiveržtum iš jos.

Pasirinkome antrąjį, sudėtingesnį variantą. Todėl labai daug pastangų ir resursų nukreipta tam, kad visos technologijos veiktų bet kokiomis oro sąlygomis. Pavyzdžiui, solistams specialiai šiam spektakliui iš Norvegijos siunčiami dvigubos apsaugos mikrofonai. Kad garso „neužpūstų“ vėjas, atskirai bus mikrofonizuojamas ne tik kiekvienas simfoninio orkestro muzikos instrumentas, bet ir kiekvienas choro artistas. Visos techninės apšvietimo ir garso sistemos privalo turėti apsaugas nuo lietaus. Dirbant pajūryje, tenka dvigubinti ar net trigubinti apsaugas nuo gūsingo vėjo, todėl scenografijos konstrukcijos projektuojamos taip, kad atlaikytų ne tik lietaus, bet ir vėjo gūsius.   

Didelis iššūkis laukia atlikėjų: jiems teks dirbti bet kokiomis oro sąlygomis, ir pagelbės šiuo atveju ne dengtas stogas ar sienos, bet Sandros Straukaitės kurti kostiumai. Jai teko sudėtinga užduotis sukurti ne tik stilingus, bet ir praktiškus, nuo lietaus saugančius, greitai pakeičiamus ir kartu judesių nevaržančius apdarus, su kuriais  būtų patogu laipioti vertikaliomis konstrukcijomis ar judėti siaurais koridoriais.

Saugiausiai galės jaustis teatro orkestro muzikantai, nes jie vieninteliai spektaklio metu turės stogą. Visiems kitiems – tiek solistams, tiek choro ar mimanso artistams – nebus kur slėptis. Be gamtinių sąlygų, jiems dar reikės įveikti išbandymus aukščiu, nes kai kurios operos scenos bus vaidinamos elingo viršuje, 17 metrų aukštyje. Tai maždaug kaip ant šešiaaukščio pastato stogo...

Dar vienas sudėtingas iššūkis atlikėjams – tai, jog dainuodami jie tiesiogiai nematys dirigento, nuo kurio juos skirs kartais net keliasdešimt metrų siekiantys atstumai. Todėl specialiai montuojami didžiuliai ekranai ne žiūrovams, o atlikėjams, kad jie iš bet kurios pozicijos gerai matytų transliuojamus maestro Modesto Pitrėno mostus.

– Kaip gimė operos scenografijos sprendimas? Kokios technologijos jam pasitelktos?

– Scenografiją, kaip ir visą mūsų „Skrajojančio olando“ pastatymą, inspiravo vieta. Senojo elingo konstrukcijos diktavo scenografinę visumą, kuri labai skirsis nuo dabartinių mados tendencijų – estetizuoto minimalizmo, perteikto vienu ar keliais objektais. Mes kuriame didelę kakofoniją, bet su labai aiškiomis taisyklėmis ir pritaikymu veiksmui. Bus daug metalinių konstrukcijų, kurios iš pažiūros primins elingo restauravimą, bet norint jose galima įžvelgti ir laivų remonto doką, konteinerių terminalą ar netgi laivo triumą.

Scenografė Sigita Šimkūnaitė labai stengiasi, kad šis milžiniškas statinys įgautų dekoracijos pavidalą. Jau kurį laiką dekoro dirbtuvėse vyksta intensyvus darbas gaminant scenos butaforiją, kuri bus dirbtinai sendinama, derinant prie elingo faktūrų ir spalvų.

Turbūt nieko nenustebintų laivo atsiradimas „Skrajojančiame olande“, bet tikras laivas operose iškyla nedažnai. O pas mus jis bus tikras. Be to, pasistengsime priversti jį judėti, tačiau kaip ir kur – išvys tik premjeros žiūrovai. Tai vienas svarbiausių spektaklio scenografijos elementų, tad išlaikykime intrigą. Neabejokite – bus efektinga! Be to, bus nemažai jūrinės tematikos rekvizito, užpildančio sceninę visumą.

