Šilalės ligoninė vėl atsidūrė šalies žiniasklaidoje ir dar kartą tapo diskusijų objektu. Tema skaudi – vėlų vakarą ligoninėje bu­dėjusi gydytoja, pacientės įsitikinimu, nesuprato, kokia yra pavojinga neri­mo sutrikimu ir depresija sergančio žmogaus būklė. Nors nieko blogo tąsyk nenutiko, dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad jei mūsų ligoninėje dirbantiems medikams ir užtenka kompetencijos, elementarios atjautos, deja, dažnai pritrūksta.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 92

Aliaska, plytinti Šiaurės Amerikos žemyno šiaurės vakari­nė­je dalyje tarp Atlanto ir Arkties vandenynų, reiš­kia „ban­ginių vieta“. Taip šiuos plotus kadaise pavadino čia gyvenę aleutai. 

Sąsiaurį suformavo gamtos procesai

Nuo žemyninės Aliaskos dalies į Ra­mųjį vandenyną driekiasi Aleutų salos, kurių gyventojai ir buvo pirmieji šio atšiauraus krašto žmonės, išgyvenę iš žvejybos bei medžioklės. Mokslininkai teigia, kad eskimai ir aleutai Aliaskos pusiasalyje apsigyveno prieš tris, o gal net aštuonis tūkstančius metų. Mat kadaise, sako mokslininkai, toje vietoje, kur dabar yra Beringo sąsiauris, buvo sąsmauka, jungusi Ameriką ir Aziją. Ja į Aliaską ir atkeliavo pirmieji gyventojai, Amerikos indėnų protėviai. O paskui gamtos valia sąsmauka paniro po vandeniu, ir jos vietoje susiformavo dabartinis Beringo sąsiauris.

Aliaskos teritorija yra milžiniška – 1 mln. 717 tūkst. kv. km. Bet gyventojų nėra nė 800 tūkst. – ne ką daugiau nei Vilniuje.

Atėjo rusai

Tačiau didieji geografiniai atradimai įsiveržė ir į šių „sniego žmonių“ pasaulį.  Pirmasis europietis, 1741 m. pasiekęs Aliaskos krantus, buvo V. J. Beringas. 1784 m. čia jau buvo įkurta ir pirmoji rusų gyvenvietė. Kodėl būtent rusai? Todėl, kad jie buvo arčiausiai šios sniego karalijos. Šiaurės Amerikoje plytin­čią Aliaską nuo Azijoje esančios Čiukčijos, priklausančios Rusijai, skiria tik Berin­go sąsiauris. 

Nors rusai Aliaskoje kūrėsi sparčiai, sniego dykynės buvo turtingos žvėrimis, kurių kailiai buvo labai paklausūs ir pelningi, atėjūnams įsitvirtinti nebuvo taip paprasta. Vietos gyventojai kaip išmanydami priešinosi, nors tai jiems buvo be galo sunku – čiabuviai turėjo tik strėles, lankus, mokėjo statyti kilpas, tuo tarpu rusų šaunamieji ginklai, laivuose buvusios patrankos darė grobikus pranašesnius. Tačiau rusai ramiai gyventi vis tiek negalėjo. Padėtį sunkino ir tai, kad jie atsidūrė labai toli nuo tuometinės Rusijos sostinės Sankt Peterburgo, ir greitai pagalbos sulaukti nebuvo galimybių. Be to, netgi maisto tarp sniegynų neužsiauginsi. Išlaikyti tokią tolimą imperijos dalį darėsi vis sunkiau. Ekonominė nauda, gaunama iš Aliaskos, buvo daug menkesnė nei kolonijos išlaikymui reikalingos lėšos. 

Pardavė Amerikai

Rusija nutarė Aliaską parduoti. To­kios derybos pradėtos 1857 m. su Ame­rika, kuri buvo suinteresuota šį kraštą priglausti, kad per Kanadą čia neateitų britai. 1867 m. spalio 18 d. Aliaskos pardavimo sutartis buvo pasirašyta Vašingtone, ir Aliaska tapo JAV dalimi. Gyvenvietėse buvo nuleistos Rusijos ir pakeltos JAV vėliavos.

Čiabuviai su tokiu sandoriu negalėjo sutikti. Juk žemės buvo jų, o ne rusų, vadinasi, jie negalėjo parduoti to, kas jiems nepriklausė. 

Stulbina ir pardavimo suma – 7,2 mln. to meto JAV dolerių. Po du centus už akrą. Šiandienos pinigais tai būtų 86 mln. dolerių. Palyginimui: Vil­niaus stadiono statybai ketinama išleisti per 110 mln. eurų. Rusai, už tokią juokingą sumą pardavę Aliaską, patys save guodė: girdi, juk tai – tik keliolika akrų sniegynų. Bet šiandien pasapalioja, jog būtų neprošal juos atsiimti...

Nuo vienų engėjų – ant kitų...

Aliaskos čiabuvių gyvenimas ir pasikeitus „šeimininkams“ netapo leng­vesnis. Jie praktiškai neturėjo jokių pilietinių teisių: negalėjo balsuoti, turėti nekilnojamojo turto ar eksploatuoti kasyklų. XIX a. septintajame dešimt­metyje imtasi vietos gyventojų asimiliavimo politikos – stengtasi išnaikinti jų kalbas, religijas, menus, muziką, šokius, apeigas bei gyvenimo būdą. Iki pat 1924 m. vietos gyventojai neturėjo juos nupirkusios Amerikos pilietybės, buvo svetimi savoje žemėje. Tik 1936-aisiais pasirašytas indėnų reorganizacijos aktas, kuriuo buvo leidžiama jiems įvesti savo savivaldos struktūras. Tačiau savivalda turėjo būti derinama su amerikietiškos valdžios atstovais. Ir tik 1945 m., t. y. XX a. viduryje, buvo priimtas Aliaskos antidiskriminacijos aktas, kuris įpareigojo iš visų viešųjų įstaigų pašalinti tokius užrašus kaip „Vietiniai nepriimami“ arba „Vietiniai ir šunys neįleidžiami“...

