Partizanas sovietinėje gulago sistemoje

Ankstesnėje dalyje pasakojome apie vokiečių karį Adalbertą Lorą, kurio likimas Antrojo pasaulinio karo metais netikėtai atvedė į Lietuvą. Slapstydamasis nuo NKVD, jis rado prieglobstį pas ūkininkus, greitai tapo savu ir iš arti pamatė jų požiūrį į sovietų valdžią. Galiausiai pats įstojo į partizanų gretas ir dalyvavo kovose. Vėliau buvo išduotas, o jį bėgantį kliudė NKVD pareigūnų paleistos kulkos. Vis dėlto tuo A. Loro istorija nesibaigė – prasidėjo dar sudėtingesnis ir dramatiškesnis gyvenimo etapas.

Tauragės NKVD tardymo izoliatoriuje

A. Loras atsibudo batsiuvio namelyje. Rusai į namus buvo atsivedę ir nepažįstamą vokietę merginą. Jie apipylė jį šaltu vandeniu, rodė vieno vokiečių kario nuotraukas ir klausinėjo, ar jis esąs tas vyras. Paaiškėjo, jog mergina su tuo kariu buvo pora, o rusai įtarė, kad A. Loras ir yra tas ieškomasis. Galiausiai buvo suimti visi trys – Loras, mergina ir batsiuvys ir pėsčiomis išvaryti per laukus, maždaug penkis–šešis kilometrus. Vokietis buvo sunkiai sužeistas, o ant nugaros jam dar buvo užkrauta sunki radijo aparatūra.

Tuo metu jis nebuvo tikras, ar batsiuvys laikomas kaltu dėl pagalbos jam, ar visa tai buvo surežisuotas rusų spektaklis – galbūt tam, kad vėliau jis galėtų gintis nuo partizanų, teigdamas, jog nieko neišdavė. Galiausiai kolona laikinai apsistojo pas vieną ūkininką, kol atvyko aukštesnio rango karininkai. Jie A. Lorą sumušė, apspjaudė ir apklausė, tačiau jokios vertingos informacijos neišgavo.

Kitą dieną ūkininkui buvo liepta pakinkyti vežimą ir visi pajudėjo Šilalės link. Pakeliui atsirado galimybė pabėgti: vežimas leidžiantis nuo kalno smarkiai įsibėgėjo, o rusai, vydamiesi pėsčiomis, atsiliko maždaug šimtą metrų. Tačiau A. Loras buvo sužeistas, negalėjo priminti kairės kojos, todėl minties apie pabėgimą teko atsisakyti.

Šilalėje nuvedė į NKVD būstinę, kur jį apžiūrėjo gydytojas. Po valandos kelionė tęsėsi sunkvežimiu – šįkart į Tauragę. Ten jis buvo atvestas į dviejų aukštų namą, kuriame šiandien įsikūręs Tremties ir rezistencijos muziejus. Mažame kambarėlyje visi sėdėjo ant suolo, kol įėjo rusų pareigūnas ir pasakė batsiuviui bei merginai, kad jie gali eiti namo. Tačiau A. Lorui teko eiti kartu su sargybiniu į pirmą aukštą. Ten jo laukė keturi ar penki aukštesnio rango NKVD karininkai. Prasidėjo ta pati „procedūra“ kaip ir pas ūkininką. Pirmasis ištartas žodis buvo „banditas“. Po jo sekė rusiški keiksmažodžiai. Pareigūnai spjaudė jam į veidą ir mušė. Kai vokietis, jų manymu, buvo „pakankamai“ nukankintas, vienas iš jų nuvedė jį į rūsį, kur buvo įrengtos kalėjimo kameros.

Kamera buvo skirta dviem žmonėms. Šildymo nebuvo, stovėjo siauras gultas, pakeltas virš grindų, virš durų degė lemputė: pusė švietė į kamerą, kita pusė – į mažą koridorių. Ji švietė visą naktį, kad sargybiniai matytų, ką kaliniai veikia.

Keltis reikėjo šeštą ryto, atsigulti buvo leidžiama tik nuo dešimtos vakaro. Kameros duryse buvo mažas liukas, pro kurį paduodavo maistą. Rytais kaliniai gaudavo nedidelį molinį dubenėlį su arbata ar kava – iš tiesų tai buvo tik drungnas vandens sultinys. Prie jo – mažą gabalėlį duonos. Pietums duodavo žuvies sriubą su perlinėmis kruopomis, tačiau, kaip A. Loras prisimena, „tas kruopas buvo galima suskaičiuoti, o žuvies visai nebuvo matyti“. Prie jos – nedidelė duonos riekelė. Vakarienei kartodavosi pusryčių meniu. Toks racionas trukdavo savaites ir mėnesius.

Naktys dažniausiai būdavo neramios, iš viršutinio aukšto girdėdavosi tardymams išvedamų kalinių riksmai, klyksmai, mušimai ir kankinimai, kurie prasiskverbdavo net į rūsio kameras. Rūsyje buvo ir karceris – visiškai tamsi, drėgna skylė be langų. Ten uždarydavo tuos, iš kurių bet kokia kaina siekė išgauti prisipažinimus. Maistas buvo dar menkesnis – keli šaukštai vandeningos sriubos ir trupinėlis duonos.

