Praėjusių metų Klaipėdos festivalio kulminacija tapęs videografinis spektaklis pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ rugpjūčio 8 dieną 22.30 valandą publikos prašymu grįžta į senąjį elingą. Šio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio traukai atsilaikyti nelengva, nes magišką reginį ant marių kranto sukūrė žinomas didžiulių spektaklių ir renginių lauke kūrėjas – režisierius Dalius Abaris ir jo komanda.

Publiką stebinantis pastatymas

„Carmina Burana“ – kūrinys, sulaukęs gausybės žanrinių interpretacijų, stebinęs publiką įvairiuose pasaulio žemynuose. Žymiosios kantatos sceninis atlikimas Klaipėdos festivalyje pakeitė keletą metų iki tol elingo teritorijoje žiūrovus džiuginusį R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą. Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradedantis ir užbaigiantis kūrinį, tapo triumfuojančiais šaukiniais pažymint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio jubiliejų 2023 metais.

Kantatos režisierius Dalius Abaris Klaipėdos festivalyje pristatytą premjerą pavadino videografiniu spektakliu. „Dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, įspūdingo dydžio choras, teatro orkestras, solistai, šokėjai. Jau vien to pakanka, kad „Carmina Burana“ kurtų įspūdį. Drauge su talentingaisiais talkininkais – režisieriaus asistente Rūta Bunikyte, scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, vaizdo projekcijų dailininku Martynu Norvaišu, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu – pasistengėme šią visumą suvaldyti ir įvilkti į viską apjungiantį rūbą“, – sako D. Abaris.

Videografinis spektaklis pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą sujungs didžiulį atlikėjų būrį: KVMT simfoninį orkestrą ir teatro vyriausiąjį dirigentą Tomą Ambrozaitį, KVMT chorą (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Kontantinovas) drauge su Rygos kameriniu choru „Ave sol“ (vadovas Andris Veismanis). Visuomenės vaidmuo patikėtas KVMT baleto trupės artistams. Į išskirtinio virtuoziškumo, itin plataus balso diapazono ir ypatingos artistinės raiškos reikalaujančias vokalines partijas spektaklyje ners KVMT solistė Rita Petrauskaitė (sopranas), Lietuvos ir užsienio scenose vaidmenis kuriantys Modestas Sedlevičius (baritonas) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras).

Į Klaipėdą atvykstančio Rygos kamerinio choro „Ave sol“ meno vadovas, profesorius ir dirigentas A. Veismanis šiam kolektyvui vadovauja nuo 2013 m. Jis Latvijos nacionalinės operos dirigentas ir senosios muzikos bei šiuolaikinių partitūrų ekspertas. A. Veismanis kartu su savo asistentu, dirigentu Jurģiu Cābuliu kolektyvą „Ave Sol" atvedė link naujo ir ryškaus Latvijos chorinės kultūros skambesio.

Iššūkiai solistams

Solistams Modestui Sedlevičiui ir Ritai Petrauskaitei šiame spektaklyje tenka įveikti ne tik muzikines užduotis, bet ir iššūkius keliančius režisieriaus sumanymus. Tarkim, M. Sedlevičiui dainuos sparčiai žingsniuodamas bėgimo takeliu, o Muzikinio teatro primadonos R. Petrauskaitės finalo apdaras toks didžiulis, kad uždengia visą sceną... Ruošiantis spektakliui net tenka atlikti aerodinaminius bandymus, nes baiminamasi, kad įsismarkavę pajūrio vėjai atlikėjos nenuskraidintų...

M. Jankausko kuriamas Kepto gulbino personažas turi tik vieną ariją, tačiau ji tokia ryški, kad publika ją įsimena bene labiausiai. Kas galėtų likti abejingas jo pasakojimui apie tai, kad vakar dar plaukiojo baltas ežeru, o šiandien jau guli lėkštėj visas pajuodęs ir suskrudęs... Pagal kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės ir scenografės Sigitos Šimkūnaitės sumanymą nudegimų efektus net tris valandas kuria specialaus grimo dailininkės.

Meno kalba – apie žmonių ir gamtos vienybę

Kantatos režisierius Dalius Abaris „Carminą Buraną“ pristato kaip videografinį spektaklį: dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, daugybė atlikėjų ir įspūdingi vaizdai ekranuose. Kuriant spektaklio scenografiją ir kostiumus pritaikyti tvaraus antrinio dizaino principai.

Leidžiama pasireikšti technologijoms: didelę dalį scenovaizdžio užima Martyno Norvaišo filmuota vaizdo medžiaga ir gyva vaizdo transliacija. O ji įspūdinga! Filmuotos medžiagos dėka išvystame tai apie ką retai susimąstome, kad orkestro muzikantų rankose judantys instrumentai panašūs į vabzdžius romantišku pavadinimu - gyvalazdes. Jei seniai nesidomėjote biologija, gyvalazdės savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas arba lapus ir taip slepiasi nuo jas medžiojančių paukščių. O mūsų nesugebėjimą gyventi tausojant gamtą, skaudžiai primena vaizdo projekcijose rodomi vaizdai, kaip visa užliejanti žalios spalvos jūra ar scenografija virtusios statybinės nuolaužos, po spektaklio sugrįžtančios į antrinio ar net tretinio panaudojimo vietą...

„Carmina Burana“ pasakoja apie dekadentišką visuomenę, kur žmonių mintys ir jausmai yra sumišę, o egoizmas skatina bendrą visuomenės nuosmukį. Teisuolių minia, „cancel kultūros“ atstovai - smerkia, džiaugiasi ar stebisi, o jau kitą akimirką virsta savimi besimėgaujančių lėbautojų banda, skęstančia malonumuose ir nuodėmėse. Kūrinio pradžioje ir pabaigoje ši minia kreipiasi į Fortūną, tarsi žinodama, kas jų gali laukti, bet negalinti sustoti...

„Carmina Burana“ – įspėjimas ar netolimos ateities distopinis pasaulis? Stebint veiksmą scenoje darosi neramu: ar mums suteikta galimybė visa tai pakeisti... Ar mes ja pasinaudosime? Labai visų laukiame spektaklyje ir tikėkimės, kad menininkų siunčiama žinutė bus išgirsta.

