Kas pagimdys pasitikėjimą Vyriausybe?
Visa Europa dūsta karštyje. Tačiau neatrodo, kad tai taptų pakankamu sukrėtimu imtis veiksmų, kurie dar galėtų bent pristabdyti pražūtingą klimato kaitos procesą. Žmogus linkęs ignoruoti tai, kas nepatogu, kas reikalauja pastangų ir disciplinos. Taip jau buvo. Įsismarkavus koronaviruso pandemijai, pasaulio lyderiai vienas per kitą kartojo, kad ši krizė taps lūžiu: esą bus iš pagrindų peržiūrėtas vartotojiškas gyvenimo būdas, daugiau lėšų keliaus mokslui, sveikatos apsaugai, pasirengimui ateities grėsmėms. Pandemija pasibaigė, pasigirdo balsų, jog ji gal ir nebuvo tokia baisi, kaip manyta, o visi radikalių pokyčių planai ramiai nugulė kompiuterių laikmenose. Kitaip tariant, pasaulis grįžo prie to, ką moka geriausiai – apsimesti, kad pamoką išmoko, nors iš tiesų niekas nepasikeitė.
Ar kitaip bus su gimstamumo skatinimo priemonėmis, apie kurias dabar kalbama ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje? Gal karštis tirpdo mano optimizmą, tačiau nematau ženklų, jog būtume pribrendę tikram mąstymo pokyčiui ir besąlygiško gyvybės vertinimo kultūrai. Juolab, kad demografijos ekspertai nuolat primena paprastą dalyką: sprendimą susilaukti vaiko lemia ne vien išmokos ar lengvatos. Vienas svarbiausių veiksnių yra saugumo jausmas bei tikėjimas ateitimi. O būtent šių dviejų dalykų šiandien Europoje, taip pat ir Lietuvoje, stinga labiausiai.
Rusijos generolai gali kartoti savo cinikų mantrą, kad jokie nuostoliai nebaisūs – esą rusų moterys prigimdys daugiau vaikų. Tačiau realybė propagandai nepaklūsta. Gimstamumas Rusijoje mažėja, nors netrūksta nei išmokų, nei agresyvios agitacijos. Viena vertus, vis labiau jaučiamas vyrų trūkumas, kita vertus, reta moteris svajoja, kad jos vaikas augtų valstybėje, kuri grimzta į smurtą, militarizmą ir chaosą. Karas naikina ne tik žmones. Jis naikina ir ateities vaizdinį. O be jo jokios demografinės programos neveikia.
Lietuva, žinoma, daro viską, jog karo išvengtų. Tačiau nuolatiniai perspėjimai ruoštis blogiausiam scenarijui, raginimai kaupti atsargas, ir pan., nekuria nei stabilumo, nei optimizmo. Kaip jo nekuria ir prognozės, kad vis labiau trūks žmonių, galinčių mokyti bei gydyti mūsų vaikus. Galima suprasti naująją Vyriausybę, demografiją įvar-
dijančią vienu svarbiausių prioritetų. Tačiau kai pats būsimasis Premjeras Mindaugas Sinkevičius pripažįsta, jog per likusius daugiausia dvejus metus vargu ar pavyks įgyvendinti ambicingus tikslus, bet vis tiek ramina, kad svarbu svajoti, norisi paklausti: ar tikrai valstybės valdymas yra vieta svajoms? Man atrodo priešingai. Šiandien Lietuvai labiausiai reikia ne svajonių, o realios, racionaliais finansiniais skaičiavimais paremtos veiksmų programos. Nes grandiozinės iniciatyvos, kurios po kelių mėnesių subliūkšta, paaiškėjus, kad joms nėra pinigų, nėra nei politika, nei atsakomybė. Tai tiesiog pažadų gamyba.
