Šventinė nuotaika apima vos per­žvelgus šios savaitės planus – Lie­tuvoje vyks Gatvės muzikos ir po­ezijos renginiai, pranašaujantys vis labiau įsitvirtinančią vasarišką nuo­taiką. Tuo tarpu praėjusi savaitė su gegužės 7-ąją minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena lyg davė įžangą ateinančioms kny­giš­koms dienoms: paskelbti svar­bių literatūrinių premijų laureatai, įvyko literatūros festivalis bei įta­kin­gas tarptautinis literatūrinis kong­resas.

Gatvės muzikos diena tradiciškai šurmuliuos gegužės 18 d. Šilalėje ji prasidės 12 val. prie Kultūros centro. 

Dieną prieš tai, gegužės 17-ąją, Šilalėje rengiama vaiko dienos šventė „Vaikystės šalis“. Joje pasirodys Šilalės meno mokyklos šokio studija „Salto“ bei šokių studija „Lokysta“, Kultūros centro vaikų vokalo studija, lauks ir kitos smagios veiklos: Barbės ir Keno grožio studija, edukacijos „Pagaminta saulėje”, „Spalvotų apyrankių pasaulyje“ bei „Mano išlankstytas svajonių balionas”, susitikimas su bičiuliu Amsiu, „Gerų emocijų gaudyklė“, robotikos akademijos būreliai, sveikos mitybos edukacija ir kt. Dalyviai kviečiami puoštis šventės akcentu – kaspinu.

Gegužės 12 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje ir Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje prasidėjo jubiliejinis 60-asis tarptautinis „Poezijos pavasaris“. Ištikimiausius jo gerbėjus bei skaitytojus gegužės 12–26 d. organizatoriai kviečia į 136 renginius visoje Lietuvoje, įvairiose Europos valstybėse ir net Meksikoje. Laukia gyvi susitikimai su įvairių kartų poetais, skaitymai, pokalbiai apie literatūrą, poezijos ir muzikos vakarai, dainuojamosios poezijos koncertai, literatūros pamokos, sakralinės poezijos valandos, poezijos spektakliai, ekskursijos, parodos. Festivalyje už eilėraščių knygą „Neatsimerk, Viešpatie“ bus apdovanotas 60-uoju „Poezijos pavasario“ laureatu tapęs poetas, publicistas Vytautas Kaziela, bus įteiktos ir kitos svarbios literatūrinės premijos.

Net 15 dienų vyksianti poezijos šventė tradiciškai užsuks ir į mūsų rajoną: gegužės 24 d., 11 val., prie Padievaičio piliakalnio vyks skaitymai „Padievaičio dūmas“, skirti Žemaitiško rašto metams, o 15 val. poezijos mylėtojai kviečiami į Bijotus, kur prie Baublių muziejaus bus įteikta Dionizo Poškos premija.

Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje paskelbti akcijos „Metų knygos rinkimai 2023“ nugalėtojai. Tarp jų – Manto Adomėno „Moneta & labirintas“, poezijos kategorijoje – V. Kazielos „Neatsimerk, Viešpatie“, o knygų vaikams kategorijoje – Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki „Mergaitė su šautuvu“ bei kt. Metų knygos rinkimai vyksta kasmet nuo 2005-ųjų.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną paskelbtos ir 2024 m. „Pirmosios knygos“ konkurso laureatės – jomis ta­po poezijos rankraštį „Liuksemburgo jūra“ atsiuntusi Rūta Vyžintaitė-Lajienė bei apsakymų rinkinio „Žiemojimas su mirusiais“ autorė Greta Gudelytė. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuo gegužės 2 d. prasidėjo žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaravimas. Nors jis tęsis iki birželio 21 d., o pavėluotai paraiškos bus priimamos iki liepos 1 d., ūkininkai raginami neatidėti iki paskutinių dienų vieno svarbiausių procesų žemės ūkyje, nes pasėlių deklaravime yra nau­jovių. Jas perprasti padeda įvairiais būdais teikiama informacija.

Kas keičiasi?

Tai jau antrieji Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano įgy­vendinimo metai. Šiemet, sie­kiant aiškiau išdėstyti reikalavimus pareiškėjams, pretenduo­jantiems gauti tiesiogines iš­mo­kas, pakeistos Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklės. Jose atsiranda nau­jo­vių.

Svarbu žinoti, kad keičiama aktyviam ūkininkui taikoma­ leistina riba, pagal kurią ūkio subjektai, kurie už praėjusius metus gavo ne daugiau kaip 2000 Eur (buvo 5000 Eur) tiesioginių išmokų, auto­ma­tiškai laikomi aktyviais ūki­ninkais, t. y. nevertinant jų atitikties „aktyvaus ūkininko“ kri­terijams. 

Kitas žinotinas dalykas – tiks­linami bendrieji šienavimo rei­kalavimai tiesioginėms išmo­koms gauti. Kai ekologinių si­s­­temų ar kaimo plėtros in­ter­vencinių priemonių reikalavi­muose nenustatyta kitaip, ūki­ninkai pievas ir ganyklas, žo­linių au­galų plotus privalo­ bent vieną kartą iki einamųjų metų rugsėjo 1 d. sutvarkyti, t. y. nu­šienautą žolę išvežti iš lauko­ arba supresuoti, arba šieną su­­dėti į kūgius, arba žolę su­smulkinti ir tolygiai paskleisti,­ arba palikti suguldytą vietoje.­ Turintiems daugiau kaip 0,3 su­tartinio gyvulio pievų papildomai šienauti nereikia.

Keičiama Veiksmingumo ir efektyvumo metodika, kuri numato, kad pareiškėjas privalo­ dalyvauti bent vienoje (pernai buvo dviejose) gamybinėje veikloje ir bent vienoje nega­mybinėje veikloje. Taip pat nu­statyti atvejai, kai papildomai skirti ne mažiau kaip 1 proc. deklaruotos ariamosios žemės ploto negamybinėms veikloms nereikalaujama.

