Laikas vykdyti pažadus mokytojams
Apie tai, kad švietimo sistemoje ir vėl kaupiasi problemų debesys, paprastai pirmiausia praneša žurnalistai, prašantys komentaro, kviečiantys į laidas. Stengiuosi sekti ir analizuoti viską, kas yra susiję su mokymo procesu, todėl mielai dalyvaučiau diskusijose. Tačiau jau prieš dešimtmetį įsitikinau, kad mano nuomonė šiuo klausimu menkai kam įdomi, todėl su šypsena perklausiu: „Galiu komentuoti ir dalyvauti laidoje, tačiau juk ne man skambinate?“ Netrukus kitame telefono gale išgirstu juoką arba atsiprašymą – mano vardas ir pavardė tokie pat, kaip vieno iš pedagogų profesinės sąjungos lyderio.
Kai dar aktyviai dalyvavau politikoje, ne kartą sulaukdavau klausimo, ar mokytojai streikuos? Nežinau. Neabejoju, jog ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) lyderis Andrius Navickas strimgalviais į streiką nesiveržia. Tokie protestai visada sukelia nemažai problemų, sutrikdo mokyklų darbą. Panašu, kad ir šįkart mokytojai vis dar nepraranda vilties, jog Vyriausybė pakoreguos biudžeto projektą, skirdama papildomų lėšų jų atlyginimams didinti. Priešingu atveju žadama nuo lapkričio 16-osios pradėti streiką.
Kiek anksčiau švietimo, mokslo ir sporto ministrė tikino nesuprantanti, kodėl mokytojai nerimsta.
Tuo tarpu LŠDPS aiškiai nurodo, kad pedagogų netenkina Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlomas 7,56 proc. (92–152 eurais į rankas) darbo užmokesčio augimas kitąmet. Pagal projektą, nuo sausio 1-osios 4,5 proc. didinami pareiginės algos koeficientai, tačiau profsąjunga reikalauja pedagoginių darbuotojų pareiginės algos koeficientą didinti 10 proc. Paprasčiau sakant, ministerija atlyginimų augimą skaičiuoja remdamasi prognozėmis, o profsąjunga kelia klausimą, ar tokia skaičiavimo sistema iš tiesų užtikrina sutartą mokytojų atlyginimų augimą, palyginti su šalies vidurkiu.
Dar praėjusioje kadencijoje buvo pasirašytas Nacionalinis susitarimas, kuriuo siekta spręsti įsisenėjusias švietimo sistemos problemas. Beje, pasirašant šį susitarimą, socialdemokratai piktinosi, jog konservatorių ir liberalų valdžia neva esanti nejautri mokytojų bėdoms. Tuomet „socdemai“ žadėjo ne tik dosnesnį švietimo finansavimą, bet ir naikinti mokytojų biurokratinius pančius bei ydingą atlyginimų skaičiavimo sistemą. Šiandien pedagogų profsąjunga iš esmės reikalauja tik vykdyti Nacionalinį susitarimą – net neprašydama įgyvendinti visų lengva ranka dalytų pažadų.
Ministerija paskelbė, jog kitais metais mokytojų atlyginimams didinti papildomai numatyta 250 mln. Eur. Suma atrodo įspūdinga – bent jau tol, kol nepalyginame jos su tuo, kiek valstybei kainuoja skolos palūkanos. Be to, profsąjungos skaičiavimu, ši numatyta suma yra beveik ketvirtadaliu mažesnė, nei reikėtų įgyvendinant susitarime įtvirtintą 10 proc. augimą.
Neabejoju, kad šiuo atveju problema – ne vien pinigai. Vidutinis mokytojų amžius irgi siunčia rimtą perspėjimą: naujų pedagogų į mokymo įstaigas ateina gerokai per mažai. Ir nors kalbame apie mažėjantį vaikų skaičių, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis mokytojų trūkumas didėja.
Jau daugiau nei dešimt metų visos valdžios kalba apie mokytojo profesijos prestižą, tačiau įtampos ir streso kupina pedagogų kasdienybė mažai keičiasi. Ministerija džiaugiasi, jog esą mokytojai aktyviai naudojasi nauja psichologo konsultacijų paslauga. Tačiau tai kartu rodo, kiek daug įtampos ir nerimo susikaupė pačioje sistemoje. Situacijos tikrai nepagerino ir skubotai koreguotos mokymo programos, prie problemų prisideda ir netolygus mokinių pasiskirstymas: vienos mokyklos perpildytos, kitos – pustuštės. Ne mažiau svarbūs ir iššūkiai, susiję su sparčia technologijų kaita bei naujų kartų psichologinėmis ypatybėmis.
LSDP Seimo rinkimus laimėjo žadėdama veikiančią valstybę. Svarbi rinkimų programos dalis buvo skirta švietimo sistemos pokyčiams. Verta tai prisiminti, nes netrukus visos partijos vėl dalys pažadus – šįkart savivaldos rinkimuose.
„Gerindami mokytojų darbo sąlygas ir sykiu spręsdami jų trūkumo problemą, pirmiausia užtikrinsime ženklų pedagogų atlyginimų didinimą. Sieksime, jog klasės dydis būtų toks, kad pedagogas galėtų sukurti kiekvieną mokinį motyvuojančią edukacinę aplinką. Užtikrinsime deramą balansą tarp mokytojų darbo ir poilsio. Įtvirtinsime etikos nuostatas, pagal kurias būtų gerbiamos ir mokinių, ir pedagogų teisės. Stiprinsime pasitikėjimo mokytojais kultūrą, mažindami kontrolę ir biurokratinius reikalavimus. Investuosime į mokytojų kvalifikacijos kėlimą, mokyklų vadovų parengimą, pritraukimą ir jų lyderystės stiprinimą.“
Tokie sklandžiai ir įtaigiai surašyti pažadai liejosi prieš rinkimus. Norisi tikėti, jog švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė juos prisimena. Jei ne, turėtų žinoti bent tai, kas įrašyta į dabartinės Vyriausybės programą: „Mažinsime mokytojų trūkumą, vykdysime valstybės vardu duotus įsipareigojimus kelti atlyginimus ir gerinti darbo sąlygas.“ Tokį įsipareigojimą valdantieji paskelbė prieš metus. Todėl būtų keista, jei šiandien pedagogai nereikalautų jo vykdyti.
Streikas visada yra radikali priemonė, tačiau svarbu nepamiršti, kad mokytojai, reikalaudami politikų įgyvendinti bent minimalius savo pažadus, kovoja ne tik dėl savęs, bet ir dėl visos valstybės. Tikrai nemanau, jog pedagogų atlyginimų augimo tempas yra universalus raktas, atrakinantis visas švietimo sistemos problemas. Tačiau tik tada, kai mokytojai nejaus, jog jais yra manipuliuojama, kai skambūs politikų susitarimai bus iš tiesų vykdomi, bus galima žengti kitus žingsnius solidaresnės ir teisingesnės valstybės link.
Beje, jei valstybėje pinigų iš tiesų trūksta, ar tikrai svarbiau juos skirti visų mokinių maitinimui mokyklose, net nesvarstant, ar visiems ši paslauga reikalinga, nei vykdyti pažadą didinti mokytojų atlyginimus sutartu dydžiu?
Andrius NAVICKAS