Slegianti karo pajauta

Bilietą į traukinį, vykstantį iš Lvivo į Kyjivą, nusipirkti galima net prieš pat išvykimą, mat norinčiųjų važiuoti į sostinę yra gerokai mažiau nei kad bėgti iš ten. Visgi buvau nustebintas, pamatęs perone nemažą būrį žmonių, kurie užėmė beveik pusę traukinio. Paklausus vagono palydovės, ši pasakė, kad joms uždrausta teikti bet kokią informaciją.

Vėliau moteris visgi prasitarė, jog kelias pastarąsias dienas daugėja norinčiųjų grįžti į Kyjivą, ir spėjo, kad turbūt todėl, jog sostinėje kol kas nėra labai didelių bombardavimų. 

Traukinys, turėjęs išvykti devintą valandą vakaro, atvyko tik prieš vidurnaktį, bet sosti­nę pasiekė pagal suplanuotas dešimt valandų. Bilietai į traukinį, palyginti su lietuviškais, yra du-tris kartus pigesni. Tiesa, jie – net trijų rūšių, o už 470 kilometrų kelionę galima sumokėti nuo 6 iki 42 eurų. Mano kupė bilietas kainavo 15 Eur, traukinys buvo senas, šildomas anglimi kūrenamu boileriniu pečiuku. Kupė buvo tik­rai šilta, palydovė atnešė švarią patalynę, pasiūlė arbatos. Kartu važiavo du vyriškiai, išsiėmėme pasiimtą maistą, drauge pasivaišinome ir išsišnekėjome.

Pensininkas Olegas sakė nuvežęs žmoną į Lvivą pas gimines, o pats pareiškė nebijantis bombardavimų ir geriau mirsiąs savo bute nei bėgsiantis nuo maskolių. 25-erių Vasilijus Parchomenko irgi palydėjęs į Lvi­vą aštuntą mėnesį besilau­kiančią žmoną, o pats pasiry­žęs stoti į Teritorinės gynybos pajėgas ir ginti sostinę nuo įsiveržėlių. V. Par­cho­menko su žmona išgyveno didžiulę baimę, kai teko bėgti iš 100 km nuo sostinės Baltarusijos link nutolusio kaimelio Rozvažil. Ten vaikinas gimė, ten gyvena jo mama ir sesers šeima, tad pirmą rusų agresijos dieną nusprendė iš Kyjivo vykti į kaimą, nes manė, kad bus saugiau. Labai apsiriko, mat rusų tankai kaip tik iš tos pusės ėmė veržtis į sostinę, ir apylinkėse kilo didžiuliai mūšiai.

Gretimame Staravovicės kaime rusų kariai įrengė savo ba­zę, į kurią suvažiavo virš pusšimčio tankų bei kitos sunkiosios technikos. Kadangi iki Čer­nobylio atominės elektrinės nuo kaimo yra tik apie 50 km, V. Par­chomenko išsigando, jog per bombardavimus gali sprogti elektrinė. Rusų kareiviai už­imtose teritorijose pastatė sa­vo blokpostus ir ėmė vaikščioti po namus, tikrindami visų telefonus – ieškojo ukrainiečių armijos šnipų. Jei kas į namus ne-­

įleido ar žmonės jau buvo pabėgę, išlauždavo duris, vertė spintas, ieškodami pinigų, vertybių. Kartu su rusais buvo ir čečėnų būrys, jų smogikai sumušė kelis kaimiečius vyrus, nes šie esą nepagarbiai atsakinėjo. Moterų neprievartavo, tačiau niekam neleido išvykti, taip turbūt norėdami prisidengti kaimiečiais, kad ukrainiečių kariai negalėtų jų atakuoti.

Pasak Vasilijaus, kai vienas vyriškis paprašė rusų blokposto vado leidimo nuvažiuoti į kitą kaimą atsivežti ligotos motinos, tas leido, bet įspėjo, jog jei už valandos negrįš, bus sušaudytas namuose likęs jos brolis.

Pabėgti V. Parchomenkai pavyko, kuomet jų kaimą atkovojo ukrainiečių kariai ir, savanorių padedami, visi, kas turėjo mašinas, galėjo sprukti. 100 km iki Kyjivo važiavo net penkias valandas, nes mėgino prasibrauti miškų keliukais dideliu lanku, o kelią visą laiką rodė priekyje važiavęs ukrainiečių karys.

V. Parchomenko džiaugėsi su nėščia žmona pasprukęs, tačiau pergyveno dėl kaime likusios mamos bei netoli gyvenančios sesers šeimos. Mama atsisakė palikti namus, o sesers kaimą užėmė rusai. Ji telefonu broliui sakiusi, jog aplinkiniuose kaimuose jau žuvo keliolika civilių, dalį iš kurių pažinojo. Rusų kariai iš gyvenvietės į Kyjivą neišleido išvykti net vienišai moteriai su trimis vaikais, kurių vienas rimtai serga.

Pasiekę sostinę, su pakeleiviais rytą bičiuliškai apsikabinome ir kiekvienas patraukėme sava kryptimi. Tai, kad Kyjive yra daug rimtesnė situacija nei Lvive, pasijuto iš karto.

Vos išlipus iš traukinio, policininkai patikrino dokumentus, daiktus bei įrašus telefone ir nuotraukas. Tokiu būdu norima išsiaiškinti, ar į sostinę neatvyko rusų diversantų arba jų talkininkų.

Vos užsiregistravus hostelyje, į jį pasibeldė šeši kiti policininkai, kurie irgi tikrino visų gyventojų dokumentus bei telefonus. Tai, kaip vėliau paaiškėjo, vyksta kas rytą.

Pasidėjęs daiktus, patraukiau į pačiame sostinės centre esančią Nepriklausomybės aikštę. Pa­sijutau tarsi vaiduoklių mieste, nes beveik nesimatė praeivių, pravažiuodavo vos viena kita mašina. Nedirbo ir kavinės, įstaigos, o sukoręs 3 km, mačiau tik dvi veikiančias parduotuves bei vieną vaistinę. Norėdamas nufotografuoti Nepriklausomybės aikštę, patyriau savotišką karo krikštą. Joje tuo metu savo kameras buvo pasistačiusios kelios užsienio televizijos ir gyvai transliavo naujienas. Už keliolikos metrų nuo manęs viską stebėjęs kariškis turbūt pagalvojo, jog ant žemės padėtame foto­apa-

rato dėkle palieku bombą, tad pribėgęs pasielgė taip, kaip esu matęs tik kino filmuose: liepė labai lėtai ir ramiai paduoti dokumentus bei praskleisti dėklą, o pats visą tą laiką laikė į mane nukreiptą ginklą. Vėliau vaikinas atsiprašė, pasakė, kad toks jo darbas, pagyrė Lietuvą už pagalbą ir palinkėjo sėkmės.

Taikomo ir užtaisomo šautuvo vaizdas buvo vienas nemaloniausių gyvenime. Pagalvojau: karas, po velnių, čia vyksta tik­ras karas. Ir tai užtvirtino pasigirdusi oro pavojaus sirena, kuri vėlesnėmis dienomis ir naktimis kartojosi kas kelias valandas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.