Tačiau tame rūsyje buvo ir dvi vietos, skirtos ypatingam kankinimui. Po dviem betoninėmis laiptinėmis buvo likusios tuščiavidurės maždaug metro aukščio erdvės. Jose nebuvo įmanoma atsistoti, galėjai tik šliaužti arba sėdėti susirietęs. Visos sienos – storas betonas, priekyje – geležinės durys. Kalinius dažnai užrakindavo būtent ten. Kartais jų klyksmai valandų valandas aidėdavo naktimis. Sargybiniai priėję grasindavo, šaukdavo, tada triukšmas trumpam nutildavo, bet netrukus prasidėdavo iš naujo.

Kartą per dieną kalinius trumpam išleisdavo į kiemą ištuštinti skardinio kibiro, naudoto gamtiniams reikalams. Kieme stovėjo medinė būdelė – visa tualeto įranga. Jokio pasivaikščiojimo nebuvo leidžiama. Išeiti galėjai tik po vieną ir tik trumpam – kad nepamatytum kitų kalinių.

A. Loras vienatvėje praleido kelias savaites. Tai buvo laikas apgalvoti, ką ir kaip sakyti tardymų metu, kad apsaugotų likusius partizanus ir ūkininkus, kurie jam padėjo.

Vieną rytą jis buvo iškviestas tardymui. Priešais sėdėjo kapitonas Glaseris, šalia – vertėjas. A. Loras apsimetė vokiečių kariu, kurį kadaise trumpam sutiko einantį iš Latvijos. Šią istoriją jis buvo kruopščiai apgalvojęs – iš anksto išsiaiškinęs dalinio pavadinimą, maršrutą, vadus. Taip jis apsaugojo visus, su kuriais bendravo iki prisijungiant prie Antano grupės. Prisijungimą jis sąmoningai pavėlino pasakojime, kad nebūtų siejamas su kautynėmis prieš NKVD. Kadangi Antanas jau buvo žuvęs, ši informacija niekam nebegalėjo pakenkti.

Vėliau A. Loras turėjo prisipažinti, kad buvo prisijungęs prie Genio grupės, tačiau tvirtino nežinantis nei vardų, nei buvimo vietų. Tai buvo tiesa – partizanus jis pažinojo tik slapyvardžiais. Pats Glaseris, anot A. Loro, elgėsi gana abejingai.

„Kartais man atrodydavo, – prisiminė jis, – kad jam rūpėjo tik atlikti savo tarnybos valandas.“

Vieną dieną tardytojas tapo griežtesnis. Pareikalavo pavardžių ir pagrasino karceriu po laiptais: „Jei nepripažinsi, pasirūpinsiu, kad patektum ten, iš kur sklinda naktiniai šauksmai.“

Po kelių dienų A. Loras sugalvojo pusiau tiesą. Paminėjo Juozą Montvydą. Jis žinojo, kad J. Montvydas – sovietų šnipas, o partizanai tai jau seniai išsiaiškinę. Jei šis išduotų A. Lorą, jam pačiam grėstų partizanų kerštas. Tačiau tardytojas reikalavo daugiau pavardžių. A. Loras nenorėjo išduoti ūkininkų, kurie jį slėpė, todėl ieškojo kompromiso. Pasakė, kad slėpėsi pas senutę Emiliją Laugalienę – tikėdamasis, kad dėl jos senyvo amžiaus ir varganos socialinės padėties sovietai jos nesuims ir neištrems.

Kito tardymo metu Glaseris paklausė, ar A. Loras toliau laikosi savo parodymų. Gavęs atsakymą „Taip“, jis mostelėjo ranka, ir pro duris įžengė J. Montvydas kartu su E. Laugaliene. Kaip ir tikėtasi, J. Montvydas, bijodamas partizanų keršto, prisipažino slėpęs A. Lorą, o Emilija puolė į isteriją: verkė, aimanavo ir į visus klausimus aklai atsakinėjo „taip“, net kai tai akivaizdžiai neatitiko tiesos. Galiausiai tardytojas ėmė ją raminti ir išleido iš kambario.

Per tą laiką A. Lorą ne kartą perkėlė į kitas kameras. Ten jis sutikdavo įvairiausių žmonių. Kai kurie bijodavo iš viso kalbėti įtardami, kad kameros draugas gali būti provokatorius ir viską išduoti, kiti, visiškai palūžę, visą dieną vaikščiodavo pirmyn atgal, verkdavo ir melsdavosi, o maldas nutraukdavo tik valgant. Tokias dienas A. Loras vertino ne ką geriau nei karcerį, nes nebuvo įmanoma normaliai pasikalbėti, pasidalinti mintimis.

Tik po nuosprendžio, dažniausiai skirdavo standartinius 25 metus lagerio, kaliniai atsipalaiduodavo. Slėpti nebebuvo ko, o sargybiniai elgdavosi atlaidžiau. Vienas kalinys pasakojo, jog pro durų plyšius matydavo, kaip sargybiniai vagia kalinių maistą. Tai buvo dar vienas sovietinio skurdo ženklas.

