• Darius KINIULIS
•  Gegužės 27, 2025

Tęsiame pasakojimą apie netoli Tauragės esančius senovės kapinynus, kuriuos paliko skalviai. Kas jie tokie buvo, „Tauragės žinių“ skaitytojai gali sužinoti skaitydami pirmąjį šios serijos straipsnį.

Greižėnų kapinynas
200 m į šiaurę nuo Oplankio yra kapinynas, kurį dar 1897–1898 m. tyrė baltų proistorės tyrinėtojas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, Lietuvių mokslo draugijos garbės narys Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger, 1851–1922). Tuokart jis rado 16 griautinių ir 1-ą degintinį kapą. Rastas įkapes: ietigalius, kovos peilį, storagales apyrankes, lankines ilgakojes seges, antkakles, gintaro karolius bei dirbinius mokslininkas datavo IV–VII a. Radiniai perduoti Karaliaučiaus muziejui ir per karą tikriausiai sunaikinti.

1990–1991 m. vykusių tyrimų metu tyrėjas Arvydas Asadauskas (1964–2014) rado dar vieną, 18-ajį moters kapą. Viršugalvyje rastas vėrinys, susidedantis iš sidabrinio kibirėlio formos kabučio ir emalės bei gintaro karolių. Vėrinį užbaigė sidabrinis dviejų dalių kūgio formos kabutis. Moters kaklą puošė vėrinys iš alavuotų įvijų ir mėlyno stiklo karoliukų ir žalvarinė sidabruota žieduotoji antkaklė su kilpele ir kabliuku. Krūtinės srityje rastos 2 žalvarinės lankinės segės trikampėmis kojelėmis. Rankas puošė 2 žalvarinės storagalės apyrankės. Segių užkabos prilituotos prie kojelių, greičiausiai naudojant alavą arba nenustatytos kilmės klijus. Dauglaukio, Vidgirių kapinynuose aptiktuose radiniuose taip pat pastebėta litavimo technologija.

Prie kai kurių kapų rastos akmenų konstrukcijos, kurios galėjo žymėti kapo vietą arba buvo kapo sudėtinė dalis. Netoli jo atidengta keturiolika 100 cm skersmens laužaviečių. Jos sudarė vieningą sistemą, o keliose aptikta lipdytinės keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi šukių. Vienoje – paukščių kaulų ir bebro dantų, kitoje – akmeninis galąstuvas. A. Asadauskas darė prielaidą, kad laužavietės yra ankstyvesnės už kapinyną.[1]

Greižėnų kap. 6 Kovos peilis, įvijinis žiedas, lankinė segė, saugomi Berlyno valstybiniame muziejuje iš Karaliaučiaus muziejaus

Oplankio senovės gyvenvietė
Tauragės krašto muziejuje eksponuojamas ietigalis ir kiauraraštė segė, abu metalo ieškikliu atsitiktinai rasti 1997 m. archeologo Valdemaro Šimėno. 1998 m. Eugenijaus Jovaišos vykdytų žvalgymų metu surastas emalio karolis. Jis raudonas, su mėlynomis akutėmis. Tyrimų apimtis buvo per maža, tad mokslininkai nesiryžo tvirtinti, jog greta dabartinio Oplankio tikrai būta senesnės gyvenvietės, o gal net dar vieno kapinyno. Radiniai rasti ant kalvos, piečiau Oplankio dvaro, palei pagrindinį kelią, ir datuoti I–III a. Muziejuje saugomas ir Oplankyje rastas įmovinis kirvis bei žiedas, tačiau ataskaitoje jie neminimi. Galbūt jie rasti kitoje kaimo vietoje arba vėliau.[2]

Radiniai, rasti Oplankyje

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Mindaugas Černeckas

Aukštvilkių kapinynas
Apie šį kapinyną, deja, išlikę labai nedaug duomenų. 1927 m. rastas VII–VIII a. kario su žirgu kapas, daug žalvarinių (minimos kryžinės segės) ir geležinių dirbinių, gintaro karolių. Radiniai neišliko. Griaučiai buvę apjuosti akmenų ratu.[3]

Šiandien jis nesaugomas ir tiksli vieta nežinoma. Minima, kad Aukštvilkiuose, į šiaurės vakarus nuo kaimo, senoje žvyrduobėje atkasti masiniai, be jokios tvarkos suverstų žmonių kaulai. Jonas Bicka ir vietiniai nutarė, kad tai XVIII a. maro metu mirusiųjų liekanos. Pasak jo, tą vietą žmonės anksčiau smerties kalnu vadino. Iš šių žinių darytina išvada, kad kapinynas jau tada buvo gerokai apardytas ir vietiniams žinomas.[4]

Tauragės krašto muziejuje saugoma 2020 m. perduota pasaginė segė su žalčių galvomis, rasta Aukštvilkiuose. Pagal pateikėjo nurodytas koordinates, ji rasta visai šalia sunaikinto kapinyno.

Aukštvilkių pasaginė segė su žalčių galvomis

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Mindaugas Černeckas

Kreivėnų kapinynas
Už 1,5 km į vakarus nuo šiandieninio Kreivėnų kaimo, jau Pagėgių savivaldybėje, yra V–XII a. datuotas Kreivėnų kapinynas. Iš viso ten aptikti net 76 kapai, o radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kadangi kapinynas, kaip ir daugelis, buvo daug metų ariamas, ten mėtėsi radiniai. Iš dirvos Valdemaras Šimėnas, tyręs kapinyną 1987 ir 1996–1998 m., surinko dviašmenių kalavijų, kovos peilių, ietigalių, žąslų, lankinių ilgakojų, žieduotųjų, aguoninių, plokštelinių, pasaginių segių, apyrankių kanopiniais galais, žalvarinių karolių ir pakabučių, vytinių antkaklių fragmentų ir kitko.

Kapinyne laidota keliais aukštais. Seniausi V–VIII a. griautiniai kapai koncentravosi vakarinėje kapinyno dalyje. 1-ajame vaiko kape rasta lankinė ilgakojė segė, apyrankė su iškilia trikampe briauna, du įvijiniai žiedai, gintarinis karolis ir įvijėlė. Ant žiedų išliko užsikonservavusios beržo tošies. VI a. moterų kapuose rasta kibirėlio formos kabučių apgalviui. Aiški to meto vyrų ir moterų kapų priešinga orientacija. Vyrai laidoti galva į šiaurę, šiaurės rytus, o moterys – į pietus, pietryčius. Įkapės panašios į kiek ankstyvesnio Vidgirių kapinyno palaidojimus, tačiau kuklesnės. Ypač turtingi VII–VIII a. moterų kapai. Išskirtinės kaulinės žalvariu puoštos šukos iš 18-ojo kapo. Rastas net jų žalvarinis dėklas. Moters galvūgalyje rastas žalvarinis smeigtukas, ant kaklo – vytinė antkaklė, ant krūtinės gulėjo dvi ilgakojės masyvios segės, ant rankų užmautos dvi apyrankės kanopiniais galais. Ant pirštų ir kaip pridėtinės įkapės surasti net septyni įvijiniai žiedai. Įdėtas ir peilis, žalvarinis ir mėlyno stiklo karolis, dailūs kvarcinis ir gintarinis verpstukai. 19-asis moters kapas labai panašus, tik jo galvūgalis suardytas. Prie liemens rastas sudėtingas iš stačiakampių plokštelių sudarytas papuošalas.[5]

Nuo VIII a. pradėta mirusiuosius deginti. Įkapės juose išdėstomos anatomine tvarka, kaip ir griautiniame kape, tačiau dirbiniai nesiskyrė nuo ankstyvesnių kapų. Dažnai aptikta su žirgu susijusių įkapių ar pati žirgo auka. Vėlesni IX–X a. degintiniai kapai – didelėse ovaliose negiliose duobėse, įkapės buvo sulaužomos. Vėlyviausi X–XII a. kapai įrengti nedidelėse duobutėse. Degintiniai kaulai, išrinkti iš laužo, supilti į krūvelę ir apdėti sulaužytomis įkapėmis.[6]

Tauragės krašto muziejuje eksponuojamos dvi pasaginės segės kanopiniais ir gyvuliniais galais, rastos netoli šio kapinyno.

