Nuo savaitgalio miestą puošia moliūgais ir jų kompozicijomis išdabintas centrinis skveras. Renginio sumanytojai skelbia, jog vien tik žvakutėmis šviečiančių, raižytų gėrybių bus apie pusė tūkstančio. Bet skvere gausu ir kitų miestiečius džiuginančių rudens puošmenų.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

„Kiek metų bepraeitų, Šilalė visada bus mano namais – ta vieta, kur esu įaugusi šeimos šaknimis“, – taip sako Tauragės pakraštyje, Norkaičių kaime, jau aštuonerius metus gyvenanti ir Tradicinių amatų bei etnokultūros cent­rui vadovaujanti Jurgita  Brazauskienė. Pajūryje, iš kur kilusios net kelios jos šeimos kartos, artimuosius dažnai lan­kanti Jurgita tikina, jog vien nuo minties, kad grįžta namo, jos širdis pradeda greičiau plakti. 

Gyvenimas parvedė arčiau gimtinės

Jurgita – gyvenimo mėtyta ir vėtyta, kaip pati sako, pasiutmergė. Su mama iš Šilalės ji išvyko būdama dešimties. Gyveno Plateliuose, paskui Salantuose prie Kretingos, kur gerai išmoko žemaitiškai. O vidurinę baigė Skuode. Svarstė tapti policijos pareigūne, bet draugė­ dirbo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės  Skuodo pėstininkų kuopoje, tad Jurgita apsidžiaugė sužinojusi, kad ten priima ir paneles. 

„Patikrinimas buvo vienas malonumas – išlaikiau ir fizinio pasirengimo, ir psichologijos testus. Kai paprašė atnešti banko sąskaitos nume­rį, pradėjau kvatotis, nesitikėjau, kad už tokį malonu­mą dar ir pinigus moka. Ka­riuomenėje man buvo labai gerai. Daug laiko leisdavome­ gamtoje, o aš iš prigimties esu­ gamtos žmogus. Man patiko disciplina, nors negaliu pakęsti jokių taisyklių. Buvau eilinė karė, bet išmokau daug – ir kulkosvaidžiu šaudyti, ir pirmąją pagalbą suteikti, tapau šaule gelbėtoja. Kokių buvo įmanomų kursų, į visus važiavau. Gavau net grandies vado laipsnį, po šešių metų tarnybos man suteikė apdovanojimą – medalį už gerą tarnybą. Norėjau net į misiją Afganistane važiuoti, bet sutuoktinis prieštaravo“, – pasakoja Jurgita.

Po šešių metų Lietuvos kariuomenėje supratusi, kad be aukštojo išsilavinimo tarnyboje nebekils, nusprendė išeiti. Dirbo net bandelių kepėja: išmoko formuoti batonus, kepti duoną. Visa tai duoda naudos ir dabar, bet maistą gaminti jai nepatiko – iškentė tik keturis mėnesius. Tačiau laiko veltui neleido. Įstojo į Klaipėdos universitetą, baigė psichologijos studijas. Gyvendama Klaipėdoje ir sugalvojo, jog reikia arčiau gimtinės nusipirkti kokią nors trobelę – mieste likti nenorėjo. 

„Dūriau pirštu į skelbimą ir pasakiau,­ kad tame name mes gyvensim. Vy­ras,­ grynas klaipėdiškis, nusistebėjo,­ bet jau aštuoni metai kaip esame Nor­kaičiuose“, – apie painius savo gyvenimo kelius pasakoja Jurgita.

Septynių mėnesių kelionė per trobas

Įsikūrusi Norkaičiuose, Jurgita dvejus metus augino sūnų. Buvę dėstytojai siuntė įvairiausius darbo pasiūlymus, nes Tauragės mokyklose verkiant reikėjo psichologų, bet tokio darbo ji nenorėjo. Kai atsirado laisva vieta Norkaičių tradicinių amatų centre, buvusi vadovė pasiūlė nunešti dokumentus. Pakviesta pokalbio, J. Brazauskienė išgirdo, kad centrui reikia žmogaus, kuris iš tiesų norėtų tą darbą dirbti.

„Kai paklausė, kokios mano vizijos, prisipažinau, kad turėsiu mokytis, o tobulėsiu dirbdama. Neslėpiau, jog puoselėti tradicijas man labai patinka. Nuo vaikystės žavėdavo senos, negyvenamos trobos. Atsimenu, kaip po jas landžiodavau, apžiūrinėdavau senus daiktus, nuo jų grožio man širdis pradėdavo greičiau plakti, akyse kaupdavosi ašaros. Nežinau, kodėl man taip nuo vaikystės būdavo. Šeimoje švęsdavome tradicines šventes, gamindavome senų laikų patiekalus, žinojome prietarus, bet nieko tokio labai etninio nepuoselėjome. O mane ypatingai traukė ir žavėjo folkloras, liaudies dainos“, – tikina Jurgita.

Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre ji dirba jau septinti metai. Šią vasarą su Jurgita susipažino ir šilališkiai, Dionizo Poškos muziejuje aplankę parodą „Bobutės raštų pynė“. Bijotų vasaros festivalio dienomis parke vėjas kedeno tarp medžių iškabintus senuosius divonus, o muziejaus klėtyje įsikūrė audiniais bei siuviniais išpuoštas bobutės kambarėlis. Jame J. Brazauskienė šimtus kartų vis naujiems lankytojams pasakojo senojo kaimo istorijas. Visas jas Jurgita išgirdo ir į širdį susidėjo septynis mėnesius per atostogas, savaitgaliais, švenčių dienomis eidama per Tauragės, Šilalės, net Jurbarko ir Raseinių rajonų kaimus. Aplankiusi 27, J. Brazauskienė surinko duomenis apie 100 audėjų, iš kurių 30 gimė ir gyveno Norkaičiuose.

Širdį užkabino skaudžios istorijos

Bene smagiausia kelionė buvusi­ į Dapkiškės kaimą šalia Pajūrio, pas ba­bą Oną Jonelienę.

„Tada ir sužinojau, kad audė jos mama, mano probabė (prosenelė) Ona Rudienė. Turiu du labai gražius jos nuaustus divonus. Probabė buvo bitininkė, tai dabar jau žinau, kodėl ir aš noriu bites laikyti ir jas laikau“,– prisipažįsta Jurgita, kuriai kelionė per Šilalės krašto kaimus – Upyną, Iždonus, Genius ir kitus padėjo suprasti savo pomėgius bei norus. 

Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro vadovė neslepia, kad iki tol jokio potraukio senoviniams tekstilės gaminiams nejautė, o austą divoną buvo mačiusi tik močiutės vežime, kai arkliais į turgų veždavo parduoti paršiukus. Bet divonai patys braute įsibrovė į Jurgitos gyvenimą. 

„2019 m. žmonės į centrą pradėjo­ nešti austinius divonus. Sakydavo, kad nenori mesti lauk, gal kam panaudosim. Krovėm į krūvas, nešdavausi­ namo skalbti, džiovindavau lauke. Pa­mačiusi  vėjo kedenamus audinius, Pa­g­ramančio regioninio parko kultūrologė Lina Misiulytė pasiūlė surengti parodą. Tada nutariau kaime paieškoti daugiau ir įvairesnių divonų. Pradėjau eiti per Norkaičius, žiūriu, jog tų divonų žmonės turi nemažai. Lina pasiūlė surinkti 513 divonų Tauragės gimtadienio šventei“, – sumanymą rinkti divonus prisimena J. Brazauskienė.

Tais 2019 m. ji galvojo, kad, eidama per kaimų trobas, turės smagią atostogų pramogą, pabendraus ir geriau susipažins su žmonėmis. Bet kiekvienoje troboje išgirsdavo daugybę istorijų apie audėjas, jų gyvenimus. Tos istorijos, pasak Jurgitos, buvo labai jautrios, skaudžios, dažnai priverčiančios nubraukti ašarą, o jas pasakojantys audėjų artimieji paskleisdavo tiek daug šilumos, tiek grožio, kad jos paliesdavo pačius giliausius širdies kampelius. 

