Antroje 89-ojo sezono pusėje Klaipėdos dramos teatre vyks didelė premjera. Jau trečią kartą šiame teatre dirbsiantis žymus latvių režisierius Elmārs Seņkovs vasario 14 d. pristatys spektaklį pagal kultinio populiarumo Latvijoje sulaukusį Andris Kalnozols romaną „Mane vadina Kalendorium“. 2025 m. žiemą prasidės ir jubiliejiniam 90-ajam sezonui numatytų spektaklių repeticijos: bendradarbiaujant su AAT Artūro Areimos teatru kuriamas Viljamo Šekspyro „Ričardas III“, Laura Kutkaitė režisuos spektaklį pagal Franzo Kafkos kūrybą. 2025 m. pavasarį numatoma ir spektaklio premjera jaunimui, jo idėjos autoriai – Karolis Maiskis bei Samanta Pinaitytė.

„Mane vadina Kalendorium“

Nors minimi spektakliai bus pristatyti tik kitais metais, pasiruošimo darbai jiems vyksta dabar. Klaipėdos dramos teatro kolektyvui – nuo techninio personalo iki administracijos ir aktorių, jau buvo pristatyta būsimo E. Seņkovs spektaklio koncepcija ir prasidėjo pirmasis repeticijų etapas. Į Klaipėdą atvykęs režisierius kartu su bendražygiu scenografu Reiniu Suhanovs atskleidė būsimo spektaklio scenografiją ir jos įkvėpimo šaltinį. A. Kalnozols knygoje fiksuojama mažo miestelio ir jo žmonių kasdienybė, tad ir „Mane vadina Kalendorium“ scenografija – įspūdinga savo kūrybiška tipinių nedidelio miestelio kasdienybei objektų interpretacija. Latvija ar Lietuva – spektaklio kūrėjai vizualinę jo plotmę sintetins pagal universalius realybės kodus, R. Suhanovs kurs ne tik scenografiją, bet ir kostiumus. Teatro darbuotojų bendruomenei pristatydamas būsimą spektaklį, E. Seņkovs prisiminė ir simbolišką jo pradžią. Pasak režisieriaus, jam kalbantis su teatro vadovu apie galimus kūrinius scenai, Tomas Juočys užsiminė apie ant jo stalo gulinčią latvių autoriaus knygą, „klausiu jo, „Kalendorius?“ sako, „taip“.

Dramaturginę romano adaptaciją rašė pats režisierius, A. Kalnozols – senas jo pažįstamas, E. Senkovui paskambinus pasakyti, jog nori statyti spektaklį pagal jo knygą – rašytojas patikino režisierių, kad pasitiki tiek juo, tiek visa kūrybine komanda.

Romano veikėjų gyvenimų aplinkybės sudėtingos, bet pats kūrinys šviesus – jame svarbiausi palaikantys ir jėgų suteikiantys ryšiai bendruomenėje – draugystė, meilė. Pagrindinis romano veikėjas Oskaras – labai neįprasta asmenybė, „per jį išryškėja kažkoks naujas herojaus tipas, savyje talpinantis senuosius archetipus iš pasakų – lyg naivus berniukas, einantis ieškoti laimės, padedantis visiems sutiktiesiems pakeliui. Toks gerumas šiais laikais atrodo kaip iš pasakos, juo labai sunku patikėti. Bet kai gyvename tokiais baisiais laikais, kartais primenančiais košmarą, mums kaip tik labai reikia tokių herojų, kokį siūlo A. Kalnozols. Jis siūlo herojų, buriantį žmones“, – dar vasarą apie būsimą spektaklį ir jo pasaulį kalbėjo E. Seņkovs.

Anot jo, tokie personažai kaip Oskaras teatre gyvybiškai reikalingi, „kaip veidrodis teatras šiuo metu atspindi daugiausiai blogį, manau, kad žiūrovams, visiems mums, reikia atsvaros jam“.

„Ričardas III“

Pačioje spalio pabaigoje žengti pirmieji žingsniai ir link būsimo A. Areimos spektaklio „Ričardas III“ – vyko jo aktorių atranka. Vieno iš svarbiausių šiuolaikinių Lietuvos teatro režisierių darbo pajūryje laukiama su nekantrumu, tai pirmas jo darbas Klaipėdos dramos teatre ir pirma šio teatro bei AAT | Artūro Areimos teatro koprodukcija. „Buvo malonu matyti tiek daug į vaidmenis pretenduojančių aktorių, ypatingai iš nevyriausybinio sektoriaus, – po atrankos sakė A. Areima. – Džiugu, kad Šekspyras vis dar yra kertinė teatro figūra, kuri sutraukia tiek žmonių norėti kurti, būti, dalyvauti, prisiliesti prie jo kūrybos. Šekspyras visada intriguoja, nors jo pjeses dauguma puikiai žinome, esame skaitę daugybę kartų, bet kaskart, kai jo dramaturgija priartėja prie teatro, kai išgirstame apie premjerą, kyla klausimai: tai kas yra tas Ričardas III? Apie ką bus Ričardas III? Čia ir yra visa esmė, paslaptis, nežinomybė, teatras, Šekspyras. Kol kas nenoriu duoti jokių užuominų, laukia dar ilgas kelias iki premjeros. Leiskime mūsų Ričardui į Klaipėdos dramos teatrą ateiti palengva ir tada su juo susipažinsime.“

Nuo 2008 m. kuriančio ir išskirtiniu braižu išsiskiriančio A. Areimos spektakliai žinomi ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinei publikai – jis dalyvavo eilėje prestižinių teatro festivalių užsienyje ir yra įvertintas įvairiais prizais bei apdovanojimais. Prieš dešimtmetį įkurtas AAT | Artūro Areimos teatras laikosi principo, be jokių kūrybinės laisvės apribojimų, pristatyti alternatyvų, postdraminiam teatrui būdingą požiūrio tašką. Šio teatro spektakliuose skirtingų prieigų sintezės ieškoma visuose sceninės raiškos lygmenyse: pradedant vaidyba, baigiant audiovizualiniais, erdviniais sprendimais. AAT | Artūro Areimos teatro darbai buvo puikiai įvertinti Škotijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Kinijos, Juodkalnijos menų festivaliuose, taip pat ir Vokietijoje, Norvegijoje, Danijoje, Latvijoje. Režisierius A. Areima sulaukė kvietimo reziduoti Belgijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje. Nuo 2017 m. režisierius įtrauktas į Europos teatro sąjungos „Naujosios teatro realybės“ prizo kandidatų sąrašą.