KVMT inform.

Martyno ALEKSOS nuotr.

1929 m. Gūb­rių­ kaime gimė Lietuvos laisvės kovotojas ir met­raštininkas A. Kentra-Aušra, miręs 2023-iųjų gruo­dį. Kartu su savo šeimos nariais partizanavęs ir po išda­vystės 1946 m. liepos 16 d. Šilalėje suimtas A. Kent­ra pa­tyrė sovietų okupacinės valdžios siaubus, Ka­zachs­tano stepių lagerių baisybes. Tačiau represijos bei­­ sun­kumai nepalaužė jo dvasios ir, Lietuvai atkūrus Ne­priklausomybę, jis su bend­raminčiais Vilniuje įkūrė „Lietuvos laisvės kovų – Miš­ko brolių“ draugiją. 

Draugija sukaupė ir suarchyvavo tūkstančius valandų istorinės rezistencinės medžiagos – Lietuvos laisvės kovų patirties – ir naudojo ją valstybės galiai stiprinti bei Lietuvos piliečių tautinei savimonei ugdyti. Dėl tokios veiklos A. Kentrą ir žinome kaip lietuvių istorijos metraštininką. O jam mirus, „Miško brolių“ idėja nemirė – Vytauto Didžiojo karo muziejus Vilniaus senamiestyje, draugijos patalpose, kuria Lie­tuvos laisvės kovų pažinimo centrą, kuris pasakos apie mūsų piliečių priešinimąsi visą XX a. Kol šis centras kuriamas, Vytauto Didžiojo karo muziejus kviečia šilališkius susitikti, susipažinti bei pabūti kartu A. Kent­ros-Aušros gimtinėje Gūb­riuose. 

Būtent šioje sodyboje Juoza­po ir Onos Kentrų šeimoje gimė Albinukas – būsimas Lietuvos partizanas bei sovietinių lagerių kalinys, Laisvės kovų istorijos sergėtojas, kultūrinės atminties kūrėjas, metraštininkas, „Miško brolių“ draugijos kūrėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir lietuvybės saugotojas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, pedagogas, visuomenininkas, Laisvės premijos laureatas ir Šilalės garbės pilietis. 

Muziejininkai kviečia dalyvauti Lietuvos partizanų kovas pristatančio projekto „Atiduok, ką privalai“ veikloje. Dalyvių laukia ne tik pasakojimas apie partizanų kovas bei žygdarbius, tačiau ir uniformų bei autentiškų ginklų pristatymas, įdomios partizaniškos edukacijos.

Birželio 29 d. kviečiame Šilalės krašto bendruomenę atvykti į A. Kentros gimtinę bei prasmingai praleisti popietę laisvės kovų dvasioje. Tą dieną, 11 val., Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios už Lietuvos partizanus bei Kentrų šeimos žuvusiuosius, o 12–16 val. jų sodyboje bus pagerbtas partizanų Kentrų atminimas bei pašventintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastatytas atmi­nimo ženklas, skirtas žuvusiems Lietuvos partizanams, O. ir J. Kentrų vaikams, atminti.

Kęstas VASILEVSKIS 

Vytauto Didžiojo karo muziejaus viešųjų ryšių specialistas

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Naujosios Zelandijos išteklių priežiūros ir apsaugos de­partamentas šalyje prižiūri virš 950 įvairių namelių, vadina­mų „huts“, tinklą. Jie žygių pakelėse pastatyti tam, kad, įvei­kę dienos atstumą, žygeiviai galėtų patogiai pailsėti. Dide­lių patogumų juose nėra – dažnas jų primena paprasčiausius barakus su daugybe paprastų lovų miegmaišiui nusimesti. Tačiau, turint vietą namelyje, nebūtina temptis palapinės ir kitų stovyklavimo daiktų, be to, pasitaikius dideliam vėjui ar lietui, nereikia nerimauti, ar išliksi sausas (tiesiogine to žodžio prasme dėl lietaus ir netiesiogine – dėl stipraus, pa­lapinę apgadinti galinčio vėjo). Rami naktis bei keliais kilogramais lengvesnė kuprinė bet kokiame kelių dienų žy­gyje iš tikrųjų yra didelė prabanga. 

Mažiau populiariuose nameliuose nakvynė kainuoja simboliškai – vieną kartą tokiame­ apsistojau už 10 Naujosios Ze­landijos dolerių. Tais retais at­vejais nereikalinga ir išankstinė registracija, mat apsigyveni­mas vyksta „First come, first serve“ principu, paprastai tariant, kas pirmesnis, tas gud­resnis. 

Tuo tarpu vadinamųjų „New Zealand Great Walks“ ar kitų populiarių žygių namelius būtina rezervuoti iš anksto, o jie gali kainuoti ir virš 100 Nau­josios Zelandijos dolerių. Už lovą su čiužiniu ir dar dešimti­s kambariokų tai yra didelė­ suma, bet ir už tokią kainą norinčiųjų gyventi nameliuose yra­ gausu. Norint užsiregistruoti nakvynei tokiame  namelyje, tai padaryti kartais reikia beveik pusę metų prieš kelionę.

Apie „Mueller Hut“ taką ­Nau­josios Zelandijos Kuko kal­no nacio­naliniame parke­ sužinojau ta­da, kai kolegė­ iš Aust­ralijos parodė nuotraukas­ iš ką tik jos ten buvusio žygio. Pamačiusi, kad Kuko kalnas iš tos vietos atrodo stulbinančiai, nusprendžiau, jog kelionę pradėsiu būtent nuo ten. Kadangi iki išvykimo bebuvo likęs mėnuo, gauti vietos namelyje šansų neturėjau. Bet tai manęs ir netrikdė – svarbiausia, kad takai su nameliais yra ypač ge­rai sužymėti ir, nors nebūtinai lengvi, tikrai saugūs. Be to, palapinėje miegoti šiuo atveju nieko nekainuoja, o aš buvau pasiruošusi įveikti savo nakvojimo palapinėje vienai baimę.

