Vokiečių karys Tauragės partizanų gretose

Siekiant stiprinti kolektyvinę gynybą, 2025 m. Lietuvoje buvo dislokuota Vokietijos kariuomenės 45-oji šarvuotoji brigada, kuri netrukus pasieks pilnus kovinius pajėgumus. Šie įvykiai nejučiomis grąžina mintimis prie laikų, kai Lietuva ginklu kovojo už savo nepriklausomybę. Galbūt neatsitiktinai, būtent tų pačių metų pabaigoje iš kolegos sulaukiau vokiškai parašytos knygos, kurią jis pasiūlė išversti. Paaiškėjo, kad tai – vokiečių kario atsiminimai. Juose jis, Adalbertas Loras, pasakoja, kaip prieš 80 metų, besitraukiant Vermachto frontui, atsidūrė ir pasiliko Tauragėje.

Lietuvoje

A. Loras buvo pašauktas į Vermachtą 1941 m. vasario 4 d. Vos po kelių mėnesių, birželį, jo dalinys įsijungė į masinį puolimą prieš Sovietų sąjungą – operaciją „Barbarosą“. Žygiuodamas į rytus, prisimena, su savo daliniu priartėjo maždaug 20-25 kilometrų iki Maskvos. Čia 1941 m. gruodžio mėnesį jis nušalo kojas ir buvo evakuotas. Į frontą grįžo tik 1942-ųjų vasarą, kai Vermachtas pradėjo puolimą Kaukazo ir jo naftos telkinių link. Vokiečiams patiriant pralaimėjimus, jo dalinys atsitraukė ginti Kubanės placdarmo – paskutiniojo Vokietijos užnugario Kaukaze, kurį kariuomenė bandė išlaikyti po pralaimėjimo Stalingrade. Čia jį ištiko dar viena nelaimė: vieno mūšio metu sužeidė tanko granata. Septyniolika skeveldrų perskrodė kūną nuo galvos ir nugaros iki dešinės rankos bei kairės kojos. Gydydamasis nuo sužalojimų, Loras dirbo mokymų instruktoriumi, tačiau 1944 m. rugpjūtį, visiškai atsigavęs, buvo perkeltas į 1094-ąjį pėstininkų pulką ir nusiųstas į Lietuvą.

Vermachto pajėgos Lietuvoje jau traukėsi. Raseiniuose dar buvo įtvirtintos vokiečių pozicijos, tačiau spalio 7 d. prasidėjo didelis sovietų puolimas palei visą frontą, kurio tikslas buvo atskirti Kuršą nuo Rytprūsių. Vokiečių linija greitai lūžo. Atskiros dalys pasidavė, bet Loro dalinys kovojo toliau. Situacija buvo kritinė: vokiečiai nebeturėjo nei aviacijos, nei pabūklų, o atsitraukiančias kolonas nuolat naikino sovietų artilerija. Vadovavimas buvo visiškai sutrikęs. Loras prisimena: „Staiga mūsų artilerija gavo amunicijos ir ėmė šaudyti į mūsų sektorių… Taip mūsų pačių ugnis patvirtino, kad mūsų pozicija jau laikoma priešo užnugariu“. 

Apie 60 likusių karių suprato: jei liks – bus apsupti ir sunaikinti. Nuspręsta prasiveržti. Pirmiausia buvo išsiųsta žvalgybinė grupė, bet ją pasitiko aršūs sovietų šūviai. Loro teigimu, nė vienas negrįžo. Buvo nuspręsta bandyti praeiti nepastebėtiems pamiške, persiskirstant mažomis grupėmis. Taip Loras atsidūrė penketo karių grupėje. Kaip pamena, jie slapta ėjo per laukus ir miškus vakarų link, o tolumoje nerimo patrankų gaudesys, tankų dardėjimas ir sunkių mašinų riaumojimas.

Kariai keliavo naktimis, o dienomis slapstėsi atokiuose ūkininkų svirnuose. Jų laimei, lietuviai su vokiečiais bendravo mieliau nei su rusais, nes sovietų valdžios grįžimas jiems reiškė represijas. Todėl gyventojai aprūpindavo maisto atsargomis – dažniausiai duonos gabalėliu ir stikline pieno. Grupė turėjo būti itin atsargi, nes kraštą jau buvo užėmusi Raudonoji armija, o jos sunkvežimius reguliariai galėjai matyti kelyje.