A. Areima repeticijas Klaipėdoje pradės nuo vasario mėnesio. Spektaklio premjera numatoma 2025 m. rudenį.

„Nesusikalbėjimas“

2025 m. balandį planuojamą spektaklį jaunimui darbiniu pavadinimu „Nesusikalbėjimas“ kuria šiais metais itin produktyvus aktorių duetas K. Maiskis ir S. Pinaitytė. Anot jų, būsimu spektakliu jiems rūpi kalbėti apie šeimose vykstančią santykių transformaciją, kuomet vaikai tampa paaugliais.

„Dažnai paauglystės sąvoka šeimoje asocijuojasi su maištingu elgesiu, konfliktais ir kitomis bendravimo problemomis. Nors iš tiesų tai vienas gražiausių žmogaus amžiaus tarpsnių, kuriame vaikai pamažu virsta suaugusiais žmogumi, turinčiais savo asmeninę nuomonę ir vis daugiau klausimų. Vienas iš trukdžių, su kuriais susiduria tėvai, yra jų pačių pastangos. Kartais jiems sunku suprasti, kad paklusnus vaikas staiga yra jau nebe vaikas, o paauglys. Vyksta nemaža žmogaus transformacija. Tačiau tėvai bando taikyti metodus, veikusius ankstyvoje paauglystėje“, – apibūdino aktoriai. Jie džiaugiasi jau susidėlioję kūrybinės komandos narius, atsirinkę aktorius. Šiuo metu vystoma spektaklio dramaturginė medžiaga, ją kuria K. Maiskis, įdomi detalė – aktoriai kūrybiniame procese pasitelkia šeimos ir vaikų psichologę, jos pagalba svarbi išsigryninant pagrindines paauglystės etapo problemas ir sceninės raiškos priemonėmis perteikiant jas spektaklyje.

KRISTINA SADAUSKIENĖ

Klaipėdos dramos teatro Viešųjų ryšių atstovė

Lapkričio 23-iąją Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia į antrąjį didžiosios salės „Jūra“ scenoje rengiamo kamerinių koncertų ciklo vakarą, kuriame skambės įvairių epochų atgarsiais ataidinčios „Moterų dainos“. Šįkart scenoje „akis į akį“ su klausytojais susitiks ir į kelionę po įvairių laikotarpių, kraštų bei patirčių kompozitorių kūrybą pakvies KVMT choro dainininkės Oksana Auškalnytė–Mockuvienė, Emilia Janina Kozłowska, Dina Mataitienė, Ivanna Podolska, Ernesta Stankutė, Rosana Štemanetian ir Vitalija Trinkė. „Moterų dainose“ jos tampa solistėmis, kurioms patikėta ypatinga misija – praskleisti uždangą į mažai žinomą vokalinės muzikos repertuarą, sukurtą moterų kompozitorių. Joms akompanuoja pianistė Audronė Juozauskaitė. Koncerto programą pristato ir komentuoja jos sumanytoja ir pirmoji atlikėja, buvusi ilgametė KVMT solistė Dalia Kužmarskytė.

Originalios ir išradingos, talentingos ir įkvepiančios, tačiau saistomos patriarchalinėje visuomenėje įsigalėjusių prietarų, socialinės padėties, stereotipinių lyčių vaidmenų ir dėl to nepajėgios „varžytis“ su savo amžininkais vyrais dėl saviraiškos laisvės ir pripažinimo. Nors jas mylėjo, garbino, joms kūrė talentingiausi pasaulio menininkai vyrai, jų pačių kūryba daugeliu atvejų nurašoma kaip nereikšminga ir dėl to palikta istorijos paraštėse. Tačiau įvairiais talentais apdovanotos moterys, vedinos besąlygiškos meilės muzikai, visais laikais kūrė nuostabią vokalinę ir instrumentinę muziką. Deja, klausytojus ji anaiptol ne visada pasiekdavo tikrųjų autorių vardais spausdintose natose arba apskritai likdavo privačioje jų salonų ar muzikos pamokų erdvėje. Tik pastaraisiais dešimtmečiais ji pamažu atrandama, tampa vis labiau matoma ir girdima.

Kas buvo tos moterys?

Ryški išimtis tarp užmarštin patriarchalinės visuomenės stumiamų moterų kūrėjų buvo baroko laikais gyvenusi venecijietė dainininkė ir kompozitorė Barbara Strozzi (1619–1677), jau tuomet laikyta žymiausia ir produktyviausia XVII a. vidurio pasaulietinės muzikos kūrėja. Jai gyvai esant buvo išspausdintos net aštuonios jos vokalinių ir instrumentinių kūrinių knygos. Koncerto programa atskleis ir kitų sėkmės bei pripažinimo savo profesinėje veikloje pasiekusių moterų mažiau žinomą pusę – originalią vokalinę kūrybą. Tarp jų galima paminėti pirmąją operų kūrėjo Gioachino Rossini žmoną – ispanų sopraną Isabellą Colbran (1785–1845), žymaus ispanų tenoro Manuelio García talentingąsias dukteris – amžininkų (Rossini, Donizetti, Mendelssohno, Chopino, Liszto ir daugelio kitų) garbinamas operos solistes Marią Felicitą Malibran (1808–1836) ir Pauline’ą Viardot (1821–1910), taip pat vieną žymiausių ir įtakingiausių XX a. kompozicijos pedagogių – prancūzų dirigentę, pianistę bei vargonininkę Nadią Boulanger (1887–1979), be kita ko kūrusių ir solo dainas su fortepijono pritarimu – itališkas arijas, vadinamąsias menines dainas ir prancūziškas mélodies.