Kompleksinės ekologinės sis­­temos veiklose „Augalų kai­ta“,­ „Tarpiniai pasėliai“, „Ser­ti­fikuotos sėklos naudojimas“,­ „Ne­ariminės tausojamosios žem­­­dirbystės technologijos“­ nu­statyta, kad tais atvejais, kai pagal kiekvieną iš šių veiklų deklaruojamas didesnis kaip 300 ha plotas, už plotą iki 300 ha yra skiriama 100 proc. ekologinės sistemos išmokos, už plotą, viršijantį 300 ha – 85 proc. šios išmokos.

Kompleksinės ekologinės sis­temos „Veiklos ariamojoje že­mėje“ veikloje „Augalų kaita“ nu­matyta, kad įsipareigojimų laikotarpiu nereikalaujama­ dek­laruoti tų pačių plotų, tačiau privaloma išlaikyti bendrą pagal šią veiklą plotą. Nuo 2025 m. pri­siėmusieji įsipareigojimus pag­rindiniam augalų kaitos na­riui privalės skirti ne dau­giau kaip 50 proc. pagal šią veik­lą deklaruoto ploto. Taip pat­ pra­plėstas augalų sąrašas, ku­riuos vienoje vietoje galima au­ginti ne ilgiau kaip 4 metus. Kai­ pagal šią veiklą pirmaisiais­ metais deklaruotas plotas padidinamas daugiau kaip 10 proc.­ arba daugiau kaip 1 ha, privaloma prisiimti naujus įsipareigojimus 4 metų laikotarpiui visam pagal šią veiklą deklaruotam plotui.

Ekologinės sistemos šiemet buvo papildytos nauja ekologine sistema „Ariamosios žemės kei­timas pievomis, jų išlaikymas ir priežiūra“, peržiūrėti ekologinių sistemų išmokų dydžiai, atnaujinti reikalavimai paramai gauti. 

Gyvai susitinka rajonuose

Svarbu pažymėti, kad 2023 m. buvo pirmieji Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano­ įgyvendinimo metai. Tiek ūki­ninkai, tiek ir institucijos susi­dūrė su didžiuliu informacijos­ srautu, turėjo susipažinti su nau­jomis priemonėmis (klima­tui, aplinkai ir gyvūnų ge­ro­vei naudingomis ekolo­gi­­­nė­mis­ sistemomis, kurios pa­kei­tė ankstesniu finansiniu perio­du buvusią žalinimo išm­oką)­,­

taip pat prisitaikyti prie naujų reikalavimų (privalomos sąly­gos­ siekiantiems gauti paramą –­ Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės – GAAB, valdymo reikalavimai). 

Šiemet šis procesas jau paprastesnis. Tą pripažįsta ir žem­­dirbių organizacijos bei ūki­ninkai, dėl pasėlių deklaravimo klausimų susitikdami sa­vi­valdybėse su ŽŪM atsto­vais.­ Jau įvyko 18 susitikimų. 

Būtina pažymėti, kad ŽŪM ko­manda, kartu su VĮ Žemės ūkio duomenų centru (ŽŪDC) bei Nacionaline mokėjimo agen­tūra prie Žemės ūkio ministerijos (NMA) vyksta ir dalyvauja susitikimuose su rajonų ūkininkais pagal jų išsakytą po­reikį bei konsultuoja ne tik pa­sėlių deklaravimo, bet ir visais kitais žemdirbiams aktualiais klausimais.

Konsultuoja nuotoliu, informuoja

Visgi pareiškėjams vis dar lieka klausimų dėl GAAB rei­kalavimų įgyvendinimo, teisin­go Kraštovaizdžių elementų įbrai­­žymo, atskirų ekologinių sis­temų reikalavimų. 

Daug svarbios informacijos­ apie juos ir tiesiogines išmokas bei paramą pagal kitas prog­ramas, susijusias su plotu­ bei­ gyvuliais, galima rasti NMA­ iš­leistame specialiame laik­raš­ty­je. 

Taip pat primename, kad­

kiekvieną ketvirtadienį, nuo 8 val., rengiamos nuotolinės konsultacijos, kuriose ūkininkus geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės, žemės ūkio veiklos valdymo reikalavimų, tiesioginių išmokų taisyklių klausimais kon­sultuoja ŽŪM, NMA, VĮ ŽŪDC specialistai. Šios konsultacijos tęsis iki birželio 27 d. 

Turintys klausimų, susijusių su pasėlių deklaravimu, juos ga­li atsiųsti ir el. paštu tiesio­Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. 

Su visais pakeitimais galima susipažinti Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje, skiltyje „Tiesioginė parama".

Koncentruotą informaciją ūkininkai gali rasti specialiame leidinyje: čia

Prisijungti prie nuotolinių konsultacijų galima čia.

Gegužės 15–19 dienomis Klaipėdos dramos teatre bus parodyta 10 spektaklių. Kartą per metus vykstantis intensyvus teatrinis maratonas – svarbi tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ sudėtinė dalis. Peržiūrėti iš skirtingų Lietuvos miestų į pajūrį atvykusių scenos meno kūrinių susirenka per 30 teatro profesionalų iš užsienio šalių, taip pat tai puiki proga miestiečiams ir miesto svečiams per trumpą laiko tarpą pažinti Lietuvos teatrinę panoramą.

Pirmoji diena. Gegužės 15 d. Trečiadienis.

Pirmoji vitrinos, o ir festivalio diena prasidės premjeriniu „TheATRIUM“ šeimininkų spektakliu – Dmitrijaus Krymovo „Requiem“. Tiek Europos, tiek JAV teatro gurmanams žinomas režisierius naujausiame savo darbe atsispirdamas nuo H. Murakami ir Shakespeare tekstų kuria dar vieną stulbinantį ir nuostabą keliantį spektaklį, kuriuo ieško harmonijos sueižėjusiame šiandienos pasaulyje. Po spektaklio peržiūros vyks pokalbis su režisieriumi. Jį ves aktorė Regina Šaltenytė.