Kuko kalno miestelio centre atsisveikinusi su pavežėju, nužingsniavau į turistų centrą pasiteirauti tikslių orų prognozių kalnuose ateinančiai nakčiai. Nors žygis trumpas ir įveikiamas per dieną, jį ruošiausi pradėti vėlyvą popietę, o pasiekusi viršūnę, ten ir pernakvoti. Su oru pasisekė tobulai – už aptarnavimo stendo stovinti moteris patikino, kad visas vakaras kalnuose bus giedras, apsi­niauks tik rytą. Turiu pažįstamų, kurie „savo dienos” laukė­ tris ar net penkias dienas, tad­ tokia žinia įpūtė dar daugiau entuziazmo pradėti žygį (kai kitą rytą leisdamasi nuo „Mueller Hut“ į apačią sutikau žygeivius, keliaujančius aukštyn tik tam, jog paskęstų tirštuose debesy­se be jokio vaizdo, savo šypsančiai laimei nepamiršau dar ir dar kartą padėkoti). 

Šalia turistų centro mestelėjau kuprinę ant žolės ir atsisėdau šalia. Skardinė tuno, keli tra­­pučiai ir obuolys – po tokio užkandžio būdamas visas leng­vu­tis ir energingas gali skriste nuskristi iki viršūnės. Arba taip ma­­nai, kol neprasideda žygis.

„Mueller Hut“ takas greitai­ pa­sirodė esantis vienas iš tų, ku­rie „ant popieriaus” atrodo daug lengvesni, nei iš tikrųjų. Nors į vieną pusę reikia nueiti vos 6 kilometrus, beveik visas šis atstumas yra tiesiai į statų­ kalną – pirma užlipęs 2200 laip­telių, pasieki apžvalgos tašką­ „Sealy Tarns“, o vėliau sekda­mas nuorodomis kopi stačiu šlaitu aukštyn. Žygio metu iš vi­so pakyli apie 1000 met­rų. Kadangi apžvalgos taškas prasideda 750 m aukštyje, galiausiai pasieki beveik 1800 m­ aukštį. Tai nėra ekstremaliai daug, bet pakankamai, kad Ku­ko kalną pamatytumei lyg to­buliausiame pa­veiksle – su iš jo besitiesiančiais­ ledynais, jų tirpimo suformuotais žydrais ežerais ir upeliais. 

„Sealy Tarns“ apžvalgos taške sustojau pusiaukelės­ užkandžiui. Nusi­me­­tusi kuprinę ant žemės, stebėjau saulės apšviestą kalną ir galvojau tą patį, ką visada kalnai mane priverčia galvoti – virš nelaimių, nerimo, nesėkmės, skaudulių, vienišumo ir visko, ką kenčiame vaikščiodami že­me, egzistuoja nepastumiamas,­ neišvengiamas, galingas grožis ir ramybė.

Sako, jog seniau žiemos bu­vo šaltesnės, tačiau neprisimenu, kad man, būnant dar visai mažytei, burnon saujom kemšant sniegą būtų buvę šalta. Labiau nei šaltį prisimenu minutės pertraukėles per žaidimus – nuo šalčio traškantis sniegas buvo vietoj vandens, atsigaivinimui. Po kelių saujų, giliai kvėpuodami ir raudonais žandais vėl bėgome į kalniuką čiuožti žemyn arba slėptis nuo sniego gniūžtėmis vėl ata­kuoti pradedančių draugų. Energija ir karštis sruvo­ mūsų kūnais – tuo karštu žai­dimų džiaugsmu galėjome ati­tirpinti ir šalčiausias žiemas. 

Sniego +25o siekiančioje­ tem­peratūroje prieš tai buvau ragavusi tik vieną kartą,­ Kanadoje. Žygiuodama pro „Se­aly Tarns“ „Mueller Hut“ link, maž­daug 1300 m aukštyje pirmąkart paragavau Naujosios Ze­landijos sniego. Susiradusi dar neištirpusį plotelį šalia tako, pa­ėmiau pilną saują. Sniegą godžiai kąsnodama, delne greitai tirpstančiam ledui leidau varvėti per mano nuo saulės nude­gu­sias rankas, ant marškinėlių – bet kur gera, nes kopiant ir taip jau intensyvi saulė karščiu išmušė visą kūną. Galvojau – viskas keičiasi, o gal mums taip tik atrodo. Praėjus maždaug 25 me­tams nuo sniego kimšimo Šiū­­parių kaime, taip pat godžiai ir džiaugsmingai jį skanau­ju dabar. Tolimesnės vietos nuo ma­no kaimo turbūt ant Žemės nė­ra, bet jausmas mažai kuo skiriasi. Mintyse sukasi vėl ir vėl man sugrįžtantys kažkokio rašytojo žodžiai – svarbiausia nepamiršti žaisti. 

Padariusi dar vieną trumpą­ kvapo pagavimo pertrauką, pa­ž­velgiau į dar tolokai esančią­ sta­čią viršūnę ir nuolankiai, nu­­leidusi galvą ėmiau vėl žings­niuoti mintyse skaičiuodama ritmingą „vienas-du, vienas-du,­ vienas-du”. Dėl kalnų grožio, o gal­ ir kažko kito, visuomet rei­kia pakentėti. 

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Birželio 29 d. prasidės ir net savaitę tęsis vienas svarbiausių šalies kultūros renginių – Dainų šventė, šiemet mininti 100 metų sukaktį. Puoselėti lietuviškas tradicijas kviečiantis mobi­liojo ryšio operatorius „Tele2“ pasirūpino, kad šventės dalyviai galėtų sklandžiai mėgautis kiekviena akimirka – Vilniaus Vingio parke įdiegė specialią masiniams renginiams skirtą ryšio įrangą, taip pat pasirūpino papildomu ryšio sustiprinimu ir Kalnų parke. Šie sprendimai leis užtikrinti itin kokybišką ryšį net ir susibūrus itin dideliems žmonių srautams. 