Kreivėnuose atsitiktinai rasta pasaginė segė platėjančiais galais

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Darius Kiniulis

Vidgirių kapinynas
Pagėgių savivaldybėje, už 1,9 km nuo Lauksargių seniūnijos ribos, yra archeologijos mokslui puikiai žinomas išskirtinis Vidgirių kapinynas. Jį 1986–1988, 1994, 1996–1998 m. tyrė archeologas Valdemaras Šimėnas. Dalis radinių nukeliavo į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, dalis – į Lietuvos nacionalinį muziejų. Rasti 63 kapai, datuoti V a. pab.–VI a. Vienos duobės pailgos, kitos apvalios – nevienalaikės. Kai kurių vyrų kapų duobės ovalios arba su iš žemės suformuotais laipteliais. Šie kapai patys turtingiausi ir juose rasti dirbiniai – visi sidabriniai bei sidabru puošti. Kai kuriuose kapuose pastebėtos medinių karstų žymės. Šiaurinėje kapinyno dalyje daugiau laidoti vaikai. Moterys ir vaikai daugiausia laidoti priešingomis kryptimis. Daugiausia kapų orientuota pietų-šiaurės kryptimi, nemažai šiaurės-vakarų kryptimi, šiek tiek – pietvakarių kryptimi. Vyrai ir berniukai – į šiaurę, šiaurės vakarus, moterys ir mergaitės – į pietus, pietryčius. Nustatyta, kad kai kurie kapai perdengia vieni kitus, tačiau chronologinis skirtumas labai nedidelis. Dauguma kapų neturtingi, su mažai įkapių, tačiau aptikti turtingųjų kapai suteikė daug įdomios ir net naujos medžiagos Lietuvos archeologijos mokslui. Vyrų kapuose vyrauja ginklai ir raitelio įkapės. Tai ietigaliai, kovos peiliai, durklai, pentinai. Iš papuošalų pasitaiko geležinės segės, žalvariniai įvijiniai žiedai ir gintaro karolių apvaros. Turtingesnių būta moterų kapų. Rasta apeiginių duobių.

Dalyje moterų kapų rasta įspūdingų gintarinių papuošalų. 11-ajame kape aptiktas karolių vėrinys, suvertas iš penkių dvigubo nupjauto kūgio formos karolių. Galvos ir kaklo papuošalų savitumu bei gintaro karolių kiekiu išsiskiria 21-asis moters kapas. Ant galvos mirusiajai, matyt, buvo užmauta audeklo kepuraitė su nedidele žalvarine įvija viršugalvyje, ant kurios uždėtas apgalvis, susidedantis iš trijų eilių ant virvutės suvertų žalvarinių įvijų ir vieno gintaro karoliuko. Panaši į apgalvį ir kaklą puošusi apvara. Ji taip pat susideda iš žalvarinių įvijėlių, mažų mėlyno stiklo, gintaro ir rusvos spalvos ornamentuotų geltona emale karoliukų. Mirusiosios krūtinę puošė dvi ilgakojės segės, o ant krūtinės sudėtas rankas, kaip ir daugelyje kitų moterų kapų, puošė dvi žalvarinės storagalės užkeistais galais apyrankės bei įvijiniai žiedai. Viename delne gulėjo verpstuko formos gintaras[7], o kitame rastas vėrinys, suvertas iš 66 tekintų Basonijos tipo karolių. 22-ajame kape – karolių vėrinys, suvertas iš 18 dvigubo nupjauto kūgio ir tekintų Basonijos tipo karolių. Taip pat kapinyne rastas cilindro formos gintarinis verpstukas.[8] 31-ajame kape aptiktas sveikas puodukas. Jis 8,5 cm aukščio ir 8,3 cm skersmens ties peteliais, kurie labai profiliuoti. Puodelį puošia dvi simetriškos gnaibytų stulpelių grupės.[9] 34-ajame kape mirusiosios delne rasta 15-os karolių gintarinė apvara, ant piršto – įvijinis žiedas. 44-ajame moters kape rastas gražus ritinio formos verpstukas, puoštas taškučiais, zigzago ir lenktomis linijomis.[10] 48-ajame kape rasta sidabrinė antkaklė, sidabro cilindriukų apgalvis, pora segių žvaigždine kojele, pora žalvarinių storagalių apyrankių. Jame buvo ir retesnių radinių: įvijinis žiedas praplatinta vidurine dalimi, mėlyno stiklo karolių apvara ir beržo tošies dėžutė, į kurią sudėtos papildomos įkapės: žiedeliai, karoliukai, įvijėlės. Paskutinis surastas kapas kiek atokiau nuo kitų gali būti šiek tiek ankstyvesnis, nes jame rasta antkaklė su kilpele ir kabliuku galuose, dvi storagalės apyrankės, geležinė ilgakojė segė ir gintaro karolių apvara.[11]

Kreivėnuose atsitiktinai rasta pasaginė segė su žalčių galvomis.

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Mindaugas Černeckas

Nedažnas radinys – žirgų įkapės. 23-iajame, 32-ajame, 33-iajame, 36-ajame, 380-ajame kapuose rasti dvinariai žąslai, o 39-ajame – dar ir su grandimis galuose ir prilipusiais žirgo dantimis, ten vyras palaidotas su dviem žirgų galvomis, padėtomis kairėje pusėje ant specialaus laiptelio.[12] 23-asis ir 30-asis kapai taipogi su dviem žirgų galvomis, o 26-asis vyro kapas – su viena žirgo galva. 23-čiojo kapo žirgo karčiai puošti gintaro karoliais. Šiame kape rastas peilis buvo prikabintas prie puošnios, sidabro kūgeliais ir stačiakampe paauksuota plokštele puoštos perpetės, kurios kabutis – su sidabrine masyvia vietomis paauksuota tūta. Perpetė buvo segama geležine ovaline sagtimi. Šiame kape būta ir daugiau sidabrinių papuošalų: antkaklė užkeistais galais, ilgakojė lankinė segė, storagalė apyrankė, įvijinis tordiruotas žiedas, žalvarinė ilgakojė lankinė segė bei įvijinis žiedas. 23-čiajame ir 26-ajame kapuose prie mirusiųjų kojų rasti žalvariniai pentinai su sidabro ir žalvario plokštelėmis puoštais dirželiais bei sagtelėmis.[13] 32-ajame ir 33-čiajame kapuose rasti nebūdingi baltų kraštuose H formos žąslai, o minėtame 32-ajame – dar ir vienintelis kapinyne vienašmenio kalavijo fragmentas. Šis kapas išsiskyrė turtingumu. Be žirgo aukos, H formos žąslų, dviejų ietigalių ir kalavijo, jame aptikti dar du kovos peiliai, žalsvas stiklo karolis, sidabrinė paauksuota gyvuliniu ornamentu puošta segė, dvi žalvarinės ilgakojės segės su lieta užkaba, geležinis diržo apkalas ir sidabrinė ovalo formos diržo sagtis. Su žirgu susijusi įkapė – dalgiai. Jie rasti 33-iajame ir 39-ajame kapuose. 33-iajame vyras palaidotas su žirgo galva, padėta kairėje pusėje ant specialaus laiptelio, ten dar buvo įdėta sidabrinė tordiruota antkaklė, sidabrinė ir dvi ilgakojės segės, trys įvijiniai žiedai bei geležinė diržo sagtelė. 36-ajame vyro kape rastas pentinas su profiliuotu kūgio formos spygliu. Vyras buvo palaidotas su dviem žirgų galvomis, padėtomis kairėje pusėje ant specialaus laiptelio. Rastas ir įvijinis apyuodegis su užsikonservavusiais uodegos šeriais viduje. Kapinyne rasta nemažai ietigalių, kovos peilių.[14]

Itin įspūdingos ir dažnai Lietuvos archeologijai įvairiuose leidiniuose iliustruoti naudojamos dvi lankinės segės. 2-ojo vyro kapo segės kojelė užbaigta gyvūno galvute, o liemenėlis ir kojelė dekoruoti C pavidalo riestėmis. Vyras palaidotas su žirgo galva, padėta kairėje pusėje ant specialaus laiptelio. 30-ajame vyro kape rasta zoomorfinė lankinė segė, dekoruota Salino I stiliaus varianto ornamentika. Vyras taip pat palaidotas su žirgo galva, padėta kairėje pusėje ant specialaus laiptelio. Šiame kape taip pat rastos keturios kiek kuklesnės ir įprastesnės lankinės segės ilga kojele, lieta užkaba, masyvi antkaklė suvytais galais, su kilpele ir kabliuku, apyrankė storėjančiais galais, 24 pagaliukai profiliuotomis galvutėmis. Išsilaikė net ąžuolinio karsto liekanos.[15] Atrodo, kad tokiame pačiame karste palaidotas ir 23-iojo kapo vyras. Su 30-ajame kape palaidotu vyru giminystės ryšiais tikriausiai susijusi moteris iš 29-ojo kapo. Mirusiajai ant galvos uždėtas sidabrinių cilindriukų, užpildytų vašku, apgalvis, pakaušio srityje – geležinis virbo formos galvos apdangalo smeigtukas, puoštas mėlyno stiklo karoliukų kabučiu, ant kaklo – sidabrinė priekyje dvigubu lankeliu antkaklė, ant krūtinės – 2 sidabrinės storagalės apyrankės ir 2 įvijiniai žiedai, prie juostos – nedidelis peiliukas.[16]

Vienintelis kapinyne degintinis 24-asis kapas rastas 200×120 cm dydžio duobėje. Sudeginti kauliukai švarūs, supilti į 25 cm skersmens krūvelę vakariniame kapo duobės pakraštyje. Prie jos gulėjo, matyt, į audinį suvyniotos trys žalvarinės ilgakojės segės bei žalvarinių įvijų ir gintaro karolių apvara. Kitos vyrui būdingos įkapės išdėstytos anatomine tvarka: du ietigaliai prie „galvūgalio“, kovos peilis ir geležinė diržo dagtis „ant juosmens“, o į kapą įdėta žirgo galva su dvinariais žąslais nasruose.[17]