Paradoksalus prancūzų kompozitorės ir pianistės Cécile Chaminade (1857–1944) atvejis. Kai jai, tuomet dar tik dešimties metų mergaitei, buvo pasiūlyta studijuoti Paryžiaus konservatorijoje, tėvas manė, jog merginai nedera lankyti viešų paskaitų aukštojoje muzikos mokykloje, tačiau sutiko samdyti konservatorijos dėstytojus privačioms pamokoms namuose. Nepaisant to, jos talento buvo neįmanoma uždaryti privačioje namų erdvėje: septynių pradėjusi komponuoti, dešimčia metų vėliau, paraginta Georges’o Bizet, ji ėmė viešinti savo kūrybą pati skambindama fortepijonu muzikiniuose salonuose ir baigdama šeštą dešimtį tapo pirmąja iš visų moterų kompozitorių, už savo kūrybą apdovanota Prancūzijos Garbės legiono ordinu šalia daugybės kitų prestižinių apdovanojimų. Deja, XX a. viduryje jos romantinė muzika buvo primiršta, nes kompozitorės muzikos stilius beveik neevoliucionavo ir buvo laikomas anachronistiniu.

Žymaus lenkų smuikininko virtuozo Henryko Wieniawskio jaunėlė duktė Régine Wieniawska (1879–1932) savo garsiojo tėvo išvis nepažinojo, mat jis mirė jai sulaukus vos dešimties mėnesių, tačiau jau nuo paauglystės ji sukiojosi tarp žymiausių to meto muzikų ir aristokratų, buvo sėkmės lydima pianistė ir kompozitorė, publikavusi savo kūrybą pasirašydama Irène Wieniawska. Šiuo slapyvardžiu ji viešino savo kūrybą ir ištekėjusi už britų aristokrato, baroneto Aubrey’io Deano Paulo, kuris dažnai asistuodavo savo žmonai koncertuose kaip dainininkas. Iširus santuokai, ji pratęsė kompozicijos studijas pas Vincent’ą d’Indy Paryžiaus „Schola Cantorum“ ir nuo tol pasirašinėjo slapyvardžiu Poldowski. Iš jos gausaus kūrybinio palikimo labiausiai vertinamos 22 dainos prancūzų poeto Paulio Verlaine’o tekstais, kuriose atsispindi visas XX a. pradžios prancūzų moderniosios muzikos srovių kaleidoskopas.

Slapyvardžius mėgo ir Paryžiuje gyvenusi kompozitorė bei muzikos leidėja Jane Vieu (1871–1955). Pirmąsias fortepijono pamokas ji gavo iš savo motinos pianistės, pradėjo komponuoti būdama vienuolikos, mokėsi pas žymųjį kompozitorių romantiką Jules’į Massenet, parašė kūrinių orkestrui, kameriniams ansambliams, fortepijonui, operų. Kai kuriuos savo kūrinius pasirašinėjo ir spausdino prisidengusi vyrišku vardu Pierre Vallet. Koncerte skambės daina iš ją išgarsinusios muzikinės pasakos „Miegančioji gražuolė“ (1902).

Programoje taip pat girdėsime Felixo Mendelssohno sesers Fanny Mendelssohn-Hensel (1805–1847) ir Gustavo Mahlerio žmonos Almos Schindler-Mahler (1879–1964) jaunystėje sukurtas dainas. Pirmajai tėvas, nepaisant akivaizdžių gabumų ir pasiekimų mokantis muzikos namuose kartu su broliu, uždraudė rinktis profesionalios muzikės kelią, nusprendęs, jog muzika turi tapti profesija jos broliui, o jai – tik gyvenimo santuokoje ornamentu. Iš maždaug 500 kūrinių, kurie sudaro jos kūrybinį palikimą, didžioji dalis likusi rankraščiuose – jos vardu išspausdinti tik keli pjesių fortepijonui rinkiniai, kelios dainos ir fortepijoninis trio, o šešios dainos buvo išspausdintos brolio vardu. Antrajai beveik dvidešimt metų vyresnis būsimasis sutuoktinis laiške iškėlė sąlygą – komponavimas arba sužadėtuvės, tad ištekėdama ji pasirinko tapti tik (!) jo mūza, mylimąja ir pagalbininke. Kad ir kaip būtų apmaudu dėl nesusiklosčiusios abiejų moterų kūrybinės karjeros, abi koncerte skambėsiančios dainos vokiečių poetų tekstais ryškiai reprezentuoja vokiškosios Lied žanrą.

Mažai žinomos XIX a. pradžios vokiečių kompozitorės, choro dirigentės ir pedagogės Louise’os Reinhardt (1779–1826) kūrybinio talento sklaida – priešingai – nebuvo nei užkardyta, nei varžoma šeimos galvų nustatytos tvarkos, mat abu jos tėvai buvo kompozitoriai, o senelis iš motinos pusės buvo žymusis smuikininkas Franzas Benda, tarnavęs, kaip ir jos tėvas, Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo dvare. Deja, menininkei nenusisekė asmeninis gyvenimas: abu jos sužadėtiniai mirė prieš pat jungtuves, tad ji visą savo meilę ir ilgesį išliejo romantinio turinio dainose, kurias to meto publika pamėgo dėl įsimintinų, dailių melodijų ir liaudies muziką primenančio nesudėtingo akompanimento. Tuo tarpu XIX a. pabaigoje vos dešimtmetį Londono scenose koncertavęs britų sopranas Liza Lehmann (1862–1918), komponuoti pradėjo tik ištekėjusi ir atsisveikinusi su scena. Dabar ji daugiausiai prisimenama kaip dainelių vaikams kūrėja. Tiesa, XX a. pradžios progreso dvasią ir moterų emancipaciją atspindi kitas jos biografijos faktas: ji tapo pirmąja 1911 m. Londone įkurtos Moterų muzikių draugijos prezidente. Moteris kompozitores ir atlikėjas subūrusi draugija kovojo dėl platesnių profesinės veiklos galimybių moterims muzikėms, organizavo viešus koncertus, kuriuose atlikdavo mažai žinomų moterų (ir ne tik moterų) kompozitorių kūrinius. Daug žymių XX a. moterų kompozitorių buvo šios iki 1972 m. gyvavusios įtakingos draugijos prezidentėmis ir viceprezidentėmis, tarp jų ir į šio koncerto programą įtrauktos C. Chaminade bei N. Boulanger.

