„Camino Lituano“ Šilalėje: kelias laikosi ant savanorių pečių

Šią vasarą Šilalės rajoną aplankė piligrimai iš įvairių Lietuvos regionų. Keliautojai čia atrado ne tik gražų kraštovaizdį ir vietinių žmonių svetin­gumą, bet susidūrė ir su maršruto iššūkiais. Paaiškėjo, jog šiandien „Camino Lituano“ kelio atkarpos Šilalės rajone gyvybingumas nemaža dalimi priklauso nuo savanorių, kurie rūpinasi jo ženk­linimu, maršrutų aprašymais bei keliautojų priėmimu.

Grožėjosi slėniais ir atodangomis

Šią vasarą žygeivė ir kelionių tinklaraščio „Check in Lithua­nia“ autorė Diana ryžosi keliauti „Camino Lituano“ keliu. Ji pasirinko Žemaitijos atšaką dėl dviejų priežasčių: norėjo geriau pažinti šiaurinę Žemaitijos dalį ir išbandyti kelią nuo Varnių Šilalės bei Tauragės link, taip pat patraukė išskirtinis šių apylinkių gamtos grožis. Be to, nors žygeivė gimė ir gyvena Vilniuje, Šilalės kraštas jai gerai pažįstamas nuo vaikystės.

„Šilalės rajone, pas žemaitę močiutę kaime, prabėgo daugybė mano vaikystės vasarų. Šią vasarą grožėjausi nuo kalvų atsiveriančiais nedidukais slėniais, plačiomis pievomis, atodangomis bei Pagramančio panorama nuo piliakalnio viršūnės“, – dalijasi prisiminimais Diana.

Pasak jos, Šilalėje keliautojai gali rasti įvairių nakvynės galimybių – tiek paprastesnių, pritaikytų piligrimams, tiek ir komfortiškesnių. Tačiau planuojant kelionę reikėtų apie tai iš anksto pagalvoti. Kaip ir apie maitinimą.

„Prieš kelionę Pagramančio link Šilalėje įsigijusi kibinų, juos suvalgiau gražiajame Lakštingalų slėnyje, kurį savo žemaitiškoje giminėje nuo seno vadiname Lakštingaline“, – pasakojo Diana.

Bendražygių draugija padėjo įveikti iššūkius

Airina iš Garliavos su keliomis draugėmis ir bendražygėmis taip pat šią vasarą leidosi į žygį per Žemaitiją. Piligrimės keliavo ir per mūsų rajoną. Nors, pasak Airinos, Šilalėje viskas buvo gerai, vis tik kelionėje netrūko ir išbandymų.

„Buvo košmariška patirtis eiti per mišką be tako iki Medvėgalio“, – dalijosi patirtimi piligrimė.

Vis dėlto sunkumus padėjo įveikti bendrakeleivių draugija. Keliautojoms labiausiai įsiminė Dalios Grinkevičiūtės muziejus Laukuvoje ir svetinga nakvynė Žadeikiuose, pas Gražvydą ir Renatą.

„Nakvynes reikėjo derinti iš anksto. Bet visi sunkumai įveikiami, o vandens buvo galima gauti sodybose“, – pridūrė Airina.

Pasitaiko ir klaidžiojimo

Kita piligrimė pasakojo apie iškilusius sunkumus keliaujant prie Indijos piliakalnio. Pasak klaipėdietės Alicijos, kuri keliavo kartu su trim draugėmis, šioje vietoje ne visada buvo lengva suprasti, kuria kryptimi tęsti kelionę.

„Rodyklė rodė lyg miesto link, bet jokio aprašymo nėra. Einam, einam, rodyklių nerandam, tai teko sugrįžti atgal. Labai priklauso nuo žmonių, kurie rūpinasi ruožu. Vieni aprašymus labai tikslius padaro, o kitur informacijos pritrūksta“, – apgailestavo Alicija.

Jos pastebėjimas atskleidžia vieną svarbesnių maršruto problemų – kelio ženklinimo ir informacijos kokybė skirtingose atkarpose nėra vienoda.

Maršrutus dėlioja ir naktimis

Šiuo metu piligrimų kelio gyvybingumas Šilalės rajone priklauso nuo vietinių žmonių. Senjorų dienos centro „Šventai“ vadovės Gražvydos Karalevičienės iniciatyva piligrimų kriauklėmis pažymėtas kelias driekiasi ir per Žadeikių kaimą. Čia norintieji gali apsistoti už simbolinę sumą. Maršrutus Gražvyda su vyru dėliojo savanoriškai, tam skirdami ne vieną vakarą ir naktį.