Ne be reikalo daug ir sunkiai dirbo

Divonų projektas baigėsi, bet jie vis dar tebenešami į Norkaičių tradicinių amatų centrą. Trys didžiulės skrynios jau prikrautos gražiausių audinių, keliuose sąsiuviniuose surašytos istorijos laukia, kol bus suguldytos į knygą apie Tauragės krašto audėjas. Jurgita sako, kad tai bus jos gyvenimo misija. 

„Man labai rūpi, kad mūsų senoliai Aukštybėse džiaugtųsi, jog ne be  reika­lo šitaip daug vargo, sunkiai gyveno ir mums paskutinį kąsnį atidavė, kad šiandien čia sėdėtume. Anie verti nors kokio paminavojimo ir prisiminimo. Nieko tos mūsų babos be reikalo nedarė. Jų austų divonų raštai parėję iš labai senų Baltų laikų. Protu nesuvokiama, kaip žmogus su kelias pedalais juos sukūrė. Tie patys raštai atsikartoja šiaudiniuose soduose, juostose. Turiu šimtamečių divonų, kurie yra  išausti iš gryno lino, jų nei kandys ėda, nei kinivarpos, o tai juk natūralus pluoštas. Vilną sukapoja į skutus, o divonai puikiausiai laikosi, jiems nieko neatsitinka. Ne be reikalo sakoma, jog divonai amžini – žmonės ir gulėjo ant jų, ir apsiklojo, ir visus drabužius iš tų audinių siūdavo“,– stebisi J. Brazauskienė.   

Jurgitai sekasi įtraukti kaimo gyventojus į tradicinių amatų ir etnokultūros veiklą. Bet labiausiai ji džiaugiasi, kad, pabuvę vienoje ar kitoje edukacijoje, tradicinėje šventėje, dauguma patys savo noru sugrįžta, ateina netoliese gyvenantys vaikai.

„Man svarbu, kad mes nepamestume savęs. Vaikai labai greitai susiurbia šviežia informaciją, jei jiems pateiki per žaidimą, jumorą, kitaip nei pamokoje. Jie pareina namo ir pasakoja, kad per Adventą miške žila moteris vaidenasi, jei vyrai mišką kerta. Nesu profesionalė, bet gal ne be reikalo dirbu“,– sako Jurgita, profesionaliausios etnokultūrinės veiklos pavyzdžiu laikanti Šilalės kultūros centrą.  

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Meno terapija savyje talpina didžiulę jėgą. Tuo įsitikinusi ir kitus nori įtikinti Šilalėje gyvenanti Rita Vaičekauskaitė-Lizunenko. Šiuo metu Vlado Statkevičiaus muziejuje veikia jos darbų paroda, į kurią autorė pakvietė praėjusią savaitę.

Ritai parodų atidarymas – jau nebe naujiena, mat anksčiau ji yra fotografavusi, rengusi bendras ir autorines savo darbų ekspozicijas. Šįkart žiūrovų vertinimui ji pateikia paveikslus, kurie tapomi pagal trafaretą. 

„Daugelis, pamatę šias drobes, taip ir sako: tai ne piešimas, o spalvinimas. Iš pirmo žvilgsnio ir man taip bu­vo pasirodę: maniau, nėra, ką veikti. Tačiau veikti tikrai yra ką, o tai geriausiai įrodo laikas, kurį sugaištu prie vieno darbo. Žinoma, priklauso nuo jo sudėtingumo, bet paprastai vienam paveikslui prireikia mėnesio-pusantro“, – parodos atidarymo metu kalbėjo autorė.

Ritos daugumai šilališkių pri­statinėti nereikia – ji, nors ir sėdi neįgaliojo vežimėlyje,­ aktyviai dalyvauja visuose ren­giniuose, lankosi šventėse, koncertuose. 

Su šia meno terapijos rūšimi Rita susipažino dalyvaudama socialinės reabilitacijos asmens su negalia bendruomenės veikloje. Ji taip ir vadinasi – spalvinimas pagal skaičius. Paveikslų temą gali rinktis patys autoriai, o Ritai labiausiai patinka natiurmortai ir peizažai.

„Parodoje yra ir vienas šventųjų paveikslas – jį nupiešiau ir padovanojau Violetai Kasnauskaitei, Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos vadovei. Yra ne vienas paveikslas ir su gyvūnais, paukščiais. Pastebėjau, jog šiuos piešti yra sudėtingiausia, prie jų spalvinimo užtrunku ilgiausiai. Paskutinysis mano darbas būtent toks ir yra – su dviem paukščiais. Prie jo sėdėjau tikriausiai du mėnesius. Ir nors tai pareikalavo daugiausiai pastangų, šiandien šis piešinys man yra pats mieliausias“, – pasakojo R. Vaičekauskaitė-Lizunenko.

Iš viso muziejuje eksponuojama 13 Ritos darbų ir vienas nepradėtas piešinio rėmas. Greta šio molberto išdėlioti ir reikmenys, kuriuos naudoja šių užsiėmimų dalyviai. Be dažų ir teptukų čia galima rasti ir didinamąjį stiklą. Rita paaiškino, jog be jo sukurti tikslaus darbo neįmanoma – reikia ypatingos ramybės ir susikaupimo. 

„Jau seniai nebepiešiau. Todėl dabar esu laiminga, nes, sėdėdama vežimėlyje, per spalvų terapiją atradau ypatingą ryšį su menu, kūryba. Šie mano paveikslai – ne tik kruopštus sunumeruotų zonų spalvinimas, o ir asmeninė kelionė per mintis, jausmus, prisiminimus. Kiekviena spalva fiksuoja tam tikrą emociją, o visas meninis procesas tampa savotiška terapijos forma“, – apie keliariopą tokių užsiėmimų naudą su užsidegimu pasakojo autorė. 

R. Vaičekauskaitės-Lizunenko tapybos pagal skaičius pa­roda „Atgaiva sielai“ V. Statkevičiaus muziejuje veiks iki lapkričio 15 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Daugelis žmonių tikrai žino, kad rūkymas kenkia sveika­tai, brangiai kainuoja ir suformuoja priklausomybę, kurios kasmet vis sunkiau atsikratyti. Tačiau, atsiradus­ pagalbai, rūkantieji vis dar neskuba žengti pirmojo žingsnio: paskambinti nemokama Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento įsteigta telefono linija 1819 ar kreiptis į tokią paslaugą teikiantį Respublikinį priklausomybės ligų centrą. Kodėl taip yra ir kodėl žmonės nesiryžta atsikratyti priklausomybės nuo nikotino, kalbamės su gydytoju toksikologu Hariu Jakavičiumi. 

Medikas pastebi, kad dažniausiai žmonės pradeda galvoti apie rūkymo žalą tik tuomet, kai pajunta nemalonius simptomus ar ilgalaikio vartojimo pasekmes: pradeda prasčiau to­leruoti fizinį krūvį, pasunkėja kvėpavimas, ypač tai pasijunta vyresniame amžiuje.

„Nikotino vartojimo padariniai pasireiškia ganėtinai vėlai. Ūmių apsinuodijimų rūkant beveik nefiksuojama, o lėtinių ligų požymiai išryškėja tik po daugelio metų. Todėl dažniausiai žmonės, kol nejaučia jokio blogo efekto ir lėtinių rūkymo padarinių, nesusimąsto, kaip patys sau kenkia“, – priežastį, kodėl nebandoma mesti rūkyti, įvardija gydytojas H. Jakavičius. 

Medikas tvirtina, kad ilgesnį rūkymo stažą turintiems rūkoriams kur kas sunkiau atsikratyti priklausomybės nuo nikotino, todėl ir prireikia specialistų pagalbos. 

