Mes iš tiesų mylime ne tik mamas, bet ne mažiau – ir tėčius. Tiktai gal nedrįstame to parodyti, o jei ir parodom – tai labai kuklindamiesi... Juk neįprasta, kad tėvo akyse sužibėtų ašara, suvirpėtų lūpos ar sudrebėtų balsas. Bet tėvui, lygiai kaip ir mamai, tai yra viena iš tų gražiausių, brangiausių gyvenimo akimirkų, kai vaikai išreiškia savo meilę, dėkingumą. Mes juos mylime, žinome, kad jie yra, ir mums ramu. Kai juos išlydime amžinai – mes lygiai taip pat juos mylime. Ir labai labai ilgimės...
Gyva kaimo istorija
Didkiemiškiui Anzelmui Masedunskui likimas lėmė margą gyvenimo raštą. Jau ne visai mažiukas buvo, kai užėjo antrasis pasaulinis karas, o pokario laikotarpis išliko atmintyje savo nuožmumu, nežinia ir nuolatine baime. Tačiau baisumų žmonės nelinkę prisiminti: buvo, ėjo ir praėjo. Taip ir Anzelmas su savo žmona Silvestra Danute – kas bloga, minėti nenori. Juk gyvenime neišvengiamai nutinka ir balto, ir juodo, tačiau prisiminimuose dažniau atgyja tai, kas buvo gera, šilta, malonu, kas teikė praėjusioms dienoms prasmės.
Masedunskai užaugino gražų būrį vaikų – tris dukras ir tris sūnus. Deja, penkiametį Romuką pasiglemžė klastinga liga, kurios mįslės dar ir šiandien pasaulio mokslininkai iki galo įminti neįstengia. Visi kiti, kaip sako Anzelmas ir jo žmona, užaugo gerais, darbščiais, gerbiamais žmonėmis ir yra didžiausias tėvų pasididžiavimas.
„Nė vienas nei parų, nei kalėjime nėra sėdėjęs“, – nuo baisiausios gyvenime dalios mintis iškart atbaido Anzelmas.
„Vaikai auga patys. Reikia tik žinoti, kada, kur išeina, ir matyti, kokie pareina. Tvarka privalo būti. Ir dirbti turi. Nė minties, kad vaikai nepadėtų tėvams. Mes taip augome ir saviškius to mokėme“, – įsiterpia mama.
Mums lankantis, Masedunskų namuose sukiojosi jauna moteris – gal kaimynė, gal gera pažįstama, bet galėjai suprasti, jog labai artima ir patikima, juo labiau, kad jos dukrytė su šeimininkais atsisveikino tarsi su savo seneliais. Moteris labai vaizdžiai nupasakojo atvejį iš savo paauglystės, kuomet, būdama draugė su Masedunskų dukra, pas juos lankydavosi. Sako, užtekdavo pamatyti Jolantos mamos žvilgsnį, ir galėdavai suprasti, kad jau laikas namo...
Tiesą sakant, kai Danutė, mums atvykus, išėjo iš kambario, kur buvo nuėjusi poilsio, jos žvilgsnis neatrodė labai džiaugsmingas. Bet tai buvo tarsi optinė apgaulė – besikalbant paaiškėjo, kad po griežta mina slepiasi atvira, šilta siela.
Beliko tik ranką ištiesti
Anzelmas gimė Didkiemyje, Danutė – iš gretimų Gerviškių, dabar, sako, šio kaimo jau nebėra „gyvo“. Žmonės paprastai vienas kitą žino ir pažįsta net iš kelių aplinkinių vietovių. Tačiau, pasak Danutės, ko gero, pati pagrindinė judviejų su Anzelmu suėjimo į krūvą priežastis ta, kad Anzelmo mama buvo jos krikšto kūma.
„Aš vis nubėgdavau jos aplankyti – nuo mažumės taip. Anzelmas už mane metais vyresnis. Išeina, jog ne veltui ten lankydavausi“, – prabėgus net 67-eriems bendro gyvenimo metams, prisimena Danutė.
„Ir šokiuose susitikdavome. Kritom vienas kitam į akį ir susiėjome“, – patvirtina ir Anzelmas.
Tokios beveik vienodos senosios kartos žmonių meilės istorijos: kartu augę, subrendę, įsimylėję. Belieka tik paimti už rankos ir pasakyti tą lemiamą žodį.
O kad praleido jau šitiek metų drauge, Masedunskai sako nė nepastebėję. Pradžioje buvo labai sunku, kaip ir visiems tuo laiku, – patikslina Anzelmas. Biednas kolchozas, penkeri metai alinančio triūso už darbadienius.
„Visą uždarbį rudenį parsinešdavai ant pečių – maišą pelų“, – prisimena Anzelmas.
Tiko prie tanciaus ir prie rožančiaus
Darbas darbu, vargas vargu, tačiau, sako senolis, gyventi buvę ir smagu, ir linksma. Žmonės norėjo burtis, dainuoti, šokti, vaidinti. Anzelmas garsėjo kaip dainininkas, vėliau – giedotojas, kone visus savo bendraamžius ir net jaunesnius Anapilin giesmėmis išlydėjo. Vaidino spektakliuose, abu su Danute šoko tautinių šokių ratelyje. Danutė gi pasižymėjo ir kaip nepamainoma siuvėja – siuvo saviveiklininkams drabužius, kostiumus bet kokiems personažams.
