Vaikas – ne nuosavybė, o atsakomybė
Lietuvos politikai diskutuoja, kokios priemonės labiausiai paskatintų gimstamumą. Vaiko gimimas – tikras stebuklas, keičiantis gyvenimą. Tačiau kartu tenka kalbėti ir tema, kuri kelia itin daug aistrų bei priešina visuomenę – tėvų teises ir pareigas.
Esu parašęs provokuojantį tekstą, kurio pavadinime klausiau: kam priklauso vaikas? Tėvams, kurie suteikė jam gyvybę ir pirmieji paėmė trapų naujagimį ant rankų? O gal valstybei, kuri moka vaiko pinigus, teikia kitą paramą šeimai ir tikisi, jog užaugs aktyvus pilietis, savo darbu ir mokesčiais prisidėsiantis prie visuomenės gerovės?
Taip norėjau parodyti, koks klastingas yra šis klausimas, ypač, kai mėginama į jį atsakyti vienareikšmiškai. Todėl pabrėžiau, kad nė į vieną žmogų negalima žvelgti kaip į kieno nors nuosavybę. Nė su vienu žmogumi negalima elgtis kaip su daiktu ar priemone savo tikslams pasiekti. Be abejo, vaikas yra priklausomas nuo kitų – jam būtina priežiūra, pagalba ir globa. Tačiau kiekvienas žmogus turi pamatinius poreikius, būtinus jo saugumui bei gerovei. Kitaip tariant, nors tėvai turi daugiausia teisių rūpintis savo vaiku, kartu jie turi ir daugybę pareigų, kurių privalo laikytis. Valstybė per savo institucijas taip pat yra atsakinga už tai, jog nė vienas žmogus, ypač mažametis vaikas, neatsidurtų sąlygose, keliančiose grėsmę jo sveikatai ar visaverčiam vystymuisi. Deja, teorijoje visa tai skamba gerokai paprasčiau nei realiame gyvenime.
Didžiausias ginčas kyla dėl to, kokius vaiko poreikius reikėtų laikyti pamatiniais ir kokios tėvų pareigos turėtų būti privalomos. Dažnai girdime priekaištus, kad valstybės institucijos esą pernelyg kišasi į šeimos gyvenimą, ypač tais atvejais, kai tėvai vadovaujasi sava gyvenimo filosofija ar kitaip supranta rūpinimąsi vaiku.
Vis dėlto verta prisiminti, jog Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistema buvo iš esmės pertvarkyta prieš beveik dešimtmetį, kai visuomenę sukrėtė tragedija – mažylis žuvo dėl artimiausių žmonių smurto. Tuomet garsiausiai skambėjo priekaištai, kad tarnybos, pedagogai ar kaimynai nereagavo į galimos nepriežiūros požymius, nepastebėjo, kas dedasi šeimoje, nors jų veiksmai galėjo išgelbėti vaiko gyvybę.
Po šių įvykių buvo centralizuota Vaiko teisių apsaugos tarnyba, sukurtas naujas reagavimo į galimus pažeidimus modelis, pradėti specialistų mokymai. Bet netrukus kilo ir pasipiktinimo banga. Visuomenėje sklandė sąmokslo teorijos, esą reforma vykdoma tam, jog būtų lengviau atimti vaikus iš tėvų ir perduoti juos globėjams užsienyje. Buvo platinamos išgalvotos istorijos apie neva tokius atvejus.
Kita vertus, nesunku suprasti ir tėvus. Nėra malonu, kai tavo elgesys su vaiku vertinamas, o kartais tenka dėl jo aiškintis.
Tuo pat metu buvo priimtas ir įstatymas, draudžiantis fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę, todėl dalis visuomenės tai suvokė kaip papildomą valstybės kišimąsi į šeimos gyvenimą.
Šiandien galima tvirtai pasakyti, kad baimės dėl masinio vaikų atėmimo nepasitvirtino. Vaiko teisių specialistai džiaugiasi, jog pastebimai sumažėjo įvairių formų smurto prieš vaikus. Tiesa, pandemijos laikotarpiu įtampa vėl buvo išaugusi. Dažniausiai ji buvo susijusi su klausimais, ar tėvai privalo laikytis tradicinės medicinos rekomendacijų. Ar būtina skiepyti vaikus? Ar nepažeidžiami jų interesai, jei tėvai renkasi mitybą, kuri, medikų vertinimu, neužtikrina visaverčio vystymosi?
Buvo ir keletas plačiai nuskambėjusių atvejų, kai Vaiko teisių apsaugos tarnybų reakcija pasirodė nejautri ir vargu ar prisidėjo prie vaiko gerovės. Akivaizdu, kad nėra paprasta taikyti vienodą algoritmą unikaliose gyvenimo situacijose. Vis dėlto kyla klausimas: ar geriau reaguoti, sukelti šeimai nepatogumų ir vėliau įsitikinti, jog įtarimai nepasitvirtino, ar formaliai nuspręsti, kad visi tėvai savo vaikams linki tik gero, o po to susidurti su tragedija, kurios jau nebeįmanoma ištaisyti?
Vaiko teisių specialistai šiandien kelia ir kitą klausimą: ar valstybės teikiama parama vaikui neturėtų būti siejama su tam tikromis tėvų pareigomis? Pavyzdžiui, kad vaikui būtų užtikrinama reguliari sveikatos priežiūra, rūpinamasi jo ugdymu.
Valstybė finansuoja įvairias programas, padedančias tėvams geriau suprasti vaiko raidą, jo poreikius ir stiprinti tėvystės įgūdžius. Tačiau ir čia susiduriama su iššūkiu – ką daryti, kai tėvų supratimas apie vaiko gerovę iš esmės skiriasi nuo to, ką pagrįsta medicina ar psichologija laiko geriausiu sprendimu? Kiek galime sutarti dėl bendrų standartų, o kokius sprendimus turėtume palikti išskirtinai tėvų atsakomybei? Konstitucija garantuoja teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, tačiau teisininkai pabrėžia, jog ši teisė nėra absoliuti – ji turi būti derinama su pamatiniais vaiko teisių ir gerovės principais.
Sąmoningai nesiekiu analizuoti konkrečių konfliktų tarp tėvų ir vaiko teisių specialistų, kilusių viename rajone ir nuskambėjusių per visą šalį liepos pabaigoje. Kalbėdami jautriomis temomis pernelyg dažnai skubame užimti kategorišką poziciją ir piktinamės, kai kas nors mąsto kitaip.
Šio teksto tikslas – priminti, kad kalbant apie vaiko gerovę svarbiausia yra ne ieškoti kaltųjų, o kantriai ir jautriai svarstyti, ko galime pasimokyti iš kiekvienos krizės. Lygiai taip pat, kuriant demografinę politiką, svarbu suvokti, jog kiekvienas vaikas nėra tik statistinis vienetas ar skaičius ataskaitoje. Tai žmogus, kuriam privalome sudaryti kuo geresnes sąlygas augti ir atsiskleisti.
Deja, ne visais atvejais galime tvirtinti, kad tėvai viską žino geriausiai. Kartais jiems taip pat reikia pagalbos. Būtų idealu, jei valstybės institucijos ir tėvai vieni kitus matytų ne kaip konkurentus ar priešininkus, o kaip bendražygius, siekiančius bendro tikslo – vaiko gerovės.
Andrius NAVICKAS