Viena už kitą nuostabesnės

„Vis dėlto užsienyje šios kūrėjos žinomos labiau, o Lietuvoje vis dar per mažai, – tvirtina koncerto sumanytoja, buvusi ilgametė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Dalia Kužmarskytė. – Prieš gerą dešimtmetį į mano rankas atsitiktinai pakliuvo JAV išleistas vokalinių kūrinių rinkinys. Pradėjusi jį vartyti, nustebau, kokios nuostabios, profesionalios dainos jame sudėtos. Visos autorės – skirtingu laikotarpiu kūrusios moterys, apie kurias mes iš esmės nieko nežinojome. Štai tuo metu manyje ir sukilo feministinis pyktis: juk moterys kompozitorės niekuo nenusileidžia vyrams! Neparodyti to publikai būtų tikras nusikaltimas“, – įsitikinusi dainininkė, pirmąkart 2012 metais rečitalyje atlikusi dainas iš parsivežtos knygos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ klausytojams.

Programa „Moterų dainos“ D. Kužmarskytės širdyje užsiliko ilgam. „Tai lyg mano kūdikis... Kone šimtas dainų, visos mano išdainuotos, viena už kitą nuostabesnės. Svajoju, kad jos visos kada nors suskambėtų naujojoje scenoje bei pasiektų klausytojų sielas. Dabar sugalvojome, jog reikia publikai pristatyti nuostabiai dainuojančias KVMT choro artistes, o mano parsivežtame klavyre rasti kūriniai tam puikiai tiko. Atrinkinėjau kūrinius kone konkursiniu būdu... Tyčia parinkau dainas, kurios tarsi prieštarauja atlikėjų charakteriui, kad atsiskleistų mums dar nepažintos dainininkių asmenybių spalvos. Vyksta individualus pasiruošimas, repetuojame ir nekantriai laukiame koncerto, ypatingo tuo, jog su publika susitiksime ir artimai bendrausime čia pat scenoje“, – sako šįkart pati nedainuosianti, bet savo užsidegimą ir patirtį kitoms atlikėjoms perduosianti dabartinė KVMT choro vokalo pedagogė D. Kužmarskytė.

KVMT inform.

Jau iki šeštadienio, kai naujoji socialdemokratų partija tarybos po­sėdyje patvirtino 86 mandatus Sei­­me turėsiančios valdančiosios koa­li­cijos sutartį, buvo aišku, kad jos branduolį sudarys trys partneriai – Lie­tuvos socialdemokratų parti­ja (LSDP), Remigijaus Žemaitaičio va­­dovaujama „Nemuno aušra“ bei Sau­liaus Skvernelio vedami demokratai „Vardan Lietuvos“. 

Tačiau akivaizdu, kad svarbesnis klau­simas, kaip pasidalinti ministerijas ir komitetus. Juk būtent šie postai, o ne visuomenei naudingas darbas Parlamente, lemia partinę, asmeninę, na ir giminaičių gerovę. Būtent taip dažnas parlamentaras supranta šalies Prezidento kadaise iškeltą šūkį apie „gerovės valstybę“...

Kad tarp naujųjų valdžios atstovų knibžda daug teisiamųjų ir teistųjų, jau rašėme, lygindami juos su lygiagrečiai einančia iki šiol teisiamojo Donaldo Trumpo valdžios formavimo epopėja. Bet Lietuva vėlgi gavo turbūt solidžiausio laikraščio „The New York Times“ dėmesio porciją: penktadienį įtakingas JAV dienraštis rašė: „...Pagrindinė Lietuvos partija paskelbė, jog sudaro koalicinę vyriausybę su populistine partija, kuriai vadovauja antisemitiniais pareiškimais pagarsėjęs politikas“. Ir toliau: „Tai bus ypač sunku suvirškinti Vokietijai, kuri vadovauja NATO pastangoms stiprinti Lietuvos gynybą ir siunčia jai beveik 5000 karių brigadą – pirmąjį ilgalaikį Vokietijos karių dislokavimą užsienyje nuo nacių pralaimėjimo 1945 m.“ 

Beje, skandalas iš tikrųjų jau pasiekė ir Vokietijos bundestagą, Izraelį, Lenkijos parlamentą ir JAV senatą: šio Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benas Cardinas pasmerkė Lietuvos socialdemokratų sprendimą sudaryti valdančiąją koaliciją su partija „Nemuno aušra“.

Taigi, kyla klausimas: mums reikia dar vienos Krištolinės nakties ar naujo Amsterdamo?

Žinoma, R. Žemaitaičiui tai nė motais. Linksmas ir patenkintas jis savo „aušriečiams“ reikalauja trijų ministrų portfelių, tarp jų – ir teisininkei, buvusiai Ra­mūno Karbauskio dešiniajai rankai Agnei Širinskienei. 

Patenkintas ir S. Skver­nelis: jis bus Seimo Pirmininkas. Nepatenkintas tik žemės ūkio oligarchas ir „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis, kuris su pralaimėjimo kartėliu ir dygia ironija kalba apie S. Skvernelio skrydį į valdžią. 