Kokios priemonės paskatintų norą mesti rūkyti? 

Pasak toksikologo, jau seniai svarstoma, kaip padidinti žmonių motyvaci­ją ir norą atsikratyti žalingo įpročio.

„Kaip įprastinių cigarečių pakaitalas buvo sukurtos elektroninės cigaretės,­ tikint, jog žmonės pakeis rūkymo įpročius ir rinksis saugesnį ir sveikesnį pakaitalą, nutylint, kad jos pačios yra kenksmingos ir neretu atveju turinčios netgi didesnius nikotino kiekius nei įprastos cigaretės. Buvo tikimasi, kad žmones šokiruos rūkymo pasekmes liudijančios nuot­raukos ant cigarečių­ pakelių, jie susimąstys, pradės bent jau mažiau rūkyti. Kainų kėlimas, akcizų didinimas, įvairio­mis priemonėmis bandoma ma­žinti nikotino prieinamumą“, – vardija pašnekovas.  

Medikas įsitikinęs, kad teigiamos įtakos gali turėti artimieji, šeimos nariai ar mylimas žmogus.

„Dažnai būna, kad rūkantieji kreipiasi ne savo noru, o paskatinti ar motyvuoti artimų žmonių. Natūralu, kad dėl vieno iš partnerių rūkymo gali kentėti tarpusavio santykiai, nes nuo nikotino priklausančiam žmogui reguliariai reikia parūkyti, o to nepadaręs jis tampa irzlus, negali susikaupti, prastėja darbingumas“, – pasakoja specialistas. 

Bandyti patiems ar kreiptis pagalbos?

Pagalbos į specialistus dažniausiai kreipiasi žmonės, kurie jau būna įsitikinę, kad patys nesugebės mesti rūkyti. 

„Mes dažniausiai matome žmones, kurie jau yra bandę patys nutraukti rūkymą ir ne po vieną kartą, bet jiems nepavyko. Todėl jie ieško tiek medikamentinės pagalbos, tiek papildomų konsultacijų, taip pat ir papildomos motyvacijos, kaip išlaikyti tą sklandų gydymo procesą“, – teigia gydytojas H. Jakavičius.

Pasak mediko, pacientai neretai pradeda sėk­mingai, bet kurioje nors stadijoje palūžta ir jiems nebepavyksta laikytis numatyto plano. 

„Rūkymą dažnas laiko priemone nusiraminti, todėl, užklupus gyvenimiškoms problemoms, tampa sunku suvaldyti emocijas, minčių chaosą, todėl įvyksta atkryčiai“, – teigia gydytojas toksikologas. 

Gydant priklausomybę nuo nikotino, kaip ir visas kitas prik­lausomybes, gydytojo teigimu, efektingiausiai veikia medikamentinio ir psichosocialinio gydymo kombinacija. Tai gali būti nikotino pakaitinė terapija, medikamentai, mažinantys pot­raukį rūkyti.

„Gydymui naudojamos įvairios vaistų kombinacijos, psichosocialinis gydymas. Tai gali būti psichologo konsultacijos, psichosocialinis stacionarinis­ ar ambulatorinis gydymas, kas įprastai yra taikoma gydant ir priklausomybes nuo kitų medžiagų“, – pasakoja gydytojas. Medikas įspėja, kad mesti rūkyti gal ir nėra labai sudėtinga, kur kas sunkiau išsilaikyti remisijoje, neatkristi ir negrįžti prie seno įpročio: „Kai žmogus yra įpratęs ilgą laiką vartoti nikotiną ir pradeda gydytis, gydymo procesas yra sklandus, skiriami medikamentai padeda numalšinti nemalonius fizinius simptomus, tačiau įkyrios mintys apie rūkymą gali pastūmėti atkryčio link. Jam reikia išmokti, kaip išlaikyti tą remisiją.“ 

Gydytojas pasakoja, kad paskyrus medikamentus labai svarbu, jog pacientai lankytų psichologo konsultacijas, taip pat rekomenduoja paskambinti į metimo rūkyti pagalbos telefono liniją 1819. 

„Mes pacientus mato­me fiksuotą laiką, kai vyksta konsultacijos. Tačiau tarp jų, jeigu žmogus pajunta nenugalimą troškimą parūkyti ir nežino, ką daryti, tokiais atvejais ypač naudinga paskambinti į nerūkymo liniją, pasikalbėti su konsultantais“, – teigia pašnekovas.

Atkrytis nėra pasaulio pabaiga

Gydytojas toksikologas H. Ja­kavičius pasakoja, kad priklausomybės nuo nikotino gydymas nėra lengvas procesas, todėl ir atkryčiai pasitaiko ne taip jau retai. Ir tai tikrai nėra pasaulio pabaiga.

„Žmogui nustojus rūkyti nereiškia, kad gydymo procesas jau pasibaigė. Jeigu jis aktyviai ir nebendrauja su specialistais, turi sau nuolat priminti, pagalvoti, ką turi daryti, kad neatkristų. Sveikimo procesas tęsiasi ir toliau. O jeigu įvyksta atkrytis, tiesiog reikia ieškoti papildomos pagalbos, vėl kreiptis į specialistus ir vėl inicijuoti tą gydymo procesą. Ir dažniausiai procesas jau būna lengvesnis ir lengviau pereinamas, todėl tikrai nereikia labai graužtis, jeigu nepavyksta iš pirmo karto. Jeigu žmogus laiku kreipiasi pagalbos, atkryčiai dažniausiai būna trumpalaikiai. Neretai pavyksta susitvarkyti ir patiems“, – sako medikas. 

Didžiausia klaida – nepasitikėjimas savimi

Gydytojas įspėja, kad metimo rūkyti procesas gali būti sudėtingas, todėl nereikia nuleisti rankų, net jeigu žmogus mato, kad jam nesiseka. Pasak specia­listo, neretai pacientai įsivaizduoja, kad turi preciziškai laikytis sudaryto gydymo plano. Vieniems sekasi­ geriau, kitiems prasčiau. Gydant tas planas gali keistis priklausomai, kaip jiems sekasi.

„Deja, kai kurie pacientai nusivilia, jeigu jiems nesiseka. Gydymo planas priklausomai nuo paciento organizmo reakcijos ir simptomų gydantis gali keistis, jei potraukis rūkyti nedingsta, vargina abstinentiniai simptomai, skiriamų medikamentų dozės gali būti didinamos. Nereikia nuleisti rankų, atvirai pasikalbėti su specialistu, pasakyti, kaip jis jaučiasi ir esant poreikiui tikrai galima tą gydymo planą pakoreguoti pagal tai, kokioje gydymo stadijoje yra pacientas ir kaip jam sekasi“, – pataria gydytojas toksikologas H. Jakavičius.

Nacionalinė metimo rūkyti pagalbos tel. linija 1819 veikia: 

darbo dienomis – nuo 11 iki 19 val.;

savaitgaliais – nuo 11 iki 14 val. 

Skambučiai – nemokami.   

Praėjo premijų savaitė – paskelbti prestižinių tarptautinių literatūrinių, kultūrinių ir meninių apdovanojimų laureatai. Lietuvos vardą pasaulyje garsinančių įvertinimų sulaukė ir Lietuvos kū­rėjai – rašytojos Undinės Ra­dzevičiūtės knygos „Grožio ir blogio biblioteka“ (prancūzų kal­ba – „La bibliotèque du beau et­ du mal“, vertė Margarita Barakauskaité-Le Borgn) vertimas pa­teko į prestižinės Prancūzijos Médicis premijos trumpąjį są­ra­šą.

2024 m. Nobelio literatūros premija buvo paskirta pietų korėjietei Han Kang „už intensyvią poetinę prozą, kurioje susiduriama su istorinėmis traumomis ir atskleidžiamas žmogaus gyvenimo trapumas“, pranešė Švedijos akademija. Lietuvių kalba yra išleistos dvi šios 53-ejų rašytojos knygos: „Vegetarė“ ir „Ateina berniukas“.

