Ar keisis valdančioji koalicija?
Praėjusią savaitę rašiau, kad Lietuvos socialdemokratams belieka laukti palankių aplinkybių. Ir jos atsirado greičiau, nei buvo galima tikėtis. Generalinė prokurorė kreipėsi į Seimą dėl parlamentinės neliečiamybės panaikinimo buvusiam generaliniam komisarui, buvusiam Premjerui ir Seimo pirmininkui, Demokratų partijos įkūrėjui Sauliui Skverneliui. Tuo pat metu paaiškėjo kaltinimai buvusiam konservatorių žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui, o Remigijus Žemaitaitis, grįžęs iš Budapešto, akivaizdžiai nebegali pasigirti politine sėkme.
Kaltinimai K. Starkevičiui yra rimtas smūgis TS-LKD. Nors jis nedelsdamas sustabdė narystę partijoje ir atsisakė mandato, matyt, tikėdamasis, jog byla „slinks“ tyliai, vis tik faktas, jog į korupciją įklimpo ilgametis ir svarbus konservatorių bendruomenės narys yra šokiruojantis. Ši situacija nustelbia net šią kadenciją sparčiai Premjero karjerą užbaigusio Gintauto Palucko skandalą. Kita vertus, konservatoriai dabar gali pabrėžti, jog reagavo principingai ir greitai, o tai leidžia jiems išlaikyti tam tikrą moralinę poziciją. Svarbu ir tai, kad K. Starkevičius nepriklausė pačiam aukščiausiam partijos elitui.
Kai prieš kurį laiką buvo pranešta apie Specialiųjų tyrimų tarnybos kratas S. Skvernelio aplinkoje, situacija atrodė miglota. Pats politikas demonstravo ramybę, o jo partija laikėsi vieningai, tikėdamasi, jog įtarimai neišsivystys į rimtą krizę. Tačiau įvykiai pakrypo kita linkme – pasirodė ne tik kaltinimai, bet ir rezonansiniai epizodai, stipriai pakenkę politiko reputacijai. Netrukus išryškėjo vidinė įtampa: S. Skvernelis buvo pašalintas iš frakcijos, o jo bendražygis, dalyvavęs netgi prezidento rinkimuose Giedrimas Jeglinskas apskritai pasitraukė iš politikos. Jo teigimu, apsisprendimas atsisakyti Seimo nario mandato esą visiškai nesusijęs su sparčiai besirutuliojančiu korupcijos skandalu...
Dabar socialdemokratams atsirado galimybė aiškinti neva būtent S. Skvernelis buvo pagrindinė kliūtis bendradarbiavimui su demokratais. Todėl nuo šiol atsiveria galimybė įtraukti susilpnėjusią partiją į koaliciją, pasiūlant jai gerokai kuklesnį vaidmenį. Tačiau demokratų padėtis darosi vis sudėtingesnė – apklausos rodo, kad jų rinkėjai lengvai migruoja pas liberalus ar socialdemokratus.
Papildomą impulsą LSDP suteikė ir Viktoro Orbano pralaimėjimas Vengrijoje – ne dėl kokių nors ideologinių motyvų, nes dabar šią Vidurio Europos valstybę valdys Europos liaudies partijų šeimai priklausanti politinė jėga, o Lietuvoje tai grupei priklauso TS-LKD,
o dėl koalicijos partnerio „aušriečio“ siautėjimų. Remigijus Žemaitaitis, norėdamas pademonstruoti savo įtaką ir strateginį mąstymą, buvo tiesiog susibroliavęs su V. Orbano politine jėga, net bandė vykdyti alternatyvią užsienio politiką, ir niekas jo nepajėgė sutramdyti, nes tiesiog matematiškai reikėjo balsų. Dabar gi užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys vėl galėtų pagrįstai klausti, ar ne metas peržiūrėti politinius sprendimus.
Geopolitinė situacija taip pat išlieka įtempta. Žlugus deryboms Irane, pasaulyje naftos kainos nekrenta, o tai reikš ir ekonominius iššūkius mūsų šalies valdantiesiems. Tokiomis aplinkybėmis R. Žemaitaičiui gali būti politiškai nepatogu tapatintis su valdžia, o ir socialdemokratai vargu ar nori turėti tokį partnerį savo gretose. Koalicijoje rokiruočių gali būti.
Kita vertus, jos gali ir neįvykti. Kas galėtų sutrukdyti esminiams pokyčiams? Pirmiausia – buvę aštrūs konfliktai tarp demokratų ir socialdemokratų. Nors pagrindinis jų centras buvo S. Skvernelis, skeptiškumas išlieka visoje frakcijoje. Be to, daliai socialdemokratų elito dabartinė koalicija yra patogi, todėl jie gali nenorėti pokyčių.
Vis dėlto akivaizdu, kad per labai trumpą laiką Lietuvos politinis „kraštovaizdis“ pastebimai pasikeitė. Demokratams iškilo išlikimo klausimas, socialdemokratai gali jaustis stabiliau, nes jie bent jau nelinksniuojami skandalingose bylose, o didžiausi laimėtojai šiuo metu atrodo liberalai, pagaliau nusimetę ilgai juos slėgusį politinį šešėlį dėl Eligijaus Masiulio, kurį „uždengė“ kiti politikai.
Ar dėl to geriau visiems? Nebūtinai. Kur kas didesnį nerimą kelia ne politikų tarpusavio konfliktai, o geopolitiniai procesai, galintys sukelti rimtų ekonominių pasekmių. Vis dėlto išlieka viltis, kad pesimistiškiausi scenarijai neišsipildys, o susikaupę debesys pamažu išsisklaidys.
Andrius NAVICKAS