Biudžeto labirinte: gražūs pažadai ir nerimą keliančios detalės

Toliau judame labirintu, kuriame atsiduria kiekvienas, bandantis susigaudyti ir giliau apmąstyti, ko galime tikėtis, kai Seimui pateiktas kitų metų valstybės biudžeto projektas. Panašu, jog nebeverta to­liau vynioti valstybės skolos gijos. Ji itin ilga ir, regis, palieka tik dvi vertinimo alternatyvas: neatsakin­ga fiskalinė politika, kaip teigia opozicija, arba geriausias sprendimas itin komplikuotoje situacijoje, kaip tikina Premjeras ir Prezidentas. Nebeliko abejonių, jog kitos kadencijos valdantiesiems teks itin sunkus palikimas. Tačiau svarbiau­sia, kad valstybė galėtų funkcionuoti ne tik iki savivaldos rinkimų, bet ir po jų.

Norėčiau būti optimistas, tačiau turiu pasidalyti tuo, kas šią savaitę nuliūdino. Pirmiausia sužinojome, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nustebino net koalicijos partnerius. Paskelbta, kad plačiai reklamuotos Paramos šeimai paketo dalies – vaiko priežiūros išmokų didinimo šeimoms, pasirinkusioms pusantrų metų trukmės vaiko priežiūros atostogas, – įgyvendinimas atidedamas metams. Esą dėl techninių priežasčių. Seimas gali tokiam atidėjimui nepritarti, tačiau akivaizdu, jog dabartiniame kitų metų biudžeto projekte šioms papildomoms išlaidoms lėšų nenumatyta.

Kelis kartus perklausiau ir kultūros ministro Luko Alsio žinią. Jis džiaugiasi, kad kultūros sričiai bus skirta nemažai lėšų, tačiau taip ir lieka neaišku, kaip konkrečiai bus papildomai finansuojamas, pavyzdžiui, Medijų rėmimo fondas. Bent jau kol kas ministerijos numatytas finansavimas šiam fondui nenuteikia itin optimistiškai, nors minist­ras tikina, jog „viskas bus gerai“. Be to, jis pripažįsta, kad kitais metais gali pritrūkti lėšų ir kultūros infrastruktūros projektams, kuriems renovacija verkiant reikalinga.

Galima sutikti su ministru, jog svarbu yra „investuoti į žmones“, tačiau kol kas sunku patikėti, kad kultūros sektoriui iš tiesų bus skiriamas deramas dėmesys. Nepaprastai sunku atsikratyti įspūdžio, jog kultūrininkai vis dar „baudžiami“ už protestus ir prieštaravimą valdžiai.

Bene liūdniausia buvo klausytis Seime vykusios spaudos konferencijos, kurioje dalyvavo medikai, specialistai ir pacientų organizacijų atstovai. Ją surengė opozicija, nesulaukianti žadėto Ilgalaikės priežiūros įstatymo projekto, bet išgirdusi specialistų nuogąstavimus, kad už, regis, patrauk­liai skambančių pažadų gali slypėti skaudi tikrovė. Apmaudžiausia tai, jog, džiaugiantis pavykusiu dialogu tarp dviejų ministerijų, atrodo, nepasivarginta į šį dialogą įtraukti tų, kurie šiandien dirba ambulatorinės slaugos srityje ir teikia paslaugas 70 tūkst. pacientų. Beje, dar visai neseniai viltingai rašiau, kad svarbiausia bent jau pradėti judėti teisinga kryptimi. Pasirodo, judama itin lėtai, o dėl pasirinktos krypties jau kyla abejonių.

Slauga ir socialinės paslaugos žmonėms, susiduriantiems su įvairiais sunkumais, yra būtina gerovės valstybės sąlyga. Jei opozicijos politikas pareikštų, kad, tarkime, kyla reali grėsmė, jog ši reforma gali sumažinti slaugos namuose prieinamumą arba tapti papildoma našta pacientų artimiesiems bei ligoninėms, būtų galima įtarti politinį šališkumą. Tačiau kai apie tai kalba šioje srityje dirbantys medikai, būtina suklusti.

Ne mažiau svarbus ir jų perspėjimas, kad, užuot stiprinę jau veikiančią sistemą, galime ją išardyti ir pasiūlyti naujų, neaišku, kaip tarpusavyje suderintų sprendimų. Gal vis tik Sveikatos apsaugos ministerija į šiuos sveikatos srities specialistų nuogąstavimus reaguos ir į juos bus atsižvelgta?

Visi šie atvejai tik sustiprina bendrą įspūdį, kuris susidaro nagrinėjant biudžeto projektą ir klausantis ginčų dėl jo: velnias slypi detalėse. Žinoma, yra dalykų, kurių keisti neįmanoma arba kuriems alternatyvų nedaug. Pavyzdžiui, krašto apsaugos finansavimas. Taip pat reikia vykdyti įsipareigojimus pensininkams, pareigūnams, pedagogams, o socialinei sričiai, kaip įprasta, būtina skirti vis daugiau investicijų. Beje, galima pasidžiaugti, jog kitais metais didelė dalis socialinių išmokų bus indeksuojamos.

Kita vertus, vos pradedi gilintis į kurią nors sritį, kyla klausimų: tarkime, galima mažinti keliams skiriamą finansavimą, motyvuojant tuo, kad ministerija nespėja įsisavinti didesnių lėšų, bet prisiminkime, kiek metų jau triukšmaujama, jog kelių sektorius finansuojamas nepakankamai. Dar viena sritis – švietimas ir sveikata: ar po metų vėl nekalbėsime apie dar didesnį medikų bei pedagogų trūkumą ir vėl nekartosime, jog „reikia kažką daryti“?

Amžina tema – pavėžėjimo paslauga regionuose: nemaža dalis jos finansavimo ir prevencinių projektų tyliai numarinti. Suprantu, kad prevencija yra sritis, kurioje negalima tikėtis greito rezultato. Čia reikia kantriai sėti ir laistyti, o vaisius gali nuraškyti jau kiti politikai. Tačiau apleidus prevenciją, už kovą su padariniais tenka mokėti gerokai daugiau.

Kelionė biudžeto labirintu tęsiasi. Jis, žinoma, bus patvirtintas. Tačiau norėtųsi, kad būtų kuo aiškiau pasakyta, kaip iš tiesų gyvensime kitais metais ir kokių sprendimų galime tikėtis. Nes dabar atrodo, jog nemaža dalis pareiškimų esą biudžetas parengtas išskirtinai rūpinantis „paprasto žmogaus interesais“, labiau primena rek­laminius blizgučius nei aiškų atsakymą į klausimą, kaip iš tikrųjų bus.

Andrius NAVICKAS