Lietuvos Kultūros ministerijos pre­mijos už gautus svarbiausius tarp­tautinius­ apdovanojimus kultū­ros­­ srityje skirtos šių metų tarptau­tiniame Lokarno kino festivalyje­ Šveicarijoje geriausiai įvertintiems Lietuvos kino kūrėjams. Jos atiteko pagrindinį festivalio prizą – „Auk­sinį leopardą“ – laimėjusio filmo „Akiplėša“ režisierei Saulei Bliuvaitei ir prodiuserei Giedrei Burokaitei, taip pat skirtos už geriausios režisūros apdovanojimą šiame festivalyje pelniusio filmo „Sesės“ režisieriui Laurynui Bareišai ir už geriausią vaidybą įvertintai vaidybinei šio filmo komandai: aktoriams Gelminei Glemžaitei, Agnei Kaktaitei, Giedriui Kielai ir Pauliui Markevičiui. Šios premijos skiriamos, siekiant įvertinti fizinių ir juridinių asmenų, gavusių svarbiausius tarptautinius apdovanojimus kultūros srityje, indėlį, garsinant Lietuvos vardą pasaulyje. 

Praėjusį savaitgalį įvyko dar vienas Klaipėdoje organizuojamo festivalio „Kanto dienos Klaipėdoje“ renginys – 48-ojo tarptautinio Renatės Lūšis vardo Vandens medijų plenero „Laudacija Imanueliui Kantui: vaizduotė ir realybė“ uždarymas. Festivalis organizuojamas pirmą kartą ir vyksta iki spalio 15-osios, jo metu gyventojai kviečiami į kultūrinius renginius ir muges, kuriose galima įsigyti net 48 dailininkų iš Lietuvos ir užsienio darbų.

Šilalėje kultūrinis ruduo taip pat gana intensyvus. Štai Laukuvos suaugusių šokių kolektyvas „Laukiva“ spalio 26 d. visus kviečia į 20 metų įsikūrimo jubiliejinį koncertą „Šokiu nuspalvintas gyvenimas“, Bilionių (o ir daugelio kitų miestelių) laisvalaikio salėje spalio 16 d. rengiama oranžinė popietė „Viskas iš moliūgo“, obelyniškiai spalio 18 d. šilališkių laukia Obuolienės šventėje, šeštadienį (spalio 19 d.) Kaltinėnų kultūros namai plaks „Rudens kokteilį“ ir rengs muzikantų fiestą, o spalio 26-ąją Traksėdyje vyks respublikinė kapelų šventė „Kaip sako mūsų senoliai“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Štai ir turime didžiąją naujojo Sei­mo dalį – 26-ąjį nuo Steigiamojo 1920 m. Seimo, įskaitant ir oku­pa­ci­nės 1940 m. valdžios išrinktą va­di­­na­mąjį Liaudies Seimą, vėliau pa­­va­din­tą pirmojo šaukimo LTSR aukš­čiau­siąja taryba, ir dešimt tokių so­vietinių ministrų tarybų, ir tiek pat įs­ta­tymų leidimo organų, atkūrus nepriklausomybę. 

Po rinkimų ir Premjerų kaitos paprastai suformuojama ir nauja Vyriausybė, tad prieškariu jų buvo net 21, o po Kovo 11-osios – dar 18. Šiemet turėsime 19-ąją. Kitaip sakant, per daugiau kaip 100 metų ministrų kabinetai vidutiniškai keitėsi vos ne kas pustrečių metų, ir žinynai pastebi, jog mes šia statistika pavijome Italiją, kurios vyriausybei pokariu vadovauja jau 45-oji premjerė.

Tai, žinoma, tik įdomybės. Ši rinkimų kampanija ir patys rinkimai – žiauri proza. Su savo skandalais, „juodomis“ technologijomis, nusikaltimų šleifu, gličiu putinišku pėdsaku... 

Bet atsibudę pirmadienio rytą nenustebome: švytuoklė mostelėjo į kairę. Tarsi 1992 m. spalio rinkimuose, kai LDDP, nubrukusi į šalį ugnį ir vandenį perėjusius dešiniuosius, godžiai paėmė valdžią ir griebėsi valstybės įstaigų valymo. Dabar vėl šlovės valanda išmušė jos paveldėtojams, bet atsiribojusiems nuo buvusių komunistų socialdemokratams su partijos vadove Vilija Blinkevičiūte priekyje. Jie Seime turės beveik penktadalį mandatų, už nugaros palikę ne per daug atsilikusius  (vos 1,4 proc.) konservatorius. Nereikia pamiršti, kad partijų mandatų skaičių dar papildys vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai, kurių jau dabar pateko aštuoni, išrinkti pirmajame. Dar 63 paaiškės po dviejų savaičių, spalio 27 d. Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) jau po pirmo turo Seime turi 20 narių – 18 pagal partijos sąrašą ir du vienmandatininkus. 2020 m. rinkimuose partija iš viso buvo iškovojusi apie ketvirtadalį visų balsų. 

Šiaip ar taip, didžiausią nuostabą kelia partijos „Nemuno aušra“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio šuoliai į politiką „ant balto žirgo“. Nors paprastai vieno lyderio partijomis vadinamos politinės struktūros nėra ilgalaikės, tačiau šis žodžio kišenėje neieškantis greitakalbis tik 42-ejų teisininkas nustebino jau Prezidento rinkimuose, o dabar, nors ir nuskriaustas teisėsaugos, naktį į pirmadienį pergalę šventė, indėnišku stiliumi šokdamas pagal dešiniųjų mėgiamą melodiją „Ąžuolai žaliuos“.

„Ir ką tu jam, va, jis toks“, – apie šį Kelmės–Šilalės rinkimų apygardoje iškeltą veikėją sakė šalia sėdėjęs politikas.

Daugiau fenomenų šiuose rinkimuose tarsi ir nėra, jei tam tikra staigmena nevadinsime to, jog Laisvės partija iš viso neperžengė 5 proc. ribos, todėl jos Seime nebus, nebent pateks keli iš vienmandačių. Vadinasi, ketverius metus jų stumiama Stambulo konvencija pakibs ore... 

Bet bene labiausiai smuko konservatorių populiarumas – net 24 proc., lyginant su praėjusiais rinkimais. 

Kas dar? Lėto kilimo į viršų stadijoje yra Nacionalinis susivienijimas (2,87 proc.), žemyn nuslinko „valstiečių“ populiarumas, nors jie šiaip taip peržengė 7 proc., nesiseka lenkiškajai politinei jėgai LLRA-KŠS (beveik 4 proc.), nors keli jų atstovai savo rinkėjų apgyvendintuose rajonuose irgi džiaugiasi sėkme. Nuvylė savo rinkėjus ir iš trijų partijų sudaryta Taikos koalicija, Lietuvos regionų partija su veikliąja Živile Pinskuviene, o Lietuvos liaudies partija, kuri siejama su Putino simpatiku Eduardu Vaitkumi – vos trečia nuo galo iš 17 rinkimuose dalyvavusių politinių formuočių.

Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir Liberalų sąjūdis šiaip taip įveikė negailestingą rinkimų barjerą. Žinoma, po antro rinkimų turo jų padėtis gali keistis, tačiau vienas politikas pastebėjo, jog šios partijos taps „skania mėsa“, formuojant valdančiųjų koalicijas. 

Dabar, vos pasibaigus pirmam turui, prasideda diskusijos, kas su kuo draugaus. Su konservatoriais ir „Nemuno aušra“ socialdemokratams tarsi ne pakeliui. Todėl pagalbos V. Blinkevičiūtė turės kreiptis į kitas po jų einančias partijas, ypač liberalus. Jau pirmadienį pranešta, jog socialdemokratų lyderė bendram darbui kviečia Sauliaus Skvernelio „demokratus“ ir Ramūno Karbauskio „valstiečius“.