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

[1] Asadauskas A., Greižėnų plokštinis kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 m., t. 1, Vilnius, 1992, p. 86–89;
[2] Žvalgomųjų tyrimų aprašymas saugomas Tauragės krašto muziejuje;
[3] Auksztwilkiai. Senowės Kareiwio Kapas // Naujas Tilžės Keleiwis, 1927-03-16;
[4] Lukoševičienė B., Mažrimas E., Mockienė I., Mažosios Lietuvos atspindžiai Tauragės krašte. Jonas Bicka, Šiauliai, 2013, p. 42;
[5] Šimėnas V., Kreivėnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 m., Vilnius, 1998, p. 214–215;
[6] Šimėnas V., Kreivėnų kapinyno tyrinėjimai 1998 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2001, p. 276–278;
[7] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 100–101;
[8] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 316–317;
[9] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 100;
[10] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 381;
[11] Šimėnas V., Vidgirių kapinyno tyrinėjimai 1996–1997 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 m., Vilnius, 1998, p. 217–219;
[12] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 338–339;
[13] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 102;
[14] Šimėnas V., Vidgirių kapinyno tyrinėjimai 1994 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 m., Vilnius, 1996, p. 124–127;
[15] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 345–346;
[16] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 102;
[17] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 101;

Eglė Červinskaitė

Gruodžio 24, 2024

Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčia kraštotyrininkus, žurnalistus ir menotyrininkus domina daugeliu aspektų – dėl vertingųjų savybių, atspindinčių žemaitiškos sakralinės liaudies architektūros braižą, vertingos vidaus puošybos bei išsaugotos autentiškos išvaizdos. Nėra abejonės jog šventovė, pastatyta miestelio centre ant kalnelio – tikra Skaudvilės pažiba ir bendruomenės turtas. Ypatingas ne tik pastatas. Devintus metus tarnystės ten skaičiuojantis klebonas kanauninkas Alvidas Bridikis kuria tikinčiuosius telkiančias tradicijas bei atsakingai vykdo bažnyčios restauracijos ir išsaugojimo darbus.

Šv. Kryžiaus parapijos klebonas Alvidas Bridikis

Autorius: Parapijos albumo nuotrauka

Dviejų amžių istorija

Skaudvilėje koplyčia istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1750 m., ji stovėjo dabartinių kapinaičių teritorijoje. O Šv. Kryžiaus bažnyčia, tokia kokia yra šiandien, pastatyta 1790 m. Batakių seniūno Ignoto Micevičiaus. Anot Lietuvos medinės sakralinės architektūros tyrinėtojos dr. Algės Jankevičienės, ši bažnyčia – viena iš nedaugelio klasicizmo bruožų turinčių kryžiaus formos sakralinių statinių.

Apie šią bažnyčią rašyta jau ne kartą, per nepriklausomybės laikotarpį pasirodė keletas mokslinių tekstų. Štai Dalia Ramonienė straipsnyje „Skaudvilės šv. Kryžiaus bažnyčia“, publikuotame Vilniaus dailės akademijos leidyklos 2007 m. išleistame straipsnių rinkinyje „Tauragės kraštas : istorija, kultūra, meno paminklai֧“ (sudarytoja Dalia Klajumienė), pabrėžia bažnyčios interjero ir architektūros meninę vertę: „interjero architektūriniuose ir dekoro elementuose vyrauja stilių įvairovė: raiškios vėlyvojo baroko, aiškios klasicizmo formos pinasi su istorizmo ir eklektikos elementais. Bažnyčioje gausu vertingų profesionaliosios ir liaudies dailės kūrinių. Šiaurytiniame šventoriaus kampe yra medinė liaudiškos architektūros formų varpinė.“

Varpinė taip pat tyrinėta atskirai. Istoriniuose šaltiniuose Povilas Šverebas straipsnyje „Skaudvilės buvusio valsčiaus katalikų bažnyčių varpinės ir varpai“, išsamiai skelbia 2003, 2006 ir 2008 vykdytų bažnyčių varpų ir varpinių tyrimų išvadas. Anot autoriaus, panašu, kad varpinė dabartinę išvaizdą įgavo 1839 m. P. Šverebas rašo, jog Skaudvilė bažnyčia nuo pastatymo turėjo nuo 2 iki 4 varpų, o skaudviliškiai nuolat rūpindavosi varpų skambesiu: „iki Pirmojo pasaulinio karo jie [skaudviliškiai, – red.] turėjo keturis varpus. Per karą prarado du. Dabar varpinėje kabo du varpai, 1889 m. nulieti Varšuvoje A. Zvolinskio.“

Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčia

Autorius: Kazys Lukšys

Labai išsamus a.a. Edmundo Mažrimo straipsnis, skirtas šiam unikaliam statiniu, publikuotas jo išleistoje knygelėje „Skaudvilė. Kur priešai skaudžiai nusivylė“ (2015 m.) Autorius išsamiai aprašo iš įvairių šaltinių žinomą bažnyčios istoriją, išvaizdą, reikšmę bendruomenei bei architektūrines vertingąsias savybes. Dauguma po to sekusių pažintinių tekstų remiasi jo surinkta medžiaga bei įžvalgomis.

Nepasidavė ateizmui

Bažnytinių dokumentų daug neišlikę nedaug, E. Mažrimo teigimu, nors bažnyčios metrikos knygos pradėtos vesti nuo 1791 m., Skaudvilės bažnyčia turėjo savo seną archyvą, tačiau didžiąją dalį archyvinių dokumentų sovietai 1940 m. išvežė į kartono fabriką sunaikinimui.

Svarbu paminėti, jog du šimtmečius skaičiuojanti bažnyčia Skaudvilės bendruomenei visuomet turėjo ypatingą reikšmę. Užfiksuoti liudijimai, kai sovietmečiu Žemaitijoje buvo padeginėjamos bažnyčios – Batakių bažnyčia neišliko – Skaudviliškiai savo bažnyčios rinkosi saugoti naktį. Nuo represijų kentėjo ir čia tarnavę kunigai – Lietuvos Katalikų bažnyčios Kronikos 64 numeryje, išleistame 1984 m. spalio 7 d., žinios iš Skaudvilės: „Skaudvilė, 1984 m. birželio 8 d. Skaudvilės bažnyčioje po pamaldų klebonas kun. Jonas Kauneckas pasakė katechetinį pamokslą apie išpažintį, pamokslo metu, priėjęs prie klausyklos, parodė vaikams, kaip atlikti išpažintį, ir tai buvo palaikyta nusikaltimu. Po pamokslo į zakristiją, neva bažnyčios apšildymo tikslu, prisistatė Tauragės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ulbienė, vykdomojo komiteto sekretorė Karosienė ir vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Jancevičienė ir pakvietė kun. J. Kaunecką atvykti į vykdomąjį komitetą.“

Saugomi sakralinio meno kūriniai
Anot paveldosaugos specialistų, Skaudvilės bažnyčia – vienas iš nedaugelio klasicizmo bruožų turinčių kryžiaus formos sakralinių pastatų. Bažnyčia pastatyta 1790 metais, stogas buvo dengtas šiaudais, vėliau – lentelėmis, o 1962–1970 m. bažnyčios ir varpinės stogai perdengti skarda, 1967 m. apkalti bažnyčios bokšteliai. Nors atlikti nedideli pertvarkymai, iš esmės pastatas pasiekė mūsų dienas reikšmingai nepakeistas. Anuomet statybai panaudoti ypatingos kokybės rąstai, nes ir po poros šimtų metų dauguma jų išliko puikios būklės. Bažnyčios fasadai, ypač pagrindinis fasadas, skirtingai nuo kitų Žemaitijos regiono sakralinių pastatų, išsiskiria puošnumu. 2014–2015 m. atliekant bažnyčios fasadų restauracijos darbus, restauratorius nustebino ir netradicinis rąstų sunėrimas.

Tvarkant fasadą nuspręsta restauruoti ir dekoro elementus – restauruoti langų vitražai, atstatytos langų ir durų metalinės, kalvių darbo detalės (langų rėmai, grotos, durų apkaustai, vyriai, rankenos, užraktai ir pan.). Restauruoti dekoratyviniai fasadų akcentai: žibintai prie šiaurinių ir vakarinių durų bei jų kronšteinai, pagrindinio fasado niša su skulptūromis ir drožinėtomis ažūrinėmis užuolaidėlėmis, Dievo Apvaizdos akis, christograma, du mediniai kryžiai.
Pradėjus restauruoti bažnyčios išorę, atkreiptas dėmesys į būtinybę išsaugoti vertingą vidaus profesionalaus sakralinio bei liaudies meno kūrinių kolekciją, taip pat parapijos lėšomis prieš porą metų sutvarkyti šventoriaus vartai.