Antroji diena. Gegužės 16 d. Ketvirtadienis.

Šią dieną žiūrovai pamatys du spektaklius. Pirmasis – kūrybinės asociacijos „Žuvies akis“ garso ir judesio spektaklis „Out of the box“. Šiandienis gyvenimas vis uždaresnis, tad dažnam nesvetimas buvimo uždaroje dėžėje pojūtis – tarp kambario sienų ar ekranų kvadratuose. Spektaklio kūrybinė komanda vysto spektaklį apie žmogaus ir dėžės santykį, tik šiuo atveju dėžės samprata artikuliuojama ir kaip pozityvi inspiracija. Scenoje pasirodo trys skirtingo amžiaus, profesinio išsilavinimo ir gyvenimiškos patirties atlikėjai. Jie reprezentuoja skirtingus gyvenimo tarpsnius, kuriuose vis kitaip priimame ir vertiname „dėžės“ sampratą.

Dar vienas ketvirtadienį laukiantis spektaklis – iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro atvykstanti Eglės Švedkauskaitės režisuota „Fossilia“. Spektaklį įkvėpė Dalios Grinkevičiūtės kūrinys „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Spektaklyje veikia keturių asmenų šeima. Užsienyje kiną studijuojantis sūnus, gavęs užduotį sukurti dokumentinį filmą, imasi gilintis į savo šeimos istoriją. Tėvas ne itin noriai dalinasi prisiminimais, tačiau kai šeima sulaukia skambučio iš muziejaus, kad buvo atrastas tėvo tetos prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraštis, šeimos istorija ima skleistis pati.

Trečioji diena. Gegužės 17 d. Penktadienis.

OKT / Vilniaus miesto teatras į vitriną delegavo spektaklį „Šuo ir beždžionė“. Ką darytume, jei vieną dieną mus pradėtų valdyti gyvūnai? Kaip tokioje nenuspėjamoje situacijoje keistųsi mūsų elgesys? Atsakymų į šiuos klausimus ieško vienas garsiausių estų režisierių Priit Pedajas ir lietuvių aktoriai Eglė Mikulionytė, Karolis Norvilas bei Saulius Siparis, pristatydami spektaklį pagal kultiniu Estijoje tapusį Friedebert Tuglas apsakymą „Popis ir Huhu“.

Penktadienį taip pat bus galima pamatyti Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre Nauberto Jasinsko režisuotą spektaklį „Neištikimoji“. Jis kurtas scenai pritaikius vieną iš paskutiniųjų I. Bergman kino scenarijų. Šis spektaklis pirmiausia yra apie meilę ir neištikimybės perspektyvą: kaip ir kodėl žmoguje gimsta vadinamasis dualumas, negalėjimas išsakyti savo poreikių; kodėl mes neigiame savo geismą, nors jis yra nenumaldomas; kas atsitinka, kai mes nesikalbam ir ignoruojam, nutylim tiesą.

Ketvirtoji diena. Gegužės 18 d. Šeštadienis.

Ankstyvą popietę pradės „Solo teatro“ spektaklis „Buda palėpėje“. Pagal J. Otsuka romaną Birutės Mar režisuotas ir vaidinamas kūrinys pasakoja jautrią istoriją apie šaknis, ryšį su praeitimi ir protėviais pasaulio tautų maišymosi epochoje, apie tautos savastį kaip stiprybę ir būdą išlikti. Spektaklyje pasitelkiamos minimalistinės rytietiško teatro priemonės – japoniškas šokis (jį Tokijuje studijavo režisierė ir atlikėja B. Mar), gyvai atliekama muzika, taip pat vaizdo projekcijose naudojamos dokumentinės fotografijos.

Intensyvią šeštadienio teatrinio vyksmo estafetę perims Vilniaus miesto šokio teatras „Low air“ ir jų kolektyvinės kūrėjų grupės šokio spektaklis „Tiesa-drąsa“. Idėjos autoriai, choreografai ir atlikėjai Ema Senkuvienė, Marius Eidrigevičius bei Greta Snitkutė klausia, ar įmanoma laimėti žaidimą, kurio tikslas – savo tiesoje pamatyti netiesą? O gal atsakymas slypi ne kovoje, bet dialoge? Aišku tik viena – tokiam ėjimui tikrai reikia drąsos! „Tiesa-Drąsa“ – daugeliui gerai žinomas žaidimas, kurį žaisti kviečiamas kiekvienas. Taisyklės yra paprastos: išdrįsti pasipriešinti žaidimo-režimo taisyklėms arba leisti kitam nuspręsti, kas yra tavo tiesa.

Šeštadienį vainikuos Vilniaus senojo teatro atvežamas Jokūbo Brazio režisuotas spektaklis „Kaligula“. A. Camus filosofinės pjesės siužetas, regis, nesudėtingas: Romos imperatorius Kaligula išgyvena savo sesers ir sugulovės Druzilos mirtį. Akistata su mylimo žmogaus netektimi pakeičia Kaligulą, o labiausiai jo paties santykį su aplinkiniais, požiūrį į Romos imperiją. Kaligula ima kelti vaidus, „drumsti Romos ramybę“. Kaligula ne tik vaidijasi, jis ima žudyti – žūsta begalės veidmainių, prisiplakėlių ir nekaltų jų artimųjų. Draminiu veiksmu, herojaus ambicingu šaltakraujiškumu ši pjesė sukrečia ir šiandien, verčia apmąstyti valdžios ir individo santykį, kreipia dėmesį į šiandienos kontekstą. Patį Kaligulą galima interpretuoti kaip personažą, savyje užauginusį nerimo ir nepasitenkinimo šiuolaikinio pasaulio būkle jausmą, ir siekiantį išvalyti pasaulį – pakrikštyti jį ugnimi. Kaligula čia – figūra, ieškanti naujo kelio, radikalių pokyčių, krauju apvalant senąjį pasaulį.