Jau galima išbandyti

„Dainų šventė – vienas svarbiausių Lietuvos kultūros simbolių, tad sveikiname visus gyventojus su šios tradicijos puoselėjimu ir išsaugojimu ateities kartoms. Mums, kaip didžiausią rinkos dalį Lietuvoje užimančiam operatoriui, svarbu, kad į šventę susirinkę dalyviai galėtų mėgautis ne tik įspūdingu reginiu, bet ir kokybiškomis­ paslaugomis“, – sako Petras Ma­­siulis, „Tele2“ generalinis di­rektorius Lietuvai ir Baltijos šalims.

Viso tinklo modernizaciją tęsiantis „Tele2“ užbaigė paskutinį tinklo plėtros etapą Vilniaus Vingio parke, kuriame tiek vasarą, tiek kitais metų laikais vyksta įvairūs renginiai. Tai ypač aktualu artėjant šimt­mečio Dainų šventei. Visoje parko teritorijoje veikia greitasis „Tele2“ 5G ryšys bei papildomai įrengtos naujausios kartos antenos, skirtos masiniams renginiams.

„Koncentruojamės į greitojo 5G ryšio diegimą ir turime kaip niekada gerai išvystytą mobiliojo ryšio tinklą. Vingio parke įdiegta maksimalios konfigūracijos ryšio stotis, kuri veiks visą laiką, ne tik vasarą. Net ir susirinkus tūkstančiams žmonių, parke sklandžiai veikia greitasis 5G ryšys – tai reiškia, jog naršyti bei dalintis akimirkomis iš renginių realiu metu galima be jokių trukdžių“, – teigia P. Masiulis.

Šią naujovę jau galėjo išbandyti vasaros pradžioje Vingio parke vykusių renginių dalyviai. Tokios pat konfigūracijos ryšio stoties įrengimą „Tele2“ netrukus planuoja užbaigti ir Kauno Dariaus ir Girėno stadione.

Pasirūpino ir ryšiu Kalnų parke

Kita svarbi šventės lokacija, kurioje taip pat laukiama didžiulių žiūrovų bei dalyvių srautų – sostinės Kalnų parkas. Operatorius pasirūpino, kad ir čia apsilankę šventės dalyviai galėtų džiaugtis­ greitu 5G ryšiu – įrengė laikiną mobiliojo ryšio stotį.

Ši itin kokybiškai įrengta laikina stotis bus naudojama ne tik per masinius Dainų šventės renginius, bet ir kitus liepos mėnesį vyksiančius koncertus.

Norintiems pajusti visus šiuolaikinių technologijų privalumus „Tele2“ primena visada lai­ku įdiegti sistemos atnauji­nimus, taip­ pat verta nustaty­muose įjungti nemokamas „VoLTE“ ir „VoWifi“ paslaugas, kurios suteikia dar geresnę patirtį. 

Žada išskirtinę programą

Pirmoji Dainų šventė Lietuvoje įvyko Kauno Ąžuolyne 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Joje dalyvavo net 77 chorai –­ ­apie 3500 dalyvių. Pirmoji­ Dainų šventė pavyko – joje apsi­lankė dešimtys tūkstančių žmo­nių, kurie keliavo tiek į parodas, tiek į koncertus.

Kiek vėliau Dainų šventė išsiplėtė ir į Vilnių. 1960 m. šventei Vingio parke pastatyta estrada, talpinusi apie 20 tūkst. dainininkų. Nuo tada ši estrada laikoma vienu Dainų šventės simbolių ir joje šiai progai skirti renginiai organizuojami reguliariai.

Jubiliejinė Dainų šventė šiemet vyks nuo birželio 29 iki liepos 6 d. Šiųmetinis šūkis „Kad giria žaliuotų“ kviečia išsaugoti bei puoselėti lietuviškas girias. Pagrindiniai Dainų šventės renginiai vyks Kauno Dainų slėnyje, taip pat Vilniaus Vingio ir Kalnų parkuose. 

Pastarajame liepos 3 d. vyks ansamblių vakaras „Gyvybės me­dis“. Vingio parke liepos 6-osios vakarą rengiama eitynes nuo­ Ka­ted­ros aikštės iki parko vainikuosianti Dainų diena­ „Kad giria žaliuotų“. Planuojama, jog šiuose renginiuose dalyvaus kelios dešimtys tūkst­ančių žmonių iš visos Lietuvos. Nepaisant to, „Tele2“ klientai galės mėgautis ypač sklandžiu ryšiu.

Pilną renginio programą galima rasti jo tinklalapyje, dalį renginių transliuos LRT. 

Užs. Nr. 123

Klaipėdos dramos teatre rengiamo tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ sumanytojai ir organizatoriai tikina, kad šie metai neabejotinai patvirtino, jog idėja uostamiestyje kurti iš įvairių pasaulio šalių teatro kūrėjus sukviečiančią šventę pasiteisino. Rekordiniai bilietų pardavimai, pilnos žiūrovų salės ir spektaklių pažiūrėti ne tik iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir kaimyninių šalių atvykstantys žmonės – visa tai ženklas, kad „TheATRIUM“ suaugo ir turi savo bendruomenę.

Kasmet rengiamas festivalis turi nusistovėjusią struktūrą, kuri išsitęsia per beveik du mėnesius. Pirmoji jo dalis, Lietuvos teatro vitrina, vyko gegužės 15–19 d., per jas parodyti 11 Lietuvoje kurtų scenos meno kūrinių susirinko teatro profesionalai iš įvairių šalių. Antroji dalis, tarptautinė programa, vyko nuo gegužės 24 d. iki birželio 13 d., jos metu parodyti penki spektakliai, kai kurie po du kartus. Viso festivalio metu taip pat buvo galima apsilankyti teatro kamerinėje salėje įrengtoje garso menininko Adomo Zubės garso ir vaizdo instaliacijoje „Regykla“.

„Intuityviai atrodo, jog šie metai galutinio įsitvirtinimo laikas. Tą liudija ir bilietų iššlavimas, į kai kuriuos spektaklius jie buvo išpirkti per kelias dienas, ir didelis teatro kritikų iš sostinės būrys, be to, žmonės iš kitų miestų jau tikrai sužinojo, kad pas mus vyksta geri dalykai. Nuo šių metų esame nebekvestionuojamas dydis, nors atrodo, jog formaliai niekas labai nepasikeitė – kaip ir kasmet, stengiamės rodyti kokybiškus spektaklius“,– apibendrindamas sėkmingus 8-uosius „TheATRIUM“ metus kalbėjo festivalio meno vadovas Gintaras Grajauskas.