Tikriausiai daugeliui šios operos žinovų smalsu, kaip bus sprendžiamos pagrindinės scenos – šėlstanti audra, choriniai epizodai, finalinė Zentos arija... Galiu pasakyti, kad bus visko: tikro vandens (tikiuosi, žiūrovai nesušlaps), daug kylančių ir besileidžiančių objektų ir, žinoma, ryškus baigiamasis akcentas. Tikimės, visa tai puikiai atlieps R. Wagnerio muziką.

Nemažai iššūkių laukia šviesų dailininko Andriaus Stasiulio, kurio viena iš užduočių – nepastebimai ir saugiai įkomponuoti šiuolaikinę techniką į atvirą scenos erdvę. Dalis tam skirtos įrangos, atsparios vandeniui, specialiai gabenama iš Vokietijos. Dalis apšvietimo technikų spektaklio metu taps personažais ir tuo pačiu atliks tiesioginę savo funkciją – valdys apšvietimo įrangą.

– Ar marių pakrantėje skambėsiantis „Skrajojantis olandas“ atitiks pirmapradžius kompozitoriaus užmojus?

– Kadangi operos pastatymas rodomas atviroje erdvėje, natūralu, kad vyksta jo pritaikymas konkrečiai vietai ir laikui. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai rugpjūčio 1-osios vakarą elinge išvys kiek trumpesnę „Skrajojančio olando“ versiją. Pastatymo muzikos vadovas M. Pitrėnas kruopščiai kupiūravo šią operą, kuri parašyta kaip vientisas muzikinis opusas ir bet kokia intervencija į jį yra gana rizikinga. Tikimės, atliktos minimalios korekcijos nepakenks R. Wagnerio veikalo muzikinei ir draminei tėkmei.

Siužetinės linijos stengiamės nekeisti: vienas scenas adaptuodami, kitas kiek transformuodami, kuriame savitą „Skajojančio olando“ versiją, išlaikydami R. Wagnerio kūrybinį užmanymą.

– Ar Jums patinka dirbti vandenų apsuptyje?

– Pajūryje dirbti visada smagu. Ir ne tik dėl to, kad čia jūra ir saulė, bet ir dėl to, jog žmonės čia ramesni, nuoširdesni. Maloniai nustebino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro komanda – profesionaliai dirbantys savo srities specialistai, suprantantys bei racionaliai vertinantys mūsų kūrybinius užmojus.

Teatro žmonėms tenka spręsti ne tik meninius ir techninius pastatymo niuansus, bet ir valdyti aplinkos veiksnius: pavyzdžiui, tam tikroje teritorijoje išjungti miesto apšvietimą, nuleisti į vandenį žiūrovams trukdysiančius laivus, lauko sąlygomis sukurti atlikėjams skirtas erdves (grimo, persirengimo patalpas), užtikrinti stabilų galingų elektros įvadų veikimą... Kad tai įvyktų, prisideda daug skirtingų miesto ir uosto tarnybų. Visa mūsų kūrybinė komanda už tai joms dėkinga.

https://www.klaipedosmuzikinis.lt/repertuaras/r-wagner-skrajojantis-olandas-5f057a2849eba 

Žaneta SKERSYTĖ

Visos šeimos laisvalaikiui skirtą vaizdo transliacijų ir televizijos internete paslaugą „GO3” šiuo metu galima įsigyti itin palankiomis sąlygomis. Sutaupyti galite išmaniąją televiziją užsisakydami kartu su „Tele2 Laisvo interneto” planu. Pasiūlymais jau dabar galima pasinaudoti operatoriaus salonuose ir internetinėje parduotuvėje www.tele2.lt/tv.

