Sakoma, kad savi marškiniai arčiau kūno. Todėl žmo­nėms rūpi ne tik Aleksejaus Navalno apnuodijimo pe­ripetijos, Aleksandro Lukašenkos represijos ar Do­nal­do Trumpo retorikos šuoliai, o ir savi reikalai: kaip rajone ar miestelyje sekasi gintis nuo koronaviruso, kada keli­ninkai pataisys rudens darganų apgadintą žvyrkelį, ko­kią ir kada gaus išmoką, dar – ką rinks į Seimą spalio 11-ąją. Tai štai apie tuos „marškinius“…

Pradėsiu nuo Sigito Gedos eilėraščio eilučių: „Buvau į Lietuvą išėjęs. Ten paukščiai, moterys ir vėjas. Į dieną visos karvės ėjo, ir vėju siautė ir plazdėjo...“ Jas prisimi­niau savaitgalį, kai vietoj visokių užsienių pasukau Ry­tų ir Šiaurės Lietuvos link. Pažintis su Šiaurės Lietuva Pasirinkau tikslą – aplankyti keletą įspūdingiausių dvarų. Kelias nuo Zarasų palei Latvijos pasienį – kalvotas ir vingiuotas. Paskui…

Mano rusakalbis kaimynas rugpjūčio 1-ąją, kai atsinaujino kaukių dėvėjimas, pasipiktinęs šaukė: kokia čia vals­ty­bė, jei taip prievartauja savo piliečius! Suprantama, jam atsikertu: kuo čia dėta valstybė, kai reikia kiekvie­nam ap­sisaugoti nuo mirtino užkrato? Bet šįkart apie kitokį užkratą, kuris judina kaimyninės diktatūros pamatus. Ne apie tą, kuriuo tarsi giriasi paskutinis Europos diktatorius, prasitaręs, kad neva persirgęs koronavirusu... Baltarusijoje plinta visuomenės…