Prie vaizdingų Nemuno krantų prisišliejusio mano miestelio žmonės nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos karą juto vos dvi savaites – kai frontas slinko į Rytus ir kai jis nugriaudėjo į Vakarus. Tėvai sode buvo išsikasę bunkerį, kuriame su dviem mažais vaikais ir slėpėsi. Išlįsdavo tik nuščiuvus kanonadai pašerti gyvulių ar pasigaminti valgio...

Kaimo žmogui ne karas bu­vo baisus, net ne kraugeriais vadinti vokiečiai, o sovietinė okupacija. Likus vos savaitei iki birželio 22-osios ryto, per Lietuvą praūžė baisi trėmimų banga, kuri ilgam sunaikino bet kokias dar egzistavusias simpatijas stalininiam režimui. Birželio sukilimo dalyvių likimas dar kartą įrodė, kad nė su vienu „išvaduotoju“ nereikia eiti obuoliauti...

Kodėl aš tai prisimenu, nors esu gimęs pokariu? Is­to­ri­j­a nuolat revizuojama. So­vie­ti­­niuose vadovėliuose mums bru­ko Kremliaus tiesas, reikė­jo mintinai žinoti kiekvieno TSKP suvažiavimo sprendi­mus, o SSRS pergalė prieš fašizmą nebuvo kvestionuojama. Kaip ir „laisvas Lietuvos įstojimas į brolišką tarybinių tautų šeimą“...

Pamenu ugningus Sąjūdžio surengtus mitin­gus Vingio par­­ke, prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus paminklo Vilniuje, kai vie­šai bu­vo pasmerktas nusikalsta­mas Molotovo-Ri­bent­ro­po pak­tas ir jo slaptieji proto­ko­lai. Pamenu ir 1989 m. gruodžio 24 d., kai džiaugsmin­gai sutikome SSRS liaudies deputatų suvažiavimo sprendimą, kurio 7 punkte šis paktas ir slaptieji protokolai buvo ne tik pasmerkti, bet ir pripažinti niekiniais, t. y. negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.

Taip buvo atvertas tiesus ke­lias į okupuotų SSRS tautų apsisprendimą. Tačiau prieš 20 metų Vladimirui Putinui atėjus į valdžią, prasidėjo šių spren­dimų revizija. Jau 2005 m. Rusijos URM paskelbė komentarą Vakarų valstybių raginimui teisiškai denonsuoti minėtą paktą. Kaip rašė tuo­me­­tinis Vilniaus universite­to Tarptautinių santykių ir po­li­tikos mokslų institu­to (TSPMI) dėstytojas, vėliau Kons­titu­ci­nio Teismo pir­mi­­ninkas Dai­nius Žalimas, Mask­­va teigė, jog tie nutarimai buvo tik Sovietų sąjungos vidaus aktai, neturintys tarp­tautinės reikšmės, be to, Ru­sija neprivalo laikytis panaikintos valstybės teisinių normų, nors šiaip ji yra laikoma SSRS visų teisių ir įsipareigojimų perėmėja. 

Toliau dar gražiau. Kremlius įsuko propagandinę mašiną, kuri ėmė gaminti istorines klišes: esą 1940 m. birželio 15 d. agresija vyko sutikus Lie­tuvos vadovybei, o įstojimui į SSRS buvo pritarta liepos 21-ąją išrinkto Liaudies Sei­mo rugpjūčio 25 d. nutarimu. Jis visiškai pamiršta, jog tie sutikimai buvo duoti po grasinančių ultimatumų, sulaužant iki tol pasirašytas taikos ir nepuolimo bei savitarpio pagalbos sutartis, o rinkimus rengiant po 130 tūkstančių okupacinės sovietų kareivių automatų vamzdžiais...