Šiemet bažnyčios prieigose ir viduje vėl suręsti pastoliai. Atnaujinta varpinė, šiuo metu vykdomi didžiojo dviejų aukštų Šventojo Kryžiaus altoriaus su tabernakuliu, kulptūromis, skulptūrine „Nukryžiavimo“ grupe ir dviem sakyklom konservavimo restauravimo darbai. Darbus vykdo restauratorius Stanislovas Stanionis: jau pašalinti vėlyvų uždažymų sluoksniai, atidengtas autentiškas lesiravimo sluoksnis.

Skaudvilės bažnyčios didysis altorius

Autorius: . Mečislovas Sakalauskas, 1964 m., Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinys. Limis.lt

Į Skaudvilės bažnyčios įspūdingą presbiterijos (presbiterija (lot. presbiter – kunigas) – priekyje esanti paaukštinta šventovės dalis, skirta didžiajam altoriui, kitaip choras, – red.) apipavidalinimą, dviaukštį sudėtingos kompozicijos didįjį altorių atkreipė dėmesį architektūros ir dailės specialistai. Dailėtyrininkei Astai Giniūnienei mintis išsamiau panagrinėti šį kompleksą kilo 2021 m. Kultūros paveldo centro pavedimu apsilankius Skaudvilės bažnyčioje. Autorę sudomino Skaudvilėje dirbusio skulptoriaus Felikso Gedvilo kūryba.

Pasak A. Giniūnienės, nors jau minėta D. Ramonienė dviem lygiais, skirtingais planais įrengtą presbiterijos altorių datavo XVIII a. pab.-XIX a. pr., visą priskirdama liaudies meistrui F. Gedvilui, atlikus natūrinius tyrimus dviaukščio altoriaus atribucija pasirodė kur kas sudėtingesnė, paaiškėjo, kad tai nevienalaikis ir skirtingų meistrų sukurtas kompleksas. Šią prielaidą esą patvirtino ir šv. Petro skulptūros išskobtoje ertmėje įrėžta, anksčiau tyrinėtojų nepastebėta, data – „1877“. Ano autorės, tuomet prasidėjo didieji presbiterijos puošybos darbai. Skaudvilės bažnyčios interjerui įtakos turėjo Batakių bažnyčios, statytos 1776 m., pavyzdys (per 1970 m. gaisrą Batakių bažnyčia sudegė).

Netrukus, kaip ir kasmet, tikinčiuosius į bažnyčią suburs šv. Kalėdų pamaldos.

Švč. Mergelės ėmimo į dangų iškilmės

Autorius: Parapijos albumo nuotrauka

Daiva BARTKIENĖ

Per du dešimtmečius Lietuva tapo šimtaprocentine europietiška šalimi, tačiau vos už kelių šimtų kilometrų nuo sostinės, kurioje sukoncentruotas valstybės valdymas, mokslas ir verslas su gerai apmokamomis darbo vietomis, europietiškos kultūros šalis vis labiau panašėja į skurdžią pensininkų ir pašalpų gavėjų provinciją, kurioje garbinami eiliniuose rinkimuose pažadus dalinantys politikos marginalai ir svarstoma, ar Žemė tikrai gali būti apvali.

Auga pajamų nelygybė

„Nepaisant mažo šalies dydžio, regioniniai pajamų, našumo ir nedarbo skirtumai yra ne tik vieni didžiausių tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių, tačiau ir toliau didėja. Ekonominis augimas sutelktas keliuose didžiuosiuose miestuose ir kurortuose prie Baltijos jūros, o daugelis kaimo ir periferinių vietovių stagnuoja ir emigracija dažnai yra vienintelis būdas išvengti skurdo.“ Taip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija  pradeda 2020 metų Lietuvos socialinę ir ekonominę apžvalgą.

Praėjus penkeriems metams nuo tokios išvados paskelbimo niekas nepasikeitė. Pajamų atotrūkis tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos vis labiau didėja ir jau siekia kone 500 eurų. Šių metų pradžioje sostinės gyventojai vidutiniškai uždirbo 1732 eurus „į rankas“, tuo tarpu kitų regionų gyventojai per mėnesį vidutiniškai uždirbo 1280 eurų. Nesumažėjo ir pajamų nelygybė: “Sodra” suskaičiavo, kad 20 proc. mažiausiai (650 eurų)  ir 20 proc. daugiausiai  (3171 euras) uždirbančių pajamos skyrėsi 5 kartus.

Tačiau Lietuvoje yra regionų, kur vidutinis atlyginimas dar mažesnis. Tauragės apskrities  gyventojai už darbą per mėnesį vidutiniškai gauna 1221 eurą, Marijampolės – 1178 eurus, Alytaus – tik 1166 eurus. Bet didžiojoje dalyje smuklių prekybos ir aptarnavimo įmonių  dažniausiai žadamas tik minimalus atlyginimas, nes darbuotojų, ypač nekvalifikuotų, pasirinkimas vis dar yra labai didelis.

Girdėdami apie gerokai didesnes sostinės  gyventojų paimamas, žmonės negali suprasti, kodėl jie už tą patį darbą gauna mažiau, nors pastarųjų metų infliacijos šokas žmonių perkamąją galią paveikė vienodai visoje Lietuvoje.

Neteko trečdalio gyventojų

Lietuvos nacionalinės regioninės politikos tikslas – mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir pačiuose regionuose, skatinti visoje valstybės teritorijoje tolygią ir tvarią plėtrą. Tiek patvirtinti Nacionalinės regioninės politikos prioritetai iki 2030 m., tiek „Baltoji knyga“ numato, kad žmonėms turi būti sudarytos palankios sąlygos gyventi ne tik didmiesčiuose, todėl viešosios paslaugos būtų lengvai pasiekiamos kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Vis dėlto Lietuvos socialinių mokslų centro atlikti tyrimai parodė, kad teritorinė  nelygybė pradėjo formuotis nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išlieka iki pat šių dienų.

Pramonės įmonių žlugimas rajonų centruose, kolūkių ir tarybinių ūkių sunaikinimas daugelį žmonių paliko be darbo, nebematė perspektyvų savo gyvenamosiose vietovėse, todėl ieškojo galimybių emituoti į užsienį arba po studijų likti gyventi didžiuosiuose šalies miestuose. Rajonų centruose ir kaimo vietovėse liko vyresnio amžiaus, mažiau mobilūs, sunkiau prie naujų ekonominių sąlygų  prisitaikantys gyventojai. Aukštas nedarbo lygis nulėmė jų mažus atlyginimus.

Nuo 2001 metų Lietuva prarado per 17 proc. gyventojų, tačiau pakraščių regionai nukentėjo kur kas labiau. Tauragės regiono savivaldybės vidutiniškai neteko 33 proc. gyventojų, beveik  po 30 proc. gyventojų neteko Marijampolės ir Alytaus regionų savivaldybės. Kai kuriose šių regionų savivaldybėse liko tiek gyventojų, kiek didžiųjų miestų seniūnijose, ar net dar mažiau.

Pavyzdžiui, Pagėgiai per pastarąjį ketvirtį amžiaus neteko  net 42 proc. gyventojų, Lazdijų ir Varėnos savivaldybės neteko maždaug po 37 proc., o  Šilalės – 35 proc. gyventojų. Blogiausia, kad kasmet jų dar labiau sumažėja. Pernai Šilalės savivaldybė neteko 1,56 proc., Jurbarko – 1,14 proc., Pagėgių – maždaug 1 proc. gyventojų. Mažėjant gyventojų, mažėja ir paslaugų -  kaimo vietovėse jau sunaikinta didžioji dalis gyventojams reikalingos infrastruktūros.

Skurdas – nacionalinio saugumo problema

Europos Sąjunga Lietuvos regionams iki 2029 metų skiria per 1,6 mlrd. eurų investicijų. Milžiniški pinigai keičia  Lietuvos veidą, bet ne žmonių gyvenimus, nes milijardai eurų, kuriuos Europos Sąjunga skiria regionų problemoms spręsti, o vietinė valdžia investuoja į takelių trinkelizaciją ir apžvalgos bokštus virš pušų viršūnių, nenaikina socialinės atskirties pagimdytos kultūrinės atskirties. Dėl to pirmiausia kaltas valstybės pakraščių regionuose įsišaknijęs skurdas, iš kurio išsiveržti pavyksta labai nedaugeliui.

2021 – 2030 metų regionų plėtros programoje nurodoma, kad Tauragės regione skurdo riziką ir socialinę atskirtį patiria 34,4 proc. gyventojų. Toks pat ir dar netgi didesnis – 36,4 proc. skurdo ir socialinės atskirties lygis yra ir Marijampolės apskrityje. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, Lietuvoje skursta  apie 20 proc. gyventojų, todėl valstybės tikslas pasienio regionuose iki 2030 metų sumažinti skurdą iki maždaug 22 proc. neatrodo ambicingas.