Anot jo, natūralu, jog festivaliui užaugti prireikė laiko: „Pamenu pačią pradžią, kuomet žiūrovams kildavo klausimų, kaip žiūrėti, pavyzdžiui, spektaklį iš Prancūzijos. Kokia kalba kalbės aktoriai, kaip žiūrėti ir spektaklį, ir jo subtitrus. Tai buvo labai neįprasta. Dabar tokių klausimų net nekyla“.

Vienas iš festivalio sumanytojų, Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys, apžvelgdamas „TheATRIUM“ reikšmę, antrino G. Grajauskui.

„Per šiuos metus įvyko didžiulė tiek žiūrovų, tiek teatro transformacija. Mūsų repertuaras sudarytas iš sudėtingų spektaklių, sunkių temų ir nieko labai paprasto nesiūlome, bet toks mūsų kelias, o mūsų žiūrovas pažįsta ir pripažįsta tokį teatrą. Turime savo fanų bazę, svarbu, kad ji ne tik klaipėdietiška, ji plečiasi, jau apima ir Vilnių, ir Kauną. Tai teikia viltį ir ateičiai. Kiekvieną naują projektą darome vis drąsiau, nebijome likti nesuprasti. Gal nukrypau nuo festivalio, bet tai labai susiję“, – festivalio svarbą pačiam teatrui pabrėžė T. Juočys.

Pasak jo, festivalis padėjo žiūrovui praplėsti savo akiratį, atsidurti Europos teatro kontekste. Didelio žiūrovų dėmesio šiais metais „TheATRIUM“ programoje sulaukė ne tik šiuolaikinio Europos teatro žvaigždės italo Romeo Castellucci spektaklis „Bros“ ar vienas paskutiniųjų Rimo Tumino darbų, spektaklis „Ana Karenina“. Festivalio rengėjai pastebėjo, jog publiką domino visas siūlomas spektaklių spektras.

„Bilietai buvo aktyviai perkami į visą programą, taip pat ir į Lietuvos teatro vitriną, kurią paprastai dėliojame daugiau galvodami apie mūsų svečius iš užsienio, jos ir laikai ne visada buvo patogūs“,– atkreipė dėmesį T. Juočys.

Festivalio rengėjai akcentavo, kad „TheATRIUM“ ne tik suteikia progą toli nekeliaujant pamatyti platų žinomų teatro kūrėjų darbų spektrą, bet ir leidžia tą padaryti už prieinamą kainą. Bilietai net ir į didžiausių žvaigždžių renginius buvo tokie pat, kaip ir į repertuarinius Klaipėdos dramos teatro spektaklius, jiems galiojo ir visos teatre taikomos nuolaidos.

Teatro gyvenimas planuojamas kelis metus į priekį, tas pats ir su festivaliu – dar nepasibaigus 8-ajam „TheATRIUM“, jau ruošiamasi būsimiems festivalio metams. Rudenį vyks atranka į Lietuvos teatro vitriną, svarstoma ir tarptautinės festivalio programos sudėtis.

„Lietuvos teatro vitrina kasmet yra didelis iššūkis – savo erdvėse per minimaliausią laiką apsiimame parodyti daug spektaklių. Tai didžiulis iššūkis tiek technikams, tiek likusiam personalui. Be to, ne visi spektakliai, kuriuos norėtume parodyti, telpa mūsų salėse, nuolat svarstome, kaip tai išspręsti. Kol kas atrodo, jog didelių revoliucijų kitais metais nebus, kaip visada, dirbsime kaip dirbę, atrodo, tai daryti sekasi neblogai“,– sakė G. Grajauskas.

KRISTINA SADAUSKIENĖ

Klaipėdos dramos teatro atstovė ryšiams su visuomene ir žiniasklaidai

Teatro nuotr.

Mobiliojo ryšio operatoriaus „Tele2“ klientai jau gali naudotis eSIM paslauga išmaniuosiuose naujos kartos „Apple“ laikrodžiuose. Ši paslauga leidžia laikrodyje gauti skambučius ir pranešimus net tada, kai telefono neturite kartu su savimi. Dabar –  pats geriausias metas užsisakyti šią paslaugą, nes klientų laukia labai patrauklūs pasiūlymai.

Skambučiai – tiesiai į laikrodį

„Tele2“ pradėjo naujausios kartos „Apple“ laikrodžių su eSIM paslauga prekybą. eSIM, kuri yra integruota į „Apple“ laikrodį, leidžia įrenginiui jungtis prie mobiliojo ryšio operatoriaus tinklo. Todėl, naudojant šią paslaugą, galima skambinti bei gauti skambučius ne tada, kai telefono nėra šalia.

eSIM suteikia galimybę ne tik būti visuomet pasiekiamiems, bet ir naršyti, klausytis muzikos, gauti programėlių pranešimus tiesiai į laikrodį. Tai ypač naudinga sportuojant, būnant gamtoje, vasarą darbuojantis lauke ar kitose situacijose, kai nesinori neštis telefono.

Pažangūs sprendimai

„Tele2“ klientai jau gali rinktis įvairių spalvų ir dydžių „Apple Watch SE“, „Apple Watch Series 9” ir „Apple Watch Ultra 2“ laikrodžių modelius.

Naujosios kartos „Apple“ laikrodžiai yra labai kokybiški, atsparūs vandeniui net iki 100 metrų gylio, itin tiksliai matuoja fizinio aktyvumo rodiklius, o jų pilnai įkrauta baterija veikia iki 18 val. Visi laikrodžiai palaiko ir eSIM paslaugą, suteikiančią dar geresnę naudojimo patirtį – jus galima pasiekti keliuose įrenginiuose vienu metu.

Įsigydami „Apple“ išmanųjį laikrodį, „Tele2” klientai ribotą laikotarpį galės pasinaudoti ypač palankiais pasiūlymais. Dabar įsigyjant „Apple“ išmanųjį laikrodį su 24 mėn. „Tele2“ paslaugų teikimo sutartimi, eSIM paslauga 6 mėn. nieko nekainuos. Taip pat dabar įsigydami laikrodžius klientai gali gauti 3 mėn. nemokamą įrenginio draudimą.