Praėjusią savaitę V. Putinas pats pasireiškė kaip istorijos revizorius. Lindėdamas sa­­vo rezidencijos bunkeryje No­vo-Oga­riove, į kurį galima patek­ti tuneliu tik apipurkštam antiseptiku, jis interviu Ame­ri­kos leidiniui „The Na­tio­nal Interest“ ir straipsnyje laik­raš­­tyje „Rossijskaja gazeta“ gy­­nė Stalino paktą su nacistais ir tvirtino, kad „nebuvo alternatyvos“ SSRS įsiveržimui į Len­kiją 1939 m. rugsėjo 17 d., o Bal­tijos šalių „inkorporavimo į SSRS procesas vyko susitarimų pagrindu, pritarus išrinktosioms trijų respublikų valdžioms“. Beje, jis pasiūlė surengti naują Jaltos susitikimą, dalyvaujant penkių didžiausių valstybių vadovams, kad būtų vienąkart užbaigta su sankcijomis ir iš naujo įtakos sferomis būtų pasidalinta Europa bei pasaulis...

Kai kas tai pavadins nesveikais svaičiojimais ar nieko bendro su naujojo amžiaus realijomis neturinčiais istorijos iškraipymais. Anaiptol. Taip Ru­sijos vadovas siekia sutelkti aplink save radikalų branduolį ir išlikti valdžioje, patraukti pasaulio lyderių dėmesį, sumenkinti Baltijos šalių istorinę praeitį ir, kas gali paneigti, paruošti dirvą naujai agresijai prieš jas. Gruzijos, Ukrainos, Krymo precedentus jau turime.

Birželio 24-ąją virš Raudo­nosios aikštės vėl gaus Per­galės paradas – lyg naujo karo pradžios pranašas. Jį, kaip ir kažkada Stalinas, iš tribūnos laimins pats V. Putinas, net ir per COVID-19 išlindęs iš savo bunkerio. Baisios praeities pa­mokyti mes nuogąstaujame: ar iš Maskvos aikštės tie tankai vienąkart nenužlegės į Va­karus... 

Česlovas IŠKAUSKAS 

Nenaudojami buvusių rajono mokyklų pastatai savivaldybei tapo dideliu rūpesčiu. Dar neseniai brangiai renovuotiems statiniams prikelti reikia šimtų tūkstančių eurų, bet ir tai nėra pati didžiausia problema. Daug sunkiau sugalvoti, kas juose galėtų vykti, o sugalvojus – rasti, kas tas veiklas išlaikytų ir finansuotų, nes naujų naštų užkrauti biudžetui, jau ir taip sunkiai suduriančiam galą su galu, nebūtų protinga. Tačiau blogiausia, jog naujų įstaigų kūrimas kaimuose gali sunaikinti veikiančias Šilalėje. Šįkart pavojus iškilo Greitosios medicinos pagalbos stočiai, mat, gelbėdama Bijotų mokyklos pastatą, savivaldybė puoselėja planus ten įkurdinti vieną medikų brigadą.  

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.49

Žmogaus gyvenimas – tarsi upė. Turime savo ištakas, su kiekvienais gyvenimo metais platėjame, gilėjame, semiamės jėgų iš savo gimtinės, iš savo tėvų. Nors nuolat girdime dejuojant, kad kaimas miršta, bet kol mes, savo kaimo vaikai, sapnuojame jį naktimis, savo poelgius modeliuojame pagal tėvų įdiegtus moralinius principus, kaimas nemiręs, nesvarbu, kad vietoje gimtojo namo žaliuoja pieva ar siūbuoja javų laukas... 

Noriu pasidalinti naujienomis iš savo gimtinės – Kiaukų kaimo. Tris dešimt­mečius veikusioje Kiau­­kų pradinėje mokykloje ra­šy­­mo ir skaitymo pradžiamokslį išėjo didelis būrys šio bei aplinkinių kaimų vai­kų, mokykla buvo ir kaimo kultūros lopšys, sutraukęs dainos bei šokio mėgėjus, kuriuos subūrė aktyvūs čia dirbę pedagogai.

