Užstrigęs serialo „Valdžia“ siužetas

Šalia Lietuvos sienų vyksta Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos, kuriose treniruojamasi, kaip okupuoti Europos valstybes. Panašu, kad taip norima ne tik pademonst­ruoti karinę galią, bet ir patikrinti potencialių taikinių pasirengimą gin­tis, reakciją į provokacijas. Po Eu­ro­pą skraido rusiški dronai, laimei, kol kas jie nieko nesprogdina. Kol kas. Tačiau ir be sprogmenų jie sugeba kelti sumaištį Europos valstybių viduje. Šiandien nebent tik krašto apsaugos ministrė apsimeta, kad viskas kontroliuojama. Deja, bet tikra krašto apsauga reikalauja daugiau nei džiaugsmo, kad pasiekei minist­ro postą.

Kitas dalykas – valstybės stiprybė priklauso ne tik nuo kariuomenės pasirengimo ar turimos ginkluotės. Itin svarbu yra visuomenės sutelktumas ir socialinio teisingumo auginimas. Galima taikstytis su problemomis, kai žinai, kad jos rūpi tiems, kurie gali prisidėti prie jų sprendimo bei pasitiki, kad kažkas daroma. Net galima sutarti, jog dėl poreikio labiau rūpintis valstybės gynyba tam tikras vidaus problemas teks spręsti lėčiau, nes nėra galimybių joms skirti investicijų.

Tačiau tai, kas vyksta dabar Lietuvoje, labiau primena ne susitelkimą, bet dar vieną išgyvenimo testą. Jau mažiausiai ketvirtas mėnuo vyrauja ginčai, kas kokį politinį postą norėtų užimti. Ir kai jau atrodo, jog pasiektas politinio susiskaldymo bei cinizmo dugnas, pasirodo, kad galimybė „skęsti“ dar giliau yra.

Tie, kas yra susidūrę su situacija, kai žmogų užvaldo priklausomybė, tikrai gali įžvelgti analogijų su tuo, kas dabar vyksta Lietuvos politinėje padangėje. Alkoholikas nuoširdžiai tiki, kad valdo situaciją, o geria tik todėl, jog visi jį provokuoja, pasaulis jam esąs neteisingas ir pan. Priklausomybė yra ne tik į jos gniaužtus patekusio žmogaus, bet ir visos aplinkos tragedija. Priklausomo asmens artimųjų gyvenimo centru tampa reakcijos į tai, kaip šiandien elgsis ligonis. Visos kitos problemos nustumiamos į antrą planą, kita vertus, tuo pačiu labai norisi tikėtis, kad viskas kažkaip savaime išsispręs. Pavyzdžiui, išmoksime su priklausomu žmogumi elgtis taip, kad jis nebekeltų chaoso. Bet didžiausias paradoksas yra tai, jog tokia situacija nė kiek neskatina priklausomo asmens kažką keisti, nes jis įgyja galimybę manipuliuoti aplinkiniais ir tuo pačiu pasiekti savo tikslą – gyventi apsvaigus.

Bet kuris specialistas pasakys, kad prie priklausomybės susiformavimo prisideda visa aplinka. Tik, priešingai nei paprastai mėgina įrodyti priklausomas žmogus, ne jį provokuodama, bet veikiau taikstydamasi ir naiviai tikėdamasi, jog viskas bus kažkaip suvaldyta. Deja, kartais net visai patogu kažkiek manipuliuoti ir pačiu priklausomu žmogumi.

Mano galva, net nebėra prasmės pasakoti, kuris politikas ką pasakė pastarosiomis dienomis. Esmė ta, kad serialas „Valdžia“ tarsi užstrigo vienoje siužetinėje linijoje, o visas politinis gyvenimas, kaip ne kartą jau rašiau, sukasi aplink kėdžių dalybas, tačiau ne apie problemas, kurių sprendimas ne tik didintų socialinį teisingumą, bet ir telktų visuomenę.

