Gerovės valstybė tik „jupiteriams“?
Politikų sprendimai labai primena šios vasaros orus Lietuvoje: viskas taip permaininga ir taip greitai keičiasi, kad dažniausiai to paties įstatymo redakcijų versijos skiriasi tarsi saulėta diena ir stiprių vėjų atginti lietūs. Politiniai skandalai išsipučia, bliūkšta, vėl pučiasi. Kadangi tai vyksta jau nuo kadencijos pradžios, kuo toliau, tuo labiau praktiškai niekas nestebina.
Yra toks žydų anekdotas apie dviejų kaimynų pokalbį. Vienas sako kitam: „Vakar tave kiti kaimynai labai piktai keikė už akių“. O šis ramiai atsako: „Tiesą sakant, man nelabai rūpėtų, jei jie mane už akių net sumuštų“... Galima jį būtų pritaikyti ir tam, kas dabar vyksta Seime, Vyriausybėje ar Prezidentūroje – tegu politikai pykstasi, kumščiuojasi žodžiais, griežtai kritikuoja vienas kito idėjas, jei tik tai niekaip nepradeda kliudyti mūsų kasdienybės. Deja, nemažai sprendimų ar pareiškimų priverčia ne tik iš nuostabos pakelti antakius, bet ir griebtis už galvos. Turiu mintyse net ne Prezidento metinį pranešimą, kuriame Gitanas Nausėda labai stengėsi nieko neįžeisti.
Nenustebino ir ginčai, ar įtakingas pareigas užimantys politikai paramos verslui negauna lengviau nei kiti piliečiai, kuriems jos, panašu, reikia net labiau. Taip pat buvo galima prognozuoti, kad idėja apmokestinti nekilnojamąjį turtą mutuos ir galiausiai net patys parlamentarai nebesusigaudys, kuris modelis yra paskutinis.
Ko gero, niekam nepavydu, kad Premjeras G. Paluckas kraunasi turtus, mažai kas atkreipė dėmesį į tai, jog G. Nausė-
da nusprendė susirūpinti kadenciją baigusių valstybės vadovų sveikatos priežiūra ar pan. Tačiau yra ir kita medalio pusė – blaškydamiesi tarp savo reikalų, politikai nebegirdi eilinių gyventojų problemų. Nors daugybė jaunų verslininkų skundžiasi pertekline reglamentacija ir adekvačios valstybės paramos trūkumu, žmones į neviltį stumia medicinos paslaugų nepasiekiamumas, kai vizito pas gydytoją tenka laukti ir kelis mėnesius, bei kt. Todėl kai Premjeras iš Seimo tribūnos ragina visus parlamentarus kreiptis paramos dėl savo startuolių, norėtųsi, kad tokios galimybės iš tiesų būtų prieinamos ne tik „jupiteriams“, bet ir jaučiams, kurie daug ir sunkiai dirba, norėdami savo šeimoms suteikti orų gyvenimą. Kai Prezidentas reikalauja, kad jis ir jo pirmtakai gautų kokybišką medicinos priežiūrą, norisi cituoti Konstituciją, kurioje parašyta, jog ją valstybė privalo garantuoti kiekvienam piliečiui, o ne tik tiems, kurie „rezidavo“ Daukanto aikštėje. O pastaruoju metu griebtis už galvos privertė ligonių pavėžėjimo sistemos bankrotas, daugeliui žmonių tapęs tikru smūgiu į paširdžius.
Pavėžėjimo sistema buvo sumanyta, siekiant spręsti problemas tų gyventojų, kurie savarankiškai negali gauti viešųjų paslaugų, nes jos tiesiog yra nutolusios nuo žmonių. Būta daug skaičiavimų, kad išplėtotas pavėžėjimas kainuoja mažiau nei stacionarus šių paslaugų užtikrinimas mažose gyvenvietėse ar kaimuose. Be to, tai buvo svarbus valstybės įsipareigojimas turintiems negalią, garbaus amžiaus sulaukusiems piliečiams. Dabar gi girdime įvairiausių paaiškinimų, kodėl ši paslauga sustabdyta. Pavyzdžiui, esą buvusi valdžia pavėžėjimo sistemai išleido labai daug lėšų, o naujajame biudžeto projekte jų nebuvo numatyta pakankamai. Tačiau biudžetą priėmė jau dabartinė valdžia. Kitas dalykas – žmonėms reikia ne kaltųjų paieškos, bet paslaugos, kuri būtų teikiama dabar.
Galime nekreipti dėmesio į politikų tarpusavio ginčus ir įsitikinimą, kad, išpurvinęs kitą, pats tampi švaresnis. Tačiau žmonės nori gyventi ne tokioje Lietuvoje, kur valstybės paramą gali gauti tik Premjeras, kokybiškas medicinos paslaugas – tik Prezidentas, o visiems kitiems paaiškinama, kad „deja, lėšų viešosioms paslaugoms neužteko“...
Tie, kas gyveno „Brežnevo laikais“, spėju, pamena sklandžiusį linksmai ironišką posakį, jog „viskas yra skirta žmogui, o mes net žinome to žmogaus vardą“. Tenka tik apgailestauti, kad pastaruoju metu tokių praeities pėdsakų savo gyvenimuose matome vis daugiau ir daugiau.
Andrius NAVICKAS,
rašytojas, filosofas