Operatoriaus klientų laukia ir kitas neįtikėtinas pasiūlymas – perkant išmanųjį telefoną „iPhone 15 128GB“ su neribotų GB planu (sutartį sudarant 24 mėn.), laikrodis „Apple Watch SE“ kainuos tik 1 Eur. Sumažintos kainos ribotą laikotarpį bus taikomos ir „Apple Watch Series 9” bei „Apple Watch Ultra 2“ laikrodžių modeliams.

Kaip aktyvuoti eSIM?

Tam, kad naujajame laikrodyje būtų galima naudotis eSIM paslauga, pirmiausia reikia susieti laikrodį su savo „iPhone“ telefonu ir paslaugą aktyvuoti. Aktyvuoti eSIM paslaugą savo išmaniajame laikrodyje labai paprasta – tai patiems namuose galima padaryti vos kelių mygtukų paspaudimais.

Savo „iPhone“ telefone, susietame su laikrodžiu, atverkite „Apple Watch“ programėlę, joje spauskite „Mobile Service“ arba „Finish Setting Up Your Apple Watch“. Čia pasirinkite „Setup Mobile Service“ ir atlikite kitus ekrane prašomus veiksmus.

Užs. Nr. 120

„Žemaičių kalba dabar išgyvena didelį pakilimą ir tai be galo džiugina, nes būtent žemaičių kalba ir žemaitiškas raštas yra lietuviškos raštijos pradžia – pirmoji lietuviška knyga, Martyno Mažvydo, kuris buvo žemaitis nuo Švėkšnos, „Katekizmas“ dar 1547 m. buvo parašytas būtent žemaičių kalbos pagrindu“, – žemaitiškai į Šilalės viešąją biblioteką susirinkusius mokinius bei šilališkius kreipėsi kalbininkas, žemaičių kalbos saugotojas ir puoselėtojas profesorius Juozas Pabrėža, kviesdamas visus drąsiai kalbėti prigimtine savo kalba. 

Šie metai 13-oje Žemaitijos savivaldybių, tarp kurių yra ir Šilalė, paskelbti Žemaitiško rašto­ metais. Tad neatsitiktinai surengtas ir­ šis že­maitiškumu alsavęs susitikimas –­ apie prigimtinę iš tėvų išmoktą kalbą, jos išsaugojimą bei pripažinimą su šilališkiais diskutavo ir kraštietis Benjaminas Bendikas, Šiaulių Žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ valdybos narys.

Kalbininkas J. Pabrėža įsitikinęs, jog žemaičių kalba ne tik privalo išlikti, bet ir turi būti įtvirtinta kaip re­gioninė Žemaitijos krašto kalba.­ Ir­ nors, pasak­ profesoriaus, tai nė­ra paprasta, mat vis dar atsiranda be­sigąsdinančių, kad dėl to kils pavojus lietuvių kalbai, jis teigė neprarandantis vilties, kad jo akys dar išvys „žemaitiu kalbuos tvėrtėnema“. 

„Kalbame ne apie antrosios valstybinės kalbos įtvirtinimą. Ji yra viena – lietuvių, ir kitaip nebebus, jokių diskusijų čia nekyla. Bet sena, daininga žemaičių kalba turi būti įteisinta kaip Žemaitijos regiono kalba“, – sakė J. Pabrėža, vaizdingais ir gyvais pavyzdžiais primindamas susirinkusiems žemaitiškus žodžius, apibūdinimus, posakius.

Tuo labiau, jog pagrindas tam yra – pasak kalbininko, XIX a. buvo žemaitiškos kalbos atgimimo laikas, pamatus tam padėjo Dionizas Poška, Liudvikas Jucevičius, Simonas Stanevičius, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Juozas Čiulda, 1855 m. parašęs žemaičių kalbos gra­matiką.

„Deja, vyskupas Motiejus Valančius, nors ir buvo pažadėjęs išleisti tą gramatikėlę, pažado neištesėjo. Knygelė iš­ėjo tik 1993 m., po Lietuvos atgimimo“, – apgailestavo J. Pabrėža.

Kaip laiku nepasirodė ir J. A. Pabrėžos­ sukurta žemaičių kalbos gramatika – jei šie leidiniai būtų pasirodę, bendrinė lietuvių kalba, pasak kalbininko, galėjo susiformuoti žemaičių kalbos pagrindu. Tačiau nors viršų paėmė vakarų aukš­taičiai, žemaičių kalba niekur nedingo, todėl pats laikas ją grąžinti į jai derančią vietą.

Visą savo gyvenimą pašventęs žemaičių kalbos ir rašto gaivinimui, su šviesaus atminimo  kalbininku, Vilniaus uni­versiteto profesoriumi ir savo mokytoju Aleksu Girdeniu ne vienerius metus tobulinęs žemaičių kalbos rašybos sistemą, išleidęs ne vieną knygą („Žemaičių rašybos patarimai“, „Žemaičių rašyba“, „Žemaičių kalba ir rašyba“), šių metų pradžioje profesorius į žemaičių kalbą išvertė vieną populiariausių ir labiausiai skaitomų pasaulio knygų Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Pasak J. Pabrėžos, šiaurės vakarų regiono žemaičiams (dounininkams) būdingu tarminiu pagrindu išverstas kūrinys tapo unikalia Žemaitiško rašto metams skirta dovana. Nors, kaip juokavo, tris mėnesius ir teko „dėdlē sukti krame“, kad tekstai neprarastų savo autentiškumo, bet ir būtų jaučiama žemaičių kalbos dvasia. 

Lietuviškai „Mažasis princas“ pirmąkart buvo išleistas dar 1959 m., o šiemet jis prašneko žemaitiškai – tai buvo 572-oji kalba, į kurią yra išverstas šis leidinys (šiuo metu „Mažasis princas“ jau išleistas 578 kalbomis).