Nutolę regionai, kuriuose gyvenimo lygis smarkiai skiriasi nuo didmiesčių, kuo toliau, tuo labiau tampa ne ekonomine, o politine problema. Ekonomiškai apleistų regionų gyventojai  neturi pakankamai  pajamų  kasdieniams poreikiams, jiems nepasiekiamas geras švietimas, dėl nuolat optimizuojamos švietimo, sveikatos priežiūros,  viešojo transporto infrastruktūros jie jaučiasi pamiršti, kaupia nuoskaudas, kurios diktuoja sprendimus rinkimuose. Daugiausia balsų politinė partija „Nemuno aušta“ 2024 metų Seimo rinkimuose surinko būtent Tauragės ir Klaipėdos apskričių rinkimų apygardose.

Tačiau dar svarbiau, kad menkas didelės dalies gyventojų  išsilavinimas ir  kritinio mąstymo stoka sudaro sąlygas sklisti  priešiškai propagandai ir kelia grėsmę valstybės, kurioje gyvename, saugumui.  Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros vedėja, profesorė dr. Daiva Skučienės 2024 metų pabaigoje atliktas tyrimas „Lietuvos socialinės ir gynybos politikų sankirtos: socialiai pažeidžiamų grupių atsparumas hibridinėms grėsmėms“ parodė, kad gyventojų socioekonominis saugumas ir lūkesčiai yra pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys pasitikėjimą valstybe, taip pat kad gynybai skiriamų prioritetų į šešėlį nustumtas socialinės apsaugos finansavimo klausimas ir su tuo susiję galimybės mažinti šalies gyventojų skurdą bei socialinę skirtį kelia grėsmę nacionaliniam saugumui šalies viduje.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Vėl visų laukiame unikaliame kultūros įvykyje – Bijotų vasaros festivalyje, kuris prasidės birželio 28 d. (šeštadienį) ketvirtą kartą vyksiančia Teatrų sueiga. Kviečiame atrasti teatro magiją po atviru dangumi istorinėje ir gamta alsuojančioje aplinkoje – Dionizo Poškos Baublių muziejaus teritorijoje. Teatrų sueiga – gyvas, kūrybingas susitikimas tarp teatro, gamtos ir istorijos, suteikianti progą sugrįžti prie savo šaknų, patirti meną betarpiškai.

„Teatrų sueiga“ laukia visų birželio 28 d., šeštadienį, nuo 13 val. Bijotų dvaro parke.

Šių metų programa:

 13 val. – Bijotų mėgėjų teatras „Savi“/„Nepavėluok“, komedija (rež. Kristina Mizgirienė);

 14 val. – Alksniupių mėgėjų teatras „Pilnatis“/„Vakaronė piniginėje“ (rež. Laima Didžbalienė);

 15 val.  – Kretingos kultūros centro Kurmaičių skyriaus dramos kolektyvas/„Gegužio vienatvės“ (pagal R. Granausko apsakymus, rež. Donatas Žilinskas);

 16 val. – Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės teatras „Pakeleivis“/„Trys mylimos“ (pagal Žemaitę, rež. Birutė Šneiderienė).

Tarp pasirodymų galėsite mėgautis literatūriniais intarpais – bus pristatoma Tauragės krašto kūrėjo, literato Eugenijaus Šalčio knyga „Trioletai“, skaitomos jos ištraukos, o į kulinarinio paveldo kelionę kvies skaudviliškiai su Skaudvilės „kleckais“ ir degustacine programa „Im i met“. Bus galima ne tik stebėti, kaip tie „kleckai“ gaminami, bet ir jų paragauti (teks susimokėti), ir net receptą sužinoti arba kaip nors jį iškaulyti iš gaspadinių.

Viena iš Bijotų dvaro festivalio sumanytojų, Teatrų sueigos vadovė Rima Bandzinaitė-Latožienė džiaugiasi, kad ketvirtą kartą rengiama Teatrų sueiga Bijotuose jau yra laukiama ne tik jos dalyvių, bet ją pamėgo ir žiūrovai.

„Labai džiugu, kad ši sueiga prigijo ir tapo laukiama tiek aktorių, tiek žiūrovų, o visam festivaliui šis kultūrinis renginys suteikia savotiško svorio – jis tapo tikru kultūros įvykiu, kuriame jaučiama gyva Bijotų krašto dvasia. Vaidinimai vyksta po atviru dangumi, prie Dionizo Poškos Baublių, o toks formatas leidžia teatrui peržengti įprastas ribas ir kviečia žiūrovą įsitraukti į gyvą vyksmą. Juk teatro susibūrimo esmė – dialogas tarp aktorių ir žiūrovų, tarp jų patirčių. O kur dar po spektaklių vykstantys atviri pokalbiai, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, kuriose kiekvienas dalyvis tampa bendrakūrėju. Todėl neabejoju, jog tokia sueiga svarbi ne tik spektakliais, bet ir buvimu kartu“, – įsitikinusi Teatrų sueigos sumanytoja.

Šiemet, pasak R. Bandzinaitės-Latožienės, pirmą kartą per ketverius metus į Bijotus atvyksta toks gausus teatralų būrys – net 4 kolektyvai, o jų visų rodomi spektakliai tikrai yra išskirtiniai.

Renginys – nemokamas.

Bijotų vasaros festivalio organizatorių inform.

Šeimos gydytojo paslaugas teikiančios įstaigos jose prirašytiems gyventojams turi užtikrinti nemokamą pirminę sveikatos priežiūrą. Į ją įeina tiek šeimos gydytojo komandos paslaugos, tiek tyrimai, kuriuos skiria šeimos gydytojas.

Valstybinės ligonių kasos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Tuo įsitikinusi iš Upynos kilusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, ryškaus sopraninio balso savininkė Sandra Lebrikaitė, kurios kelias į didžiausias pasaulio scenas prasidėjo nuo giedojimo gimtojo miestelio bažnyčioje ir nuvedė iki „Dainų dainelės“, o nuo jos – iki operos scenų Europoje, Amerikoje, Azijoje ir netgi Afrikoje. Tokia – kupina drąsos, darbo ir jautrumo – yra Sandros profesinė kelionė, kurią ji pradėjo iš meilės muzikai ir vieno netikėto konkurso.

Nuo vaikiškų melodijų iki didžiosios scenos atradimo

Muzika S. Lebrikaitės gyvenime skambėjo nuo pat mažens: ji augo niūniuodama melodijas, dainuodama namuose, mokykloje ir giedodama Upynos Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje.

„Visuomet, kiek save prisimenu, dainuodavau, giedojau bažnyčioje“, – sako Sandra.

Tačiau kai reikėjo pradėti galvoti, kokį profesinį kelią rinktis, jai neatrodė, jog juo gali tapti muzika. Sandra rimtai svarstė apie psichologijos studijas, nes, kaip pati sako, muzikantės karjera tuomet atrodė nepasiekiama. Lūžio tašku tapo dainavimo mokytojos Laimos Petkuvienės pasiūlymas dalyvauti „Dainų dainelės“ konkurse. Iki tol Sandra dainuodavo tik ansambliuose, bet tąsyk ryžosi pirmą kartą pasirodyti kaip solistė.

„Pradėjome ruoštis konkursui, kai iki atrankų tebuvo likusios vos kelios savaitės, todėl tikrai daug nesitikėjome. Bet nutiko nuostabus dalykas – tapau laureate“, – prisimena solistė.

Tai buvo momentas, kai pirmą kartą patikėjo, jog visgi įmanoma įgyvendinti svajonę tapti dainininke.

Ir nors iš pradžių, pasirinkusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji tikina negalvojusi apie operos solistės karjerą, tačiau kuo toliau, tuo labiau ši sritis ją ėmė žavėti: „Kai pradėjau studijuoti klasikinį dainavimą, supratau, kiek ten subtilybių – tas sudėtingumas mane ypatingai sužavėjo, todėl ir pasilikau šiame kelyje“.

Šeimos palaikymas ir profesinė branda

Kalbėdama apie savo sėkmės istoriją, Sandra prisimena ir artimųjų palaikymą, kuris darė didelę įtaką jos karjerai.

„Mano mama iš Upynos į Šilalę tris kartus per savaitę, visus septynis metus vežiodavo mane į Meno mokyklą, darė viską, kad aš nepamesčiau dainavimo, todėl ir įstojusi studijuoti negalėjau jos nuvilti“, – su nuoširdžia padėka prisimena Sandra.

Kone prieš dešimtmetį baigusi bakalauro ir magistro studijas, S. Lebrikaitė iki šiol nuolat tobulinasi meistriškumo kursuose, o dainavimo pamokos tapo kasdienybe net ir dabar.

