• Darius Kiniulis
• Sausio 14, 2025

Projektas, kuris pagražins Tauragę

Penktoji vidurinė mokykla – dabar „Jovarų“ pagrindinė mokykla pradėta statyti 1978 m. rugpjūčio 1 d., o vaikus mokytis įsileido jau po metų – 1979 m. spalį. Tuo pačiu metu įrengtas ir stadionas, kuris buvo tiems laikams tinkamas. Tačiau nuo tada jame beveik niekas neatnaujinta ir 2024-uosius stadionas pasitiko skurdžios išvaizdos, inventoriaus, nelabai tinkamas sportui. Laimei, prasidėjo rekonstrukcija, pakeisianti stadiono, o vėliau ir mokyklos vaizdą neatpažįstamai. Kaip skelbė savivaldybės administracija, 2024 m. rugpjūčio 2 d. su UAB „Stamela“ pasirašyta sutartis dėl „Jovarų“ pagrindinės mokyklos stadiono rekonstravimo darbų. Šios sutarties vertė – 943 737 Eur. Iš jų 904 425 Eur. finansuojami ES lėšomis, likusi dalis apmokama iš savivaldybės biudžeto. Darbų atlikimo terminas – 14 mėnesių. Stadione bus įrengti suoliukai, šiukšliadėžės, vandens kolonėlė, lauko šachmatų danga ir figūros (šis faktas – įdomus sutapimas ir toliau skaitykite – kodėl?!), vaikų žaidimų įrenginiai, futbolo vartai, krepšinio aikštė, bėgimo takai, žiūrovų tribūnos, lauko teniso aikštė, paplūdimio tinklinio aikštė, lauko treniruoklių komplektas, šuolio į tolį sektorius, aptvėrimai bei sutvarkyta ir apželdinta aplinka. 

Autorius: Tauragės rajono savivaldybės nuotrauka

Rūsys po stadionu

Vyriausieji tauragiškiai prisimins, kad mokykla ir stadionas imti statyti ne tuščioje vietoje, tad vieną dieną gautas skambutis iš įmonės, atliekančios stadiono rekonstrukciją, atstovo nustebino, ir kartu nelabai. Po stadionu dar esama buvusio objekto liekanų. Atvykome kartu su Kultūros paveldo departamento Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus specialistu Viktoru Klepikovu. Stadiono pietinėje dalyje, kažkur ties buvusiu bėgimo taku, darbininkai atidengė skliautuoto raudonplyčio rūsio fragmentą. Skaitytojų vaizduotę iškart skubu nuraminti, nes skliautas mažytis, ertmė siaura ir matyt atliko drėgnos vietovės drenažo funkciją. Aplink taip pat mėtėsi daugybė plytgalių. Nedidelis likęs fragmentas buvo modifikuotas jau sovietmečiu, atvedant į jį betoninį vamzdį. Tad iš pirmo žvilgsnio intriguojantis atradimas ne toks jau ir sensacingas – senoji Tauragė tik priminė apie save. Dėl pilnai neišardytų pamatų stadione kai kuriose vietose buvo įdubusi žemė, kuli kėlė sportinių traumų riziką. Bet apie viską iš eilės.

Trumpa mokyklos istorija

Grįžkime prie mokyklos darbo pradžios. Mokiniai ir mokytojai rado 40 naujų kabinetų, sporto ir aktų sales, valgyklą, biblioteką, aikštyną. Pirmuosius 1979–1980 mokslo metus šioje mokykloje pradėjo 46 pedagogai, mokėsi 1053 mokiniai. Pirmuoju mokyklos direktoriumi tapo Valentinas Pocevičius, kuris vadovavo iki 1984 m. Nuo 1984 iki 1988 m. – Algirdas Medeikis. 1988 m. direktoriumi tapo Eugenijus Šaltis, o nuo 1993 m. – Algimantas Kaminskis, mokyklai vadovavęs labai ilgai. 2022 m. direktore tapo Janina Pukelienė. Nuo 1998–1999 mokslo metų sėkmingai į mokyklos bendruomenę integruojami kitakalbiai mokinai. Nemaža dalis grįžtančių į Lietuvą tėvų vaikų sunkiai kalba lietuviškai, todėl šioje mokykloje nuo 2016 m. įsteigta išlyginamoji klasė. Mokykla kurį laiką teigiamu žodžiu dažnai minėta dėl nuo karo 2022 m. pabėgusių ukrainiečių integravimo.