Po abiejų rinkimų turų Lietuvos laukia kitas intriguojantis veiksmas – Vyriausybės formavimas. Čia lyg ir aišku: Prezidentas Gitanas Nausėda greičiausiai vykdys savo pažadą pavesti ją formuoti V. Blinkevičiūtei, kuri sakė, kad „nėra jokių abejonių, jog sutiks“. Bet šalies vadovui sunkiai pavyks apeiti antroje vietoje atsidūrusią Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus. Ar ir toliau tęsis priešprieša?

Lietuvos žmonių laukia ir dar viena intriga: kaip (ir ar) šiemet išrinktų 11-ai Lietuvos patikėtinių Europos Parlamente pavyks atsisakyti „saldžių“ vietų? Kur dirbs Aurelijus Veryga, Dainius Žalimas, Virginijus Sinkevičius, Petras Gražulis ir kiti? 

Ir esminis šių rinkimų klausimas: ar žmonės tikrai pajus pokyčių vėjus? Ar Kelmės – Šilalės rinkėjai, delegavę į Seimą net tris šio krašto atstovus, sulauks patekant naujos aušros?..

Česlovas IŠKAUSKAS

Septynioliktąjį kartą surengtos sporto varžybos „Bėgimas aplink Pajūrį“ šiemet ir vėl sutraukė gausų būrį dalyvių – jų skaičius kasmet vis labiau džiugina bėgimo iniciatorių, Pajūrio sporto klubo „Jūra“ vadovą Rimantą Bendžių. Daugiau nei 550 bėgikų – tiek šiemet suskaičiavo organizatoriai. 

Šį gražų skaičių sudarė pavieniai asmenys, kurie į bėgimą registravosi individualiai (tokių buvo 317), bėgikų gretas ypač gausiai papildė Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono bei prieštankinės kuopos „Žemaitija“ kariai (atitinkamai 210 ir 35). 

Susirinkusiuosius pasveikino Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius Juozas Žymančius, Pajūrio sporto klubo „Jūra“ vadovas R. Bendžius, visokeriopos sėk­mės linkėjo bėgimo talismanas drakoniukas. „Bėgimo aplink Pajūrį“ moderatorius, fizinio ugdymo mokytojas Virginijus Kazlauskis supažindino su programa, o prieš įveikiant 500 metrų trasą smagią mankštą pravedė gimnazijos socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė. Tada prie starto linijos stojo gausiausias būrys bėgikų. Beje, patiems mažiausiems dalyviams ją įveikti padėjo entuziastingai nusiteikę tėveliai. 

Ne ką mažiau bėgikų būriavosi ir prie 1 kilometro bėgimo starto linijos. Organizuotoje rikiuotėje bėgo Pajūrio 710 kuopos jaunieji šauliai. Be to, jie, vadovaujami kuopos vado Algimanto Dragūno, taip pat talkino organizuojant bėgimą ir palaikant tvarką. 

Ištvermingesni bėgikai rinkosi 3 km trasą, ją įveikti ryžosi ir artilerijos bataliono kariai bei kasmetinis bėgimo dalyvis, Seimo narys Jonas Gudauskas. 

Na, o patys atkakliausi susirungė 8 km trasoje – joje savo jėgas išbandė įvairaus amžiaus dalyviai.

Skirtingose trasose gausiai dalyvavo ir Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio, Laukuvos Norberto Vėliaus bei Šilutės r. Žemaičių Nau­miesčio gimnazijų sportininkai.

Teisėjams pateikus protokolus, paaiškėjo, kas stos ant apdovanojimų pakylos. 500 m trasą greičiausiai įveikė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniai Ugnė Kovaliovaitė ir Gintaras Maroščikas, 1 km trasoje nepralenkiami buvo Luknė Trimirkaitė iš Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokinys Nojus Martinkus, 3 km trasą jaunesniųjų grupėje greičiausiai įveikė Augustė Kovaliovaitė (Pajūris) bei Augustas Armonas (Šilalė). Vyresniųjų grupėje 3 km greičiausiai nubėgo Evelina Girskytė bei Nerijus Brazdeikis (Klaipėda). 8 km trasoje išsiskyrė trys amžiaus grupės: ant pirmosios vietos laiptelio atsiimti garbingo apdovanojimo buvo kviečiamos Aušra Stankienė ir Daiva Mačernienė iš Tauragės bėgimo klubo bei daugkartinė rankų lenkimo čempionė, nuolatinė bėgimų dalyvė Vilija Parnauskienė iš Šilutės. Vyrų grupėse nepralenkiami buvo Arūnas Valuckas (Kaunas), Mindaugas Armonas (Šilalė) ir Ernestas Vedeikis (Šiauliai). Taip pat 8 km trasoje atkakliai kovojo ir antrą vietą užėmė bėgikas iš Vokietijos Timm Haussen.

Nugalėtojams taures įsteigė Seimo narys J. Gudauskas, Šilalės savivaldybės meras Tadas Bartkus, Pajūrio seniūnijos seniūnė Roma Veščiūnienė. Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono vado mjr. Manto Ragulio prizas atiteko ištvermingiausiam ir jauniausiam Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniui, bėgusiam 1 ir 8 km trasas, N. Martinkui. Savivaldybės įsteigti papildomi prizai įteikti A. Kovaliovaitei  ir Juliui Šerpetauskiui.

Varžybas padėjo surengti Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija, už paramą organizatoriai dėkingi  savivaldybės administracijai, Pajūrio „Tėviškės“ ir „Jūros“ parduotuvių savininkams, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos bendruomenei.  

Irena TVERIJONIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Rolando URBONO nuotr.

Prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų trupės nuo šių metų spalio pradžios prisijungė jauna lenkų dainininkė – mecosopranas Wiktoria Gertruda Wizner (g. 1992). Netrukus ji debiutuos 38-ojo teatro sezono spektakliuose pirmą kartą atlikdama Raganos vaidmenį Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“ (spalio 17 d.), Bušės vaidmenį Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ (lapkričio 8 d.) ir Frumos Sorės vaidmenį Jerry Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ (gruodžio 7 d.).

Siūlome iš arčiau susipažinti su soliste ir labai laukiame jūsų minėtuose sezono spektakliuose!

– Kaip pasitaikė proga prisijungti prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupės? Kas Jus patraukė?

– Jau kelerius metus stebiu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro svetainę internete ir pranešimus socialiniuose tinkluose po to, kai atsitiktinai aptikau keletą žavių Gaetano Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ premjeros nuotraukų. Buvau sužavėta ir norėjau sužinoti daugiau apie šį teatrą ir jo spektaklius. Man labai patiko tai, ką mačiau!

Tada, prieš dvejus metus, internete pasirodė skelbimas apie solistų atranką. Aš nedelsdama pateikiau paraišką, sudalyvavau ir gavau labai gerų atsiliepimų. Buvau viena iš nedaugelio atrankoje dalyvavusių užsieniečių. Nors palikau labai gerą įspūdį, atrankos komisija apgailestavo, kad dauguma spektaklių yra atliekami lietuvių kalba... Turiu pripažinti, jog faktas, kad Lietuvoje yra statoma tiek daug operų, mane labai sužavėjo! Neturėjau jokio ankstesnio kontakto su lietuvių kalba, nors man ji labai patiko – ji taip gražiai skamba dainuojant...

Neseniai vėl pateikiau paraišką dalyvauti atrankoje ir po labai malonaus pokalbio vėl išgirdau klausimą: ar sugebėčiau dainuoti lietuvių kalba? Šįkart atsakiau: taip, žinoma! Man, užsienietei, toks teatro pasitikėjimas – didžiulė galimybė ir garbė. Žinau, kad padarysiu viską, kad kaip galima geriau pasirengčiau vaidmenims.

