„Savų marškinių“ principas

Žmonės sako: savi marš­kiniai arčiau kūno. Šis po­sa­kis vartojamas ir tei­gia­ma, ir neigiama pras­me. Tar­kime, vieni pateisina, jog Ši­lalės rajono ligoninėje keli vilniečiai be eilės bu­vo paskiepyti medikams skir­ta vakcina, kiti gi sa­vi­val­dybę ir ligoninę vadina korupcijos židiniu. 

Vieniems atrodo, jog rep­resijos Baltarusijoje ir Rusijoje yra svarbiau už mūsų provincijos problemas, kiti sako, kad pirmiausia reikia apsikuopti savo kieme. Iš tiesų tas posakis galioja ir kalbant apie koronavirusą. 

Štai britai „išdūrė“ visą Eu­ropos Sąjungą. Kol Jungtinė Karalystė dar nebuvo pasitraukusi iš ES, ji per Briuselį už­sisakė didelius kiekius „Ast­raZeneca“ skiepų, gaminamų čia pat, Britanijoje. Dabar, kai Londonas jau nebe bendrijos narys, anglų-švedų bendrovė britams tiekia visą pažadėtą skiepų dozių kiekį, o europiečiams – tik ketvirtadalį. Ji atsisakė nukreipti vakcinų atsargas iš savo gamyklų Jungtinėje Karalystėje į ES šalis. „Brexit“ sutartis esą draudžia jas neribotai eksportuoti į kitas valstybes. 

„Savų marškinių“ principas gali skaudžiai smogti ES šalims. Ispanija ir Prancūzija pranešė, kad jau atideda ant­rą gyventojų skiepijimą. Taip 27 šalys įsukamos į konflikto verpetą. Kol kas pristačiusi vos 2,2 dozės šimtui žmonių, ES gerokai atsilieka nuo JAV ir JK. Europos Komisija, kuri koordinuoja visą vakcinos kiekio paskirstymą (pernai iš viso užsakė 2,33 mlrd. dozių), dabar tik skėsčioja rankomis. Sa­vait­galį savo ruož­tu Europos Ko­mi­sija patvir­tino skubią vakci­nų eksporto į kitas šalis, pavyz­džiui, į Ry­tų partnerystės ar Va­karų Bal­kanų valstybes, tvar­ką.

Lietuva taip pat pateko į tą akivarą. Prezidento Gitano Nau­sėdos pažadai, jog iki Vals­ty­bės dienos bus paskiepy­ta apie 70 proc. visų gyventojų, atrodo, ir teliks pažadais. Eu­roparlamentaras Petras Aušt­revičius bando švelninti situaciją, sakydamas, kad Europos Komisija tiesiog nori kontroliuoti, jog vakcinų gamintojos nepardavinėtų savo produkcijos už ES ribų.  

Nepasitikėjimą ES veiksmais didina ir tai, kad, stringant skiepų pristatymui, Eu­ro­pos vaistų agentūra skelbia, jog leidžia juos naudoti visiems suaugusiems žmonėms. Anksčiau buvo paskelbtos rekomendacijos pirmiausia skie­pyti vyresnius žmones, o dabar gi – iki 65 metų amžiaus. Šį patarimą pirmoji pasigriebė Vokietija, kuri pareiškė reko­menduojanti „AstraZeneca“ vakcina nuo COVID-19 skiepyti tik jaunesnius nei 65 m. žmones.

Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos viceminist­rė Ži­vi­lė Simonaitytė penkta­die­nį sakė, kad, jos žiniomis, ES agentūros rekomendacija yra nenaudoti vakcinos vyresniems žmonėms, todėl Lie­tu­vo­je bus skiepijami jaunesni žmonės. Vėliau ji pasitaisė, aptakiai pareiškusi, jog sprendimas Lietuvoje bus priimtas detaliai išanalizavus informaciją.

Žmonės klausia: ar vyresnieji bus palikti likimo valiai? Kodėl keičiami gyvybiškai svarbūs sprendimai? Kodėl skatinamas nepasitikėjimas tiek visa ES politika, tiek mūsų valdžia? Ar nepakanka nerimui kelti vien neaiškių kovos su virusu planų? Ko vertos tos Vyriausybės patvirtintos sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio 130 priemonių iš keturių A, B, C, D scenarijų?

Tuo metu, kai auga nepasitikėjimas valdančiaisiais, ministras visuomenę maitina „po­pieriniais“ pažadais. „467 – toks keturiolikos dienų sergamumas 100 tūkst. gyventojų yra šiandien. Štai įrodymas, ką galime kartu! Žmonių pastangomis mes įžengėme į scenarijų C. Tai reiškia, kad atsiveria galimybės, nors ir ne pačios plačiausios, bet galimybės peržiūrėti mūsų tolimesnius veiksmus, suteikti mūsų gyvenimui naujų spalvų. Ačiū visiems, kurie prisidedate prie viruso įveikimo!“ – savo „Fa­cebook“ paskyroje pompastiškai parašė ministras. Jo nuomone, greitai pasieksime ir 200 sergančiųjų ribą, kuri jau reikš karantino atsisakymą. 

Tačiau žmonės turi ir kitą la­kų posakį: neperšokęs griovio, nesakyk – op. Jis tinka ir Pre­zidentui, kuris nesiliauja žadė­ti šviesią skiepijimo ateitį (nors Europoje vyrauja tikras pasimetimas), ir Vyriausybei, ku­ri džiūgauja santykinai kasdien mažėjančiais sergamumo rodik­liais (nors jie nesugretinami su perpus mažesniu skaičiumi atliekamų tyrimų), ir nutyli labai lėtus skiepijimo tempus (praėjusią savaitę vieną dieną skiepus gavo tik 36 žmonės).

Briuselis išrado naują terminą: „vakcinų nacionalizavimas“. Jis ES nepageidautinas. Tai reiškia, kad mes ir toliau turime laukti Briuselio malonės. Regis, gyventi pagal „savų marškinių“ principą mes pradėsime dar negreitai.  

Česlovas IŠKAUSKAS