Išmanioji televizija su „Tele2 Laisvu internetu” – tik nuo 19,90 Eur

Naujoji išmanios televizijos paslauga siūlo populiariausius lietuviškus bei pasaulio televizijos kanalus jūsų pasirinktame ekrane – kompiuteryje, mobiliajame telefone ar planšetėje bei išmaniuosiuose televizoriuose. Šiuo metu „Tele2” išmaniąją televiziją verta įsigyti kartu su „Tele2 Laisvo interneto planu”.

Išmanieji „Tele2“ televizija su visomis pagrindinėmis TV programomis ir „Laisvu internetu” (neriboti GB viskam) šiuo metu galima įsigyti vos nuo 19,90 Eur. Į šį televizijos paketą įeina net 31 tiesioginės televizijos kanalas su iki 7 dienų atsukimo galimybe.

Išmaniąją „Tele2“ televiziją su visomis pagrindinėmis TV programomis, papildomais filmų bei serialų kanalais, plačia kino biblioteka ir „Laisvu internetu” (neriboti GB viskam) šiuo metu atsieis vos 22,90 Eur.

Išmaniąją televiziją su visomis pagrindinėmis TV programomis, papildomais filmų kanalais ir 5 populiariausiais sporto kanalais, gyvomis transliacijomis sporto gerbėjams bei „Laisvu internetu” (neriboti GB viskam) šiuo metu galima įsigyti vos nuo 25,90 Eur.

Visi minėti TV paketai veikia bet kuriame išmaniajame įrenginyje, turi specialią turinio biblioteką ir 7 dienų archyvo funkciją (išskyrus sporto turinio planą, kuriam taikomas 48 val. archyvo limitas).

Mėgautis išmaniąja televizija galite ir bet kuriame kitame televizoriuje, turinčiame HDMI jungtį bei įsigiję TV priedėlį. „GO3” televizijos priedėlio kaina – nuo 2,5 Eur/mėn. 

3 mėn. išmaniosios televizijos nemokamai

Puikus pasiūlymas šiuo metu galioja ir tiems, kurie nori išbandyti išmaniąją „Tele2” televiziją be interneto paslaugų. Dabar „Tele2” klientai, užsisakę išmaniosios televizijos „GO3” paketą „Televizija+filmai“, juo net 3 mėnesius galės naudotis nemokamai.

Įsigiję specialų išmaniosios televizijos „GO3” priedėlį, užsakytus turinio paketus galėsite žiūrėti bet kuriame įrenginyje, turinčiame HDMI jungtį.

Pasiūlymas galioja pirmą kartą užsisakiusiems „Televizija+filmai” paketą. Pasibaigus nemokamam laikotarpiui, televizijos paslaugų paketas kainuos 7,99 Eur/mėn. Priedėlio kaina į šį pasiūlymą neįskaičiuota.

Visi internetinės televizijos paketai turi galimybę apmokėjimui kartu su „Tele2” mėnesio paslaugų sąskaita.

Išsirinkti bei užsisakyti geriausiai poreikius atitinkantį pasiūlymą galima internetinėje svetainėje www.tele2.lt/tv arba „Tele2” savitarnos svetainėje.

Paketo atsisakyti galite „Tele2” savitarnos svetainėje arba paskambinę telefonu 117. Akcijos bei pasiūlymų su nuolaidomis laikas – ribotas.

Jovita JARUTIENĖ

Vasaros savaitgaliai – idealus laikas savo kraštui pa­žinti. Kelionės po Lietuvą tampa vis populiaresnės, o ir važiuoti dažniausiai toli nereikia, stebuklai glūdi vi­sai čia pat, tik per darbus mes jų nematome. Bene slė­piningiausia atrodo Žemaitijos kaimynystėje esanti Ma­žoji Lietuva, o vartais į ją vadinami Smalininkai – tikra šio krašto karūna, kurią puošia ilgiausia Lietuvoje ąžuolų alėja, seniausia vandens matavimo stotis, skulptūrų parkas, senasis Nemuno uostas. Tačiau tikrąją Smalininkų dvasią pajusti galima tik apsilankius pas Justiną Stonį ir apžiūrėjus jo kieme įkurtą populiariausią visoje pane­munėje Senovinės technikos muziejų. 