Lentpjūvė-malūnas „Progress“

Taigi, mokykla skaičiuoja 46 veiklos metus. Tačiau kas ten buvo prieš tai? Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais didžiulį sklypą įsigijo du verslininkai Elijas Baikovičius ir Hiršas Gitkinas. Atsiverčiu 1939 m. Lietuvos telefonų knygą ir matau, kad Tauragėje adresu Laisvės g. 23 įregistruota lentpjūvė „Progress“. Telefono numeris: 53. Vyrai įrengė lentpjūvę su motoriniu malūnu dar 1934 m. Abu jie buvo stambūs medienos pirkliai. Hiršas Gitkinas, kartu su kita bendrasavininke, turėjo dar vieną motorinį malūną ir lentpjūvę prie tilto (išlikęs, šalia „Jysk“). Elijas Baikovičius su žmona buhaltere Fruma Tauragėje dar turėjo viešbutį. Susilaukė dviejų vaikų: Hario (Arje Leibo) ir Jakovo. Elijas įgijo verslo vadybos, malūnininko mokslus. Buvo Europos mastu labai garsus šachmatininkas. Jo tėvas Leiba – irgi stambus miško verslininkas, didele dalimi rūpinosi ir finansavo Tauragės sinagogos statybą 1857 m. Šeimos turėjo namus Kaune ir Tauragėje.

Lentpjūvė - malūnas Progress apie XX a. 6 deš. Dabartinė Jovarų mokykla

Autorius: Tauragės krašto muziejaus nuotrauka

Jovaruose įkurtos lentpjūvės valda, atrodo, sutapo su šiandieniniu mokyklos sklypu. Tai liudija 1941, 1944, 1945 m. vokiečių darytos žvalgybinės fotografijos iš oro. Deja, po okupacijos sovietų valdžia 1940 m. greit nacionalizavo didesnes įmones, įskaitant ir „Progress“ lentpjūvę. Atrodo, kad karo metais, lentpjūvė veikė toliau ir nebuvo labai nukentėjusi. Laimei, prieš griaunant, padarytos kelios nuotraukos iš kurių dvi saugomos Tauragės krašto muziejuje. Tai buvo fachverkinės architektūros (mediniais tašais sutvirtintų karkasinių sienų) gamybinės paskirties pastatai. Pokario dešimtmečiais motorinis malūnas veikė toliau, kol nebelikus poreikio pastatai nugriauti, sklypas užlygintas ruošiantis statyti mokyklą. Beje, prie pat mokyklos yra Malūno ir Progreso gatvės, tiesiogiai menančios šį objektą. Negaliu patvirtinti, bet spėju, kad šios gatvės taip pavadintos Sąjūdžio laikais, masiškai keičiant gatvių pavadinimams ir istorijai svarbias vietas įamžinti stengiantis Tauragės kraštotyrininkams.

Stambus verslininkas ir šachmatai

Kokie savininkų likimai? Abu buvo žydai, tad likimas nepagailėjo. Hiršas Gitkinas 1941 m., greit po Vokietijos įsiveržimo nušautas Tauragėje. Apie jo šeimos likimą nepavyko rasti žinių. Elijas Baikovičius su šeima tuomet išgyveno, nes iki puolimo jau buvo persikėlę į Kauną. Tačiau ir ten greit buvo suvaryti į getą. Apie jo gyvenimą plačiai rašė Alvidas Jancevičius straipsnyje, pasirodžiusiame „Tauragės kurjerio“ 2021 m. gruodžio 7 d. numeryje. Elijas, laimei, buvo išsaugojęs kvietimą dalyvauti 1936 m. Vokietijos šachmatų olimpiadoje, todėl geto prižiūrėtojas Wilhelm Göcke kviesdavo jį žaisti šachmatais. Šis dokumentas ir pažintis labai prisidėjo, kad jo šeima nebuvo išsiųsta į mirties stovyklas. Kadangi Tauragės apylinkių kaimuose turėjo daug pažinčių, ryžosi šeimą slapčia išsiųsti iš geto. Deja, jo senyva mama Perla buvo per daug pasiligojusi ir gete pasiliko, vėliau nužudyta.

1943 m. spalio 29 d. žmonai Frumai su vaikais pavyko iš geto ištrūkti, Elijui įpjovus skylę tvoroje. Istorija labai šiurpi ir paini, būta daug slapstymosi vietų, itin pavojingų situacijų Kaune. Tačiau galiausiai mama ir vaikai atskirais keliais atsidūrė Kasbarynų kaime prie Tauragės pas Leoną Vaišvilą. Pats Elijas gete dar gyveno 5 savaites, vėliau slapčia pasitraukė ir prisijungė prie sovietų partizanų. Sulaukęs sovietų fronto, šis greit išgirdo, kad likusiems gyviems žydams draudžiama išvykti į užsienį. Tada jam ir šeimai pavyko gauti padirbtus Lenkijos piliečių dokumentus ir per Lenkiją atsidurti Vokietijoje, Feldafinge netoli Miuncheno. 1948 m. šeima persikėlė į Kanadą, Monrealį, kur jau nuo 1938 m. gyveno Elijo brolis Benas. Ten taip pat įsitraukė į šachmatininkų varžybas. Mirė 1976 m. balandžio 16-ąją.