Penktoji diena. Gegužės 19 d. Sekmadienis.

Nepriklausoma šokio organizacija „Be kompanijos“ pristato šiuolaikinio šokio spektaklį „Yet another day in paradise“. Jo autorius, režisierius ir choreografas – Lukas Karvelis. Spektaklio herojai nukelia žiūrovus į nuoširdžių išpažinčių salą, kurioje prisiminimai susilieja į elegišką savirefleksijos šokį. Scena virsta nuolat kintančiu peizažu, atspindinčiu personažų vidinį pasaulį ir suteikiančiu saugią erdvę pabėgimui nuo visuomenės lūkesčių keliamų suvaržymų. Scenos epicentre esantys šokėjai tyrinėja savo troškimą suprasti vienas kito gelmes. Patirdami ir priėmimą, ir atmetimą, jų judesiai tampa žmogaus dvasios atsparumo išraiška, jaudinančiu intymumo subtilybių ir amžino ryšio ieškojimo atspindžiu.

Paskutinis Lietuvos teatro vitrinos spektaklis atvyks iš Vilniaus senojo teatro, tai Jurijaus Butusovo režisuotas „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“. T. Stoppardo pjesėje meistriškai apžaidžiamas visiems žinomas klasikinis Shakespeare siužetas: Danijos princo Hamleto vaikystės ir studijų Vokietijos universitete draugus Rozenkrancą ir Gildensterną Hamleto tėvo žudikas karalius Klaudijus pasikviečia palydėti princą į Angliją. Karalius įteikia jiems slaptą laišką, kuriame prašoma nukirsti galvą teisėtam karūnos įpėdiniui. Rozenkrancas ir Gildensternas Hamletą lydi į neabejotiną mirtį, tačiau princui sėkmingai apkeitus laišką patys patenka į likimo pinkles.

Plačiau: www.theatrium.lt

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pačius jauniausius uostamiesčio gyventojus su mamytėmis, tėveliais ar seneliais nuo gegužės 16 dienos kviečia į atnaujintos programos „Mažylis Mocartas“ koncertus. Esame tikri, kad naujame teatro pastate mažiesiems teatro gerbėjams labai patiks!

Pirmojo aukšto fojė jau ruošiami kilimėliai ant kurių patogiai įsitaisys tėveliai su savo mažaisiais klausytojais. Visi šiame koncerte jaučiasi patogiai: vieni muzikos klauso įsitaisę gimdytojų glėbyje, kiti drąsiai ropoja, o treti eina ieškoti naujų draugų ar netgi veržiasi padėti muzikantams.

Koncerte kūdikiams ir vaikams iki 3 metų skambės klasikinė muzika, daugiausiai V. A. Mocarto sukurtos melodijos, kurios pripažintos ne tik ugdančiomis, bet ir gydančiomis. Užsienio mokslininkų atlikti tyrimai teigia, kad muzikos klausymas, ypač sukurtos V. A. Mocarto, teigiamai veikia ne tik vaikų mokslo rezultatus, bet ir skatina negalios kamuojamų vaikų vystymąsi.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro styginių kvarteto muzikantai prisimena istorijas, kaip neseniai išmokę sėdėti mažyliai puikiai sugeba barškučiu pataikyti į muzikos taktą arba pritaria skambantiems kūriniams gugavimu.  

„Tokių mažų klausytojų man dar neteko turėti nei kaip orkestro muzikantei, nei kaip edukatorei. Nekantriai laukiu susitikimo ir esu įsitikinusi, kad muzikos pagalba rasime bendrą „kalbą““,- juokiasi pirmą kartą šį koncertą vesianti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro edukacijos koordinatorė Monika Longo.

Koncertas kūdikiams „Mažasis Mocartas" remiasi geriausia Europos muzikinių teatrų praktika bei Klaipėdos valstybiniame muzikiniam teatre, pirmą kartą Lietuvoje, pradėtas rengti nuo 2018 m.

Koncertai kūdikiams „Mažasis Mocartas“ mažųjų muzikos gerbėjų lauks gegužės 16, 22, 23 ir 24 dieną 10.30 valandą. Kviečiame paskubėti įsigyti bilietus, nes koncertas labai populiarus ir laukiamas!

KVMT inform.

Iki birželio 21 d. priimamos paraiškos pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio pla­­no (SP) intervencinę priemonę „Ekologinis ūkininkavi­mas. Ekologinio ūkininkavimo tęstiniai įsipareigojimai“. Jos pri­imamos kartu su Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškomis. 

Parama ekologiniams ūkiams

„Siekiant, kad ūkininkams būtų paprasčiau, šiemet sujungtos ekologiniams ūkiams skirtos SP paramos priemo­nės – ekologinės siste­mos „Ekolo­gi­nis ūkininkavimas (vaisiai, uogos, daržovės, vaistažo­lės ir prieskoniniai augalai)“ ir „Perėjimas prie ekologinio ūkininkavimo“ perkeltos į kaimo plėtros priemonę „Eko­lo­ginis ūkininkavimas. Eko­lo­ginio ūkininkavimo tęs­tiniai įsipareigojimai“, nu­statant dvi veiklas: „Pe­rė­­jimas prie ekologinio ūkinin­ka­vimo“, skirtą perėjimo nuo įprastinio prie ekologinio ūkininkavimo praktikos skatinimui, ir „Ekologinis ūkininkavimas“, skirtą jau ekologiškai ūkininkaujantiesiems remti, ‒ šio kvietimo naujovę pristato Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento Išmokų už plotus skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Čeponienė. ‒ Taigi 2024 m. pereinantys prie ekologinės gamybos ir ekologinės gamybos plotai bus deklaruojami ir kompensacinės išmokos mokamos pagal vieną SP paramos priemonę“.