Dabar buvusios Kiaukų pradinės mokyklos vieto­je pastatytas atminimo ak­muo, seniai Anapilin išėjusio Vla­do Noreikos sodyboje, puo­selėjamoje jo anūkų, parimo Rūpintojėlis, Dajorų–Ma­cikų sodybos vietoje pastatytas kryžius, prašantis Kris­taus palaiminimo iš­ėjusiems Amžinybėn, gyviesiems ir dar ateisiantiems į šią žemę mūsų palikuonims. 

Už gyvuosius ir mirusius, pagerbiant jų atminimą, vys­kupas Da­rius Trijonis, kunigas Kęs­tu­tis Pa­jaujis, kurių tėvai gimė ir augo Kiau­­kuose, taip pat Šilalės parapijos deka­nas klebonas kun. Saulius Katkus rugpjūčio 1 d., 11 val., aukos šv. Mišias Tū­binių bažnyčioje. Po jų Kiaukuose bus šventinami kryžius, Rūpintojėlis ir mo­­kyklos atminimo akmuo. Aplankę šias širdžiai mielas vietas, rinksimės Tūbinių bend­ruomenės namuose. Čia galėsime pasidžiaugti Laimutės Rač­kaus­kaitės-Jundulienės, Kiaukų pra­di­nės mokyk­los įkūrėjo Antano Rač­kaus­ko duk­ros, tapytais paveikslais bei Al­fonso Ben­diko skulptūromis. Pa­bū­sime kartu, pabend­rausime, pasidalinsime pri­siminimais. Tikiuosi, ir padainuosime, nes sugrįžti trumpam į gimtinę su savo muzikantais broliais pažadėjo Pran­­ciškus Trijonis, ansamb­lio „Jonis“ įkūrėjas ir vadovas.

Kristina PALIUTIENĖ

Nuotr. iš archyvo

Praėjusį trečiadienį plungiškis žurnalistas, rašytojas, Litvakų atminties sodo įkūrėjas Eugenijus Bunka į senelio gimtąją Šilalę atvyko ne tuščiomis rankomis: atvežė ir ten, kur 1910–1941 metais veikė sinagoga (žydų maldos namai) pastatė atminimo stulpelį.

Tokius atminimo ženklus E. Bunka stato visoje Že­mai­ti­joje. Akmeninius atminimo stulpelius sukūrė akmenų muziejaus įkūrėjo Viliaus Or­vydo anūkas akmenorius Juo­zas Žilinskis, o statomi jie Eu­genijaus tėvo Jakovo Bun­kos labdaros ir paramos fondo „Geros valios fondas“, veikiančio prie Lietuvos žydų bend­ruomenės, lėšomis. 

„Žemaitijoje nebeliko žydų ir nebėra sinagogų, daugelis žmonių jau net nežino, jog kadaise jos buvo, ten žydai meldėsi, švietėsi, bendravo. No­rime tai priminti, todėl ir statome atminimo stulpe­lius. Gal kažkas susimąstys, kas atsitiko, kad staiga dingo visa žydų bendruomenė – neliko net jos atminimo“, – svarstė E. Bunka. 

Paskelbęs, jog statys atmini­mo ženk­lus prie kadaise buvu­sių žydų maldos namų, E. Bun­ka sulaukė daug kvietimų iš Že­mai­ti­jos. Taip, pasak fondo vadovo, bu­vo atkreiptas dėmesys ir į Ši­lalę. Tačiau ši vieta nebūtų buvusi pamiršta, nes E. Bunkai mūsų kraštas yra nepaprastai brangus. Bal­siuose gyveno ir iš čia į savanorių kariuomenę 1918 m. įstojo Eugenijaus senelis Lei­bas Bunka. Apgynęs Lie­tuvos nepriklausomybę, jis buvo paskirtas į Plungę kurti pasienio žandarmerijos. 

„Ten sutiko babūnytę ir liko visam gyvenimui. Įdo­mu tai, jog plungiš­kė, aišku, kalbėjo žemaitiškai, bet kai iš­tekėjo už ma­­no senelio, perėmė dū­nininkų tarmę“, – pa­­sakojo E. Bunka, pri­pažinęs, jog jam labai norėjosi įamžinti tą vie­tą, kurioje jo senelis jaunas būdamas mel­­dėsi. 