1959 m. Aliaska pagaliau tapo pilnaverte valstija. Tačiau pagal valstijos teises suteikiantį aktą vėlgi buvo numatyta, kad jos piliečiai atsisako bet kokių teisių į žemes, priklausančias vietos gyventojams. Tokia nuostata jiems buvo nepriimtina. Deja, Aliaskos čiabuviai su Amerika kariauti negalėjo...

Ledo ir sniego gniaužtai

Plaukdami vidine Aliaskos protaka, ste­bėjome, kaip vandenyno pakrantės salų grandinės sąsiauriais ir tarpekliais susijungia su atviru vandenynu, kaip tarp salų bei fiordų baltas galvas lenkia kalnų viršūnės, vilioja paslaptingos įlankos, nepaliesta gamta. Kaip virš laivo denio praskrenda plikagalviai ereliai – nacionaliniai šalies paukščiai, ant ledo lyties „deginasi“ ruonė su savo jaunikliais, ūsus iš vandens iškiša jūros liūtai ar fontanus „įjungia“ banginiai. Ankstyvais rytais prie mūsų prisijungdavo delfinai su savo ritualiniais šokiais. 

Užburianti Ledynų įlanka, savo teritorijoje turinti 16 vieną už kitą įspūdingesnių ledynų. 1980-aisiais 13 tūkst. kv. km teritoriją aplink Ledynų įlanką nuspręsta paskelbti nacionaliniu par­ku, o 1992-aisiais jis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ledynų įlanka labiausiai žinoma dėl gilių fiordų bei ledynų, kurie it didžiu­liai kalnai griūva į vandenį ir tirpsta. Mažesnės ledo atplaišos nuskrieja toli į vandenis, ir atrodė, kad mūsų laivas buvo apsuptas gausybės mažų „svarovskių“, kurie, šviečiant saulei, žibėjo įvairiausiais atspalviais.

Žadą atėmė Hubardo ledynas, ištįsęs šiauriniame Jukatano įlankos gale net 114 km, o jo plotis – per 10 km. Tai – vienas ilgiausių ir įspūdingiausių ledynų Aliaskoje. Jis dar vadinamas Baltojo griaustinio ledynu, kadangi, veikiant klimatinėms sąlygoms ir vandenyno srovėms, ledai aižėja, slenka ir, krisdami į vandenyną, sukelia įspūdingą dundėjimą bei gaudesį, girdimą labai toli. 

Vidinė Aliaskos protaka yra senųjų indėnų Tlingit, Haida ir Tsimshian genčių tėvynė, pakrantės pažymėtos jų ritualiniais totemais. Nuo seno likę rusų tyrinėtojų žymimieji stulpai, aukso ieškotojų stovyklaviečių liekanos, žvejų kaimeliai, patraukiantys keliautojų žvilgsnius.

Degantis ledas

Aliaska labai nelygi. Per šalies vidurį eina plynaukštė, rytuose – Jukono plokščiakalnis, šiaurėje – Brukso kalnagūbris, o pietų Aliaskoje yra net 17 aukščiausių visos Amerikos viršukalnių, tarp jų ir pati aukščiausia Šiaurės Amerikos vieta  – 6194 metrų Makinlio kalnas. Pamatyti jį nėra paprasta, nes dažnai trukdo rūkas. Nors visą kelionės laiką tempėme kak­lus kalno ieškodami, išvydome tik pas­kutinę dieną. Aliaskoje yra ir keturi ilgiausi pasaulio kalnų ledynai. 

Ilgam įsimintinas liks Mc Carthy kai­melis bei prie jo esantis didelis Vrangelio kalnų ledynas. Kadangi slinkdamas ledynas stumia ir kelia į viršų gruntą, klonyje esantis ledas padengtas storu grunto sluoksniu su iškilimais bei duobėmis, įgriuvomis ir tirpstančio ledo upeliais.

Aliaska turtinga ir ugnikalniais – jų yra net 27. Laimei, ne visi veikiantys. Mūsų kelionės metu vienas jų buvo išsiveržęs, bet tik paspjaudė pelenais, parūko keletą dienų ir vėl užsnūdo. Kažin ar ilgam...

Ištisa vulkaninių kūgių virtinė sudaro Aleutų kalnagūbrį. Jo viršūnes dengia ledynai, amžinas sniegas. Pačiame parke yra iškilę veikiantys Ilamnos ir Redauto ugnikalniai. Pastarasis nuo 1989-ųjų įėjo net į pasaulinės aviacijos istoriją. Dėl Redauto ugnikalnio išsiveržimo ir jį lydėjusio pelenų pliūpsnio nustojo veikti visi keturi „Boeing 747-400“, skridusio iš Amsterdamo į Tokiją, varikliai. Sėkmingai nusileidęs Ankoridže, lėktuvas tapo gyva vulkaninės veiklos padarinių orlaivio veikimui iliustracija.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Gruodžio 9–10 d. į mūsų miestą trečią kartą rinksis respublikinio chorų maratono dalyviai – per du šimtus atlikėjų. Šio renginio sumanytoja ir organizatorė Šilalės krašto mišraus choro vadovė Sandra Rimkutė-Jan­kuvienė žada, jog chorinės muzikos mėgėjai tikrai neliks nusivylę. 

„Tai – išskirtinis ir vienintelis toks renginys ne tik Šilalės krašte, bet visoje Lietuvoje, o idėja per parą išgirsti kuo daugiau mėgėjų bei profesionalų­jį chorinį meną puoselėjančių kolektyvų įgyvendinama su kaupu“, – sako S. Rimkutė-Jankuvienė. 

Jau trečią kartą rengiamoje muzikos fiestoje dalyvaus 10 chorų, vienijančių apie 250 choristų. Šilališkiai išgirs Raseinių kultūros centro mišrų chorą „Šatrija“, Kretingos „Kristale“, Klaipėdos universiteto chorą „Pajūrio aidos“, Vytauto Didžiojo universiteto

Švietimo akademijos chorą „Ave vita“ bei kt. Ir, žinoma, Šilalės krašto mišrų chorą. Muzikuos ir Vilniaus universiteto kamerinis orkestras bei solistai Simona Liamo, Nora Petročenko, Kęstutis Alčauskis, Dainius Puišys, Aušra Čepanonė, Arvydas Kirda ir kt.