Lentpjūvės Progress aeronuotrauka iš 1945-01-15 skrydžio

Autorius: Tauragės krašto muziejaus nuotrauka

Kas toliau?

Koks liekanų po stadionu likimas? Mano nuomone, griuvėsiai nėra vertingi. Statyba vėlyva, tikriausiai 1934 m. Tauragės senamiestis nėra saugomas kaip Kultūros paveldo vertybė. Archeologiniai tyrimai nesaugomose senamiesčiuose ir jei mūrai naujesni nei XVIII a. nėra reikalingi. Visgi Tauragės žinių redakciją mero patarėja Soneta Blankaitė informavo, kad kol kas Kultūros paveldo departamento specialistas nurodė nevykdyti darbų tik pamatų (ar tunelių) atkasimo vietoje ir atlikti architektūrinius tyrimus, kad būtų įvertinta, ar šie statiniai yra saugotini (turi vertingųjų savybių). Tik po šių tyrimų būtų sprendimas, ar reikia ir archeologinių tyrimų.

Jovarų mokykla. Stadiono rekonstravimo darbai 

Autorius: TauragesZinios.Lt nuotrauka

Tikėkimės, kad smulkių architektūrinių tyrimų pakaks, rekonstrukcijos darbai nesustos ir jau greitai jovariškiai bei visi tauragiškiai turės dar vieną pavyzdingai sutvarkytą stadioną. Palinkėčiau mokyklos bendruomenei pagalvoti, kaip įamžinti lentpjūvės-malūno „Progress“ istoriją ir, žinoma, garsųjį Europos šachmatininką Eliją Baikovičių. Galbūt tai galėtų būti informacinis stendas ir šachmato figūrėlės formos skulptūra?

Tauragės rajono savivaldybės ir Tauragės krašto muziejaus nuotr.

Premjera: 2025 sausio 24 d.

Žanras: Komedija

Trukmė: 120 min. 51s.

Amžiaus cenzas: N-13 (tbc)

Pagal to paties pavadinimo Rimanto Kmitos romaną

Režisierius: Ignas Miškinis

Scenarijaus autorė: Eglė Vertelytė

Operatorius: Narvydas Naujalis

Kompozitorius: Vytis Puronas

Dailininkas: Aurimas Akšys

Prodiuseris: Lukas Trimonis

Vaidina: Džiugas Grinys, Robertas Petraitis, Digna Kulionytė, Irena Sikorskytė, Vaidilė Juozaitytė, Rasa Samuolytė, Matas Dirginčius, Dovilė Šilkaitytė, Algirdas Dainavičius, Neringa Varnelytė, Dainius Gavenonis, Vaidotas Martinaitis, Julius Žalakevičius, Šarūnas Rapolas Meliešius, Rimantas Kmita, Saulius Urbonavičius-Samas ir kiti.

Aprašymas

Kožas i treningai, gezai i gazeles, meilė i regbis. Visa tai ir dar daugiau – pagal to paties pavadinima bestselerį sukurtam filme „Pietinia kronikas“.

Kultinis šiauliečia Rimanta Kmitos romans „Pietinia kronikas“ kelias į kina ekranus.

Paskutinis XX a. dešimtmetis. Vandamų ir Švarcų miestu vadinamu Šiaulių Pietiniam rajone gyven rimts bachūrs Rimants (aktorius Džiugas Grinys). Kaip normalus bahūrs, jisai nešioj treningus, per šventes i kožą užsivelk, su draugeliu Minde (akt. Robertas Petraitis) turguj šmutkes stumda i žaidž regbį, nors mamike dėl to sporta pergyven kaip velns. Bet nu, kaip jis pats saka, ką čia gali daugiau veikt be regbia?

Tada Rimants įsimyl Moniką (akt. Digna Kulionytė) - gezas net nežina, ant ko užsirovė. Jinai, aišku, graži pana, bet biški pablūdus. Nu, o ko nepadarysi dėl meilės. Rimants jau i knygike paskaita, i eilėraštį paraša... Nu ir jam kyl klausims – koks iš visa šita tolks? Ar reik būt kaip visi, ar mąstyt savo galva?