Eugenijaus tėvas Ja­kovas buvo pas­ku­ti­­nis Plungės žydas. Žy­­dų nebeliko ne tik Plun­gėje ir Šila­lėje, jų nė­ra visoje Že­mai­ti­jo­je. Net ir savęs E. Bun­ka nelaiko tikru žy­du, sako, jog geriausiu atveju yra tik pusė žydo, bet užtat jaučiasi esąs tik­ras žemaitis, mat, augdamas ir gyvendamas Plungėje, per­ėmė žemaitiškas tradicijas, kultūrą, gyvenimo būdą. 

Blogiausia, kad neliko ne tik žydų bendruomenės, kuri šiame krašte prieš karą buvo labai gausi. Daugelyje mažų miestelių žydai sudarė gyventojų pag­rindą. Nebeliko ir žydų atminimo, todėl E. Bunka apsidžiaugė, išgirdęs, jog savivaldybė planuoja Kaltinėnuose atstatyti žydų sinagogą. 

Žurnalistas tikina, kad tokių planų turi ir Tryškių bendruomenė, kuriai ketina atiduoti savo surinktą kraštotyros kolekciją. Joje yra ir unikalių eksponatų – juk po pasaulį pasklidę litvakai pasiekė  neįtikėtinų karjeros aukštumų. 

E. Bunkos surinktos relik­vijos galėtų papuošti ir Kal­ti­nėnų sinagogą, jei savivaldybės darbuotojai nesidangstytų „žmogiškųjų išteklių trūku­mu“, kaip dėl visų nepadary­tų darbų dažniausiai teisinamasi. Dėl to Šilalė tapo vienintele vie­ta, kur paminklą išnykusiai žy­dų bendruomenei statė Eu­ge­nijus su savo žentu, o „žmogiškais resursais“ teko pasirū­pinti Eugenijaus kolegoms žur­nalistams. 

Tai irgi atskleidžia požiūrį į atminimą ir į kadaise su mumis gyvenusią tautinę mažumą. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Apmaudu, kad dalis žmonių vis dar nevertina to, kas kuriama jiems patiems. Štai vos spėjo miesto seniūnija atnaujinti pagrindinės gatvės gėlynus, o į juos jau įniko niekdarių rankos.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

SKAITYTOJO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.48

Astos ir Vaido Ignotų, gyvenančių vieno iš Šilalės daugiabučių viršutiniame aukšte, nė neįtartum esant bitininkais. Tačiau abu, vos baigę darbus, lekia žiūrėti savo bičių, kurios įkurdintos net trijose vietose Kontautalių kaime ir Jud­rėnuose (Klaipėdos r.). Per šešerius metus, kai sutuoktiniai bitininkauja, „Šilalės artojo“ korespondentai yra pirmieji, apsilankę Kontautalių bityne – iki šiol jokia svetima koja čia nebuvo įžengusi. Atokioje pamiškėje daugiau nei dešimtyje daugiaaukščių avilių įkurdintos bitės ramiai renka medų iš pievų žolynų ir medžių žiedlapių. Nušienautoje palaukėje išrikiuoti aviliai, kitoje pusėje – dėžutės motinėlėms veisti, į medį įkelta eilinio spiečiaus laukianti gaudyklė.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.48

Pastaruosius dešimtmečius gyvenome geriau nei patys turtingiausieji ir galingiausieji gyveno praeityje. Mūsų automobiliai ir lėktuvai yra greitesni nei karalių žirgai bei karietos, butai šiltesni nei jų pilys, žinios spartesnės, vaistai veiksmingesni, gatvės saugesnės. Net pačių vargingiausiųjų skurdas sumažėjo perpus. Nors prieš kelis šimtmečius gyvenę ekonomistai ateities kartoms prog­nozavo badą ir išnykimą, istorija parodė, kad gyvenimo kokybė tik gerėjo. Nepaisant to, niūrios ateities pranašų netrūksta ir šiandien.