„Šeštadienį, gruodžio 9 d., Šilalės kultūros centro fojė nuo 13 val. iki 15 val. klausytojai kviečiami į chorų „Šatrija“, „Kristale“, „Pajūrio aidos“, „Ave vita“ koncertus, o vakare, po 18 val. Šv. Mišių Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, kolektyvai atliks įstabaus grožio kalėdine dvasia alsuojančią XIX a. prancūzų kompozitoriaus C. Saint-Saënso „Kalėdinę oratoriją“, – atskleidžia renginio organizatorė. 

Sekmadienį, gruodžio 10 d., po 12 val. Šv. Mišių, Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje lauks dar vienas išskirtinai šiam maratonui skirtas koncertas, kuriame susijungs Jurbarko krašto mišrus choras, jaunimo choras „Dorado“, taip pat choras „Ave vita“, kamerinis orkestras ir kt. 

„Šilališkiai turės unikalią pro­gą išgirsti dar mažai Lietuvoje skambėjusį, tačiau labai įspūdingą XXI a. Argentinos kompozitoriaus Martin Palmeri kūrinį „Mišios Buenos Aires“, – į muzikos šventę visus kviečia S. Rimkutė-Jankuvienė.

Pasak jos, šio renginio data pasirinkta neatsitiktinai.

„Norėjosi, kad šiluma, kuri sklinda iš dainuojančių, muzikuojančių žmonių, sušildy­tų klausytojus, kad visuotinia­me bėgime rastume laiko stabtelti ir susimąstyti. Tikiu, kad ramybę muzikoje radusiam žmogui ir švenčių laukimas taps prasmingesnis. Tad šv. Kalėdų laukimo dvasia į Šilalę teatskrieja su muzika“, – kviečia S. Rimkutė-Jankuvienė.

Šilalės kultūros centro inform.

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Šilalėje ateinantį savaitgalį garsiai skambės muzika – vyks III-iasis respublikinis suaugusiųjų chorų maratonas. O tuos, kurie Kalėdų laukimo metu ieško tykes­nės veiklos, kviečia Ad­­ven­­to susibūrimai ir vaka­ro­nės.  

Viena para, dvi vietos, vienas orkestras, dešimt chorų, šeši solistai ir tiek pat chorinės muzikos koncertų – tokią programą siūlo chorų maratono organizatoriai. Visi renginiai nemo­kami. 

Gruodžio 7-ąją, nuo 12 val., į kūrybines dirbtuves „Ad­vento vainikas“ kviečia Kvėdarnos kul­tūros namai, pajūriškiai tądien įžiebs miestelio Kalėdų eglę (16.30 val.), o vakare (18 val.) susitiks Padėkos vakaronėje ir kt.

Tauragė atsisveikino su Kul­tū­ros sostinės titulu – šiemet, nuo metų pradžios, surengta apie šimtą įvairių koncertų, spek­tak­lių, parodų, mugių, pažinti­nių ekskursijų bei pan., o renginiuose dalyvavo apie 63 tūkst. žmonių. 2024 m. Lietuvos kultūros sostine yra paskelbti Kai­šiadorys.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šiųmetinę Bičiulių premiją nutarė skirti Lenkijos institutui Vilniuje – už nuolatinį dėmesį verstinei literatūrai bei vertėjams iš lenkų kalbos į lietuvių. Pastaraisiais metais Lenkijos institutas Vilniuje mini

Šv. Jeronimo dieną, o vertėjų portre­tai, sukurti tos dienos pro­ga, jau apkeliavo pusę Lie­tu­vos. Atminimo dovana – skulptoriaus Arvydo Ališankos sukurta skulp­­tūrėlė – bus įteikta, šiandien, gruodžio 5 d., Vilniaus rotušėje. 

Penkioliktoji Kuršių Nerijoje gimusio Martyno Liudviko Rė­zos vardo kultūros ir meno pre­mija Neringos savivaldybės tarybos sprendimu skirta prof. dr. Daliai Kiseliūnaitei. Pasak sa­vivaldybės, už Kuršių Nerijai ir Mažosios (Prūsų) Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią bei kūrybišką veiklą, pamario etninės kultūros ir kalbos paveldo puoselėjimą. Pre­mi­jos įteikimo iškilmės vyks sausio mėnesį, minint 247-ąsias M. L. Rėzos gimimo metines.

Šilalės kultūros centras ir Nacionalinis kraujo centras šventes ragina pasitikti prasmingais poelgiais. Gruodžio 6 d., 10–15 val., gyventojai kviečiami į kraujo donorystės akciją. 

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnaukite Lietuvai“ kandidatų vertinimo komisija iki gruodžio 20 d. laukia pretendentų šiam medaliui gauti. Šiuo apdovanojimu siekiama pagerbti Lietuvos šviesuolius už pilietiškumo ir demok­ratijos skatinimą, filantropinę veiklą bei kt.

Šilalės rajono gyventojai iki šiandien (gruodžio 5 d., 17 val.) dar gali teikti kandidatus mero Padėkos vakaro nominacijai „Už nuopelnus Šilalės kraštui“. Jei bendruomenėse yra aktyvių, savo kraštui atsidavusių žmonių, pats laikas juos įvertinti.

Kotryna PETRAITYTĖ

Jau beveik du šimtmečius operos gerbėjų širdis viso pasaulio teatruose ir koncertų salėse smarkiau plakti priverčia Gaetano Donizetti komiška opera „Meilės eliksyras“. Šios operos kamerinė versija savaitgalį pristatyta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje.

