Vakhtangas Chkitauri, svečias iš saulėtojo Sakartvelo, į Šilalę atvyko gegužės pradžioje ir žada čia likti bent metams, o gal net ilgiau. Informacinių technologijų specialistas atvyko savanoriauti į Šilalės kultūros centrą, tačiau, be kultūrinės veiklos, siūlosi šilališkiams padėti... sukapoti malkas ar pagelbėti kituose ūkio darbuose.
„Sunku tą jausmą išreikšti žodžiais, bet gera, kai žinau, kad galiu padėti, kad mano pagalba suteikė džiaugsmo ar tiesiog sušildė kitą širdį“, – sako laisvai anglų ir rusų kalbomis bendraujantis kartvelas.
Paklaustas, kodėl dalis jo tautiečių save vis dar vadina gruzinais, o gimtinę Gruzija, nors šalies pavadinimas jau yra pakeistas oficialiai, Vakhtangas pripažįsta, jog daugybę metų naudotų pavadinimų ne taip lengva atsisakyti.
„Tačiau dauguma kartvelų savo Tėvynės niekada nevadino Gruzija – istorinis pavadinimas yra Sakartvelas. Lygiai kaip lietuviai nesako Litva ar Lituanija, o Lietuva, taip ir mes, kartvelai, esame iš Sakartvelo. Gruzijos vardą mūsų šaliai suteikė sovietai, gali būti, jog kildino jį iš persų kalbos, kur Sakartvelas vadinamas vilkų šalimi ir turi panašų sąskambį“, – aiškina vaikinas.
27-erių Vakhtangas tikina esąs tikras gamtos žmogus, galintis gyventi palapinėje. Pasirodo, jis beveik dešimtmetį Sakartvele rengė taip vadinamas išgyvenimo stovyklas.
„Nuo 2017 m. vykdomas tarptautinis projektas, kuriame dirbau treneriu ir vadovu – baigiamas tiesti maždaug 3000 kilometrų ilgio pėsčiųjų takas kalnuose, jungiantis Sakartvelą, Armėniją ir Azerbaidžaną. Vykdavome į kalnus 10 žmonių grupės, prieš tai juos tekdavo parengti psichologiškai, apmokyti. Juk reikėjo ne tik išgyventi, bet ir dirbti kalnuose, 3 km aukštyje, kur iki artimiausio kaimo yra 20 km. Ir apie jokį interneto ryšį ten negali būti kalbos, kalnuose apskritai nėra civilizacijos, išskyrus retsykiais virš galvų praskrendančius lėktuvus. Patikėkit, būnant kalnuose, atrodo, kad jie skleidžia baisų triukšmą, nes per kelias dienas ausys įpranta prie kitų garsų – labiausiai girdisi medžių ošimas, kalnų upės, paukščių čiulbėjimas ir net vėjo gūsiai. Buvimas toli nuo civilizacijos atveria kitus pojūčius, suteikia kitą prasmę, o tarpusavio santykiai su visiškai svetimais žmonėmis tampa šeimyniški, artimi“, – svarstydamas, kad mūsų šalyje greičiausiai to neįmanoma patirti, nes beveik nėra tokių civilizacijos nepaliestų vietų, sako jaunuolis.
Ir vis tik jis neatmeta galimybės suorganizuoti Šilalėje bent kažką panašaus – tikina galintis išmokyti, jei atsirastų entuziastų, orientuotis gamtoje be šiuolaikinių technologijų, maitintis tuo, ką duoda gamta.
„Man labai patinka gamta, buvimas kuo arčiau jos ir kuo toliau nuo civilizacijos – tada galiu pasijusti gamtos dalimi. Būti gamtoje reiškia negalvoti nei apie karjerą, nei apie pinigus – mano įsitikinimu, žmogaus gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų. Pats esu kilęs iš nedidelio miestelio, iki šiol atsimenu, kaip senelis mane mokė skaldyti malkas. Tas pomėgis išliko iki šiol, o būtent fizinis darbas leidžia pasijusti geriau. Manau, jog fizinė veikla ir sveika dvasia yra labai tampriai susijusios. Štai todėl sumaniau ir Šilalėje paieškoti tokios veiklos – gal yra žmonių, kuriems reikia pagalbos“, – siūlosi į talką Vakhtangas, užtikrinantis, jog padėti ūkio darbuose jis yra pasiryžęs be jokio atlygio.
Jaunas vyras sako, kad gali dirbti bet ką, bet ypač patiktų, jeigu kas pasiūlytų skaldyti malkas. Ir juokiasi, jog iš Sakartvelo negalėjo atsivežti kirvio, tačiau tikisi, kad ten, kur bus pakviestas talkinti, jį turės.
Rūpintis jo atvykimu taip pat nereikėtų – į sutartą vietą jis gali atriedėti dviračiu. Jeigu kam reikėtų vyriškų rankų pagalbos, galite skambinti į „Šilalės artojo“ redakciją – perduosime visą informaciją Vakhtangui.
Beje, nors Šilalėje jis yra vos mėnuo, čia jam labai patinka – ypač žavi žaluma ir miestelio ramybė, mat jo šeima gyvena Gori mieste, kuriame yra daugiau nei 48 tūkst. gyventojų.
Žydrūnė MILAŠĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