Paraiškas paramai gauti gali teikti fiziniai ir juridiniai asmenys, atitinkantys aktyvaus ūkininko reikalavimus, nustatytus Paramos už žemės ūkio naud­menas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravi­mo bei kontrolės taisyklėse. Tin­kamas paramai plotas turi bū­ti ne mažesnis kaip 1 ha, susidedantis iš laukų, ne mažesnių kaip 0,1 ha. Atkreiptinas dėmesys, kad plotas, kuris viršys 300 ha ribą, bus remiamas 85 proc. 

J. Čeponienė primena, kad kaimo plėtros priemonės „Eko­­loginis ūkininkavimas. Ekolo­ginio ūkininkavimo tęstiniai įsi­pareigojimai“ įgyvendinimo taisyklėse deklaruojantiesiems sertifikuotas daugiametes žoles pakeistas nustatytas laikomų sertifikuotų ūkinių gyvūnų skaičius iš ne mažiau kaip 0,3 SG už ha į 0,1 SG už ha. Atsiranda galimybė su plotu, kuris deklaruojamas pagal šią kaimo plėtros priemonę, papildomai dalyvauti ir dar dviejose ekologinėse sistemose: „Sertifikuotos sėklos naudojimas“, „Ariamosios žemės keitimas pievomis, jų išlaikymas ir priežiūra“. Taip pat ekologinių kompensacinių išmokų dydžiai 2024 m. didėja apie 15–16 proc. 

Pagal veiklas nustatytos kompensacinės išmokos

Ūkiams padeda parama

„Daugelis šalies ekologinių ūkių dirba nuostolingai, tad kompensacinės išmokos gelbsti juos nuo bankroto, ‒ teigia Lietuvos ekologinių ūkių aso­ciacijos pirmininko pavaduotojas Saulius Daniulis, plėtojantis ekologinį grūdininkystės ūkį. ‒ Deklaruodamas pasėlių plotus būtinai užpildysiu ir paraišką paramai pagal kaimo plėtros priemonę „Ekologinis ūkininkavimas. Ekologinio ūkininkavimo tęstiniai įsipareigojimai“. Tačiau ši parama naudinga ne tik ūkininkui, bet ir visai visuomenei“.

Jo teigimu, ekologiniams ūkiams skirta parama skatina darnų vystymąsi ir veiksmingą tokių gamtos išteklių kaip vanduo, dirvožemis ir oras naudojimą. Prisideda stabdant biologinės įvairovės nykimą ir ją didinant. Gerina visuomenės poreikius, susijusius su maistu ir sveikata. Todėl labai svarbu ne tik palaikyti jau esamus ekologinius ūkius, bet ir skatinti šalies ūkininkus atsisakyti chemizuotų ūkių.

Nacionalinės mokėjimo agen­tūros duomenimis, 2023 m. pagal kaimo plėtros priemonę „Ekologinis ūkininkavimas.

Ekologinio ūkininkavimo tęstiniai įsipareigojimai“ buvo pa­teiktos 2093 paraiškos. Be to, ekologiniai ūkiai praėjusiais metais paraiškas teikė ir pagal jiems skirtas ekologines sistemas („Perėjimas prie eko­loginio ūkininkavimo“ – 1061 paraiška, „Ekologinis ūkininkavimas (vaisiai, uogos, daržovės, vaistažolės ir prieskoniniai augalai)“ – 658 paraiškos).

Su visais pakeitimais galima susipažinti Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje, skiltyje „Tiesioginė parama".

Koncentruotą informaciją ūkininkai gali rasti specialiame leidinyje: čia

Prisijungti prie nuotolinių konsultacijų galima čia.

Nuotr. iš „Santarvės“ redakcijos archyvo

Kad ir ko imtumeisi, norisi, kad pasisektų taip, kaip planuoji. Tad kai žygiavimas kalnuose ar miškuose įaugo į mano mintis, užsidegimas suplanuotą vietą pasiekti ne tik sklandžiai, bet ir per tam tikrą laiką tapo tikru užsidegimu. Tik kartais, deja, tenka pripažinti ir pralaimėjimą.

Kai Naujojoje Zelandijoje sugalvojau žygiuoti Maitland Hut keliu į Ruataniwha parką Canterbury regione, į gana žemą šio tako įvertinimą žygeivių naudojamoje programėlėje pažiūrėjau pro pirštus. Arogantiškai galvojau, kad skundai dėl slidžių nuošliaužų ir augalais apžėlusių takelių yra perdėti. Ir prieš papasakodama savo žygio nesėkmės istoriją turiu užbėgti įvykiams už akių ir patikinti, kad ta nesėkmė nebuvo prastos tako infrastruktūros kaltė, labiau jau – pervertintų savo galimybių ir prasto pasiruošimo pasekmė.

Naujoji Zelandija žinoma kaip tikras žygeivių rojus, kuriame didžiulis dviračių ir žygių takų tinklas išvystytas ir saugomas itin atidžiai. Tiesa, kaip sužinojau vėliau, takų sudėtingumo vertinimas priklauso nuo jų populiarumo – pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos „Great Walks”, populiariausių ir įspūdingiausių žygių 10-tukas vidutiniško sportinio pasiruošimo žygeiviui bus daug lengvesnis, nei nurodoma oficialiuose šių žygiu aprašuose. Tuo tarpu pasirinkus turistų mažiau žinomus ir lankomus takus, paprakaituoti reikės gerokai labiau. 