Jaunosios kartos režisierės Karinos Novikovos, pastatymo muzikos vadovo ir dirigento, iš Italijos kilusio KVMT koncertmeisterio Carmelo Giuseppe Longo ir visos kūrybinės komandos dėka kamerinė opera virto į tokį smagų spektaklį, kad publika sunkiai spėjo reaguoti į tai, kas vyko scenoje. Norėjosi ir mėgautis muzika, ir spausti ašarą užjaučiant nelaimingos meilės aukas, tačiau dar dažniau – juoktis... Po premjeros visi išskubėjo labai pakilios nuotaikos, o svarbiausia – nusiteikę pamatyti dar kartą. Bravo! Menininkams tai didžiausias įvertinimas!

„Meilės eliksyro“ kamerinę versiją Klaipėdos muzikiniame teatre pastatė jaunosios kartos operos režisierė Karina Novikova, kuriai labai svarbus ir vizualusis jos statomų veikalų dėmuo, tad ji sukūrė ir ryškiaspalves spektaklio dekoracijas. Jai talkino kostiumų dizainerė Augustė Zukaitė, grimo dailininkė Aira Braždienė, choreografė Daria Verovka, šviesų dailininkas Andrej Lavrinovič. C. G. Longo, kuriam talkino dirigento asistentas Vytautas Valys, parengė glaustesnį operos „Meilės eliksyras“ medžiagos variantą sumažintam orkestrui ir merginų bei kareivių ansambliui vietoje mišraus choro.

„Meilės eliksyras“ sceną išvydo netradiciniu būdu. Ne veltui klasika byloja, kad meilė nenuspėjama. Uostamiesčio mokyklos dar ankstyvą rudenį buvo aplankytos su „Meilės eliksyro“ ištraukomis bei jaunimą sudominusiomis diskusijomis su psichologe ir atlikėjais, o tai sukėlė tokį didžiulį publikos susidomėjimą, kad į premjeras ir generalinę repeticiją bilietai buvo tiesiog iššluoti. Negana to, klastingiems virusams prieš pat premjerą pakirtus net dvi nuostabias pagrindinės partijos atlikėjas, Adinos partiją buvo pakviesta dainuoti sopranas Gabrielė Jevsejevaitė, klasikinio dainavimo besimokanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje, tačiau laiko buvo likę tiek mažai, kad ji nespėjo įsilieti į vaidybines spektaklio peripetijas. Rastas netikėtas sprendimas ir šiam iššūkiui: solistė dainavo būdama tarp Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro kamerinės grupės narių, o scenoje vaidino baleto artistė, spektaklio choreografė Daria Verovka! Gabrielė Jevsejevaitė prisipažino, kad ji labai svajojo bent pamatyti šį „Meilės eliksyrą“, o jos noras išsipildė pačiu netikėčiausiu būdu.

„Meilės eliksyras“ apjungė daug jaunų teatro ir kviestinių solistų, kuriems pavyko publiką sužavėti ne tik jaunystės energija, bet ir puikia vaidyba. Gruodžio 2 dieną (I-oje premjeroje) vaidmenis atliko: Adina – Gabrielė Jevsejevaitė (sopranas), Daria Verovka (aktorė), Nemorinas – Giedrius Gečys, Belkorė – Farshadas Abbasabadi, Dulkamara – Šarūnas Šapalas, Džaneta – Emilia Janina Kozłowska, gruodžio 3 dieną (II-oje premjeroje): Adina – Gabrielė Jevsejevaitė (sopranas), Daria Verovka (aktorė), Nemorinas – Tadas Jakas, Belkorė – Martynas Stankevičius, Dulkamara – Evertas Soosteris, Džaneta – Emilia Janina Kozłowska.

Ir stebinančių netikėtumų scenoje būta labai daug: ryškios spalvos, puiki vaidyba, smagūs kontrastai. Kareiviais tapę baleto artistai Romanas Budko ir Brayan Steven Valencia Sarmiento publiką stebino ir juokino iki ašarų savo judesiais-reakcijomis į tai kas vyksta scenoje: tai jie bandė sušokti kažką panašaus į „Gulbių ežerą“ įtraukdami ir Adiną, tai demonstravo, kad meilės vertieji turi būti gražūs ir raumeningi lyg graikų dievai Apolonai. Įspūdingesnių formų ir spalvų kostiumų seniai neteko matyti! Balsai skambėjo puikiai! O kokia vaidyba: Notaras – mažasis Emilis Valys taip griežtai žiūrėjo į publiką ir krutino iš vilnos padarytus ūsus, kad publika buvo rimtai susirūpinusi, kad scenoje įsimylėjėlių rezgamas sumanymas gali ir neįvykti. Tačiau kai scenoje kareiviu tampa legendinis Muzikinio teatro solistas Šarūnas Juškevičius, kuris vis negalėjo apsispręsti ar jam reikia ramentų, o gal visai ne, visos istorijos baigiasi ne tik laimingai, bet ir iki ašarų juokingai. Nusakyti kas yra „Meilės eliksyras“ neįmanoma – jums būtina atvykti ir „paragauti“ patiems: Kultūros fabrike jūs laukiami sausio 25 ir vasario 22 dienomis.

Nuoširdžiai dėkojame „Meilės eliksyro“ rėmėjams - Samanà by SG BEAUTY, apdovanojusiai kūrėjus, atlikėjus ir net žiūrovus išskirtinai kvapniomis dovanomis, ir UAB Danspin, skyrusiai tiek spalvotos vilnos, kad ryškiausiomis spalvomis sužibo visi spektaklio herojai!

KVMT inform.

Komiškos operos kamerinės versijos „Meilės eliksyras“ premjerą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre diriguoja spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas, italas Carmelo Giuseppe Longo. XVII a. pradžioje Italijoje gimęs operos žanras iki šiol karaliauja italų klasikinės muzikos bei pasaulio operos teatrų repertuare. Gaetano Donizetti dviejų veiksmų operos kamerinė versija publikai bus pristatyta gruodžio 2-3 dienomis.