Komedijoj da vaidin Irena Sikorskytė, Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Vaidotas Martinaitis, Julius Žalakevičius ir kiti. Filma „Pietinia kronikas“ premjera – 2025 m. sausio 24 dieną. Ateik, dantį duodu – patiks.

Mūsų skaitytojas laikraštį į rankas paims ir perskaitys Juokų dieną, tad užduosiu keistą klausimą: ar Lietuva turi kokių nors pretenzijų į Arktį? Neskubėkite paneigti. Klau­si­mas ne toks jau ir juokingas. 

Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, pasirodė politologo Mindaugo Jurkyno straipsnis apie Lietuvos interesus Arktyje. Politikas Emanuelis Zingeris kadaise siūlė Arkties problematiką įtraukti į Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Taryboje prioritetus.

„Nesame Arkties valstybė, mūsų resursai riboti, o interesai daugiausia nukreipti saugumo didinimo kryptimi, bet ES kontekste mūsų šalis siekia tapti stebėtoja Arkties taryboje“, – rašė M. Jurkynas. 

Vilnių ypač domina Arkties iškastinio kuro alternatyvos Rusijos energetiniams šaltiniams. 

„Vilnius yra suinteresuotas Vakarų partnerių sutarimu „Arkties penketuke“ ir didesniu NATO bei ES vaidmeniu Arktyje“, – 2014 m. darė išvadą politologas.

Štai čia ir sustokime. Arkties turtai ir geopolitinė padėtis tampa didžiųjų valstybių susidūrimo vieta. Kilus karui Ukrainoje, atviru poligonu tampa ir planetos Šiaurė. Naujos jos „įsisavinimo“ natos nuskambėjo prieš keletą dienų Murmanske vykusiame VI-ajame tarptautiniame forume „Arktis – dialogo teritorija“. Pavadinimas gražus, bet renginyje, kuriame, rusų žiniasklaidos teigimu, dalyvavo 110 kompanijų iš 21 šalies atstovai (apie Lietuvos pasiuntinius žinių nėra), Putinas išsijuosęs kalbėjo laisvu kalėjimo žargonu ir siūlė fantastines iniciatyvas.

„Mes darysime viską, kad sustiprintume globalią Rusijos lyderystę Arktyje“, – N. Chruščiovo stiliumi delnu stalą tarsi tribūną daužė Kremliaus vadovas. 

Paskui – dar gražiau. Nors karas Ukrainoje vyksta jau treji metai, o Putinui nepavyksta net penktadaliu pasiekti savo strateginių tikslų, nors prasidėjusios nedrąsios derybos tarp Rusijos, JAV ir Ukrainos, agresorius rėžia: 

„Aš dar neseniai sakiau, kad mes juos galutinai prispausime, tai dabar yra pagrindo sakyti, jog mes juos galutinai sudorosime“ (rusiški „дожмём“ ir „добьём“ turi savotišką kalėjimo leksikos atspalvį). Vašingtonas į šį įžūlų Putino pareiškimą atsakė tyla...

Kita vertus, jis pasiūlė apsvarstyti galimybę Ukrainoje įsteigti laikinąją administraciją remiant Jungtinių Tautų organizacijai ir keletui Europos valstybių, kad būtų galima „surengti rinkimus“ ir tik tada pradėti taikos derybas. Čia jau Baltųjų rūmų Nacionalinio saugumo tarybos atstovas atkirto, kad valdžią Ukrainoje nustato jos konstitucija ir tauta, o ne kažkas iš šalies. Taiklus pasiūlymas atėjo ir iš Kyjivo: Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas komunikacijos klausimais Dmyt­ro Lytvynas pasiūlė Kremliaus šeimininkui išgerti tablečių smegenų veiklai aktyvinti...

Belieka pridurti, jog Murmanske Putinas tai drįso pasakyti naujajame pastatytame atominiame povandeniniame laive „Archangelsk“, o apžvalgininkai šį faktą įvertino kaip grasinimą Vakarams ir dar vieną spaudimo Jungtinėms Valstijoms faktą. 