Marija VYŠNIAUSKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto

Švietimo centro vadovė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.48

Pasitvirtina taisyklė, kad apie svetimus kraštus mes dažnai žinome daugiau nei apie savo gimtinę. Ko gero, tikrai ne kiekvienas šilališkis galėtų pasakyti, kur stūkso iki XIV a. Europoje žinotas žemaičių Pa­die­vaičio piliakalnis, nors visai neseniai paaiškėjo, kad gyvename neatrastų lobių krašte.

„Šilalės artojas“ apie šį pavasarį startavusius darbus Kvė­darnos (Padievaičio) piliakal­nio zonoje jau rašė. Iki šių metų pabaigos ketinama užbaigti šio piliakalnio su priešpiliu ir gyvenviete tvarkomuosius paveldosaugos bei statybos darbus. O kol jie neįsibėgėjo, savivaldybės paveldo­sau­gos specialistė Jurgita Vir­šilienė nusprendė patikrinti, kokių lobių čia galima aptikti.

„Teko girdėti, jog radiniai guli žemės paviršiuje, pajudinus žemę, jie patys išlenda, nereikia jokių išsamesnių kasinėjimų. Taip yra dėl nuolat griūvančio Padievaičio piliakalnio šlaito – didžiąją jo dalį jau nuardė ir nusinešė Jūros upė. Tai yra opiausia problema, todėl, stengiantis sustabdyti kranto griuvimą, tvirtinama Jūros krantinė, formuojamos bunos. Kai šie darbai bus padaryti, kasinėti nebebus jokių galimybių. Todėl dabar kviečiame į pagalbą su mumis jau seniai bendradarbiaujantį archeologą Gintautą Zabielą bei jo pagalbininkus – asociaciją „Metalo ieškiklių naudotojų klubą“ (MINK)“, – paieškas piliakalnio zonoje pristatė J. Viršilienė.

Praėjusį sekmadienį prie Pa­­dievaičio zujo be­ne dvi de­šimtys MINK narių iš visos Lie­tuvos. Archeologas G. Zabiela prieš prasidedant paieškoms sakė, kad metalo detektorių pagalba galima surasti tik metalinius artefaktus ir tik glūdinčius viršutiniame sluoksnyje (iki 20 cm). J. Vir­­šilienė priminė, jog piliakalnio zonoje yra kasami šurfai (vertikalūs požeminiai kasinėjimai). Šiuo metu jie kasami ten, kur planuojama infrastruktūra (takai, pažintiniai stendai ir t.t.).

„Šurfų kasinėjimai gali nulemti, kad suplanuotą infrast­ruktūros planą teks keisti, o dabartinės mūsų su MINK pa­ieškos gali koreguoti ir pačių šurfų kasimo vietą“, – visokeriopą žvalgybos naudą paaiškino kultūros paveldo apsaugos specialistė. 

Prie Padievaičio piliakalnio sutikti kvėdarniškiai pasakojo dar atsimenantys, jog prieš 50 metų šis gamtovaizdis buvo visiškai kitoks.

„Jūros vaga ėjo piliakalnio pakraščiu, o pats piliakalnis buvo gerokai platesnis ir galėjo lygintis su Rambynu. Ant piliakalnio vykdavo šokiai, įvairiausi renginiai. Deja, tuomet dar neįsivaizdavome, kokios svarbos turi šis kalnas, nors tai, kad jis yra mistiškas ir ypatingas, numanėme. Pamenu, viršukalnėje būdavo tarsi skylė. Vis mesdavome į ją kokią monetą ir klausydavomės, kaip ji nugarmėdavo, nuskambėdavo kažkur gilyn“, – dalijosi atsiminimais garbaus amžiaus kvėdarniškiai.

Nuo mistinio piliakalnio pri­statymo pradėjo ir G. Za­bie­la.

„Lietuvos istorijoje tai turbūt pirmas atvejis, kad Romos laikų monetą iškėlė kurmis“, – nusijuokė Klaipėdos universiteto profesorius.