Šiose postų dalybose maga aptarti Lietuvos užsienio politikos perspektyvą. Gerinsime santykius su Kinija. Tai būsimo Premjero Gintauto Palucko, beje, nuteisto už žiurkių nuodijimo aferą Vilniaus mieste, kalbų motyvas. Dabar jis sako, jog žurnalistai šią jo tezę, kuri aiškiai nepatiks Vašingtonui, ištraukė iš konteksto. Koalicijos sutartyje santykiai su NATO, su sąjungininkais, parama Ukrainai, ryšiai su transatlantiniais partneriais apibrėžiami kaip ir Konstitucijoje. Nieko naujo. Tačiau prisimenant S. Skvernelio raginimus, jam dar būnant Premjeru, siekti gerų santykių su Rusija bei Baltarusija, šiandien galima laukti visko. Naujoji dauguma, be abejo, žvalgysis į D. Trumpą, kuris irgi šiuo metu formuoja savo komandą bei turės jėgų persvarą visame Kongrese. Nemanau, kad G. Paluckas puls JAV prezidentui į kojas, bet D. Trumpo ir Europos santykiai gali smarkiai pasikeisti, ir ES bei NATO parama Ukrainai ims braškėti. Tai paveiks ir naują Lietuvos Vyriausybę, jei tos paramos garantu netaps Prezidentas. Beje, esant būtinybei šalies vadovą turės pakeisti S. Skvernelis... 

Vadinasi, šiose postų dalybose ypač svarbi tampa užsienio reikalų ministro – antroji po Ministro Pirmininko – pozicija. Kalbama, kad į ją bus siūloma Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė, dar vadinama lietuviškaja Margaret Thatcher. Bet intriga tokia, jog esą Prezidentas šį postą siūlęs ir diplomatui Deividui Matulioniui, ketinusiam rinkimuose dalyvauti su partija „Vardan Lietuvos“ (prie Premjero S. Skvernelio jis buvo vicekancleris), bet šis paskutiniu metu atsisakęs. Galbūt šią kandidatūrą rinktis paskatins ir pernai, per NATO viršūnių susitikimą, perbėgusi juoda katė tarp ambasadoriaus ir Gab­rieliaus Landsbergio...

Grįžkime prie Lietuvos įvaizdžio pasaulyje ir minėto JAV laikraščio publikacijos. Numoti į ją ranka nevertėtų, nes D. Trumpo komandoje gausu žmonių, kurie atkreips 47-ojo prezidento dėmesį į antisemitinę Lietuvos valdžią. Tai ne tas pats, apie ką rugsėjį rašė šitas leidinys. Tuomet lietuvių pasipiktinimą sukėlė publikacija, kaip pasigaminti „vasarišką, šaltą, lenkišką šaltibarščių sriubą“. Mūsų maisto istorikai bandė nuraminti, kad šaltibarščiai – dar Abiejų Tautų Respublikos laikų, t.y. bendras su lenkais patiekalas, ir nėra čia ko užsigauti... O vienas šou verslo korifėjus taik­liai paklausė, ar D. Trumpas mėgsta šaltibarščius...

Kur kas svarbesnė „The New York Times“ pavasarį pasirodžiusi publikacija apie Vilniaus gatvėse dažniau girdimą rusų kalbą. Straipsnyje gana kritiškai rašyta apie lietuvių meilę pabėgėliams iš kitų kraštų, apie kultūrinį šoką, kurį sukėlė vis dažniau čia girdima rusų kalba, apie „Lietuvos, kaip mažai tikėtino demokratijos bastiono, įvaizdį“.

Žinoma, ne naujosios valdžios valioje pakeisti tokią situaciją. Tačiau jos politikai yra atsakingi už antisemitizmo apraiškas, netoleranciją ir, be abejo, už būsimus sprendimus. O pasitikėjimas jais vis mažėja. Tik, kaip toje dainoje, „nieks kits čia nekalts“...

Česlovas IŠKAUSKAS

Nuo šių metų liepos 1 d. Lietuvoje buvo įteisintas naujas globos ins­titutas – nuolatinis globotojas. Tai svarbus žingsnis, siekiant, kad kuo daugiau vaikų, likusių be tėvų globos, ypač tų, kurie susiduria su įvairiais iššūkiais, augtų šeimose.

Donata AURYLIENĖ

Šilalės rajono socialinių paslaugų namų Globos centro socialinė darbuotoja

AUTORĖS asociatyvi nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

Praėjusios savaitės pabaigoje Vilija Kazragytė-Digai­tie­nė šilališkius pakvietė į per­so­nalinės parodos atidarymą. Jos darbais jau džiaugiasi įvairių užsienio šalių gyventojai, puošia jie ir tautiečių būstus visoje Lietuvoje, tad nenuos­tabu, kad pasveikinti autorės sugužėjo gražus gerbėjų bū­rys iš visos Žemaitijos, Mažosios Lietuvos ir kt.

„Mano tėtis kilęs iš Rietavo, mama – dzūkė. Gimiau ir užaugau Klaipėdoje, bet širdis vis traukė miškingų vietovių link. Todėl pažintis su Artūru nulėmė mano likimą – atvykusi į jo namus Pajūrio seniūnijoje, kuriuos supa miškas, apsisprendžiau čia likti. Visada žavėjo spalvos, todėl neatsitiktinai pasirinkau dailės pedagogikos studijas, o didžiausia mano gyvenimo meile tapo akvarelė – liedama spalvas jaučiu lyg lie­tųsi mano jausmai“, – parodos atidaryme kalbėjo darbų autorė.

Paklausta, iš kur me­no genai, kūrėja nu­si­juokė: pasak jos, daug žmonių būta, yra ir greičiausiai dar bus, kurie neatsiejamai susiję su viena ar kita meno rūšimi. Žinoma aktorė Doloresa Kazragytė – pusseserė, piešti mėgo ir Vilijos tėtis, o kitos pusseserės marginti velykaičiai pasiekė net Vatikaną. Meno geną Vilija perdavė ir savo jauniausiai atžalai (moteris išaugino keturis vaikus – du sūnus ir dvi dukras), kuri taip pat pasirinko meno kelią ir dirba grimuotoja.