Bet grįžkime prie Arkties. Jos turtai yra didžiuliai. JAV geologų apskaičiavimais, Arktis slepia apie 90 mlrd. barelių naftos ir beveik 1,55 trilijono kubinių metrų dujų – trečdalį pasaulinių atsargų. Į jas anksčiau pretendavo penkios, o dabar gal aštuonios šalys, įeinančios į Arkties tarybą (Arctic council), kurių teritorija liečiasi su regionu ir kurios 1996 m. pasirašė Otavos deklaraciją. Pagal tarptautinę teisę, kiekviena iš šalių pretendenčių į Arkties gamtos turtus turi teisę į 200 mylių (320 km) ekonominę zoną, kai ji nutįsta nuo kranto linijos. Kitos valstybės taip pat turi teisę reikšti pretenzijas, jeigu įrodo, kad jų kontinentinis šelfas (pakrantės jūros dugnas) yra už šių ribų. Tačiau Maskva mano, kad reikia skaičiuoti pagal visą valstybės kranto linijos ilgį iki pat Šiaurės ašigalio, todėl, pavyzdžiui, ji reiškia pretenzijas į povandeninį Lomonosovo kalnagūbrį, nusitęsusį iki žemyno. Maskva tvirtina, kad jis yra Rusijos teritorijos tąsa. Jo plotas siekia apie 1,2 mln. kv. km ir prilygsta dešimtadaliui Europos žemyno. Maskva pretenduoja į trečdalį viso 27 mln. kv. km Arkties ploto.

Dabar ir Amerika suskato ginti savo teises į Arktį. Bet Donaldo Trumpo užsidegimas kelia konfliktus su kaimynais – Kanada ir Danijos Karalyste. Kanadai tapus 51-ąja JAV valstija, jos susijungtų su kadaise iš Rusijos nupirkta Aliaska, paskui užgrobtų Grenlandiją, Vašingtonas kontroliuotų visą Šiaurės Ameriką, o kartu ir Arktį. Neabejotina, kad jis susitartų su Maskva dėl Šiaurės turtų pasidalijimo...

Iš pirmo žvilgsnio tikrai juokinga, jog Lietuva galėtų daryti kokią nors įtaką šiems globaliems procesams. Tačiau ES struktūrose galime bent perspėti pasaulį, kad yra žaidžiamas toks pavojingas didžiųjų valstybių žaidimas, o visas senasis žemynas ir kitos tautos paliekamos už borto... Ypač kai šias varžybas lydi barbarų agresija. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Naujosiose miesto kapinėse jau stovi du kolumbariumai, įrengta ir pelenų barstymo kalvelė. Teigiama, jog tai – tik pirmo etapo darbų pabaiga.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Praėjusi savaitė tikrai buvo išskirtinė ir sukrečianti – nuo praėjusio antradienio Lietuva užgniaužusi kvapą laukė, kol kas nors paaiškės dramatiškoje keturių JAV karių gelbėjimo operacijoje Pabradės poligono miškų pelkėje. Tokios tragedijos fone vėl įsitikinome, kad kai reikia, ga­lime būti vieningi ir susitelkę. 

Kovo 29-ąją paminėjome ir 21-ąsias Lietuvos įstojimo į NATO metines. Žinome, kad turime tvirtą užnugarį, esame pilnateisiai gynybinio Aljanso nariai, o tai suteikia dar daugiau pasitikėjimo dėl saugios ateities.  

Lietuvos politikoje irgi atsirado šioks toks proveržis – valdantieji neatidėlioja diskusijų apie mokesčių sistemos pertvarką ir pristato juos visuomenei. Blogesnė žinia – dauguma jų didės.

Praėjusios kadencijos Seimas yra akivaizdus pavyzdys, kad kuo labiau artėja kadencijos pabaiga, tuo sunkiau tartis dėl mokesčių. Priežastis paprasta – visi norėtume, jog valstybė būtų dosni išmokomis, gautume kokybiškas ir lengvai prieinamas viešąsias paslaugas, bet už tai sumokėtų kažkas kitas. Tačiau viskas kainuoja, ir bet kuri valdžia, kad ir ką žadėtų, yra ribojama to, kiek pinigų gali panaudoti pažadų įgyvendinimui. Kartais piktinamasi, kad politikai su valstybės pinigais elgiasi, kaip su savais. Mano galva, bėda yra visai kitur: politikai labai lengvai skirsto ir leidžia ne savo pinigus, nors niekada taip nesitaškytų savais. 

Kai buvo paskelbta dabarti­nės Vyriausybės programa, į akis labiausiai krito pažadų gausa ir neapibrėžtumas, iš kur bus gaunama lėšų jiems įgyvendinti. Tiesą sakant, net jei, kaip tvirtina Premjeras Gintautas Paluckas, mokesčių reforma leistų per metus papildyti valstybės biudžetą 0,5 mlrd. eurų, to nepakaktų viskam, kas yra pažadėta, įgyvendinti. Tuo labiau, jog didžioji dalis lėšų turės būti skirta gynybos sektoriui.

O kaip iš visų mūsų bus surinktas tas pusė milijardo? Nes kad ir kaip gražbyliautų politikai, mokesčius suneša ne aitvarai, bet realūs žmonės. 

