Ar mums reikia savojo Stalino?

Apie Stalino kulto įsigalėjimą Ru­sijoje kalbame jau seniai. Ypač jo garbinimas pasireiškė 2019 metais, kai buvo pažymimos „plieninio“ 140-osios gimimo metinės. Buvo ištirta, kad jį teigiamai vertina apie 70 proc. rusų. Tuomet išsiaiškinta, jog per pastaruosius dešimt metų nuo 60 iki 45 proc. sumažėjo skaičius žmonių, manančių, kad Sta­lino epochos represijos buvo ne­pateisinamos.

Ar čia ne mūsų problema? Nesakykite. Lietuvoje taip pat atrasime ne vieną veikėją ir galbūt net sėdintį valdžios kėdėje, kuris palankiai vertina Stalino „nuopelnus“ karo metais ir tvirtina, jog Lietuvai reiktų tokios diktatoriškos rankos. Kaip sakoma, pirštais nerodysime. Iš tokių vienas kitas laižo padus Lukašenkai, iš Minsko pila pamazgas ant Lietuvos, ragina paduoti liokajaus ranką Maskvai arba tyliai svarsto, koks „tautų tėvas“ buvo ryžtingas, pokariu sudorojęs „buožių atplaišas“ ir kėlęs žemės ūkį amžino įšalo zonoje...

Šiandien apie tai rašau ne be pagrindo. Neseniai „Telegram“ kanalas „We Can Explain“ paskelbė, kad Stalino paminklų statymo tempas tapo rekordiniu nuo sovietų lyderio asmenybės kulto laikų. Šiais metais Rusijoje atsirado net septyni tokie paminklai, o dar vienas anksčiau. Pačioje Maskvos širdyje,  53 metrų gylyje įrengtoje metro stotyje „Taganskaja“, gegužės 15 d. atida­rytas Chruščiovo valdymo metu sunaikintas

bareljefas „Žmonių padėka vadui“. Iš viso Rusijoje stovi 123 šio vado skulptūros, bareljefai, kompoziciniai pamink­lai. 90 proc. jų atsirado per 25-erius Putino valdymo metus.

Tiesa, kai kuriais atvejais gyventojai pasipriešina raginimui paminėti Staliną. Viename Baškirijos kaime žmonės balsavo prieš biusto pastatymą, bet jis vis tiek vietos valdžios buvo perkeltas į privačią teritoriją ir, matyt, laukia palankesnio meto.

O jis atėjo. Pagal 2012 m., likus porai metų iki faktiškos karo prieš Ukrainą pradžios, atliktus tyrimus, Stalinui pirmenybę atidavė 42 proc. apklaustųjų, Leninui ir Petrui I-ajam – 37, o Puškinui, kuris anksčiau buvo šovęs į lyderių poziciją, – 29, gi Putinui – vos 22 proc. Dabartinio Kremliaus šeimininko, kuris save lygino jei ne su Leninu ar Stalinu, tai su Petru I-uoju, populiarumas pakilo virš 85 proc. ir, ko gero, jau susilygino su Stalino. 

Kas pasidarė ir kas dėl to kaltas? Nereikia toli ieškoti argumentų, jog apkaltintume Putiną ir jo aplinką. Bet juk už jo pradėtą karą ir keturis kartus padidintą karinį Rusijos biudžetą, dabar prilygstantį nebent Izraelio karinėms išlaidoms, balsuoja visa šalis. Anąkart pažiūrėjau TV reportažą iš Kursko. Septyni iš dešimties korespondentės kalbintų miestiečių, paklaustų, kaip jie vertina Stalino atminimo įamžinimą, atsakė tam pritariantys. Ir tik du žmonės nedrąsiai sudvejojo: „Gal nereikia...“ 

Gyventojai bijo? Neturi nuomonės? Mena Stalino piktadarybes? To mes nesužinosime: Putino komanda toje šalyje sunaikino bet kokią minties, žodžio ir veiksmų laisvę. 

Vos Putinui atėjus į valdžią, Mask­voje pasirodė ženklų, kad Rusijai reikia ryžtingo lyderio. Dar 1996 m. reformatorių komanda pradėjo skiepyti suvokimą apie tai, jog reformos turi būti įvykdytos greitai, ryžtingai ir nepaisant kokių nors „atsilikusių“ visuomenės grupių ar neorganizuotos opozicijos pasipriešinimo.

„Labai svarbu, kad autoritarinių pokyčių modernizavimo idėja sklido ne tik iš konservatorių pusės, ji atėjo iš abiejų pusių. Tai yra šiuolaikinės vertikalaus manipulia­vimo visuomenės sąmone idėjos gulė ant gerai parengtos dirvos“, – 2019 m. „Levados“ centro, vėliau paskelbto „užsienio agentu“, apklausą komentavo jo vadovas Levas Gudkovas, kuris šių metų vasario 14 d. pats atsidūrė tokiame pat sąraše. Mitus apie Staliną jis yra pavadinęs Džiugafilija (iš jo prigimtinės Josifo Džiugašvilio pavardės).

Stalino dievinimas glaudžiai susijęs su Sovietų sąjungos ilgesiu, beje, dažnu ir Lietuvoje. Galiu tik pakartoti prieš 8 metus skelbto straipsnio ištrauką: „Šiandien vis dar nuskamba pareiškimai, kad laikas veidu atsigręžti į Rytus, nesidairyti į okupacinį istorijos laikotarpį, ypač į vadinamą tarpukario „smetonmetį“, atsisakyti kompensacijų už sovietinio režimo padarytą žalą, santykius su Rusija megzti katino Leopoldo principu „vaikai, gyvenkime draugiškai“. Jie dažną lietuvį įspėja, kad gręžiojimasis į buvusią imperiją demonstruoja ilgesį sovietinei praeičiai“. 

Šiaip jau nostalgija kam nors – dvasinė dimensija. Bet tie žodžiai ypač aktualūs šiandien, kai šalia Lietuvos stiprėja autoritariniai agresyvūs režimai, kai vienijasi brutalios jėgos, o atsvara joms – europinė vienybė ir susitelkimas – braška per visas siūles. Tuomet ir gimsta mintys bei idėjos, jog neva ir mums reikia „plieninės rankos“ kaip atsvaros.

Česlovas IŠKAUSKAS