– Kokia Jūsų ankstesnė sceninė patirtis?

– Mano sceninė patirtis gana nemaža. Būdama trejų pradėjau šokti baletą ir tęsiau šią kelionę iki 13 metų, kol mano pedagogė, kilusi iš Odesos ir šokusi pagrindines partijas daugelyje žinomų teatrų (tarp jų ir Sankt Peterburgo Marijos teatre bei Kijevo operoje), mane labai atvirai perspėjo, kad dėl ūgio niekada netapsiu profesionalia balerina.

Man labai patiko vaidinti ir dainuoti, todėl pradėjau ruoštis egzaminams į muzikinio teatro skyrių. Iki tol nieko nežinojau apie operą. Tačiau žmonės, išgirdę mane dainuojant, dažnai klausdavo, ar turiu operinį pasirengimą, nes, jų nuomone, mano balsas skambėjo taip, lyg būčiau dainavusi operose. Turiu pripažinti, tai mane labai pykdė, nes siekiau įvaldyti muzikinio teatro repertuarą. Man tai skambėjo kone kaip įžeidimas!

Vis dėlto šeima privertė mane stoti į operinio dainavimo fakultetą Felikso Nowowejskio muzikos akademijoje Bydgoščiuje. Patekau tarp šešių laimingųjų, priimtų į operinio vokalo studijas, nors komisija konstatavo, kad esu dar labai „žalia“, tačiau džiaugėsi galėdama mane mokyti. Nutariau likti ir suteikti operai šansą. Ir dabar labai dėl to džiaugiuosi. Mano sceninis debiutas įvyko 2015 metais Bydgoščiaus teatro „Opera Nova“ mažojoje scenoje, kur vaidinau auklę Filipjevną Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Būdama studentė dainavau dar penkiuose akademijos pastatymuose, o baigiamojo spektaklio metu atlikau Silvos Varesku vaidmenį Johanno Strausso operetėje „Čardašo karalienė“ ir Bertos vaidmenį Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Paskutiniais studijų metais tapau vokalistų konkurso laureate. Vienas iš žiuri narių buvo dabartinis Baltijos valstybinės operos Gdanske direktorius. Nors nelaimėjau konkurso, jis pasiūlė man Minervos vaidmenį Jacques'o Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“.

2019 m. išvykau į Jungtinę Karalystę tęsti studijų Škotijos Karališkojoje konservatorijoje. Ten dalyvavau nuostabiuose pastatymuose, tarp jų Jonathano Dove‘o operoje „Skrydis“ (Flight), Bertolto Brechto „Trijų grašių operoje“ ir G. F. Händelio operoje „Julijus Cezaris“.

Baigus studijas man pasisekė gauti keletą nuostabių vaidmenų kelių nepriklausomų britų operos trupių spektakliuose. Šią vasarą sukūriau Karmen vaidmenį „Arcadian Opera“ trupės pastatytoje to paties pavadinimo Georges'o Bizet operoje, pagrindinį Angelinos vaidmenį Jules'o Massenet operoje „Pelenė“ Eilsberio operoje ir vaidmenis dviejuose nepriklausomos trupės „Opera Kipling“ pastatymuose – dainavau Jonuką Engelberto Humperdincko operoje „Jonukas ir Grytutė“ ir Alidoro partiją (dažniausiai dainuojamą boso-baritono) G. Rossini „Pelenėje“.

2019 m. buvau pakviesta atlikti pagrindinį vaidmenį Krzysztofo Dobosiewicziaus operos jaunimui „Salija“ pasaulinėje premjeroje Silezijos filharmonijoje Katovicuose. Kiekviena galimybė – man didžiulis džiaugsmas. Tapusi operos soliste kasdien jaučiu dėkingumą, kad galiu gyventi taip, kaip visada norėjau!

– Kokiuose artimiausiuose spektakliuose pasirodysite? Kurių labiausiai laukiate?

– Sezoną pradėsiu Raganos vaidmeniu Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“ spalio 17 d. Labai laukiu šio spektaklio, nes tai pats kūrybiškiausias ir įspūdingiausias „Undinės“ pastatymas, kokį lig šiol teko matyti. Be to, džiaugiuosi, galėdama dainuoti su nuostabiu kolektyvu.

Kitas artėjantis debiutas – Bušė Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ (lapkričio 8 d.). Man tai bus nuostabi galimybė dainuoti lietuvių kompozitoriaus sukurtoje operoje! Šis spektaklis labai jaudinantis, žavi ir šokėjų įtraukimas į istorijos pasakojimą. Ypač jaudina kontrastas tarp mano įkūnijamos piktadarės Bušės ir tyrosios Indrės sielos – tai siunčia aiškią žinutę klausytojams, net tiems, kurie visai nemoka lietuvių kalbos (juokiasi).

2024-uosius scenoje užbaigsiu gruodžio 7 d. dainuodama Frumą Sorę Jerry‘io Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Tai dar vienas piktadarės vaidmuo! Sakoma, jog tai mecosopranų dalia, bet man labai patinka scenoje įkūnyti „blogietes“ – tai suteikia daug kūrybinės laisvės. Miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ žinau nuo vaikystės, o pasiūlymas vaidinti Frumą Sorę man buvo maloni staigmena. Manau, visiems įsimena jos vaiduokliškas pasirodymas scenoje – puiki proga pagąsdinti vargšą Tevjė ir Goldę!

– Lietuva ir Lenkija: ar pastebite kokių nors kultūrinių ir muzikinių skirtumų?

– Pastaruosius šešerius metus gyvenau Jungtinėje Karalystėje. Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo tarp Lenkijos ir Vokietijos (esu pusiau vokietė, o mano proseneliai – prancūzai ir austrai). Galbūt dėl savo mišrios etninės kilmės lengvai prisitaikau prie naujų vietų ir šalių. Lietuvoje, tiesą sakant, jaučiuosi labai gerai – tai nuostabi šalis su daugybe istorinių vietų, kurias galima aplankyti. Be to, Klaipėda – miestas prie Baltijos jūros, o tai dar vienas privalumas. Aš esu kilusi iš Košalino – Lenkijos miesto prie Baltijos. Tad Klaipėdoje jaučiuosi lyg namie. Man labai patinka paplūdimys, miškas, senamiestis, muziejai ir miesto architektūra! Taip pat mėgaujuosi vietiniu maistu, lietuviška muzika ir dailės kūriniais – jau susipažinau su keliais jaunais, perspektyviais Lietuvos tapytojais. Žmonės čia labai draugiški ir paslaugūs! Geriausias pavyzdys – nuostabi, labai palaikanti ir visada pagelbėjanti buvusi KVMT Solistų ir planavimo skyriaus vedėja Martyna Rudelytė-Lisovoj, kuri tarsi angelas sargas globojo mane nuo pat mano atvykimo į Klaipėdą.

– Kaip matote savo, kaip menininkės, augimą būdama šio teatro dalimi?

– Esu tikra, kad turėdama galimybę dirbti su tokiais kūrybiškais scenos partneriais bei dainuodama įvairaus pasirengimo reikalaujančiuose spektakliuose smarkiai patobulėsiu daugelyje sričių: pradedant naująja muzika (pvz., itin sudėtinga Bušės partija), lietuvių kalba, kuri man yra visiškai nauja dainuojant, ir baigiant darbu su kolektyvu, su kuriuo niekada anksčiau nesu dirbusi. Klaipėdoje manęs laukia ištisa virtinė nuotykių ir iššūkių, kuriems noriu pasiruošti ir pasirodyti kuo geriau.

– Ką tikitės atnešti į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną ir kokį tikitės palikti savo pėdsaką čia?