Kaip yra sakiusi projekto „NeSustojusi kultūra“ rengėjams, Sandra yra stažavusis pas vokalo pedagogus docentę Birutę Sodaitytę, profesorius Derek Barnes ir Sigutę Stonytę ir kt. Dar studijų metais jauna artistė buvo kviečiame dainuoti festyvalyje „Operetė Kauno Pilyje “, 2014 m. pirmą kartą Baltijos šalyse atliko Johan de Meij simfonijos vokalo partiją, o baigusi studijas buvo pakviesta kurti vaidmenis Panevėžio muzikiniame teatre (Valensijena F. Lehar operetėje „Linksmoji Našlė“, Pepi  J. Strauss „Vienos Kraujas“, Marija R. Rodgers „Muzikos garsai“), ryškius vaidmenis sukūrė spektakliuose „Ar Amerika pirtyje?“ ir roko operoje „Priesaika“.

Apie talentą Sandra kalba atvirai ir pragmatiškai: „Manau, kad talentas sudaro vos kelis procentus. Ir talentu vadinu natūraliai įgimtą muzikalumą, jautrumą, muzikinę klausą ir muzikos jutimą, o visa kita yra nuoseklus ir atkaklus darbas. Užsispyrimas, atsakomybė ir kantrybė yra svarbiausi dalykai“.

Akivaizdu, jog būtent šios savybės klasikinės operos, estrados kūrinių, kamerinės muzikos ir kitų muzikinių žanrų kūrinių atlikėjai padėjo pasiekti profesinių aukštumų, ji jau gali didžiuotis net keliais išleistais singlais – „Namai“, „Energy“, „Geriau kartu“, koncertais su orkestrais ir pan.

Karjera be sienų: nuo Afrikos iki Čikagos

Būtent atkaklus darbas atvėrė solistei duris ir į pasaulio scenas. Sandra kartu su vyru, LRT televizijos laidų vedėju Ignu Andriukevičium metams buvo išvykę į Afriką, Ruandą. Ir nors išvykdama ji tikina nežinojusi, kaip ten seksis užsiimti muzikine veikla, tačiau ji sugebėjo ir ten surengti savo koncertų – susipažinusi su vienu geriausių Ruandos reperiu, taip pat su soliste iš JAV, ji surengė ne vieną koncertą, svečiavosi net Pietų Korėjoje.

„Man uždainavus jų liaudies dainą, visa minia dainavo kartu su manimi – tas jausmas buvo nepakartojamas“, – pasakoja Sandra.

Tarp ryškių karjeros momentų ji išskiria ir miuziklą „Lituanica“ Čikagoje.

„Kadangi esu gimusi šalia Stasio Girėno gimtinės, tad man tai buvo labai prasminga – dainuoti apie savo krašto didvyrį Amerikoje“, – prisimena solistė.

Pamokos, nesėkmės ir drąsa eiti pirmyn

Net ir geriausiai pasiruošusiems pasitaiko nesėkmių, tačiau Sandra problemines situacijas mato kaip pamokas, dėl kurių nusivilti neverta. 

„Kartais pasirodymas nepavyksta taip, kaip norėtum, nors jam skiri daug laiko ir pastangų. Tačiau stengiuosi į tai žiūrėti ramiai, tuo labiau, jog meno pasaulyje mažai tobulumo, ir tai reikia priimti“, – sako S. Lebrikaitė.

Vis dėlto kartais matyti nesėkmes kaip pamokas būna sudėtinga. Bet tokiais momentais, kai, atrodo, visai nebėra jėgų, Sandra sako prisimenanti artimuosius, kurie visada skatino nemesti muzikinės karjeros.

„Esu labai jautrus žmogus ir tikrai yra buvę momentų, kai norėjosi viską mesti – bet tada paskambinu draugei, mamai ar sesei, pasikalbam, ir viskas stoja į vietas. Kai žinai, jog esi mylimas, yra daug lengviau tikėti savimi“, – neabejoja operos solistė.

Tiems, kurie svajoja apie muzikos kelią, bet neturi aiškaus plano, Sandra siūlo nebijoti – pirmiausia išbandyti savo muzikines galimybes studijose, nes taip lengviau nuspręsti, ar muzikinė karjera yra tikrasis pašaukimas, taip pat labai svarbu lankytis koncertuose ir domėtis pasirinkta sritimi, nes dabar galimybių yra begalė.

„Pirmiausia patarčiau įstoti studijuoti, o jau per pirmus metus viskas pasidaro labai aišku. Mano pirmame studijų kurse vien dainininkų buvome 17, bet studijas baigėme tik šeši“, – sako solistė. 

Ir, aišku, norint ko nors pasiekti, būtina svajoti, kelti sau tikslus. Ir prisipažįsta, jog jai pačiai labai patinka svajoti, o jos svajonių vaidmuo –  Violeta G. Verdi operoje ,,Traviata” – kūrinys, kurį išgirdus, ir gimė meilė operos žanrui.
„Aš manau, kad nuostabūs dalykai nutinka, kai nustoji bijoti gyventi. Todėl visiems linkiu mėgautis gyvenimu, siekti savo svajonių“, – sako solistė.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Automagistralėje įvykusi skaudi avarija dabar jau vadinama laiminga, mat jos metu iš automobilių faktiškai nieko nebeliko. Sunkiausiai sužalotas įtariamas kaltininkas – „greitąją“ iš galo taranavusios „Audi“ vairuotojas, Šilalės greitosios medicinos pagalbos paramedikė gydosi namuose, o vairuotojas tęsia darbą. Įvykio liudininkai tai vadina stebuklu.

Žydrūnė MILAŠĖ

Šilalės greitosios medicinos pagalbos stoties nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Jau kelinti metai Šilalėje kalbama apie daugiabučių namų statybą miesto pakraštyje. Kada jos prasidės, nuolat klausiama ir rajono vadovų, kurie tik skėsčioja rankomis ir kalba apie sutarties nutraukimą bei naujų investuotojų paieškas. Pradėjus domėtis, kodėl statybos nevyksta, paaiškėjo, kad projekto vystytojai jau turi rangovą, o visai neseniai paskelbė ir apie Šilalėje parduodamus butus.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Sąvoka „turto pornografija“ aptikau amerikiečių ekonomisto, investuotojo ir populiarių knygų apie tai, kaip išlaikyti pinigus naudingu tarnu ir neleisti jiems tapti šei­mi­ninku, Skočio Galovėjaus svars­ty­muose, kaip nuo XX a. ant­ros pusės keičiasi radikaliai skirtingas pajamas turinčių žmonių gyvenimas. Pasak autoriaus, susiformuoja atskira turtuolius aptarnaujanti industrija, kuri iš esmės perkelia turtinguosius į atskirą pasaulį su išskirtiniais daiktais, pramogomis, nuolatine apsauga, ypatingai prabangiomis klinikomis ir pan. Turtas pradedamas sieti ne tik su kasdiene gerove, bet veikiau su priklausymu „pusdievių“ kastai, gyvenančiai pa­­gal savas taisykles ir vis labiau ats­kirtai nuo daugumos žmonių kas­dienių rūpesčių.

Rankinis laikrodis kainuoja kaip prabangus butas didmiestyje, rankinė įvertinta ne vienerių metų vidutiniu atlyginimu, paprasti marškinėliai atsieina kelis šimtus ir kt. – visa tai susiję ne tik su kokybiško gyvenimo siekiu, bet ir su pretenzija priklausyti „saviškių“ sluoksniui. Dar XX a. pradžioje ekonomistas Torsteinas Veblenas rašė, jog susiformavo speciali klasė, kuriai nereikia rūpintis darbu pragyvenimui, bet kuriai būdingas demonstratyvus vartojimas. Prabangios prekės, paslaugos įsigyjamos ne todėl, kad jų reikia, bet norint pademonstruoti „aš galiu tai turėti“. Pasak S. Galovėjaus, laikui bėgant savo galios demonstravimas taip suintensyvėja, kad virsta „turto pornografija“, kuri susijusi ne vien su prabangių daiktų demonstravimu, bet ir su nuolatinėmis plastinėmis operacijomis, ekscentrišku elgesiu bei įsitikinimu, kad kiekvienas veiksmas privalo skleisti „turto ir prabangos kvapą“...

Industrinėje visuomenėje didžiausius turtus susikrovė pramonininkai, bankininkai, verslininkai. Jie dažniausiai darė didžiulę įtaką politikai, tačiau patys į ją nesiveržė ir vadovavosi teze, kad verslo pasaulyje rūpiniesi savo gerove, o politikai privalo rūpintis bend­ruoju gėriu. Tačiau informacinės visuomenės laikais, kai prasidėjo varžytuvės dėl žinomumo ir dominavimo ekranuose, riba tarp verslo ir politikos visiškai nusitrynė. Kalbant apie Lietuvą, gerai pamenu, kai vienas turtingiausių šalies verslininkų įkūrė Darbo partiją, nes, kaip teigė, jam nusibodo kovoti už savo interesus su politikais ir bandyti juos paveikti. Beje, vienas iš  paradoksų (ne tik Lietuvoje) yra tai, jog turčiai, pasukę į politiką, dažniausiai pasiskelbia „paprastų žmonių gynėjais“. Deja, dažniausiai tai būna susiję ne su nuoširdžiu rūpesčiu, bet su verslo logika – „geriausias pinigų ir pastangų santykis už vieną balsą“.

