Kada nutylėjimas tampa bendrininkavimu?
Labiausiai sukrėtęs pirmosios rugpjūčio pusės įvykis buvo prokuratūros surengta spaudos konferencija, kurioje paskelbta apie sunkius kaltinimus dviem Vilniaus arkivyskupijos dvasininkams. Vienam jų pareikšti kaltinimai dėl disponavimo pornografiniais vaizdais, kuriuose vaizduojami nepilnamečiai, kitas kaltinamas seksualiniu keliolikos nepilnamečių išnaudojimu, kuris, kaip įtariama, galėjo tęstis daugiau nei du dešimtmečius. Per tą laiką kunigas tarnavo įvairiose parapijose, dalyvavo daugybėje viešų renginių, bendravo su bendruomenėmis, kartu su juo fotografavosi politikai ir visuomenės veikėjai. Todėl ši istorija kelia ne tik siaubą, bet ir neišvengiamus klausimus: nejaugi niekas nepastebėjo nusikalstamo elgesio?
Bažnyčia yra institucija, kurioje susitinka skirtingų kartų žmonės. Vaikai ruošiasi Pirmajai komunijai, dalyvauja katechezės užsiėmimuose, tampa ministrantais, įsitraukia į parapijų veiklą. Kunigas dažniausiai yra laikomas moraliniu autoritetu, žmogumi, kuriuo pasitikima ir kurio žodis turi didelę reikšmę. Būtent todėl dvasininko padarytas nusikaltimas sukrečia ypač stipriai. Autoritetas, pasitikėjimas ir institucinė galia gali tapti priemonėmis manipuliuoti silpnesniu žmogumi. Vaikai dažnai nesugeba pasipriešinti suaugusiajam, kurį buvo mokomi gerbti ir klausyti. Dar sudėtingiau jiems apie patirtą smurtą prabilti artimiesiems. O kai kurie nukentėjusieji, net ir išdrįsę papasakoti apie savo išgyvenimus, susiduria su nepasitikėjimu, abejonėmis ar net kaltinimais.
Apie seksualinį išnaudojimą bažnyčioje pasaulyje kalbama jau ne vieną dešimtmetį. Atlikti tyrimai įvairiose valstybėse atskleidė tūkstančius dvasininkų ir vienuolių padarytų seksualinio pobūdžio nusikaltimų. Vatikanas reagavo griežtindamas reikalavimus vyskupams ir pabrėždamas prevencijos bei skaidraus tyrimų proceso svarbą. Tačiau tenka pripažinti, jog Lietuvoje ilgą laiką buvo puoselėjamas įsitikinimas, kad ši problema mūsų šalyje nėra tokia opi. Dalis dvasininkų daugiau dėmesio skyrė kalboms apie visuomenės nutolimą nuo Bažnyčios ar mažėjančią pagarbą religijai, tuo tarpu jos pačios vidinės problemos dažnai likdavo nuošalyje.
Nors užuominų ir raginimų kurti patikimą ir skaidrią reagavimo į galimus seksualinio išnaudojimo atvejus sistemą vis atsirasdavo, bet viskas taip ir nuslopdavo. Neatsitiktinai, matyt, prieš kelerius metus atsirado ir katalikų pasauliečių iniciatyva „Svarbus reikalas“, raginusi į skundų nagrinėjimą įtraukti nepriklausomus specialistus ir skatinti aukas nebijoti kreiptis pagalbos.
Šiandien jau žinome, kad perspėjimų būta ne be pagrindo. Vatikanas skelbė rekomendacijas, pasauliečiai reiškė susirūpinimą, tačiau niekas neatkreipė dėmesio jog vienas (?) iš dvasininkų, kaip įtariama, daugelį metų galėjo vykdyti nusikalstamas veikas ir tuo pat metu eiti atsakingas pareigas parapijose.
Nusikaltimų pasitaiko įvairiose profesijose, todėl būtų neteisinga teigti, kad jie būdingi tik dvasininkams. Tačiau kunigo tarnystė grindžiama pasitikėjimu, todėl kiekvienas toks atvejis verčia klausti, ar tikrai per daugiau nei du dešimtmečius nebuvo nė vieno signalo, kuris būtų paskatinęs atidžiau įvertinti situaciją.
Bažnyčios valdymo sistema yra paremta aiškia atsakomybių grandine. Klebonas savo parapijoje turi daug įgaliojimų, tačiau kartu yra pavaldus vyskupui. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar kontrolės mechanizmai veikė tinkamai.
Žinoma, kol vyksta tyrimas, kategoriškiems vertinimams vietos nėra. Tačiau dar pavojingesnis už atskirus nusikaltimus gali būti institucinis abejingumas. Jei į galimus pažeidimus nebuvo reaguojama arba buvo apsiribota formaliais sprendimais, problema tampa ne vieno žmogaus, bet visos sistemos atsakomybe. Neatsitiktinai ir po Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo viešo pareiškimo pasigirdo daug kritikos. Žmonės tikėjosi ne tik apgailestavimo ar bendrų frazių, bet ir aiškių atsakymų: kokios konkrečios priemonės bus taikomos, kaip bus stiprinama prevencija ir kokią atsakomybę prisiims Bažnyčios vadovybė.
Suprantama, jog žmonės šiandien jaučia pyktį, nusivylimą ir net išdavystę. Kai kraupiai nusikalsta tie, kurie turėjo būti moraliniai autoritetai, sukrėsti būna ne tik pavieniai žmonės, bet ir visa bendruomenė. Todėl būtų klaida šią tragediją paversti dar viena tema, kuri po kelių savaičių nugrimztų į užmarštį. Ši krizė turėtų paskatinti rimtą pokalbį apie atsakomybę, kontrolę, skaidrumą ir bendruomenės vaidmenį.
Bažnyčia nėra vien dvasininkų institucija ar nuosavybė. Ir ne klebonas ar vyskupas, o Jėzus Kristus savo kančia išgano mus. Bažnyčią sudaro visi tikintieji. Todėl abejingumas negali tapti išeitimi. Negalime ignoruoti nė vieno atvejo, kai piktnaudžiaujama tarnyste ar autoritetu. Kita vertus, negalime absoliutinti – svarbu remti ir palaikyti tuos dvasininkus, kurie sąžiningai ir atsakingai atlieka savo misiją.
Rašyti ir kalbėti šia tema yra sunku. Tokiose situacijose nebūna paprastų ir greitų sprendimų. Tačiau viena aišku: tyla ir nenoras kelti nepatogius klausimus niekada netaps apsauga. Todėl šiandien svarbiausia yra ne ieškoti pasiteisinimų, o kalbėtis bendruomenėse, parapijose, maldos grupėse ir šeimose apie tai, ką galime padaryti, kad bažnyčios išliktų saugiomis erdvėmis visiems, o ypač tiems, kuriuos privalome saugoti labiausiai – vaikams.
Andrius NAVICKAS