Žuvusio kariūno laidotuvėse – priesakai ginti tėvynę

„Jis buvo nuoširdus draugas, labai geros širdies, visada norintis padėti ir patarti, supratingas ir reiklus vadas”, – sakė netoli karsto raudanti moteris, prasitarusi, jog buvo jo pavaldinė. Nedrįsau jos ko nors daugiau klausinėti – tą popietę Lvivo graikų katalikų tikėjimo Šv. Petro ir Povilo garnizoninėje kariuomenės bažnyčioje buvo meldžiamasi už fronte žuvusį Tarasą Bobanyčių...

33-ejų vyras fronte kovojo jau devintus me­tus. Iki karo grū­mėsi su Rusijos remiamais Do­­necko ir Luhansko separatistais, norinčiais nuo šalies atplėšti šiuos regionus, o dabar – su tiesioginiais Mask­vos okupantais. T. Bo­ba­ny­­čius vado­vavo ant­ra­jam De­ši­niojo sektoriaus batalionui ir žuvo kautynėse prie Iziumo miesto, Char­kivo regione.

Teisę baigęs ir juristu dirbęs vyras prieš dešimtmetį įsijungė į pat­riotinės organizacijos De­šinysis sektorius veik­lą. Šis sektorius išgarsėjo 2014 m., kai būtent jo nariai per Mai­dano revoliuciją Kyjive visus vedė į kovą. Barikados sostinėje tada atsirado, tautai sukilus prieš Maskvai ištikimo prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdymą. Nujausdami artėjančią revoliuciją, Dešiniojo sektoriaus aktyvistai dar 2013 m. buvo surengę karinius mokymus, kuriems vadovauti paprašė Afganistano karo veteranų. Todėl per Maidano įvykius būtent šios organizacijos nariai buvo geriausiai susiorganizavę ir kovojo priekinėse barikadų linijose. Atsidėkojant Dešiniojo sektoriaus kovotojams, šiai organizacijai, kaip ir dar kelioms kitoms patriotinėms, buvo leista Ukrainos kariuomenėje suformuoti savo atskirus batalio­nus. T. Bobanyčius tapo vienu iš lyderių, vadovavo Lvivo re­gio­no skyriui, o fronte per laiką tapo antrojo bataliono vadu.

Tarasas buvo vedęs, su žmona vaikų dar nebuvo susilaukę. Žmo­ną bei žuvusiojo tėvus per laidotuves guodę kario bend­ražygiai teigė, kad jis liks patrio­tizmo pavyzdžiu visai tautai.

Iškilmingose T. Bo­banyčiaus laidotuvėse plevėsavo ir Lie­­­­tu­vos vėliavos. Jas nešė grupelė vil­­nie­čių. Pasirodo, jie bičiuliaujasi su De­ši­niuoju sektoriumi, o su T. Bobanyčiumi susipažino dar iki Mai­dano revoliucijos. Lyčiakovo kapinėse lietuviai išskleidė didžiulį transparantą su užrašu „Už mū­sų ir jūsų lais­vę” lietuvių bei ukrainiečių kalbomis.

Laidotuvių eisenai žengiant Lvivo gatvėmis į už dviejų kilometrų esančias Lyčiakovo kapines, stojo pravažiuojančios mašinos, praeiviai klaupėsi ant kelių, atiduodami pagarbą...

Prieš 236 m. įkurtos ir tebeveikiančios Lyčiakovo kapinės yra seniausios Lvive ir vienos seniausių Europoje. Jose palaidota daug šaliai nusipelniusių žmonių. T. Bobanyčius atgulė šalia kitų dešimties – nauji kapai supilti žuvusiems dabartiniame kare. 

Apžiūrėjau bažnyčios šoninėje navoje sukabintas žuvusių Ukrainos karių nuotraukas bei stendą su vaikų, netekusių fronte tėčių, nuotraukomis. Sukrečiantis vaizdas – šitiek jaunų vyrų paguldė galvas gindami tėvynę nuo niekingo priešo. Ypač graudu žiūrėti į 20–30-mečių vaikinų nuotraukas – juk jei ne karas, jie būtų džiaugęsi pavasariu, gyvenimu, studijavę, mylėję, dirbę...

Neįmanoma ramiai skaityti ir prierašų po vaikų nuotraukomis.

„Tėtis danguje. Noriu apkabinti, noriu pas tave”, – atsibudusi mamai guodėsi trimetė Maria Oschepkova, kurios tėtis žuvo gindamas Ukrainą nuo įsiveržėlių.

Tokią pat netektį išgyvenantis šešerių Zakharas Buslajevas mamai sakė: „Svajoju nutiesti tramvajaus liniją iki debesies, ant kurio gyvena tėtis”.

Žiūrint į šias fotografijas, visiems turėtų sukilti apmaudas dėl našlaičiais likusių vaikų ir noras padėti ukrainiečiams įveikti agresorių. 

„Tie, kas įsiveržia į svetimą šalį, sprogdina namus, mokyk­las, ligonines, vaikų darželius, prievartauja moteris bei žu­do kūdikius, yra tamsiųjų jėgų pasiuntiniai, ir Vakarai pri­va­lo padėti ukrainiečiams juos įveikti”, – sako vienuolis Se­bas­tia­nas.