Pianistas Carmelo Giuseppe Longo, daugiau nei du dešimtmečius bendradarbiauja su Mesinos ir Taorminos teatrais (Italija) ir tokiomis scenos žvaigždėmis kaip R. Bruson, J. Carreras, A. Bocelli, R. Blake bei daugeliu kitų.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre žavusis italas dirba jau aštuonerius metus bei planuoja čia likti kuo ilgiau. Nuostabia architektūra ir gamta garsėjantį gimtą Sicilijos miestą Mesiną pianistas, klavesinininkas ir vokalo pedagogas Carmelo Giuseppe Longo iškeitė į Klaipėdą. Menininkas teigia, jog tai buvo pats geriausias jo sprendimas, padovanojęs nuostabią šeimą su lietuvaite Monika Andriekute, įdomų kūrybinį darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir daugybę galimybių.

„Meilės eliksyro“ kamerinę versiją Klaipėdos muzikiniame teatre sukūrė jaunosios kartos operos režisierė Karina Novikova. Režisierė, kuriai labai svarbus ir vizualusis jos statomų veikalų dėmuo, pati ėmėsi kurti ryškiaspalves spektaklio dekoracijas. Jai talkino kostiumų dizainerė Augustė Zukaitė, grimo dailininkė Aira Braždienė ir choreografė Daria Verovka. C. G. Longo teko užduotis parengti glaustesnį operos „Meilės eliksyras“ medžiagos variantą sumažintam orkestrui ir merginų bei kareivių ansambliui vietoje mišraus choro. „Meilės eliksyre“ dainuos daug jaunų teatro solistų, kurie bandys publiką sužavėti jaunystės energija bei noru kurti. Gruodžio 2 dieną I-oje premjeroje dainuos: Adina – Gabrielė Jevsejevaitė (sopranas), Daria Verovka (aktorė), Nemorinas – Giedrius Gečys, Belkorė – Farshadas Abbasabadi, Dulkamara – Šarūnas Šapalas, Džaneta – Judita Butkytė-Komovienė, gruodžio 3 dieną II-oje premjeroje: Adina – Gabrielė Jevsejevaitė (sopranas), Daria Verovka (aktorė), Nemorinas – Tadas Jakas, Belkorė – Martynas Stankevičius, Dulkamara – Evertas Soosteris, Džaneta – Emilia Janina Kozłowska.

Merginų chore dainuos Oksana Auškalnytė-Mockuvienė, Loreta Bizauskė, Lina Čarienė, Lina Lukauskienė, Dina Mataitienė, Saulė Narvydienė, Ernesta Stankutė, Vitalija Trinkė, kareiviais taps baleto artistai Romanas Budko ir Brayan Steven Valencia Sarmiento, solistas Šarūnas Juškevičius, aktoriai Mantas Meškauskas, Germanas Urbonavičius ir Gytis Šimelionis, Klaipėdos vaikų operos studijos dainininkai Raidas Mikovičius, Jonas Tomkevičius ir Vytautas Valys (jaunesnysis).

„Su kiekviena repeticija sekėsi vis geriau ir aš tikiuosi, kad rezultatas bus puikus, vertas didžiausių bravissimo! Priminsiu, kad tai XIX a. italų operų kompozitorių Gaetano Donizetti (1797–1848) išgarsinusi komiška opera „Meilės eliksyras“ parašyta 1832 m., bus atliekama italų kalba. Svarbiausias įrankis norint atskleisti šią nuostabią operą – kalba, kuri pati savaime spalvinga ir išraiškinga. Italų kalba – lyg nuostabi besiskleidžianti gėlė. Publikai sudėtingiau suprasti operos siužetą, kai nesupranti kalbos, bet kviečiu gėrėtis jos grožiu. G.Donizetti parašyta opera nuostabiai skamba, bet solistams kelia iššūkių, tad reikia gerai padirbėti siekiant pačio geriausio rezultato“,- sako C. G. Longo, jau sunkiai prisimenantis kelintą kartą stato šią operą, nes „Meilės eliksyrą“ jam teko ne kartą statyti gimtojoje Italijoje.

Anot C. G. Longo, iki atvykdamas į Lietuvą jis devyniolika metų dirbo Mesinos ir Taorminos miestų operos teatruose (Sicilija). Tai buvo aukšto lygio operos teatrai, juose teko sukurti daug įdomių, įsimintinų darbų. „Pirma opera prie kurios sukūrimo dar būdamas dvidešimtmetis turėjau garbės prisidėti ir buvo „Meilės eliksyras“, tad man šis kūrinys labai brangus, mylimas ir reikšmingas. Man opera buffa mylimiausias žanras, nes būtent čia gali rasti gražiausią muziką ir pačio tikriausio gyvenimo atitikmenis. Juk turtingi senukai, kaip „Meilės eliksyre“ dažnai įsimyli jaunas gražuoles. Viskas kaip tikrame gyvenime! Tad šioje operoje randu daug tiesos, ryškių charakterių, gausu momentų, kai galima smagiai kvatoti, tačiau yra ir graudžių scenų, kai norisi herojų paguosti, šluostyti ašaras. „Meilės eliksyras“ – tai meilė, nuoširdūs jausmai ir nemirtingos mūsų gyvenimo scenos. Visiems tai įdomu. Ne veltui ši opera viena iš dažniausiai statomų pasaulyje“,- akcentuoja C. G. Longo, kviečiantis pasimėgauti kamerine šios operos versija.

Greičiausiai stebitės, kad italui C. G. Longo patinka gyventi Klaipėdoje, nes daugeliui lietuvaičių norisi išvykti į užsienį ar net pagyventi Italijoje. „Italija – nuostabi šalis: aukšta kultūra, skanus maistas, įspūdinga ir įvairi gamta, tačiau gyventi joje nėra paprasta. Patikėkite. Čia, Klaipėdoje, jūs turite daugybę galimybių ką veikti, čia nėra sudėtinga rasti darbą. Jaučiau norą išvykti iš Italijos ir pats ieškojau vietos, kur kitur galėčiau gyventi bei dirbti. Išsiunčiau savo gyvenimo aprašymus daugeliui teatrų skirtingose šalyse. Prieš atvykdamas į Klaipėdą, trumpam buvau išvažiavęs į Beirutą, tačiau ten man nepatiko, nesijaučiau saugus. Tada pasisiūliau dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, nes mano žmona kilusi iš Skuodo. Gavęs kvietimą atvykau čia ir man labai patiko. Klaipėdoje – aukštas pragyvenimo lygis, o Muzikinis teatras - labai veiklus ir suteikia savo darbuotojams daug kūrybinių galimybių. Esu laimingas čia“,- pasakoja jau aštuonerius metus Klaipėdoje gyvenantis pašnekovas.