Niekas nesiginčija, jog visuomenės senėjimas ir gimstamumo mažėjimas yra sudėtinga, ilgalaikė ir destruktyvi problema. Tačiau dėl to dar svarbesnis tampa kitas klausimas: ar pasirinktas receptas apskritai yra realistiškas? Ar valstybė turi lėšų politikai, grindžiamai lengvatomis, išmokomis ir vis naujomis finansinėmis paskatomis? Opozicija perspėja, jog vien koalicijos sutartyje surašytiems tikslams įgyvendinti reikėtų milijardų, nors jokie nauji finansavimo šaltiniai taip ir neįvardijami. Valdantieji atkerta, kad tokie skaičiavimai išpūsti, tačiau kartu pripažįsta: jei norime bent menko demografinio impulso, pinigų reikės labai daug. Taigi esmė lieka ta pati – kalbama apie ambicijas, kurių kaina kol kas miglota, o finansinis pagrindas neaiškus.
Skamba gražiai: daugiau laisvadienių darbuotojams, auginantiems nepilnamečius vaikus, sparčiau indeksuojamos išmokos, finansuojamas neformalusis ugdymas, pertvarkoma pirmojo būsto sistema. Visa tai iš pirmo žvilgsnio atrodo socialiai jautru ir politiškai patrauklu. Tačiau valstybės biudžetas nėra pageidavimų koncertas. Dar visai neseniai gydymo įstaigos įvairiuose regionuose buvo priverstos stabdyti paslaugų teikimą, nes pritrūko finansavimo. Ir toliau stringa pavėžėjimo sistema. Pareigūnai, kuriuos prieš metus vidaus reikalų ministras bandė raminti dainomis, netrukus vėl reikalaus papildomų lėšų. Nėra jokio pagrindo manyti, jog bus galima mažinti išlaidas krašto apsaugai. Priešingai – kalbama apie būtinybę didinti finansavimą civilinei saugai ir jos infrastruktūrai. Tad, prieš dalijant naujus pažadus, verta sąžiningai atsakyti: iš ko visa tai bus apmokėta?
Šioje situacijoje Vyriausybė privalo parodyti ne fasadinę, o tikrą lyderystę – ne vardyti gražias intencijas, o aiškiai sudėlioti prioritetus ir pasakyti konkrečius finansavimo šaltinius. Kitaip turėsime tai, ką Lietuva jau ne kartą yra mačiusi: artėjant savivaldos rinkimams pasipils pažadų ir naujų iniciatyvų antplūdis, o rinkimams pasibaigus seks ciniškas skėsčiojimas rankomis, kad pinigų vis dėlto nėra.
Jei politikai iš tiesų nori atkurti žmonių pasitikėjimą, jie pirmiausia turi pradėti nuo savęs. Taupumas ir ūkiškumas negali likti tik pamokymais visuomenei. Pasitikėjimas neatsiranda iš lozungų, o gimsta tada, kai valdžia pati sau taiko tuos standartus, kuriuos taip lengvai primeta kitiems.
Jau esu rašęs, jog stebina politikų džiugesys pasirašant naujos koalicijos sutartį. Tarsi aplinkybės būtų šventinės. Kol nesibaigs karas Ukrainoje ir neišsikvėps Rusijos imperialistinės ambicijos, milijardus teks investuoti į saugumo „raumenis“. Valstybės skola jau dabar tokia išsipūtusi, kad būtų fantasmagoriška skolintis dar ir gimstamumo skatinimui, paskui ramia sąžine paliekant šią naštą vaikams ir vaikaičiams.
Karščiai jau aprimo. To, deja, negalima pasakyti apie naujojo Ministro pirmininko pažadus. Gyvename žodžių infliacijos laikais – kai pažadų daugėja greičiau nei pinigų, o ambicijų daugiau nei valstybės galimybių. Bet atlaikėme karščius, atlaikysime ir dar vieną Vyriausybę, pasiryžusią „išmokyti“ visus gimdyti. Svarbiausia, kad ji pati sugebėtų pagimdyti tai, ko šiandien labiausiai stinga, – visuomenės pasitikėjimą. O tai gali pasirodyti gerokai sunkiau, nei laimėti byloje dėl esą neteisėtai įsigytų televizorių.
Andrius NAVICKAS