Pasak jo, nežinia, kiek šioje istorijoje būta tiesos, bet tai, jog Padievaičio pilis buvo svarbus objektas – nepaneigiama tiesa.

„Šis piliakalnis buvo svarbus tiek ankstyvuoju Lietuvos Di­džiosios Kunigaikštystės lai­ko­tarpiu, tiek vėlyvuoju. Be to, manoma, kad būtent ši pi­lis ir buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pilis, valdant Vyteniui“, – sakė G. Za­bie­la.  

Mokslininkas priminė, jog ši galima Gedimino pilis buvo sunaikinta panašiu laiku kaip ir Medvėgalio. Ją 1305 m. žiemą puolė kryžiuočiai. 1317 m. birželio 24 d. ir 1324 m. gegužės 22 d. jie sudegino pilies papilį, o 1329 m. kryžiuočiai sunaikino ir pačią pilį.

Be to, anot J. Viršilienės, piliakalnio prieigose yra ir Vel­nio sostu vadinamas akmuo, prie kurio, manoma, melsdavosi pats Gediminas. Tačiau šįkart numatyta išžvalgyti tik tą piliakalnio teritorijos dalį, kurioje vyks projekte numatyti darbai.

MINK klubo pirmininkas Emi­lijus Petukauskas „Šilalės artojui“ sakė, jog klubui priklauso 32 asmenys, iš kurių daugiau nei pusė atvyko į Kvė­darną.

„Tai – mūsų pomėgis, jokio atlygio už tai negauname. Veiklą pradėjome 2014 m., o šis objektas – Padievaičio piliakalnis – mums bus jau 110-asis. Kadangi dirbame kartu su archeologais, būta daug įsimintinų ir visai Lietuvos istorijai svarbių objektų. Vien Žalgirio mūšio teritorijoje dirbome tris kartus, teko ieškoti tikslios Saulės mūšio vietos, dirbome ir Lenkijoje (Leg­nicos mūšio vietoje)“, – pristatydamas klubo MINK veiklą, kalbėjo jo vadovas. 

J. Viršilienės teigimu, paprastai per vieną dieną, jeigu vietovė ypatinga, aptinkama apie 50–60 radinių. Prieš prasidedant Padievaičio žvalgytuvėms, niekas negalėjo nuspėti, ar pavyks ką rasti ir kiek tų radinių galėtų būti. Pirmasis aptiktas metalinis daiktas buvo šių dienų laikrodis, už poros žingsnių kitas sučirpęs metalo detektorius atrado idealios būklės XVII a. žalvario žiedą, dar kiti pranešė apie aptiktas įvairių laikmečių metalinių daiktų nuolaužas. Visi radiniai buvo surinkti ir įvertinti.

J. Viršilienė suskaičiavo, kad velėnoje ir povelėniniame žemės sluoksnyje birželio 14 d. buvo rasti 128 įvairūs archeologiniai radiniai iš įvairių laikotarpių: pradedant pirmaisiais amžiais po Kristaus ir baigiant XX a. pradžioje pamestomis monetomis. 

„Radiniai iliustruoja pagrindinius piliakalnio raidos etapus. Keturios surastos Romos monetos nurodo jo galimą įkūrimo laiką. I tūkstantmečio viduriui priklausanti lankinė segė patvirtina, kad piliakalnis galėjo būti naudotas ir tuo laiku. Gausus ir įvairus yra II tūkstantmečio pradžios – XIV a. palikimas. Pirmiausia tai įvairūs žalvariniai papuošalai bei jų dalys: pasaginės segės, smeigtukai, apyrankės, žiedai ir kt. Taip pat rasta ir geležinių darbo įrankių dalių, matyt, susijusių su medžio apdirbimu. Keli arbaletinių strėlių antgaliai mena kovų su kryžiuočiais laikotarpį, epizodiškai žinomą iš rašytinių šaltinių. Aptikta ir retai pasitaikančių dirbinių: sidabrinio ilgojo dalių, žalvarinis cilindrinės spynos raktas, keturkampė geležies žaliava – kritė. Visa tai rodo XIII–XIV a. šioje vietoje buvus neeilinį centrą, iš kurio liko visas archeologinių paminklų komp­leksas. Jam sunykus, vieta neužmiršta, lankyta tiek XVII a., tiek ir nuo XIX a., ką liudija šio laikotarpio monetos. Šie minimaliai invaziniai archeologinio tyrimo darbai gerokai papildė mūsų žinias apie visą Padievaičio archeologinį komp­leksą, kuris naujai atsiskleisti turi šių metų pabaigoje, užbaigus tvarkymo darbus“, – apie vienos dienos žvalgybos rezultatus piliakalnio teritorijoje pasakojo Šilalės krašto kultūros paveldo specialistė.  

