Tarp džiugesio ir baimės

Būčiau neteisus, jei tvirtinčiau, kad prieš tuos 36-erius metus vėlus kovo 11-osios vakaras kiekvienam atnešė tik džiaugsmo, pasidi­džia­vimo ir nežabotų lūkesčių akimir­kas. Dažnam virpėjo širdis, kai 22.44 val. buvo paskelbta apie Nepriklausomybės akto priėmimą. Dokumentą per trečiąjį posėdį pa­sirašė 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai, vadovaujami Vytauto Landsbergio, kurį pirmininku iš­rinko tą pačią dieną, 15.30 val.

Prieš nebalsavo nė vienas. Šeši, deleguoti lenkakalbių rinkėjų, susilaikė. Trys deputatai buvo išvykę į Maskvą. Pirmininkas, skelbdamas rezultatus, skaitė deputato pavardę, šis atsistodavo, taip patvirtindamas savo parašą kortelėje. Po balsavimo rezultatų V. Landsbergis tarė: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą.“ Skambant šiems žodžiams posėdžių salėje buvo iškelta Lietuvos valstybės vėliava – trispalvė.

Tos minutės iš tikrųjų buvo jaudinančios. Su žmona iškilmes žiūrėdamas per televiziją, negalėjau sulaikyti ašarų... Bet jas lydėjo ir, kaip pasakytų psichologai, žmogiškas jausmas – baimė. Kas dabar bus?

Česlovas Stankevičius vėliau prisimins M. Gorbačiovo elgesį. 

„Iš pradžių jis paskelbė, kad Aukščiausiosios Tarybos sprendimai yra negaliojantys, bet paskui jam teisininkai, matyt, paaiškino, jog tokie teiginiai yra tušti, ir paprašė juos atšaukti“, – prisiminė buvęs diplomatas.

Tačiau didysis „reformatorius“ neatlyžo: iki pat 1991-ųjų gruodžio, kai buvo likviduota SSRS, nepriklausomai Lietuvai jis visaip kenkė ir trukdė. 

Tiesa, grubi jėga buvo panaudota ne iškart. Kraujo pra­liejimą buvo patyrusios Gruzija ir Azerbaidžanas. Bet Lietuvos atžvilgiu Maskva buvo priversta delsti, nes jai reikėjo JAV paramos, o tuometinis JAV prezidentas George‘as H. W. Bu­shas buvo perspėjęs nenaudoti jėgos prieš laisvę atkūrusią Lietuvą. 

Prisiminkime: Latvija ir Estija nepriklausomybę pripažino su tam tikru 7ereinamuoju laikotarpiu, o Lietuva, pasak Č. Stankevičiaus, net nedavė galimybės suabejoti ir okupaciją užbaigė iškart.

Kodėl Lietuvoje dar kerojo baimė? Pusketvirtų metų po Kovo 11-osios Lietuvą mindė sovietinio okupanto kerziniai batai. Tik 1993-iųjų rugpjūtį buvo išvesta SSRS kariuomenė. Istorikai tvirtina, kad tik tuomet atėjo tikroji nepriklau­somybė. Nuo 1940 m. okupacijos žmonių protuose buvo įtvirtinta, kad sovietinė armi­ja, okupavusi didžiąją dalį Rytų ir Vidurio Europos, įveikusi nacistinę Vokietiją, nenugalima. Ji tapo visų represinių okupacinių struktūrų – tiek „kagėbė“, tiek komunistų partijos – atrama Lietuvoje.

M. Gorbačiovas, aplankęs Vilnių 1990-ųjų sausį ir gražiai suokęs apie „daugiatautį bendrabutį“, iš kurio esą neverta trauktis, iškart griebėsi spaudimo. Maskva žmones gerokai gąsdino balandžio 13 d. paskelbtu ultimatumu, kuriuo reikalavo per dvi dienas atšaukti Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Po poros dienų vakare Lietuvai buvo nutrauktas naftos tiekimas, sustabdyti ešelonai su žaliavomis ir produktais. Tik liepos 1 d. blokada buvo atšaukta, nes M. Gorbačiovas įsitikino, kad jam niekas nepadės: nei vadinamieji „platformininkai“, nei sovietinės armijos remiama „Jedinstvo“. Tą patį balandį buvo sukurtas net aštuonerius su puse metų egzistavęs Blokados fondas, kurio lėšas sudarė Lietuvos ir kitų valstybių gyventojų, įstaigų, organizacijų, judėjimų įnašai.

Bet įtampa davė savo vaisių. Manoma, jog Maskvos grasinimai priversti Lietuvą kapituliuoti įbaugino kai kuriuos aukštus politikus, kurie 1991-ųjų pradžioje pasidavė ir, gerai neapgalvoję padarinių, neva remdamiesi Kainų ir biudžeto sandaros įstatymais, staiga drastiškai pakėlė prekių kainas. Tai buvo katalizatorius „Jedinstvos“ ir so­vietinės kariuomenės veiksmams, o netrukus, po savaitės, ir Sausio 13-osios agresijai.

Prabėgo beveik keturi dešimtmečiai, o baimės ir netikrumo nuosėdos mus tebe­nuodija. Bjaurus kaimynas nerimsta. Jam reikia vis naujų žemių, jis trokšta grąžinti sovietinę erdvę. Deja, Putino pagalbininkų apstu ir Lietuvoje. Vieni jų net nejaučia tarnaujantys Maskvai, kiti tai daro sąmoningai. Neseniai Valstybės saugumo departamento paskelbtas „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“ – formali ataskaita, pridengta niekam nereikalingu paslapties šydu. Juk kažkelintas „Jedinstvo“ klanas, kurį dabar vadiname Penktąja kolona, tebeveikia vis aktyviau ir įžūliau...

Rytoj išeisime į gatves. Griaudės orkestrai, plevėsuos vėliavos, žygiuos darnios karių gretos, žmonės plūs į eisenas. Seime bus sakomos iškilmingos atrinktųjų kalbos. Bet tai nėra visa Lietuva. Tylioji ir pasyvioji jos dalis, kartodama taikos troškimo mantras, vis dar tebejaučia baimę. Suprantamas, bet pražūtingas jausmas.

Česlovas IŠKAUSKAS