Kažkaip pasibaigs eilinis Remigijaus Žemaitaičio ultimatumas (galima vadinti šantažas ar „politinis užgėrimas“), postai anksčiau ar vėliau bus padalinti, Premjerė Inga Ruginienė paglostys kažkada garbanas turėjusio politiko galvą... Ir kas toliau? Ar socialdemokratai nesupranta, kad Remigijus negali be skandalų ir be priešų, ar paprasčiausiai patys save įvijo į situaciją, iš kurios nemato išeities? Ar tikrai I. Ruginienei svarbiausia, kad ji gali vadintis Ministre Pirmininke, nors Vyriausybės laivas, dar nė nepradėjęs savo reiso, atrodo, kaip po didžiulės audros?

Socialdemokratai patikėjo – ir čia tikrai reikia pripažinti R. Žemaitaičio talentą – kad jie be „aušriečių“ neišsivers. Deja, bet Lietuvoje yra daug šeimų, kurios apgaudinėja save, kad jei alkoholikui nupirks pakankamai svaigalų, pavyks išlaikyti ramybę. Tai savidestruktyvi strategija, kuri labai greitai pradeda naikinti visą aplinką. Ar ne į tokią savidestruktyvią situaciją dabar yra papuolę ir socialdemokratai?

Galima sakyti, jog šiuo atveju yra ir bloga, ir kiek viltingesnė žinia. Blogai tai, kad socialdemokratai laikysis R. Žemaitaičio tol, kol nepasieks savo „dugno“. Nežinia, ar tai bus reitingai ties grindimis, ar, neduok Dieve, atskirų valstybės sektorių krizė, ar kritinės masės partijos viduje, kuriai taps koktu nuo tokio politinio veikimo, susiformavimas. Tačiau akivaizdu, jog R. Žemaitaitis ir toliau šokdins socialdemokratus. Jau sukiršino juos su Sauliaus Skvernelio demok­ratais, dabar bandys supriešinti su Prezidentu, nepamiršdamas pabrėžti, kad jis ir jo partija lieka jiems vienintele politine at­rama.

Viltingesnė žinia – galima į tai žvelgti kaip į sudėtingą streso testą valstybei. Istorijos bėgyje ne kartą įsitikinome, jog pažeidžiamiausi esame tada, kai ignoruojame grėsmes. Bet kaip ten bebūtų, svarbiausia, kad pernelyg neįsijaustume į serialo „Valdžia“ žiūrovus. Nes yra daug sričių, kur piliečių sutelktumas ir darna yra labai svarbūs. Geopolitinės grėsmės kyla visam re­gionui, būsime (esame) priversti pasitempti, veikdami kartu su kitais. Be to, dabartinis laikotarpis yra itin svarbus ir tiems politikams, įvairių sričių ekspertams, kurie nedalyvauja seriale „Valdžia“. Jie dabar turi puikią progą suburti įtaigią, įkvepiančią ir telkiančią politinę alternatyvą.

Priklausomybė (taip pat ir nuo politinės galios ar puikybės) yra sudėtinga liga, bet nebūtinai nuosprendis. Pažįstu daug labai sunkius gyvenimo etapus įveikusių žmonių, kurie šiandien puikiai tvarkosi ir savo talentais džiugina aplinkinius bei visuomenę. Tikiu, jog, nepaisant dabarties velniavos, Lietuva gali tapti veikiančia ir klestinčia valstybe. Nes, kaip rašė Klaivas Steplesas Lujis, „tikrai ne visi, kas paklysta, pražūva. Tačiau jei norime pasiekti kelionės tikslą, neturime paprasčiausiai žengti šunkeliais, tikėdamiesi, kad viskas bus gerai. Svarbu grįžti į tą kelio vietą, iš kurios išsukome, ir tada jau judėti į priekį“...

Andrius NAVICKAS