Be darbo valandų ir bilietų

Justinas jus pasitiks prie vartų, paspaus ranką ir maloniai pakvies užeiti. Jo muziejus neturi nei darbo valandų, nei bilietų. Vartai atsivers, net jei na­muose nebus šeimininko – dauguma eksponatų yra kieme, lankytojams atvira ir poilsio erdvė prie tvenkinio, kuriame dabar įrengiama nauja laivininkystės ekspozicija. Juk šalia Nemunas – kaip be laivų? 

Pernai Senovinės technikos muziejus šventė penkioliktąjį gimtadienį, tačiau pradžia jam buvo padaryta labai seniai – dar J. Stonio tėvas, prieškarinės Lietuvos agronomas, saugojo senus dokumentus ir daiktus, mokė sūnų, jog visa, kas sena, turi vertę ir gali daug papasakoti apie žmones, kurie tuo metu gyveno. Tėvo surinktus daiktus Justinas saugo kaip didžiausias relikvijas. 

Bet relikvijomis jis laiko kiek­vieną eksponatą, nes didžioji dauguma jų yra padovanoti.  Justinas įsitikinęs, kad žmonės, atidavę muziejui prosenelių daiktus, nori juos čia ir rasti. Todėl rodydamas eksponatus visada pasakoja daiktų istorijas, mini juos pardavusių ar padovanojusių žmonių vardus bei pavardes. 

Tačiau yra ir kitas kelias, kuriuo eksponatai patenka į Justino muziejų. Daugelį metų Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstęs inžinierius, ko­ne tris dešimtis išradimų užpatentavęs racionalizatorius turi 18 pagalbininkų, kurie visada praneša, vos kur užmatę vertingą seną daiktą. Muziejininkas vadina šiuos žmones savo ausimis ir akimis ir mini su didžiausia pagarba. Sako, jog kai kurie patys buvo kaip eksponatai. Pavyzdžiui, Jonas Būga, Barzdų klebonas – labai spalvinga asmenybė. Muziejuje yra jo laikrodis ir staliaus įrankiai. Panevėžietis Klemensas Sakalauskas – gramofonų karalius, turi didžiausią Lietuvoje jų kolekciją. Visur Justiną vežiojo ir daug idėjų turėjęs Benas Račiulaitis iš Lukšių.

Kartais muziejui dovanojami net labai brangūs daiktai.  Kino ir foto paviljone stovi 1980 m. kino teatrui „Lietuva“ nupirktas projektorius – naujutėlis, nė karto nenaudotas, iškart po uždarymo perduotas muziejui. Perduodant buvo iškeltos dvi sąlygos – kad nepapultų į verslininkų rankas ir nebūtų parduotas į užsienį. Toks įrenginys, Justino manymu, galėjo kainuoti 20–30 tūkst. eurų.

Tačiau muziejaus istorijoje yra buvę ir labai skaudžių dalykų. Šilalės rajone radęs garo katilą, Justinas ypač apsidžiaugė – pastatytas muziejuje, toks daiktas, Justino įsitikinimu, prilygtų stebuklui. Deja, sužinoję, kad nori parduoti, kaimynai pasisiūlė tarpininkauti. Ir „patarpininkavo“: supjaustė katilą į metalo laužą. 

„Geriau į metalo laužą, kad tik ne Lietuvai. Kodėl yra taip mąstančių žmonių? Jie vargšai yra, jų reikia gailėtis“, – iki šiol pergyvena J. Stonys. 

Rėmėjų šis muziejus neturi, valstybė jo nefinansuoja, Jurbarko savivaldybė lėšų skiria tik vieno darbuotojo minimaliam atlyginimui – už tuos pinigus J. Stonys samdo muziejininkę, o eksponatams įsigyti išleidžia visą savo pensiją ir lankytojų paliktas aukas. 