V. Kazragytė-Digaitienė, prieš pasirinkdama dailės pedagogiką, baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, įgijo pramoninio dizaino specialybę. Respublikinėse ir tarptautinėse akvarelistų parodose savo darbus ji pristato daugiau nei 20 metų – nuo 2003-iųjų surengta ir ne viena personalinė paroda miestuose bei miesteliuose, kur autorei teko gyventi, dirbti (Klaipėdoje, Šilutėje, Kretingoje, Rietave, Pajūryje, Darbė­nuose). Šįkart Šilalės Vlado Stat­kevičiaus muziejaus erdvėse pristatoma paroda „Žemei-Žirgui-Žiedui“. Iš viso meno vertintojams pateikiamas 31 akvarelės darbas bei dar niekur neeksponuoti 9 ekslibrisai.

„Pastarieji yra mano diplominis darbas – kiekvienas skirtas konkrečiam Klaipėdos universiteto fakultetui. Iki šiol šių darbų niekam nebuvau rodžiusi. Visos akvarelės paimtos iš mūsų namų, bet nė vieno savo darbo negalėčiau išskirti kaip mylimiausio ar įspūdingiausio: visi jie man mieli, lyg vaikai, visuose yra sustabdyta akimirka, kurią atsimenu. Esu bandžiusi ir kitas technikas, bet akvarelę vadinu didžiausia savo meile – šioje technikoje glūdi neišsemiami kūrybos galimybių klodai, kiekvienas potėpis gali tapti tam tik­ru eksperimentu, leidžiančiu atrasti ir išbandyti kažką naujo, dar nepažin­to“, – savo darbus kviečia apžiūrėti dailininkė.

Parodos Šilalės Vla­do Statke­vičiaus mu­ziejuje atidarymo pro­­ga Vilijos pasveikinti atvykusi vaikystės draugė neslėpė – tapytojai dovanojamos gėlės taip pat neabejotinai bus įkūnytos kūryboje. Mat visi sveikintojai autorę pažįsta jau ne vienerius metus. Žinoma ji ir šilališkiams, nes buvusiame Pajūrio technikume mokytojavo penkerius metus iki jo uždarymo. 

Sugužėjusi minia gerbėjų menininkę sujaudino iki ašarų. Bet jas greitai nudžiovino pa­rodos atidarymo iškilmėse kon­certavęs Laimos Saročkienės vadovaujamas moterų an­samb­lis „Kuplė“.

V. Kazragytės-Digaitienės dar­bų paroda muziejuje veiks iki ateinančių metų sausio 6 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Nors paskutiniai krentantys medžių lapai, šykštūs saulės spinduliai vis labiau primena apie artėjančią žiemą, pasigrožėti žavingu, geltonai auksiniu rudeniu lankytojus kviečia Šilalės švietimo pagalbos tarnybos antrajame aukšte iškabinti Meno mokyklos Šilalės ir Laukuvos dailės klasių mokinių (mokytoja Laimutė Rupšytė) kūrybiniai darbai.

Būtent šis spalvingas laikotarpis įkvėpė ir parodos pavadinimą „Auksinis ruduo”.

Praėjusią savaitę mokiniai į savo šventę pakvietė ir tėvelius. Šilalės švietimo pagalbos tarnybos direktorė Birutė Jankauskienė pasidžiaugė gražiu bendradarbiavimu su Šilalės meno mo­kykla, padėkojo jauniesiems dailininkams už jų kūrybinius darbus ir linkėjo mokytojai bei mokiniams naujų gražių idėjų, sėkmingo jų realizavimo. 

Padėkos žodžiai buvo skirti ir tėveliams, kuriems ypatingai svarbus jų vaikų kūrybinis tobulėjimas, noras kurti gražesnę aplinką. 

Dailės mokytoja L. Rupšytė apgailestavo, kad sudėtinga vienu metu sukviesti visus darbų autorius ir jų tėvelius dėl atstumo, darbo bei kitokių priežasčių, tačiau šią gražią parodą visi kviečiami aplankyti jiems patogiu metu iki naujųjų metų. 

Jaunieji dailininkai ir mokytoja buvo apdovanoti gražiomis Šilalės švietimo pagalbos tarnybos padėkomis, o šventę vainikavo bendra nuot­rauka.

Laimutė RUPŠYTĖ 

Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja, ekspertė

Eglės DAMULIENĖS nuotr.

Lietuvos gyventojams tampa vis sunkiau atpažinti sukčius pagal gramatines klaidas el. laiškuose, o šie rečiau naudojasi nelietuviškais telefono numeriais. Besikeičiant sukčiavimo taktikoms, gyventojams teks stiprinti atsparumo įgūdžius. Tokius pokyčius atskleidžia rugsėjį Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro užsakymu rinkos tyrimų bendrovės „Norstat“ atlikta apklausa.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

Sukate galvą, kaip sutaupyti laiko ir jėgų? Artėjant žiemai, kai ilgais vakarais nosį iš namų kišti norisi vis rečiau, „Tele2“ siūlo patogią išeitį – naudotis savitarnos paslaugomis. Apmokėti sąskaitas, pasikeisti paslaugų planą ar užsisakyti daugiau gigabaitų – visa tai atlikti galima jums patogiu laiku.

Savitarna „Mano TELE2“ suteikia galimybę patogiai valdyti sąskaitas, papildyti artimųjų „Pildyk“ korteles ir atlikti daug kitų paslaugų per nuotolį. Susikurti savitarnos paskyrą ar prie jos prisijungti galima per interneto naršyklę įvedus adresą mano.tele2.lt arba telefone atsisiuntus programėlę „Mano TELE2“.