Teko girdėti neįtikinantį paaiškini­­mą – esą verta valdžią atiduoti labai turtingiems politikams, nes jie jau visko turi pakankamai, todėl nebebus savanaudiški ir galės pasirūpinti kitais. Tačiau daugybė pavyzdžių rodo, jog itin turtingam žmogui pasakyti sau „pakanka“ yra gerokai sunkiau nei tam, kuris gyvena kukliai. Kitas dalykas, jau minėtas „turto pornografijos“ principas – tai nuolatinė kova už vis didesnę galią ir siekis parodyti pranašumą prieš kitą. 

Praėjusios kadencijos Seime turtingiausias parlamentaras iš Biržų atvirai tvirtino, kad nemėgsta dalinti labdaros ar padėti tiems, kurie pateko į bėdą, nes esą jei visiems padėsi, pats mažai turėsi. Paradoksalu, bet būtent jis labai daug kalbėjo apie moralę ir solidarumą... 

Kai turtingas žmogus tampa politiku yra viena istorija, tačiau labai dažnai matome, kaip turtus susikrauna politikai, kurie turtėja nepalyginami greičiau nei ta visuomenė, kuriai jie įsipareigojo tarnauti. Tad nieko keisto, kad žmonėms kyla klausimas, ar tikrai tai visada susiję su politiko talentais bei sąžiningu darbu. Man asmeniškai lieka nemalonus prieskonis, išgirdus apie politikų vilas ar kitą nuosavybę užsienyje, matant ypatingai prabangius politikų automobilius, būstus ar neįtikėtinas sumas kainuojančias aprangos detales. Be abejo, greičiausiai yra žmonių, kurie sugeba derinti polinkį į „turto pornografiją“ su sąžiningu politiko darbu, tačiau, kai politikas rėžia „aš galiu sau leisti“, natūralu paklausti, o kodėl dauguma tų, kuriems prisiekei sąžiningai ir nuoširdžiai tarnauti, to sau leisti vis tik negali...

Andrius NAVICKAS

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau nei 6450 priedangų, kuriose galėtų slėptis apie 1,5 mln. gyventojų. 28 savivaldybės jau turi pakankamą priedangų skaičių, tačiau 32 vis dar susiduria su jų trūkumu. Miestuose priedangų turi pakakti bent 60 proc. gyventojų, o rajonų savivaldybėse – ne mažiau kaip 40 proc. Pasidomėjus, kokia situacija yra mūsų regiono savivaldybėse, paaiškėjo, jog nors formaliai Vyriausybės reikalavimai įvykdyti,  gyventojams informacijos, kur ir kaip nusigauti iki kolektyvinės apsaugos statinių, kokios pagalbos gali tikėtis žmonės, ypač neįgalieji, sunkiai vaikštantys ar vieniši senoliai, nėra. 

Vidaus reikalų ministerija savivaldybėms priedangų infrastruktūros plėtrai jau paskirstė daugiau nei 20 mln. eurų. 

„Gyventojų saugumas yra svarbiausias mūsų prioritetas. Pirmuoju etapu finansavimą gavo 51 savivaldybė, o per maždaug pusantrų metų pirmosios skirtos lėšos bus panaudotos 350 priedangų modernizavimui visoje Lietuvoje“, – yra sakęs vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius.

Kvietimai modernizuoti identifikuotas priedangas bus tęsiami visą Civilinės saugos stiprinimo ir plėtros programos laikotarpį – iki 2030 m. Šiuo metu tik 28 savivaldybės jau turi pakankamą jų skaičių, tarp pastarųjų – ir Šilalės savivaldybė, gavusi 200 tūkst. Eur jų atnaujinimui.

Šilalės savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro (ESOC) vadovas Ignas Gužauskis ir savivaldybės parengties pareigūnas Mindaugas Mikutavičius apie pasirengimą dienai X turi daugiausiai informacijos, tad jų ir teiravomės, kokia padėtis yra rajone.

Pasak jų, šiuo metu mero potvarkiu yra patvirtintos 24 priedangos (jas žymi ženklas su nameliu gelsvame fone) ir 22 kolektyvinės apsaugos statiniai (mėlynas trikampis oranžiniame fone). Kai kurie pastatai turi abu šiuos ženklus, o tai reiškia, jog yra tinkami tiek trumpalaikei priebėgai, tiek ilgesniam apsistojimui su nakvyne. 

Savivaldybės atstovų teigimu, iki šių metų gruodžio už Vyriausybės skirtą finansavimą planuojama atnaujinti priedangas Šilalės kultūros centre, Socialinių paslaugų namuose, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje bei Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje.

„Teikiant prašymą finansavimui, buvo­me numatę atnaujinti šešias priedangas, bet dvi daugiausiai investicijų reikalaujančias atidėjome kitam etapui – vėliau ketiname sutvarkyti priedangas miesto progimnazijos pradinių klasių skyriuje ir Kvėdarnos lopšelyje-darželyje „Saulutė“. Geriausios būklės tokio tipo statinys yra Socialinių paslaugų namuose, kur tetrūksta tik sanitarinių mazgų. Kitur reikės didesnių išlaidų – tarkime, Kultūros centre bus pratęstas keltuvas neįgaliesiems iki rūsio patalpų, kitur reikia įrengti evakuacinius išėjimus, skydais apsaugoti langus, pasirūpinti rezerviniu elekt­ros, geriamojo vandens tiekimu, nuotekų šalinimu“, – sako M. Mikutavičius.

I. Gužauskis pripažįsta, jog nors priedangų skaičius ir atitinka nustatytus reikalavimus, vis tik pas mus jos yra pačios žemiausios kategorijos.

„Priedangos yra skirstomos į tris tipus: geriausiai aprūpintose garantuojama apsauga iki 3 parų, vidutinėse, ko ir siekiama šiuo atnaujinimu, galima būti iki 24 valandų, mūsų rajone esantys tokie statiniai patenka į kategoriją tų, kur pasislėpti galima tik iki 5 val. 

Neseniai grįžau iš Ukrainos, kur kalbėjausi su vietos gyventojais, teiravausi jų patirties. Jie priedangomis naudojosi tik pačiomis pirmomis karo dienomis, ten nubėga vieną kitą kartą ir dabar, kai sprogimai girdisi visai greta. Tačiau, pasak ukrainiečių, kiek sykių per naktį žmogus gali bėgti į priedangą? Įspėjimai apie pavojų ateina 3–4 kartus per naktį, todėl taip pabėgiojus savaitę-dvi, žmogus savotiškai apsipranta ir į sirenas nebereaguoja. Žinoma, tai blogai ir pavojinga, bet tokia yra patirtis, liudijanti, kad mums pakanka ir trumpo periodo priedangų“, – teigia ESOC vadovas.

Pasak jo, Ukrainoje kone prie kiekvieno daugiabučio ar parduotuvės stovi elektros generatoriai. Tad, remdamasis šita patirtimi, jis ir mums siūlo apsirūpinti tuo, kas būtiniausia. Todėl dviem strateginėms rajono įmonėms – UAB „Šilalės šilumos tinklai“ ir „Šilalės vandenys“ jau yra skirta po 10 tūkst. Eur elektros generatoriams įsigyti. 

„Ukrainos patirtis rodo, jog gyventojams būtina nenutrūkstamai tiekti šilumą bei vandenį, bet dar svarbiau – centralizuotai tvarkyti nuotekas. Tam kiek­vienas daugiabutis turi savo nediduką elektros generatorių, o įmonės – galingus ir mobilius. Be elektros visos šios funkcijos neįmanomos, tad pirmiausiai turime būti apsirūpinę elektra. Nes visada atsiras žmonių, kurie atsisakys išsikelti iš namų. Žinoma, nesinori galvoti, kad išauš ta lemtinga diena, bet tam rengtis ir būti pasiruošę privalome“, – neabejoja I. Gužauskis.

Tačiau ir jis, ir M. Mikutavičius sutinka, jog dažnu atveju priedangos ar kolektyvinės apsaugos statinio ženklai realios pagalbos negarantuoja. Neseniai vienas žmogus nusprendė atlikti eksperimentą – apie 22 val. nuvyko į artimiausią pastatą su ženklu „Priedanga“. Deja, jokios informacijos apie atsakingą asmenį, jokių kontaktų čia nerado, tad ėmė skambinti tos įstaigos darbuotojams. Šie kelis kartus jį „pasiuntė tolyn“, galiausiai po valandos kažkas atvažiavo ir priedangą atrakino. Jei būtų iš tiesų reikėję slėptis, tai būtų neįmanoma – patalpa buvo užversta įvairiais daiktais. Todėl abu specialistai neneigia, kad panaši situacija galėtų būti ir mūsų rajone, nes niekas tik­ram karui iš tiesų nesirengia – mes pernelyg pripratome prie taikos. 