J. Viršilienės teigimu, radi­niai – dažniausiai buvusių mū­sų protėvių nešioti ir pamesti daiktai. Išžvalgyta vietovė nėra kapinynas. Čia, manoma, yra buvusi gyvenvietė, kurioje greičiausiai yra veikęs ir amatų centras, mat aptikta nemažai metalo lydinių. Mokslininkas G. Zabiela, kuris tiesiogine pras­me gyvena piliakalnių istorija, buvo patenkintas rezultatais, nes jie patvirtino ankstesnes istorikų spė­liones. Mat Padievaitis iki šiol tebuvo mažai tyrinėtas ir netvarkomas, o dabar jau žinoma, kad ši vietovė mena didžius Žemaitijai gyvavimo me­tus.

Kvėdarnos (Padievaičio) pi­lia­­kalnis stovi kairiajame Jū­ros krante, santakoje su Vė­žos (Druskio) upeliu. Da­bar­ti­nė piliakalnio aikštelė yra tik 12 metrų pločio, nors 1948 m. nurodoma ją buvus 35 m. Jau anksčiau šio piliakalnio teritorijoje rasta kalavijo dalių, du ietigaliai, dvi žalvarinės antkaklės, kryžinis smeigtukas. Gy­venvietė buvusi kairiajame Vėžos (Drus­kio) krante ir užėmusi dviejų hektarų teritoriją. Ten pat, į pietryčius nuo piliakalnio, kairiajame Druskio krante, slėnyje, yra ir Velnio sostu vadinamas akmuo (tyrinėtas 1971 m.), ir senasis net VI–XIV a. menantis kapinynas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. O tokios dienos juk galėjo ir nebūti. Tačiau graudžių dienų kažkam labai reikėjo. O tas kažkas – komunistinis okupacinis režimas ir jo pakalikai. 1941 m. birželio 14 d. enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Iš Šilalės krašto taip pat išvežtą ir ištremta daugybė žmonių. Deja, didžioji jų dalis negrįžo, taip ir liko svetimuose kraštuose, daugiau neišvydę gimtinės laukų, medžių žalumos ir brangių artimųjų... 

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Ši­lalės filialo nariai jautriai rea­guoja, prisimindami likimo brolių ir sesių patirtus išgyvenimus, jų netektis. Kol gyvos pačių širdys, jie neleidžia nusėsti istorijos užmaršties dulkėms. Filialo pirmininkė Teresė Ūksienė, jos pavaduotojas Antanas Rašinskas ir kiti nariai nepailstamai rūpinasi istorinės atminties įamžinimu. Jų iniciatyva statomi paminklai žuvusiems ir negrįžusiems, rašomi atsiminimai, leidžiamos knygos. Su begaline meile prisimenami dar gyvi esantys tremtiniai, jų šeimų nariai. Jie aplankomi ir pasveikinami bene visų svarbesnių švenčių progomis, nepamirštami jų jubiliejai, prisimenami jie ir kasdienybėje. O palikusieji šį pasaulį pagarbiai palydimi į amžinojo poilsio vietą su gedulo juostele paženklinta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių vėliava.