Canterbury regionas pietinėje Naujosios Zelandijos saloje, kuriame ir išsitiesęs Maitland Hut žygis, yra ir lygumų, ir kalnų kraštas, dėl to vadinamas žygių įvairovės meka. Plotu mažesnis už Lietuvą (45,346 km² palyginus su mūsų 65 300 km²) regionas iš tiesų turi visko, mat vakarinėje pusėje ribojasi su Naujosios Zelandijos pietinėmis alpėmis ir Ramiuoju vandenynu rytuose. Canterbury plyti didžiausi šalies lygumų plotai, kur įsitaisiusios vienos didžiausių šalies fermų, bet tuo pačiu ir atšiauriausi, aukščiausi šalies kalnai bei įspūdingi vulkaniniai, geoterminiai laukai. Be to, vien Canterbury žemumose ir aukštumose iš viso yra daugiau nei 400 ledyninių, upių bei dirbtinių ežerų, tad susipažinus su šiuo regionu pasidaro aišku – šalis yra be proto turtinga, mažas žemės plotelis apdovanotas pačiais neįtikėčiausias gamtos stebuklais.

Susikrovusi maisto ir vienos nakvynės miške reikmenis, pradėjau žygį maždaug 10 kilometrų nuo tako pradžios. Žinoma, tokiam žygeliui daiktų daug nereikia, bet, kaip neseniai išmokau, beveik nesvarbu, žygiuosi vieną, dvi ar dešimt dienų – reikmenys bus tie patys, tik kiekviena diena pridės vidutiniškai po 1 kg maisto svorio. Šįkart man trūko tik „tranzavimo” pavežėjo automobilyje anksčiau atsitiktinai paliktų žygiavimo lazdų, kurios ypač praverčia stengiantis išlaikyti pusiausvyrą kylant ar leidžiantis kalnais su šiek tiek mažiau nei 20 kg sveriančia kuprine. Beje, nors įprasta žygeivių taisyklė nurodo, jog pilna kuprinė neturėtų sverti daugiau nei  20 proc. kūno svorio, dėl savo sudėjimo tokio rezultato pasiekti neturiu šansų – kaskart manoji sveria mažiausiai 30 proc. kūno svorio. 

Nors ir be žygiavimo lazdų, telefono ryšio ir apie nelaimę vieno mygtuko paspaudimu leidžiančio pranešti palydovinio komunikatoriaus, žvyro keliuku ir avių ganyklomis žygiavau tolyn, per daug nesukdama galvos. Telefone mačiau, kad artėja įdomioji dalis, kai nuo kalno, ko gero, imsiu leistis kone stačia galva – tokią didžiulę nuokalnę anksčiau buvau patyrusi tik Kanados Rocky kalnuose, tik tąkart – be sunkios kuprinės, stabilumui daug ką reiškiančio faktoriaus. Pri­ėjusi staigiai pradedančią leistis nuokalnę, nusprendžiau, kad ji įveikiama, tik reiks judėti ypač lėtai ir atsargiai. Eidama vos pramintais takiukais, stengiausi laikytis kuo toliau nuo krašto – jei slystelčiau, daug šansų nepasileisti visu kalnu žemyn turbūt neturėčiau... 

Pagaliau įveikusi visas nuo­šliaužas, džiaugiuosi pasiekusi uolą su miškeliu, nes čia stačiomis akmenų sienomis kylant aukštyn ir žemyn bent jau bus kur įsikibti. Deja, džiaugsmas truko tik tol, kol pamačiau, jog nuo čia žygio takelio atskirti beveik neįmanoma – jis apaugęs vešliais augalais, apdengtas pernykščiais lapais ir pūvančiais jau seniai nuvirtusiais medžiais. O tada ir pripažinau, kad žygį komentavę žmonės galbūt buvo teisūs...

Ropodama keturiomis viršun arba ant užpakalio šliauždama žemyn, iš akių nuolat pamesdavau teisingą kryptį. Stabtelėjusi suskaičiavau, jog per dvi valandas pajudėjau vos kelis kilomet­rus. Nuovargis, o gal labiau gąsdinantis baimės ir desperacijos jausmas privertė išjungti užsi­-

spyrimą ir įjungti sveiką protą – iki saulėlydžio buvo liku­sios vos 3 valandos. Galėjau ar­ba rizikuoti ir vis dar įsivaizduoti, kad ateinančias valandas pajėgsiu judėti greičiau ir tik teisinga kryptimi, taip pasiekdama tako pabaigos stovyklavietę, arba apsisukti ir mėginti eiti atgal, kol grįšiu į laukus, kur galėčiau nakčiai pasistatyti palapinę. Subraižytomis kojomis ir purvinais delnais nusprendžiau ultimatumų sau nekelti – reikia kompromiso. Jei per ateinančią valandą pajudėsiu ne ką daugiau, apsisuksiu ir, atsargiai įveikusi stačias nuošliaužas, perbėgsiu avių ganyklas, suspėdama pasistatyti palapinę dar iki saulėlydžio. 

Maitland Hut žygis privertė pripažinti pralaimėjimą – teko gręžtis. Tačiau apsisukusi ir spėriu žingsniu žygiuodama atgal jaučiausi daug ramesnė ir linksmesnė, nei tikėjausi. Nors savo tikslo nepasiekiau, pasirinkau pasiduoti. Pasistačiusi palapinę gražiame, lygiame laukelyje vietoj nakčiai suplanuotų kalnų, su šypsena lydėjau saulę, galvodama, jog vis tik teisūs esame, nuolat prisimindami pasakymą: „tu planuoji, o Dievas juokiasi”.

Bet vis tiek manau, jog planuoti ir stengtis reikia, net jei tai reiškia ropojimą keturiomis. O jei net ir šitaip nepasiseka, galime pasijuokti kartu su Dievu...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Įgyvendinant Nordplus projektą „Recipe for Happiness“, Kuldygos vi­durinėje mokykloje (Latvija) vyko antrasis dvišalis mokinių mobilumo susitikimas su partneriais, kuriame dalyvavo ir Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokinių bei mokytojų komanda.  