Per metus jo kieme apsilan­ko beveik tiek pat žmonių, kaip  Raudonės pilyje – apie 30 tūkst. Parduotų bilietus, gal net praturtėtų, bet Justinas įsitikinęs, kad ten, kur kultūra, komercija nereikalinga. 

„Kur yra dvasinis pradas, sie­la, ten negali būti komercijos. Tuos, kurie dirba dėl pinigų, greitai ištinka užmarštis“, – dažnai kartoja Justinas ir pabrėžia, jog nesijaučia esantis muziejaus sa­vininku. 

„Taip, muziejus yra mano, bet aš esu Tėvynės“, – paaiškina abejojantiems.

Lobiai, kurių vertė – neįkainojama

Visus eksponatus registruojantis ir jų istoriją aprašantis  smalininkietis  ekspoziciją kasmet praturtina keliais tūkstančiais naujų daiktų. Muziejuje dabar yra tiek eksponatų, kiek vienu sykiu apžiūrėti neįmanoma – daugiau kaip 25 tūkst. 

Tačiau visų Justinas savo svečiams ir nerodo. Sutikęs prie vartų, nepastebimai išsiaiškina, kas lankytojams įdomu, ir suranda tai, kas ilgam prikausto dėmesį. Inžinieriams, technikams, žinoma, įdomūs senoviniai padargai, mechanizmai, antikvariniai traktoriai ir automobiliai. Mokytojų senovinė technika netraukia, todėl, ap­rodęs pagrindinius techninius įrenginius, veda į kambarį, kur laiko nuo carinės Rusijos laikų sukauptą pedagoginės literatūros kolekciją. Vaikus visada sudomina bitės – ne kiekvienas miesčioniukas, pasak Justino, žino, iš kur atsiranda medus, todėl aviliai, koriai, dūminės, pasakojimai apie bičių gyvenimo būdą jiems yra tarsi stebuklinė pasaka. 

Ilga patirtis J. Stonį paskatino kurti amatų paviljonus. Muziejuje yra visos ne tik bitininkystės, bet ir batų siuvimo, laik­raščių bei knygų leidybos darbo priemonės – galima būtų bet kada demonstruoti, kaip anksčiau tai buvo daroma. 

Daugelį dalykų Senovinės technikos muziejui dovanojo profesionalai. Kauno technologijos universiteto Metalų technologijos katedros mokslininkai savo kelių dešimtmečių tyrinėjimų rezultatą – monografiją apie tai, kaip senovės lietuviai iš vandens išgaudavo balų rūdą ir gamino geležį, atvežė į Smalininkus, nors galėjo pasirinkti bet kokį kitą muziejų.

Tokių paviljonų, suskaičiavo muziejaus savininkas, galėtų būti devyniolika, tačiau visiems pastatyti reikėtų daug pi­nigų. Jų muziejus neturi, todėl yra tik keletas. Bet ir tie – ne­įkainojamos vertės. 

Justino sukauptus lobius ne visi vertina. Jaunimas, pasidairęs muziejaus kieme, dažnai nusprendžia, kad, pardavęs visus senus laužus metalo supirkėjams, senolis praturtėtų. 

„Tada aš jiems pasakau pas­laptį – vieną čia esantį daiktą nuvežus į Berlyno muziejų, kurio jie seniai prašo, galėtų nusipirkti naujausią „Mercedesą“, o gal ir ne vieną, o ko­kius tris. Berlynie­čiai turi tokias pat stak­les – tvirtina, jog tai yra seniausios Europoje metalo tekinimo staklės, varomos garo katilu. Atvažiuoja pas 

mus, pamato ir sa­ko: „Iš kur jos ir pas jus? Čia juk kai­mas, o mes – Ber­lynas. Kaip tai gali būti? Mielai nu­­pirktų ir tas, ta­čiau mano muzie­juje durys atsida­ro į vieną pusę: ką čia atvežu, atgal neišeina“, – juokia­si aštuoniasdešimtmetis. Vienam Vokietijos muziejui jis nuo­lat skolina eksponatus, kad vokiečiai galėtų juos parodyti savo lankytojams. 