Susitikimą su šilališkiais kalbininkas, žemaitiško žodžio ir rašto puoselėtojas J. Pabrėža užbaigė palinkėjimu „keravuoti brongiojė žemaitiu kalba“ ir citata iš „Mažojo princo“ primindamas susirinkusiems, kad „matītė gal tiktā so šėrdė. Patis svarbiausė dalīkā akims nier matuomė“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) nustatė palankesnes paramos skyrimo sąlygas ūkininkams, kurie dalį savo ariamos žemės skyrė negamybiniams plotams. Tai gera žinia žemdirbiams, dėl neatitikimų galėjusiems prarasti ekologinių sistemų išmokas.

Peržiūrėjo reikalavimus

2023 m. buvo pirmieji Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano įgyvendinimo metai, kai ūkininkai dalyvavo kompleksinės klimatui, aplinkai ir gyvūnų gerovei naudingos sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veiklose ir dalį savo ariamosios žemės skyrė negamybiniams plotams. Tačiau praktika parodė, kad dalis ūkininkų dėl minimalių neatitikimų tokiuose plotuose praranda visas gamybinių ekologinių sistemų išmokas.

Tai įvertinus, birželio 17 d. žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas pasirašė įsakymą „Dėl veiksmingumo ir efektyvumo metodikos taikymo pareiškėjams, pateikusiems paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškas 2023 m.“.

Naujajame įsakyme nustatomos palankesnės paramos skyrimo sąlygos ir numatoma mokėti visą arba dalį kompensacinių išmokų už gamybines veiklas tiems, kurie paraiškos pateikimo metu negamybinėms veikloms skyrė ne mažiau kaip 5 proc. savo deklaruotos ariamosios žemės, tačiau po paraiškos administravimo arba patikros vietoje buvo nustatyta, kad negamybinių veiklų plotas sumažėjo ir šie ūkininkai pagal paramos skyrimo reikalavimus nebegalėjo pretenduoti į paramą už gamybines veiklas.

„Tai, kad jie dėl minimalių neatitikimų deklaruojant šiuos plotus prarado visas gamybinių ekologinių sistemų išmokas, buvo neproporcinga“, – sakė ministras K. Navickas.

Dabar ekologinės sistemos išmoka už gamybines veiklas (kompleksinės ekologinės sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veikloms „Augalų kaita“ ir (ar) „Tarpiniai pasėliai“, ir (ar) „Sertifikuotos sėklos naudojimas“, ir (ar) „Neariminės tausojamosios žemdirbystės technologijos“) yra skiriama diferencijuojant taip:

● kai negamybinei veiklai ar veikloms yra skirta mažiau kaip 5 proc., bet daugiau kaip 4,5 proc. (imtinai) deklaruotos ariamosios žemės, – skiriama 90 proc. ekologinės sistemos išmokų už gamybines veiklas;

● kai yra skirta mažiau kaip 4,5 proc., bet daugiau kaip 2,5 proc. (imtinai) deklaruotos ariamosios žemės, – skiriama 70 proc. ekologinės sistemos išmokų už gamybines veiklas;

● kai yra skirta mažiau kaip 2,5 proc., bet daugiau kaip 1 proc. (imtinai) deklaruotos ariamosios žemės, – skiriama 50 proc. ekologinės sistemos išmokų už gamybines veiklas.

Ekologinės sistemos išmokos už gamybines veiklas nebus skiriamos, kai tokiai veiklai ūkininkas numatė mažiau kaip 1 proc. deklaruotos ariamosios žemės. 

Tie plotai, kurie pagal paraiškos administravimo metu arba patikros vietoje metu nustatytus faktinius duomenis yra skirti negamybinei veiklai, tačiau už kuriuos neskirta ekologinės sistemos išmoka ar jos dalis dėl priežiūros reikalavimų nesilaikymo, bus įtraukti skaičiuojant negamybinei veiklai skirtą deklaruotos ariamosios žemės dalį.

Kaip pakeitimai atsilieps praktikoje?

Naujajame įsakyme išdėstyti diferencijavimo pakeitimai suteikia lankstumo pareiškėjams, kurie dalyvauja ekologinės sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veiklose ir kuriems taikoma Veiksmingumo ir efektyvumo metodika.

Pakruojo rajone įsikūrusios UAB „Alfa Agro“ vadovas Virginijus Beinoras į pakeitimus žiūri pozityviai: „Tai – teisingas Žemės ūkio ministerijos sprendimas. Situacija situacijai nelygu, bet už ginčytinus atvejus ūkininkui visai neišmokėti pinigų, kuriuos jis užsitarnavo sąžiningai įvykdydamas ekoschemas, nebuvo tinkamas kelias. Mūsų atveju buvome „uždaryti“ nuo visų keturių ekoschemų ir negavome apie 150 tūkst. eurų išmokų vien todėl, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra nepripažino vieno iš negamybinių laukų mulčiavimo fakto. Žemės ūkio ministro išleistame naujame įsakyme proporcingai išdėliota išmokų mažinimo sistema. Tai geriau nei ankstesnis variantas, nes šis sprendimas išlygino padarytos „žalos“ ir skirtos baudos proporcingumą. Trūkumas tik tas, kad išmokas gausime vėliau, nei planavome. Be to, toks sprendimas turėtų būti ilgalaikis, o ne trumpalaikis, skirtas tik 2023 metams.“

„Svarbu galutinis rezultatas, kad Žemės ūkio ministerija rado kompromisą. Naujasis įsakymas išpildė daugelio ūkininkų lūkesčius“, – džiaugiasi Šakių rajone augalininkystės ūkį turintis Kęstutis Bacevičius. Jo dirbamuose keleto šimtų hektarų laukuose rastas tik apie 90 arų negamybinių plotų trūkumas. Dėl to ūkininkas būtų netekęs išmokos.

Naujasis įsakymas taikomas tik 2023 m. pateiktoms suadministruotoms ir nesuadministruotoms paraiškoms.

ŽŪM ir asmeninio archyvo nuotr.

Iki šių metų pabaigos priimamos paraiškos lengvatinėms paskoloms gauti pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano (SP) intervencinę priemonę „Tvarios investicijos į žemės ūkio valdas“. Iš vi­so lengvatinėms paskoloms pagal šią intervencinę priemonę skirta 5 mln. eurų.

