Kas iš tiesų yra svarbu?

Šiandien nerašysiu apie kančias, kuriose „gimdoma“ XX-oji Vy­riau­sy­bė. Tuo labiau, jog liaudies iš­mintis sako, kad skausminga pa­baiga yra geriau, nei nesibaigiantys skauduliai. Nors sutinku, jog, žvelgiant į politi­nio elito atstovų veidus, dažnai atro­do, kad jie yra tikri kankiniai, ypač, kai negauna kurios nors išsvajotos kėdės.

Vyriausybės keičia viena kitą, o skurdo ir socialinės nelygybės problema Lietuvoje nemažėja. Vargstantys ir su nuolatiniais sunkumais susiduriantys žmonės į politikų akiratį dažniausiai patenka tik tada, kai pakvimpa rinkimų kampanija. Tuomet į valdžią pradeda smigti politinių oponentų strėlės ir pabyra pažadai. O kai rinkimai pasibaigia, naujoji valdžia paprastai įsirašo kovą su skurdu bei socialine neteisybe į programą, deja, konkrečių darbų per kadenciją padaroma labai nedaug, nes atsiranda „svarbesnių“ reikalų...

Nieko keisto, nes tie, kas turi pinigų, turi ir galimybių kelti triukšmą, imtis lobizmo, pagaliau pasikviesti politikus kartu pamedžioti, pažvejoti ar pailsėti prašmatniame SPA. O ką gali pasiūlyti tie, kurie kasdien jaučiasi tarsi skęstų? Tuo labiau, kad, sąžiningai pripažįstant, įsisenėjusias bėdas spręsti iš tikrųjų yra labai sudėtinga.

Savo darbą nešlovingai baigusios XIX-osios Vyriausybės programoje irgi buvo daug skambių pažadų. Pavyzdžiui, jog bus pažabotas kainų poveikis žmonėms, didinamos kiekvieno gyventojo pajamos, sumažintas skurdas ir pajamų nelygybė, o sąlygos auginti vaikus iš esmės gerės, kaip ir parama neformaliajam ugdymui. Visa tai turėjo būti įgyvendinta, taupiau naudojant valstybės administravimo lėšas, pažabojant korupciją bei „ištraukiant“ pinigus iš „šešėlio“, taip pat įgyvendinant socialiai teisingą mokesčių reformą. Deja, politikų švaistūniškumas nesumažėjo. Ir tai ne augančios investicijos į skaudulių sprendimą, bet įvairiose ministerijose dalijamos priemokos ir premijos, prabangūs remontai bei nesibaigiantys korupcijos skandalai.

Kas padaryta, pažabojant kainų įtaką žmonėms? Viena vertus, nelabai įsivaizduojama, ką valdžia iš viso galėtų nuveikti, mažinant kasdienio vartojimo kainas. Kita vertus, būtent jos galioje atsisakyti ydingos logikos, jog valstybės teikiamos paslaugos neva turi teikti naudą, o žmonėms, kurie gyvena regionuose, esą kokybės nereikia. Dar vienas labai svarbus dalykas yra pašalpos, kurių augimo tempas jau seniai nusileidžia infliacijai – jos tikrai nėra tvarus struktūrinių problemų sprendimas.

Pažvelkime į situaciją, kurią turėjome prieš buvusiai valdančiajai koalicijai nugrimztant į vidaus problemų aiškinimosi laikotarpį. Žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyvena apie 620 tūkst. žmonių. Didžioji jų dalis yra pensininkai, tačiau nepamirškime ir negalią turinčių asmenų, nepilnų šeimų ar paprasčiausiai tų, kurie dėl kokios nors priežasties pateko į skurdo ratą. Absoliuti dauguma skurstančiųjų gyvena už „Vilniaus burbulo“, jie, skirtingai nei skelbia oficiali statistika, negauna tų tūkstantinių vidurkių. Bet ar jie dėl to kalti?

Skurdo ir socialinės nelygybės prob­lema neatsirado šiemet ar prieš metus. Jei pažvelgsime praktiškai į visas buvusias valdžias, galima sakyti, jog jos visos darė per mažai, nes tai nepatogūs klausimai, jiems spręsti reikia stip­rios politinės valios bei kantrybės. Tiesa, Lietuvoje veikia gana tankus nevyriausybinių organizacijų, kurios bando spręsti skurdo ir socialinės nelygybės problemas, tinklas. Kasmet skelbiamos analitinės studijos, teikiamos rekomendacijos, atkreipiamas dėmesys į socialines tendencijas, į kurias politikai privalo reaguoti. Tačiau šioms „nepatogioms“ temoms kurti tiek vietos, tiek nacionaliniai politikai. O  ir ta visuomenės dalis, kuri kartoja, jog dar niekada taip gerai negyvenome, kol kas išmoko tik kaupti ir vartoti, bet noro dalintis ir padėti tiems, kam labai reikia ištiestos pagalbos rankos, deja, vis dar trūksta...

Tenka sutikti, jog įsisenėjusias skurdo problemas spręsti yra labai sudėtinga dar ir dėl to, jog dalis žmonių gyvena savidestrukcijos režimu, o čia jau bejėgis bet koks solidarumas. Be to, daug žmonių dirba nelegaliai ir tikrai neskursta, nors, pasak oficialios statistikos, turėtų gyventi badaudami. Deja, tūkstančiams kiekviena diena – kova už išgyvenimą. O kur dar neišsprendžiami sunkumai, norint patekti, pavyzdžiui, pas gydytoją, jei gyveni provincijoje: susirgus vizitas į ligoninę tampa tikru žygdarbiu ir kantrybės išbandymu, nes tavo kaime ar miestelyje ji paprasčiausiai vos vegetuoja.

Ką daryti? Pirmiausia skurdo ir su juo susijusios problemos turi būti pripažintos ypatingos svarbos. Valdžia privalo išgirsti ne tik ponų ar ponių „problemą“, kur rasti „latte su avižų pienu“, bet ir pasakojimus apie sudėtingus socialinius iššūkius. Dar svarbiau, jog tie pasakojimai būtų pateikiami be šou elementų, kuriuos matome komercinėse laidose, kai „drąsūs“ elito atstovai „gelbėja“ ekscentriškus varguolius, kurie esą patys prisidarė prob­lemų. Beje, čia politikams galėtų padėti regioninė žiniasklaida, apie savo krašto socialines bėdas pasakojanti be patetikos, natūraliai ir nuoširdžiai – tereikia ją skaityti ir ja pasitikėti.

Tad akivaizdu, kad skurdo ir socialinės nelygybės, kuri griauna visuomenės solidarumą bei valstybę iš vidaus problema yra gerokai svarbiau nei kėdžių dalybų dramos ar tai, ką ponas X pasakė apie poną Y...

Baigęs rašyti šį tekstą važiuosiu atsigerti arbatos pas vienkiemyje gyvenančią senolę. Pasiteirausiu, ar turi žiemai pasiruošusi malkų, ar nereikia kokios pagalbos, gal iki parduotuvės pavežti. Tai man atrodo gerokai prasmingiau, nei be paliovos sekti informaciją, kieno užpakalis kurią valdišką kėdę šildys...

Andrius NAVICKAS