Po kelių savaičių A. Lorą išvedė iš kameros, pervedė per kiemą ir pasodino į sunkvežimį. Viduje jau sėdėjo keli kaliniai – nugara į kabiną, surištomis rankomis. Vartai atsivėrė, sunkvežimis pajudėjo ir išvažiavo iš miesto. Kelionės tikslas liko nežinomas.

Šilutėje, Vilniuje, vagone 

Kelionė truko keletą valandų. Galiausiai sunkvežimis sustojo prie didelio raudonų plytų pastato – Tauragės tardymo izoliatorių pakeitė Šilutės kalėjimas. Čia A. Lorą pasitiko gydytoja, kuri, pamačiusi išsekusį kalinį, elgėsi gana palankiai ir liepė sargybiniams skirti jam papildomą maitinimą.

Šilutėje sąlygos buvo kur kas geresnės nei Tauragėje. Nebeliko priverstinės miegojimo pozicijos, kai tekdavo gulėti veidu į duris, beprasmio durų trankymo. Tačiau gultis ir čia reikėjo nuo 22 valandos vakaro, keltis – šeštą 6 ryto, skardinis kibiras buvo skirtas gamtiniams reikalams. Maisto racionas buvo dosnesnis: duonos kaliniai gaudavo dvigubai daugiau, o meniu, gydytojai paliepus, papildė pienas. Pietų sriuba taip pat buvo geresnės kokybės.

Lietuvių kaliniai Šilutėje dažniau gaudavo maisto siuntinių iš artimųjų. Lorui pasisekė ir dėl kitos aplinkybės – tualetas buvo pastato viduje, į jį kaliniai iš vienos kameros eidavo visi kartu. Susitarę su kaimynais, jie palikdavo jam papildomo maisto ant palangės. Gyvenimas Šilutės kalėjime buvo monotoniškas, bet palyginti ramus – kitaip nei Tauragėje, kur naktimis vykdavo tardymai ir buvo girdėti kankinimų garsai.

Galiausiai A. Lorą išvežė į Vilnių. Ten jis pateko į patalpą, kur ant grindų gulėjo apie septyniasdešimt kalinių. Sužinoję, kad jis buvo partizanas, lietuviai džiaugėsi ir pasidalijo maistu – taip A. Loras sukaupė net apie 20 kilogramų džiovintos duonos ir sūrio. Tačiau netrukus prasidėjo vadinamoji „nemokama kelionė į Sibirą“. Visur buvo gausu ginkluotų saugumiečių su automatais, kulkosvaidžiais ir šunimis. Iš kalėjimo kiemo vedė kelias žemyn į krovinių stotį. Šiuo keliu kalinius varydavo ir sugrūsdavo po 37 žmones į kiekvieną gyvulių vagoną.

Gyvuliniams vagonams prilyginti deportacijų vagonai už Uralo, 1949 m. balandis. Autorius: Vabamu Okupacijos ir laisvės muziejus.

Vagone kiekvienoje pusėje buvo dvi medinių gultų eilės. Ant vieno gulto gulėdavo septyni vyrai, dar devyni – ant grindų. Gamtiniams reikalams buvo įrengtas lentinis vamzdis, vedęs įstrižai žemyn per vagono duris į lauką. Kiekvienoje vagono pusėje buvo dvi nedidelės angos, pro kurias patekdavo šiek tiek oro.

660 kalinių: 12 vagonų su politiniais kaliniais ir 6 vagonai su moterimis. A. Loro žodžiais, „nuostabiai šviečiant saulei, traukinys keleivius vežė į vergystę Rytuose“. Daugeliui tai buvo kelionė į mirtį. Kiekvieną kartą traukiniui sustojus, saugumiečiai barbendavo vagonų sienas ir grindis mediniais plaktukais, tikrindami, ar kas nors neišpjovė skylės. Sustodavo ir tuomet, kai kaliniams būdavo dalijama kava bei duona. Tik labai retai atveždavo šiltos, vandeningos sriubos, kurioje turėjo būti bulvių ir kopūstų, tačiau jų beveik nesimatė.

Traukiniui judant vis toliau į rytus, oras vis labiau vėso. Tokiame klimate dvidešimt penkerių metų bausmę lageriuose ištverti atrodė beveik neįmanoma. Po aštuoniolikos parų nuo kelionės pradžios traukinys sustojo Taišeto paskirstymo lageryje, esančiame maždaug 8000 kilometrų atstumu nuo namų Vokietijoje. Lageris jau buvo perpildytas, o nauji atvykėliai jį dar labiau užkimšo. A. Loro prisiminimu, kaliniai jautėsi „įkalinti tarsi beždžionės zoologijos sode“.

Visą tekstą skaitykite https://taurageszinios.lt/naujiena/vokieciu-karys-taurages-partizanu-gretose-22407

Imantas TAMOŠAUSKAS

Tauragės krašto muziejaus „Santaka” istorikas-etnografas

Tauragės krašto muziejaus „Santaka” archyvo nuotr.