Tikiuosi, kad mano vaidmenų interpretacijos suteiks spektakliams naujų spalvų ir patiks publikai! Mano didžiausia aistra – būti scenoje, dainuoti ir vaidinti. Stengiuosi į kiekvieną kuriamą vaidmenį sudėti visą savo širdį ir sielą. Ir jei tai suvirpins bent vieno žmogaus jausmus, priimsiu tai kaip didelę sėkmę.

Tikiuosi, kad publiką pavyks įtikinti tuo, kas vyksta scenoje. Noriu, kad jie jaustų baimę ir drebulį, kai Ragana iš „Undinės“ buria scenoje, noriu, kad pamatytų sudėtingus šeimos santykius ir tragediją operoje „Kelionė į Tilžę“, taip pat tikiuosi, kad žmonės daug kvatosis ir šiurps, kai Fruma Sorė prisikels iš kapo (juokiasi).

Kalbino Žaneta Skersytė

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istoriją kuria ne tik menininkai. Kad teatre svarbus kiekvienos jo grandies indėlis, paliudija laikinai einančio KVMT vadovo pareigas Naglio Stanciko istorija. Penkerius metus būdamas KVMT vadovų komandos nariu jis kuravo naujojo KVMT pastato statybas, o šiuo metu kartu su teatro gerbėjais džiaugiasi puikiu rezultatu. Naujausi ir moderniausi Europoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmai kūrėjus ir publiką džiugins dar ne vieną dešimtmetį.

Naglis Stancikas pasakoja apie KVMT pastato rekonstrukciją ir teatro veiklą naujuose rūmuose.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbate nuo 2018 m. - atvykote čia, galima sakyti, statyti naują teatro pastatą. Kaip KVMT vadovo pavaduotojas, buvote pagrindinis žmogus visoje rekonstrukcijos eigoje. Dabar būtent Jūsų, kaip laikinai einančio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigas, vedamas teatras pasitiko pirmąjį sezoną rekonstruotame teatre. Koks tas jausmas, pojūtis pradėti naują sezoną teatre, į kurį sudėta tiek pastangų, žinių, laiko, energijos?

Turime dvi geras žinias: viena, kad teatras pastatytas, kita – kad reikia susidraugauti su nauju pastatu, išmokti naudotis jo teikiamomis galimybėmis. Būtina sugalvoti tvarkas, režimus kaip visi įrenginiai turi veikti, darbuotojus apmokyti, kaip tuo tinkamai naudotis. Šis procesas  vyksta.

Dirbame bei turime visas galimybes puikiame, naujai įrengtame teatre publikai pristatyti 38-ąjį sezoną. Galime pasigirti puikia vėdinimo, kondicionavimo sistema. Mūsų situacija palyginus su kolegų, dirbančių senuose, nors ir renovuotuose pastatuose, gerokai pranašesnė. Džiaugiamės. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkai turi visas galimybes įgyvendinti savo sumanymus.

Prisiminkite rekonstrukcijos pradžią. Nuo ko pradėjote darbus?

Viskas prasidėjo 2000-ųjų metų pradžioje. Buvo padaryta daugybė tuometinių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovų teisingų veiksmų, siekiant pastatyti naują pastatą: auditas, techniniai tyrimai ir patikros, pradėtos derybos su Kultūros ministerija. Laimei, tai buvo atlikta laiku ir tinkamai, nes senasis pastatas buvo beviltiškai susidėvėjęs, net nesaugus eksploatuoti. Galiu paminėti net faktą, kad senajame teatro pastate visiškai nebuvo vėdinimo sistemos. Kaip jame įmanoma dirbti, akivaizdžiai šylant klimatui? Senasis pastatas netausojo energetinių išteklių – viskas kiaura, supelija, komunikacijų laidai susidėvėję... Nuoširdžiai dėkojame visiems anksčiau teatre dirbusiems vadovams, Kultūros ministerijai ir visiems prie to prisidėjusiems specialistams, kad esama situacija buvo įvertinta ir imtasi reikiamų sprendimų. Buvo skirtas finansavimas, perkamas naujo pastato projektavimas, rengiamas projektas, perkama ranga ir t. t.

Galime tik pasidžiaugti, kad naujojo teatro pastato statybų rangovo konkursas buvo sėkmingas. Mums tiesiog pasisekė, kad likimas lėmė tinkamą rangovą: konkurse dalyvavo trys kompanijos, iš kurių šiuo metu dvi jau nebevykdo veiklos. Įsivaizduokite, kas butų nutikę, jei konkursą būtų laimėjusios šios kompanijos. Rangovo bankrotas statyboms įpusėjus ypatingai blogas veiksnys, nes tai reikštų, kad darbai bent keleriems metams stoja, kad viskas brangsta ne vienu milijonu eurų. Laimei taip nenutiko.

Visus stebina ir žavi teatro interjeras – tiek salės, tiek teatro erdvių – holų, žiūrovams skirtų erdvių. Kaip buvo atrinkti jo kūrėjai ir pasirinktas stilius – medžiagos, spalvos?

Ilga istorija, tačiau perpasakojant ją trumpai: pagal rangos sutartį interjero projektą turėjo rengti rangovas UAB „Infes“; taip ir nutiko. Interjero dizainerio Mariaus Mateikos ir MB „MAMA architects“ padaryti darbai, meninis požiūris mums pasirodė priimtinas, tad pradėjome diskusiją apie tai, kaip viskas turėtų atrodyti. Diskutavome net nuo 2020 m. Nuo pokalbio apie tūrį, formą, senos ir naujos pastato dalių santykį, kvadratines linijas, lenktas linijas, išorės sprendinius iki rezultato praėjo net ketveri metai. Per tą laiką vyko begalės pristatymų: apsikeitimų mintimis bei abipusių ieškojimų keliu gimė šiandienos rezultatas. Pirštų spragtelėjimo nepakako: eigoje keitėme spalvinę paletę, medžiagiškumą, o svarbiausia siekiant norimo rezultato reikėjo nepamiršti, kad projekto finansinės galimybės ribotos. Tu gali sugalvoti prabangiausių sprendimų, o šiais laikais galima rasti medžiagų, kurių kaina kone prilygsta auksui, tačiau rinkomės sprendimus, kurie atitinka teatro pajūrietišką dvasią ir tuo pat metu leidžia lankytojui pasijausti meno šventovėje.

Didžiosios salės interjero sprendiniams pasirinkta mažai tarp koncertinių įstaigų paplitusi molio tinkas?

Tai unikalus sprendimas. Medžiagiškumas ir molio struktūra neeilinė – tokia medžiaga ir būtent tokiomis linijomis padabintų salės sienų niekur pasaulyje nerasime, nes visa tai rankų darbas. Džiaugiamės rezultatu!

Didžioji teatro salė „Jūra“ turi ne tik būti įspūdinga vizualiai, bet ir atlikti svarbią misiją – reikiamai atspindėti garso bangas, būti  nepriekaištingos akustikos.

Labai įdomu išgirsti, ką atsakote turintiems savo nuomonę apie tai, kaip turėtų atrodyti teatras: gal čia galėjo būti šviesiau, o čia gal reikėjo kokio nors akcento...

Kiekvienas gali turėti savo nuomonę. Remonto eksperimentus kiekvienas gali išbandyti savo namuose, už savas lėšas: pašviesinti ar patamsinti sienas, vietoje kilimo rinktis parketą ir pan. Jei nepatinka, procesą gali pakartoti ir padaryti dar geriau. Mus turimas rezultatas džiugina, tačiau, žinoma, neturime galimybių pakartoti teatro įrengimo proceso ir daryti viską kitaip. Tai žinodami, į visus vykusius procesus žiūrėjome labai atsakingai bei interjero sprendinius, prieš priimdami sprendimą, matavome septynis ar net dešimt kartų. Negalėjome sau leisti suklysti ir, tikiu, kad to nepadarėme.

Kaip vyko abiejų salių akustinių sprendimų derinimas?