Kiekvienam atvykusiam – skirtinga programa

Labai dažnai Justinas prog­ramą sudaro pagal tai, kokios tautybės svečiai užsuka į jo kiemą. Olandai ir danai visada fotografuojasi taip, kad nuot­raukoje būtų matyti gandralizdis – jų preciziškai sukultūrintame kaime nebeliko nei balų, nei varlių, todėl gandrus galima suskaičiuoti ant pirštų. Suomiams neįdomi žemės dirbimo technika, bet muziejuje yra laikraščių, kuriuose galima perskaityti apie šios šalies žmonių drąsą kare su rusais.

„Suomiai varto laikraščius, žiū­ri senolių, kilusių į mūšius, nuotraukas ir braukia ašarą“, – pasakoja Justinas.

Lengviausia jam sudominti Mažosios Lietuvos nepamirštančius vokiečius – apie du iš trijų muziejaus eksponatų yra vokiški arba su vokiškais užrašais. 

„Pamatę variklį, ant kurio užrašyta „Gumbinen“ (dabar – Ka­li­ningrado srities miestas Gu­se­vas), vokiečiai alpsta iš lai­mės, jų siela atsigauna“, – neslepia muziejaus šeimininkas.

Justino sode visi eksponatai jau netelpa, todėl muziejus plečiasi – netrukus jis įkels koją ir į Tauragę. Bendradarbiaudamas su Tauragės savivaldybe, J. Stonys prie Tauragės parko įrengs Smalininkų senovinės technikos muziejaus filialą, kuriame planuojama įkurdinti kelis šimtus įdomesnių eksponatų. Juos nupirks ir į parką pargabens Tauragės savivaldybė.

Justinas tikisi, jog, pamatę Tau­ragėje eksponuojamus seno­vi­nius daiktus, lankytojai pasuks ir į netoliese esančius Smalininkus, kur jų lauks turtinga ekspozicija bei maloni erdvė poilsiui. 

Kaupia pasaulinio lygio išradimus

Justino muziejuje nėra ką veik­ti tik tiems, kurie viską vertina pinigais. Na, kiek gali kainuoti sulūžusi medinė žagrė ar sutrūnijęs lagaminas? Nemažai žmonių, valydami močiučių palėpes, tokius daiktus be gailesčio sudegina – iš kur jiems žinoti, jog žagrė su geležiniu antgaliu yra materialinio kultūros paveldo vertybė. Tokią, rastą Trakų rajone, istorikai datuoja praėjusio tūkstant­mečio pradžia ir sako, kad toks arklas su geležiniu noragu buvo paplitęs visuose baltų kraštuose.  

Negali nesistebėti muziejuje saugoma pirmąja rašymo mašinėle, pagaminta dar 1886 m. J. Stonys sako ne­įtikėtinus dalykus – pasirodo, tokios pat yra išlikusios tik penkios: dvi – Jungtinė­se Amerikos Valstijose, trys – Rusijoje. 

„Aplink yra abėcėlė, rodyklę pridedu prie tos raidės, kurios reikia, atverčiu snapelį, duriu į skylutę, kitoje pusėje popierius – atspaudžia. Per tris minutes – viena raidė. A4 formato lapas – per pusę savaitės“, – aiškina inžinierius.

Suvalkietiškas kuparas, dekoruotas skarda, iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo neypatingas, tačiau Justinas tikina, jog 1859 m., kai jis buvo pagamintas, skar­dos dar nebuvo –  taip plonai metalą iškalė talentingas kalvis. O štai ant automobilio stogo už­­keltas lagaminas, panašus į močiu­tės krai­čio skrynią, Jus­ti­no įsitikinimu, yra tik­­ras stebuklas – tokiais „čemodanais“ nešini iš Ameri­kos XIX amžiaus pradžio­je grįždavo lietuviai. 