„Nuolat plečiame savo skaitmeniniu būdu teikiamų paslaugų krepšelį, nes matome, kad klientų įpročiai keičiasi – jie vis dažniau renkasi laiką taupančius būdus, tokius kaip savitarna ar aptarnavimas telefonu. Savitarna žmonėms suteikia daugiau laisvės ir lankstumo, leidžia paslaugomis naudotis bet kuriuo paros metu, greitai gauti reikalingą informaciją“, – sako Monika Butkienė, „Tele2“ pardavimų kokybės vadovė.

Ką galima atlikti „Tele2“ savitarnoje?

Prisijungę prie „Mano TELE2“ galite peržiūrėti turimus numerius bei su jais susijusius įsipareigojimus, sekti naudojimo statistiką ir nustatyti individualų kredito limitą. Viena iš pagrindinių savitarnos funkcijų – galimybė esamiems klientams pratęsti paslaugų sutartis. Savitarnoje taip pat užsisakysite ir valdysite „Go3“ televizijos paslaugas bei pasirinksite jums tinkamiausią interneto apsaugos funkcionalumą.

Savitarnoje prireikus galima užsisakyti daugiau gigabaitų tiek naudojimui Lietuvoje, tiek ir vykstant į užsienį. Tam visai nebūtina keisti esamo paslaugų plano. Galima pasinaudoti GB prenumerata arba užsisakyti papildomų užsienyje naudojamų duomenų paketų. Informaciją, kiek išnaršote duomenų, rasite pirmame savitarnos puslapyje. Tai leis lengviau įvertinti, ar jums pakanka esamo plano, ar norėtumėte užsisakyti vienkartinį duomenų paketą. Tuomet papildomais gigabaitais galėsite naudotis visur.

Jei norėtumėte papildyti savo vaikų ar artimųjų „Pildyk“ sąskaitas, tai nesudėtingai padarysite naudodamiesi savitarna. Galite rinktis vienkartinį, savaitinį ar mėnesinį sąskaitos papildymą. Tam tereikės suvesti žmogaus, kurio sąskaitą norite papildyti, telefono numerį.

Geriausi išmaniųjų telefonų, televizorių, laikrodžių pasiūlymai jūsų taip pat lauks savitarnoje. Prisijungę prie internetinės parduotuvės pats galėsite pasirinkti sau tinkamiausias sąlygas naujiems įrenginiams įsigyti. Juos apsidrausti galite iš savo savitarnos paskyros.

Pagalbos ranką bet kada išties klientų aptarnavimo specialistai

Jei nepavyksta atlikti veiksmų savitarnoje, visada galite kreiptis į klientų aptarnavimo centrą. „Tele2“ tinkle skambinkite tel. 117, kitu atveju susisiekite tel. (+370-684) 0-01-17. Į jūsų klausimus atsakyti padės specialistai, kurie pasiekiami nuo 7 iki 23 val. kiekvieną dieną, taip pat savaitgaliais ir švenčių dienomis. Naujo kliento sutartį galima sudaryti tik skambinant telefonu.

Klientų aptarnavimo darbuotojai gali suteikti visas paslaugas, kurios pasiekiamos savitarnoje. Prisijungus prie „Mano TELE2“, galite išsiųsti užklausą „Pagalbos“ skiltyje arba parašyti žinutę pokalbių robotui vardu Rūta. Prireikus, visada būsite nukreipti pokalbiui su gyvu konsultantu.

Savitarnoje arba telefonu galite pasinaudoti visomis pagrindinėmis paslaugomis, kurias suteiktų „Tele2“ konsultantas gyvai. Pirmieji sužinoti naujausius pasiūlymus ir akcijas galite užsiprenumeravę „Tele2“ naujienlaiškį.

„Šio baleto vizija – leisti žiūrovui būti savo fantazijoje skambant muzikai“, – pasakoja muziką Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre choreografo Gajaus Žmavco statomam baletui „Legenda“ parašęs kompozitorius Antanas Jasenka.

Antanas Jasenka tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje žinomas kompozitorius, tapytojas, poetinių tekstų savo muzikai kūrėjas, režisierius, Kauno technologijos universiteto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas. Tai vienas darbščiausių ir produktyviausių nūdienos menininkų, išreiškiančių save per įvairias meno formas. 

Kompozitorius yra septynių simfonijų, trijų operų, trijų baletų, kamerinės, vokalinės, elektroninės muzikos autorius, sukūręs muziką daugiau nei šimtui dramos ir lėlių spektaklių, Europos kultūros sostinės KAUNAS 2022 atidarymo muzikos autorius, trijų „Auksinių scenos kryžių“ laureatas, 2015 metais pripažintas Lenkijos metų kompozitoriumi už muziką lėlių teatro spektakliui. Bendradarbiavo su choreografais: Vangeliiu Legaki (Graikija), Sebastían Cortès (Vengrija), Anne Ekkens ir Pia Holden (Norvegija), Živile Baikštyte, Birute Letukaite, Agnija Šeiko, režisieriais: Eimuntu Nekrošiumi, Oskaru Koršunovu ir kt. Kompozitoriaus muzika skamba Amerikoje ir Europoje.

Nuo ko prasidėjo muzikos baletui „Legenda“ kūrimas?

Muzikos kūrimas prasideda nuo idėjos. Po to seka scenarijaus skaitymas, pokalbis su choreografu, bendravimas su vizualių menų (kostiumai, scenografija, video) kūrėjais... Parašyti muziką šiam baletui mane įkvėpė legendinis karžygis, kovotojas už laisvę, gyvenęs Notangijoje – Herkus Mantas. Baleto scenarijų kuria muzikinė dramaturgija. Choreografui G. Žmavcui kūrybiniu atspirties tašku tampa mano sukurta muzika. Daug diskutavome su Gajumi, domėjausi šio choreografo anksčiau sukurtais kūriniais, šokio maniera, stiliumi, išsigryninome kokia muzika reikalinga išsikeltai temai atskleisti.

