Grėsmė valstybės saugumui – nepasitikėjimas ja
Anekdotiškai skamba teiginys, kad tik paskelbus eilinių rinkimų rezultatus, pasigirsta atodūsis, jog ir vėl išsirinkome „ne tuos“. Vis nubaudžiame tuos, kurie buvo valdžioje, tačiau buvusi opozicija, nuvalius nuo jos rinkimų pažadų ir noro mums įtikti grimą, neatrodo patraukliau. Dėl to, matyt, Seimas ir yra viena labiausiai nemėgstamų institucijų, kuria beveik niekas nepasitiki. Tiesa, Vyriausybe pasitikima kiek daugiau, tačiau greičiausiai tik dėl to, kad mažiau dėmesio skiriama tam, kaip ministrai priima sprendimus, jų procesas paprastai nėra viešas.
Politiniuose moksluose pasitikėjimas institucijomis vadinamas socialiniu kapitalu ir teigiama, kad jis ne mažiau svarbus gerovei, nei finansai ar kiti ištekliai. Kai socialinio kapitalo trūksta, valdžiai itin sunku įgyvendinti reikalingas reformas, nes jos sutinkamos įtariai, kritikų argumentai atrodo svarūs, net jei tie kritikai akivaizdžiai gina savo interesus, o ne bendrąjį gėrį.
Mokesčių reforma, apie kurią dabar daug kalbama, yra puikus pavyzdys, kaip bendro nepasitikėjimo situacijoje sunku pasitikėti, jog siūlomi sprendimai yra tikrai būtini ir duos naudos. Net ir tie piliečiai, kurie supranta, kad turime stiprinti valstybės gynybą, daugiau investuoti į viešąsias paslaugas, auginti socialinį teisingumą, nėra tikri, kad biudžeto pinigai bus panaudoti racionaliai bei tikslingai, abejonių kyla ir dėl to, ar reforma tikrai leis gyventi teisingesnėje valstybėje.
Buvusi valdančioji dauguma ir Vyriausybė pagrįstai buvo kaltinamos tuo, kad nemato reikalo plačiau paaiškinti savo sprendimų motyvų ir tikslų. Per rinkimų kampaniją tiek buvusi valdžia, tiek opozicija prisiekinėjo, jog „dabar jau ateis tikro dialogo su visuomene laikas“ ir visi galės geriau suprasti, ką daro valdžia. Tačiau ar iš tiesų kas nors pasikeitė?
Visai neseniai Nacionalinė skurdo mažinimo koalicija paskelbė ataskaitą, kurioje matome, kad didelės dalies Lietuvos žmonių situacija yra kritinė. Taip pat buvo pasiūlytos skubios politinės priemonės. Deja, kai pažvelgiame į tuos klausimus, kurie intensyviai svarstomi Seimo posėdžiuose, jie turi mažai bendra su didžiausiais visuomenės skauduliais. Žiūrint į mokesčių reformos planus, apskritai nematyti, kaip nauji sprendimai padės tiems visuomenės nariams, kurie klimpsta į skurdo pelkę.
Intensyviai ginčijamasi, kokio ilgio turėtų būti mokslo metai, kaip pasiekti, kad privačios gydymo įstaigos nebūtų tokios patrauklios geriausiems gydytojams ir kt. Tačiau negirdime atsakymo į gerokai aktualesnį klausimą, kas jau padaryta ir bus daroma, tragiškai trūkstant mokytojų, gydytojų, slaugytojų. Nesakoma, kaip padėti kaimiškų vietovių žmonėms, kad jie realiai jaustų, jog jais rūpinamasi, o ne vien dūsautų, girdėdami apie tai, kad kažkas kažkada kažkaip juos nuveš iki specialisto, kurio pagalbos ir dėmesio reikia čia ir dabar.
Buvau Seimo nariu ir žinau, kad dauguma parlamentarų tikrai nuoširdžiai stengiasi. Kita vertus, puikiai mačiau ir tai, kaip lengvai politika tampa savitiksle įvaizdžio vadyba, o ne ryžtu kovoti už kiekvieną žmogų. Paradoksalu tai, jog į žiniasklaidos dėmesio centrą patenka tie, kurie daro nesąmones, veliasi į skandalus. Apie degutą kalbama gerokai daugiau, nei apie medų. Kitas dalykas – matyt, ne veltui sakoma, kad šaukštas deguto padaro netinkamą valgyti visą statinę medaus.
Bet kuris savo galiomis piktnaudžiaujantis, valstybės pinigus taškantis, savo interesus aukščiau už bendruosius iškėlęs politikas (taip pat ir savivaldybėse) yra tarsi nuodai visai aplinkai. Nesvarbu, kuriai partijai priklauso parlamentaras, kuriam prokuratūra sukaupė daug klausimų ir įtarimų – kai jo imunitetas nėra panaikinamas, tai siunčia žinią, kad, esant politikoje, galioja kitokios taisyklės, nei visiems kitiems piliečiams. Lygiai taip pat, kai skaitome apie parlamentarų, Vyriausybės narių ar vietos politikų išlaidavimą, apie tai, kaip įtartinai sparčiai auga išrinktųjų finansinė gerovė. O juk kiekvienas nesąžiningas politikas švaisto valstybės socialinio kapitalo likučius. Tik ar rinkėjai principingai tai vertina? Ar kai kuriems nėra nuolaidžiaujama, patikėjus jų apsimestiniu sąžiningumu?
O receptas, kaip politikams ir valdžiai neprarasti pasitikėjimo, regis, nesudėtingas: išsamus bei tikslus visų priimamų sprendimų paaiškinimas, nulinė tolerancija nusižengimams, net ir tiems, kurie nereikalauja teisinės atsakomybės, net ir tada, kai nederamai pasielgia „savi“...
Andrius NAVICKAS
rašytojas, filosofas