Po trijų savaičių tokio slapstymosi ūkininkas Steponas Gajauskas pasikvietė juos į namus ir atvedė vokiškai kalbantį studentą, kuris paaiškino bendrą padėtį: Raudonoji armija jau buvo pažengusi iki Klaipėdos ir stovėjo prie Rytprūsių sienos. Šansų nepastebėtiems pereiti Nemuną ir grįžti į tėvynę beveik neliko. Studentas patarė slėptis pas ūkininkus, kol praeis žiema ir situacija taps aiškesnė. Svarstyta ir pasiduoti, bet baimė buvo stipresnė. Viskas, ką kariai buvo girdėję apie sovietų elgesį su belaisviais, kėlė siaubą. Jų manymu, iš sovietų nelaisvės karo metu niekas negrįždavo, sklandė gandai, kad sugautus žiauriai kankindavo – išdurdavo akis, nupjaudavo liežuvius ir lytinius organus...

Šios baimės turėjo pagrindą. Dabar žinoma, jog tokių svetimoje šalyje likusių vokiečių karių buvo keli tūkstančiai, tačiau tik maža dalis sugebėjo išvengti Raudonosios armijos ir grįžti namo. Tačiau grįžimas dar nereiškė laisvės. Sąjungininkams laimėjus karą, apie 11 milijonų vokiečių karių tapo belaisviais, iš kurių maždaug 3 milijonai buvo sovietų okupuotoje teritorijoje. Jų likimas visiškai priklausė nuo šalies, kurioje buvo paimti į nelaisvę. JAV ir Didžiojoje Britanijoje belaisviai už nedidelį atlyginimą dirbo fermose ir gamyklose, jų santykiai su vietiniais buvo palankūs ir dauguma buvo paleisti 1948–1949 m. Sovietų sąjungoje iš belaisvių namo negrįžo maždaug trečdalis.

Žinant šį istorinį foną suprantama, kodėl Loro grupė nusprendė išsiskirti, o jis pats pasilikti pas ūkininkus. Bet ar iš tiesų įmanoma buvo visą žiemą sėlinti netoli priešo linijos, slapstantis svetimuose namuose? Kiek teisūs buvo tie, kurie abejojo, netrukus teko patirti pačiam A. Lorui.

Pas Steponą Gajauską

Prasidėjo keistas, pavojingas ir iki tol nepažintas gyvenimo etapas. A. Loras pastebėjo, jog Lietuva labai skiriasi nuo Vokietijos. Čia kiekvienas valstietis gyveno savo žemėje, o laukai driekėsi tiesiai prie namų, todėl sodybos dažnai stovėjo viena nuo kitos nutolusios. Gyvenimo sąlygos buvo gerokai kuklesnės: užmiestyje ir kaimuose nebuvo nei elektros, nei vandentiekio – vanduo buvo semiamas tik šulinio. Visi namai buvo mediniai ir dengti šiaudais.

A. Loras atkreipė dėmesį ir į namų statybos ypatumus. S. Gajausko sodyba buvo padalinta į keturias patalpas: svetainę, virtuvę, sandėliuką ir kepyklą. Tėvai su dviem dukromis miegojo svetainėje, o du sūnūs – vienoje lovoje virtuvėje. Krosnis taip pat šildė svetainę, todėl buvo įrengiama taip, kad eitų išilgai svetainės sienos, kuri tarnavo kaip pertvara. Grindys iš lentų buvo tik svetainėje, kitose patalpose jos buvo molinės.

Pirmą savaitę A. Lorui leido miegoti sandėlyje. Bet greitai tai tapo pavojinga, NKVD pradėjo ieškoti žmonių, vokiečių okupacijos metu tarnavusių policijoje ar valdžios įstaigose, taip pat nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu dirbusių valstybės tarnyboje. Dėl šios priežasties jis dienomis slapstėsi klėtyje, maistą jam atnešdavo vaikai. Vakarais leisdavo įeiti į namus. Svarbiausia buvo atsikratyti uniformos. Ūkininkas padėti negalėjo – jo drabužiai buvo per dideli, o berniukų – per maži. Po kelių dienų pasirodė kaimynas, kuris pasiūlė mainais į karinį pistoletą duoti civilinius drabužius. A. Loro padėtyje civilinis apdaras buvo svarbesnis už ginklą, nes jei kas jį būtų pamatę, iškart galėjo atpažinti ir išduoti.