„Siuvimo mokiausi privačiai Tauragėje. Tas amatas labai pagelbėjo. Nors augo būrys vaikų, nuo kojų iki galvos juos apsiūdavau pagal visas to meto madas ir galiu pasigirti, kad jie buvo net „strainesni“ už daugelį kitų“, – didžiuojasi moteris.
Abu su nostalgija mini tuos metus ir gailauja, jog Didkiemis ištuštėjęs, jaunimo nebėra, nebeliko mokyklos, prigeso kultūrinis gyvenimas, žmonėms trūksta bendrystės, entuziazmo, iniciatyvos.
„O juk toks gražus miestelis yra Didkiemis!“ – atsidūsta senoliai.
Už meilę – meile
Šiandien senoliai dienas leidžia vienu du, nuolat globojami toliau ar arčiau gyvenančių vaikų. Arčiausiai turbūt sūnus Rolandas, apylinkėse gerai žinomas ūkininkas, kuriam senieji Masedunskai perrašė kažkada turėtą ūkį. O kad jis buvo nemažas, rodo didžiuliai pastatai. Ne prie vieno iš jų takeliai jau gerokai užžėlę... O juk kiek kadaise abiejų jais takuota!.. Ir šuns būda jau kelinti metai tuščia, tiktai mažas keturkojis šeimininkų draugas nedrąsiu amsėjimu pasitinka svetimą kambaryje. Deja, ateina laikas, kai tenka atsisakyti to, kas buvo gyvenimo pagrindas, džiaugsmas.
Tai – darbas. Kad ir sunkus, varginantis, tačiau, jo netekęs, žmogus tarsi nebetenka ir kažkurios dalelės savęs...
„Mes dabar kaip tame senų laikų eilėrašty: sotūs, laimingi, šiltai aprengti“, – šmaikštauja Danutė.
Tačiau vienintelis dalykas, anot moters, ko Anzelmas dar negali atsisakyti, – tai bitės. Šie šventi padarėliai – viso jo gyvenimo atgaiva, tad ir dabar laiko dar dešimt avilių. Danutė sako, jog jeigu kartais dėl ko nors užsirūstinusi tarsteli, kad jas išnaikins, Anzelmas rimtai išsigąsta: tik ne bites! Dar tėvui, matyt, labai svarbu, jog prie bičių jam talkina dukra.
„Darbo nebeturime jokio, tik po vidų, esame vaikų viskuo aprūpinti. Rožančių susėdę kalbame ar, kai šilta, einame į lauką sūpynėse pasisupti“, – pasakoja iškalbesnė Danutė.
Ir kaip tik prakalbus apie jas, suskambo telefonas, pertraukęs mūsų pašnekesį. Trumpai pakalbėjęs, Anzelmas pasakė, jog tai dukra Alina skambino ir ragino nesėdėti kambaryje, o eiti... pasisupti. Tarsi kažkokia telepatija...
Vaikai geri – kad doras tėvas
Alina ne šiaip sau ragina tėvus judėti – ji gydytoja. Gyvena Telšiuose. Liuda dirba vadybininke stambioje pieno perdirbimo įmonėje. Jolanta su šeima įsikūrusi Airijoje. Vyriausiasis Algirdas, laimėjęs žaliąją kortą, gyvena Amerikoje, Valdas turi statybų verslą Tauragėje, yra statybininkas, apdailininkas, Rolandas ūkininkauja. Taigi – visa paletė profesijų, darbų. O anūkų, anot Anzelmo, – velnio tuzinas, trylika. Abu su žmona, lenkdami pirštus, priskaičiuoja aštuonis proanūkius.
„Visi mums geri, gražūs, mylintys. Kaip aš sakau, nesukumpę, nesurūgę. Kiekvieną vasarą visi suvažiuoja, gimtadieniai, jubiliejai prisimenami, pilnos vazos gėlių primerkiamos. Didelio ir plataus stalo prireikia, kai visi susirenka. Anūkams ir proanūkiams svarbiausia – senelius apkabinti, pamaloninti. Ko daugiau mums, tėvams, bereikia?“ – džiaugiasi savo atžalomis laimingi senoliai.
„Vaikai auga į tėvus pasižiūrėdami. Kaip nuo mažo nuteiksi, kokį save parodysi, tokie ir užaugs“, – savo auklėjimo metodą atskleidžia Anzelmas, svarstydamas, jog tėvai yra žmogaus gyvenimo pagrindas. Jeigu jis tvirtas, patikimas, tai ir statinys nesugrius.
Aštuntą dešimtį bebaigiantys Anzelmas ir jo meiliai vadinama Silvestra Danutė ir toliau eina vienas kitą prilaikydami. Ir simboline, ir dabar jau tiesiogine prasme. Taip –
jau kone septyniasdešimt metų. Ir nė vieno blogo žodžio vienas kitam!
„Gyvenome taikiai, darniai, niekas nieko neskriaudė. O vaikai geri – kad tėvas doras“, – savo svarbiausią žmogų apibūdina laimingos šeimos motina, priversdama jį graudintis.
Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