„Vyras dirba, tad sėdėjo naktimis, skaitė knygas, rinko medžiagą ir sudėliojo visus maršruto aprašymus. Kai žmonės ateina, mes vakarojame, pasakojame istorijas, jie dalijasi, su kokia intencija ateina. Kartais, jei nespėjo aplankyti, nuvežame juos iki Medvėgalio ar Padievaičio piliakalnių“, – pasakojo Gražvyda.

Piligrimus kelyje pasitinkantį specialų ženklinimą – geltoną kriauklę mėlyname fone – Gražvyda su vyru taip pat klijavo savo iniciatyva.

„Net iki Pagramančio klijavome ženklus. Juos nuplėšia, kartais išvarto – kartais tyčia, kartais netyčia. Tai savanoriška veikla, bet mums tai rūpi ir mes tai darome“, – teigė Gražvyda.

Keliautojai atsineša savo istorijas

Etnografinės Bilionių sodybos „Gīvenėms“ šeimininkai sako, jog vietos piligrimams gali pasiūlyti pakankamai. Šiais metais čia apsilankė apie penkiolika tokių keliautojų – panašiai tiek pat, kiek ir pernai.

„Norisi pasidalinti autentiška sodyba su visais. Kiekvienas, einantis keliu, atsineša savo istorijas, mintis, kurios mus papildo ir motyvuoja, o mes jiems suteikiam ramybę ir atgaivą“, – teigė sodybos šeimininkai.

Visai šalia Medvėgalio piliakalnio, praėjus pro kitą lankytiną vietą – partizanų žeminę, galima išvysti Karūžiškės dvarą. Jo aplinka sutvarkyta, prie durų galima rasti telefono numerį, kuriuo keliautojai gali susisiekti dėl nakvynės. Dabartinis Karūžiškės dvaro valdytojas, muziejininkas Antanas Ivinskis pasakojo, jog šiemet dvare taip pat apsilankė grupelė piligrimų. 

„Iš jų esame girdėję, kad atkarpa tarp Varnių ir Bilionių jiems yra tarsi per ilga, per daug išvarginanti. Jie norėtų atstumą padalinti, tad Karūžiškės dvaras išlieka kaip tarpinės nakvynės galimybė“, – sakė A. Ivinskis.

Tikimasi daugiau dėmesio iš savivaldybės

Šiandien „Camino Lituano“ kelias per Šilalės rajoną iš esmės gyvuoja savanorystės pagrindu. Vis dėlto, pasak A. Ivinskio, asociacija planuoja šį klausimą kelti ir savivaldybės lygmeniu.

„Bręsta ir netrukus bus pasiūlyta memorandumo tarp „Camino Lituano“ asociacijos ir savivaldybės idėja. Kaip sa­vivaldybė į šį

judėjimą pažvelgs – mums dar nežinoma“, – kalbėjo A. Ivinskis.

Tačiau, pasak jo, toks bendradarbiavimas galėtų tapti svarbiu žingsniu, stiprinant maršrutą Šilalės rajone, nes šiuo metu dalis jo priežiūros ir informacinio aprūpinimo gula ant pavienių žmonių pečių.

Nauda – ne tik piligrimams

Šilalės turizmo informacijos centro kultūrinės ir turistinės veiklos koordinatorė Judita Noreikienė taip pat mato piligrimystės naudą rajonui. Anot jos, piligrimai kreipiasi į Turizmo informacijos centrą klausdami apie kelio ženklinimą bei apgyvendinimo galimybes.

„Žmonės eina pro mūsų kraštą, jį mato, aplanko objektus, užsuka į muziejų, kur sužino mūsų rajono istoriją. Tai yra Šilalės krašto viešinimas“, – sakė J. Noreikienė.

„Camino Lituano“ maršrutas Šilalės rajonui suteikia galimybę pritraukti kitokį lankytoją – žmogų, kuris ne tik keliauja pėsčiomis, bet ir domisi vietos istorija, kultūra, gamta bei žmonėmis. Tačiau tam, jog ši galimybė būtų išnaudota, vien savanoriškų pastangų gali nepakakti. Kelio ženklinimas, aiškūs maršrutų aprašymai, patogios nakvynės vietos ir savivaldybės dėmesys galėtų tapti pagrindu, kad Šilalės kraštas piligrimų žemėlapyje būtų ne tik praeinama atkarpa, bet ir vieta, kurioje norisi sustoti.

Dovilė JAKAITĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė,

„Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS ir kelionių tinklarasčio „Check In Lithuania“ nuotr.