Pirmuoju C. G. Longo projektu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tapo itališkos muzikos koncertas. „Po to parengėme dar vieną itališkos muzikos koncertą jau su mano kolega ir bičiuliu iš Prancūzijos, Nicos operos teatro (Prancūzija) dirigentu Fredericu Deloche. Įdomus buvo darbas ir su solistais kuriant itališkos Džovanio Batistos Pergolesio (Giovanni Battista Pergolesi) operos „Livjeta ir Trakolas“ pastatymą lietuvių kalba. Po šios premjeros 2016-aisiais tapau nuolatiniu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertmeisteriu ir dalyvauju įvairiuose teatro pastatymuose: „Makaronų operoje“, „Šounuolyne“, „Boni ir Klaidas“, „Bohemoje“, „Pajacuose“, „Prūsuose“, „Čikagoje“, „Pulko duktė“ ir kt. Šis darbas man labai įdomus savo įvairove, nes anksčiau teko groti tik itališką muziką. Klaipėdoje man prasidėjo naujas gyvenimas“,- tikina talentingasis italas.

Visgi aplankyti savą kraštą norisi kiekvienam, tad C. G. Longo, kai tik gali skrenda į Italiją, kur praleidžia po keletą dienų mokydamas studentus lyrinio dainavimo Kalabrijos muzikos konservatorijoje, aktyviai su jais dirba nuotoliu.

Žaneta SKERSYTĖ

Sausio 4 d., 18.30 val., AGOTA KRISTOF STORAS SĄSIUVINIS Rež. JOKŪBAS BRAZYS

Sausio 5 d., 18.30 val. EDUARDO DE FILIPPO KALĖDOS KUPJELŲ NAMUOSE Rež. POVILAS GAIDYS

Sausio 6 d., 17 val. H. CH. ANDERSEN SNIEGO KARALIENĖ  Rež. PAULIUS TAMOLĖ

Sausio 12 d., 18.30 val. JEAN ANOUILH EURIDIKĖ Rež. MARIUS PAŽERECKAS

Sausio 13, 14 d., 17 val. AGATA DUDA-GRACZ TARP LENOS KOJŲ, ARBA „ŠVENČIAUSIOSIOS MERGELĖS MARIJOS MIRTIS“ PAGAL MIKELANDŽELĄ KARAVADŽĄ (18+)

Sausio 19 d., 18.30 val. ir 20 d., 17 val. TADEUSZ SŁOBODZIANEK MŪSŲ KLASĖ Rež. OSKARAS KORŠUNOVAS

Sausio 21 d., 12 val. ir 17 val. AUGUST STRINDBERG TĖVAS Rež. MĀRA ĶIMELE

Sausio 25 d., 18.30 val. DOMAN NOWAKOWSKI KAI KURIOS ERELIŲ RŪŠYS Rež. IGORIS REKLAITIS

Sausio 27 d., 17 val. SAULIUS ŠALTENIS KALĖS VAIKAI Rež. EIMUNTAS NEKROŠIUS

Sausio 28 d., 17 val. STANISŁAW LEM ROBOTŲ PASAKOS Rež. KONRAD DWORAKOWSKI

* * *

Vasario 2 d. 18.30 val. EDUARDO DE FILIPPO KALĖDOS KUPJELŲ NAMUOSE Rež. POVILAS GAIDYS

Vasario 3 d. 17 val. MILAN MARKOVIĆ MATTHIS LABAS RYTAS, PONE TRIUŠI (16+) Rež. MARIUS PAŽERECKAS

Vasario 4 d. 17 val. MAKSIM GORKIJ SAULĖS VAIKAI Rež. LAURA GROZA

Vasario 8 d., 18.30 val. LARS NORÉN DEMONAI Rež. DARIUS RABAŠAUSKAS

Vasario 10, 11 d., 17 val. BERNARD-MARIE KOLTÈS VAKARŲ KRANTINĖ Rež. ADOMAS JUŠKA

Vasario 15 d., 18.30 val. ir 17 d., 17 val. DMITRY KRYMOV FRAGMENTAS

Vasario 18 d., 17 val. JEAN ANOUILH EURIDIKĖ Rež. MARIUS PAŽERECKAS

Vasario 21 d., 18.30 val. ir 25 d., 12 val. H. CH. ANDERSEN SNIEGO KARALIENĖ (7+) Rež. PAULIUS TAMOLĖ

Vasario 24, 25 d., 17 val. JAROSLAVA PULINOVIČ ELZĖS ŽEMĖ Rež. POVILAS GAIDYS

Vasario 29 d., 18.30 val. MAMA DRĄSA PAGAL BERTOLDĄ BRECHTĄ (16+) REŽ. ELMĀRS SEŅKOVS

Organizatorius – Klaipėdos dramos teatras

+370 (46) 314 464

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

www.kdt.lt 

Per daugybę metų Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje susikaupusios problemos sprogo – antradienį su savivaldybės vicemere Jolanta Skrodeniene susitikę mokinių tėvų atstovai pripažino, kad kantrybės taurė persipildė ir jie nebegali daugiau kentėti kai kurių pedagogų nekompetencijos ir patyčių bei dėl to nukenčiančių vaikų ugdymo rezultatų.

Daiva BARTKIENĖ

Progimnazijos mokinių tėvų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 91

Įprasta kritikuoti tiek ats­kirus politikus, tiek ir po­li­­­tiką bendrai – piktintis jos neprofesionalumu, pa­vir­šu­tiniškumu bei sa­va­nau­­diš­kumu. Šiuo metu ne­mažai kalbama apie populizmą ir populistines jė­gas, kurios siekia populia­rumo bei palai­kymo bet kokia kaina. Rin­kėjams dalijami pa­ža­dai, kurių akivaizdžiai nepavyks įgyvendinti, o pačios poli­ti­nės jėgos, siekiančios prasibrauti į valdžią, pozicionuo­ja save kaip opoziciją šiai valdžiai ir bendrai politi­niam elitui. Natūraliai kyla ir klausimas, ar pastebimas politikos kokybės deg­ra­da­vimas yra dalis neiš­ven­gia­mų politinių pro­cesų, ar reiškinys, veikiamas iš ša­lies? 