Akustiniai salių sprendiniai buvo numatyti techniniame projekte, jie įgyvendinti bei puikiai veikia. KVMT salės atliepia skirtingus teatro poreikius: ypač puikia akustika pasižymi didžioji salė „Jūra“, o mažoji salė „Marios“ – vadinamasis black box – yra universalios paskirties salė.

Didžioji salė „Jūra“ turi unikalią ir sudėtingą sistemą. Galbūt atskiri sprendiniai kur nors egzistuoja, tačiau tokio akustinio kiauto niekur nėra. Projektuotojams, inžinieriams ir rangovui tą sprendinį reikėjo tiesiog sukurti. Tai buvo labai sudėtinga, nes akustinis kiautas turėjo užtikrinti puikią akustiką, gražiai atrodyti, būti kompaktiškas ir kartu ganėtinai talpus, kad erdvėje tarp akustinio kiauto ir stogo denginio tilptų visa vėdinimo, kondicionavimo, dūmų šalinimo bei kitos inžinerinės sistemos.

Viena iš atsakingiausių užduočių tapo muzikinio teatro akustikos kokybės reikalavimų įgyvendinimas. Didžiajai teatro salei buvo sukurtas rankų darbo unikalios formos molinis akustinis kiautas. Jis buvo numatytas kaip interjero dalis, tačiau turėjo būti tam tikrų akustinių parametrų, todėl teko didžiulė atsakomybė valdyti ir prižiūrėti projektą, kad viskas būtų įgyvendinta taip, kaip sumodeliuota.

Teatro scenos technika atitinka geriausius šiuolaikinius standartus. Papasakokite apie ją. Kokiais techniniais stebuklais gali pasigirti KVMT?

Stebuklų nėra – galime pasigirti nauja įranga, kuri reikalinga teatro veiklai vykdyti. Kadangi viskas pirkta neseniai, galėjome įsigyti pačius naujausius prietaisus, kurie taupūs, ilgaamžiai, naudoja mažai elektros energijos, jų valdymas patogesnis.

Suprojektuota ir įdiegta moderni didžiosios ir mažosios salių mechanika: kilnojamos scenos platformos ir viršutinė mechanikos sistema, taip pat – didžiosios scenos uždangos ir jų valdymo sistemos. Iš viso pagamintos  keturios unikalios scenos platformos ir besisukantis scenos ratas. Kilnojama orkestrinė prireikus atlieka ir lifto funkciją: ji gali nusileisti du pastato aukštus žemyn ir perkelti reikiamas dekoracijas. Viršutinius apšvietimo sofitus ir dekoracijų keltuvus kilnoja 40 greitaeigių keltuvų, kurių bendra keliamoji galia – 20 tonų. Įdiegta vieninga visų mechanizmų valdymo sistema. Tai unikalus vienetinis gaminys, atitinkantis aukščiausius SIL 3 saugos reikalavimus. Visgi, tai nėra joks stebuklas, tai – naujos panaudojimo galimybės, išlaisvinančios menininkų fantaziją.

Tokių kėdžių, kokios sumontuotos Klaipėdoje, Lietuvoje dar niekur nėra! KVMT didžiojoje salėje sumontuotos ergonomiškos, muzikiniam teatrui pritaikytos žiūrovų kėdės. Standartinės šio modelio kėdės gali būti įrengtos  orkestro  ložėje, jas nesudėtinga išmontuoti ir sandėliuoti, kai spektaklis vyksta su orkestru. Pagrindinės salės kėdės – su prailgintais atlošais. Dalis salės kėdžių taip pat gali būti išmontuojamos. Visų kėdžių spalvos priderintos prie naujosios salės dizaino vizijos, be to, atitinka aukščiausius patogumo, akustikos ir priešgaisrinius reikalavimus.

Didžiosios salės kėdėse įdiegta informacinė libreto sistema. Ekranai integruoti kėdžių atlošų galinėse pusėse, o priekinėms eilėms skirti ekranai – ant priekyje esančių baliustradų. Ekranai jutikliniai, intuityviai valdomi, juose galima transliuoti ne tik libreto tekstą, bet ir kitų renginių anonsus, aktualius pranešimus. Sistema sinchroniškai palaiko vertimus net aštuoniomis kalbomis. Duomenis į ekranus transliuoja teatro technikai per centrinį duomenų perdavimo tinklą, taip pat atskiruose ekranuose ar jų grupėse galima pateikti personalizuotą informaciją. Tai šiuolaikiškas sprendinys, kurio neturi nė viena šalies scenos meno įstaiga.

Kad solistams, režisieriams, choristams, scenos darbuotojams būtų patogu dirbti repeticijų ir spektaklių metu, įdiegta daugiafunkcė scenos audiovizualinė sistema. Pavyzdžiui, kartais choras ar solistai negali tiesiogiai matyti dirigento, o šiuolaikinė vaizdo transliavimo įranga suteiks jiems galimybę be juntamo vėlavimo matyti jį ekrane.

Tarkim, teatras turi net nedidelę garso įrašų studiją, skirtą kūrybinėms reikmėms.

Ar galima sakyti, kad po penkerių metų klajonių visas KVMT veikia pastate Danės gatvėje?

KVMT įsikūręs naujame pastate Danės gatvėje, tačiau dekoracijos saugomos sandėliuose kitoje Klaipėdos miesto vietoje. Būtina pažymėti, kad dekoracijoms saugoti reikia didžiulių patalpų, o tai daryti miesto centre būtų neprotinga ir nerentabilu. Naujajame teatre prioritetą skyrėme repeticijų, persirengimo kambariams ir pan.

Ko palinkėtumėte publikai?

Publikai linkiu ateiti į teatrą. Mums tai – didžiausia dovana.

Kalbino Žaneta Skersytė

Lapkričio 29 dieną Šilalės kultūros centre – legendinės dainos grįžta su nauju trenksmu ir naujai romantiškai! HIPERBAND koncerto metu – įspūdingas lazerių šou!

Kviečiame prisiminti netgi kelis dešimtmečius atgalios! Leiski savo sielai lengvai palinguot… Auksinės dainos, kurios pažadina širdį, auksinės dainos, kuriomis siunčiame Jums hiperbolišką žinutę kiekvienam.

„Aš dar dainuosiu” – dainuokime kartu, linguokime kartu, dainoje gyvas džiaugsmas!

„Pamiršk mane” – paleiskime tai, kas paseno, ir pasitikime artėjantį pavasarį pakylėtai!

„Vandens ženklai” – sulaukime pavasariško burto, kuris pasirodys kiekvienam netikėtu būdu!

„Sugrįžk“ – jei kažko išties ilgimės, ištarkime tai drąsiai, ištarkime tai garsiai!

„Laužai” – daina suartina, kai kartu ugnimi šalia žėruoja jausmas!

Ir dar daug kitų dainų, kuriomis drebinsime sceną, virpinsime Jūsų širdis, ošime, plosime ir džiūgausime galėdami dainų pėdsakais pakeliauti dešimtmečiais atgalios...

Vieni prisimena kaip šias dainas mintinai skandavo koncertuose, kiti prisimena savo šokių ritmus diskotekose, dar kitiems – šios dienos šiandien skamba kaip visiškas atradimas. Tai muzika išsiilgusiems nostalgiško skambesio, vertinantiems gyvą garsą ir išjaustą melodiją. Išduosime paslaptį – po mūsų koncertų esamos poros dar labiau pamilsta viena kitą, vienišiai atranda savas puseles, o besipykstantys susitaiko. Koks gi tai receptas? Užburiančių dainų aranžuotės skatina Jūsų širdis plakti magiškai greitesniu ritmu.

Tad, jei pasiilgote išsvajotų ir pamiltų į Lietuvos muzikos istoriją įrašytų dainų, kviečiame į grupės „Hiperband“ koncertą Šilalės kultūros centre lapkričio 29 dieną!