Pirmiausia dalyvių laukė 13 kilomet­rų žygis, kurio metu aplankytas Riežu­pės gamtos parkas, jame glūdintys smėlio urvai, o aktyvi savaitė prasidėjo vizitu į renovuotą, modernią, dar dažais tebekvepiančią mokyklą, kurioje vyko grupinės veiklos, stiprinančios draugystę ir skatinančios savęs pažinimą. Vėliau – pažintis su Kuldygos istorija Kuldygos muziejuje bei išvyka į stručių ir ožkų fermą. Susitikimas tęsėsi, kitą dieną mokinių laukė novatoriški sportiniai užsiėmimai didžiuliame bei moderniame sporto komplekse, pasivaikščiojimas po Kuldygą – latviškąją Veneciją: pasigrožėta senamiesčiu, Ventos kriokliu bei ilgiausiu plytiniu tiltu. Abu pastarieji objektai yra išskirtiniai Europoje. Vakaras praleistas taip pat aktyviai – vyko užsiėmimai Kuldygos jaunimo centre. 

Inovacijų centre laukuviškiams pristatytos skaitmeninės naujovės, dirbtinio intelekto dėka netgi sukurtas bend­ras šio projekto himnas, o vėliau mokiniai kūrė plakatus apie laimę. Įspūdį paliko išvyka į Ventspilį: „Vizium“ mokymo centre tyrinėta, eksperimentuota, veikta nestandartinėse situacijose, vėliau pasivaikščiota prieplauka, pasigrožėta ramia Baltijos jūra. 

Šio projekto metu paaugliai geriau pažino save, atrado naujų, tapatybę formuojančių veiklų, įgijo tarpkultūrinių kompetencijų. Taigi misija įvykdyta –

laimės receptas (ir ne vienas) sukurtas. O laimingas žmogus – visapusiškai išprusęs, tolerantiškas, palaikantis savo bendruomenės narius ir siekiantis bend­ro tikslo kartu su kitais.

Rita KĖBLIENĖ,

projekto koordinatorė

A. LANCMANE nuotr.

Karatė klubo „Taurus“ įkūrėjas bei treneris tauragiškis Gintaras Cem­nalianskis daugiau nei dvi­de­­šimt metų bando atnešti šios spor­to šakos kultūrą į Šilalę, bet, anot jo paties, susiduria su įvairiausiomis kliū­timis. Pagrindi­nė – jaunieji kovo­tojai neturi nuolatinės vietos treni­ruo­tėms.  

„Šio laikotarpio nuostata: augame ar­ba lūžtame. Tad tiems, nuo kurių priklauso karatė likimas Šilalėje, sakau: jeigu galite padėti, padėkite, jeigu ne, netrukdykite dirbti“, – teigia treneris, ap­gailestaudamas, jog per daugybę me­tų nė viena Šilalės valdžia taip ir nesugebėjo suteikti vaikams treniruotis skirtų patalpų.

Tauragiškis stebisi, kad kažkada anuo­metinis komisaras Algirdas Meiženis, geranoriškai atvėręs karatistams komisariato sporto salės duris, prieš kelis metus tapęs rajono meru apie panašią pagalbą nieko nebenorėjo girdėti. Jo blogąją patirtį, pasak trenerio, perėmė ir dabartinis meras.

„Šilalėje yra vaikų, kurie norėtų lankyti karatė treniruotes, bet rajono valdžia riboja tokias galimybes. Bandžiau rasti sprendimą, bet atsakymas yra vienas – esą savivaldybė nefinansuoja sporto klubo veiklos, jeigu jis regist­ruotas kitame rajone. Puikiai suprantu, ką reiškia konkurencija, bet gal galima bent jau suteikti vienodas galimybes visiems vaikams lankyti pasirinktas treniruotes ir gauti jas kokybiškas,“ – kalba jaunuosius karatė čempionus ugdantis G. Cemnalianskis.

O šilališkių pasiekimai išties yra gana aukšti: praėjusiais metais trys vaikai tapo Lietuvos čempionais, šiemet šį titulą jau apgynė 10–14 m. sportininkai Gustė Gedgaudaitė ir Augustas Baub­lys. 

„Gustė ir Augustas triumfavo Kėdai­niuose vykusiame Lietuvos karatė kio­kušin vaikų čempionate. Dar šeši auklėtiniai pelnė antrąsias ir trečiąsias vietas“, – vaikus gyrė treneris.

G. Cemnalianskis įsitikinęs, kad kiek­vieną trenerį valdžia turėtų vertinti jau vien dėl to, kad jie priverčia paauglius „pakilti nuo sofos“. Jis pats teigia esąs treneris iš idėjos, nes jam labiau rūpi ne uždirbti pinigų, bet ugdyti jaunąją kartą. 

„Buvau vienas iš penkių Lietuvoje, kurie atnešėme naują sporto šaką – karatė. Tais 1986-aisiais viską darėme savo jėgomis. Bet dabar – kiti laikai, karatė žinoma visoje šalyje, įskaitant ir Šilalę. Todėl negaliu suprasti „patriotiškumo“ kenkti sau ir savo atžaloms. Karatė, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia tuščią kumštį. Šis sportas nemoko smurtauti, priešingai – grūdina, auklėja, judesį jungia su logika ir formuoja sveiką požiūrį į gyvenimą. Štai todėl Lietuvos gynėjų, kovotojų pozicijose dažniausiai matome tuos, kurie žino, kas yra karatė arba kiti rytų kovos menai“, – tikina ilgametis treneris.

Pasak G. Cemnalianskio, dažnai į treniruotes užsirašo tie, kuriems kažkas nesiseka, kurie galbūt nesutaria su savimi ir pan. Bet po kurio laiko jie tampa kupinais pasitikėjimo kovotojais, o tai patvirtina ir rezultatai.