Sandėlyje buvo įrengta slėptuvė iš dviejų pertvarų: tikrosios (krosnies pusėje) ir imituotos (sandėlio pusėje). Kadangi sandėlio sienos buvo apklijuotos senais laikraščiais, imituota siena visiškai neišsiskyrė. Norint patekti į slėptuvę, reikėjo kopti kopėčiomis iš prieškambario į palėpę, kur pakėlus tris grindų lentas atsiverė slaptas kambariukas. Čia tarp dviejų sienų, maždaug 70 cm atstumu viena nuo kitos, buvo sukaupta keli šimtai kilogramų grūdų tam atvejui, jei sovietai konfiskuoti maistą. Čia A. Loras ir praleisdavo naktis.

Tačiau 1945 m. vasario 4 d. S. Gajauskas lietuvišku vardu pasivadinusiam vokiečiui pranešė: „Jurgi, jei nori pasilikti pas mane, turi laikytis maždaug už pusės kilometro nuo namų, bulvių lysvėje. Vaikai atneš tau maisto.“ Ūkininkas nerimavo dėl vis didėjančios grėsmės – NKVD nuolat vykdė kratas visame rajone. Galbūt jis taip pat bijojo, kad pas jį ieškos kaimyno, kuriam buvo parduotas pistoletas. Nebuvo kito pasirinkimo: šalis buvo svetima, kalbos jis beveik nesuprato, o eiti – nebuvo kur.

Slėptuvė bulvių lauke

Pamatęs savo būsimus „namus“, A. Loras išsigando: apvali duobė, uždengta medžiais, ant kurių glaudėsi šiaudų sluoksnis ir žemė. Priekyje liko tik siaura įėjimo anga. Viduje nebuvo vietos net kojoms ištiesti, todėl kastuvu jis dar pramušė skylę sienoje. Jo žodžiais tariant, „negalėjau sau leisti mąstyti, kitaip tikriausiai būčiau išprotėjęs. Tarsi kurmis pasislėpiau žemėje“.

Kitą dieną, sutemus, netoliese pasigirdo žingsniai, stipriai jį išgąsdindami – tačiau tai buvo tik ūkininko dukros Stasė ir Elena. Jos atnešė pieniškos sriubos ir gabalėlį duonos, palaukė, kol pavalgys, o tada pasiėmė indelį ir patraukė namo. Net vaikai žinojo, kad negali išsiduoti ir bijojo artintis prie slėptuvės.

Po kelių dienų ūkininko sūnūs Juozapas ir Jonas atnešė maisto, o kartu įkišo į duobę ir karštą plytą – kad vokietis galėtų pasišildyti kojas. Siaura erdvė trukdė judėti: galima buvo tik gulėti, nes sėdint nugara remdavosi į šaltą sieną. Trūko pačių elementariausių patogumų – tie patys drabužiai, tie patys apatiniai, praustis teko tirpstančio sniego balose, o gamtinius reikalus atlikti naktimis toliau nuo slėptuvės, dienos metu – skardinėje...

Netrukus jį aplankė jau matytas vokiškai kalbantis studentas. Jis paskolino lietuvių-vokiečių kalbų žodyną, kuriuo A. Loras galėjo naudotis mokydamasis lietuvių kalbos. Kasdien jis išmokdavo apie 20 žodžių, bet mokytis galėjo tik geru oru, kai buvo pakankamai šviesu. Pasak jo paties, su kai kuriais žodžiais nutikdavo taip, kad nebeatsimindavo jų vokiško atitikmens, jei mintyse jau įsisąmonindavo lietuvišką variantą.

A. Loras prisimena, kad šis gyvenimo neapibrėžtumas buvo sunkiai pakeliamas. Kiekviena diena atrodė lyg paskutinė, be jokios ateities perspektyvos. Dažnai akyse kaupėsi ašaros, nes tai nebuvo vaikų žaidžiamos slėpynės. Mintys sukosi apie karo atneštas negandas, metus fronte bei namus tėvynėje.

Visą tekstą skaitykite https://taurageszinios.lt/naujiena/vokieciu-karys-taurages-partizanu-gretose-22407

Imantas TAMOŠAUSKAS

Tauragės krašto muziejaus „Santaka” istorikas-etnografas

Tauragės krašto muziejaus „Santaka” archyvo nuotr.