Apie „bebrus“ politikoje

Lyg ir nėra aišku, kas pirmasis senosios politinės nomenklatūros atstovus pavadino „bebrais“. Ši me­tafora apibūdina politikus, linkusius nuolat „graužti“ – naudotis bet kokiomis atsirandančiomis galimybėmis, kaupti resursus ir stiprinti savo įtakos „užtvankas“. Ir nors ne kartą buvo prognozuota, kad Lietuvos politinė kultūra iš esmės pasikeis tuomet, kai iš jos pasitrauks senoji „bebrų“ karta, vis dėlto šiandien akivaizdu, jog „beb­ro“ samp­rata iš politikos niekur ne­dingo. O patirtis rodo, kad nei jaunesnis amžius, nei priklausymas konkre­čiai partijai ar socialinė aplinka sa­vaime neapsaugo nuo polinkio pikt­naudžiauti ar naudotis suteikta galia. Deja, didesnės pajamos ar aukštesnis gyvenimo lygis irgi nemažina korupcijos rizikos.

Viešojoje erdvėje vis dar pasigirsta svarstymų, esą ženkliai padidinus Seimo narių atlyginimus, sumažėtų paskata netinkamai naudoti parlamentinei veiklai skirtas lėšas. Tačiau praktika to nepatvirtina. Lyginant su ankstesne kadencija, dabar parlamentarų atlyginimai yra gerokai išaugę, tačiau tai nepanaikino piktnaudžiavimo rizikų – dalis politikų nuosekliai laikosi aukštesnių skaidrumo standartų, tuo tarpu kiti išnaudoja visas galimybes pasinaudoti jiems prieinamais finansiniais ištekliais.

Tarkime tokie politikai kaip Gintautas Paluckas, Kazimieras Starkevičius, Saulius Skvernelis ar Remigijus Žemaitaitis tikrai nepriskirtini prie ekonomiškai pažeidžiamų asmenų, tačiau tai savaime neužkerta kelio siekti papildomos naudos. 

Galbūt ne be reikalo svarstoma, jog pinigai, kaip ir politinė galia, dažnai veikia kaip narkotikas – norisi vis daugiau ir daugiau...

O gal „bebrais“ tampa tik tie politikai, kurie per ilgai užsibūna pareigose ir išmoksta „pergudrauti“ sistemą? Todėl pagrįstai kyla klausimas, ar polinkis į piktnaudžiavimą gali būti susijęs su pernelyg ilgu buvimu pareigose. Galbūt kadencijų ribojimas galėtų sumažinti tokias rizikas? 

Idėja, kad Seimo nariai po dviejų kadencijų darytų pertrauką ir į parlamentinę veiklą pažvelgtų iš šalies, galėtų būti svarstytina. Tačiau nėra aiškių įrodymų, jog tokia priemonė reikšmingai sumažintų korupcijos mastą. Be to, tokio po­būdžio pokyčiams įgyvendinti reikalin­gas platus politinis sutarimas, kurį pasiekti sudėtinga, ypač, kai Parlamente yra nemažai ilgametę patirtį turinčių po­litikų.

Todėl būtina stiprinti kontrolės mechanizmus, nors vien jų irgi nepakanka. Seimo narys yra įsipareigojęs gyventi iš jam mokamo atlyginimo, kurio dydis yra aiškiai apibrėžtas. Todėl tais atvejais,

kai politiko ar jo artimųjų turtas ima augti gerokai sparčiau, nei tai galėtų pagrįsti oficialios pajamos, turėtų įsijungti ne tik institucinė, bet ir visuomeninė „raudona lemputė“. Praktika rodo, jog turto kilmė neretai išskaidoma per ūkinę veiklą, akcijas ar šeimos narių pajamas, todėl formaliai viskas gali atrodyti teisėta, nors iš esmės kelia pagrįstų klausimų.

Deja, Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad finansinė sėkmė savaime liudija žmogaus kompetenciją ir tinkamumą spręsti viešuosius reikalus. Bet tokia nuostata yra klaidinanti, nes gebėjimas susikurti asmeninę gerovę nebūtinai reiškia gebėjimą atsakingai veikti bendrojo gėrio labui. Dar daugiau – tolerancija smulkiems ar „įprastiems“ piktnaudžiavimams („tegu ima, svarbu, kad kažkas lieka ir kitiems“) ilgainiui formuoja pavojingą normą, kurioje ribos tarp teisėto ir neteisėto elgesio ima nykti.

Nors viešajame diskurse dažnai dek­laruojamos vertybinės nuostatos, prak­tikoje jos ne visada tampa elgesio pag­rindu. Priklausomybė nuo galios ir finansinės naudos gali iškreipti sprendimų priėmimą, o trumpalaikiai interesai ima dominuoti prieš ilgalaikę atsakomybę. 

Vis dėlto neteisinga būtų apibend­rinti, jog visi politikai yra linkę pikt­naudžiauti. Tuo labiau, kai Lietuvoje veikiantys teisėsaugos mechanizmai rodo, kad neliečiamųjų nėra – atsakomybė gali būti taikoma ir aukštas pa­reigas einantiems asmenims. Ir tai yra svarbus signalas visuomenei, kad teisinė valstybė funkcionuoja, nors ir ne visada taip greitai ar efektyviai, kaip norėtųsi.

Kita vertus, viešoji erdvė labiau yra linkusi koncentruotis į skandalus, o ne į sąžiningo darbo pavyzdžius. Dėl to susidaro iškreiptas vaizdas, tarsi neskaidrumas būtų norma. Todėl itin svarbi tampa ne tik institucijų, bet ir visuomenės laikysena – aiški, nuosekli ir kritiška. Nulinė tolerancija nesąžiningumui negali būti vien deklaracija, ji turi pasireikšti konk­rečiais sprendimais, pirmiausia – rinkimuose.

Artėjant naujiems savivaldos rinkimams, rinkėjams tenka atsakomybė atsirinkti ne tik pagal pažadus ar viešą įvaizdį. Kur kas svarbiau yra vertinti kandidatų biografijas, jų veiklos nuosek­lumą, skaidrumą bei turto deklaracijas. Jei politikas jau yra parodęs polinkį nepaisyti etikos ar teisės normų, vargu, ar jis pakeis elgesį – greičiau priešingai.

Manau, atsargiai turėtume vertinti ir dažnus politinių pozicijų ar partinės priklausomybės pokyčius. Tokie sprendimai turėtų būti grindžiami aiškiomis priežastimis, o ne vien prisitaikymu prie politinės konjunktūros. Viešųjų reikalų tvarkymas reikalauja ne tik kompetencijos, bet ir asmeninio patikimumo.

Politika savaime nėra nešvari sritis. Ji tokia tampa tada, kai joje stinga atsakingų, principingų žmonių. Todėl svarbu ne tik kritikuoti, bet ir skatinti aktyvų, sąmoningą dalyvavimą joje. Tie, kurie geba derinti sąžiningumą su kompetencija ir yra pasirengę dirbti dėl bend­rojo gėrio, turėtų ne vengti politikos, o į ją ateiti.

Galiausiai, pokyčiai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Ne tik nuo to, ką sakome apie politiką, bet ir nuo to, kaip patys laikomės sąžiningumo principų kasdienybėje. Jei siekiame skaidresnės valstybės, turime ne tik reikalauti atsakomybės iš kitų, bet ir patys laikytis aukštesnių standartų. Tik tuomet politika gali tapti erdve, kurioje dominuoja ne „graužimas“, o tarnystė visuomenei.

Andrius NAVICKAS