„Viena mano auklėtinė sportavo, paauglystėje sportą metė, studijavo, susilaukė vaikų ir tada vėl prisiminė karatė treniruotes. Šiandien ji – ne tik Europos, bet ir pasaulio čempionatų dalyvė. Todėl drąsiai sakau, jog karatė treniruotės gali padėti pamatą visam likusiam žmogaus gyvenimui“, – įsitikinęs treneris.

G. Cemnalianskis neneigia, jog di­džiau­si jo veiklos rėmėjai yra auklėtinių tėvai, kurie vaikus atveža iš įvairių rajono kampelių – karatė treniruotes lanko vos keli miesto vaikai. Tad patalpos jiems susirinkti yra didžiausias iššūkis, deja, vietos niekaip neatsiranda. 

„Neseniai atidaryto sporto komplekso salę mums siūlo nuomotis už pinigus“, – stebisi treneris, ruošiantis šilališkius dar vienam Lietuvos čempionatui.

Šilalės rajono savivaldybės taryba yra patvirtinusi naujosios sporto salės nuomos įkainius – valanda kainuoja 20–30 eurų. Todėl tik nuo valdžios požiūrio priklauso, kiek jaunųjų sportininkų tėvams reikės patuštinti pinigines.

Žydrūnė MILAŠĖ

„Taurus karatė“ klubo nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ikimokyklinio ugdymo grupių „Išradėjai“ ir „Streamukai“ ugdytiniai dalyvavo „Lietuvos mažųjų žai­dy­nių“ festivalyje, kuris vyko Kauno sporto halėje. Tokios mažųjų žai­dynės vyko dešimtus metus, o Pajūrio ikimokyklinukai jose dalyvavo jau trečią kartą.

Kartu su keliais šimtais ikimokyklinio amžiaus vaikų mažieji Pajūrio sportininkai atliko „Ąžuolo“ mankštą, daly­vavo nuotaikingose, judriose ir žaismingose fizinio aktyvumo rungtyse, pa­rodė projekto metu įgytus fizinius ge­bėjimus. Lietuvos tautinio olimpinio ko­miteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasveikino projekto dalyvius su jubiliejiniu „Lietuvos mažųjų žaidynių“ festivaliu ir palinkėjo, kad sportas juos lydėtų visą gyvenimą. Festivalį vainikavo mažiesiems sportininkams įteikti medaliai, diplomai, organizatorių dovanos, komandinės taurės. 

Projekto „Lietuvos mažųjų žaidynės“ organizatoriai – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir respublikinė ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija, projekto globėja – pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė.

Rasita DAMULIENĖ,

Sandra VAIČIULYTĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ikimokyklinio ugdymo mokytojos

AUTORIŲ nuotr.

Ne kartą ir net ne dešimt įvairiausiose diskusijose apie miesto įvaizdžio formavimą, kaip vienas iš argumentų, kodėl Šilalė tokia beveidė, pateikiamas faktas, jog savivaldybė neturi kraštovaizdžio specialisto. Deja, laikas bėga, o situacija tik prastėja: šilališkiai stebisi, kad šį  pavasarį miesto erdvės visiškai „susilygino“ su asfaltu, o vietoj ryškiaspalvių gėlių akis bado pernykščiai „pavargę“ žiemos augalai...

Kai po pilko ir niūraus periodo pradeda skleistis pavasaris, nori nenori ir gatvėse imi ieškoti ryškiaspalvių žiedų, išradingesnių gėlynų, želdinių, keliančių praeiviams nuotaiką. Deja, šis pavasaris Šilalėje – itin pilkas ir nuobodus, o miestiečiams belieka tik gūžčioti pečiais ir stebėtis, kas nutiko, kad net įprastų našlaičių nepasodinta. Tiesa, mėginta jų pakaišioti į vazonus tarp pernykščių viržių, tačiau smulkūs žiedeliai paprasčiausiai paskendo tarp apdžiūvusių ir parudavusių kerelių. Be to, viržis – rudens, žiemos augalas, o ne pavasario...

„Ar taip valdžia rodo, kad ne­va taupo? Nes tokio nykumo ir to-

kio pliko asfalto mieste jau seniai nebuvo. Negelbsti ir pag­rindinėje miesto gatvėje pastatytas didesnis skaičius ketaus vazonų – nors ir labai brangūs, patys savaime viešųjų erdvių jie nepuošia. O tarp parudavusių viržių susmaigstyti mažyčiai smulkiažiedžių naš­laičių daigeliai neatrodo nei gražiai, nei skoningai. Greičiau – varguoliškai...

Ir pikta, ir keista, ir apmaudu – apsižvalgius kituose miestuose tokios nykumos nė su žiburiu nerastum, net mažiausi miesteliai stengiasi kuo daugiau įvairiaspalvių gėlių pasodinti, želdinių saleles formuoti, kad bent šiokia tokia atgaiva nuo asfalto būtų. Šilalėje tai – niekaip neįveikiama užduotis. Todėl pasiūlymas valdžiai: gal jau geriau pataupykite kitoje kurioje srityje, bet neverskite miesto absoliučiu beveidžiu“, – karčių žodžių negailėjo ne vienas į redakciją skambinęs šilališkis.

Miestiečiai ironiškai siūlė val­džiai, pastaruoju metu taip pamėgusiai visuotines „sodinimo akcijas“, imtis ir čia iniciatyvos: išdalinti po vazoną įmonėms, įstaigoms, kurios į juos prisodintų gėlių – neabejotinai Šilalė pražystų...

Beje, prieš ketverius metus pagrindinėje Šilalės gatvėje išrikiuoti 23 ketaus vazonai rajono biudžetui atsiėjo daugiau nei 14,4 tūkst. Eur, o šį pavasarį Šilalės miesto seniūnija nupirko dar 32 lauko vazonus, už kuriuos sumokėjo daugiau nei 13 tūkst. 731 eurą (vieno kaina – apie 430 Eur). 

Naujieji loveliai gėlėms bus su vandens rezervuaru ir drėkinimo sistema, pagaminti iš polietileno.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.