Donaldo Trumpo efektas

Šiame kontekste svarbus ir žiniasklaidos, o plačiau – visos medijos poveikis. Tai galbūt ir nepaaiškins visų šiuolaikinių politinių procesų niuansų, bet vadinamoji politikos mediatizacija šiandien jau laikoma faktu. Apie šį reiškinį verta žinoti ir rinkėjams, o galiausiai kartais mums visiems pravartu susimąstyti, kaip priimame sprendimą, už kurią politinę jėgą balsuoti per artimiausius rinkimus. 

Regis, toks gana skandalingas veikėjas kaip D. Trumpas neturėjo šansų tapti JAV prezidentu, bet 2016-aisiais įvyko būtent tai, kas atrodė neįmanoma. Šiandien gana rimtai kalbama, jog tas pats kandidatas jau kitąmet gali pabandyti pakartoti ankstesnę sėkmę. Pats D. Trumpas akivaizdžiai puoselėja viltį grįžti į Baltuosius rūmus po ket­verių metų pertraukos, kurią lėmė 2020 m. pralaimėti rinkimai (beje, jis oficialiai nepripažįsta pralaimėjimo ir teigia, kad pergalė iš jo „buvo pavogta“). 

Kas lėmė D. Trumpo sėkmę 2016 m.? Vieno tikslaus atsa­kymo į šį klausimą nėra iki šiol. Pirmiausia, būtina nepamiršti, jog šis politikas sugebėjo laimėti vidinius Respublikonų partijos rinkimus, kovodamas už teisę tapti kandidatu į JAV prezidentus nuo šios partijos. Vėliau jis įveikė savo oponentę nuo Demokratų partijos Hillary Clinton. Pripažįstama, kad pastaroji atrodė gana blankiai skandalingojo D. Trumpo fone. Be to, jos reputacijai kiek pakenkė prieš pat rinkimus kilęs skandalas dėl galimų H. Clinton netinkamų veiksmų, dirbant JAV valstybės sekretorės pa­reigose (numanoma, jog prie kompromituojančios medžiagos nutekinimo nagus prikišo rusų programišiai). 

Kalbant apie 2016 m. rinkimi­nės kampanijos aspektus, negalima pamiršti ir to, kad oficialiai pripažįstama, jog Rusija bandė paveikti rinkimų rezultatus ir kitais būdais (ne tik pavagiant bei paviešinant duomenis iš H. Clinton elektroninio pašto). Su Kremliumi siejami internetiniai troliai siekė kelti sumaištį informacinėje erdvėje. Tiesa, numanoma, jog didelio efekto, kuris galėtų turėti realų poveikį rinkimų rezultatams, jie taip ir nepasiekė. 

Būtina pripažinti, kad D. Trum­pas buvo išties pastebimas, daug prieštaravimų keliantis kandidatas. Svarbu ir tai, jog šis verslininkas išmano šou pasaulio principus. Jis kaip magnetas traukia žiniasklaidos dėmesį ir savo skandalingais pareiškimais. Kaip ten bebūtų – rezultatas buvo pasiektas. Jeigu tikėtume informacija, kurią savo knygoje „Baimė“ pateikia žinomas JAV žurnalistas Bobas Woodwardas, 2017 m., po inauguracijos, Baltųjų rūmų Ovalinį kabinetą užėmė žmogus, kuris pats nelabai gaudėsi šalies politikoje ir ne iki galo suvokė JAV prezidento funkcijas bei turimas galias. 

Žinoma, galima ginčytis, kiek D. Trumpo išrinkime buvo lem­tingas medijų veiksnys. Bet faktas, kad dalį rėmėjų politikas papirko gebėjimu tiesiogiai bendrauti per socialinį tink­lą „Twitter“ (šiuo metu pervadintas į „X“). Buvo net juokaujama, jog išrinktas JAV vadovu, D. Trumpas ir valstybę valdo per tą patį „Twitterį“. 

Kita vertus, problema galimai buvo gilesnė. Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt garsioje knygoje „Kaip miršta demok­ratijos“ sieja D. Trumpo iškilimą su tam tikra sistemine krize Respublikonų partijoje. Jie teigia, kad šios partijos elitas pavirto „fantomu“, šalia šios politinės jėgos atsirado daug įvairių įtakos grupių, įskaitant ir medijas (tarkime, „FOX“ televizijos kanalas), o tai sudarė sąlygas perimti galias partijos viduje ekstremistams. Pasak jų, anksčiau partijos apa­ratas būtų išsivalęs ir neleidęs tokiems kandidatams kaip D. Trumpas pasiekti „finišo tiesiosios“ tiek vidiniuose, tiek nacionaliniuose rinkimuose.  

Įmanoma pakartoti

Tai, kad D. Trumpo pavyzdys nėra unikalus, rodo ir šviežia Argentinos patirtis. Lapkričio pabaigoje šios šalies prezidento rinkimus laimėjo Javieras Milei, vadinamas „Argentinos Donaldu Trumpu“. Beje, buvęs JAV prezidentas paskubėjo pasveikinti naująjį Argentinos va­dovą. Padaryta tai irgi sociali­nėje medijoje – D. Trumpui pri­klausančiame socialiniame tink­le „Truth Social“. Jis pareiškė, kad J. Milei sugebės paversti Ar­gentiną „didžia valstybe“ (čia matoma tiesioginė aliuzija į paties D. Trumpo 2016 m. kampanijos šūkį). 