„Tas ir blogiausia: „žaidžiame“ taikos sąlygomis, nesuvok­dami realybės, visos stalo pratybos einasi kaip iš pypkės, tik vargu, ar mums pavyktų taip veikti realaus karo atveju. Matydamas įvairių institucijų nesusikalbėjimus drįstu teigti, jog, atėjus dienai X, suirutės būtų nemažai“, – sako rajono ESOC vadovas.

Parengties pareigūnas M. Mikutavičius primena, kad esame pasienio su šalimi agresore rajonas, o tai reiškia privalomą gyventojų evakuaciją.

„Nutikus netikėtai situacijai, per artimiausias valandas savivaldybės privalo išvalyti teritoriją, t. y. paruošti karo lauką be civilių. Šiuo metu tai yra 40 kilometrų atstumu nuo Rusijos sienos einanti šalies teritorija. Šilalės miesto ji nesiekia, bet tai būtų aktualu maždaug 2000 gyventojų iš Tenenių, Pajūrio, Did­kiemio ir Šilalės kaimiškosios seniūnijų. Skaičiuojama, jog didžioji jų dalis evakuosis patys, savivaldybei tektų išgabenti maždaug 25 proc. gyventojų. Tie, kurie nuspręstų likti, privalėtų savo valią išreikšti raštu, bet kaip tai padaryti – dar niekas nežino. Tai yra karo komendatūros darbas. Kur evakuotis, kuria kryptimi judėti, irgi nėra tiksliai žinoma, nes planai keičiasi: ne taip seniai kalbėta, jog visus gabensime į Laukuvos surinkimo punktą, iš ten – į Varnius, dabar jau diskutuojama, kad mūsų rajono gyventojai turėtų vykti į Kretingą. Bet, mano manymu, tai nebūtų racionalu, tad neabejojame, jog pokyčių dar bus“, – įsitikinęs M. Mikutavičius.

„Bet reikia atsiminti, jog niekas neįvyks per valandą – evakuacija gali užtrukti ir kelias savaites ar mėnesius, be to, kol turime laiko, būtina išsiaiškinti daug subtilių niuansų. Tad arti­miausiu metu vėl vykdysime sta­lo pratybas, planuojame, kad jo­se dalyvautų ir kariuomenės bei komendatūros atstovai“, – tikina ESOC vadovas I. Gužauskis.

Anot M. Mikutavičiaus, būtent dėl to, jog dalis Šilalės rajono gyventojų patenka į evakuojamųjų sąrašus, mūsų rajonui neskiriama lėšų kolektyvinės apsaugos statiniams.

„Įrengti priedangų ar kolek­tyvinės apsaugos patalpų daugiabučių rūsiuose nėra galimybės, nes juose nėra evakua­cinių išėjimų, o tai reiškia, jog tokios paskirties patalpos bū­tų labiau kapas nei slėptuvė. Nuo sovietmečio vaizdiniuose išlikusių slėptuvių su gultais, dujokaukėmis bei konservais Lietuvoje nebeliko. Visoje šalyje turime tik vieną slėptuvę, kur, prasidėjus karui, įsikurtų pagrindinis operatyvinis štabas. Tačiau gyventojai turėtų įvertinti galimas grėsmes ir apgalvoti, ar, tarkime, individualiuose namuose esančiuose rūsiuose yra sąlygos slėptis: ar yra bent du išėjimai, pasirūpinti pakankamomis vandens atsargomis, išlikimo krepšiu ir t.t. Gyvenantieji daugiabučiuose turėtų iš anksto pasidomėti, kur yra artimiausia priedanga, galbūt pabandyti iki jos nueiti, stebint, kiek laiko užtruks“, – pataria parengties pareigūnas M. Mikutavičius.

Šiuo metu Šilalės rajone esančiose priedangose vienu metu galėtų prisiglausti per 8200 gyventojų. 

Priedangų ir kolektyvinės ap­saugos statinių pritaikymui bei remontui po 200 tūkst. Eur gavo ir Tauragės bei Jurbarko savivaldybės. Valstybės gynimo fondo lėšas Tauragės savivaldybė investuos į Tauragės PSPC, Šeimos gerovės centro, „Versmės“ gimnazijos, lopšelio-darželio „Žvaigždutė“ bei „Žalgirių“ gimnazijos patalpas. Jose bus įrengtas rezervinis elektros energijos tiekimas iš elektros generatorių, langų skydai, apsaugantys nuo stiklo šukių, avariniai išėjimai, sutvarkytos ar įrengtos vėdinimo sistemos bei priemonės, leidžiančios patekti į priedangas asmenims su judėjimo negalia. 

Tauragės mieste yra 22 kolektyvinės apsaugos statiniai ir 30 priedangų. Į kolektyvinės apsaugos statinių sąrašą yra įtrauktos visos miesto mokyk­los, taip pat mokyklų pastatai Lauksargiuose, Tarailiuose, Balt­rušaičiuose, Batakiuose, Žygaičiuose, Skaudvilėje, Tauragės parapijos namai, Tauragės kultūros rūmai bei kiti visuomeninės paskirties pastatai. Kai kurie jų yra ir priedangų, ir kolektyvinės apsaugos pastatų sąraše. Į jį patenka ir 12 miesto  daugiabučių, turinčių rūsius. Tačiau tik viename iš šių namų yra sovietmečiu įrengtas specia­lus tunelis.  

Remontuoti pastatų, kuriuose galima įrengti didžiausias priedangas, rūsių patalpas, yra numačiusi ir Jurbarko savivaldybė. 

„Tai pilotinis projektas, kurį tik pradedame įgyvendinti. Patirtis bus įdomi”, – sako Jurbarko savivaldybės Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Renata Šepetienė. 

Jurbarko savivaldybė už gautas lėšas yra nusiteikusi suremontuoti penkias didžiausias priedangas mieste: savivaldybė numatė investuoti į Jurbarko PSPC, ligoninės, Švietimo cent­ro, Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos ir Socialinių paslaugų centro patalpas. Visose numatyta įrengti sėdėjimo vietas, įėjimus ir išėjimus riboto judumo asmenims, du evakuacinius išėjimus, vėdinimo ir priešgaisrinės saugos sistemas. Planuojama įsigyti generatorių, elektrinių šildytuvų, sausųjų tualetų, vaistinėlių, vandens atsargų talpyklų ir kt.

Jurbarke priedangomis pavadinti 56 pastatų rūsiai, kuriuose, savivaldybės skaičiavimais, galėtų  trumpam pasislėpti per 12,2 tūkst. rajono gyventojų. 

„Atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytą reikalavimą, kad 40 proc. gyventojų turi būti užtik­rintas priedangų poreikis ir 2024 m. nuolatinių gyventojų skaičiaus Jurbarko rajone santykį, darytina išvada, jog priedangų ir jose skiriamo ploto pakanka mūsų rajono gyventojams. Tačiau įvertinant priedangų blogą ar labai blogą būklę, būtina ieškoti finansavimų šaltinių ir priedangų infrastruktūrą pritaikyti bent minimaliems reikalavimas, didinant jų atsparumo lygį ir siekiant užtikrinti bent trumpalaikę gyventojų apsaugą“, – teigia Jurbarko savivaldybės administracija. 

Per 10 tūkst. gyventojų šioje savivaldybėje galėtų laikinai priglausti kolektyvinės apsaugos statiniai, kuriuose vienam žmogui numatyta apie 3,5 kv. m. Laikinam gyventojų prieglobsčiui apsisaugoti nuo žalingo aplinkos poveikio bei evakuotų gyventojų apsaugai numatyti pastatai ir visose Jurbarko rajono seniūnijose. 

Deja, nors visose regiono savivaldybėse formaliai Vyriausybės reikalavimai įvykdyti, informacijos, kur ir kaip nusigauti iki kolektyvinės apsaugos statinių, kokią pagalbą gali gauti gyventojai, ypač neįgalieji, sunkiai vaikštantys vieniši senoliai, beveik nėra. Specialistai mokosi, dalyvauja stalo pratybose, bet žinių visuomenei neteikia. Pavyzdžiui, nors Šilalės rajono mero potvarkiu patvirtintoje ESOC mobilizacijos valdymo grupėje dirba 30 atsakingų asmenų, yra sudaryta netgi Informacijos valdymo ir visuomenės informavimo grupė, spaudai informacija neteikiama, o rajono laikraščio, kuris yra bene vienintelis patikimas informacijos šaltinis gyvenantiems kaimuose ar atokesnėse vietovėse, atstovai net nekviečiami į jokius susitikimus. Valdžios nusiteikimas, jog neva „visi gyventojai“ naudojasi internetu ir gali parsisiųsti prog­ramėlę bei stebėti priedangų žemėlapius gyvai, yra visiškai nieko vertas, nes, atėjus dienai X, vyresnio amžiaus, nutolusiose vietovėse gyvenantys žmonės tikrai neieškos informacijos telefone. Net ir tuo atveju, jei internetas veiks...

Žydrūnė MILAŠĖ

Daiva BARTKIENĖ

Ž. MILAŠĖS nuotr.