Pirma priemonė – visuotinis nekilnojamo turto mokestis. Ta­da – vienu punktu didesnis (17 proc.) pelno mokestis, mažesnės PVM lengvatos ir skirtingi gyventojų pajamų mokesčio tarifai. Dar įvairūs nesisteminiai mokesčiai, pavyzdžiui, cukraus.

Pirminiai šaltiniai nurodo, kad jei turime būstą, kurio vertė nesiekia 200 tūkst. Eur, nekilnojam turtui bus taikomas 0,1 proc. Ir kuo brangesnis būstas, tuo tarifas didėtų. Mokestis nemalonus, nes visuotinis, tačiau jis galioja daugelyje pasaulio valstybių ir yra pripažįstamas kaip teisingiausia priemonė. Aišku, labai svarbu, kad jis netaptų nepakeliama našta gyventojams ir būtų socia­liai teisingas.

Tačiau ne kartą susidūrėme su situacija, kad, prasidėjus svarstymo Seime etapui, ypatingai suaktyvėja turtingiausi lobistai ir galiausiai pirminė intencija, kad tie, kas turi didesnes galimybes, daugiau prisidėtų ir prie bendrų reikalų, subliūkšta...

Ko gero, neverta pulti visiems skaičiuoti, kaip keistųsi mokesčiai konkrečiu atveju, nes skaičiai dar bus koreguojami. Esmė yra pats šio mokesčio įvedimo principas ir tenka pripažinti, kad pagrįstų abejonių kelia, ar tikrai turėsime gerokai progresyvesnę mokesčių sistemą. Kaip sakė Premjeras, labai svarbu nepabloginti verslo aplinkos Lietuvoje.  Deja, taip jau yra, jog visos reformos pradedamos garsiai žadant pokytį tiems, kuriems sunkiausia, o galiausiai vis tik labiausiai rūpinamasi tais, kurie sugeba didesnį kumštį politikams parodyti...

Ar skaudus gali būti lengvatinio PVM tarifo padidinimas 3 proc.? Sunku prognozuoti, tačiau panašu, jog pasitvirtino perspėjimas, kad nėra gerai, kai prikuriame daug lengvatinių tarifų, išlygos tampa sunkiai pakeliama našta, o labiausiai kenčia tie, kuriems lengvatų iš tiesų labai reikėjo. Kol kas pateiktuose planuose nėra aiškaus atsakymo, ar politikams užteks drąsos panaikinti „priperėtas“ įvairias lengvatas. Prieš rinki­mus praktiškai visų partijų prog­ramose buvo žadama tai padaryti, tačiau žadėti visada leng­viau. Tuo labiau, jog tai būtų tik­rai ne visiems patogios permainos.

Štai ir esminis klausimas: ar mokesčių reforma turi būti teisinga, ar patogi? Akivaizdu, kad jei norime gyventi veiksmingoje valstybėje, turime turėti gerokai didesnį biudžetą. Vis kartojame, jog Lietuvai derėtų didinti  pinigų perskirstymo nuošimtį ir tai vienintelis būdas stiprinti viešąjį sektorių, t.y. švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos sistemą.  Tačiau vargu, ar geriausias sprendimas yra paprasčiausiai pakelti visiems mokesčių naštą. Viena vertus, atsižvelgiant į valdžios skelbiamus pažadus radikaliai didinti gynybai skirtą biudžetą, taip pat į tai, kad pažadėta daug reformų, kurioms reikalingas papildomas finansavimas, pusės milijardo per metus paprasčiausiai nepakaks. Galima būtų surinkti gerokai daugiau, jei būtų ryžtasi pareikalauti, kad turtingiausias sluoksnis prisidėtų gerokai solidžiau.  Tai būtų teisinga, nors sukeltų stiprų pasipriešinimą. Būtų daug raudų apie tai, jog esą žudomas verslas ir pan., politikai susidurtų su stipria banga užsakomųjų straipsnių ir reportažų. Kitas dalykas – nemaža jų dalis patys yra susikrovę didelius turtus ir gauna pajamas (ne vien solidų atlyginimą už darbą Seime), apie kurias didžioji dauguma Lietuvos žmonių gali tik svajoti. Būtent todėl veikiausiai ir vėl teks konstatuoti, kad  didžiausią mokesčių naštą ir toliau veiks taip vadinama vidurinioji klasė, darbštūs ir kūrybingi žmonės.

Mokesčių reforma tikrai reikalinga. Gerai, kad apie ją kalbama. Tačiau ar ją įgyvendinus neliksime vėl nusivylę? Norėtųsi būti neteisiu ir po reformos pasakyti, kad „dabar mūsų pinigai surenkami ir tvarkomi tik­rai teisingai“...

