Viltį išgyventi suteikė Lietuva

Charkive antrą kartą asmeniškai teko patirti karo pabėgėlio dalią. Planavau šiame mieste likti ilgiau, bet privalėjau gelbėti dvi moteris ir palydėti jas iki Lvivo.

Prieš savaitę metro, pavadinimu „Stu­dentų“, likimas mane suvedė su dviem gretimai esančio instituto dėstytojomis, labai išsekusiomis ir persigandusiomis moterimis. 

Olena Sadokha iki karo dėstė filosofiją, kita, nusipelniusi Ukrainos artistė, operos dainininkė Jelena Slepcova mokė solinio dainavimo. Moterys gyveno Saltovkos mikrorajone, esančiame arčiausiai fronto linijos – labiausiai bombardavimų apgriautoje Charkivo dalyje.

Į požeminę metro stotį moterys, pasigirdus sprogimams, atbėgo pačią pirmą karo dieną ir liko joje įkalintos net penkias savaites. Užkalbinau jas atsitiktinai, pastebėjęs jų šviečiančias inteligentiškas akis ir tuo pačiu nevilties bei nuovar­gio iškreiptus veidus. Ėmiau klausinėti, kodėl nebėga į Vaka­rų Ukrainą ar Lenkiją, Lietuvą. Moterys be entuziazmo ir nepatikliai atsakė, jog niekur neturi giminių ir yra praradusios viltį, nes visi bičiuliai, kurie žadėjo padėti, žodžio netesėjo ir jas pamiršo. Į mano teiginius, jog, traukiniu nuvykus iki Lvivo, ten galima sėsti į autobusą, vežantį į Lietuvą, kur bus suteikta pagalba, moteriškės reagavo abejingai. Pasakė, kad niekuo nebetiki ir neturi nei jėgų, nei valios vienos kur nors vykti.

Grįžęs į viešbutį, visą naktį mąsčiau ir nusprendžiau palydėti šias kone nervinį išsekimą patyrusias moteris iki Lvivo ir įsodinti į autobusą, kuriuo jos galės pasiekti Lietuvą. Nutariau, kad mano žurnalistinė veikla yra mažiau verta nei pagalba joms.

Parašęs užklausimą pabėgėliams padedančiai organizacijai „Stiprūs kartu“, jau po kelių minučių gavau atsakymą – rašė mergina vardu Brigita. Ji užregistravo mano globotines į autobusą ir tuo jas nepaprastai pradžiugino. 

Netrukus charkivietės ėmė dar labiau aikčioti iš nustebimo, mat atėjo dar džiugesnė žinutė. Joje kaunietė Rima pasiūlė apgyvendinti jas viename savo buto kambarių ir net atsiuntė jo nuotraukas. Tai ne šiaip sau kambarys, o su fortepijonu bei pilnomis lentynomis knygų, didelė dalis jų – filosofinės. Žinia, jog ukrainietės atvyktų su kate ir šuniuku, Rimos neišgąsdino: jos naminiai gyvūnėliai įgis naujų bičiulių. 

Nemokami karo pabėgėliams skirti traukiniai iš Charkivo į Lvivą pastaruoju metu vyko tik kas antrą dieną, nes dauguma norinčių jau išvažiavę, o likę gyventojai prie bombardavimų priprato. Be to, niekas nežino, kokiu laiku toks traukinys atvyks, todėl stotyje jo laukti tenka net keliolika valandų.

Norėdamas apsaugoti mote­ris nuo papildomo streso, iš anksto nupirkau bilietus į po trijų dienų vyksiantį greitąjį „Intersiti“ traukinį. Pasirodo, tai buvo labai teisingas sprendimas, mat nuo antradienio Charkive vėl užvirė siaubingi mūšiai, ir persigandusių žmonių masė užtvindė geležinkelio stotį. Visi bilietai – ir mokami, ir dalinami veltui – į pabėgėliams skirtą traukinį akimirksniu išnyko, ir stotis tapo panaši į „Studentų“ metro stotį, kur visuose praėjimuose guli pervargę žmonės. Užklausiau apsaugos darbuotojo, kodėl stotis per vieną dieną tapo sausakimša. Šis atsakė, kad gyventojai turbūt išsigando pranešimų, jog Maskva atitraukė karius iš Kyjivo bei dar kelių vietovių, ir gali būti, jog pradės lemtingą Charkivo šturmą.

Per stoties garsiakalbius kas pusvalandį ėmė skambėti raminantis pranešimas, kad į Char­­kivą vyksta papildomi trau­­kiniai, kuriais pabėgėliai bus išgabenami nemokamai. Šie pra­nešimai žmones, negavu­sius bi­lie­tų į mūsų traukinį, džiu­gino, tačiau jie išvykstančius stebėjo liūdnais ir šiek tiek piktais veidais.

Į traukinį įsėdusių žmonių nuotaika buvo visai kitokia, vei­duose sumažėjo įtampa, pasimatė šypsenos. Traukiniui pajudėjus, dauguma skubiai trau­kė telefonus ir artimiesiems skelbė džiugią žinią, kad pavyko evakuotis. 

Pagal grafiką Lvive, esančiame tūkstantį kilometrų nuo Char­kivo, turėtume būti po penkiolikos valandų, bet traukinio palydovas perspėjo, jog greičiausiai vėluosime 3–5 valandas. Vadinasi, nusigausim vidurnaktį, ir visą naktį dėl galiojančios komendanto valandos prasėdėsime stotyje ant grindų. Tačiau mano globotinės sako, kad tai niekis – joms miegojimas ant cementinių grindų jau įprastas, o lovos minkštumą kol kas išgyvena tik sapnuose...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.