Žmogui reikia ne pažadų, o realios pagalbos

Itin retas žmogus visą gyvenimą išsiverčia be gydytojų, socialinių ar slaugos paslaugų. O šeimai si­tuacija tampa ypač sudėtinga, kai namuose atsiranda artimasis, ku­riam reikalinga nuolatinė priežiūra. Sunki liga ar su amžiumi atsirandančių negalavimų našta paliečia ne tik patį žmogų – ji keičia visos šeimos gyvenimą, riboja galimybes dirbti, didina išlaidas ir dažnai reikalauja artimųjų atsisakyti dalies savo gyvenimo.

Lietuva turi profesionalių gydytojų, tačiau vien geros medicinos nepakanka. Žmogui, kuriam dėl ligos, negalios ar amžiaus reikia kasdienės pagalbos, ne mažiau svarbios yra kokybiškos slaugos ir socialinės paslaugos. Tačiau bū­tent šioje srityje Lietuva problemų turi jau ne vieną dešimtmetį.

Moksliniai tyrimai rodo, kad kokybiška slauga yra ne mažiau svarbi nei medicinos paslaugos. Deja, sovietmečiu Lietuvoje įsitvirtino medikalizuotas sveikatos apsaugos modelis. Daug dėmesio buvo skiriama gydytojams ir gydymui, tačiau visavertė slauga, prevencija, sveikimo procesas ir pagalba žmogui namuose liko nuošalyje. Net ir šiandien slaugytojai vadinami „seselėmis“ ar „broliukais“ ir suvokiami tik kaip gydytojų pagalbininkai. Tačiau gydytojas ir slaugytojas – dvi skirtingos profesijos, kurios viena kitą papildo. Kokybiškas gydymas neatsiejamas nuo profe­sionalios slaugos, ypač, kai žmogui pagalbos reikia ne tik gydymo įstaigoje, bet ir namuose.

Apie būtinybę stiprinti slaugos sistemą Lietuvoje kalbama jau kelis dešimt­mečius. Ilgą laiką tai buvo daugiau dek­laracijos nei realūs pokyčiai, pastaraisiais metais situacija lyg ir pradėjo keistis. Dabartinis sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis pripažįsta, jog slaugytojų trūkumas Lietuvoje didėja, o neturint galimybių radikaliai didinti šios srities finansavimo, problemos išspręsti greitai nepavyks.

Kita vertus, galima pasidžiaugti, kad pagaliau bandoma užbaigti tai, ko ilgai trūko – sujungti socialines ir slaugos paslaugas žmogaus namuose. Apie tokio „tilto“ būtinybę prieš daugiau nei dešimtmetį, dar vadovaudamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kalbėjo ir L. Kukuraitis.

Jau šioje rudens sesijoje Seimą turėtų pasiekti Ilgalaikės priežiūros paslaugų įstatymo projektas. Jis turėtų palengvinti gyvenimą žmonėms, kuriems kasdien reikia socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugų. Opozicija jau pastebėjo, kad toks projektas yra reikalingas ir nuosekliai tęsia ankstesnėse Seimo kadencijose pradėtus darbus, todėl galima tikėtis, jog įstatymas bus priimtas. Tačiau numatoma, kad jis įsigaliotų tik nuo 2029 m. pradžios. Būtent tai, kad ilgalaikės priežiūros „tiltas“ statomas ne vienerius metus ir dar porą metų bus ruošiamas realiam naudojimui, gerai parodo, kaip lėtai politinės institucijos reaguoja į sparčiai augančius visuomenės poreikius. 

Viena didžiausių problemų – sistemos suskirstymas ministerijų ir institucijų ribomis. Toks darbų pasidalijimas būtinas, tačiau sudėtingos socialinės problemos dažnai netelpa į vienos ministerijos kompetencijos ribas. Socialinė pagalba ir slauga yra akivaizdžiai susijusios sritys, ypač, kai kalbame apie ilgalaikę žmogaus priežiūrą. Todėl svarbiausia, jog žmogus visą jam reikalingą pagalbą galėtų gauti kuo paprasčiau – pagal taip vadinamą „vieno langelio“ principą, o ne vaikščiodamas po skirtingas institucijas ir aiškindamasis, kas už ką atsakingas.

Gyvename senstančioje visuomenėje, todėl daugėja žmonių, kuriems reikalinga nuolatinė specialistų pagalba. Bet šiandien labai dažnai artimieji yra priversti patys atlikti socialinio darbuotojo ar slaugytojo vaidmenį. Jie negali visavertiškai pakeisti profesionalų, o tokia priežiūros našta neretai smarkiai apriboja galimybes dirbti ir tampa finansine našta šeimai.

Kokybiška ilgalaikė priežiūra galėtų padėti artimiesiems nebesirinkti tarp darbo ir būtinybės rūpintis sergančiu ar senyvu šeimos nariu. Ne mažiau svarbus ir glaudesnis slaugytojų bei socialinių darbuotojų bendradarbiavimas, kurio iki šiol trūksta.

Dėl būsimo Ilgalaikės priežiūros įstatymo turinio dar neabejotinai bus diskutuojama. Vienas klausimų – ar neturėtų būti atsisakyta dabar galiojančio keturių mėnesių maksimalaus pagalbos termino, kuris kai kurioms šeimoms tampa itin skaudžia problema. Taip pat teks susitarti, kokias paslaugas žmonėms iš tiesų bus galima pasiūlyti.

Būtent žodis „iš tiesų“ čia labai svarbus. Lietuvoje ne kartą teko susidurti su situacija, kai teisės aktuose numatytos paslaugos realybėje prieinamos gerokai siauriau. Dažniausia priežastis paprasta – nepakanka pinigų prisiimtiems įsipareigojimams įgyvendinti.

Ilgalaikės priežiūros sistemai reikės tvirto finansinio pagrindo, nes kalbame apie brangias ir ilgalaikes paslaugas. Įstatymo rengėjai numato, kad prie jų finansavimo turės prisidėti ir savivaldybės, o tam tikrais atvejais, pagal galimybes, ir patys paslaugų gavėjai.

Tiesa, nors žadama savivaldybėms skirti tikslines lėšas įstatymui įgyvendinti, nereikėtų pamiršti vienos paprastos taisyklės: politikoje pinigus dažnai pažada vieni, o vėliau juos turi rasti jau kiti. Todėl bet kokie nauji įsipareigojimai turėtų būti pagrįsti realiais ir ilgalaikiais finansiniais ištekliais.

Kitas klausimas, ar turėsime pakanka­mai specialistų. Ilgalaikės priežiūros poreikis visuomenėje auga sparčiai, tačiau slaugytojų ir kitų specialistų jau dabar trūksta. Iš geriat­rijos skyrių diegimo lyg ir turėtume būti pasimokę: su fanfaromis paskelbus apie naują paslaugą, netrukus paaiškėjo, kad pasiūla gerokai atsilieka nuo realaus poreikio.

Optimizmo teikia tai, jog pagaliau girdime ne vien deklaruojamą, bet ir realų bandymą kurti gerovės valstybę. Net jeigu dėl specialistų ir lėšų trūkumo greitai nepavyks sukurti plačiai prieinamos, veiksmingos ir kokybiškos ilgalaikės priežiūros sistemos, svarbu bent jau pradėti judėti ta kryptimi.

Andrius NAVICKAS