Andrius NAVICKAS,

filosofas, rašytojas

Praėjusią savaitę Šilalės tarybos nariai klausėsi savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų ataskaitų – prieš politikus stojo gimnazijų, kultūros įstaigų, Priešgaisrinės tarnybos ir kt. įstaigų vadovai, vardiję ne tik nuveiktus darbus ir didžiausias problemas, bet ir atsakę į ne visada patogius klausimus. Jų išvengė tik vienintelė Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Sauga Vaičikauskienė, „nežinojusi“, kad privalo dalyvauti Švietimo, kultūros, sporto ir teisėtvarkos komiteto posėdyje, todėl jame nė nepasirodžiusi.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Kovo 27-ąją, Tarptautinė teatro dieną, Šilalės kultūros centras virto tikra teatro šventove – čia vyko ne tik šios dienos minėjimas, bet ir buvo švenčiamas Šilalės muzikinio teatro 5-erių metų kūrybinės veiklos jubiliejus. Tai buvo nepaprastas vakaras – pilnas muzikos, šviesos, prisiminimų ir nuoširdžios padėkos visiems, kurie savo talentu bei širdimi kuria teatro stebuklą.

Pilnutėlei salei žiūrovų šventinio koncerto metu skambėjo įsimintiniausi­ kū­riniai iš penkerių metų laikotarpio­ Šilalės muzikiniame teatre, kurio sie­la ir įkūrėjas, režisierius Antanas Kaz­lauskas, pastatytų spektaklių: F. Lo miu­ziklo „Eliza“, ­E. Kalmano „Čardašo ka­ralienė“,­ J. Štrauso „Šikšnosparnis“, F. Le­haro „Linksmoji našlė“ operečių bei Ž. Presgurviko roko operos „Intrigų miestas“. Kiekvienas pasirodymas kvietė prisiminti akimirkas, kurios virpino žiūrovų širdis, užbūrė scenine estetika. 

Vakaro atmosferą kūrė Šilalės muzi­kinio­ teat­ro­ solistai ir aktoriai So­neta Būdvytienė, Edi­ta­­ Merkelienė, Ilo­­na Rau­donienė, Jolanta Kažu­kaus­­kie­nė, Asta No­reikienė, Žilvi­nas Jan­kus, Alvydas Rudys, Modestas Jo­ku­bauskas, Mantas Toleikis, Paulius Skur­delis, Virginijus Noreika ir Alvy­das Juod­viršis. Prie jų prisijungė šokių­ kolektyvas „Mainy­ti­nis“ (vad. Lai­ma­ Andrejauskienė), mišrus choras „Medvėgalis“ (vad. Sandra Rim­kutė-Jankuvienė), vokalinis ansamblis „Auš­ri­nė“ (vad. Laima Petkuvienė).

Muzikinis teatras puoselėja ir dar vieną tradiciją – jau antrą kartą buvo įteiktos nominacijos „Teatro bičiulis“. Šiemet už kūrybinį indėlį pagerbtos kostiumų dailininkės Daiva Kaunienė, Livija Va­lauskytė ir Aud­ro­nė Stepo­navičienė, visažistė Gin­tarė Er­ciuvie­nė, tautodailininkas bei dekoracijų kūrėjas Alfonsas Maulius, „Šilalės artojo“ laikraščio korespondentė Žyd­rūnė Milašė bei scenos kalbos ekspertė dr. Danutė Vaigauskaitė. Be jų visų, atrodytų, nematomo darbo ir pastangų teatras nebūtų toks, koks yra.

Teatro šventėje dalyvavo ir ypatinga­ viešnia – Kauno valstybinio muziki­nio teat­ro solistė Ing­rida Ka­že­­mė­kaitė, kurios atliekami kūriniai ir balsas nepaliko nė vieno abejingo ir su­kėlė ovacijų audrą.

Akto­rius, režisierių ir žiūrovus, linkėdami, jog Šilalės muzikinis teat­ras gyvuotų dar ne vienerius metus, sveikino savivaldybės vicemerė Jolanta Skrodenienė ir administracijos direktorius Andrius Jančauskas. O visam renginiui dirigavo ir teatro magijos paslaptis žiūrovams praskleidė Šilalės muzikinio teatro aktorius, renginių vedėjas Algirdas Šaulys.

Šilalės kultūros centro inform.