Aliejaus spaudykla, 240 m. maitinusi molėtiškius, arklių traukiami maniežai, pirmieji dyzeliniai varikliai, Hitlerio laikų vokiška skalbimo mašina ir gausi traktorių kolekcija, kurios pradininką – žmogaus traukiamą keturratį vežimą – galima pamatyti žemdirbystės paviljone. 

Justinas neslepia, jog traktoriai ir automobiliai – jo muziejaus pasididžiavi­mas. 1920 m. pagamintą vokiškas „DEUTZ“ inžinierius vadina lobiu ir neslepia, kad vokiečiai už jį siūlė labai daug. Kiek – neatskleidžia, tik juokdamasis tikina, jog „siaubingai didelius pinigus“. 

Toks pat lobis yra ir legenda tapęs „Universal 2“, kuriam licenciją Stalinas  pirko iš amerikiečių „Formol“ firmos praeito šimtmečio viduryje, o vėliau Vladimiro traktorių gamykloje perdarė į DT-14 ir DT-20. Greta – moderniu laikytas „Ch TZ-2“ reguliuojama berėme konstrukcija, todėl labai tinkamas sodų ir daržų priežiūrai. GAZ-51 surinktas Lenkijoje kaip „Liublin-51“ – pasirodo, tokie rusiški krovininiai automobiliai buvo surenkami dar ir Šiaurės Korėjoje bei Kinijoje. 

Kaip nauja automobilių paviljone stovi Sniečkaus „Volga“ – ne vieną vasarą Justinas ja važinėjo su Berlyno policijos viršininku, atvykstančiu pasisvečiuoti pas smalininkiečio dukrą. Senas automobilis  lekia, anot Justino,  su vėjeliu, tik ryja baisiai daug benzino. 

Šalia „Volgos“ – Dailės akademijos pro­rektoriaus Vido Balčiūno padovanotas mėlynas mopedas. Yra ir rusiškas „Zoporožec“, „Pobeda“, daug krovininių automobilių. Visi jie eksponuojami tokie, kokie buvo gauti, atnaujintas iki blizgesio – vienintelis „Moskvičius“. Bet Justinas juokiasi, kad nėra nevažiuojančių – kiekvienas galėtų smagiai riedėti į pakalnę. 

Direktoriaus kabinetui vietos neliko

Dar daugiau verty­bių, nei kieme, yra J. Stonio namuose – eksponatai nepali­ko vietos net direk­toriaus kabinetui. Vi­sos lentynos pri­krau­tos senovi­nės vaiz­do ir foto technikos bei radijo aparatūros, galima pamatyti net Č. Čaplino laikų kino projektorius. Istoriją primena sena geležinė Rusijos pasienio lenta, Smalininkų bažnyčią susprogdinusios bombos skeveldros – evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Kairys netrukus jas žada išsivežti į Vilkyškiuose kuriamą bažnytinį muziejų. 

Bet labiausiai Justinas didžiuojasi senais spaudiniais, kiekvienam atvykusiam parodo 1918 m. išleistą laikraštį „Lietuva“ ir Nepriklausomybės atstatymo akto kopiją, kurią, pasak muziejininko, prieškariu turėti namuose buvo kiekvieno lietuvio garbės reikalas. 

Materialinės kultūros paveldas yra ren­kamas iš visos Lietuvos, o dvasinės (dokumentai, knygos) – iš viso pasaulio. 

„Stalino enciklopedijos – iš Odesos, Prezidento Griniaus knyga – iš JAV“, – vardija Justinas.

J. Stonio muziejus, kaip būtinai lankytinas objektas, yra įtrauktas į Vokietijoje ir Lenkijoje išleistus kelionių vadovus. Ruošti diplominių darbų čia atvyksta net kelių Lietuvos universitetų studentai. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.