„Legendos“ muzika – vizuali. Tai žanras, sužadinantis stiprią emocinę reakciją ir sukuriantis ypatingą atmosferą, susijusią su vizualiu pasakojimu. Šioje muzikoje dalyvauja tik simfoninis orkestras. Intensyvi dinamika bei stiprūs molekuliniai teminiai motyvai nukelia klausytoją į pasakojimą arba emocinę kelionę. Ši muzika nėra įprasta baletui, kuriame dažniausiai skamba muzikinės temos, garsai, pabrėžiantys personažus, veiksmo intensyvumą. Mano sukurta muzika tarsi lydi veiksmą scenoje. Ji dramaturgiškai dėliojanti choreografijos abstrakcijas, pabrėžianti grakščią šokėjų plastiką, vidines emocijas, pasakojanti „Legendos“ naratyvą, bet neprimetanti istorinio siužeto ar geografijos. Turiu omeny baltiškosios dermės ar baltiškųjų ritmų. Naudoju minimalizmą, ostinato, konsonansą, disonansą. Temų fragmentai tokioje muzikoje suteikia begalybės ir poezijos jausmą. Belieka šią muziką išraiškingai pateikti. Žinomiausi vizualios muzikos kompozitoriai: Hans Zimmer, John Williams, Ennio Morricone, Max Richter, Arvo Pärt, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis, Vidmantas Bartulis, kurių kūriniai tapo neatskiriami nuo juos lydinčių filmų. Pastaraisiais metais vizuali muzika išplito ir už kino ribų – ją galima išgirsti reklaminių filmukų muzikoje, vaizdo žaidimų garso takeliuose ir netgi savarankiškuose albumuose, todėl šis žanras populiarėja ir kaip klausymo, ir kaip galinga multimedijos priemonė.

Šiuo metu vyksta intensyvus kūrybinis procesas. Choreografui pateikiau keletą muzikos versijų, ją išsigryninome, radome bendrą formulę ir dirbame. Stebiu baleto trupės repeticijas, vyksta dailinimai ar trūkstamų detalių kūrimas, kaip pvz. akcento finalui. Atrodo, viskas jau yra, trūksta tik detalių, kurias šiuo metu ir tvarkome. Sakoma „velnias slypi detalėse“ (juokiasi). O jos labai svarbios!

Minėjote, kad kurti muziką jus įkvėpė Herkus Mantas...

Man ši legendinė asmenybė sukelia daug minčių: karys, kunigaikštis, 13-ame amžiuje gynęs savo tautą nuo vokiečių. Žinome, kad Henricus Montemim (lotyniškų k.) sprendė tokias pačias problemas kaip ir šiandieninė Lietuva: tiek 1991 metais, praėjusiame amžiuje, tiek ir dabar. Šiandieninio karo kaimyninėje Ukrainoje akivaizdoje, kai Rusija siekia sunaikinti ukrainiečių identitetą ir valstybingumą, aktualus ir artimas tampa Herkaus Manto noras išsaugoti savo kraštą, žmones. Tik šįkart pavojus kyla ne iš Vakarų, bet iš Rytų. Balete „Legenda” Herkus Mantas nėra vaizduojamas kaip pagrindinis herojus. Pasakojama, kaip jaučiasi legendinė asmenybė svarbių įvykių akivaizdoje. Tai – vizija, kas galėjo būti, jeigu… Herkaus Manto gyvenimo vingiai, mylima moteris, vaikai, tauta... Taip nukreipdamas muzikinę dramaturgiją galiu fantazuoti ir sukurti daugybę naratyvų. Žiūrovas pats susikurs savo viziją.

Herkus Mantas, mums, lietuviams, šiuo laikmečiu labai svarbus. Blogis nori jėga užgrobti teritorijas, mūsų mentalitetą, kultūrą, kalbą ir siekia mus priversti tapti pamirštančiais savo tapatybes. Tuomet taptume mankurtais, kuriems nereikia nieko. Ir „Toliau tyla”, kaip yra sakęs Šekspyro personažas Horacijus… Manau, kad dabar kalbėti apie tai labai svarbu.

Papasakokite apie bendradarbiavimą su žinomu choreografu G. Žmavcu.

Tai labai preciziška, talentinga asmenybė, menininkas, žinantis ko nori, disciplinuotas ir labai tolerantiškas aplinkai, vietai. Jam įdomu ir svarbu dalyvauti visuose spektaklio kūrimo procesuose. Stebėdamas repeticijas aiškiai matau, ko judesio plastikoje, kūno kalboje siekia choreografas. Tai žavi. Malonu drauge kurti ir realizuoti mūsų pasirinktą viziją.

Jūsų sukurtą muziką atliks Muzikinio teatro simfoninis orkestras, garsėjantis savo profesionalumu.

Simfoninis orkestras man – nuostabiausias instrumentas. Juk klasicizmo epochoje įsitvirtinę instrumentai suteikia muzikai turtingo skambesio. Tokio efekto siekiau ir šiame balete. Minėtieji instrumentai sukuria atitinkamą tembrą, o tai yra kone svarbiausias aspektas siekiant muzikinio vizualumo. Esant galimybei pasinaudoti orkestru tiesiog būtina. Manau kiekvienas muzikos kūrėjas to nori. Man bus didelis malonumas bendradarbiauti su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru, vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrazaičiu bei dirigente Adrija Čepaite. Laukiu dienos, kai pradėsime darbą teatro repeticijų salėje ir, žinoma, scenoje. Buvau šio teatro naujojo pastato atidaryme. Galiu patvirtinti, kad šio naujausio Europos teatro akustika tikrai labai gera. Naujas, nuostabus teatras, o tai kūrybai įkvepia ir visus čia dirbančius.­­­.. KVMT baleto trupė įspūdinga, choreografas turi talentingą komandą, tad neabejoju, kad rezultatas bus puikus... Taigi, mano vidinis „aš“ yra radioaktyvus ir keliaujantis prie jūros tyrinėti temas scenos menu – baletu.

Žaneta SKERSYTĖ