Tvarioms investicijoms – nauja priemonė

Siekiant paskatinti ūkininkus aktyviau diegti tvaraus ūkininkavimo technologijas, šiuo finansinės paramos teikimo laikotarpiu numatyta nauja priemonė „Tvarios investicijos į žemės ūkio valdas“.

„Nuo SP intervencinės priemonės „Investicijos į žemės ūkio valdas“ naujoji skiriasi savo tikslais. Intervencinė priemonė „Investicijos į žemės ūkio valdas“ skirta remti žemės ūkio valdų modernizavimą, didinant žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą, o priemone „Tvarios investicijos į žemės ūkio valdas“ siekiama skatinti tvarią žemės ūkio produktų gamybą, remiant investicijas, kuriomis prisidedama prie klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos, taip pat prie atsinaujinančios energijos gamybos bei­ aukštesnių gyvūnų gerovės standartų“, – priemonę pristato Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento Paramos verslui skyriaus patarėja Loreta Golubevaitė.

Pagal šią priemonę ūkininkai gali gauti dotaciją, lengvatinę paskolą arba dotaciją kartu su lengvatine paskola.

„Jau įvyko 2 kvietimai. Per juo­s buvo surinkta paraiškų, kuriomis prašoma 39,8 mln. eurų paramos dotacijos forma. Šiuo metu per abu kvietimus jau yra pasirašytos sutartys 39 projektams įgyvendinti, iš viso jiems skirta 14,6 mln. Eur. Šiuo metu­ priimamos paraiškos tik leng­vatinei paskolai gauti. Kitais metais vėl bus skelbiamas kvietimas ir dotacijoms“, – sako L. Golubevaitė.

Galimi pareiškėjai ir paskolos suteikimo tvarka

Dėl lengvatinių paskolų gali kreiptis tiek fiziniai asmenys, turintys Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymu nustatyta tvarka savo vardu įregist­ruotą ūkį, tiek juridiniai asmenys, savo vardu įregistravę­ žemės ūkio valdą. Reikalavimas dėl žemės ūkio valdos registravimo netaikomas pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, kurie superka bei realizuoja tik iš savo narių valdose pagamintus ar išaugintus žemės ūkio produktus arba supirktus iš savo narių jų valdose pagamintus ar išaugintus žemės ūkio produktus, perdirba ir realizuoja iš jų pagamintus maisto ir ne maisto produktus.

„Pageidaujantieji gauti leng­va­tinę, t. y su mažesnėmis nei rin­koje esančiomis palūkanomis, paskolą paraišką teikia Nacionalinei mokėjimo agentūrai­ (NMA), kuri, ją įvertinusi, išduoda tinkamumo gauti lengvatinę paskolą pažymą. Su ja pareiškėjas kreipiasi į finansų tarpininką dėl paskolos suteikimo.­ Finansinis tarpininkas paskolos grąžinimui užtikrinti­ gali pa­reikalauti įkeisti turtą ar­ taikyti kitas prievolių įvykdymo užtikrinimo sąlygas“, – akcentuoja L. Golubevaitė.

„Esant dabartinei geopoliti­nei situacijai, dažnėjant įvairiems gamtos kataklizmams, at­sirandančiam nerimą keliančiam bankų nestabilumui, ši prie­monė labai naudinga. Ypač ji svarbi jauniesiems ūkininkams, kurie tik pradeda ūkininkauti“, – priemonę vertina Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas, ūkininkas Vytautas Buivydas ir pažymi, kad vis daugiau ūkininkų susidomi šia ūkio ekonominę padėtį stabilizuojančia priemone.

Paskolos dydis ir jos panaudojimas

Didžiausia lengvatinės paskolos suma vienam jos gavėjui negali būti didesnė kaip 200 tūkst. Eur. Lengvatinės paskolos lėšomis gali būti apmokama iki 100 proc. tinkamų finansuoti išlaidų.

„Lengvatinės paskolos gali bū­ti teikiamos investicijoms ir (arba) apyvartiniam kapitalui. In­tervencine priemone „Tvarios investicijos į žemės ūkio val­das“ remiamos trys veik­los: šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir (arba) amoniako išmetimus mažinančių bei oro kokybę gerinančių technologijų diegimas, biodujų iš gyvulininkystėje susidarančio mėšlo ir kitų biologiškai skaidžių žemės ūkio atliekų gamyba, perėjimas prie aukštesnių, nei pareiškėjui privalomi, ūkinių gyvūnų gerovės standartų. Taigi lengvatinės paskolos lėšomis gali būti finansuojamos investicijos į materia­lųjį ir nematerialųjį turtą, būtiną bent vienai iš minėtų trijų veiklų vykdyti. Tai gali būti naujų statinių statyba, rekonstra­vimas, kapitalinis remontas, nau­ji technologiniai įrenginiai,­ skaitmeninės ūkininkavimo tech­no­logijos. Lengvatinės paskolos, skirtos ap­yvartiniam kapitalui papildyti, lėšomis gali būti finansuojamas ūkinių gyvūnų, trumpalaikio turto (medžiagos, pašarai, augalų ir gyvūnų apsaugos priemonės, įrenginių atsarginės dalys ir pan.) įsigijimas, darbo užmokestis bei su juo ir ūkio veik­la susiję mokesčiai, debitoriniai įsipareigojimai bei kitos apyvartinės išlaidos, būtinos ūkinei veiklai vykdyti. Leng­vatinė paskola gali būti suteikta 5 metams nuo paskolos sutarties su finansų tarpininku pa­sirašymo, bet tuo atveju, jei paskolos kreipiamasi vien tik apyvartiniam kapitalui papildyti, ilgiausias paskolos laikotarpis – 3 metai“, – sako L. Golubevaitė.

NMA paraiškos lengvatinei paskolai gauti priimamos iki­ 2024 m. gruodžio 31 d., 17 val., tačiau ne ilgiau, nei pasiekiama paraiškų priėmimo etapui­ skirta lėšų suma. Paraiškos pri­imamos tik darbo dienomis, nuo 8 val. iki 17 val. 

Nuotr. iš mediakatalogas.lt