Nuotr. Ievos TVARONAVIČIŪTĖS 

Praėjusi savaitė buvo kupina teatralams svarbių kultūrinių įvykių – Šilalėje muzikinis teatras atšventė 5-erių metų sukaktį, šią dieną mi­nė­jo visi, kurie yra vienaip ar kitaip prisilietę prie teatro ir vaidybos, o scenos meno apdovanojimai ir Lietuvos teatrui svarbiausieji „Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti ge­riausiems šalies teatralams. 

Šią savaitę kultūros gerbėjų laukia naujos kultūrinės veiklos: kūrybinės dirbtuvės, nuotaikingi festivaliai ir nauji kino seansai, kviečiantys atrasti, patirti ir dalyvauti.

41-asis profesionalių teatrų festivalis „Teatro genas“ išdalino apdovanojimus talentingiausiems, o Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre šalies teat­ralams įteikti „Auksiniai scenos kryžiai“. Šiais metais įteikta 19 „Auksinių scenos kryžių“ ir „Boriso Dauguviečio auskaras“. Tarp išrinktųjų – geriausiu­ režisieriumi šiemet tapęs Łukaszas Twar­kowskis už spektaklio „Quanta“ režisūrą, Vitalija Mockevičiūtė už Mo­tinos vaidmenį spektaklyje „Stand-upʼas­ prasmei ir beprasmybei“, Arturas Svorobovičius už Kaligulos vaidmenį spektaklyje „Ka­ligula“. Taip pat aukščiausi teatro apdovanojimai įteikti­ Nijolei Mirončikaitei už Majos vaid­menį spektaklyje „Migla“, Valentinui Masalskiui už Daktaro Hofrato Berenso ir Minhero Peperkorno vaidmenis spektaklyje „Užburtas kalnas“, kostiumų dizainerei Liucijai Kvašytei už spektaklio „Sugrįžimas“, choreografui Lukui Karveliui už choreografiją šokio spektakliui „Kur krantas“, padėkos premija skirta aktorei Reginai Varnaitei už ilgametį indėlį į scenos meną, o „Boriso Dauguviečio auskaras“ skirtas Dominykui Vaitiekūnui už inovatyvias muzikinio teatro priemones, kuriant kurčiųjų ir girdinčiųjų auditorijai projektą „Mes taip nesitarėm“ ir kt.

Didžiųjų kino studijų kūrinius apdovanojimų maratone nurungęs animacinis latvių režisieriaus Ginto Zilbalodžio filmas ,,Potvynis” pradeda kelionę po Lietuvą. Filmo centre – vienišas katinas, kuris potvynio nuniokotame pasaulyje randa prieglobstį dreifuojančioje burinėje valtyje, kurioje jau gyvena mieguista kapibara. Netrukus prie kompanijos prisijungia ir daiktus kaupiantis lemūras bei ištikimas auksaspalvis retriveris. Ši marga kompanija privalo įveikti naujo vandens pasaulio iššūkius ir išmokti bendradarbiauti. Lietuvoje kartu su filmu „gastroliuos“ ir pagrindinis filmo veikėjas – 3 met­rų pripučiamas katinas. Nuo kovo 28 d.­ „Potvynis“ rodomas visose Lietuvos ki­no teatruose.

Balandžio 3-5 d. Klaipėdą užlies spal­vingas festivalis „Italų dienos Klai­pėdoje“, kuriame bus gausu reginių, muzikos, skonių bei malonių netikėtumų. Šventinę nuotaiką padės kurti teatro aktoriai, akrobatai, istorinių šokių šokėjai, cirko artistai – apie 150 įvairių sričių menininkų iš daugiau nei 20 šalies teatrų. Danės upė šventės atidarymo vakarą taps savotišku Venecijos kanalu su joje besisupančiomis „gondolomis“ ir iš jų sklindančia muzika, o skveras taps teatrinių, muzikinių pasirodymų bei edukacijų vieta, vakarais persimainančia į išsipusčiusių, puošniomis kaukėmis veidus dengiančių asmenų promenadą, gaubiamą gardžių itališkos virtuvės kvapų. Festivalio dienomis vyks prekybininkų mugė. 

Balandžio 2 d., 14-16 val., Šilalės kultūros centre vyks Velykų kompozicijos dekoracijų gaminimo nemokama edukacija, visos priemonės suteikiamos (būtina registracija tel. (+370-615) 8-97-33 arba el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.).

Kotryna PETRAITYTĖ

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) pra­neša, kad per pirmuosius šių metų mėnesius Afrikinio kiaulių maro (AKM) virusas jau buvo nustatytas 146 skirtingose Lietuvos vietose, iš viso užkrėsti 243 šernai. Specialistai teigia, jog šiemet liga plinta sparčiausiai per pastaruosius penkerius metus.

Morta MIKUTYTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25