67-erių Sebastianą sutikau nedidelėje graikų katalikų bažnytėlėje, įrengtoje prieš 360 m. pastatytame pranciškonų vienuolyne. Sovietmečiu vienuolynas buvo paverstas moterų kalėjimu, o bažnyčia – sandėliu. Tada Ukrainoje galėjo veikti tik Maskvos įkurtos pravoslaviškos cerkvės, o Lvive mėgtos graikų katalikų bažnyčios buvo uždarytos ir naikinamos. Ukrainai prieš 31-erius metus paskelbus nepriklausomybę, bažnyčios imtos atidarinėti. Mi­nė­tame vienuolyne įkurtas Uk­rainos istorijai svarbus muziejus: vienoje jo dalyje demonst­ruojamos iš nugriautų bažny­čių išgelbėtos ikonos, kita skir­ta metropo­li­to, vienuolio And­re­jaus Šep­tic­kio atminimui įamžinti.  

1865–1944 m. gyvenęs A. Šep­tickis – išskirtinė asmenybė Uk­­­rainos istorijoje, turėjusi milžiniškos įtakos tautiniam atgimimui. Gimęs labai turtingoje, iš senovės kunigaikščių kilusioje šeimoje, paaug­lystėje jis sunkiai sirgo, todėl Dievui prisiekė pagijęs tapti vienuoliu bei tarnauti vargšams. Pažadą A. Šep­tic­kis te­sėjo: tapęs kunigu, steigė mokyklas, ligonines, našlaičių prieglaudas, bibliotekas. Be to, būdamas labai gabus ekonomistas, kūrė naftos gamybos bei pieno pramonės įmones, kurių pelną investavo į švietėjišką veiklą, jo dėka atsirado ir pirma dai­lės mokykla bei nacionalinis muziejus.

Visa tai vienuolis darė nepaisydamas asmeninių kančių, mat, susirgęs podagra, nuo 30-ies buvo prikaustytas prie invalido vežimėlio ir kentė didelius skausmus. 

A. Šeptickio atminimui bei išgelbėtoms ikonoms skirto muziejaus kūrimui ir vadovauja vienuolis Sebastianas. Jis tuo pačiu laiko mišias suremontuotoje vienuolyno bažnytėlėje. 

Sebastianą maldų išmokė močiutė, o nusprendęs tapti kunigu, ryžosi savaitgaliais lankyti pogrindinę kunigų seminariją. Saugumo sumetimais paskaitos vykdavo vos dviem trims klierikams ir vis kitoje vietoje. Nepaisant to, kartą teko šokti pro langą ir sprukti, nes į namą ėmė belstis milicininkai.

Pasak Sebastiano, įšventi­ni­mo į kunigus apeigos bu­vo surengtos naktį, vos prie keturių liudininkų. Ka­dan­gi Se­bas­tianas žavėjosi A. Šep­tic­kio veik­la, ir pats nusprendė tapti jo darbų tęsėju – ėmė lankyti apleistas bažnyčias ir gelbėti vertingiausias ikonas. Jų surinko net keturis tūkstančius.

„Šventųjų paveikslai buvo kapojami, pjaustomi, kai kurie tyčia peršauti, tad jas restauruoti prireiks nemažai laiko”, – tikina vienuolis.

Jis atsimena komišką vienos ikonos išlikimo istoriją. So­­vie­tiniai milicininkai kaimo bažnyčioje trypė ir daužė ikonas, tačiau vienos nelietė, mat išsigando gudraus pamaldaus kaimiečio žodžių. O šis vandalus įspėjęs, jog ikonoje Kristus yra su raudonu apsiaustu todėl, kad dailininkas jį „paišė kaip komunistą“, dėl to paveikslo naikinti negalima. Milicininkai esą susižvalgė ir pabijojo ikoną niokoti, taip ji buvo išgelbėta. 

Prieš mišias vienuolis Se­bas­tianas sukvietė į muziejų dabartinio karo žiaurumus paty­ru­­sius vaikus, kurie į Lvivą atvyko iš bombarduo­jamų Uk­­rainos miestų. Vie­­nuolis pa­­prašė jų spalvinti velykinius kiau­ši­nius ir iš popieriaus karpyti angeliukus – Sebastianas vylėsi, jog vaikai bent šiek tiek prasiblaškys ir nors trumpam pamirš bombų sprogimus.

Paprašiau mažųjų ukrainiečių pademonstruoti išsikarpy­tus angeliukus, sakydamas, kad jų fotografijas noriu parodyti Lietuvos vaikams. Jie mielai fotografavosi, bet jų veiduose nebuvo šypsenų. Ir prireiks daug laiko, kad jie išsigydytų karo sukrėtimus...

„Vaikų kančios mus įpareigoja prisidėti prie tėvynės gynimo bei maskolių išvarymo. Negalime gulinėti ant sofutės ir būti pasyvūs kovos su šėtonu metu”, – neabejoja vienuolis Sebastianas.

Jis tiki, jog Ukraina ne tik apgins savo laisvę, bet ir iš pelenų prikels sugriautas bažnyčias, mokyklas, ligonines, muziejus, o vaikai ir vėl šypsosis. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.