Šiemet paminėjome 79-ąsias sovietų vykdytų masinių trėmimų pradžios metines. Šila­lėje šiai skaudžiai sukakčiai bu­vo skirtos ir aukojamos

šv. Mi­šios, po jų, dalyvaujant šauliams, eisena su vėliavomis pajudėjo į Šilalės miesto kapines, prie paminklo žuvusiems už Tėvynės laisvę. Jo papėdėje LPKTS Šilalės filialo nariai padėjo trispalvę atspindinčią gėlių puokštę ir žvakių kompoziciją. Nuskambėjo Lietuvos himnas, tylos minute buvo pagerbti negrįžusieji iš tremties bei įkalinimo vietų.

Šiame paminėjime dalyva­vo nemažas būrys žmonių, kuriems svarbu, ką mes išgyvenome, kokių kančių patyrė mūsų tauta ir kas esame. Nevengti liūdnos praeities prisiminimų, bet juos kaskart priminti ateities kartoms savo šiltoje kalboje ragino Šilalės parapijos dekanas, klebonas kun. Saulius Katkus, rajono meras Algirdas Meiženis, liūd­ną kraupios mūsų krašto istorijos tarpsnį susirinkusiesiems priminė LPKTS Šilalės filialo tarybos narė Loreta Kal­nikaitė. A. Rašinskas su minėjimo dalyviais pasidalijo savo patirtais išgyvenimais ir nuoskaudomis, prisiminė, jog ne kartą yra tekę atsidurti tarp biurokratijos girnų, norint atlikti prasmingus darbus.

Prie paminklo skambėjusios tremtinių dainos, kurias atliko Šilalės kultūros centro moterų ansamblis „Kuplė“ (vadovė Laima Saročkienė), sugraudino ne vieną ten buvusįjį.

Liūdnu, ramiu ir taikiu žvilgsniu visą šį renginį stebėjo LPKTS Šilalės filialo pirmininkė T. Ūksienė. Toks ypatingas sutapimas – birželio 14-oji yra ir jos gimimo diena. Tai tarsi likimo išrašytas liudijimas, kad ir jai teks paragauti okupacijos režimo kirčių, o kiekvieno gimtadienio proga vėl ir vėl prisiminti skaudžią praeitį. Susirinkusieji nuošir­džiais palinkėjimais apibėrė po­etę, iškilią asmenybę gražios sukakties proga. O LPKTS Ši­lalės filialo tarybos narė Rai­mundė Gečienė, žinodama, kad Teresėlė, kaip ją vadina bičiuliai ir bendražygiai, yra be galo kukli, padėkojo jai už prasmingą būtį šiame gyvenimo kelyje, už kilnius darbus ir kūrybą, už dar vieną neseniai išleistą poezijos knygelę „Esi vienintelė“. Buvo perskaitytas ir T. Ūksienės eilėraštis, sukurtas 2005 m. paminklo „Žuvusiems už Tėvynės laisvę tremtyse ir kalėjimuose“ atidengimo proga.

***

Ešelonais vežė

iš Tėvynės, 

o sugrįžome 

tik vienas kitas.

Kūnų stirtas 

plukdė vandenynas...

Dieve, 

ašaros dar šiandien

ritas.

Jums, negrįžusiems, 

kalbės granitas 

mūsų lūpom.

Čia padėsim gėlę.

Vėlinių žvakutė 

čia budės per naktį.

Čia sugrįš 

tremty klajoję 

vėlės.

Iš kančių, iš troškulio,

iš bado

Jūs nupynėt 

Lietuvai vainiką.

Jūs sugrįžot, 

Lietuva Jus rado!

Šis paminklas 

tėviške Jums liko. 

Kodėl, kai kalbame apie Lie­tuvą, jaučiame graudulį? Ko­dėl, grįžus iš svečių šalių, taip norisi pabučiuoti Tėviškės že­mę? Kodėl širdis suvirpa, kai išgirsti miške kukuojant gegutę?

Atsakymas glūdi kiekvieno iš mūsų mūsų širdyje....

Raimundė GEČIENĖ 

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė

AUTORĖS nuotr.