Prezidentas ir gerovės valstybė
Buvęs komercinio banko konsultantas Gitanas Nausėda savo politinę karjerą pradėjo iškart nuo valstybės vadovo posto, skelbdamas pažadą, kad Lietuva taps gerovės valstybe. Nors, tiesą sakant, detaliai taip ir neatskleidė, kaip viskas Lietuvoje turėtų keistis, kad ji tokia taptų. Tiesa, būta aiškių užuominų, kad svarbu įveikti visas skurdo apraiškas, mažinti turtinę nelygybę ir siekti, jog visi regionai sparčiau artėtų prie vilnietiško gyvenimo lygio. Be to, G. Nausėda žadėjo įsipareigoti socialinei taikai valstybėje, būti taikytoju, kuris sugeba nutiesti tiltus tarp labai skirtingų interesų bei pozicijų. Tik ar pavyko?
Nuo pat pirmos dienos valstybės vadovo pareigose G. Nausėda tapo tvirtai populiariausiu Lietuvos politiku ir ilgą laiką sugebėjo išlaikyti aukštą savo reitingą, nors labai greitai susipyko su nemaža dalimi Lietuvos politikų, žurnalistų ar politikos apžvalgininkų. Prezidentas be didesnių problemų buvo perrinktas antrai kadencijai, o kai kurių apžvalgininkų nuomone, būtent jis nemažai prisidėjo, jog per praėjusius Seimo rinkimus sėkmė lydėtų praktiškai atvirai jo remiamus socialdemokratus. Po rinkimų atrodė, kad atėjo G. Nausėdos valanda, tuo labiau, jog jis jau buvo pakankamai patyręs, turėjo stiprią atramą visuomenėje ir lemiamą žodį, formuojant naująją valdančiąją daugumą Seime. Tačiau gyvenime būna daug paradoksų. Vienas jų – Prezidentas neįtikėtinai greitai sugebėjo iššvaistyti didžiąją dalį savo politinio populiarumo ir netgi tapti anekdotų ar memų personažu, kuriam pagarbos nejaučia nei valdantieji, nei opozicija. Kas dėl to kaltas? Greičiausiai – noras visiems įtikti. Štai ar Remigijaus Žemaitaičio artimas bend-
ravimas su Vengrijos užsienio reikalų ministru nėra spjūvis Prezidentui, kuris save vadina svarbiausiu Lietuvos užsienio politikos architektu? Tačiau šalies vadovas tyli... Tuo pasinaudojusi opozicija tvirtina, jog valstybės vadovas „pametė“ politinį stuburą. Prezidentas gi savo sparčiai ištirpusį populiarumą aiškina tuo, kad tai neva esanti kaina už jo valstybinį požiūrį ir aktyvumą vidaus politikoje. Nors būtent dažniausiai girdimas priekaištas valstybės vadovui ir yra, jog jis, kai tik prireikia pademonstruoti tvirtą poziciją bei politinę valią, vis kažkur pranyksta...
Prezidentas neturi patikti ar būti patogus politikams. Tačiau dabartinio šalies vadovo didžiausia problema, kaip leidžia tvirtinti visuomenės nuomonės tyrimai, yra ta, kad juo nusivylė ne tik politikai, bet ir didelė dalis visuomenės, kuri juo pasitikėjo. Vienoje žinių laidoje nedidelio miestelio gyventojas, žurnalistų paklaustas, kaip vertina Prezidentą, sakė: „Blogai. Jis žadėjo rūpintis visų mūsų gerove, tačiau vis girdime, kad rūpinasi tik savo, jog lengviau pas gydytojus patektų, jog žmonos oro uoste netikrintų...“
Natūralu, kad Prezidentas, kaip ir kiekvienas žmogus, gali turėti ir turi politines simpatijas. Tačiau tai, jog jis jas demonstruoja taip tiesmukai, nėra itin gerai. Tiesa, daliai Lietuvos žmonių patiko, kai praėjusią Seimo kadenciją jis vis „pasikumščiuodavo“ su konservatoriais ar griežtesnį žodį pasakydavo liberalams. Tačiau tie, kurie siejo viltis, jog G. Nausėdai vis tik pavyks įgyvendinti pažadus dėl gerovės valstybės, negali jam atleisti, kad jis, kovodamas „vidinius karus“, apie tai greičiausiai pamiršo. Ar pastaruoju metu šį terminą iš Prezidento lūpų kam nors teko girdėti?
Todėl ir bado akis faktai, jog didelė dalis į socialinių problemų prevenciją orientuotų programų, kurios labai svarbios valstybei, pastaraisiais metais buvo paprasčiausiai pamirštos. Tiksliau – joms nebuvo skirtos tęstinumui būtinos lėšos. Ir tai ne tik socialiai pažeidžiamų asmenų pavėžėjimas regionuose, bet ir vaikų dienos centrų finansavimas, negalią turinčių asmenų integracija į darbo rinką ir dar daugybė kitų socialinių programų. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kas čia tokio nutraukti finansavimą prevencijos ir socialinio įgalinimo programoms. Tuo labiau, jog tokių veiksmų skaudžiausi padariniai išryškės tik po kurio laiko. Be to, tai sritys, kurios nesuorganizuos nei įtaigių protesto akcijų, nei streikų...
Gerovės valstybė kuriama nuosekliu ir atkakliu darbu, keičiant mūsų gyvenimo aplinką, formuojant kitokią infrastruktūrą, siūlant būtiniausias paslaugas ir svarbiausia – griaunant tuos „ydingus ratus“, į kuriuos yra patekę skurdžiausi ir pažeidžiamiausi žmonės. Gerovės valstybės filosofija yra pagrįsta įsitikinimu, jog valstybė stiprėja ne tada, kai vis turtingesni tampa tie, kurie ir taip nejaučia jokio nepritekliaus, bet tuomet, kai atsigauna ir į socialinį gyvenimą įsijungia silpniausieji.
Lietuvos Konstitucija subtiliai paskirsto politines galias tarp įvairių politinių institucijų. Prezidentui suteikiama tikrai daug politinių svertų ir tik nuo šias pareigos užimančios asmenybės savybių bei tvirtumo priklauso, kokią įtaką jis galės daryti Seimo ar Vyriausybės darbui. Kitaip sakant, jei Prezidentas turi ryžto ir valios sutelkti visas jėgas gerovės valstybės auginimui Lietuvoje, nuveikti galima labai daug. Tuo labiau, jog turime ne tik Skandinavijos, bet ir Vokietijos socialinės ekonomikos pavyzdį. Tik ar politikai tam yra nusiteikę? Ir ar jiems tai rūpi? Klausimai – retoriniai, o atsakyti į juos turėtume kiekvienas, artėjant eiliniams rinkimams, ir kiekvienas pasidaryti savo išvadas.
Nežinia ir tai, ar dabartinis šalies vadovas dar turi galimybių grįžti į savo populiarumo viršūnę, nes nuvilti žmones yra daug lengviau, nei pelnyti jų pasitikėjimą. Tačiau Prezidentas tikrai dar gali pasistengti ir baigti savo kadenciją gerokai oriau. Bet tik jei jam pavyktų įrodyti, kad kalbos apie jo politinio stuburo trūkumą yra gerokai perdėtos. Ir tik tuo atveju, jei jis neliks įsižeidusiu, nepyks ant vis augančio kritikų rato. Kadencija dar nesibaigia...
Andrius NAVICKAS