Atkreipiamas dėmesys, jog J. Milei yra panašus į D. Trumpą – ir ne vien išvaizda. Naujasis Argentinos vadovas, ekonomistas pagal išsilavinimą, apie politiką ilgą laiką pasisakydavo kaip apie „nešvarų reikalą“ ir nerodė ambicijų siekti kokio nors politinio posto. Kita vertus, jis įgijo populiarumą, dalyvaudamas televizijos laidose, kur buvo kviečiamas kaip ekspertas. Televizijoje J. Milei elgdavosi ekstravagantiškai, dažnai rėkdavo ant savo oponentų. Yra žinoma, kad jis pasižymi aštriu liežuviu, nevengia grubokų pasisakymų, o jo sarkastiškų replikų yra kliuvę tiek kitiems Lotynų Amerikos lyderiams, tiek ir dabartiniam popiežiui, kuris yra kilęs iš Argentinos. 

Pastebima, jog tokį specifinį savo įvaizdį J. Milei formavo gana sąmoningai. Pavyzdžiui, į susitikimus su rinkėjais jis atvažiuodavo „Cadilac de Ville“ – tokia pat mašina, kokia sa­vo laiku turėjo žinomas JAV atli­kėjas Elvis Presley. Savo prieš­rinkiminės kovos simboliu jis pasirinko benzininį pjūklą – pasak jo, tai simbolizuoja ryžtą radikaliai spręsti šalies problemas (jų, ypač ekonomikos sferoje, Argentina iš tikrųjų turi nemažai). Galiausiai yra žinoma, kad politikas gyvena su sa­vo sese (šalyje sklinda gandai, jog kalba gali eiti apie kai ką daugiau, nei vien gyvenimas po vienu stogu) bei keturiais 2017 m. mirusio šuns klonais...

Įdomu tai, kad prieš antrąjį rinkimų turą visuomenės nuomonės apklausos nerodė ryškios J. Milei persvaros. Galima numanyti, jog dalis rinkėjų nenorėjo prisipažinti, kad planuoja atiduoti savo balsą už skandalingą politiką. Tačiau, viena vertus, pasipiktinimas dabartine Argentinos valdžia, o, kita vertus, charizmatiškas J. Milei medijų sukurtas patrauklumas padarė savo: politikas šventė įtikinamą pergalę prezidento rinkimuose. O tai, galima sakyti, demonstruoja, jog „Trumpo efektas“ veikia ne vien JAV. 

Lietuva nėra išimtis

Globalūs politiniai bei infor­maciniai procesai neaplen­kia ir Lietuvos. Žinoma, gal pas mus nėra tokių išskirtinai eks­t­ra­va­gantiškų politikų, panašių į D. Trumpą ar J. Milei, nors kai kurie lietuviško politinio lauko atstovai taip pat sąmoningai pasirenka skandalingo populiarumo strategiją. Kita vertus, galime prisiminti mažų mažiausiai du pavyzdžius, kai politinės jėgos Lietuvoje buvo suformuotos ne be medijų pagalbos.

Pirmas pavyzdys – „Tautos prisikėlimo“ partija, kurią 2008 m. pusiau juokais sukūrė pramogų verslo atstovai, o jos pirmininku tapo Arūnas Va­linskas. Rezultatas – visiškai nauja politinė jėga be aiškios programos ir politinės patirties Seimo rinkimuose užėmė antrą vietą (surinko 15,09 proc. rinkėjų balsų). A. Valins­kas tapo Seimo pirmininku. Tiesa, parti­jos šlovė buvo trum­palaikė, per kitus porą metų ji faktiškai din­go iš Lietuvos politinio horizonto. 

Kitas pavyzdys – „Drąsos kelias“. Partija, iškilusi ant bangos dėl vieno garsiausių lietuviškų skandalų. Drąsiaus Kedžio, nužudžiusio kelis asmenis, kuriuos jis kaltino savo duk­ros tvirkinimu, istorija sukrėtė visą šalį. Šiems įvykiams beprecedentis buvo ir žiniasklaidos dėmesys (2012 m. D. Kedžio dukros paėmimą iš tetos namo, dar žinomą kaip „Garliavos šturmas“, bei grąžinimą motinai viena iš Lietuvos komercinių televizijų transliavo tiesiogiai). 2012 m. rinkimuose populistinis „Drąsos kelias“ surinko virš 8 proc. balsų ir jo atstovai pateko į Seimą. Tačiau tolimesnis likimas panašus į „Tau­tos prisikėlimo“ partijos.   

Politikos mediatizacija

Politikos mediatizacijos procesą ne taip sudėtinga paaiškinti. Mes visi gyvename perteklinės informacijos aplinkoje, gyvenimo tempas auga per apsikeitimo informacija greitį. Dėl to vis mažiau laiko lieka nuodugniam tos informacijos nagrinėjimui (nebent žmogus pats sąmoningai atranda tam laiko). Greitėjantis tempas net kuria atitinkamus informacijos pateikimo standartus (sakykime, ženklų įrašo limitas „X“ socialiniame tinkle, trumpi vaizdo įrašai „TikTok‘e“ ir kt.). 

Šitokios tendencijos veikia vis­ką, taip pat ir požiūrį į politiką: politinius procesus pradedame vertinti ne kaip rimtą reikalą, o kaip dar vieną šou. Poli­to­logas Lauras Bielinis savo kny­goje „Hibridinė komunikacija politikoje“ pastebi, jog media­tizuotame pasaulyje „dominuoja ne tas politikas ar partija, kuri turi konstruktyvią prog­ramą bei aiškią politinę ideologiją, o emociškai patraukli bei dvasiškai priimtina rinkėjui (kaip filmų herojai)“. 

Klausimas, ar tai yra teisingas politinio pasirinkimo būdas – ko gero, filosofinis. Tik nereikėtų pamiršti, jog to paties D. Trumpo valdymo laikotarpis JAV politinei sistemai tapo gana rimtu išbandymu. Dar sunkesniu išbandymu greičiausiai taptų galimas D. Trum­po grįžimas į Baltuosius rūmus po 2024 m. rinkimų. 

Beje, vertėtų stebėti ir tai, kaip seksis Argentinai po gruodžio 10-osios, kai J. Milei bus inauguruotas prezidentu. Tai irgi gali tapti pamokančiu pavyzdžiu – ir ne vien Argentinai.   

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas